Knyga: Renata Šerelytė "Žvaigždžių medžiaga"

Renata Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 200 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tie, kas žino šiuolaikinę lietuvių rašytoją ir literatūros kritikę Renatą Šerelytę, tas gali ją įvardyti kaip pakankamai universalią rašytoją, kuri rašo įdomias knygas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Nuo paprasto kaimiško pasakojimo iki įmantrių fantasmagoriškų pasakojimų. Šįkart nusprendžiau perskaityti Metų knygos titului paauglių literatūros kategorijoje nominuotą knygą Žvaigždžių medžiaga. Prisipažinsiu – R. Šerelytės kaip vaikų rašytojos dar netyrinėjau, todėl buvo smalsu, kuo ši rašytoja šįkart nustebins.

Žvaigždžių medžiaga, kaip ir daugelis dabartinių šiuolaikinių kūrinių, skirtų paaugliams, neapsieina be vienintelio komponento – išmaniųjų technologijų, kurios, regis, yra būtinos, kad teksto pasakojimas atlieptų šiuolaikinio paauglio skaitytojo sociumą, leistų jam pasijausti, kad tekstas yra aktualus jo pasauliui. Neseniai skaityta Rebekos Unos knyga Atjunk tą paliudija – vaikai be stebuklinių dalykų dar žvalgosi ir tokių tekstų, kurie kalbėtų apie jų įpročius, kasdienybę ir atlieptų jų problemas. Iš esmės Žvaigždžių medžiaga tą ir daro, bet čia ne technologijos yra pirmoje vietoje, nors Timis ir bendrauja su sukurta Evelina, klasės mergaitės prototipu, bandydamas kompensuoti realybėje neužmezgamų santykių stygių. Problemos centre – kaip išgyventi trauminę patirtį, susijusią su klasiokės Evelinos mirtimi?

Siužetinė linija iš pažiūros nesudėtinga ir patogi jaunajam skaitytojui – aiški ir planinga pasakojimo struktūra pasakoja apie mokinuką Timį, gyvenantį pas aktorę senelę. Probėgšmais nupasakojamas emigravusios mamos ir sesutės Kamilytės gyvenimas – išskaidytas šeimos portretas primena bendrą Lietuvos šeimų tendenciją. Vaikai, palikti kapstytis vieni, todėl turėdami daug laisvo laiko prisiverda visokiausių nemalonumų. Neatrodo, kad Timis būtų problematiškas vaikas, tačiau jam gudrumo ir (savi)ironijos tikrai netrūksta. Autorė ironijos meistrė ir suteikia pojūtį, kaip kartais bręstantys paaugliai, lengvai perimdami suaugusiųjų bendravimo manieras, leidžia sau kurti paradoksalią pasaulėžiūrą, kurios dėka, pašiepiamas kartais pernelyg rimtas suaugusiųjų pasaulis. Pavyzdžiui, Timio motina, persisunkusi perdėto pozityvumo reiklumu: „Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas galingesnis už visas pasaulio bakterijas (p. 20).“

Be Timio kasdienybės didžiąją pasakojimo dalį sudaro kriminalinė istorija, į kurią iš dalies įsivėlęs ir pats Timis. Prie močiutės „prisiklijavęs“ inspektorius Jūrų Vėplys, nuolat informuoja lakoniškais pokalbiais iš virtuvės ir Timis lyg mažasis detektyvas pildo savo nenuoseklų tyrimą. Čia jis reguliariai per planšetę bendrauja su savo sukurta Evelina, o atsiradusi iš nežinia kur paslaptinga katė įgauna paslaptingų žmogiškų galių ir paverčia teksto audinį kažin kokiu mistiniu, tarsi tikroji Evelinos dvasia nuolat migruotų iš onirinės erdvės į planšetę, nuo planšetės prie katės ir vyksta sunkiai paaiškinami dalykai, kurie knygoje atrodo ne tirštai mistifikuoti, bet veikiau aidi kaip pagrindinio veikėjo nuojauta ar net potrauminė reakcija.

Renata Šerelytė

Iš esmės kriminalinė istorija kiek nuvilianti, nes pernelyg primityvi – vaikų namai, privažiuojantis automobilis, socialinio dugno šeimynėlė ir net seksualinis išnaudojimas. Visa tai lyg per rūką, neryškinant ir neaudrinant jautraus jaunojo skaitytojo. Tokia atsargi taktika irgi pateisinama, juk istorija pasakojama iš Timio perspektyvos. Visgi tekste žavi moksliniai inkliuzai apie Visatą, juodąją materiją, sielos ilgesį, žvaigždžių medžiagą. Šie trumpi „pasvajojimai“ iš tikrųjų leidžia stabtelti Timio kasdienybėje ir pasijusti vaiku, svajojančiu apie išties kažką pakylėto, antgamtiško, kažko neapčiuopiamo ir nematerialaus, ko negali užpildyti planšetėje programinė Evelina.

Renatos Šerelytės stilius be ironijos pasižymi lakoniškumu ir, bent jau man, sukėlė skubotumo įspūdį. Paaugliui skaitytojui, kuris nemėgsta ilgų filosofinių manevrų, o tik konkrečius vyksmus bei neužtęsimą, tai gali pasirodyti kaip pliusas. Nekamuoja ir ilgais dialogais, klampiais aprašymais, nors štai atgulus Timiui į ligos patalą ir ėmus kliedėti, nejučia prisiminiau, jog jau kelinta lietuvių autorės knyga paaugliams, kai šis atgulimo į ligos patalus motyvas vienaip ar kitaip kartojasi ir jau intuityviai žinau, kad po tokios ligos santykiai pagerėja, atomazga artėja ir viskas išsisprendžia lamingai, todėl primena įsigalėjusią klišę. Nepaisant visko, knyga skaitosi greitai, įvykiai rutuliojasi kaip ir priklauso populiariosios literatūros nišoje – greitai, efektingai, savaime suprantamai. Džiugu, kad paties teksto potekstės visgi skleidžiasi kur kas plačiau nei būtų galima numanyti – juk svarbiausia čia ne nuotykis, nors ir primena pasakojimas nuotykių literatūrą, bet tam tikras vaiko brandos, virsmo į suaugusiųjų pasaulį išbandymas, kuris toli gražu nėra toks jau lengvas.

Knygos aktualumas traukia skaityti, naujųjų laikų atributai neužgožia nuo caro maro laikų esminių vaikų problemų – santykiai su tėvais, pritapimas, dvasiniai išbandymai. Keičiasi tik daiktai, tačiau ilgesys pamatinių vertybių nesikeičia, kaip nesikeičia ir pati žvaigždžių medžiaga, o tik jos forma. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rebeka Una "Atjunk"

Rebeka Una. „Atjunk“ – Vilnius: Alma littera, 2016. – 272 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Paauglių ir jaunimo literatūroje paskutinį dešimtmetį yra stipriai veikiama šiuolaikinių technologijų, todėl visai natūralu, kad šios temos (teigiamomis ir neigiamomis tendencijomis) braunasi ir į šio amžiaus tarpsnio literatūrą. Štai jaunimo knygos konkurso nugalėtoja Rebeka Una (tikras vardas Jurga Šalaševičiūtė) (g. 1979) debiutuoja rankraščiu pavadinimu Atjunk, o knyga sulaukusi sėkmės nesunkiai tapo Metų knygos paaugliams 2015 finalininke.

Iš tikrųjų šiuolaikiniams jauniesiems skaitytojams skaityti reikia itin daug, neaplenkiam ir mūsų senųjų klasikų, tačiau „priėjimas“ prie įpročio skaityti visgi, mano manymu, yra formuojamas pagal aktualijas, kitaip sakant, ką aš pats galiu pasiimti iš knygos. Kažin, ar daug ką paauglys pasiims iš A. Baranausko ar K. Donelaičio – šie autoriai tiek mąstysena, tiek gyvenimo išmintimi, tiek žodynu pernelyg nutolę nuo nūdienos paauglių. Nenoriu sumenkinti klasikų, jų mokytis reikia, tačiau užkrečiantys pavyzdys rodo, kad paaugliai patys linkę labiau į verstinę ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Ypač jeigu tai susiję su technologijomis, pavyzdžiui, virtualus gyvenimas, socialiniai tinklai, iširę tėvų ir vaikų santykiai šių dienų kontekste.

Rebekos Unos knyga Atjunk turi visus reikiamus skaitomos knygos ingredientus suaktyvinti ir pritraukti jaunąjį skaitytoją. Romanas Atjunk pasakoja apie netolimą ateitį, kuri paremta besikeičiančio dvasiškai ir fiziškai nuolankiu žmogumi nužmoginančiai sistemai. Žmogus knygos vaizduojamame amžiuje tampa ne tik priklausomas nuo socialinių tinklų (prisiminkime: jei tavęs nėra Facebooke, tai tavęs išvis niekur nėra), bet ir yra genamas visos sistemos nuo knygų ir visko, kas buvo užgyventa ankstesnių kartų. Žinių visuomenė, kurioje išlaisvėja didžiulis informacijos kiekis, iš esmės tampa kalėjimu, nes viskas sekama, kontroliuojama ir nurodinėjama.

