Rekomendacijos, ką skaityti paaugliams ir jaunimui. Knygos: "Oh, boy!", "Su meile – Saimonas", "Paskutinė istorijų pasakotoja", "Vėžliai iki begalybės"

 

Sveiki!

Ką skaityti jaunimui ir paaugliams 8-10 klasių intervale, kad literatūra būtų ir vertinga, ir įtrauki, ir svarbiausia – aktuali, neatbaidanti nuo istorijų? Šiandien noriu parekomenduoti šias, mano nuomone, puikias 4 knygas. Apie kiekvieną iš jų šį bei tą paminėsiu atskirai, kodėl vieną ar kitą verta perskaityti.

Marie-Aude Murail „Oh, boy!“

Ši knyga yra geras pavyzdys, kaip apie sudėtingiausius gyvenimo išbandymus kalbėti su neįtikėtinu lengvumu ir šviesiu humoru. Istorija apie tris našlaičiais likusius brolius ir seserį, kurie žūtbūt stengiasi neišsiskirti, moko mus, kad šeima nėra tik kraujo ryšys, o saugumas dažnai slypi ten, kur mažiausiai tikimės. Skaitydami šį kūrinį ne tik juoksitės iš komiškų situacijų, bet ir atrasite vidinę stiprybę priimti kitokį žmogų bei suprasti, kad net didžiausios tragedijos akivaizdoje gyvenimas yra vertas šūksnio „Oh, boy!“. Tai kūrinys visiems, kurie ieško tikrumo, drąsos būti savimi ir nori patikėti, kad gerumas visada suranda kelią pro tamsiausius debesis.

Becky Albertalli „Su meile – Saimonas“

Šis kūrinys tapo šiuolaikine klasika, nes jautriai ir be galo nuoširdžiai prabyla apie tai, ką reiškia saugoti didelę paslaptį ir kokią baimę bei jaudulį kelia pirmieji jausmai. Saimono istorija primena, kad kiekvienas iš mūsų nusipelno savo meilės istorijos, o drąsa atsiverti pasauliui yra didžiausia dovana sau pačiam. Knyga įtraukia į paslaptingą susirašinėjimą, kuriame gimsta gilus dvasinis ryšys, ir kviečia susimąstyti apie autentiškumą socialinių tinklų bei mokyklos koridorių fone. Tai skaitymo patirtis, kuri suteikia vilties, moko empatijos ir primena, kad didžiausias nuotykis gyvenime yra paprasčiausia galimybė būti tuo, kas esi iš tikrųjų.

Donna Barba Higuera „Paskutinė istorijų pasakotoja“

Pasinerkite į nepamirštamą kelionę laiku ir erdve, kurioje mokslinė fantastika susipina su senovės legendų magija. Ši knyga pasakoja apie mergaitę Petrą, kurios atmintyje saugomos istorijos tampa vieninteliu raktu į žmonijos išlikimą tolimoje planetoje. Tai gilus ir jaudinantis pasakojimas apie tai, kaip svarbu branginti savo šaknis, kultūrą ir praeitį, net kai visas pasaulis aplink bando priversti mus tai pamiršti. Knyga įkvepia jaunąjį skaitytoją suprasti žodžio galią ir suvokti, kad istorijos nėra tik pasakos – tai mūsų tapatybė, jėga ir viltis, kurios negali užgesinti jokios ateities technologijos ar svetimos civilizacijos.

John Green „Vėžliai iki begalybės“

Tai sukrečiančiai atviras ir emociškai gilus žvilgsnis į vidinį jauno žmogaus pasaulį, kurį kausto nevaldomos mintys ir nerimas. Autorius meistriškai atskleidžia, kad kova su savo psichikos sveikata nėra pralaimėjimas, o nuolatinė, drąsi kelionė savęs link. Per Ažos istoriją mes mokomės, kad draugystė ir meilė gali būti sudėtingos, tačiau jos yra gyvybiškai svarbios bandant ištrūkti iš savo minčių spiralės. Knyga nepateikia pigių atsakymų, tačiau ji suteikia tai, ko reikia labiausiai – supratimą, kad nesi vienas savo išgyvenimuose. Tai būtinas skaitinys kiekvienam, ieškančiam gilaus, intelektualaus ir be galo žmogiško ryšio su literatūra, kuri nebijo klausti, kas mes esame iš tikrųjų.

Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper. 2 knyga"

 Alice Oseman. „Heartstopper. 2 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023.

Sveiki, skaitytojai,

Pagal labai didelio populiarumo sulaukusią Alice Oseman (g. 1994) komiksų knygų seriją pastatytas Netflix serialas, manau, padarė kartos lūžį. Kalbėti ne pakuždomis, ne per antraplanius veikėjus apie jaunų homoseksualų gyvenimą yra drąsu ir reikšminga, nes tokie masinės kultūros būdai keičia visuomenės stereotipus. Tiesa, žvelgiant į mūsų Lietuvą, visgi paskutiniuoju metu pagalvojau, kad yra dalis visuomenės niekaip šio požiūrio nepakeis dėl empatijos stygiaus ir įsitikinimų, kad viskas, kas viešojoje erdvėje yra susiję su LGBTQ+, tai yra, na, mažų mažiausiai Sorošo paleista propaganda. Tą nepavykusį išbandymą su šiųmete „Eurovizija“ tiesiog tarp homofobų sukėlė tikrą furorą, neapykantos bangą internetinėse erdvėse. Dabar tampa aišku, kad šiosios kartos žmonės nepasikeis niekada, jie tiesiog išmirs būdami su savo įsitikinimais ir į juos tikriausiai reiktų žiūrėti šiek tiek su gailesčiu. Tačiau yra naujoji karta, kurių požiūris ir įsitikinimai skiriasi, galbūt jiems tiek pirmoji, tiek antroji Heartstopper. 2 knyga ir skirta.

Visgi darau prielaidą, jeigu Baltos lankos išleido antrąją komiksų dalį apie gėjų draugystę, pas mus reikalai nėra labai prasti nei leidyboje, nei tarp pačių skaitytojų. Jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Nebepristatinėsiu autorės iš naujo, tą padariau pristatydamas pirmąją šios serijos knygą, tad pasidalysiu tik subjektyviais štrichais apie antrąją dalį.

O antrojoje dalyje toliau pasakojama apie regbio žaidėjo Nikio ir atviro gėjaus Čarlio draugystę. Abu vis dar mokyklinio amžiaus jaunuolius, tad aišku, kad susiduriama labiausiai su savo tapatybės priėmimu ir socialinės aplinkos atmetimo reakcijomis. Jeigu pirmojoje dalyje jiedu naiviai vienas su kitu draugavo ir tik pasvajodavo, jog jiedu daugiau nei draugai, tai antrojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama Niko biseksualios tapatybės suvokimui ir priėmimui. Ne ką mažesni ir Čarlio išbandymai, nes mokykloje laikomas dėl lytinės orientacijos pastumdėliu tarp mokyklos „kietuolių“, kuriems, beje, priklauso ir Nikas, Čarlis bando susivokti, ar gali apskritai viešai megzti santykius su Niku ir tuo pat metu būti visapusiškai priimtas aplinkos. Žodžiu, Nikas ir Čarlis bando integruotis vienas kito draugų rateliuose, bet paaiškėja, kad dėl įsigalėjusių stereotipų nelabai įmanoma...

Alice Oseman

Kitas antrosios dalies svarbus įvykis – Niko atsivėrimas mamai, kuri sūnų priima besąlygiškai. Kiek tas įmanoma tikrovėje be ašarų ir tėviško rūpesčio, aš nežinau, tačiau pagalvojau, kad pas daugelį lietuvių tai būtų tikra tragedija šeimoje dėl tų pačių įsigalėjusių stereotipų bei homofobijos. Viskas komikse iš tikrųjų įkvepiančiai gražu, nors veikėjai išgyvena didžiules transformacijas, tačiau autorė visa tai perteikia taip utopiškai, kad savo veikėjams neleidžia ilgėliau nei savaitę liūdėti (turint galvoje, kokius apskritai padarinius atsimetimas sukelia pas jauną žmogų), tad pati istorija dvelkia labai serialiniais ir melodramiškais sprendimais, todėl primena saldžią istoriją masėms, kur situacijos visgi labai atpažįstamos iš heteroseksualius santykius vaizduojamų istorijų, pavyzdžiui, Čarlis per savo gimtadienį pakviečia Niką į boulingą su kitais savo LGBTQ pasauliui priklausančiais draugais ir vienas iš jų tualete pyškina Čarliui, kad Nikas visiškai netinka jam. Spėkite iš vieno sykio, ar Nikas stovi prie durų ir viską girdi? Žinoma, kad taip.

Komiksas gražiai naivus, paaugliškas, akivaizdžiai skirtas 13-16 metų auditorijai, kurie dar nepavargo nuo klišių, o jį skaityti labai lengva ir greita, žadina savaime suprantamas emocijas, nekyla jokių klausimų, nes situacijos tipinės ir perteikiančios universalias jaunųjų homoseksualų problemas. Tiesa, autorė šioje dalyje įveda ir dviejų merginų meilės istoriją, kaip kokį bonus track, kad išlygiuotų LGBTQ pasaulio įvairovės svarstykles.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri visai neseniai pristatė knygą Žiedas ir priesaika. Vestuvės bažnyčioje. Įdomu, kaip vertėjos krikščioniškojo pasaulio vertybės kaišiojo pagalius verčiant šiaip jau bažnyčiai neparankią LGBTQ+ istoriją. Džiugu, kad paliktas jaunimo slengas, anglicizmai ir praktiškos santrumpos, nes tai atspindi tos kartos bendravimo kultūrą ir pagyvina komiksą.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper" 1 knyga

 Alice Oseman. „Heartstopper. 1 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 288.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu prieš 15 metų man būtų kas pasakęs, kad lietuviškai skaitysiu komiksų knygą apie dviejų mokyklinio amžiaus vaikinų meilę, tikriausiai būčiau labai nusijuokęs arba pasisukiojęs pirštą prie smilkinio, nes anuomet, kai už aptvaro vyko pirmosios Baltic Pride eitynės, viskas atrodė labai sunkiai progresuojama, o aršios tuomet TV laidose rodomos „diskusijos“ veikiau buvo ne diskusijos, o patyčių klano puolimas į vienerius vartus.

 

Vis dėlto tenka pastebėti, kad praėjus tiek laiko visuomenės požiūris labai pasikeitė, o į masinę kultūros rinką LGBTQ+ temos ir problemos ateina labai dideliu mastu ir tai dažnai nėra dėl grožio ar tolerancijos „prieskonis“ kaip šalutinė naratyvinė istorija šalia pagrindinės heteroseksualios poros santykių. Šiemet netgi pasirodė serialas Interviu su vampyru gėjiškos perspektyvos ekranizacija, serialas Su meile, Viktoras jau sulaukė trijų sezonų, o Netflix filmai ir TV serialai tiesiog sproginėja pačiomis įvairiausiomis LGBTQ+ temomis, tik spėk rinktis ir turėk laiko žiūrėti.

 

Kalbant apie literatūrą, tendencija labai panaši. Vis dažniau ir dažniau sulaukiame ne vien homoseksualius santykius vaizduojančių knygų šalutinėse siužetinių vingių paraštėse, bet ir pagrindinių tose knygose esančių siužetų. Neseniai pasirodžiusi Bookeriu įvertinta britų rašytojos B. Evaristo knyga Mergaitė, moteris, kita, Lauren Groff Matrix, Anne Enright Užžėlęs kelias, Anne Carson Raudonos autobiografija, o dar šiemet pasirodys Bookeriu įvertintą Douglas Bain romanas Shiggie Bain, o ką jau kalbėti apie tokį bestselerį Lietuvoje Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas, kuris niekaip nedingsta iš populiariųjų knygų topų, tad galima teigti, kad leidyklos, pasauliniu mastu teikiamos premijos nebijo nestereotipinių kūrinių. Lietuvių poezija taip pat šiomis temomis išgyvena augantį klestėjimą. Baltos lankos ką tik išleido pirmąją (čia jau tikra, sakyčiau, literatūros istorija!) lietuviškai LGBTQ+ komiksą jaunimui. Britų autorė Alice Oseman (g. 1994) išgarsėjusi vos devyniolikos, leidžia itin populiarią seriją Heartstopper (angl. Heartstopper), kurį tikriausiai reiktų versti kaip Širdies stabdis, pagal knygą jau sukurtas Netflix serialas, pastarasis labai, kiek mačiau anonsą, panašų į Su meile, Viktoras.

 

Kiek esu kalbėjęs su jaunimu, jų komiksai (jeigu tai nėra vaikystės Donaldas ir kiti žurnalai) šiuo metu dažniausiai atkeliauja arba iš interneto, arba specializuotuose japonų anime kultūros parduotuvėlėse, žinoma, dar užsisakoma internetu. Mes, deja, neturime komiksų tradicijos ir šis žanras, kad ir kaip bežiūrėsime, yra invazinis, dažniausiai suprantamas kaip jaunimo ir paauglių brendimo ir augimo stadijoje supaprastintas prozos žanras. Prisipažinsiu, kad tai apskritai pirmoji komikso knyga, kurią skaičiau lietuviškai. Užtrukau nepilną valandą, buvo labai smagi skaitymo patirtis, kadangi teksto nėra daug, įvykis seka įvykį ir atrodo, jog iš esmės neskaitai, o žiūri TV serialą. Tai patrauklu, šiuolaikiška ir įdomu.

Alice Oseman

 

Žinoma, nereikia apsibrėžti, jog komiksai vien tik jaunimui skirtas žanras, vakarietiškoje tradicijoje juos skaito ir kaupia užkietėję komiksų skaitytojai, netgi yra, kiek žinau, senų leidinių (periodinių ir knygų) aukcionai. Visgi grįžtant prie Heartstopper, kurio pavadinimas tikriausiai paliktas originalus kaip rinkodaros prekės ženklas, manding, aiškiai Baltos lankos taiko į jaunąjį skaitytoją, kuris tikriausiai po knygos žiūrės serialą, arba po serialo pirks šią knygą. Ir puiku!

 

Kad ir kaip bežiūrėtume, knygos siužetas labai paprastas, netgi primityvus. Pagrindiniai veikėjai 14 metų Čarlis ir 16 metų Nikas lanko tas pačias pamokas, tarp jų užsimezga draugystė, kuri pamažu pereina štampinius, TV serialų nudėvėtus santykių etapus t. y. drovumas, pirmasis vakarėlis, per kurį įvykstą lūžis, homofobinius iššūkius, santykių kūrimą, atsakomybę už kitus ir savo jausmų analizę. Iš esmės tai tvarkingai palaipsniui atidirbtas ir sutvarkytas siužetas, kuris jautriau galbūt užkabins kokioje Lietuvos provincijoje gyvenantį paauglį ar paauglę, kurie patiria panašius išgyvenimus. Bet nebūtinai ir jie, nes su knygos veikėjais lengva susitapatinti bet kuriam skaitytojui, tad ir puslapis po puslapio, piešinys po piešinio, aiškiai vedamas draugystės naratyvas atveda ir prie sunkių veikėjų išbandymų, su kuo, manau, dažnas tokio amžiaus žmonės susidūrė nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos.

