Spektaklis "Vakarų krantinė", režisierius Adomas Juška

 

Sveiki, teatro mylėjai,

 

Aną savaitę teko Klaipėdos dramos teatre pamatyti režisieriaus Adomo Juškos pastatytą spektaklį „Vakarų krantinė“. Nors premjera įvyko pernai, tačiau tik šiemet pavyko pamatyti spektaklį, pastatytą pagal žymaus prancūzų dramaturgo Bernardo Marie Koltèso (1948–1989) 1983 metais parašytą pjesę. Apie dramaturgą ir jo kontekstus nekalbėsiu, apie tai neseniai ką tik puikiai ir labai plačiai (kartu ir apie A. Juškos pastatymą) parašė Vytautas Lukaševičius 15min.lt straipsnyje „Susvetimėjimas, kurį galinuplauti tik tvanas: spektaklio „Vakarų krantinė“ recenzija“. Rekomenduoju paskaityti, o aš pasidalysiu tik savo subjektyviu žvilgsniu.

 

Tiesą sakant, spektaklis klampino ir stebino, klampino ir stebino. Aktoriai iki čiurnų su batais turškiasi didžiulėje krantinės seklioje užtvindytoje krantinėje, kurią rėmina surūdijusi pertvara, žyminti dviejų pasaulių ribas. Istorija keistoka, iš tikrųjų primena netgi savotiškai S. Beketo „Belaukiant Godo“, nes vienas iš pagrindinių veikėjų Morisas į Vakarų krantinę atvyksta numirti, nes jam gyvenimas išseko, jis net neprisimena, kur padėjo savo milijonus, o paskui jį bėgiojanti asistentė Monika (aktorė Renata Idzelytė), kvailai jį įsimylėjusi, stengiasi atkalbėti nuo savižudybės. Dariaus Meškausko kuriamas veikėjas silpnavalis, trokšta, kad jį „surytų“ žemesnysis sociumas, nes pats neįstengia sau atimti gyvybės. Tuo pačiu greitai išryškėja ir čionai gyvenančios šeimynėlės gyvenimas, kurie nieko daugiau nemato ir nesitiki iš gyvenimo, tik tvano, kuris juos išgelbės. Motina serga onkologine liga, tėvas neprisimena savo sūnaus, nes likęs abejoti savo tėvyste, sūnus, trokštantis išvykti su tėvo palaiminimu, bet vis kažko delsiantis, ir paauglė Klerė (aktorė Digna Kulionytė) maištininkė, kuri nori kuo greičiau užaugti. Visi šie žmonės gyvena socialinio dugno klane, tiesiogine ir netiesiogine prasme jie įklimpę į savo asmenines pelkes kaip ir jų santykiai, ir visas pasaulis, jie prarūgę, ydingi, jie papirkinėja, jiems nesvetimi narkotikai ir prostitucija, o turtingą žmogų atpažįsta iš toli ir stengiasi jį išnaudoti, griebtis kaip už kokio šiaudo.

 

Iš tikrųjų pjesės medžiaga, tiesą sakant, man pasirodė nuobodoka. Nieko pozityvaus mums ši istorija nerodo (kaip dažniausiai ir būna rimtuose draminiuose spektakliuose), tačiau nepasakyčiau, kad pasijutau kaip nors „nepatogiai“, neturėjau pretenzijų, kad spektaklis dar pataikautų ir moralizuotų. „Vakarų krantinė“ įspūdinga savo pastatymu, o išparceliuotos istorijos, skylančios ir besijungiančios į vilties netekusį pasaulį atrodo tamsiai tragiškos. Manau, Juškai pavyko sukurti pasaulio vietą, kur galima kaip vienišiems mamutams paklysti ir numirti, nors pagrindinis veikėjas Šarlis (aktorius Donatas Želvys) turi vilties išvykti ir susikurti kitokį gyvenimą, tačiau ir toji paskutinė viltis pamažu užgesinama.

 

Didelį įspūdį paliko aktorė Eglė Barauskaitė, jos išraiška, stotas, balsas ir įsijautimas buvo jaučiamas iš toli. Aišku, kiti aktoriai taip pat labai šauniai padirbėjo, jau daug metų matau jų kolektyvinius projektus ir man kaskart Klaipėdos aktorių komanda suskamba savitai jautriai ir puikiai, tarsi kaskart į sezoną atvyktum kaip į kokią šeimą: asmeniškai nepažįsti, bet pažįsti juos per sceną, matai, kam plaukai ataugo, kas pasikirpo, kaip pasikeitė ir pan.

 

Spektaklis egzistencialistinis ir vaizduoja socialinį ir dvasinio išsekimo absurdą ir tas absurdas vis dar stebina. Stebina, kad vieni trokšta susinaikinti, nors yra milijonieriai ir visko pertekę, bet perdegę nuo visko, o neturtėliai trokšta geresnio gyvenimo, bet jo negali gauti. Veikėjai vaikšto vandeniu palei sieną tarsi prašydami išmaldos vieni iš kitų ir Dievo, bet Dievas tegali atsiųsti tik viską nušluojantį tvaną, kad šis Tartarą ir kančios ratus primenantis pasaulis būtų nuplautas. Visgi man spektaklis padarė įspūdį ir gal iš tų paskutiniųjų trijų, kuriuos mačiau Klaipėdos dramos teatre, patiko labiausiai. Gal ne veltui sulaukė tiek dėmesio ir apdovanojimų?

 

Maištinga Siela

Spektaklis: Eimuntas Nekrošius "Cinkas"

Sveiki,

Eiti į spektaklius, kuriuos kuria didžiausi ir labiausiai pripažinti Lietuvos teatro režisieriai, yra kiekvieno kultūros žmogaus vienas didžiausių malonumų. Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Cinkas“, pastatytas pagal baltarusių dokumentinės prozos meistrės ir Nobelio laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinius (Cinko berniukai, Černobylio malda) – šiuos kūrinius turime lietuviškai.

Kadangi esu skaitęs „Cinko berniukus“, ėjau į spektaklį tikėdamasis provokacijos ir žiaurumo bei švelnumo kontrasto, tikro pamišimo ir sveiku protu nesuvokiamų traumų, kuriuos patyrė S. Aleksijevič kalbinami žmonės. Juk tai ir turėtų būti vienas iš pagrindinių tikslų, statant šį spektaklį?

Pirmoji spektaklio scena apie mažąją Svetlaną man buvo nesuprantama. Pasitelkęs minimalius, kone vaikų teatro elementus, režisierius pasakoja apie autorės vaikystės nusivylimą – ji Kalėdų proga gauna septynis baltus dramblius ir vienas iš jų dingsta. Vėliau šis psichologinė balto dramblio metafora tampa inspiruojančia tiesos ieškojimo nesuvokiamo žiaurumo žemėje inercija. Gerai, viskas čia lyg ir suprantama, tačiau būtent visame spektaklyje Svetlanos vaidmuo ir kėlė daugiausiai klausimų. Jis labai neapibrėžtas, mes net nežinome, kad ta per Svetlana žmogus, informacijos nedaug net knygoje, kad jai reikėjo žvėriškos jėgos atremti visuomenės smerkimą, tai faktas, tačiau kokiu būdu ji prisiviliodavo savo pašnekovus, sunku nusakyti, tad čia veikia įvairūs psichofiziniai veiksmai, kurie veikia kaip metaforos, pavyzdžiui, rankos spaudimas, kai pašnekovė kalba monologą, arba kai veikėja menamai žaidžia šachmatais su mirusiu nuo radiacijos vyru ir kiti teatriniai triukai, kurie iš esmės veikia ir papildo spektaklį.

Toks pasirinkimas visiškai suprantamas, nes knyga juk statyta ne pagal pjesę, o pagal prozos kūrinį, kuris susideda iš monologų-išpažinčių. Praėjus pusvalandžiui galiausiai motina ima kalbėti teksto motinos žodžiais. Va, šito labiausiai ir laukiau, kada šmaikščioje ir net ironiškoje teatro formoje prabyla vidinis monologas. Čia ir turėjo būti pagrindinis spektaklio „aštrumas“, tai, dėl ko braukčiau ašarą. Tiesą sakant, prisiminiau skaitytą knygą ir galiu pasakyti, kad neabejotinai knyga darė stipresnį poveikį ir jaudino kur kas labiau. Nepasakyčiau, kad monologai nepavykę, jie taip pat duoda emocinį poveikį, vietomis net graudinausi, bet visumoje kai kada, rodos, pritrūko aktorinio talento, bet esu linkęs manyti, kad veikiau pasirinkta režisieriaus metaforinės mizencenos, ta pantomimika ir menamų daiktų gausa, kurie šalia skaudžių žodžių kūrė šiek tiek nejaukų absurdiškumo įspūdį. Argi nebūtų geriau tikras stikliukas su tikra degtine? Kodėl baidomasi to buitiškumo? Man atrodo, kad kaip tik būtų sukūrę natūralesnę terpę atsiskleisti veikėjų psichikai.

Iš esmės spektakliu nesu nei patenkintas, nei nusivylęs. Manau, buvo verta pamatyti, tačiau kažkaip išėjęs iš salęs nesijaučiau pernelyg įkvėptas ar priveiktas emocijų, nes daugiau galvojau apie tai, ko spektaklyje pasigedau, nei apie tai, kas jame buvo sėkminga. Šiaip ar taip, tai E. Nekrošius ir nors spektaklis – ne stebuklas, manau, kad neskaitę S. Aleksijevič knygų jį išvis gali suvokti kitaip.

Jūsų Maištinga Siela