Tokioje sistemoje vaizduojama paauglė Gryta, kuri diena iš dienos sėdi prie užrašinės, supraskite, prie planšetinio modernaus kompiuterio ir seka bei dalijasi informacija su tūkstančiais draugų. Staiga ji ima jausti, kad visa tai netikra, kad pro organine plėvele aptrauktą jos fizinį kūną nori prasiveržti žmogiškoji prigimtis – noras lakstyti, bendrauti, mylėti, palaikyti gyvą kontaktą. Kitaip sakant, tai era, kada šeimos ryšiai palaikomi vien kompiuterio pagalba.

Rebeka Una

Daug kam kyla klausimas, ko kam viso to reikia? Kokia visos šios istorijos priešistorė? Kodėl žmonės leido įvykti šitai technologijų revoliucijai ir kodėl nekyla maištas? Autorė nedetalizuoja praeities ir gana stilistiškai taupiai leidžia kontekstui plėstis skaitytojo vaizduotės lygmenyje. Galimas daiktas, kad jaunasis skaitytojas, kuris nori, kad viskas būtų konkretu ir tikslu, pasiges tos istorijos plėtotės, tačiau net psichologai seniai pritaria, kad geresnės ir meniškesnės tos knygos, kurios iš dalies apribotos, neišbaigtos, lavinančios skaitytojo nuojautą ir vaizduotę už neįvardytų tekste dalykų.

Grįžtant prie paties pasakojimo, nesunku greitai įsijausti į Grytos sterilų pasaulį, kuris iš esmės atitinka distopinio romano koncepciją – netolima ateitis, apokalipsinės nuotaikos, sunaikinta natūrali žmonijos civilizacinė raida, mokslinės fantastikos motyvai. Bet svarbiausia šioje knygoje tikriausiai yra žinia jaunajam skaitytojui, kad jokios technologijos neatstos tikro ir gyvo ryšio su kitu žmogumi. Skaudžiai pavaizduoti Grytos ir tėvų santykiai, kurie praktiškai pagrįsti prižiūrėtojų santykiais nei tais „normaliais“, todėl knygoje pilna formalių dialogų, kuriančių sterilią, apmirusią visuomenę, kuri vengia bet kokių negatyvių jausmų ir tai net laiko liga. Nejučia prisiminiau Jaroslavo Melniko romaną Tolima erdvė ir George Orwell 1984-ieji, kurie sukurti panašiu distopiniu principu, kai natūralūs žmogiškieji jausmai tampa sistemos pažeidimo priežastimi. Kokios viso to priežastys? Pasikėsinimas į dieviškumą – žmonės masiškai save konstruoja internetinėje erdvėje ir net realiai keičia visus savo organus, prarasdami savastį ir žmogiškosios prigimties unikalumą. Kitaip sakant, už amžiną gyvenimą jie paaukoja tai, kas žmogiška – dar nuo Antikos laikų gyva amžinojo gyvenimo siekiamybė.

Distopija, deja, šviesios ateities nežada ir kiekvienas pasikėsinimas į amžinybę ir prie jos priartėjimas turi savo kainą – tą ir sako romanas Atjunk. Nekyla jokių abejonių, kad jaunasis skaitytojas lengvai absorbuos knygos potekstes, nes jos pakankamai akivaizdžios, kaip ir brokuoto bei prie sistemos nepritampančio žmogaus likimas. Paraštėse liks laiko apmąstyti, kas apskritai yra internetinė priklausomybė, kas yra sistema, ką reiškia absoliuti laisvė ir kai tave nuolat seka. Kas apskritai yra normalu ir kas yra žmogaus prigimtis elgtis pagal gamtos, o ne primestos sistemos dėsnius. Gal suvokus per šią prizmę esmines sąvokas ir tendencijas, bus kur kas lengviau suvokti istorines praeities sistemas, pavyzdžiui, Stalino režimą.

Knyga ir jaudina, ir graudina, ją lengva skaityti, formuojant esminius skaitymo ir teksto suvokimo įgūdžius. Mano galva, tik tokius tekstus įveikus galima jau gręžtis į mūsų klasikus, tada jau kalbėti apie žodyno skirtumus, menines priemones ir kitus dalykus ir iš esmės lyginti su šiuolaikine literatūra. Atjunk byloja, kad puikiai galima užpildyti šiuolaikinę lietuvių literatūros nišą išmaniais ir aktualiais kūriniais, kuriais būtų galima remtis, pavyzdžiui, ruošiantis kalbėti viešąją kalbą ar rašyti rašinį.

Jūsų Maištinga Siela