Renata
Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 200 p.
Sveiki, skaitytojai,
Tie, kas žino šiuolaikinę
lietuvių rašytoją ir literatūros kritikę Renatą
Šerelytę, tas gali ją įvardyti kaip pakankamai universalią rašytoją, kuri
rašo įdomias knygas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Nuo paprasto kaimiško
pasakojimo iki įmantrių fantasmagoriškų pasakojimų. Šįkart nusprendžiau
perskaityti Metų knygos titului
paauglių literatūros kategorijoje nominuotą knygą Žvaigždžių medžiaga. Prisipažinsiu
– R. Šerelytės kaip vaikų rašytojos dar netyrinėjau, todėl buvo smalsu, kuo ši
rašytoja šįkart nustebins.
Žvaigždžių
medžiaga, kaip ir daugelis dabartinių šiuolaikinių kūrinių, skirtų
paaugliams, neapsieina be vienintelio komponento – išmaniųjų technologijų, kurios,
regis, yra būtinos, kad teksto pasakojimas atlieptų šiuolaikinio paauglio
skaitytojo sociumą, leistų jam pasijausti, kad tekstas yra aktualus jo pasauliui.
Neseniai skaityta Rebekos Unos knyga Atjunk
tą paliudija – vaikai be stebuklinių dalykų dar žvalgosi ir tokių tekstų, kurie
kalbėtų apie jų įpročius, kasdienybę ir atlieptų jų problemas. Iš esmės Žvaigždžių medžiaga tą ir daro, bet čia
ne technologijos yra pirmoje vietoje, nors Timis ir bendrauja su sukurta
Evelina, klasės mergaitės prototipu, bandydamas kompensuoti realybėje
neužmezgamų santykių stygių. Problemos centre – kaip išgyventi trauminę patirtį,
susijusią su klasiokės Evelinos mirtimi?
Siužetinė linija iš
pažiūros nesudėtinga ir patogi jaunajam skaitytojui – aiški ir planinga
pasakojimo struktūra pasakoja apie mokinuką Timį, gyvenantį pas aktorę senelę. Probėgšmais
nupasakojamas emigravusios mamos ir sesutės Kamilytės gyvenimas – išskaidytas
šeimos portretas primena bendrą Lietuvos šeimų tendenciją. Vaikai, palikti
kapstytis vieni, todėl turėdami daug laisvo laiko prisiverda visokiausių
nemalonumų. Neatrodo, kad Timis būtų problematiškas vaikas, tačiau jam gudrumo
ir (savi)ironijos tikrai netrūksta. Autorė ironijos meistrė ir suteikia pojūtį,
kaip kartais bręstantys paaugliai, lengvai perimdami suaugusiųjų bendravimo
manieras, leidžia sau kurti paradoksalią pasaulėžiūrą, kurios dėka, pašiepiamas
kartais pernelyg rimtas suaugusiųjų pasaulis. Pavyzdžiui, Timio motina,
persisunkusi perdėto pozityvumo reiklumu: „Ji
šventai įsitikinusi, kad pozityvumas galingesnis už visas pasaulio bakterijas
(p. 20).“
Be Timio kasdienybės didžiąją
pasakojimo dalį sudaro kriminalinė istorija, į kurią iš dalies įsivėlęs ir pats
Timis. Prie močiutės „prisiklijavęs“ inspektorius Jūrų Vėplys, nuolat
informuoja lakoniškais pokalbiais iš virtuvės ir Timis lyg mažasis detektyvas
pildo savo nenuoseklų tyrimą. Čia jis reguliariai per planšetę bendrauja su
savo sukurta Evelina, o atsiradusi iš nežinia kur paslaptinga katė įgauna
paslaptingų žmogiškų galių ir paverčia teksto audinį kažin kokiu mistiniu,
tarsi tikroji Evelinos dvasia nuolat migruotų iš onirinės erdvės į planšetę,
nuo planšetės prie katės ir vyksta sunkiai paaiškinami dalykai, kurie knygoje
atrodo ne tirštai mistifikuoti, bet veikiau aidi kaip pagrindinio veikėjo
nuojauta ar net potrauminė reakcija.
Renata Šerelytė
Iš esmės kriminalinė
istorija kiek nuvilianti, nes pernelyg primityvi – vaikų namai, privažiuojantis
automobilis, socialinio dugno šeimynėlė ir net seksualinis išnaudojimas. Visa tai
lyg per rūką, neryškinant ir neaudrinant jautraus jaunojo skaitytojo. Tokia atsargi
taktika irgi pateisinama, juk istorija pasakojama iš Timio perspektyvos. Visgi tekste
žavi moksliniai inkliuzai apie Visatą, juodąją materiją, sielos ilgesį, žvaigždžių
medžiagą. Šie trumpi „pasvajojimai“ iš tikrųjų leidžia stabtelti Timio
kasdienybėje ir pasijusti vaiku, svajojančiu apie išties kažką pakylėto,
antgamtiško, kažko neapčiuopiamo ir nematerialaus, ko negali užpildyti planšetėje
programinė Evelina.
Renatos Šerelytės stilius
be ironijos pasižymi lakoniškumu ir, bent jau man, sukėlė skubotumo įspūdį. Paaugliui
skaitytojui, kuris nemėgsta ilgų filosofinių manevrų, o tik konkrečius vyksmus
bei neužtęsimą, tai gali pasirodyti kaip pliusas. Nekamuoja ir ilgais
dialogais, klampiais aprašymais, nors štai atgulus Timiui į ligos patalą ir
ėmus kliedėti, nejučia prisiminiau, jog jau kelinta lietuvių autorės knyga
paaugliams, kai šis atgulimo į ligos patalus motyvas vienaip ar kitaip kartojasi
ir jau intuityviai žinau, kad po tokios ligos santykiai pagerėja, atomazga
artėja ir viskas išsisprendžia lamingai, todėl primena įsigalėjusią klišę. Nepaisant
visko, knyga skaitosi greitai, įvykiai rutuliojasi kaip ir priklauso
populiariosios literatūros nišoje – greitai, efektingai, savaime suprantamai. Džiugu,
kad paties teksto potekstės visgi skleidžiasi kur kas plačiau nei būtų galima
numanyti – juk svarbiausia čia ne nuotykis, nors ir primena pasakojimas
nuotykių literatūrą, bet tam tikras vaiko brandos, virsmo į suaugusiųjų pasaulį
išbandymas, kuris toli gražu nėra toks jau lengvas.
Knygos aktualumas traukia
skaityti, naujųjų laikų atributai neužgožia nuo caro maro laikų esminių vaikų
problemų – santykiai su tėvais, pritapimas, dvasiniai išbandymai. Keičiasi tik
daiktai, tačiau ilgesys pamatinių vertybių nesikeičia, kaip nesikeičia ir pati žvaigždžių
medžiaga, o tik jos forma. Taigi.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą