Spektaklis "Užburtas kalnas", režisierius Krystian Lupa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų teatro režisierius Krystian Lupa (šiemet, lapkričio 7 dieną, sukaks jau garbingi 81 metai!) jau ilgą laiką pristatomas kaip vienas didžiausių teatro režisierių Europoje. Skambu? Skambu! Režisierius jau kuris laikas dirba su Valstybiniu jaunimo teatru Vilniuje ir jo darbai momentalūs, ilgi ir ilgai paliekantys neišdildoma įspūdį. Nors nemačiau kitų darbų, tik vieną naujausią jo pastatymą pagal vokiečių rašytojo Thomas Mann romano „Užburtas kalnas“. Mane stebina, kad Lupa sunkiasvoris, visi jo spektakliai remiasi itin stipria literatūra, pavyzdžiui, jau vien ką reiškia pastatyti spektaklį pagal W. G. Sebaldo „Austerlicą“! Aišku, „Užburtas“ kalnas taip pat labai sudėtinga medžiaga, juk tai romanas 1000 puslapių! Daug ilgų filosofinių pasikalbėjimų, nuojautos ir nuotaikos, kurią perteikti scenoje, sakyčiau, reikia itin gero adaptyvaus pojūčio tarp žanrų ir skirtingų meno formų.

 

Spektaklis „Užburtas kalnas“ buvo nauja mano kaip žiūrovo patirtis. Spektaklis, kuris trunka penkias valandas reikalauja ne vien tik sėdėjimo ir įspūdžių gaudymo. Ne, tenka „įtempti“ protą ir drauge su veikėjais mąstyti, kalbėtis, protarpiais pagalvoti, ką jiems pats atsakytum, nes kitaip spektaklis gali praplaukti žiovaujant (kaip, tiesą sakant, kai kuriems ir buvo). Čia nieko panašaus į Koršunovą, čia nebus juoko, pataikavimo, lyrinių nukrypimų, todėl Krystian Lupa gana pagarbiai elgiasi su Mann romano medžiaga ir stengiasi išplėtoti pasaulio modelį, kokį tikriausiai įskaitytumėte ir didžiajame romane.

 

Viena vertus, spektaklis iš dalies monotoniškas, jis lėtas ir jo vyksmas, pulsas gana prislopintas, bet „Užburtas kalnas“ ir neina lengviausiu keliu – sukelti žaibišką intrigą, varijuoti tarp tragedijos, komedijos ir kitų techninių ir žanrinių triukų. Sakyčiau, Lupai pavyko sukurti atskirą gyvenimą teatre, kuris lėtas, pilnas sapnų, filosofinės sugestijos ir tai kitoks teatras, sakyčiau, jis remiasi klasikiniu Stanislavskio teatro mokyklos požiūriu. Kita vertus, scenoje panaudojama ir technologinių būdų, pavyzdžiui, filmuotos medžiagos, projekcijos, aplinkos ir erdvės kūrimo priemonių, tačiau jie nesuardo, priešingai – papildo XX amžiaus pradžios klasikinę pajautą.

 

Priminsiu, kad istorija apie vyrą Hansą, kuris lanko nuo džiovos sergantį pusbrolį Alpių kalnuose įsikūrusiojo sanatorijoje. Čionai jis pamato raudonplaukę gražuolę džiovininkę, kurią sapnuoja, tampa jos apsėstas. Kol kiti serga džiova, vyras serga savomis ligomis. Mirties nuojauta tvyro sanatorijoje visur, netgi per Užgavėnių karnavalą. Netrukus pagrindinis veikėjas ima apmąstyti gyvenimo prasmę kartu su ligoniais, įsivelia į painiausias diskusijas, kurios brėžia punktyrus tarp skirtingų filosofinių srovių, optimistai prieš pesimistus, froidizmas prieš jungizmą, racionalumas prieš iracionalumą, protas prieš jausmus... Man asmeniškai labai patiko tas atskiras pasaulis, kuris yra ant užburto (prakeikto?) kalno sanatorijos, veikėjai, kurie su savo ligomis arčiau dangaus, aštriau jaučia gyvenimo baigtį ir filosofiškai žvelgia į žemiškąjį gyvenimą, kuris nuo kalno retsykiais atrodo pernelyg banalus, paviršutiniškas.

 

Spektaklio turinys smarkiai paveiktas XX amžiaus karų patirtimis, kurios iš esmės sudrebina žmogaus egzistencinius pamatus. Ne tik liga, bet ir aplinkinio pasaulio prasmė, blogio ir gėrio sampratos tampa pagrindiniais svertais, vertinant gyvenimą. Spektaklis absoliučiai egzistencialistinio filosofinio matmens, turtingas savo prieštaromis, per kurias veriasi aktualūs Thomo Manno literatūrinis sumanymai, tinkantys analizuoti ir mūsų kasdienybę.

 

Spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagrindinį Hanso Kastorpo vaidmenį kuria jaunas aktorius Donatas Želvys. Kitus vaidmenis – aktoriai Matas Dirginčius, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė ir daugelis žinomų kitų aktorių. Manau, Donatui Želviui tai momentalus vaidmuo, atrakinantis daug perspektyvų ateityje.

 

Nors spektaklis tapo patirtimi ir labai džiaugiuosi, kad jį pagaliau pamačiau, tenka pripažinti, kad antrąkart galbūt neičiau. Bent jau kurį laiką tikrai. Visai ne dėl to, kad spektaklis prastas, tikrai ne, bet dėl to, kad bijau jog šioji patirtis nesuplokštėtų, nesubanalėtų, neimčiau kaprizingai ir pretenzingai ieškoti priekabių. Būna spektaklių, kurie sprogsta kaip bomba, provokuoja, nieko netausoja ir būna tokie kaip Krystiano Lupos, kuriame sukuriamas atskiro gyvenimo įspūdis pačiame gyvenime. Žiūrint spektaklį ne kartą pasijutau lyg žiūrėčiau A. Tarkovskio filmą, kuris, beje, taip pat, labai mėgo tokius filosofinius, sapniškus ir mistinės nuojautos kalbėjimus bei skyrė daug atidos neskubriai žmogaus būčiai, kurioje veriasi esminiai, dvasiškai ribiniai žmogaus egzistenciniai potyriai. „Užburtas kalnas“ šiuo atžvilgiu labai stipru.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis: Eimuntas Nekrošius "Cinkas"

Sveiki,

Eiti į spektaklius, kuriuos kuria didžiausi ir labiausiai pripažinti Lietuvos teatro režisieriai, yra kiekvieno kultūros žmogaus vienas didžiausių malonumų. Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Cinkas“, pastatytas pagal baltarusių dokumentinės prozos meistrės ir Nobelio laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinius (Cinko berniukai, Černobylio malda) – šiuos kūrinius turime lietuviškai.

Kadangi esu skaitęs „Cinko berniukus“, ėjau į spektaklį tikėdamasis provokacijos ir žiaurumo bei švelnumo kontrasto, tikro pamišimo ir sveiku protu nesuvokiamų traumų, kuriuos patyrė S. Aleksijevič kalbinami žmonės. Juk tai ir turėtų būti vienas iš pagrindinių tikslų, statant šį spektaklį?

Pirmoji spektaklio scena apie mažąją Svetlaną man buvo nesuprantama. Pasitelkęs minimalius, kone vaikų teatro elementus, režisierius pasakoja apie autorės vaikystės nusivylimą – ji Kalėdų proga gauna septynis baltus dramblius ir vienas iš jų dingsta. Vėliau šis psichologinė balto dramblio metafora tampa inspiruojančia tiesos ieškojimo nesuvokiamo žiaurumo žemėje inercija. Gerai, viskas čia lyg ir suprantama, tačiau būtent visame spektaklyje Svetlanos vaidmuo ir kėlė daugiausiai klausimų. Jis labai neapibrėžtas, mes net nežinome, kad ta per Svetlana žmogus, informacijos nedaug net knygoje, kad jai reikėjo žvėriškos jėgos atremti visuomenės smerkimą, tai faktas, tačiau kokiu būdu ji prisiviliodavo savo pašnekovus, sunku nusakyti, tad čia veikia įvairūs psichofiziniai veiksmai, kurie veikia kaip metaforos, pavyzdžiui, rankos spaudimas, kai pašnekovė kalba monologą, arba kai veikėja menamai žaidžia šachmatais su mirusiu nuo radiacijos vyru ir kiti teatriniai triukai, kurie iš esmės veikia ir papildo spektaklį.

Toks pasirinkimas visiškai suprantamas, nes knyga juk statyta ne pagal pjesę, o pagal prozos kūrinį, kuris susideda iš monologų-išpažinčių. Praėjus pusvalandžiui galiausiai motina ima kalbėti teksto motinos žodžiais. Va, šito labiausiai ir laukiau, kada šmaikščioje ir net ironiškoje teatro formoje prabyla vidinis monologas. Čia ir turėjo būti pagrindinis spektaklio „aštrumas“, tai, dėl ko braukčiau ašarą. Tiesą sakant, prisiminiau skaitytą knygą ir galiu pasakyti, kad neabejotinai knyga darė stipresnį poveikį ir jaudino kur kas labiau. Nepasakyčiau, kad monologai nepavykę, jie taip pat duoda emocinį poveikį, vietomis net graudinausi, bet visumoje kai kada, rodos, pritrūko aktorinio talento, bet esu linkęs manyti, kad veikiau pasirinkta režisieriaus metaforinės mizencenos, ta pantomimika ir menamų daiktų gausa, kurie šalia skaudžių žodžių kūrė šiek tiek nejaukų absurdiškumo įspūdį. Argi nebūtų geriau tikras stikliukas su tikra degtine? Kodėl baidomasi to buitiškumo? Man atrodo, kad kaip tik būtų sukūrę natūralesnę terpę atsiskleisti veikėjų psichikai.

Iš esmės spektakliu nesu nei patenkintas, nei nusivylęs. Manau, buvo verta pamatyti, tačiau kažkaip išėjęs iš salęs nesijaučiau pernelyg įkvėptas ar priveiktas emocijų, nes daugiau galvojau apie tai, ko spektaklyje pasigedau, nei apie tai, kas jame buvo sėkminga. Šiaip ar taip, tai E. Nekrošius ir nors spektaklis – ne stebuklas, manau, kad neskaitę S. Aleksijevič knygų jį išvis gali suvokti kitaip.

Jūsų Maištinga Siela