2018 m. gegužės 20 d., sekmadienis

Knyga: Renata Šerelytė "Žvaigždžių medžiaga"



Renata Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 200 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tie, kas žino šiuolaikinę lietuvių rašytoją ir literatūros kritikę Renatą Šerelytę, tas gali ją įvardyti kaip pakankamai universalią rašytoją, kuri rašo įdomias knygas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Nuo paprasto kaimiško pasakojimo iki įmantrių fantasmagoriškų pasakojimų. Šįkart nusprendžiau perskaityti Metų knygos titului paauglių literatūros kategorijoje nominuotą knygą Žvaigždžių medžiaga. Prisipažinsiu – R. Šerelytės kaip vaikų rašytojos dar netyrinėjau, todėl buvo smalsu, kuo ši rašytoja šįkart nustebins.

Žvaigždžių medžiaga, kaip ir daugelis dabartinių šiuolaikinių kūrinių, skirtų paaugliams, neapsieina be vienintelio komponento – išmaniųjų technologijų, kurios, regis, yra būtinos, kad teksto pasakojimas atlieptų šiuolaikinio paauglio skaitytojo sociumą, leistų jam pasijausti, kad tekstas yra aktualus jo pasauliui. Neseniai skaityta Rebekos Unos knyga Atjunk tą paliudija – vaikai be stebuklinių dalykų dar žvalgosi ir tokių tekstų, kurie kalbėtų apie jų įpročius, kasdienybę ir atlieptų jų problemas. Iš esmės Žvaigždžių medžiaga tą ir daro, bet čia ne technologijos yra pirmoje vietoje, nors Timis ir bendrauja su sukurta Evelina, klasės mergaitės prototipu, bandydamas kompensuoti realybėje neužmezgamų santykių stygių. Problemos centre – kaip išgyventi trauminę patirtį, susijusią su klasiokės Evelinos mirtimi?

Siužetinė linija iš pažiūros nesudėtinga ir patogi jaunajam skaitytojui – aiški ir planinga pasakojimo struktūra pasakoja apie mokinuką Timį, gyvenantį pas aktorę senelę. Probėgšmais nupasakojamas emigravusios mamos ir sesutės Kamilytės gyvenimas – išskaidytas šeimos portretas primena bendrą Lietuvos šeimų tendenciją. Vaikai, palikti kapstytis vieni, todėl turėdami daug laisvo laiko prisiverda visokiausių nemalonumų. Neatrodo, kad Timis būtų problematiškas vaikas, tačiau jam gudrumo ir (savi)ironijos tikrai netrūksta. Autorė ironijos meistrė ir suteikia pojūtį, kaip kartais bręstantys paaugliai, lengvai perimdami suaugusiųjų bendravimo manieras, leidžia sau kurti paradoksalią pasaulėžiūrą, kurios dėka, pašiepiamas kartais pernelyg rimtas suaugusiųjų pasaulis. Pavyzdžiui, Timio motina, persisunkusi perdėto pozityvumo reiklumu: „Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas galingesnis už visas pasaulio bakterijas (p. 20).“

Be Timio kasdienybės didžiąją pasakojimo dalį sudaro kriminalinė istorija, į kurią iš dalies įsivėlęs ir pats Timis. Prie močiutės „prisiklijavęs“ inspektorius Jūrų Vėplys, nuolat informuoja lakoniškais pokalbiais iš virtuvės ir Timis lyg mažasis detektyvas pildo savo nenuoseklų tyrimą. Čia jis reguliariai per planšetę bendrauja su savo sukurta Evelina, o atsiradusi iš nežinia kur paslaptinga katė įgauna paslaptingų žmogiškų galių ir paverčia teksto audinį kažin kokiu mistiniu, tarsi tikroji Evelinos dvasia nuolat migruotų iš onirinės erdvės į planšetę, nuo planšetės prie katės ir vyksta sunkiai paaiškinami dalykai, kurie knygoje atrodo ne tirštai mistifikuoti, bet veikiau aidi kaip pagrindinio veikėjo nuojauta ar net potrauminė reakcija.

Renata Šerelytė

Iš esmės kriminalinė istorija kiek nuvilianti, nes pernelyg primityvi – vaikų namai, privažiuojantis automobilis, socialinio dugno šeimynėlė ir net seksualinis išnaudojimas. Visa tai lyg per rūką, neryškinant ir neaudrinant jautraus jaunojo skaitytojo. Tokia atsargi taktika irgi pateisinama, juk istorija pasakojama iš Timio perspektyvos. Visgi tekste žavi moksliniai inkliuzai apie Visatą, juodąją materiją, sielos ilgesį, žvaigždžių medžiagą. Šie trumpi „pasvajojimai“ iš tikrųjų leidžia stabtelti Timio kasdienybėje ir pasijusti vaiku, svajojančiu apie išties kažką pakylėto, antgamtiško, kažko neapčiuopiamo ir nematerialaus, ko negali užpildyti planšetėje programinė Evelina.

Renatos Šerelytės stilius be ironijos pasižymi lakoniškumu ir, bent jau man, sukėlė skubotumo įspūdį. Paaugliui skaitytojui, kuris nemėgsta ilgų filosofinių manevrų, o tik konkrečius vyksmus bei neužtęsimą, tai gali pasirodyti kaip pliusas. Nekamuoja ir ilgais dialogais, klampiais aprašymais, nors štai atgulus Timiui į ligos patalą ir ėmus kliedėti, nejučia prisiminiau, jog jau kelinta lietuvių autorės knyga paaugliams, kai šis atgulimo į ligos patalus motyvas vienaip ar kitaip kartojasi ir jau intuityviai žinau, kad po tokios ligos santykiai pagerėja, atomazga artėja ir viskas išsisprendžia lamingai, todėl primena įsigalėjusią klišę. Nepaisant visko, knyga skaitosi greitai, įvykiai rutuliojasi kaip ir priklauso populiariosios literatūros nišoje – greitai, efektingai, savaime suprantamai. Džiugu, kad paties teksto potekstės visgi skleidžiasi kur kas plačiau nei būtų galima numanyti – juk svarbiausia čia ne nuotykis, nors ir primena pasakojimas nuotykių literatūrą, bet tam tikras vaiko brandos, virsmo į suaugusiųjų pasaulį išbandymas, kuris toli gražu nėra toks jau lengvas.

Knygos aktualumas traukia skaityti, naujųjų laikų atributai neužgožia nuo caro maro laikų esminių vaikų problemų – santykiai su tėvais, pritapimas, dvasiniai išbandymai. Keičiasi tik daiktai, tačiau ilgesys pamatinių vertybių nesikeičia, kaip nesikeičia ir pati žvaigždžių medžiaga, o tik jos forma. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą