1 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Marguerite Yourcenar, Alice Oseman, Almudena Grandes, Anne Enright, Anne Rice

 Anne Rice (tikrasis vardas Howard Allen O'Brien Rice, 1941–2021) buvo viena iš įtakingiausių amerikiečių rašytojų, geriausiai žinoma dėl savo gotikinio siaubo ir fantastinių romanų. Nors daugeliui ji asocijuojasi su ikoniška „Vampyrų kronikų“ serija, kuri prasidėjo bestseleriu „Interviu su vampyru“, Anne Rice kūrybinis spektras buvo daug platesnis. Ji rašė apie raganas, mumijas, religines figūras ir, kaip „Cry to Heaven“ (lietuviškai leidykla „Eridanas“ išleido pavadinimu „Kastratai“) atveju, istorinius personažus. Jos romanams būdinga sodri, barokinė kalba, gilūs psichologiniai personažų portretai, aistra detalėms ir dažnas mirties, nemirtingumo, tikėjimo, nuodėmės ir atpirkimo temų nagrinėjimas, dažnai per erotizmo ir egzotikos prizmę.

Romanas „Cry to Heaven“ pasirodė 1982 metais. Nors jis nesulaukė tokios masinės komercinės sėkmės kaip „Interviu su vampyru“, kritikai ir skaitytojai jį priėmė gana palankiai, ypač tie, kurie vertino Rice gebėjimą kruopščiai tyrinėti istorines detales ir kurti įtraukiančius pasakojimus. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, „The Washington Post“, gyrė jį kaip „įtraukiantį žvilgsnį į žavingą ir mažai žinomą pasaulį“, akcentuodami autorės istorinius tyrimus, rašymo stilių ir operos bei kastratų tematikos originalumą. Kiti, nors ir pripažino knygos erotiškumą ir prabangą, kartais kritikavo per didelį dramatizmą ar melodramatizmą. Nepaisant to, knyga išlaikė savo gerbėjų ratą ir laikoma vienu įdomesnių Anne Rice istorinių romanų, o 1996 metais jos pakartotinis leidimas JAV vien popieriniais viršeliais buvo parduotas daugiau nei milijonu kopijų.

 

„Cry to Heaven“ nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus Italiją, į dekadentišką Venecijos ir gyvybingo Neapolio aplinką, pasakodama apie kastratų – unikalią to meto muzikinę ir socialinę klasę. Knyga pasakoja apie jauną Venecijos didiką Tonio Treschi, kuris klasta yra kastruojamas savo paties brolio, kad prarastų savo paveldėjimo teises. Atstumtas ir suluošintas, Tonio yra priverstas pasinerti į operos pasaulį, tapti kastratu ir išmokti išnaudoti savo angelišką balsą, kuris yra jo didžiausia stiprybė ir kartu priminimas apie jo praradimą. Jo kelias persipina su kitu kastratu – Guido Maffeo, kuris gimė skurde ir buvo kastruotas siekiant muzikinės karjeros.

 

Knyga tiria sudėtingas keršto, identiteto, lyties tapatumo ir meilės temas. Tonio kelionė yra nuolatinė kova tarp keršto troškimo ir bandymo susitaikyti su nauja tapatybe, tarp prarastos vyriškumo sampratos ir kastrato, kaip „trečiosios lyties“, priėmimo. Rice meistriškai atskleidžia kastratų pasaulio grožį ir brutalumą – jie buvo garbinami dėl savo dieviškų balsų, tačiau kartu niekinami ir stigmatizuojami dėl savo kūno. Knyga gilinasi į aistras, neviltį, seksualumą ir transcendentišką grožį, kurie persipina šioje istorinėje aplinkoje. Tai gilus pasakojimas apie gėrį ir blogį, teisybę ir neteisybę, žmogaus sielos sudėtingumą ir gebėjimą ieškoti grožio bei prasmės net didžiausioje kančioje.

Anne Enright, garsi airių rašytoja, yra žinoma dėl savo aštraus intelekto, niuansuoto personažų vaizdavimo ir gebėjimo gilintis į sudėtingas šeimos dinamikas bei šiuolaikinės Airijos problemas. Ji gimė Dubline 1962 metais ir yra viena iš labiausiai apdovanotų šiuolaikinių Airijos prozininkių. 2007 metais Anne Enright buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija už romaną „Susibūrimas“ (The Gathering). Jos kūryboje dažnai tyrinėjamos šeimos, meilės, tapatybės ir motinystės temos, pasižyminčios išskirtiniu stiliumi, subtiliu humoru ir gilumu. Nuo 2015 iki 2018 metų ji buvo pirmoji Airijos grožinės literatūros laureatė, dar kartą patvirtinanti jos vietą literatūros pasaulyje.

Vienas ryškiausių Anne Enright romanų yra „Užžėlęs kelias“ (The Green Road), išleistas 2015 metais. Ši knyga nukelia skaitytojus į nedidelį miestelį Airijos Atlanto vandenyno pakrantėje ir pasakoja apie Madiganų šeimą – motiną Rosaleen ir keturis jos suaugusius vaikus: Konstansą, Daną, Emetą ir Haną. Romanas yra padalintas į dvi dalis: pirmojoje dalyje, pavadintoje „Išvykimas“, kiekvienam vaikui skiriama atskira skyrius, atskleidžiantis jų gyvenimus ir patirtis per maždaug 25 metų laikotarpį, pradedant 1980-aisiais ir baigiant 2005-aisiais. Šie fragmentai rodo, kaip Madiganų vaikai palieka Airiją, ieškodami laimės ir savęs Dubline, Niujorke ar net Vakarų Afrikoje, Malyje. Pavyzdžiui, Danas, kadaise norėjęs tapti kunigu, vėliau gyvena dvigubą gyvenimą Niujorke AIDS krizės metu, o Hana, jauniausia, grumiasi su priklausomybe ir motinyste. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Sugrįžimas“, visi keturi vaikai, dabar jau suaugę, susirenka savo vaikystės namuose Airijoje paskutinėms Kalėdoms, nes jų valdinga ir sudėtingo charakterio motina Rosaleen nusprendžia parduoti namus ir padalyti pajamas.

 

„Užžėlęs kelias“ yra gilus ir nuoširdus pasakojimas apie šeimos ryšius, atotrūkį, užuojautą ir savanaudiškumą – apie tuštumą žmogaus širdyje ir tai, kaip bandome ją užpildyti. Knyga meistriškai atskleidžia šeimos narių tarpusavio santykių sudėtingumą: senas nuoskaudas, neišsakytas tiesas, susikirtusias praeities versijas ir nuolatinius bandymus atkurti prarastus ryšius arba užmegzti tuos, kurių niekada neturėjo. Anne Enright puikiai perteikia, kaip namų trauka niekada nepalieka mūsų, net jei persikeliame per šalis ar žemynus. Knygos siužetas nėra paremtas vienu dideliu šeimos krize ar paslaptimi; veikiau tai yra kasdienių santykių, nesupratimų ir problemų, būdingų bet kuriai šeimai, pynė. Rosaleen, motina, yra sudėtingas ir neretai erzinantis personažas, manipuliuojantis savo vaikais ir vis dar besigrumiantis su savo pačios praeitimi, tačiau kartu ji yra ir šeimos centras, aplink kurį sukasi visi jų gyvenimai. „Užžėlęs kelias“ yra brandus, meistriškai parašytas romanas, kuris leidžia pajusti šeimos gyvenimo aukštumas ir žemumas, parodant, kad laimė visada persipina su liūdesiu, kaip ir bet kurioje tikroje šeimos istorijoje.

Almudena Grandes (1960–2021) buvo viena ryškiausių ir gerbiamiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų, žinoma dėl savo drąsaus ir atviro stiliaus, kuriame dažnai nagrinėjamos politinės, socialinės ir asmeninės laisvės temos. Jos kūryba neretai panardina į Ispanijos XX amžiaus istoriją, ypač Ispanijos pilietinio karo ir Franko diktatūros pasekmes, tačiau visada per individualių likimų ir asmeninių paslapčių prizmę. Grandes pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, sudėtingus personažus ir atvirai kalbėti apie seksualumą, meilę, nuostolius ir prisiminimus.

Romanas „Kartono pilys“ (isp. „Castillos de cartón“) pasirodė 2004 metais ir greitai sulaukė didelio atgarsio dėl savo intymumo, atviro seksualumo ir jautrių, bet sudėtingų temų. Veiksmas vyksta Ispanijoje, Madride, apie 1980-uosius metus, „Movidos“ – Madrido kontrkultūrinio judėjimo, klestėjusio po Franko mirties, – fone. Romanas pasakoja apie jaunų tapytojų, Marilos ir Chuso, aistringą, savidestruktyvią meilės istoriją, kurioje persipina menas, noras peržengti ribas ir bandymai pabėgti nuo praeities demonų. Knygos siužetas įelektrinantis, priverčiantis susimąstyti apie meilę ir laisvę.

 

„Kartono pilys“ ypač išsiskiria tuo, kad atvirai ir jautriai nagrinėja LGBTQ+ temas, tapdama vienu svarbiausių ispanų literatūros kūrinių, kalbančių apie tai. Romanas ne tik įtraukia homoseksualius ir biseksualius personažus, bet ir gilinasi į jų patirtis, iššūkius bei vidinius konfliktus to meto Madrido pogrindyje. Pagrindinė veikėja Marila yra atvirai biseksuali, o jos intymūs santykiai su kitomis moterimis pavaizduoti natūraliai ir be teismo, atskleidžiant jos seksualumo sklandumą. Chuso, Marilos mylimasis, taip pat turi paslapčių, susijusių su jo seksualumu, ir knyga tyrinėja jo homoseksualius potraukius bei praeitį, kas sukuria įtampą ir sudėtingumą jų porai. „Movida Madrileña“ kontekstas, kuriame knyga vyksta, leidžia Almudenai Grandes piešti plataus spektro seksualinės įvairovės paveikslą, kuriame homoseksualumas ir kitos seksualinės tapatybės yra dalis besiformuojančios naujos visuomenės. Šiame romane Grandes drąsiai laužė tabu, vaizduodama atvirus seksualinius santykius ir LGBTQ+ personažų išgyvenimus, kas buvo svarbus žingsnis siekiant platesnio šių temų pripažinimo ir normalizavimo Ispanijos literatūroje.

 

„Kartono pilys“ yra ne tik istorija apie aistringą meilę, bet ir gili meditacija apie tapatybę, laisvę, meno ir gyvenimo susipynimą, o ypač – apie tai, kaip seksualumas formuoja mūsų santykius ir vietą pasaulyje. Almudena Grandes atvirumas ir drąsa nagrinėjant šias temas padarė šią knygą ne tik reikšmingu literatūros kūriniu, bet ir svarbiu indėliu į LGBTQ+ reprezentaciją Ispanijos literatūroje.

Alice Oseman yra viena ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės jaunimo literatūros balsų. Gimusi 1994 metais, ši britų autorė ir iliustratorė sparčiai išgarsėjo dėl savo nuoširdžių, empatiškų ir įtraukiančių istorijų, kuriose atvirai nagrinėjamos šiuolaikinio paauglio patirtys. Jos kūryba, apimanti tiek prozos romanus, tiek grafinius romanus, vertinama už autentiškumą, gilų psichologizmą ir itin svarbią LGBTQ+ įtrauktį, o taip pat už jautrų požiūrį į psichikos sveikatos problemas. Nuo pat savo debiutinio romano „Solitaire“, išleisto 2014 metais, kuomet jai tebuvo vos 17 metų, Oseman nuosekliai plėtojo savitą stilių ir temas, padariusius ją viena mylimiausių autorių tarp jaunų skaitytojų.

 

Vienas ryškiausių ir labiausiai Alice Oseman išgarsinusių kūrinių yra jos grafinių romanų serija „Heartstopper“. Ši serija, prasidėjusi kaip internetinis komiksas 2016 metais, greitai pelnė milžinišką populiarumą ir netrukus buvo išleista knygų formatu. „Heartstopper“ pasakoja apie dviejų berniukų, Čarlio Springo (Charlie Spring) ir Niko Nelsonas (Nick Nelson), meilės istoriją. Čarlis, atvirai gėjus ir gana drovus, jau yra „išėjęs iš spintos“ ir grumiasi su patyčiomis bei nerimu. Nikas, atviras ir draugiškas regbio žaidėjas, iš pradžių identifikuojasi kaip heteroseksualus, tačiau, susidraugavęs su Čarliu, pradeda abejoti savo seksualine orientacija ir galiausiai atranda, kad yra biseksualus.

Marguerite Yourcenar, gimusi Marguerite Cleenewerck de Crayencour, buvo iškili prancūzų rašytoja, viena įtakingiausių XX amžiaus Europos literatorių. Ji gimė Briuselyje, Belgijoje, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje. Yourcenar buvo žinoma dėl savo neįtikėtino erudicijos, gilaus susidomėjimo istorija, filosofija ir mitologija. Jos kūryba pasižymi intelektualiniu griežtumu, klasikiniu stiliumi ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per istorinių asmenybių prizmę. 1980 metais Marguerite Yourcenar tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Prancūzų akademiją (Académie française) – prestižinę prancūzų kalbos instituciją, taip įtvirtindama savo išskirtinę vietą literatūros istorijoje.

„Adriano memuarai“ (pranc. „Mémoires d'Hadrien“) yra neabejotinai pats garsiausias ir labiausiai pripažintas Marguerite Yourcenar romanas, išleistas 1951 metais. Šis kūrinys yra išgalvoti, bet istoriškai nepaprastai tikslūs Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus Adriano (76–138 m. e.) memuarai, rašyti jo gyvenimo pabaigoje ir adresuoti jo įpėdiniui bei anūkui Markui Aurelijui. Imperatorius Adrianas apmąsto savo gyvenimą, karinę karjerą, meilę, filosofiją, menus ir Romos imperijos valdymą. Knyga yra gilūs filosofiniai apmąstymai apie galią, vienatvę, senatvę, mirtį ir amžinąsias vertybes, pasižymintys giliu įžvalgumu.

 

„Adriano memuarai“ turi itin stiprias ir reikšmingas sąsajas su LGBTQ+ literatūra ir temomis, ypač per pagrindinio veikėjo imperatoriaus Adriano asmenybę ir jo santykius. Pagrindinė ir ryškiausia LGBTQ+ tema romane yra Adriano gili ir aistringa meilė jaunam graikų berniukui Antinojui. Antinojus buvo realus istorinis asmuo ir Adriano mylimasis, kurio ankstyva ir paslaptinga mirtis Nilo upėje paliko gilią žaizdą imperatoriaus širdyje. Yourcenar itin jautriai ir be jokių apribojimų vaizduoja šią meilę kaip esminę Adriano gyvenimo dalį. Ji atskleidžia ne tik fizinę ir emocinę trauką, bet ir gilų dvasinį ryšį, dievinimą ir sielvartą po jo mirties. Šis santykis romane yra pavaizduotas ne kaip anomalija ar nuodėmė, o kaip universali meilės išraiška, atitinkanti to meto Romos imperijos kultūrines ir socialines normas, kur homoseksualūs santykiai tarp vyresniojo ir jaunesniojo vyro buvo priimtini.

 

Knygos išleidimo metu, 1951 metais, atviras homoseksualių santykių vaizdavimas literatūroje buvo retas, ypač tokioje subtilioje ir filosofinėje formoje. Yourcenar pasitelkė istorinį kontekstą – Antikos laikus, kur homoseksualumas nebuvo stigmuojamas taip, kaip vėlesniais krikščionybės amžiais – kaip priemonę išreikšti šią temą natūraliai ir be moralinio teismo. Tai leido knygai būti novatoriška LGBTQ+ reprezentacijos prasme, siūlant skaitytojams ne tik intelektualinį, bet ir emocinį ryšį su šiais santykiais. Per Adriano balsą Yourcenar kelia universalius klausimus apie meilės prigimtį, nepriklausomai nuo lyties. Imperatorius apmąsto meilės formas, jos džiaugsmus ir skausmus, pripažindamas, kad jo ryšys su Antinojumi buvo viena giliausių ir paveikiausių jo gyvenimo patirčių. Tai taip pat liečia tapatybės temas – kaip meilė ir praradimas formuoja asmenybę ir pasaulėžiūrą. „Adriano memuarai“ yra laikomas klasika LGBTQ+ literatūroje ne tik dėl savo atviro homoseksualių santykių vaizdavimo, bet ir dėl to, kad tai padaryta su neprilygstamu literatūriniu meistriškumu, filosofiniu gyliu ir empatija. Tai nėra tik „romanas apie homoseksualumą“, o platus ir gilus žmogaus patirties tyrinėjimas, kuriame homoseksuali meilė yra natūrali ir neatsiejama dalis, vertinama su tokia pačia rimtimi ir pagarba kaip ir heteroseksualūs santykiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper" 1 knyga

 Alice Oseman. „Heartstopper. 1 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 288.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu prieš 15 metų man būtų kas pasakęs, kad lietuviškai skaitysiu komiksų knygą apie dviejų mokyklinio amžiaus vaikinų meilę, tikriausiai būčiau labai nusijuokęs arba pasisukiojęs pirštą prie smilkinio, nes anuomet, kai už aptvaro vyko pirmosios Baltic Pride eitynės, viskas atrodė labai sunkiai progresuojama, o aršios tuomet TV laidose rodomos „diskusijos“ veikiau buvo ne diskusijos, o patyčių klano puolimas į vienerius vartus.

 

Vis dėlto tenka pastebėti, kad praėjus tiek laiko visuomenės požiūris labai pasikeitė, o į masinę kultūros rinką LGBTQ+ temos ir problemos ateina labai dideliu mastu ir tai dažnai nėra dėl grožio ar tolerancijos „prieskonis“ kaip šalutinė naratyvinė istorija šalia pagrindinės heteroseksualios poros santykių. Šiemet netgi pasirodė serialas Interviu su vampyru gėjiškos perspektyvos ekranizacija, serialas Su meile, Viktoras jau sulaukė trijų sezonų, o Netflix filmai ir TV serialai tiesiog sproginėja pačiomis įvairiausiomis LGBTQ+ temomis, tik spėk rinktis ir turėk laiko žiūrėti.

 

Kalbant apie literatūrą, tendencija labai panaši. Vis dažniau ir dažniau sulaukiame ne vien homoseksualius santykius vaizduojančių knygų šalutinėse siužetinių vingių paraštėse, bet ir pagrindinių tose knygose esančių siužetų. Neseniai pasirodžiusi Bookeriu įvertinta britų rašytojos B. Evaristo knyga Mergaitė, moteris, kita, Lauren Groff Matrix, Anne Enright Užžėlęs kelias, Anne Carson Raudonos autobiografija, o dar šiemet pasirodys Bookeriu įvertintą Douglas Bain romanas Shiggie Bain, o ką jau kalbėti apie tokį bestselerį Lietuvoje Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas, kuris niekaip nedingsta iš populiariųjų knygų topų, tad galima teigti, kad leidyklos, pasauliniu mastu teikiamos premijos nebijo nestereotipinių kūrinių. Lietuvių poezija taip pat šiomis temomis išgyvena augantį klestėjimą. Baltos lankos ką tik išleido pirmąją (čia jau tikra, sakyčiau, literatūros istorija!) lietuviškai LGBTQ+ komiksą jaunimui. Britų autorė Alice Oseman (g. 1994) išgarsėjusi vos devyniolikos, leidžia itin populiarią seriją Heartstopper (angl. Heartstopper), kurį tikriausiai reiktų versti kaip Širdies stabdis, pagal knygą jau sukurtas Netflix serialas, pastarasis labai, kiek mačiau anonsą, panašų į Su meile, Viktoras.

 

Kiek esu kalbėjęs su jaunimu, jų komiksai (jeigu tai nėra vaikystės Donaldas ir kiti žurnalai) šiuo metu dažniausiai atkeliauja arba iš interneto, arba specializuotuose japonų anime kultūros parduotuvėlėse, žinoma, dar užsisakoma internetu. Mes, deja, neturime komiksų tradicijos ir šis žanras, kad ir kaip bežiūrėsime, yra invazinis, dažniausiai suprantamas kaip jaunimo ir paauglių brendimo ir augimo stadijoje supaprastintas prozos žanras. Prisipažinsiu, kad tai apskritai pirmoji komikso knyga, kurią skaičiau lietuviškai. Užtrukau nepilną valandą, buvo labai smagi skaitymo patirtis, kadangi teksto nėra daug, įvykis seka įvykį ir atrodo, jog iš esmės neskaitai, o žiūri TV serialą. Tai patrauklu, šiuolaikiška ir įdomu.

Alice Oseman

 

Žinoma, nereikia apsibrėžti, jog komiksai vien tik jaunimui skirtas žanras, vakarietiškoje tradicijoje juos skaito ir kaupia užkietėję komiksų skaitytojai, netgi yra, kiek žinau, senų leidinių (periodinių ir knygų) aukcionai. Visgi grįžtant prie Heartstopper, kurio pavadinimas tikriausiai paliktas originalus kaip rinkodaros prekės ženklas, manding, aiškiai Baltos lankos taiko į jaunąjį skaitytoją, kuris tikriausiai po knygos žiūrės serialą, arba po serialo pirks šią knygą. Ir puiku!

 

Kad ir kaip bežiūrėtume, knygos siužetas labai paprastas, netgi primityvus. Pagrindiniai veikėjai 14 metų Čarlis ir 16 metų Nikas lanko tas pačias pamokas, tarp jų užsimezga draugystė, kuri pamažu pereina štampinius, TV serialų nudėvėtus santykių etapus t. y. drovumas, pirmasis vakarėlis, per kurį įvykstą lūžis, homofobinius iššūkius, santykių kūrimą, atsakomybę už kitus ir savo jausmų analizę. Iš esmės tai tvarkingai palaipsniui atidirbtas ir sutvarkytas siužetas, kuris jautriau galbūt užkabins kokioje Lietuvos provincijoje gyvenantį paauglį ar paauglę, kurie patiria panašius išgyvenimus. Bet nebūtinai ir jie, nes su knygos veikėjais lengva susitapatinti bet kuriam skaitytojui, tad ir puslapis po puslapio, piešinys po piešinio, aiškiai vedamas draugystės naratyvas atveda ir prie sunkių veikėjų išbandymų, su kuo, manau, dažnas tokio amžiaus žmonės susidūrė nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos.

 

Autorė remiasi plačiai paplitusiais seksualinės orientacijos ankstyvajame amžiuje šablonais ir daugiau ar giliau nesikapsto. Knygoje nerasite jokių atsakymų ar priežasčių, kodėl veikėjai yra tokie, kokie jie yra, čia nėra ir psichoanalitinių ar kokių sudėtingų socialinių veiksnių analizės. Čia nerasite nei tėvų su vaikais konfliktų, nei konfrontacijos su religija, viskas tvyro gana lengvoje romantikos atmosferoje, todėl knyga, nors ir apie savęs suvokimą, ji pavykusi gana skaidri ir tokios knygos, sakyčiau, mūsų literatūros lauke reikėjo dar prieš visą Netflix saulėtekį, prieš 15-20 metų, kai iš tikrųjų nebuvo savipagalbos nei straipsnių, nei filmų, nei konsultacijų, nei kažko pozityvaus, už ko galėtų skaitytojas užsigriebti. Kitaip sakant, Alice Oseman skatina ne analizuoti, o jausti, ne kapstytis kas, kodėl ir dėl ko, o priimti save tokį, koks esi, o tai daug lengviau.

 

Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, visgi knyga labiau raminamai veikia ne kaip edukacinis jaunuoliams skirtas kūrinys, o kaip pramoginis laisvalaikio žanras, nes, kai po ranka internetas, jau daugelis dalykų išsiaiškinta pačių skaitytojų (jeigu kalbėsime apie LGBTQ+ auditoriją). Bet neapsigaukime, iki šiol nelabai (bent jau niekas nešauna į galvą be jaunuoliams skirtos knygos Pierre Szalowski Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją) lietuviškai neturime tokių kūrinių, todėl šios knygos pasirodymas, sakyčiau, tampa ir tam tikru komerciniu išbandymu, ir literatūros apie LGBTQ+ asmenis įsteigimu šiaip jau heteronormatyvinėje jaunimo literatūroje. Komiksai versti su jaunuoliams būdingu mokykliniu slengu, juos vertė prityrusi vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, todėl tas buitinis kalbinis lygmuo tik dar labiau, manau, leidžia susitapatinti su Čarliu ir Nikiu. Knygos gerbėjus galiu nudžiuginti, nes leidykla suinteresuota išleisti ir kitas komikso dalis lietuviškai.

 

Jūsų Maištinga Siela