 

Autorė remiasi plačiai paplitusiais seksualinės orientacijos ankstyvajame amžiuje šablonais ir daugiau ar giliau nesikapsto. Knygoje nerasite jokių atsakymų ar priežasčių, kodėl veikėjai yra tokie, kokie jie yra, čia nėra ir psichoanalitinių ar kokių sudėtingų socialinių veiksnių analizės. Čia nerasite nei tėvų su vaikais konfliktų, nei konfrontacijos su religija, viskas tvyro gana lengvoje romantikos atmosferoje, todėl knyga, nors ir apie savęs suvokimą, ji pavykusi gana skaidri ir tokios knygos, sakyčiau, mūsų literatūros lauke reikėjo dar prieš visą Netflix saulėtekį, prieš 15-20 metų, kai iš tikrųjų nebuvo savipagalbos nei straipsnių, nei filmų, nei konsultacijų, nei kažko pozityvaus, už ko galėtų skaitytojas užsigriebti. Kitaip sakant, Alice Oseman skatina ne analizuoti, o jausti, ne kapstytis kas, kodėl ir dėl ko, o priimti save tokį, koks esi, o tai daug lengviau.

 

Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, visgi knyga labiau raminamai veikia ne kaip edukacinis jaunuoliams skirtas kūrinys, o kaip pramoginis laisvalaikio žanras, nes, kai po ranka internetas, jau daugelis dalykų išsiaiškinta pačių skaitytojų (jeigu kalbėsime apie LGBTQ+ auditoriją). Bet neapsigaukime, iki šiol nelabai (bent jau niekas nešauna į galvą be jaunuoliams skirtos knygos Pierre Szalowski Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją) lietuviškai neturime tokių kūrinių, todėl šios knygos pasirodymas, sakyčiau, tampa ir tam tikru komerciniu išbandymu, ir literatūros apie LGBTQ+ asmenis įsteigimu šiaip jau heteronormatyvinėje jaunimo literatūroje. Komiksai versti su jaunuoliams būdingu mokykliniu slengu, juos vertė prityrusi vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, todėl tas buitinis kalbinis lygmuo tik dar labiau, manau, leidžia susitapatinti su Čarliu ir Nikiu. Knygos gerbėjus galiu nudžiuginti, nes leidykla suinteresuota išleisti ir kitas komikso dalis lietuviškai.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Mark Haddon "Tas keistas nutikimas šuniui naktį"

 Mark Haddon. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.

 

Sveiki,

 

Sudėtinga apibrėžti britų rašytojo Mark Haddon (g. 1962) bestselerio Tas keistas nutikimas šuniui naktį (angl. The Curious Incident of the Dog in the Night-Time) tikslingą auditoriją. Šiuo metu ji įtraukta į devintokų literatūros nagrinėjimo lauką dėl savo aktualios temos, mat, pagrindinis veikėjas yra penkiolikmetis Kristoferis ir jis turi Aspergerio sindromą, kitaip sakant, dėmesio centre – berniukas, turintis autizmo raidos sutrikimą. Tokia literatūra neturi amžiaus apibrėžties, ji tinka ir paaugliams, ir jaunuoliams, ir visiškai žiliems skaitytojams.

 

2003 metais Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga beregint tapo pasauliniu bestseleriu, po metų Tyto albos leidykla išleido lietuviškai, o paskutiniuosius leidimus nuolat kartoja leidykla Sofoklis Kultinių knygų serijoje, o ją išvertė Birutė Bersenienė. Mokyklinėje programoje šis kūrinys šliejasi prie lietuviškosios literatūros t. y. Vandos Juknaitės Išsiduosi. Balsu ir aktualiai papildo vaikų supažindinimą su ypatingą likimą turinčių vaikų istorijomis. Taigi problema gana aiški ir, sakyčiau, nuo čia galima mokykliškai brėžti ribą, jog literatūra ne tik yra meninių priemonių prisodrintas menas, kurį reikia gliaudyti, bet ir suvokiama kaip itin tikslingų, opių ir nelengvų problemų tyrinėjimo ir išskleidimų lauką.

 

Tas keistas nutikimas šuniui naktį mums pasakoja pirmuoju asmeniu pats Kristoferis. Autorius neblogai išstudijavęs autizmo požymius, puikiai išmano jų socialines ir emocines problemas, todėl visos knygos įdomumas yra tas, kad viskas išreikšta per Kristoferio sąmonę. Mes, skaitytojai, esame priversti taip pat mąstyti, suvokti ir priimti pasaulį Kristoferio akimis, drauge su juo šiaip jau normalius ir savaime suprantamus dalykus priimti visiškai kitaip. Kristoferis gabus matematikas, jis mintyse gali atlikti pačius sudėtingiausius uždavinius, jam patinka viskas, kas tikslu, apibrėžta ir bet koks pokytis, nauji žmonės ar net artimųjų prisilietimai, jį labai trikdo, todėl galime daryti prielaidą, kad Kristoferio Aspergerio sindromas gana stiprus.

Mark Haddon

 

Istorija prasideda kaip detektyvas. Kristoferis randa šake užbadytą kaimynės ponios Šiers pudelį Velingtoną ir jis atsiduria nuovadoje kaip pagrindinis įtariamasis. Galiausiai jo tėvas, kuris vienas augina Kristoferį, nes motina yra mirusi, jį ištraukia iš policijos, tačiau būtent tas nutikimas Kristoferio sąmonėje pažadina smalsumą ir jis imasi savarankiškai tyrinėti šį kriminalą. Kadangi jo protas imlus matematiniams skaičiavimais, tad jo analinis mąstymas labai tinka šiai užduočiai, tačiau tėvas labai širsta dėl to. Netrukus po šių įvykių Kristoferis išsiaiškina savo šeimos paslaptis, kurių iki tol nežinojo. Čia įsukami ir meilės romanai, neištikimybė, tėvo melagystės ir kiti šiaip jau melodraminiai elementai, kurie nebeturėtų nieko nustebinti, nes šioji knyga turi visus tipinius detektyvinius meilės kriminalo elementus. Stebina nebent tai, kad viską geba išsiaiškinti autistas ir perteikti būtent per jo suvokimo lygmenį.

 

Stebina Kristoferio užsispyrimas ir tuo pačiu jo emocijų eliminavimas. Veikėjas retsykiais atrodo itin šaltas ir bejausmis dėl to paties sutrikimo. Štai kaip jis abejingai priima faktą, kad neturi motinos: „Nes Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi liūdėti dėl to, ko nėra ir kas netikra, būtų kvaila (p. 93).“ Berniukas turi ir kitų keistenybių, pavyzdžiui, jis labai nemėgsta geltonos ir rudos spalvų, netgi skaičiuojant automobilius jo nuotaika gali labai smarkiai pasikeisti, tačiau jam padeda mokyklos pedagogė Siobenė. Štai tokiame gana tvarkingai suręstame ir pagal aiškų grafiką gyvena Kristoferis, kol vieną dieną susipykęs su tėvu jis pabėga į Londoną...

 

Knygos struktūra taip pat neįprasta, nes Kristoferio knygos skyrių numeriai – tai pirminiai skaičiai, kurie dalijasi iš savęs ir vieneto. Knyga „prikaišiota“ įdomių mokslinių faktų, matematinių uždavinių, todėl istorija atrodo žaisminga. Pavyzdžiui: „Bet Motiną kremavo. Tai reiškia, kad ją paguldė į karstą, sudegino ir pavertė pelenais ir dūmais. Nežinau, kas toliau nutinka pelenams, ir negalėjau šito paklausti krematoriume, nes nedalyvavau laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais aš pažvelgiu į dangų, ir man atrodo, kad ten, aukštai, yra Motinos molekulės, o gal jos sklando virš Afrikos ar Antarktidos, ar telkiasi į lietaus debesis virš Brazilijos atogrąžų miškų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego pavidalu (p. 44).“

 

Šioje kūrybiškai struktūruotoje istorijoje skaitytojui suteikiama galimybė iš dalies per literatūrą įsikūnyti į autizmą turinčiojo pasaulį, suvokti, koks tas pasaulis trapus ir pažeidžiamas. Tai potyrį siūlanti literatūra, kuri ugdo mus, sakyčiau, geresniais, nes po tokios knygos gebame labiau priimti kitokius žmones. Norėdami praplėsti šios knygos ribas, galima pasižiūrėti ne vieną gerą filmą apie autizmo sutrikimą turinčius žmones, pavyzdžiui: Barry Levinson Lietas žmogus (1988), Robert Remeckis Forestas Gampas (1994), Karan Johar Mano vardas Khanas (2010).

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Knyga: Vytautas Varanius "Šiltnamis"

Vytautas Varanius. „Šiltnamis“ – Vilnius: Alma littera, 2019. – p. 208.

Sveiki, skaitytojai,

Vis grįžtu prie vaikų ir paauglių literatūros ir viena akimi tarsi pro verstinės grožinės literatūros knygines properšas žvelgiu, kas dedasi šiuolaikinėje lietuvių literatūros padangėje. Šįkart aptarsiu prieštaringai vertinamą Vytauto Varaniaus (g. 1991) knygą paaugliams Šiltnamis, kuri tapo 2019 metų leidyklos Almos litteros rengiamo konkurso nugalėtoja. Kodėl sakau prieštaringai? Daugelis internetinių atsiliepimų gana teigiami, tačiau visgi iš senosios skaitytojų parapijos girdžiu tam tikrus aiktelėjimus ir priekabes.

Esu labai laimingas, kad Alma littera rengia šį konkursą ir kasmet išleidžia po keletą naujų, išties išplečiančių paauglių literatūros kontekstą šiuolaikinėje mūsų literatūroje. Tekstus, kurie buvo parašyti sovietmečiu (ar dar tarpukaryje), jaunasis paauglys sunkiai ne tik suvokia, bet ir paskaito dėl pasikeitusio kalbinio ir minties raiškos barjero tikrovėje, o štai šios Paauglių ir jaunimo konkurse išleistos knygos dažniausiai pasirodo tokios nepretenzingos estetiniu kalbiniu požiūriu. Tai tekstai, kurie aktualūs, atspindintys šiuolaikinio jaunimo realijas, neretai primena Netflix serialus jaunimui. Taip, kalbiniu požiūriu jie gana skurdoki, tačiau tai neblogas akstinas jaunajam skaitytojui „užsikabinti“ apskritai už tokio daikto kaip knyga ir atrasti po to sudėtingesnę literatūrą. Visgi šiuo atžvilgiu šios serijos knygos labiau vertinamos turinio atžvilgiu – kaip rašytojai apeliuoja į jaunąjį skaitytoją, kokią žinią jiems siunčia ir kaip geba ir gali sudominti.

Šiltnamiui, kaip jau tampa nereta jaunimo literatūros kliše, suteikta dienoraščio forma. Dėl to, kad dienoraštis labiau intymus, tarsi priartina skaitytoją geriau įsižiūrėti į galbūt panašias bėgančias veikėjo dienas, ieškoti panašių sąsajų, būsenų su veikėju ir, žinoma, šioji forma leidžia labiau tapatintis su veikėju. Šįkart istorijos dėmesio centre – šešiolikmetis Elvinas, kuris gyvena atokiame kaime, tarp miškų ir laukų. Jo namą juosia didžiulis kukurūzų laukas, vaikinas mėgsta vakarais sėdėti ant stogo ir spoksoti į naktinį dangų, svajoti apie platybes, dažniausiai jis rikiuoja planą, kaip pabėgti iš šio krašto, pamatyti realų platųjį pasaulį, patirti atskalūnišką gyvenimą.

Elvinas gyvena su tyleniu tėvu ir mažamete seserimi Elze, jam trūksta mamos, kurios (bent jau knygos pirmojoje pusėje) nežinome, kodėl nėra šalia. Galiausiai sužinome, kad šią lemtingą vasarą, kai baigiasi mokslo metai, netoli Elvino namų nukrenta meteoritas, kuris pakeičia jų sergimą ūkį. Šiltnamyje auginamos daržovės ima pūti, o kukurūzų derlius vysti. Visi šie apokalipsę panašaujantys ženklai verčia tėvą elgtis paranojiškai, jis kartu su sūnumi kasa bunkerį, lieja cementu laiptus, įrenginėja ventiliaciją. Šis niuansas primena tuos paranojikus amerikiečius, kurie tiki pasaulio pabaiga, nes, pavyzdžiui, baigsis Majų kalendorius, ar koks nors vietos pastorius iššifravo „tikslią“ paskutiniojo teismo datą Biblijoje. Galiausiai meteoritas, kaip ir šiltnamis, turi visai kitą reikšmę, jie labiau orientuoti į tėvo ir sūnaus vienatve ir prieštaravimais kamuojamus vidinius išgyvenimus, šios vasaros įvykių suteiktą dvasinį pokytį, išsiveržimą, sunaikinimą ir galiausiai pertransformavimą.

Išryškinama tėvo ir sūnaus atskirtis, kurį iš dalies bando sujungti jųdviejų mėgstama muzika, senos ausinės, kasetės. Ir iš tikrųjų, knygoje esama nemažai angliškų roko grupių citatų; muzikos grupių, kurios buvo populiarios devintame, dešimtame dešimtmetyje, pavyzdžiui, Nirvana ar The Cure, Youth Group, pastarosios atliepia senąjį tėvo pasaulį ir dabartyje panašius brendimo etapus išgyvenantį Elviną. Manau, ši muzika artima ir pačiam knygos autoriui, kadangi V. Varanius pats kilęs iš provincijos, kaip teigiama atverčiamo viršelio atlape, o tai nesunkiai leidžia tapatinti Vytautą su pačiu Elvinu, bent jau iš dalies.

Leisiu visgi šį kūrinį vadinti apsakymu, nes jis turi gana ribotą veikėjų, aiškią įvykių laiko apibrėžtį ir nėra toks išplėtotas kaip romanas. Taigi apysakoje yra ryškinamos kelios paaugliui svarbios gyvenimo sudedamosios dalys. Dažniausiai tai sunkumai, kuriuos turi įveikti Elvinas. Vienas iš jų – vienatvė ir patyčios, atskirties jausmas mokykloje. Elvinas patiria ne tik patyčias, yra pravardžiuojamas kaimiečiu, bet ir prieš jį nukreipiamas smurtas. „Ne kartą buvau išjuoktas mokytojų akivaizdoje, ne kartą pagaidintas prie visų. O, taip – mūsų mokykla nuostabi. Kartą vienas vyrukas merginai nusiuntė nuotrauką, kurioje masturbuojasi. Ši parodė visiems. Vyrukas neturėjo kur akių dėt. Po savaitės nusižudė. Niekam neįdomu (p. 39).“ Jautrus romantikas, geras sūnus negali pasipriešinti mokyklos chuliganams, todėl kenčia nuo jų, yra reketuojamas ir net viešai smurto aktu pažeminamas. Tai dar labiau skatina jaunuolį trokšti išnykti iš šio užkampio, nors tame kontekste pasakotojas perteikia Elvino gyvenamosios vietos unikalų grožį. Tačiau, ko vertos visos pasaulio žvaigždės, jeigu viduje jautiesi paniekintas ir atstumtas? Šiuo atveju Elvinui padeda išgyventi svajonės ir muzika.

Autoriui pavyko gana gyvai perteikti slogią, nemielą mokyklos patyčių atmosferą. Tos pasakojimo vietos, „paaštrintos“ akivaizdžiu jaunimo žiaurumu, savaime veikia emociškai. Čia labai tiko ir būtent atpažįstamas patyčių žargonas, kuriuo galbūt ir gali bodėtis senoji skaitytojų karta, kaip, beje, ir knygos erotiniais inkliuzais. Elvinas suranda atsvarą – naujokė Luka irgi gyvena ne miestelyje, o kaime. Jiedu užmezga intymius santykius. Knygoje išryškinamas jaunuolių erotizmas, kuris aprašomas gana banaliai, kaip antai, kad Elvinas uždeda rankas ant sustirusių Lukos krūtų ir jaučia palaimą, arba kad jie turi sekso krūmuose, kas, žinia, tarp jaunuolių nepilnamečių pasitaiko.

Manau, būtent tais gyvais ir realią situaciją atspindinčiais dalykais – smurtas, patyčios ir lytinio akto vaizdavimas – glumina tam tikros „teisingos“ literatūros paaugliams ir jaunimui skaitytojus. Visgi sutikime, kad interneto amžiuje pornografinių vaizdų jau prisižiūri pradinukai, ką jau kalbėti apie paauglius, o lietuvių literatūroje, kur būtų tai aprašoma su tam tikru lytiniu švietimu, iš esmės trūksta. Galiausiai Lukos ir Elvino neatsargūs lytiniai santykiai skaitytojams atskleidžia ir rimtus viso to padarinius – nėštumą, abortą, bandymą nusižudyti. Visa tai ir rasite šioje knygoje, kuri, bent mano akimis, jaunajam skaitytojui tikrai turėtų įgyti atsvarą tarp tų perdėm morališkai „teisingai“ parašytų kūrinių apie draugystės išbandymus. Iš literatūrinės perspektyvos žvelgiant, gal kiek neįtikinama autoriaus pasirinkta suerotintos meilės antitezė mokyklos nevykėliui ir kaimiečiui, kuris namuose turi šiek problemų, suteikti pirmųjų seksualinių santykių chaosą. Bet ar visos jaunimui skirtos knygos turi būti saugiai patogios? Nemanau.

Vytautas Varanius

Ar autorius amoralus? Nė kiek. Lytinis švietimas jau dėstomas penktoje, šeštoje, septintoje klasėse. Visgi erotinės scenos, nors ir pikantiškos, verčiančios kilstelėti antakį, jos veikia per Elvino pirmosios meilės ir, ko čia slėpti, pirmųjų seksualinių santykių būsenų refleksijas. Pasakotojas aiškiai absorbuoja visapusį Elvino įsimylėjimą, o tai apysakoje veikia kaip vienas iš faktorių, darančių Elvino gyvenimą laimingu. Kitas klausimas: iki ko tai gali privesti, kai jauni žmonės nesisaugo? Pasakotojas išvengia tiesmuko moralizavimo ir aprašymo, kam reikalingas prezervatyvas, nes tai būtų pernelyg didelis didaktinis lytinio švietimo pamokėlės inkliuzas.

Visgi be santykių su Luka Elvinas nemažai apmąsto savo tėvo elgsenos pokyčius per saulės užtemimą. Jis gauna iš motinos laišką, kuriame ji atsiprašo, todėl yra veikiamas tylaus šeiminio karo. Dar vienas įdomus aspektas – tėvystės instinktų išraiška. Sužinojęs, kad jo mergina laukiasi ir ji nori aborto, jis, jau sulaukęs septyniolikos, svajoja apie tėvystę (po to, kai išgyvena atmetimą). Galima pagalvoti, kad autorius idealizuoja, tačiau netrukus išryškinama, kad jis nuo mažumės augino savo sesutę, žino, kaip auga vaikas, jo jaunoje sieloje jau yra brolystės-tėvystės išmėginimo įgūdis, kuris neleidžia aklai paklysti pasaulyje be atsakomybės. Man ši vieta pasirodė itin įtikinama ir psichologiškai subtiliai perteikta.

Visgi vienas silpniausių knygos elementų yra dialogų kalbinė raiška. Jeigu pasakotojas įtikina, tai dialogai atrodo tokie literatūriškai supresuoti į klišinius briketus, kad neturi ne tik gyvumo, bet ir šiuolaikiškumo, kaip antai sūnus kreipiasi ne „tėti“, o „tėve“. Pavyzdžiui, „man jau metas eiti“, turėtų skambėti: „na, aš jau lekiu; gerai, susimatysim; susirašysim; pasuk, kai galėsi; davaj, ate“ ir t. t. Kaimiškoji kultūra perteikta preciziškai tvarkingai, romantizuotai (maišant XX amžiaus lietuvių literatūros vaizdelius su amerikietiškos kultūros atributais, pavyzdžiui, kukurūzų laukais, meteoritais, keistai nujaučiamais x-failais, NSO) matyt, ir dėl ugdomųjų sumetimų, kad kai kurie negali pakęsti, kai vaikams, paaugliams ir jaunimui skirtoje literatūroje yra pernelyg daug šnekamosios kalbos apnašų.

Grįžtant prie kūrinio visumos, būsiu linkęs jį vertinti kaip aktualų, reikalingą paaugliams ir jaunimui kūrinį. Tokių tekstų, kurie ne kokiame Panelės žurnale, o būtent grožinėje literatūroje nagrinėtų bręstančių žmonių seksualumą, erotizmą, sujungiant tai su pirmosios meilės emociniu klodu, sakyčiau, mirtinai trūko. Nors Elvino išbandymai kiek ir perspausti, netekę realumo matmens, bet jaunatviškas perfekcionizmas, dramų hiperbolizavimas, manau, jaunajam skaitytojui kaip tik atliepia (paguodžia?) jo paties pasaulį. Manau, V. Varanius „peršoko“ šią literatūros stigmą, kad negalima labai atvirauti erotiškai tokioje literatūroje. Visgi, kaip autorius sakė viename interviu, pasaulis keičiasi, keičiasi ir literatūra. Ir sutinku, kad negalima ignoruoti tikrovės, eliminuojant iš jaunimo literatūros laukos erotikos vien dėl aukštų įsivaizduojamų moralinių – pripažinkime – pasenusių standartų. Beveik neabejoju, kad šis lengvai skaitomas kūrinys įtrauks net tuos paauglius, kurie šiaip nemėgsta skaityti, nes galvoja, kad nieko įdomaus neperskaitys.

Pridedu seną gerą pamirštą muzikinį kūrinį, kurio teksto ištrauka cituojama Šiltnamyje ir apskritai atspindi bręstančio ir ieškančio svajotojo pasaulį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ilona Ežerinytė "Verksnių klubas"

Ilona Ežerinytė. „Verksnių klubas“ – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2017 – 120 p.

Sveiki, skaitytojai,

Ne verkti, o veikti – viena svarbiausių Ilonos Ežerinytės apysakos Verksnių klubas tezių, kurią dažnas iš paauglių galėtų prisiminti ar bent užsirašyti kur nors sąsiuvinio kraštelyje, kad užkliūtų akis. 2018 metais išrinkta Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje, apysaka randa savo jaunąjį skaitytoją, kaip ir kitos rašytojos knygos paaugliams Sutikti eidą, Skiriama Rivai, Šunojaus diena. Labai svarbu, kad į šiuolaikinę lietuvių literatūrą, turiu galvoje ir mokyklinę programą, „įsilietų“ ir šiuolaikinė vaikų literatūra, todėl smagu, kad, pavyzdžiui, dar neseniai išleisto rašytojos Sutikti eidą jau galima ištraukas aptikti septintos klasės vadovėlyje. Tai motyvuoja skaityti ne tik klasikinius, bet ir šiuolaikinių autorių knygas, juos pamatyti ne tik iškabintus stenduose, bet ir susitikti gyvai.

Ilonos Ežerinytės sėkmė, kaip ir Dainos Opolskaitės, Rebekos Unos, nėra atsitiktinės. Jos visos dirba mokytojomis, stebi ir žino paauglių mokinių gyvenimo peripetijas, nujaučia, kokios literatūros reikia jaunimui ir tas nuojautas neblogai panaudoja savo tekstuose. Verksnių klubas, kaip sakoma anotacijoje, tai istorija apie liūdesį – nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save. Negalėčiau prieštarauti, kad knyga „ir vėl“ apie paauglio problemas – pašliję santykiai su šeima, besidraskančios ir besiskiriančios šeimos, o jų kryžminėje nesantaikos ugnyje pasimetę ir sutrikę paaugliai. Pagrindinė veikėja Lina išgyvena ne taip ir dažnai patiriamas paauglio šeimines patirtis; jos tėvai gyvena atskirai, tėtis gydosi priklausomybių centre nuo alkoholizmo, motina užsiėmusi savo egoistiniais reikalais ir Lina jai parūpo, kai jai senelė palieka palikimą...

Vieną dieną liūdesio ir vienatvės kamuojama Lina susipažįsta su Egle, kuri dažnai leidžia laiką apleistuose sandėliuose, – gal net labai panašiuose, kaip pavaizduojama knygos viršelyje, – ir tada Lina yra pakviečiama įstoti į verksnių klubą, kuris tiesiog yra nelaimingų, vienišų, apleistų paauglių neoficiali terapinė grupė, kuri renkasi neformalioje apleistoje aplinkoje ir pasakojasi savo nelaimes. Šiam klubui be Eglės priklauso Mindaugas, Evelina, Guoda ir Marukas – vaikai iš skirtingų socialinių sluoksnių, su gana skirtingomis problemų atsiradimų aplinkybėmis, tačiau kiekvienas jaučia tai, ką beveik kiekvienas paauglys išgyvena: socialinę atskirtį, vienišumą, nereikalingumą ir apsimetinėjimą sėkmingų veidmainiškoje socialinių tinklų visuomenėje.

Paaugliai kiek marginalūs, bet jaunajam skaitytojui, manau, turėtų būti patrauklūs. Štai Mindaugas užsiima meditacijomis ir ezoterika, save laiko aseksualiu, kuris nejaučia lytinio potraukio nei jaunuoliams, nei merginoms. Eglė vėlgi turtuolė, kuri, atrodo, turi visko, ko trokšta paaugliai, tačiau neturi motinos meilės, nes šioji nuolat rūpinasi manikiūru ir savo pačios išvaizda. Kita mergaitė išprotėjusi dėl gyvūnų teisių ir jaučia visos žmonijos kaltę už tai, kad gyvūnai išnaudojami ir jie kenčia. Maruko gyvenimas nepakenčiamas, nes jo nekenčia tėvas, todėl savo skausmą ir susikaupusias mintis numalšina sportuodamas, todėl turi tvirtą kūną...

Ilona Ežerinytė

Maždaug tokiame siužete vyksta esminiai Linos suvokimai, kuriuos ji bręstančio jauno žmogaus savimone apsvarsto ir pradeda priimti esminius sprendimus. Sunkumai galiausiai užgrūdina. Ilgą laiką Lina prieštarauja verksnių klubo nuostatai, kad geriau liūdesys nei nuobodulys, nes jos gyvenimiškoji patirtis jau suponavo, kad geriau namuose pašlijusi šeima, nei begalinė tuštuma. Tačiau skirtingos nuostatos ir įsitikinimai nekuria komplikuotų paauglių santykių, jie vienaip ar kitaip randa ideologinių egzistencinių sąsajų, kaip išlikti klube. Dažnai rašinėdami poetizuotas žinutes ant pastato sienų jie taip išreiškia ką iš tikrųjų jaučia, bet niekada negalėtų garsiai pasakyti už verksnių klubo sienų, kur galioja visai kiti sukurtų asmenybių įvaizdžiai. Iš esmės šis pastatas (kaip ir uždara verksnių klubo idėja) kartu tai metaforizuotas simbolis, kuris reiškia vidinį apleisto gyvenimo ir negatyvių emocijų vakuumą, pro kurį nelemta prasiveržti sėkmingą ir optimizmą tepripažįstančiam išoriniam pasauliui.

Verksnių klubo pagrindinė funkcija visgi yra labiau praktiška t. y. vieta, kur paaugliai sau leidžia būti pažeidžiamais, kad galėtų būti tokiais, kokiais negali būti išoriniame pasaulyje. Kitaip sakant, tai tam tikra terapija. Linos tėvas taip pat vykdo terapiją, tik jis turi visus instrumentus, programą, griežtas taisykles, o paauglių neoficialus klubas tarsi imituoja emocijų pasidalijimą kaip jų paleidimo praktiką. Tai išties įdomi autorės idėja, jeigu žiūrėsime į tai, kad jaunajam žmogui svarbiausia yra būti išgirstam ir išklausytam.

Žvelgiant į knygos siužetinius vingius, jie nėra itin dinamiški. Verksnių klube Lina ima jausti berniukui šiltus santykius, apsvarsto jo kūno sudėjimą ir jaučia, kaip pamažu pati bręsta, tačiau laikosi tam tikros saugos taisyklių. Autorė nebeplėtoja jokių aštresnių ar netikėtų nuotykių literatūrai būdingų įvykių, kurie dažniausiai reiškia kūrinyje kulminaciją, pavyzdžiui, kokia nors netikėta savižudybė, gaisras ar netikėtas pasirinkimas tarp gerų ir blogų dalykų, kurie leistų Liną laikyti super heroje, eiliniu literatūriniu pavyzdžiui. Ne, autorė visgi išlaiko paauglio pasaulį paaugliškai realų ir tikrasis virsmas bei lūžis apysakoje tampa labai tylus, jis pasilieka Linos savivokoje kaip šios paauglių sukurtos nestandartinės terapijos padarinys. Išsipildo autorės mintis, kad reikia išgyventi liūdesį, kad vėlei pajustum save, o tai yra neatsiejama gyvenimo tarpsnio peizažas, kurį patiri kaip gyvenimo dovaną: „Po vieno laikotarpio ateina kitas, po nuobodulio – aktyvumas, po liūdesio – džiaugsmas. Viskas banguoja. Visa, kas mus supa, yra bangos. Juk mokėtės per fiziką? Garsas, šviesa, šiluma... Viskas bangos ir viskas bangomis. Potvyniai, atoslūgiai, diena, naktis, įkvėpimas, iškvėpimas... (p. 72)“.

Iš esmės apysaka Verksnių klubas aktuali ir gyvenimiška knyga, kuri, kaip ir pati verksnių klubo idėja knygos veikėjams taip pat yra jaunajam skaitytojui liudijantis kelias į tam tikrus suvokimus. Apysaka tarsi patvirtina jaunajam skaitytojui: ei, aš irgi žinau, kaip tu kartais bjauriai jautiesi ir tai yra normalu, priimk tai kaip patirtį, nes ir juodžiausias debesis turi sidabrinį pakraštį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Louis Sachar "Berniukas mergaičių tualete"

Louis Sachar. „Berniukas mergaičių tualete“ – Vilnius: Alma littera, 2004 – 224 p.

Sveiki, skaitytojai,

Mažuosius skaitytojus dažnai intriguoja knygos pavadinimai, tad drąsiai galima sakyti, kad amerikiečių rašytojo Louis Sachar (g. 1954) knyga Berniukas mergaičių tualete (angl. There‘s Boy in the Girl‘s Bathroom) yra tokia, kuri išsiskiria iš kitų knygų. Knyga įtraukta į lietuvių rekomenduotinų mokyklinių skaitinių sąrašus, išleista kelių leidyklų, o Amerikoje pasirodžiusi 1987 metais tapo tokia kultine, kad ją net 19 kartų mokiniai išrinko kaip geriausią knygą mokiniams. Lietuvių kalba turime ir kitus autoriaus kūrinius: Duobės, Maži žingsneliai, Berniukas be veido.

Nenuostabu kodėl ši knyga mažųjų skaitytojų tokia mėgstama, nes dėmesio centre – sunkaus būdo Bredlis Čokersas, ką tik pradėjęs bręsti mokinys, kuris turi rimtų problemų mokykloje: sėdi klasės gale, yra nemėgstamas klasės draugų ir mokytojų, jo elgesys neprognozuojamas ir sunkus, jis niekada nedaro namų darbų ir tai iš esmės dabar atliepia nemenką dalį nemotyvuotų šiuolaikinių vaikų. Atpažinti knygoje save ar savo klasės draugą, kuris nuolat prisiverda košės, yra išties smagu jaunajam skaitytojui. Mokyklos realijos, aplinka, klasės atmosfera, išsišokimai nesunkiai atpažįstami, todėl lengva susitapatinti su knygos veikėjais.

Iš esmės Bredlis susiduria su dviem esminiai pokyčiais. Į klasę ateina naujokas Džefas, kuris pasodinamas prie Bredlio ir jiedu netrunka tapti gerais draugais. Iš pradžių tampa kiek keista, kad Džefas nuolaidžiauja Bredliui, nesibodi jam duoti pinigų, kad šis jo neapspjautų, susitaiko su Bredlio prasta reputacija ir net kalbinamas kur kas pripažintų ir draugiškesnių vaikų nei Bredlis, Džefas kurį laiką vis tiek renkasi „sunkaus vaiko“ draugiją. Tiesa, knygoje Džefo pasirinkimas nemotyvuotas, nepagrįstas. Gal tai naujas adaptacinis laikotarpis, kuris veikia vaiko elgeseną? Gal jis galvoja, kad jeigu nusisuks nuo Bredlio, ir Džefą persekios? Net ne savo kaltės prisipažinimas vietoj Bredlio, Džefą daro neįtikinamą kaip knygos veikėją.

Kitą vertus akivaizdu, kad antraeilis veikėjas Džefas tėra tik karikatūra, priemonė atskleisti Bredlio vienišumui, kadangi šis „nusisavina“ naujoką ir pavyduliauja, kad jo naujasis draugas bus nuviliotas sėkmingesnių vaikų. Tai yra pirmasis rimtas Bredlio išbandymas – suvokti teisingos, pasitikėjimu grįstos draugystės svarbą ir atmesti pavydulingą žmonių nusisavinimą. Bredlio problema, kad jis jaučiasi „nurašytas“, jo socialinė atskirtis nuo klasės ir suaugusiųjų tik didėja. Tokiam vaikui daug netrūksta, kad jis pasirinktų kaskart vis prastesnius sprendimus. Tą sužinome ir iš jo vis kartojamo „paskambink, jeigu netiki“ – pamažu ima manipuliuoti suaugusiais, suteikdamas jiems nemalonių progų. Tai maišto protestas, kuris sklinda iš vienišo vaiko, kuris net namuose neturi palaikymo, nes jo geriausi žaidimo draugai – kambariniai žaislai, su kuriais jis žaidžia, sudėdamas savo asmenines patirtis. „Užteks, Bredli, – tarė tėvas. – Tikrai užteks. Nori užaugęs būti nusikaltėlis? (p. 21)“

Louis Sachar

Antras esminis lūžis Bredlio gyvenime atsiranda tada, kai į mokyklą priimama nestandartinių pažiūrų psichologė Karla, kuri vienintelė paskatina berniuką elgtis kitaip. Taikydama šiuolaikinius psichologinius metodus, labiausiai pritarimą, ji randa pamažu raktą į Bredlio širdį ir berniukas pamažu ima keistis. „Kartais mokytojas iš mokinio gali išmokti daug daugiau negu mokinys iš mokytojo (p. 48) – sako Karla, taikydama atvirkštinius principus ir pasikabina Bredlio piešinį kaip pavyzdį visiems, taip paskatindama jį labiau pasitikėti moksluose ir gyvenime.

Tai išties komplikuota istorija, kadangi Karlą įskundžia nepatenkinti tėvai, jos metodai tėvams atrodo nepriimtini, nors ir veiksmingi, ji atleidžiama iš darbo ir graudžiausias šios istorijos momentas, kada Bredlis, įgijęs visišką psichologės pasitikėjimą, nespėja su ja atsisveikinti. Tas neteisingas istorijos kartėlis, kad už gerą psichologei nebuvo atlyginta geru iš esmės jaunajam skaitytojui turėtų labiau įsiminti nei „teisingai“ pasibaigusi istorija. Kad kenčia ir yra elgiamasi gyvenime su gerais žmonėmis blogai, jaunasis skaitytojas suvokia, kad kartais svarbiau būdas pasiekti tikslui, o ne pats tikslas. Karlos būdas suteikti pasikeitimo galimybės Bredliui atsigręžė prieš ją pačią. Taip jau būna, kad ir suaugusieji klysta teisdami ir atleisdami iš darbo gerąją Karlą, kaip klydo ir daugelis mokytojų „nurašydami“ Bredlį kaip nevykėlį ir sudėtingo elgesio mokinį. Galiausiai mergaitės gimtadienis, į kurį Bredlis visgi gauna pakvietimą, sušvelnina knygos toną ir nuteikia skaitytoją visgi priimti šią istoriją kaip pamokančią, bet nepamokslaujančią.

Tekstas pasižymi dinamišku, kinematografiniu pobūdžiu. Jame gausu gyvų dialogų, mažai aprašymų ir samprotavimų. Jaunasis skaitytojas apie veikėjus susidaro įspūdį iš jų pokalbio, todėl tie, kurie ieško „priėjimo“ prie nesudėtingų, bet įtaigių, aktualių ir įtraukiančių istorijų, manau, Berniukas mergaičių tualete yra vertas kūrinys savojo skaitytojo. Ir ypač berniuko, kuris nemėgsta skaityti knygų!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gendrutis Morkūnas "Iš nuomšiko gyvenimo"

Gendrutis Morkūnas. „Iš nuomšiko gyvenimo“ – Vilnius: Nieko rimto, 2017 – 156 p.

Sveiki,

Jau nebe pirmoji Gendručio Morkūno knyga, skirta paaugliams, kuri papuola į mano rankas. Jo apysaka Iš nuomšiko gyvenimo jau sulaukė ne vieno perleidimo ir yra itin rekomenduotina mokyklinėje programoje. Deja, tai paskutinė knyga vaikams, išėjusi jau po autoriaus mirties. Per savo trumpą literatūrinį gyvenimą G. Morkūnas paliko penkias įsimintinas knygas vaikams, vieną esu čia jau pristatęs – Grįžimo istorija.

Iš nuomšiko gyvenimo skirta mąsliems ir imliems jauniesiems skaitytojams, kurie jaučia ne vien tik savo vidines emocijas ir geba jas reflektuoti, bet jau pamažu pradeda apčiuopti visuotines paauglių, vaikų ir suaugusiųjų problemas. Istorija pasakoja apie berniuką iš vaikų namų, kuris kaip ir kiti, yra nuomojami įvairiems darbams. Kitaip sakant, pigi darbo jėga, kad galėtų išsilaikyti šie namai. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš nuomšiko pozicijos, perteikiant vaiko pasaulėžiūrą, dažnai pilną nesuprantamų dalykų, susipriešinimo, kurie padeda autoriui kurti ironiją.

Paskutiniu metu pastebėjau, kad kurį laiką lietuvių paauglių literatūroje buvo pradėjusi dominuoti socialinio moralinio (netiesioginio pamokslavimo) istorijos. Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba tai įvardija kaip priskyrimą „prie problemų prozos, arba vadinamo „naujojo“, žiauriojo realizmo.“ Daugmaž tokia šiuolaikinė lietuvių literatūra kaip ugdomoji galia telkiasi užklasinių skaitinių mokykliniuose sąrašuose. Panašaus tipažo knyga ir Vytautės Žilinskaitės Kintas, Kazio Sajos Kurio nieks nemylėjo bei visos G. Morkūno apysakos. Tokių knygų centre – paauglys, patekęs į nemeilės sūkurį, kuriame pamažu užsigrūdina prieštaringame pasaulyje, toks žmogus gelbėdamas savo orumą, elgiasi dažnai gana nepamatuotai prieštaringai – bėga iš namų, mušasi, keikiasi, gyvena gatvės gyvenimą, slepiasi apleisti ir nemyli tėvų, bando atkreipti dėmesį ir t. t.

Gendručio Morkūno žiaurusis socialinis realizmas man iš esmės asocijuojasi su Vandos Juknaitės dokumentine proza Išsiduosi. Balsu, kurioje ji aprašo darbą su beglobiais vaikais pirmajame dešimtmetyje po Nepriklausomybės atkūrimo. Galbūt realių dalykų apie vaikų namus, vaikus atstumtuosius ir išnaudojimą tame dešimtmetyje ir būtų galima rasti paties G. Morkūno prozoje. Šiandien, mano supratimu, vaikų teisės pasiekė lubas, dabar jau vaikus galima „nusipirkti“ t.y. įsivaikinti kaip tai bandė padaryti pora iš Naujosios Zelandijos paskambinę per Skype. Subarus vaiką galima turėti didelių nemalonumų, o mokytojai mokykloje kai kur net nebegali sudrausminti vaiko. Situacija per paskutiniuosius dešimt metų labai pasikeitė, todėl manau, kad ateityje turėtų rašytojai atsisakyti šios jau kiek istorinės tematikos ir pereiti prie paauglio, kuris iš esmės gali viską ir mėgaujasi savo manipuliacijos teisėmis galimybe.

Gendrutis Morkūnas

Kalbant apie Iš nuomšiko gyvenimo, visgi tokios knygos vis dar dažną jaunąjį skaitytoją, kaip, beje, ir Jono Biliūno Brisiaus galas bei Kliudžiau dar gali nustebinti, netgi pravirkdyti, nes vaikai jau mato pakitusią tikrovę, tačiau nemeilės ir žiaurumo visuomenėje apraiškų formos gal ir skirsis, tačiau jų paliekamos traumos gali tapti nebloga mokomąja medžiaga bandant sudaryti vertybių amplitudę. Manau, autorius sistemingai ir sąmoningai kūrė atsižvelgdamas į savo laikmečio tendencijas, norėdamas sužadinti ir perteikti vaiko pasaulį kuo realistiškiau. Autorius nepraranda žaismingumo, kuris veriasi per nuomšiko pasaulėžiūrą, nupasakojant Vaikų namų taisykles, šaržuoja prižiūrėtojų ir administracijos atstovų charakterius, suteikdamas jiems komiškų elementų. Būtent juokas ir nuomšiko požiūris tampa vieninteliu galimybe kovoti su neteisingumu.

Istorijoje nuolat retrospektyviai iškyla nuomšiko vaikų namuose sukaupta patirtis, tačiau pagrindinėje siužetinėje linijoje – vienos vasaros nutikimas, kai pagrindinis veikėjas išnuomojimas suvaidinti sūnų. Jis pabėga su šeimininkės sūnumi Jauniumi ir ilgai bastosi po gatves, suvokdamas visiškai naujas laisvėje tykančius pavojus, pavyzdžiui, automobilyje besivažinėjančius pedofilus. Nors knygos pabaiga labai šviesi, tačiau jaunajam skaitytojui tikriausiai tai atpildas po žiauriojo realizmo, tačiau mes, suaugusieji skaitytojai, tikriausiai įžvelgiame kiek dirbtiną pozityvumą – kažin, ar nuomšikas būtų sulaukęs tokios atomazgos.

Viena svarbiausių nuomšikų ir tų, kurie turi savo šeimas, skirtybių yra užsigrūdinimo ir nemeilės stoka. Nuomšikui atrodo, kad mamytės sūneliai per gležni, o jis forsuojamas nemeilės yra užsiauginęs storą ordą – tai pateikiama kaip stiprybė, po kuria slepiasi suluošintas ir į kampą įspęstas vaikas „Namų direktorius sako, kad skęsta ne tie, kurie nemoka, bet mokantys plaukti. Ir kad jie papildomų vargų nenori. Be to, tvirtumui ir nuožmumui mokėjimas plaukti nieko gero neduoda. Kaip ir prausimasis ar maudymasis. Kuo žmogus purvinesnis, tuo tvirtesnis ir nuožmesnis (p. 79)“.

Paauglių literatūra puiki priemonė „priartinti“ netiesiogiai jaunąjį žmogų prie esminių žmonijos problemų. Kai visi stengiasi vien tik vaikus ir paauglius apsaugoti, slėpti, riboti ir visaip kitaip po užpakaliuku pakišinėti žąsies pūkų pagalvėles, G. Morkūno literatūra sako, kad gyvenime absoliutaus saugumo nėra. Yra tik kelias pažinti meilę ir yra vaiko bei paauglio teisė susipažinti ir žinoti, ką daro ir kaip keičia žmogų nemeilės pasaulis. Iš nuomšiko gyvenimo kaip tik apie tai.

Jūsų Maištinga Siela