Knyga: Percival Everett "Džeimsas"

 

Percival Everett. „Džeimsas“ – Vilnius. Jotema, 2026. – p. 320.

 
Sveiki, skaitytojai!
 
Vaikystėje prisimenu, kad žiūrėjau tokį animacinį serialą, sukurtą pagal amerikiečių rašytojo klasiko Marko Twaino romano vaikams ir jaunimui Heklberio Fino nuotykiai, kuris originalo kalba pirmiausia išleistas Didžiojoje Britanijoje 1884 m., o po metų ir JAV. Kūrinys anuomet kalbėjo iš berniuko Heklberio perspektyvos apie Misūrio valstijoje esančiame miestelyje Hanibale juodaodžių gyvenimą ir Heklberio bei jo tėvo alkoholiko santykius. Knyga anuomet buvo sukurta po to, kai M. Twainas sukūrė sėkmingą Tomo Sojerio nuotykiai. Nors knyga nėra tęsinys, tačiau daugelis laiko kūrinį kaip pirmtako tęsinį, nes susitinka tam tikri veikėjai iš abiejų knygų. Šis Twaino kūrinys ne tik ekranizuotas, jo pasakojimus savaip interpretuoja ir transformuoja šiuolaikiniai rašytojai.
 
Garsus šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Percival Everett (g. 1956) yra laikomas vienu garsiausiu šių dienų JAV rašytoju, kurio kūriniai dažnai nominuojami įvairiems prestižiniams apdovanojimams, o vienas naujausių jo kūrinių Džeimsas (angl. James) tapo ne tik bestseleriu ir buvo nominuotas Booker Prize, bet ir pelnė tokius svarbius apdovanojimus kaip Pulitzerio, USA National Book Award. Džeimsas – tai pirmasis autoriaus romanas išverstas į lietuvių kalbą, o tai padarė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla Jotema. Everett yra parašęs per 30 knygų, tačiau jis niekada nekartoja to paties žanro ar formos. Jo kūryboje susipina eksperimentinė proza, filosofinė satyra, vesternai, detektyvai ir poezija. Kritikai dažnai juokauja, kad pats Percival Everett yra tarsi atskiras literatūros žanras. Jis studijavo filosofiją, todėl jo kūriniuose gausu gilių intelektualinių sluoksnių. Jis tyrinėja tapatybės, rasės, kalbos, tikrovės ir moralės ribas, dažnai paversdamas sudėtingas filosofines idėjas įtraukiančiais, sąmojingais ir net absurdiškais siužetais.
 
Romanas Džeimsas itin giriamas internetinėse platformose. Buvau nustebintas, kad rimtosios literatūros kūrinys buvo vienas skaitomiausių 2025 metų puslapio goodreads.com  knygų, pastarojo sąraše paprastai dominuoja labiau populiariosios literatūros kūriniai, nereikalaujantys didelio literatūrinio gylio. Kai pradėjau skaityti Džeimsą, sukilo dvejopi jausmai. Ar tikrai ši knyga pelnė Pulitzerį? Už ką? Knyga iš pradžių sukelia infantilios literatūros įspūdį, kadangi parašyta itin taupia, paprasta, o kai kada apgaulingai primityvia kalba: sakiniai lakoniški, autorius vengia aprašymų, pagrindinis pasakotojas Džimas (tikrasis vardas Džeimsas) nelinkęs į plačius filosofinius apmąstymus. Kitaip sakant, šį romaną neprastai paskaitytų, atpasakotų ir paaiškintų vidutinių gabumų progimnazijos mokinys, kuris jau gali skaityti Dėdės Tomo trobelę. Visgi tai tėra tik pirminis įspūdis, nes perskaičius romaną susidėlioja kiek kitoks prasmių koliažas, kurį gali apmąstyti tiek augantis skaitytojas, tiek brandus, o tai yra, be jokios abejonės, universalios literatūros požymis.
 
P. Everett savai pertransformuoja ir interpretuoja M. Twaino Heklberio Fino nuotykius. Šių dienų literatūroje, ypač antikos kūrinių interpretacijos, sulaukė daugybės sėkmingų šiuolaikinių romanų. Tiesa, daugiausia fokusuojamasi į nutildytų, antraeilių moterų personažus, suteikiant joms atskiras istorijų perspektyvas. Kai kurie iš šių interpretacijų (nesinori sakyti perdirbinių, nes šis terminas netiktų tokiai literatūrai nusakyti) yra išties pavykusios, pvz., Margaret Atwood Penelopiada arba Madeline Miller Kirkė. Šįkart autorius, pats būdamas juodosios rasės atstovas, renkasi ne berniuko Heko perspektyvą, o suaugusio juodaodžio Džeimso perspektyvą, kuris M. Twain romane vaizduojamas šiek tiek naivokas ir priklausomas nuo kur kas gudresnio berniuko Heklberio. Iš esmės P. Everetto užduotis yra transformuoti kvailus, infantilius ir pritildytus juodaodžių vergų balsus literatūroje, o toks JAV klasikinis kūrinys kaip Heklberio Fino nuotykiai, laikomas neatsiejama JAV literatūros klasika, yra puiki galimybė kviesti visuomenę kalbėti apie rasinę (ne)lygybę šiandien, dėl kurios, kaip žinia, pastarieji penkeri metai JAV visuomenėje buvo tiek įtempti, kad daugelis nuo viso to pavargo.  
 
Autorius naudoja šį literatūrinį triuką: perkurti klasikinių kūrinių interpretacijas ir išplėtoti naujas perspektyvas. Romane veikėjas Džeimsas ne tik nėra kvailas, primityvus, bet jis moka skaityti ir šiek tiek rašyti, jis kalba kaip baltasis, tačiau esant šalia baltiesiems, jis, kaip ir visi vergai, kalba primityvia JAV pietinių valstijų kalba, kad vergvaldžiai ir toliau juos laikytų kvailais, primityviais ir nepavojingais. Džimas savo protingumą slepia net nuo Heklberio, tad net su juo didžiąją romano dalį bendrauja darkyta anglų kalba, kurios vertimą sukūrė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri nesibodi dažnai versti kūrinių, kuriuose reikia slengo, žargono ar tokias kalbos, kurią sukūrė P. Everett romane. Visgi toji naujakalbė neapsunksta, jos kūrinyje, tiesą sakant, nėra daug. Man regis, autorius kurdamas šį juodaodžių suokalbį norėjo atskleisti, kad anuomet vergų klasė tiek visuomenėje, tiek literatūroje dažnai buvo neišgirsta ir nuvertinama.

Percival Everett

 
Džeimso dvilypumo tema atskleista romane daugiasluoksniškai. Ne vien kalbiniu požiūriu, bet ir nuotykių siužetuose. Per atsitiktinumą Džimas nuperkamas keliaujančių dainininkų, kurie norėjo Džimiu pakeisti nuo jų atsiskyrusį tenorą, nudažyti jį baltai, o po to juodai, kad imituotų baltaodį, persirengusį juodaodžiu. Džeimsas nuperkamas už 200 dolerių, tačiau jam pasakoma, kad jis nebėra vergas, tačiau turi vis tiek trupei atidirbti tuos nelemtus 200 dolerių. Džimas svarsto vergovės ribas. Iš vienos pusės priklausyti pagal dokumentus šeimininkui reiškia būti tikru vergu, o netikru vergu – tai tarnauti už pinigus kitokiam šeimininkui. „...<...> Emmettas prašneko kaip bet kuris mano matytas vergvaldys. Keikė juočkius ir šaukė, kaip pasičiups botagą ir išplaks tave, o tada pakars ant ąžuolo (p 196)“. Iš esmės autorius to neanalizuoja, tačiau iš to išeina nemažai kritika kapitalistinei sistemai, kai kiekvienas iš mūsų iš esmės esame patys par(si)davinėjami vergai, priversti savo noru kitiems save eikvoti, kad būtų patenkinti tam tikri norai ir poreikiai. Įdomus ir Džeimso supratimas: jis šių vergovės skirtumų nepaiso, nes suvokia, kad tai tik ta pati vergovė, bet tik kitokia (veidmainiška?) forma, todėl pabėgęs nuo savo (ne)šeimininko, vis tiek yra gaudomas kaip tikras vergas, o tai tik laisvės iliuzija. Iš esmės autorius kviečia apmąstyti demokratinės vergovės ribas, kai dažnai dedamės tolerantiški ir humaniški, tačiau iš esmės norime savanoriško paklusnumo ir atsidavimo už tariamas švelnumo ir humaniškumo deklaracijas.
 
Autorius linkęs į istoriją įnešti mistinių elementų, kurie kelia nuostabą. Iš vienos pusės šis romanas yra nuotykiai ir iš esmės primena M. Twaino ar James F. Cooper romanų apie išgyvenimą ir atsitiktinumus sociumo individus persekiojamoje visuomenėje pasakojimus, o iš kitos – autorius tarsi Džimui suteikia orakulo, laisvės šauklio, pranašo misiją. Džimis nėra didelis rašytojas, tačiau jis gauna pavogtą pieštuką, svajoja apie knygas, nes yra slapta skaitinėjęs Hanibalo miestelio teisėjo bibliotekoje Apšvietos epochos mąstytojus: Voltaire‘ą, Jean-Jacques Rousseau, John Locke‘ą ir kt. Romane šie švietėjai pasirodo kritiškiausiomis Džimio akimirkomis kaip haliucinacijos ar sapno plano būtybės. Džeimsas su jais kalbasi apie laisvės ir vergovės idėjas, o tai jam suteikia jėgų atsitiesti ir siekti savo tikslų – grįžti į ūkį, išgelbėti žmoną ir dukrą. Taigi Apšvietos idėjos yra ne vien akademinis Džeimso žinojimas apie savo vertę, bet ir jėgos šaltinis, teikiantis dvasinės tvirtybės ir atsparumo brutaliame pasaulyje.
 
Romanas vaizduoja įvykius prieš pat Pilietinį JAV karą. Galiausiai šis karas prasideda ir Džimui sunku suvokti, kad jį kariauja ne juodaodžiai vergai, o baltieji prieš baltuosius. Hekas sako jam: „Matau, kaip labai tu ilgiesi savo šeimos, bet aš apie tai negalvoju. Pamirštu, kad tu jauti viską taip pat, kaip aš. Žinau, kad jas myli (p. 132-133).“ Daugelis vergvaldžių neturėjo sąžinės, nes jie buvo įtikėję, kad juodosios rasės žmonės ne tik buki, bet ir neturi sielos. Iš esmės spekuliacijos religijos tiesomis įgalino baltuosius pavergti kitus ekonominei naudai, užslopinti empatiją ir krikščioniškąjį gailestingumą iškreiptais įsitikinimais. Knygoje nuskamba idėja, kad jeigu didžioji visuomenės dalis nukankina individą, ji nėra kalta, nes negali būti kalti visi už tai, kas sutarta tarp daugumos dėl teisingumo sampratos. Viena svarbiausių romano temų – tikėjimas. Parodomasis religinis ir praktinis humanistinis. Džimis laiko save netikinčiu, jis atmeta krikščionių baltųjų Dievą, nes jis pernelyg adaptuotas ir pritaikytas baltųjų galiai ir žiaurumo siautėjimui, todėl šis Dievas savaime negali būti nei mylintis, nei gailestingas, nei teisingas, todėl jis negali būti ir tikras.
 
Apskritai romanas nepaprastai lengvai skaitosi ir kaip nuotykių literatūra, ir kaip nauja šių dienų vergovės interpretacija. Nors įvykiai vyksta XIX amžiuje, tačiau tikėjimo, teisingumo, paklusnumo ir galios problemos egzistuoja ir šiandien, tik sudemokratėjusiomis formomis. Per šį kūrinį galima apmąstyti už teksto pasilikusias prasmes apie žmogaus vertę, kitoniškumą ir tariamą toleranciją ir pakantumą, kurie dažnai pas mus yra netvirti, svyruojantys ir dažnai visuomenėje tik formaliai deklaratyvūs. Šiandien į Lietuvą plūsta tūkstančiai imigrantų iš Azijos ir kitų kraštų, regime šalies didmiesčiuose kitos rasės žmones, kurie vaikšto būriais, jaučiame visuomenėje kylančias politines įtampas visą tą suvalyti, norą sukontroliuoti, kad nebūtų pažeista mūsų pačių viršenybė. Ar tai toji pati galia, kuria tikėjo baltasis kolonistas amerikietis atsivežęs vergus į nukariautą žemyną? Knyga perskaitoma kaip dinamiškas nuotykis, tačiau, kad jame atsiskleistų dabarties tendencijos, reiktų stabtelėti ir gretinti nepasenusius, tik formą pakeitusius modelius, kad demaskuotume dažnai tariamą savo humaniškumą ir toleranciją. Šis kūrinys man, visų pirma, yra liniuotė pasimatuoti, o koks aš pats toje teisiųjų ložėje.
 
Maištinga Siela

Knyga: John Boyne "Širdies tūžmai neregimi"

 

John Boyne. „Širdies tūžmai neregimi“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 576.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Apie Berniukas dryžuota pižama (Gimtasis žodis, 2009; Sofoklis, 2020) airių autoriaus John Boyne (g. 1971) romaną, pasirodžiusį lietuviškai, Širdies tūžmai neregimi (angl. The Heart’s Invisible Furies) sužinojau iš socialinių tinklų, kuriuose knygų skaitytojai dalijosi pirmaisiais atsiliepimais, o jie pasirodė besą suokalbiškai labai puikūs. Knyga lyginama su amerikiečių rašytojo John Irving kūryba. Tiesa, pats J. Boyne skiria šį romaną būtent jam, matyt, išreikšdamas pagarbą ir neslėpdamas šio rašytojo įtaką savo kūrybai. Nesu skaitęs Berniukas dryžuota pižama, parašytą 2006 metais, tačiau kaip ir daugelis mačiau po kelerių metų pasirodžiusią sėkmingą garsiąją ekranizaciją. Nors knyga buvo vertinama gerai, tačiau būtent Širdies tūžmai neregimi yra laikoma ambicingiausia autoriaus knyga. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir yra priskiriama prie LGBTQ+ literatūros, kuri vis drąsiau verčiama ir matoma lietuviškoje knygų rinkoje.
 
Romanas Širdies tūžmai neregimi autoriaus parašytas originalo kalba 2017 metais ir vos tik jį pradėjau skaityti, pamaniau, kad ir kūrinį reiktų ekranizuoti, nes knygos stilius absoliučiai kinematografiškas, tarsi jau savaime užprogramuota, jog šioji medžiaga taps mini serialu arba filmu. Beje, teko skaityti, kad tam tikros kompanijos yra susidomėjusios šiuo John Boyne kūriniu ir norėtų adaptuoti ekrane. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad knyga su LGBTQ+ indeksu, nors tenka pripažinti, kad savaime ji nėra nei politiška, nei skirta vien tik šiai bendruomenei. Kaip ir vyrų ar moterų literatūra, taip ir LGBTQ+ yra skirta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar įsitikinimų apie žmonių seksualumą.
 
Pats autorius taip pat neslepia savo homoseksualumo. Nors kai kurie jo romanai absoliučiai neturi jokio LGBTQ+ teminių užuominų, John Boyne ilgai nekalbėjo apie savo kaip homoseksualo patirtis itin konservatyviuose 8-jame ir 9-ajame dešimtmečiuose Airijoje, kai seksualinė orientacija viešai buvo smerkiama dėl įsigalėjusio katalikybės požiūrio į šiuos asmenis. Širdies tūžmai neregimi patį autorių paskatino interviu pradėti kalbėti apie šias patirtis, jos labai panašios į Sirilo Eiverio, pagrindinio knygos veikėjo, patyrimus, galima sakyti, tai savotiškas paties autoriaus prototipas. Tai asmeniškiausia autoriaus knyga, kurioje jis apmąsto visų Airijos homoseksualų pasilikusius skaudulius, atsiradusius dėl katalikų Bažnyčios suformuoto viešojo smerkimo, smurto protrūkio dėl AIDS, šiaip keistų žmonių įsitikinimų ir prietaringumo.
 
Autorius centre vaizduoja Sirilą Eiverį, kuris yra įvaikintas pasiturinčios Čarlio ir rašytojos Modės šeimos, tačiau su įtėviais santykiai yra šalti ir dalykiški. Sirilą paliko motina, negalėjusi jo užauginti, nes ji pastojo nuo savo tetos vyro ir buvo išvaryta iš mažo Airijos miestelio, vietos kunigui ją viešai pažeminus prieš visą bendruomenę mišių metu. Knygoje ne kartą užsiminta, kad Airijos visuomenę valdo ne politikai, o kunigai, kurie pasitelkę neapykantą ir galią niekino moteris, o ką jau bekalbėti apie homoseksualius asmenis. Tikriausiai esate girdėję apie Magdalietes, jaunas merginas skalbėjas, uždarytas vienuolynuose, kol pagimdys benkartus – Sirilo motinos atvejis labai panašus, tik ji pasirinko ne Bažnyčios prieglobstį, o pati save išlaikyti Dubline bei pamiršti buvusį gyvenimą. Lytinio švietimo, žinoma, anuomet nebuvo, tad gimstamumas ir nesusipratimai buvo dažni atvejai. Įtaigiai sukurta Sirilo mamos Katerinos Gogin asmenybė, turint galvoje, jos sunkų ir atkaklų įsitvirtinimą Dubline, ji knygoje tampa protesto simboliu prieš nusistovėjusį tuometinį požiūrį į vienišas motinas.
 
Istorija prasideda 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir tęsiasi iki pat 2015-ųjų. Iš tikrųjų tai asmenybės tapsmo romanas, vaizduojantis lemtingus augančio, bręstančio, ieškančio ir galiausiai senstančio Sirilo gyvenimą. Labai svarbus romano audinys yra Airijos istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kurie atskleidžia suvaržytą visuomenę net tik dėl seksualinės orientacijos, bet ir dėl moterų teisių. Šalis, kurios moralinius aspektus formuoja nuodėmingi ir smerkiantys, nebaudžiami kunigai, iš esmės smukdė šalį į didžiulę ekonominę ir antišvietėjišką duobę. Sirilas myli geriausią savo draugą Džulijaną Vudbydą, kurio tėvas perpirko Sirilo įtėvio namus po sukčiavimo bylos. Jiedu drauge mokosi koledže, Džulijanas turi nepasotinamą aistrą moterims, tad Sirilas supranta, kad neturi jokių šansų užmegzti intymių santykių su geriausiu draugu. Negana to, jis kreipiasi į gydytoją dėl homoseksualumo kaip sutrikimo, o šis tik pasakė, kad Airijoje homoseksualų nėra ir negali būti (panašiai kaip nebūta sekso Sovietų Sąjungoje), todėl jo sėklides pradeda badyti adatomis, idant šitaip sukeltų emocinį skausmą pagalvojus apie vyrus. Tokie sadistiniai „gydymo“ variantai XX amžiuje vis dar buvo labai paplitę ne tik Airijoje, bet ir konservatyviose kitose visuomenėse.

John Boyne

 
Pasakotojas iš tikrųjų itin kritikuoja Airiją, o veikėjai, ypač nukentėję ir šalį palikę homoseksualai, negaili karčių žodžių savo šaliai. „Toje supistoje skylėje niekas niekada nepasikeis. Airija – atsilikusi skylė, kurią valdo šlykštūs, pikti sadistai kunigai, o vyriausybė taip alpsta nuo koloračių, kad faktiškai leidžiasi vedžiojama už pavadėlio (p. 330).“ Šalies ir homoseksualų susipriešinimas, sakyčiau, būdingas ne tik Airijai, bet ir Lietuvai. Žinau ne vieną homoseksualą, kurie paliko Lietuvą ir nieko gero negali pasakyti apie savo šalį. Toji skaudi konfrontacija, kad savo šalyje esi niekinamas už tai, kas esi, nors iš tribūnos tauzijama apie tai, kad reikia būti savimi, yra skaudinantis veidmainystės fenomenas.
 
Airija vaizduojama apsėsta moterų užguitumu ir nekentimu. Štai kaip daktaras (išsilavinęs žmogus!) samprotauja su Sirulu: „Mano galva, šio miesto moteriškės eina velniop. Visos kaip viena pasileidusios ir apėjusios ligom. Mano nuomone, nereikėjo leisti joms balsuoti. Tai dabar ir prisigalvoja (p. 213).“ Šie visuomenės niuansai kaip homofobija ir moterų nekentimas romane yra, sakyčiau, vieni įdomiausių romano sudedamųjų temų. Kitas pasakojimo lygmuo yra gana seriališkas. Knyga neatrodo visada įtikinama, o autorius renkasi pagyvinti pasakojimą dinamiškais ir serialą primenančiais sprendimais, pvz., ne kartą Sirilui nutinka kuriozai: per savo homoseksualumo išpažintį numiršta kunigas arba mieste per teroro aktą susprogdintas paminklas sutraiško jo dievobaimingą draugę, su kuria bandė megzti santykius, arba vaikinuko iš Slovėnijos Ignaco rūpinimasis ir detektyvinė-kriminalinė linija su žmogžudystės elementais. Tam tikra prasme net santykiai ir lemtingi susitikimai su biologine motina, apie kurią niekas nenutuokia, taip pat priduoda seriališkumo, kuris būdingas populiariosios literatūros nišai.
 
Ar tai blogai? Nepasakyčiau, nes skaityti tikrai lengva dėl neapsunkinto literatūriškumo, apskritai šis stilius būdingas airių ir anglosaksų literatūrai. Norisi pagirti, kad šįkart dialogai knygoje pavykę itin gyvi, per kuriuos prasiveržia natūrali šnekamosios ir buitinės kalbos raiška, kurią gerai perteikė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Kartais literatūroje dialogai būna perdėm literatūriški, stoiški, šalti ir oficialūs, o čionai suteikiamas dublinietiškas savitas kalbos kodas. Tiesa, didžiąją knygos dalį būtent ir sudaro įvairūs pasikalbėjimai, per kuriuos perteikiami ne tik veikėjų žmogiškieji aspektai, bet ir įvairių Airijos, Amsterdamo ir Niujorko, kur vyksta veiksmas, laikmečio tendencijos. Tenka pripažinti, kad ne visada šie pasiplepėjimai, nusidriekę dešimtis puslapių, atrodė būtini ir įtikinami, bet tokius pat pasakojimo būdus mėgsta minėtas amerikiečių rašytojas John Irvingas.
 
Visgi romanas pavyko kolosalus, kadangi aprėpia ne vieną laikmečio tendenciją. Šiandien tiek Airijoje, tiek daugelyje Vakarų šalių nebereikia slaptytis ir gyventi prisitaikėliško gyvenimo, kokį sau bandė susikurti Sirilas vesdamas moterį. Simptomiškai vis dar daug gėjų ir lesbiečių niekinančiųjų, kurie mielai norėtų juos visus matyti tylius ir vaidinančius jų akims patogų gyvenimą. Taigi romanas Širdies tūžmai neregimi – tai pasakojimas apie pasaulį, kurio jau nebėra Airijoje. Pasaulį, kurį reguliavo griežta ir gėdinanti Bažnyčia, asmeninės laisvės paaukojimas dėl visuomenės standartų. Šiandienos pasaulyje esame mokomi gyventi visų pirma sau ir dėl savęs, vengti dirbtinių ir nepatogių veidmainiškų visuomenės vaidmenų, bet kartu tikimės iš politikų ir kitų visuomenės veikėjų tam tikro pozavimo. Romanas visa tai perteikia jautriai ir empatiškai parodydamas, kokie nuožmūs ir sudėtingi buvo laikai kitokiems žmonėms. Knyga parašyta sklandžiai, nestokojant emocinio intelekto ir kritikos Airijos istoriniams lūžiams. Būtų galima iš dalies lyginti su Hanya Yanagiharos romanu Mažas gyvenimas, bet John Boyne istorija pasirodė labiau dinamiškesnė ir atviresnė visuomenės nepatogiems klausimams, kaip pavyzdžiui, kas kuria ir ką iš tikrųjų galima laikyti šeima, ar melas gali pateisinti draugystę.
 
Maištinga Siela

Knyga: Charlotte Wood "Akmenyno užrašai"

 

Charlotte Wood. „Akmenyno užrašai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2025. – p. 282.

 

„Dievas čia išvis niekuo dėtas, kalbėjo, nors man atrodė, kad tai juk tikrai piktžodžiavimas. Malda – tai būdas perkrauti savo įprastą mąstymą, aiškino ji. Kai įleidi į save kitoniškumą, atveri savo išankstines nuostatas. Tai ne plepalai; tai sunkus darbas. Ji kalbėjo taip, tarsi visa tai būtų akivaizdu. Troškau ją suprasti (p. 160).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu nebeplanuoju skaitymų, leidžiu, kad momentaliai knyga pati ateitų. Sutaupau daug nervų ir smegenų ląstelių, nebesinervinu dėl neperskaitytų knygų, ypač tų, kurių niekada tikriausiai neperskaitysiu. Visomis prasmėmis australų rašytoja Charlotte Wood (g. 1965) su romanu Akmenyno užrašai (angl. Stone Yard Devotional) buvo lyg ir pasmerkta neskaityti. Sunku įvardyti priežastis, bet romanas netraukė netgi su The Booker Prize 2024 prierašu, kas kažkada neabejotinai būtų mane pritraukę prie knygų lentynos, tačiau veikia viešosios nuomonės formuotojų įtaką. Taip, kai kada, tais retais knyginiais atvejais, jų recenzijoms ir rekomendacijoms pasiduodu ir aš. Taigi... perskaičiau ir aš Akmenyno užrašus.

 

Apie australų garsiąją šiuolaikinę rašytoją iki šios knygos nieko nežinojau. Nieko nuostabaus, nes lietuviškai tai jos pirmasis romanas. Charlotte Wood paprastai pristatoma kaip australų romanistė, žinoma dėl savo originalaus ir provokuojančio rašymo stiliaus. Kaip asmenybė ji yra giliai įsitraukusi į tai, kas yra svarbu, vengia paviršutiniškumo ir kelia klausimus, o ne pateikia atsakymus. Savo kūriniuose ji dažnai tyrinėja sudėtingas moterų draugystės, senėjimo, moralės ir socialinės kritikos temas, apmąstydama tokius iššūkius kaip klimato kaita ir šiuolaikinio žmogaus vieta pasaulyje. Ji nevengia tamsesnių temų, bet siekia, kad jos kūryba išsaugotų paslaptį ir išmintį, o ne moralizuotų.

 

Romanas Akmenyno užrašai, kurį į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Gabrielė Galiūtė-Bernotienė, mus nukelia į tolimąją Australiją, gimtąją autorės kraštą. Pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu, jį skaitytojams pasakoja savo vardo neatskleidžianti protagonistė. Ji apsigyvena vienuolyne, kaimiškoje Australijos vietovėje, palikusi savo ankstesnį gyvenimą, tačiau ji nėra šios religinės bendruomenės narė. Ji yra moteris, kuri laikiną atsitraukimą paverčia nuolatiniu gyvenimu vienuolyno bendruomenėje, bet pati nėra įšventinta. Tačiau jai netrukdo laikytis visų vienuolių taisyklių.

 

Visgi tai moters pabėgimo ir apsivalymo nuo ankstesnio gyvenimo. Palikusi mylimąjį, darbą ir kitus, ji atvyksta į vienuolyną norėdama transformuotis. Tiesa, iki galo taip neaišku, kodėl ji bėga nuo pasaulietinio gyvenimo, bet akivaizdu, kad ją išvargino darbas, socialinė trintis, abejingumas pasaulio klimato kaitai, asmeniniai santykiai, rutina ir t. t. „Galbūt kitoje kalboje esama žodžio tam, kas mane čia atvedė; apibūdinančio anuomet apėmusią būtent tokią neviltį. Bet nesu girdėjusi, kad žodis išreikštų tai, ką jaučiu ir ką žino kūnas, tai yra, kad man reikia, gyvuliškai reikia susirasti vietą, kurioje niekada nesu buvusi, bet kuri vis tiek tam tikru nepaneigiamu būdu yra mano namai (p. 73).“

 

Protagonistė  būdama vienuolyne netrukus įsilieja į vietos vienuolių gyvenimą, apmąsto savo pačios gyvenimą, tiesa, pasakojimas fragmentuotas, sakyčiau, kaip romanas jis yra taupus, pilnas nutylėjimų. Autorė Charlotte Wood tyčia vengia tiesmukios psichoanalizės, tačiau rašytojai be galo svarbios psichologinės veikėjų gelmės. Veikėja dažnai prisimena savo vaikystę, mokyklinius laikus, motiną ir ilgą laiką atrodo, kad niekaip neišryškėja romane esanti pagrindinė moters problema. Kitaip sakant, įtampa kuriama apgaulingai, atrodo, kad tuoj įvyks lemtingas įvykis, kuris sujaus moters gyvenimą, tačiau autorė nekuria schematiško pop romano, jai nerūpi ir klasikinės Bridžitą Džons primenantys moters atsinaujinimo tipažai. Visgi netrukus šis tas nutinka ypatinga.

 

Pasakojime atsiranda veikėja vardu Helen Pari, tuo metu labai garsi vienuolė maištininkė, kuri iš Rytų Azijos pargabena į vietos Australijos provinciją dingusios vienuolės palaikus. Pasakoja pažįsta Helen Pari iš mokyklinių laikų, ji apmąsto Helen Pari praeitį, jos patirtas baisias patyčias dėl savo anuometinio skurdumo, veikėja taip pat bando suvokti savo vaidmenį šioje istorijoje, nes jaučiasi kalta dėl to, kad savaip prisidėjo prie Helen Pari kančių jaunystėje. Skaitytojai palikti nežinioje, koks bus šių jau subrendusių, nebejaunų moterų susitikimas po daugel metų. Išties autorė Helen Pari asmenybę sukuria įtaigiai ir įspūdingai: „Priešinosi diktatoriams – Bolsonaro, Duterte – ir sėdėjo kalėjime. Dalyvavo demonstracijose dėl sekso darbuotojų teisių Indijoje, dėl demokratijos Honkonge, o dabar su studentais protestuoja Bankoke. Kur tik keliauja Helen Pari, iš paskos seka žurnalistai ir rikiuojasi teisininkai, kad dirbtų jai pro bono. Ji padavė į teismą Australijos vyriausybę už pabėgėlių sulaikymą ir neveiklumą dėl klimato. Ji nerami, išstypusi, plaukai nukirpti beveik ežiuku, mūvi džinsus, nešioja didelį sunkų medinį kryžių ant kaklo, užnertą ant senų hipių karolių. Bet anksčiau taip neatrodė (p. 119).“

Charlotte Wood

 

Helen Pari tampa pačios pasakotojos priešingybe, o čia veriasi įdomus prasmių kontrastas. Pasakotoja turėjo pavyzdinę motiną, kuri viską darė dėl kitų ir visą likusį gyvenimą paskutinius grašius aukodavo skurstantiems, tačiau dabar pasakotoja gyvena pabėgėlės gyvenimą, ji atvyko į vienuolyną ir... daro ką? Helen Pari šiuo atveju, gyvenusi su siaubinga motina ir užgrūdinta patyčių, tampa Motina Terese, aktyviste, dar viena Greta Thunberg... Autorė užčiuopia, kad ne vien gyvenimo sąlygos nuveda žmogų likimo schematiškais keliais, bet tikriausiai yra ir kažkas kito, kas suformuoja asmenybes, kas vienus užgrūdina, o kiti lieka rezignuojantys. Visgi skaitydamas apie Helen Pari įsivaizdavau ją (nežinau kodėl, gal dėl vienuolės statuso?) ją kaip Nijolę Sadūnaitę.

 

Autorei svarbios metaforos ir simboliai. Vieni ryškiausių – pelių antplūdis. Nieko neišmanau apie peles Australijoje, tačiau dabar žinosiu, kad jos gali tam tikrose vietovėse baisi stichija. Kuklius vienuolių namus užplūsta gausybė pelių, kurioms vietos pagalbininkas netgi traktoriumi iškasa duobę ir verčia jas į duobę! „Paskui diskutavome apie problemą, ką daryti. Moralinę problemą jas žudyti. Nes kuo gi jos kenkia, jei tiesiog laksto aplink ir ėda trupinius? (p. 82).“ Šios pelės gana neblogai perteikia moterų vidines įtampas, ypač pasakotojos. Pasakotoja jaučia kaltę dėl nekokių santykių su motina, dėl Helen Pari, o pelės iliustruoja kaltės jausmu apnikusią sielą, būtinybę apsivalyti. Ir iš tikrųjų, kai romane įtampa atslūgsta, simboliškai pelių antplūdis baigiasi.

 

Svarbi klimato kaitos tema, nors ji nėra itin romane hiperbolizuota, tačiau kaip veikėja vertina vartojimą, maisto atsargų paskirstymą ir net valgymą sužiedėjusios duonos prie stalo, rodo ne vien pasakotojos asmeninius interesus, ją ir likusias vienuoles yra užvaldžiusios taupymo, perdirbimo ir panaudojimo idėjos, atėjusios iš pasaulietinės ekonominės politikos. Galima sakyti, kad askezė, kurią galėtume traktuoti kaip vieną iš romano temų, yra subtilus autorės pasiūlymas atsiriboti nuo vartotojiškai išsunkiančio pasaulio, kuriame preke ir ištekliai tampa viskas, kas materialu ir nematerialu. „Iš tikrųjų Anabelė taip pasibjaurėjo godumu, dėl jo naikinamu gamtos pasauliu, kad taip senovės asketai, vienintelis veiksmas, kurio galėjo imtis, buvo pamažu pasišalinti iš to nešvankaus nesaikingumo (p. 254).“

 

Akmenyno užrašai – aktualiomis temomis parašytas romanas. Ne vien tik žvelgiant į globalias problemas, bet ir tai, ko kiekvienam šiandien iš mūsų dažnai trūksta: apsivalymo, askezės, atsitraukimo, būvimo ritualuose (kad ir maldoje) su savimi. Dažnai skubantis pasaulis mus išnaudoja, išsunkia, tampame perdegusia nuovargio visuomene, kuri orientuojasi į rezultatą ir motyvaciją. Šis romanas kviečia sulėtinti, atsitraukti iš miestų, pažvelgti į savo sąžinę, dirbti ir galvoti apie mažas bendruomenes, pažeidžiamiausius. Manau, autorei taupiai pavyko perteikti psichologizuotą ir subalansuotą pasakotojos santykį, meniškai sustyguoti nebanalias, neretai populiariajai literatūrai nebeįdomias dvasingumo temas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Barbara Kingsolver "Demonas Variagalvis"

 

Barbara Kingsolver. „Demonas Variagalvis“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 570.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kai visa širdimi stengiausi likti neišlavintas, iš pono Armstrongo išmokau viena: geras pasakojimas ne vien mėgdžioja gyvenimą, o ir jam priešinasi (p. 539-540).“

 

Ilga šios vasaros knyga tapo amerikiečių rašytojos Barbaros Kingsolver (g. 1955) romanas Demonas Variagalvis (angl. Demon Copperhead), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Labai nebuvau nusiteikęs šiai knygai, bet, tiesą sakant, nepamenu, kada beskaičiau tokią storą knygą, nuo kurios tirptų ranka, nes paprastai jau privengiu storesnių nei 300 puslapių kūrinių, tačiau pradėjęs skaityti supratau, kad vėlgi be jokio reikalo, nes ilgi ir aistringai parašyti pasakojimai buvo tai, ko iš tikrųjų ir norėjau šios vasaros pradžioje, atsiradus laiko daugiau skaityti. Visgi skaitymo procesas sekėsi įvairiai, nes buvo dienų, kada pastrigęs skaitymas neleisdavo grįžti prie knygos, tačiau viską nuo pat pradžių...

 

Nieko nebuvau girdėjęs apie Barbarą Kingsolver, nors JAV-ose ji garsenybė, bet nieko nuostabaus, nes angliškai knygų neskaitau, o ir tai yra pirmasis jos romanas pasirodęs lietuviškai. Tikriausiai tokiai įprastai lietuviškai rinkai yra būtini kokie ryškūs komerciniai laimėjimai, o Demonas Variagalvis iš tikrųjų toks ir yra: 2023 metais pelnė autorei Pulitzerio ir Womens Prize for Fiction premijas. To užtenka, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir viršelyje pažymėta etikete kaip prestižinė. O aš mėgstu prestižinę literatūrą!

 

Istorija pasakoja maždaug apie dešimtą ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmečius, o istorijos centre – Demonas Variagalvis (tikrasis veikėjo vardas Deimonas Fyldas) , kurio pravardė susiformavo pagal Apalačų kalnuose aptinkamą variagalvį žaltį, pastarasis nieko bendro neturi su lietuviška „varine gyvate“, o iš esmės yra nuodinga gyvatė JAV-ose ir jos įkandimas yra ganėtinai pavojingas, bet, kaip teigia šaltiniai, retai kada mirtinas. Žodžiu Demonai (Deimonas) iš tikrųjų tokią pravardę gavo dėl specifinės genetikos, kuri knygoje vadinama melunžeonais (angl. melungeons). Melunžeonai yra istorinė, mišrios rasės gyventojų grupė, gyvenusi ir tebegyvenanti Apalačų kalnuose, ypač Virdžinijos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijose JAV, paprastai susimaišius baltųjų, indėnų ir Afrikos imigrantų rasėms. Demonas Variagalvis pasižymi tuo, kad jis yra raudonplaukis, labai aukštas ir žalių didelių akių, t. y. mirusio Velnio Duobėje tėvo genetinis palikimas. Autorė fokusuojasi į Vakarų Virdžinijoje ten gyvenančius kaimų ūkiuose ir mažuose miesteliuose gyventojus, prasimaišiusius su anų laikų indėnais, kartu kenčiančiais nuo narkotikų, alkoholio, nedarbo ir smurto.

 

Visgi Demono Variagalvio romano genezę ateina iš britų klasiko Charleso Dickenso romano Deividas Koperfildas. Nesunku susieti: šių dienų Demonas Variagalvis ir anų – Deividas Koferfildas (anglų kalboje ryškesnis pavardžių skambesio žaismas). Anuomet Dickenso romanai labai stipriai sukrėtė britų visuomenę, nes kalbėjo apie vaikus, augančius socialinės neteisybės, smurto ir išnaudojimo paribiuose, tad autorė kuria steigdama šių dienų probleminį gyvenimą JAV-ose, kuris dažnai nėra matomas, o ko čia slėpti, dažnai ir nenorima matyti. Šįkart – tai vaikų narkomanija, apleisti vaikai, tėvų traumos ir pasikartojantis disfunkcinis elgesys iš kartos į kartą.

 

Istorija prasideda išties provokuojančiai, o ją pasakoja pats Demonas Variagalvis apie savo gimimo dieną, kai jį pagimdė narkotikų privartojusi motina. Iš tikrųjų istorija tęsiasi nuo vaikystės iki tol, kol Demonas tampa pilnamečiu, tačiau per šiuos 18 pasakojimo metų jis išgyvena tiek, kiek paprastai gali patirti eilinis žmogus per visą gyvenimą: tėvų netektį ir socialinę kaitą, pabėgimus ir globėjus, įvairiausius narkotikus, begalinį įsimylėjimą, nežabotą seksą ir, atrodo, kad jau knygos pabaigoje Demonui (pagal jo minčių raišką) ne 18, o kokie visi 45 metai!

 

Ilgą laiką Demonas, kaip įprasta tos aplinkos žmonėms, gyveno namelyje ant ratų su narkomane motina, vieną dieną ji, kaip ir buvo galima numanyti, perdozavo. „Galbūt dėl to ji tapo Stounerio žaidimų aikštele, bet aš niekaip nesupratau, kuo jis nusipelnė stovėti prie karsto. Mamą jis pažinojo vos metus. Tai aš šitiek metų šluosčiau jos vėmalus, keldavau iš lovos, surasdavau mašinos raktelius ir rūpindavausi, kad ji laiku nueitų į darbą. Būčiau galėjęs ir paskutinįsyk ją suruošti, bet niekas neprašė (p. 118).“ Neatrodo, kad motinos mirtis labai paveiktų Variagalvį, o skaitytojui kelia nepagrįstas viltis, jog vaiką priims kaimynai ponai Pegotai ir prasidės naujas etapas. Visgi nutinka taip, kad vaikis susiruošia ieškoti savo mirusio tėvo giminaičių ir leidžiasi į pavojingą kelionę, kol galiausiai feministė radikalė močiutė sutvarko jo gyvenimą ir įtaiso futbolo trenerio namuose, kur jis susipažįsta su androgeniška panašaus amžiaus mergaite Angusu, tarp kurių užsimezga toks keistas platoniškos meilės ryšys, teikiantis daug vilties, tačiau... Deimonas netrunka įsimylėti narkomanę gražuolę Dorę, su kuria pats ima vartoti nuskausminamuosius dėl per amerikietiškame futbole patirtos traumos.

 

Nors romanas vadinasi Demonas Variagalvis, visgi autorė be galo myli ir saugo savo kuriamą personažą. Knyga išties primena sėkmingai projektuojamą Netflix serialą, nes kad ir kas Demonui benutiktų, skaitytojas jau beveik nuo romano pradžios gali nujausti, kad visgi autorė vesdama veikėją per baisiausius gyvenimo išbandymus, išves jį į viltingą šviesą. Demonas apdovanotas begaline kantrybe, pvz., jis ne tik geba kęsti skausmą, bet ilgai plušti tabako ir gyvulių ūkių fermoje. Nuostaba kėlė tik vaikų teisių tarnybos atsainumas (argi Amerikoje jos tokios buvo baisios ir nelogiškos?): iš narkomanės atimtas vaikas patupdomas sadistiniame sunkiųjų darbų ūkyje skinti rankomis nuodingą tabaką? Niekas jų beveik net nepatikrino, nei sveikatos, nei psichologinės būsenos, nors visur akcentuojama ūkininko nepriežiūra ir baisi netvarka namuose! Kitaip sakant, tos tarnybos atrodė dar baisesnis variantas, nei gyventi su motina narkomane, bet gal Kingsolver atkreipia dėmesį į šių tarnybų atsainumą ir iš tikrųjų nehiperbolizuoja jų veiklos? Visgi Demonas ne tik augantis kantruolis, bet jis puikus dar ir futbolininkas, apdovanotas puikia dailininko ranka piešti komiksus. Žodžiu, beveik multitalentas!

Barbara Kingsolver

 

Kitaip sakant, Demonas yra absoliučiai pavojingame gyvenime įmestas pašėlęs vaikis, kuris netrukus taps eiliniu sexy blogiuku! Kurdama Demono asmenybės tipažą Kingsolver, man regis, jį kaip reikiant padaro tokį... dirbtinoką, suholivudintą variantą. Kita vertus, knygoje jo blogoms patirtims yra atsvaros – Džunė Pegot, meilė jos įdukrai Emei, vaikystės draugas Magotas (Metju Pegotas), kuris iš esmės yra augantis gėjus, tačiau stebino ir tas suholivudintas Gazo Dugno veikėjas, kuris visus sužavi savo narciziška elgsena ir išvaizdos patrauklumu, pastarasis tampa dideliu Demono autoritetu ir galų gale nusivylimu. Iš esmės Demonas yra blaškomas tarp gerų ir prastų žmonių, išbandomas įvairiose situacijose, stebina ir ankstyvas lytinis gyvenimas ir donkichotiškas naivumas persikelti iš trenerio namų į Dorės namus ir gyventi šeiminį gyvenimą, neturint jokių elementarių gyvenimiškų įgūdžių, t. y. nežinant nei kaip išsilaikyti, nei kaip susimokėti mokesčius. „O vieną dieną nebeatlaikiau. Už sankabos taisymą man pasakė nežmonišką kainą, parėjęs namo radau tuščią šaldytuvą, vis dar dvokiantį nuo ano karto, kai nebuvo elektros, paleidau tuščią degtinės butelį į ekraną. Per visą kambarį – ranką tebeturėjau taiklią. Niekas smarkiai nesudužo, tik susiraukšlėjo paviršius, o ekranu dryžiais pasiliejo spalvos. Durnius. Už tą teliką būčiau galėjęs gauti bent buteliuką „Xanax“. Visai nemąsčiau kaip šeimos galva (p. 457).“

 

Autorė antroje romano pusėje išryškina Demono priklausomybę nuskausminamiesiems ne tik kaip asmeninę veikėjo problemą, bet visos Li apygardos ir, galima sakyti, visos JAV šalies prieinamumą prie visokiausių stiprių priklausomybę skatinančių medikamentų, įskaitant ir medikų nekompetenciją ir korupciją platinant juos nelegaliai už atlygį. Kitaip sakant, liberali vaistų kontrolė pražudė ištisas kartas, tačiau galiausiai, kaip ir galima įspėti, Demonui pavyksta išsivaduoti, tačiau kitiems ne.

 

Galvoju apie šios knygos subalansuotą gėrio ir blogio proporcijas. Knyga veikia ir kaip intensyvus nuotykis, atskleidžiantis socialines problemas (kai kur dar aidi ir įsisenėjusios atleistų Apalačų kalnų angliakasių ir ekologinės problemos), bet kartu jis kaip koks serialas, jame veikia atpažįstamas ir nuostabos jau nekeliantis schematiškumas. Kitaip sakant, autorė žaidžia saugiai ir niekuo pernelyg nenustebina. Kai kada atrodė, jog tikrai esu kažką panašaus skaitęs ir iš prisiminimų ateina Trent Dalton Berniukas nuryja visatą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) bei Douglas Stuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022), kuriuose taip pat vaizduojami augantys berniukai, kurie vieną dieną po didžiausių sukrėtimų, netekčių ir narkotikų išsivaduoja ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Iš kitos pusės Demonas šioje knygoje yra herojus, nes jam pavyksta viską patirti ir atsitiesti, kitaip sakant, Kingsolver pateisina mintį, kad gera literatūra nemėgdžioja, o priešinasi gyvenimui.

 

Visgi romanas primena dėl savo schematiškų veikėjų ir tam tikrų scenų, situacijų populiariosios literatūros braižą. Iš kitos dėl savo chuliganiško slengo tarsi tyčia pamina išdailintą ir supoetintą klasikinį romano žanro kalbėjimą. Čia laurus reikėtų skirti puikiai šią knygą išvertusiai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kuri pasitelkusi netaisyklingos kalbos manierą sukūrė paaugliškai jaunatvišką Demono toną ir filosofiją ir, kaip kiti teigė, išvertė ir pritaikė lietuvių kalbai tai, kas iš pažiūros sunkiai pritaikoma ir išverčiama. Tai tiesa. Visgi pirmoji romano dalis buvo efektyvesnė ir įtraukesnė, stebino Demono vaikystės padėtis, kalba, aplinka ir situacijos, tačiau vėliau romanas šiek tiek prailgsta, atsiranda pernelyg pabrėžtinas Demono schematiškumas ir jo šiek tiek nemotyvuotas dorovingumas niekšelių apsuptyje, pvz., gailestis, užuojauta, empatija ir požiūris į kitus žmones... Turint galvoje, kokia tai vaizduojama socialinė terpė, Demono orumas ir sąžiningumas pasirodė šiek tiek suherojinti variantai, tad nebelieka jokių abejonių, kad Demonas Variagalvis, nors ir apie klystantį žmogų, tačiau visada moraliai pateisintą, todėl, sakyčiau, knyga pasmerkta pritikti masiniam skaitytojui. Beje, manęs tas ne itin erzino ir suskaičiau pakankamai įtraukiai ir įdomiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Florida"

 

Lauren Groff. „Florida“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lauren Groff (g. 1978) ir Ann Patchett tikriausiai yra mano mėgstamiausios šiuolaikinės amerikiečių rašytojos. Šios vasaros pradžioje kaip tik perskaičiau kurį laiką mano knygų lentynoje dūlėjusį Matrix romaną ir jis man sugrąžino lengvos, bet įtaigios literatūros skaitymo džiaugsmą, kad net nutariau beveik be eilės grįžti prie praleistos autorės apsakymų knygos Florida (angl. Florida), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Baltos lankos.

 

Pradėsiu emocingai – nuo įspūdžio, kad Lauren Groff yra absoliučiai mano stiliaus rašytoja. Visos jos trys skaitytos knygos, įskaitant ir Floridą, labai patiko. Bandau suvokti, kodėl, ir tegaliu pasakyti, jog rašytoja yra tiesiog puiki ir talentinga pasakotoja. Ne tik pasakotoja, bet ir išmano teksto disciplinos ir valdymo elementus, kurie pritaikyti būtent mano (tikriausiai ir didžiajai daliai skaitytojų) skoniui. Teksto ritmas ir istorijų suvaldymas puikiai išaustas, jame neprarandama pusiausvyra tarp plepėjimo ir intrigos, priešingai – Lauren Groff išlaiko balansą, sukurdama bauginančias Floridos istorijas.

 

Knygą sudaro 11 apsakymų, iš kurių vienos patiko labiau, kitos mažiau. Jau pats knygos pavadinimas sufleruoja, kad knyga bus sutelkta į pietrytinę JAV Floridos valstiją, kuri garsėja tropiniais orais, o dėl savo geografinės padėties nuolat kenčia nuo uraganų ir smarkių liūčių. Tiesa, Floridoje taip pat gausiai veisiasi egzotiški ir pavojingi gyvūnai: nuodingos gyvatės, aligatoriai, pumos. Šie gyvūnai vienaip ar kitaip veikia įvairiuose knygos tekstuose ir kaip simboliai, ir kaip veikėjai ir kaip archetipai. Bendras pasakojimų koloritas yra tirštas ir savitas, dažniausiai istorijos kalba apie veikėjų ribines situacijas, kurios atveda prie tam tikrų egzistencinių suvokimų. Manau, jeigu knyga nebūtų pavadinta Florida, tai tikriausiai būtų pavadinta Uraganas arba Audra, kadangi dažnu apsakymų atveju esminiu įvykių fonu tampa audros leitmotyvas, ar tai būtų emigranto iš Brazilijos įstrigusi parduotuvėje moteris, ar galvos traumą patyrusi moteris, kuri su dviem vaikais bando atokiame miškų namelyje išgyventi audringą naktį. Žodžiu, audringa gamta – tai žmogaus dvasios nušvitimo metas, kada giliausioje nežinioje ir egzistencinėje tamsoje įsijungia žvėriški žmogaus prigimties instinktai išgyventi ir rasti savo gyvenime naujų savęs suvokimo jungčių.

 

Lauren Groff gera atmosferos kūrėja, o tą atmosferą jai padeda kurti unikali Floridos valstijos aplinka, pastaroji išryškina žmogaus prigimtį. „Įsivaizdavo gyvates, miegančias susirangiusias urvuose, ir aligatorius, iškylančius, nes tamsoje ją užuodė, kurnančius į sausumą, baubiančius iš pasalų: ji – tik vienas gyvas pasimetęs padaras tarp daugybės kitų, niekuo neypatinga vien dėl to, kad yra žmogus (p. 168).“ Retsykiais blyksteli puiki teksto poetika, kad ir šiame puikiame stebimo vaiko apibūdinime: „Tarsi tobulas tvenkinys be vėjo, kartą pasakė jos vyras. Įmeti ką nors ir žiūri, kaip grimzta, ir visą likusį gyvenimą matysi tą daiktą, gulintį ant dugno ir spoksantį į tave (p. 181).“

 

Viena svarbiausių visų apsakymo variklių yra baimė. Daugelis veikėjų – moterys. Dažniausiai netekėjusios ir vaikų neturinčios moterys susifokusavusios į asmeninę baimę, kuri alina ir ribinėje situacijoje verčia keisti vertybinį diskursą, neretai tik numanomą, rašytojos net neįvardijamą. Moterys, kurios turi vaikus, dažniausiai išgyvena motiniškos baimės instinktą, kitaip sakant, jos stengiasi apsaugoti vaikus, nors prisipažįsta, kad nėra puikios mamos ir motinomis apskritai niekada nenorėjo būti, tiesiog taip nutiko kaip mūsų Faustai Marijai Leščiauskaitei. Tačiau apsakymų fabula nesistengia nei paneigti, nei kaip nors konfliktuoti feministines temas.

 

Lauren Groff

Turiu keletą apsakymų, apie kuriuos vis dar galvoju ir jie mano mėgstamiausi. Vienas iš jų – Ties pramanytais Žemės apvalios kampais, kurio centre – Floridos pelkių pakraštyje augantis vaikas su vienišu tėvu. Apskritai tai vienas iš apsakymų, kuriame pagrindinis veikėjas yra vyras. Nuosekliai aprėpiamas visas jo gyvenimas nuo vaikystės iki tol, kol jis išleidžia savo dukrą į tolimesnį gyvenimą. Nostalgiškai pavykęs pasakojimas, lūkesčių, meilės, pykčio ir nusivylimų kupinas gyvenimas šalia knibždančių gyvačių verčia svarstyti, ar obuolys nuo obels toli nurieda. Kitas puikus pasakymas – Iporas, kuris pasakoja iš Floridos su dviem mažamečiais sūnumis pabėgusią mamą, kuri apsigyvena Europoje ir bando apkeliauti Bretanės ir Normandijos kraštus, iš kur kilo garsus rašytojas Guy de Maupassanas. Apie pastarąjį bando jau dešimt metų parašyti biografiją. Depresijos ir alkoholizmo kamuojama motina bando susitvarkyti su nusivylimu, augantys vaikai ima suvokti, kad jų mama nėra normali ir jie nėra svetimame krašte normalūs. Autorė išmoningai konstruoja Maupassano biografiją ir geografinį žemėlapį, kryžmina jį su pagrindinės veikėjos nusivylimu ir gyvenimo klystkeliais. Tai ilgiausias knygos apsakymas ir vienas literatūriškiausių, žyminčių gyvenimo nuopuolį ir galimybę atsinaujinti.

 

Taip pat labai man įsiminė Šunys suvilkėja. Apie dvi negyvenamoje saloje paliktas sesutes, kurios bando išgyventi, tikėdamos vien motinos duotu pažadu, kad ji grįš jas pasiimti. Deja, vyresniajai tenka rūpintis nuo bado besigaluojančia jaunėle ir priimti faktą, kad jos niekam daugiau pasaulyje nebereikalingos. Kitas įsimintinas apsakymas – Viršuje ir apačioje, kuriame pasakojama apie jauną studentę, kuri vieną dieną palieką savo vaikiną, namus ir galimybę ko nors pasiekti gyvenime ir pasirinka būti tiesiog bename. Negalėdama paslapčiomis atleisti motinai, kad šioji susikūrė naują santuoką ir nugrimzdo į depresiją, pati nenorėdama tapti josios šešėliu renkasi susinaikinimą. Ilgą laiką ji klajoja su savo automobiliu ir baidosi bet kokios gyvenimiškos kontrolės ir atsakomybės, kol vieną dieną jai palikti kitos benamės vaikai nesudrebina pasaulėlio. Puikus apsakymas apie jaunus žmones, kurie „pakratomi“ gyvenimo socialiniame dugne, kad susivoktų, kad gyvenimą reikia kurti, kartais sunkiai ir uoliai taisant savo tėvų paliktas klaidas.

 

Floridoje esama ir kitų puikių apsakymų, kuriuos verta perskaityti. Šiaip pernelyg dažnai baidausi trumposios prozos knygų, tiesą sakant, nepastebiu, kad daug jos leistų. Turiu galvoje, verstinę, tačiau Florida niekuo nenusileidžia puikiesiems romanams. Žinote, kas man labiausiai patiko? Kad knyga nerėkia kokia nors viena politizuota tema, pavyzdžiui, nėra vien kokia feministinė arba nevaizduoja kokių nors super didvyrių, į socialinius getus kaip probleminį lauką įspraustus veikėjus, kurie neturi pasirinkimo. Lauren Groff pavyksta pralysti pasakojimu ir papasakoti apie susitikimą su nepatogiu savimi. Nėra grėsmingesnio sutvėrimo mums patiems už mus pačius, sako tekstų prasmės. Dažnai nepatogūs ir prie pražūtingų ribinių situacijų priartėję veikėjai neprityrusio rašytojo rankose tikriausiai taptų klišėmis, kitaip sakant, dėl kraupesnio efekto nusuktų jiems galvas, tačiau nė vienas apsakymas nesibaigia kaip serialas, kiekvienam grėsmės akimirkoje paliekamas pilko debesies sidabrinis kraštelis, kitaip tariant, rašytoja palieka už teksto kirbantį saugumo garantą: po šių išmėginimų viskas visiems veikėjams bus gerai. Dievaži, puiki knyga! Labai tikiuosi, kad Baltos lankos nesustos ir galbūt išvers neseniai pasirodžiusią naujausią Lauren Groff knygą The Vaster Wilds.

 

Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper. 2 knyga"

 Alice Oseman. „Heartstopper. 2 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023.

Sveiki, skaitytojai,

Pagal labai didelio populiarumo sulaukusią Alice Oseman (g. 1994) komiksų knygų seriją pastatytas Netflix serialas, manau, padarė kartos lūžį. Kalbėti ne pakuždomis, ne per antraplanius veikėjus apie jaunų homoseksualų gyvenimą yra drąsu ir reikšminga, nes tokie masinės kultūros būdai keičia visuomenės stereotipus. Tiesa, žvelgiant į mūsų Lietuvą, visgi paskutiniuoju metu pagalvojau, kad yra dalis visuomenės niekaip šio požiūrio nepakeis dėl empatijos stygiaus ir įsitikinimų, kad viskas, kas viešojoje erdvėje yra susiję su LGBTQ+, tai yra, na, mažų mažiausiai Sorošo paleista propaganda. Tą nepavykusį išbandymą su šiųmete „Eurovizija“ tiesiog tarp homofobų sukėlė tikrą furorą, neapykantos bangą internetinėse erdvėse. Dabar tampa aišku, kad šiosios kartos žmonės nepasikeis niekada, jie tiesiog išmirs būdami su savo įsitikinimais ir į juos tikriausiai reiktų žiūrėti šiek tiek su gailesčiu. Tačiau yra naujoji karta, kurių požiūris ir įsitikinimai skiriasi, galbūt jiems tiek pirmoji, tiek antroji Heartstopper. 2 knyga ir skirta.

Visgi darau prielaidą, jeigu Baltos lankos išleido antrąją komiksų dalį apie gėjų draugystę, pas mus reikalai nėra labai prasti nei leidyboje, nei tarp pačių skaitytojų. Jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Nebepristatinėsiu autorės iš naujo, tą padariau pristatydamas pirmąją šios serijos knygą, tad pasidalysiu tik subjektyviais štrichais apie antrąją dalį.

O antrojoje dalyje toliau pasakojama apie regbio žaidėjo Nikio ir atviro gėjaus Čarlio draugystę. Abu vis dar mokyklinio amžiaus jaunuolius, tad aišku, kad susiduriama labiausiai su savo tapatybės priėmimu ir socialinės aplinkos atmetimo reakcijomis. Jeigu pirmojoje dalyje jiedu naiviai vienas su kitu draugavo ir tik pasvajodavo, jog jiedu daugiau nei draugai, tai antrojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama Niko biseksualios tapatybės suvokimui ir priėmimui. Ne ką mažesni ir Čarlio išbandymai, nes mokykloje laikomas dėl lytinės orientacijos pastumdėliu tarp mokyklos „kietuolių“, kuriems, beje, priklauso ir Nikas, Čarlis bando susivokti, ar gali apskritai viešai megzti santykius su Niku ir tuo pat metu būti visapusiškai priimtas aplinkos. Žodžiu, Nikas ir Čarlis bando integruotis vienas kito draugų rateliuose, bet paaiškėja, kad dėl įsigalėjusių stereotipų nelabai įmanoma...

Alice Oseman

Kitas antrosios dalies svarbus įvykis – Niko atsivėrimas mamai, kuri sūnų priima besąlygiškai. Kiek tas įmanoma tikrovėje be ašarų ir tėviško rūpesčio, aš nežinau, tačiau pagalvojau, kad pas daugelį lietuvių tai būtų tikra tragedija šeimoje dėl tų pačių įsigalėjusių stereotipų bei homofobijos. Viskas komikse iš tikrųjų įkvepiančiai gražu, nors veikėjai išgyvena didžiules transformacijas, tačiau autorė visa tai perteikia taip utopiškai, kad savo veikėjams neleidžia ilgėliau nei savaitę liūdėti (turint galvoje, kokius apskritai padarinius atsimetimas sukelia pas jauną žmogų), tad pati istorija dvelkia labai serialiniais ir melodramiškais sprendimais, todėl primena saldžią istoriją masėms, kur situacijos visgi labai atpažįstamos iš heteroseksualius santykius vaizduojamų istorijų, pavyzdžiui, Čarlis per savo gimtadienį pakviečia Niką į boulingą su kitais savo LGBTQ pasauliui priklausančiais draugais ir vienas iš jų tualete pyškina Čarliui, kad Nikas visiškai netinka jam. Spėkite iš vieno sykio, ar Nikas stovi prie durų ir viską girdi? Žinoma, kad taip.

Komiksas gražiai naivus, paaugliškas, akivaizdžiai skirtas 13-16 metų auditorijai, kurie dar nepavargo nuo klišių, o jį skaityti labai lengva ir greita, žadina savaime suprantamas emocijas, nekyla jokių klausimų, nes situacijos tipinės ir perteikiančios universalias jaunųjų homoseksualų problemas. Tiesa, autorė šioje dalyje įveda ir dviejų merginų meilės istoriją, kaip kokį bonus track, kad išlygiuotų LGBTQ pasaulio įvairovės svarstykles.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri visai neseniai pristatė knygą Žiedas ir priesaika. Vestuvės bažnyčioje. Įdomu, kaip vertėjos krikščioniškojo pasaulio vertybės kaišiojo pagalius verčiant šiaip jau bažnyčiai neparankią LGBTQ+ istoriją. Džiugu, kad paliktas jaunimo slengas, anglicizmai ir praktiškos santrumpos, nes tai atspindi tos kartos bendravimo kultūrą ir pagyvina komiksą.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Hannah Kent "Atsidavimas"

Hannah Kent. „Atsidavimas“ – Vilnius: baltos lankos, 2022. – p. 448.

Sveiki,

Kaskart vis sunkiau man įveikti storesnę nei 300 puslapių knygą, bet jeigu renkuosi storesnę, tai atranka milžiniška, kad nepasijusčiau skaitydamas tarsi elektros kėdėje t. y. nuobodžiaudamas ar tik bukai sekdamas siužeto vingius, kuriuos galima gana lengvai nuspėti. Kadangi australų rašytojos Hannah Kent (g.1985), galima sakyti, Lietuvoje irgi bestseleriais tapusios knygos Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016, 2022) ir Gerieji žmonės (Baltos lankos, 2017) mane buvo įtraukusios ir sudominusios, tad laukiau, kada pasirodys trečioji talentingosios australės knyga Atsidavimas (angl. Devotion), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Istorija prasideda jautriu pasakotojos kreipimosi į klausytojus-skaitytojus. Pamaniau, kad čia tas senas efektas, kada iš mirties patalo apžvelgiamas gyvenimas, tačiau pasakotoja neapibrėžia nei laiko, nei erdvės ir tik pačioje knygos pabaigoje atskleidžiamas tikrasis pasakojimo atskaitos taškas t. y. pomirtinis laikas, kitaip sakant, trys dienos iki paėmimo dangun, o pačių biblinių motyvų romane rasis ir daugiau, nes istorija mus nukelia į 1836-ųjų Prūsiją, kurioje vyksta religinės reformos. Kas žino ankstesnes H. Kent romanus, tas žino, kaip autorė stengiasi autentiškai perteikti istorines ir kultūrines detales, tad ir šiame romane ji remiasi Prūsijos senųjų liuteronų emigracija į Australiją istorija. Prūsijoje tuo metu karalius, norėdamas suvienodinti ir reformuoti tikėjimą, buvo uždraudęs senąjį liuteronų religiją, tačiau Kajaus gyvenvietės žmonės nenorėjo atsižadėti senojo tikėjimo, todėl miškuose slapta rengė mišias pagal savo konfesijos ritualus. Galiausiai karalius davė šansą nepaklūstantiems emigruoti svetur... Šioje Kajaus gyvenvietėje autorė kuria dviejų labai jaunų merginų Hanės ir Tėjos draugystės istoriją, kurių magiška trauka perteikta draugystė šiek tiek priminė Tarjei Vesaas trumputį romaną Ledo rūmas (Baltos lankos, 2021).

Tėjos tėvai – visko per pirmąją nepavykusią emigraciją netekę Kajaus naujakuriai, kurie įsitaiso pakrypusioje pamiškio trobelėje. Taip jau buvę ne kartą, kad karalius atšaukęs savo leidimą emigruoti, tad viską išpardavusiems sentikiams liuteronams belikdavo skurdžiai klajoti po kraštą ir kur nors prisiglausti. Hanės tėvai taip pat svajoja apie laisvą tikėjimą emigracijoje, tačiau jie irgi baiminasi Tėjos tėvų likimo. Kol visi senojo tikėjimo gyvenvietės žmonės galiausiai gauna leidimą išvykti, niekur negalėjusi pritapti Hanė spėjo susidraugauti su šviesiaplauke atėjūnų dukra Tėja. Hanė jai išduoda paslaptį, jog geba girdėti giesmes gamtoje, ji savo naujajai draugei atvėrė tiesą, jog medžiai, vandenys ir samanos jai dainuoja. Tai antgamtiški sugebėjimai, tačiau ir Tėjos motina vendė Ana Marija taip pat laiko pas save uždraustą burtų ir žiniuonių knygą, dėl kurios šeima rizikuoja būti išvaryta ir sentikių bendruomenės...

Knyga sudaryta iš kelių pasakojimo dalių. Pirmoji skirta Kajaus gyvenvietei ir liuteronų istorinei situacijai apsakyti, Tėjos ir Hanės draugystei išskleisti bei vaizduoja pirmąją kelionės dalį laivu „Kristi“. Nuo Europos iki tolimosios Australijos keliauti tenka šešis mėnesius, tad autorė didelę dalį istorijos skiria šiai įspūdingai varginančiai kelionei aprašyti. Blusos, skorbutas, šiltinė, prasta mityba, surūgęs vanduo, audros ir sekinančios mirtys naujakurius australus imigrantus labai išsekina. „Visi atrodė išblyškę, neramūs. Suprantant, kad dabar mes jūroje, kad tvirta žemė nepasiekiama, nėra net užtektinai vietos nelaimės padariniams tvarkyti, atmosfera darėsi įtempta (p. 175).“ Šioje kelionėje autorė kuria įtampą ir tarp tikinčiųjų. Vyrauja puritoniškas atsidavimas bendruomenėje, todėl prietaringieji matydami, jog Ana Marija prie merdinčios dukros glaudžia Mozės uždraustą knygą, suformuoja neigiamą kitų požiūrį į Tėjos šeimą. Atrodo, kad toji įtampa dėl uždraustosios knygos tuoj išsispręs, bet autorė išlaiko šį kozirį iki pasakojimo galo, kol galiausiai šioji uždrausta knyga tampa Tėjos lemtimi.

Kelionės metu dėl ligos žūva Hanė, tačiau istorija nesibaigia, kinta tik jos pasakojimo perspektyva. Antroji knygos dalis perteikta magiško realizmo būdu. Hanės šmėkla, nesitraukdama nuo Tėjos, bando suvokti savo pomirtinę ne tik būseną, bet ir prasmę. Jos lavonas atsidūręs jūros dugne nuolat rezonuoja su paskui Tėja keliaujančia dvasia. Stebėdama savo mylimąją Hanė nuolat patiria pavydo, meilės ir rūpesčio akimirkas, kurių metu junta smėlį, jūros vandenį, kriaukles, šaltį, regi pasaulį užtvindančius apokaliptinius potvynius – kūno pojūčius iš jūros dugno. Nepastovi svyruojanti būsena tampa Hanės egzistencijos laiko ir erdvės nauju matmeniu; vienu metu ji gali būti įsikibusi Tėjos, tačiau aplinkybės bloškia ją į kitą erdvę ir leidžia klajoti po kitų žmonių gyvenimus. Hanė įkūnija angelą sargą, tačiau pati išgyvena transcendentines akimirkas, įsikūnija į eukaliptus, žvėris, pajaučia, kaip gera įsikūnyti į skerdžiamą kiaulę ir padėti gyvuliui nebijoti. Iš vienos pusės autorė, kurdama šmėklos liuteronės paveikslą, leidžia kaip niekad sau fantazuoti, iš kitos pusės kuria seną klišę, jog meilė yra stipresnė už mirtį.

Hannah Kent

Autorė gera strategė, būtent šmėkliška veikėja pasitarnauja kaip „žiūronai“ perteikti antrosios romano dalies vokiečių prūsų kolonijos įkurtuves. Ji aprašo nesvetingą kraštą, bet daug žadančią prasiskolinusiai bendruomenei ateitį, pirmuosius bandymus ręsti namus, statyti bažnyčią, bet perteikia ir jaunuolių pirmuosius bandymus kurti santuoką ir šeimą. Hanė su pasigėrėjimu ir šiokiu tokiu pavydu stebi brolio dvynio Matijaus gyvenimo istoriją, Tėjos vestuves su Hansu, savo tėvų ir bendruomenės gyventojų likimus, tačiau tiek Tėja, tiek Hanė, net išskirtos mirties, jaučia viena kitos begalinį ilgesį. „Eukaliptai, raudonieji, mėlynieji, dėkoju jums. Žinoti, ką reiškia mausti kaip šakniai, ieškančiai vandens. Ką reiškia savyje turėti švelnią laiko apimtį. Ačiū už malonumą tos kelionės greta Tėjos alkį, kai galėjau būti jos lapija (p. 318).“

Akivaizdu, jog knyga apie dviejų merginų meilę puritoniškais šios religinės bendruomenės anais laikais būtų tapusi tikra tragedija, tačiau autorė nesistengia kurti LGBTQ literatūros, jai kur kas svarbiau atsidavimo, dvasinio ryšio paieškos ir to ryšio laikymasis, kuris aiškiai koreliuoja su harmoninga meilės santvarka gamtoje, kurioje neuždrausta mylėti taip, kaip myli begalinę giesmę giedančios visumos dalys, kurias jaučia ir suvokia Hanė. Akivaizdu, jog šiai darnai priešprieša tampa krikščioniškoji griežtai savo santvarkos rėmuose besitvarkanti bendruomenė. Kitą vertus, knygoje minimi ir kolonistų susidūrimai su vietos čiabuviais Peramangk žemėse, pastarieji padėjo pirmaisiais metais atėjūnams išvengti bado. Senieji Australijos gyventojai taip pat jaučia ryšį su gamta ir neturi nuosavybės sąvokos, jiems pasaulis panašiai patiriamas kaip patiria Hanė – visumą iš dalių ir dalis kaip visuma.

Autorė šioje knygoje be proto stengėsi perteikti transcendentinę pasaulio pajautos visumą, pasitelkdama mistiką, liaudies prietarus, pagoniškus ritualus, žiniuonių išmintį ir pomirtinio gyvenimo sampratą, artimą čiabuvių ir krikščionių hibridiniam požiūriui. „O Dieve, koks didingas tas mirties blyksnis, kai pamiršdavau artėjančias vestuves ir sužeistą savo širdį! Tai buvo mano panacėja nuo nepaliaujamai tvinkstančios meilės, grasinančios mane uždusinti (p. 378).“ Nors autorė pabaigos žodyje teigia, kad nesiekė sentimentalios istorijos, tačiau skaitant šią knygą būtent su sentimentalumu teko grumtis. Autorė taip užsispyrusiai stengiasi plačiai aprašyti meilės jausmą ir begalinį atsidavimą, jog, atrodo, peržengia saiką, jaučiasi perdėtas rašymo tęstinumas. Žinoma, autorės proza labai poetizuota, sutaurinta, tačiau Hanės meilė perteikta labiau kaip liguista manija, sakyčiau, panašiai kaip tie depresyvūs žmonės, kurie po skyrybų traumos nebepajėgia sukurti naujų santykių, todėl panyra į nihilizmą. Kitą vertus, suvokiama, jog autorė šneka apie amžiną sielų dvynių sąryšį, kuriam nepavaldūs nei puritoniški teisingo tikėjimo apynasriai, nei pati mirtis.

Atsidavimas – iš vienos pusės sentimentalokas lesbietiškas meilės romanas, kuriame Hannah Kent daro viską, kad jis toks nebūtų, t. y., sentimentalumą bando paversti į žmogaus ribotam protui neapibrėžtus belyčių sielų amžinuosius ryšius, o Australijos kolonijinę istoriją pateikti transcendentine šmėklos istorijos mistifikuota perspektyva. Iš vienos pusės romanas įtraukia, jį lengva skaityti, jis pulsuoja kultūriniais-istoriniais kontekstais, tačiau be kelių netikėtų pasakojimo perspektyvų, atrodo, jog romanas drungnas, daug kas nuspėjama, nors sudėtos nemažos autorės pastangos viską perteikti ypač jausmingai ir estetiškai. Tikriausiai Atsidavimas mažiausiai man patikęs šios autorės romanas, kol kas didžiausią įspūdį padarė Gerieji žmonės.

Jūsų Maištinga Siela