Sveiki,
Eiti į spektaklius,
kuriuos kuria didžiausi ir labiausiai pripažinti Lietuvos teatro režisieriai, yra kiekvieno kultūros žmogaus vienas didžiausių malonumų. Eimunto Nekrošiaus
spektaklis „Cinkas“, pastatytas pagal baltarusių dokumentinės prozos meistrės
ir Nobelio laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinius (Cinko berniukai, Černobylio malda) – šiuos kūrinius turime
lietuviškai.
Kadangi esu skaitęs
„Cinko berniukus“, ėjau į spektaklį tikėdamasis provokacijos ir žiaurumo bei švelnumo kontrasto,
tikro pamišimo ir sveiku protu nesuvokiamų traumų, kuriuos patyrė S.
Aleksijevič kalbinami žmonės. Juk tai ir turėtų būti vienas iš pagrindinių tikslų,
statant šį spektaklį?
Pirmoji spektaklio scena
apie mažąją Svetlaną man buvo nesuprantama. Pasitelkęs minimalius, kone vaikų
teatro elementus, režisierius pasakoja apie autorės vaikystės nusivylimą – ji
Kalėdų proga gauna septynis baltus dramblius ir vienas iš jų dingsta. Vėliau
šis psichologinė balto dramblio metafora tampa inspiruojančia tiesos ieškojimo
nesuvokiamo žiaurumo žemėje inercija. Gerai, viskas čia lyg ir suprantama,
tačiau būtent visame spektaklyje Svetlanos vaidmuo ir kėlė daugiausiai klausimų.
Jis labai neapibrėžtas, mes net nežinome, kad ta per Svetlana žmogus,
informacijos nedaug net knygoje, kad jai reikėjo žvėriškos jėgos atremti
visuomenės smerkimą, tai faktas, tačiau kokiu būdu ji prisiviliodavo savo
pašnekovus, sunku nusakyti, tad čia veikia įvairūs psichofiziniai veiksmai,
kurie veikia kaip metaforos, pavyzdžiui, rankos spaudimas, kai pašnekovė kalba monologą,
arba kai veikėja menamai žaidžia šachmatais su mirusiu nuo radiacijos vyru ir
kiti teatriniai triukai, kurie iš esmės veikia ir papildo spektaklį.
Toks pasirinkimas
visiškai suprantamas, nes knyga juk statyta ne pagal pjesę, o pagal prozos
kūrinį, kuris susideda iš monologų-išpažinčių. Praėjus pusvalandžiui galiausiai
motina ima kalbėti teksto motinos žodžiais. Va, šito labiausiai ir laukiau,
kada šmaikščioje ir net ironiškoje teatro formoje prabyla vidinis monologas.
Čia ir turėjo būti pagrindinis spektaklio „aštrumas“, tai, dėl ko braukčiau
ašarą. Tiesą sakant, prisiminiau skaitytą knygą ir galiu pasakyti, kad
neabejotinai knyga darė stipresnį poveikį ir jaudino kur kas labiau. Nepasakyčiau,
kad monologai nepavykę, jie taip pat duoda emocinį poveikį, vietomis net
graudinausi, bet visumoje kai kada, rodos, pritrūko aktorinio talento, bet esu
linkęs manyti, kad veikiau pasirinkta režisieriaus metaforinės mizencenos, ta pantomimika
ir menamų daiktų gausa, kurie šalia skaudžių žodžių kūrė šiek tiek nejaukų absurdiškumo
įspūdį. Argi nebūtų geriau tikras stikliukas su tikra degtine? Kodėl baidomasi
to buitiškumo? Man atrodo, kad kaip tik būtų sukūrę natūralesnę terpę
atsiskleisti veikėjų psichikai.
Iš esmės spektakliu nesu
nei patenkintas, nei nusivylęs. Manau, buvo verta pamatyti, tačiau kažkaip
išėjęs iš salęs nesijaučiau pernelyg įkvėptas ar priveiktas emocijų, nes daugiau
galvojau apie tai, ko spektaklyje pasigedau, nei apie tai, kas jame buvo
sėkminga. Šiaip ar taip, tai E. Nekrošius ir nors spektaklis – ne stebuklas,
manau, kad neskaitę S. Aleksijevič knygų jį išvis gali suvokti kitaip.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą