Knyga: Charlotte Wood "Akmenyno užrašai"

 

Charlotte Wood. „Akmenyno užrašai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2025. – p. 282.

 

„Dievas čia išvis niekuo dėtas, kalbėjo, nors man atrodė, kad tai juk tikrai piktžodžiavimas. Malda – tai būdas perkrauti savo įprastą mąstymą, aiškino ji. Kai įleidi į save kitoniškumą, atveri savo išankstines nuostatas. Tai ne plepalai; tai sunkus darbas. Ji kalbėjo taip, tarsi visa tai būtų akivaizdu. Troškau ją suprasti (p. 160).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu nebeplanuoju skaitymų, leidžiu, kad momentaliai knyga pati ateitų. Sutaupau daug nervų ir smegenų ląstelių, nebesinervinu dėl neperskaitytų knygų, ypač tų, kurių niekada tikriausiai neperskaitysiu. Visomis prasmėmis australų rašytoja Charlotte Wood (g. 1965) su romanu Akmenyno užrašai (angl. Stone Yard Devotional) buvo lyg ir pasmerkta neskaityti. Sunku įvardyti priežastis, bet romanas netraukė netgi su The Booker Prize 2024 prierašu, kas kažkada neabejotinai būtų mane pritraukę prie knygų lentynos, tačiau veikia viešosios nuomonės formuotojų įtaką. Taip, kai kada, tais retais knyginiais atvejais, jų recenzijoms ir rekomendacijoms pasiduodu ir aš. Taigi... perskaičiau ir aš Akmenyno užrašus.

 

Apie australų garsiąją šiuolaikinę rašytoją iki šios knygos nieko nežinojau. Nieko nuostabaus, nes lietuviškai tai jos pirmasis romanas. Charlotte Wood paprastai pristatoma kaip australų romanistė, žinoma dėl savo originalaus ir provokuojančio rašymo stiliaus. Kaip asmenybė ji yra giliai įsitraukusi į tai, kas yra svarbu, vengia paviršutiniškumo ir kelia klausimus, o ne pateikia atsakymus. Savo kūriniuose ji dažnai tyrinėja sudėtingas moterų draugystės, senėjimo, moralės ir socialinės kritikos temas, apmąstydama tokius iššūkius kaip klimato kaita ir šiuolaikinio žmogaus vieta pasaulyje. Ji nevengia tamsesnių temų, bet siekia, kad jos kūryba išsaugotų paslaptį ir išmintį, o ne moralizuotų.

 

Romanas Akmenyno užrašai, kurį į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Gabrielė Galiūtė-Bernotienė, mus nukelia į tolimąją Australiją, gimtąją autorės kraštą. Pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu, jį skaitytojams pasakoja savo vardo neatskleidžianti protagonistė. Ji apsigyvena vienuolyne, kaimiškoje Australijos vietovėje, palikusi savo ankstesnį gyvenimą, tačiau ji nėra šios religinės bendruomenės narė. Ji yra moteris, kuri laikiną atsitraukimą paverčia nuolatiniu gyvenimu vienuolyno bendruomenėje, bet pati nėra įšventinta. Tačiau jai netrukdo laikytis visų vienuolių taisyklių.

 

Visgi tai moters pabėgimo ir apsivalymo nuo ankstesnio gyvenimo. Palikusi mylimąjį, darbą ir kitus, ji atvyksta į vienuolyną norėdama transformuotis. Tiesa, iki galo taip neaišku, kodėl ji bėga nuo pasaulietinio gyvenimo, bet akivaizdu, kad ją išvargino darbas, socialinė trintis, abejingumas pasaulio klimato kaitai, asmeniniai santykiai, rutina ir t. t. „Galbūt kitoje kalboje esama žodžio tam, kas mane čia atvedė; apibūdinančio anuomet apėmusią būtent tokią neviltį. Bet nesu girdėjusi, kad žodis išreikštų tai, ką jaučiu ir ką žino kūnas, tai yra, kad man reikia, gyvuliškai reikia susirasti vietą, kurioje niekada nesu buvusi, bet kuri vis tiek tam tikru nepaneigiamu būdu yra mano namai (p. 73).“

 

Protagonistė  būdama vienuolyne netrukus įsilieja į vietos vienuolių gyvenimą, apmąsto savo pačios gyvenimą, tiesa, pasakojimas fragmentuotas, sakyčiau, kaip romanas jis yra taupus, pilnas nutylėjimų. Autorė Charlotte Wood tyčia vengia tiesmukios psichoanalizės, tačiau rašytojai be galo svarbios psichologinės veikėjų gelmės. Veikėja dažnai prisimena savo vaikystę, mokyklinius laikus, motiną ir ilgą laiką atrodo, kad niekaip neišryškėja romane esanti pagrindinė moters problema. Kitaip sakant, įtampa kuriama apgaulingai, atrodo, kad tuoj įvyks lemtingas įvykis, kuris sujaus moters gyvenimą, tačiau autorė nekuria schematiško pop romano, jai nerūpi ir klasikinės Bridžitą Džons primenantys moters atsinaujinimo tipažai. Visgi netrukus šis tas nutinka ypatinga.

 

Pasakojime atsiranda veikėja vardu Helen Pari, tuo metu labai garsi vienuolė maištininkė, kuri iš Rytų Azijos pargabena į vietos Australijos provinciją dingusios vienuolės palaikus. Pasakoja pažįsta Helen Pari iš mokyklinių laikų, ji apmąsto Helen Pari praeitį, jos patirtas baisias patyčias dėl savo anuometinio skurdumo, veikėja taip pat bando suvokti savo vaidmenį šioje istorijoje, nes jaučiasi kalta dėl to, kad savaip prisidėjo prie Helen Pari kančių jaunystėje. Skaitytojai palikti nežinioje, koks bus šių jau subrendusių, nebejaunų moterų susitikimas po daugel metų. Išties autorė Helen Pari asmenybę sukuria įtaigiai ir įspūdingai: „Priešinosi diktatoriams – Bolsonaro, Duterte – ir sėdėjo kalėjime. Dalyvavo demonstracijose dėl sekso darbuotojų teisių Indijoje, dėl demokratijos Honkonge, o dabar su studentais protestuoja Bankoke. Kur tik keliauja Helen Pari, iš paskos seka žurnalistai ir rikiuojasi teisininkai, kad dirbtų jai pro bono. Ji padavė į teismą Australijos vyriausybę už pabėgėlių sulaikymą ir neveiklumą dėl klimato. Ji nerami, išstypusi, plaukai nukirpti beveik ežiuku, mūvi džinsus, nešioja didelį sunkų medinį kryžių ant kaklo, užnertą ant senų hipių karolių. Bet anksčiau taip neatrodė (p. 119).“

Charlotte Wood

 

Helen Pari tampa pačios pasakotojos priešingybe, o čia veriasi įdomus prasmių kontrastas. Pasakotoja turėjo pavyzdinę motiną, kuri viską darė dėl kitų ir visą likusį gyvenimą paskutinius grašius aukodavo skurstantiems, tačiau dabar pasakotoja gyvena pabėgėlės gyvenimą, ji atvyko į vienuolyną ir... daro ką? Helen Pari šiuo atveju, gyvenusi su siaubinga motina ir užgrūdinta patyčių, tampa Motina Terese, aktyviste, dar viena Greta Thunberg... Autorė užčiuopia, kad ne vien gyvenimo sąlygos nuveda žmogų likimo schematiškais keliais, bet tikriausiai yra ir kažkas kito, kas suformuoja asmenybes, kas vienus užgrūdina, o kiti lieka rezignuojantys. Visgi skaitydamas apie Helen Pari įsivaizdavau ją (nežinau kodėl, gal dėl vienuolės statuso?) ją kaip Nijolę Sadūnaitę.

 

Autorei svarbios metaforos ir simboliai. Vieni ryškiausių – pelių antplūdis. Nieko neišmanau apie peles Australijoje, tačiau dabar žinosiu, kad jos gali tam tikrose vietovėse baisi stichija. Kuklius vienuolių namus užplūsta gausybė pelių, kurioms vietos pagalbininkas netgi traktoriumi iškasa duobę ir verčia jas į duobę! „Paskui diskutavome apie problemą, ką daryti. Moralinę problemą jas žudyti. Nes kuo gi jos kenkia, jei tiesiog laksto aplink ir ėda trupinius? (p. 82).“ Šios pelės gana neblogai perteikia moterų vidines įtampas, ypač pasakotojos. Pasakotoja jaučia kaltę dėl nekokių santykių su motina, dėl Helen Pari, o pelės iliustruoja kaltės jausmu apnikusią sielą, būtinybę apsivalyti. Ir iš tikrųjų, kai romane įtampa atslūgsta, simboliškai pelių antplūdis baigiasi.

 

Svarbi klimato kaitos tema, nors ji nėra itin romane hiperbolizuota, tačiau kaip veikėja vertina vartojimą, maisto atsargų paskirstymą ir net valgymą sužiedėjusios duonos prie stalo, rodo ne vien pasakotojos asmeninius interesus, ją ir likusias vienuoles yra užvaldžiusios taupymo, perdirbimo ir panaudojimo idėjos, atėjusios iš pasaulietinės ekonominės politikos. Galima sakyti, kad askezė, kurią galėtume traktuoti kaip vieną iš romano temų, yra subtilus autorės pasiūlymas atsiriboti nuo vartotojiškai išsunkiančio pasaulio, kuriame preke ir ištekliai tampa viskas, kas materialu ir nematerialu. „Iš tikrųjų Anabelė taip pasibjaurėjo godumu, dėl jo naikinamu gamtos pasauliu, kad taip senovės asketai, vienintelis veiksmas, kurio galėjo imtis, buvo pamažu pasišalinti iš to nešvankaus nesaikingumo (p. 254).“

 

Akmenyno užrašai – aktualiomis temomis parašytas romanas. Ne vien tik žvelgiant į globalias problemas, bet ir tai, ko kiekvienam šiandien iš mūsų dažnai trūksta: apsivalymo, askezės, atsitraukimo, būvimo ritualuose (kad ir maldoje) su savimi. Dažnai skubantis pasaulis mus išnaudoja, išsunkia, tampame perdegusia nuovargio visuomene, kuri orientuojasi į rezultatą ir motyvaciją. Šis romanas kviečia sulėtinti, atsitraukti iš miestų, pažvelgti į savo sąžinę, dirbti ir galvoti apie mažas bendruomenes, pažeidžiamiausius. Manau, autorei taupiai pavyko perteikti psichologizuotą ir subalansuotą pasakotojos santykį, meniškai sustyguoti nebanalias, neretai populiariajai literatūrai nebeįdomias dvasingumo temas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Barbara Kingsolver "Demonas Variagalvis"

 

Barbara Kingsolver. „Demonas Variagalvis“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 570.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kai visa širdimi stengiausi likti neišlavintas, iš pono Armstrongo išmokau viena: geras pasakojimas ne vien mėgdžioja gyvenimą, o ir jam priešinasi (p. 539-540).“

 

Ilga šios vasaros knyga tapo amerikiečių rašytojos Barbaros Kingsolver (g. 1955) romanas Demonas Variagalvis (angl. Demon Copperhead), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Labai nebuvau nusiteikęs šiai knygai, bet, tiesą sakant, nepamenu, kada beskaičiau tokią storą knygą, nuo kurios tirptų ranka, nes paprastai jau privengiu storesnių nei 300 puslapių kūrinių, tačiau pradėjęs skaityti supratau, kad vėlgi be jokio reikalo, nes ilgi ir aistringai parašyti pasakojimai buvo tai, ko iš tikrųjų ir norėjau šios vasaros pradžioje, atsiradus laiko daugiau skaityti. Visgi skaitymo procesas sekėsi įvairiai, nes buvo dienų, kada pastrigęs skaitymas neleisdavo grįžti prie knygos, tačiau viską nuo pat pradžių...

 

Nieko nebuvau girdėjęs apie Barbarą Kingsolver, nors JAV-ose ji garsenybė, bet nieko nuostabaus, nes angliškai knygų neskaitau, o ir tai yra pirmasis jos romanas pasirodęs lietuviškai. Tikriausiai tokiai įprastai lietuviškai rinkai yra būtini kokie ryškūs komerciniai laimėjimai, o Demonas Variagalvis iš tikrųjų toks ir yra: 2023 metais pelnė autorei Pulitzerio ir Womens Prize for Fiction premijas. To užtenka, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir viršelyje pažymėta etikete kaip prestižinė. O aš mėgstu prestižinę literatūrą!

 

Istorija pasakoja maždaug apie dešimtą ir pirmąjį XXI amžiaus dešimtmečius, o istorijos centre – Demonas Variagalvis (tikrasis veikėjo vardas Deimonas Fyldas) , kurio pravardė susiformavo pagal Apalačų kalnuose aptinkamą variagalvį žaltį, pastarasis nieko bendro neturi su lietuviška „varine gyvate“, o iš esmės yra nuodinga gyvatė JAV-ose ir jos įkandimas yra ganėtinai pavojingas, bet, kaip teigia šaltiniai, retai kada mirtinas. Žodžiu Demonai (Deimonas) iš tikrųjų tokią pravardę gavo dėl specifinės genetikos, kuri knygoje vadinama melunžeonais (angl. melungeons). Melunžeonai yra istorinė, mišrios rasės gyventojų grupė, gyvenusi ir tebegyvenanti Apalačų kalnuose, ypač Virdžinijos, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijose JAV, paprastai susimaišius baltųjų, indėnų ir Afrikos imigrantų rasėms. Demonas Variagalvis pasižymi tuo, kad jis yra raudonplaukis, labai aukštas ir žalių didelių akių, t. y. mirusio Velnio Duobėje tėvo genetinis palikimas. Autorė fokusuojasi į Vakarų Virdžinijoje ten gyvenančius kaimų ūkiuose ir mažuose miesteliuose gyventojus, prasimaišiusius su anų laikų indėnais, kartu kenčiančiais nuo narkotikų, alkoholio, nedarbo ir smurto.

 

Visgi Demono Variagalvio romano genezę ateina iš britų klasiko Charleso Dickenso romano Deividas Koperfildas. Nesunku susieti: šių dienų Demonas Variagalvis ir anų – Deividas Koferfildas (anglų kalboje ryškesnis pavardžių skambesio žaismas). Anuomet Dickenso romanai labai stipriai sukrėtė britų visuomenę, nes kalbėjo apie vaikus, augančius socialinės neteisybės, smurto ir išnaudojimo paribiuose, tad autorė kuria steigdama šių dienų probleminį gyvenimą JAV-ose, kuris dažnai nėra matomas, o ko čia slėpti, dažnai ir nenorima matyti. Šįkart – tai vaikų narkomanija, apleisti vaikai, tėvų traumos ir pasikartojantis disfunkcinis elgesys iš kartos į kartą.

 

Istorija prasideda išties provokuojančiai, o ją pasakoja pats Demonas Variagalvis apie savo gimimo dieną, kai jį pagimdė narkotikų privartojusi motina. Iš tikrųjų istorija tęsiasi nuo vaikystės iki tol, kol Demonas tampa pilnamečiu, tačiau per šiuos 18 pasakojimo metų jis išgyvena tiek, kiek paprastai gali patirti eilinis žmogus per visą gyvenimą: tėvų netektį ir socialinę kaitą, pabėgimus ir globėjus, įvairiausius narkotikus, begalinį įsimylėjimą, nežabotą seksą ir, atrodo, kad jau knygos pabaigoje Demonui (pagal jo minčių raišką) ne 18, o kokie visi 45 metai!

 

Ilgą laiką Demonas, kaip įprasta tos aplinkos žmonėms, gyveno namelyje ant ratų su narkomane motina, vieną dieną ji, kaip ir buvo galima numanyti, perdozavo. „Galbūt dėl to ji tapo Stounerio žaidimų aikštele, bet aš niekaip nesupratau, kuo jis nusipelnė stovėti prie karsto. Mamą jis pažinojo vos metus. Tai aš šitiek metų šluosčiau jos vėmalus, keldavau iš lovos, surasdavau mašinos raktelius ir rūpindavausi, kad ji laiku nueitų į darbą. Būčiau galėjęs ir paskutinįsyk ją suruošti, bet niekas neprašė (p. 118).“ Neatrodo, kad motinos mirtis labai paveiktų Variagalvį, o skaitytojui kelia nepagrįstas viltis, jog vaiką priims kaimynai ponai Pegotai ir prasidės naujas etapas. Visgi nutinka taip, kad vaikis susiruošia ieškoti savo mirusio tėvo giminaičių ir leidžiasi į pavojingą kelionę, kol galiausiai feministė radikalė močiutė sutvarko jo gyvenimą ir įtaiso futbolo trenerio namuose, kur jis susipažįsta su androgeniška panašaus amžiaus mergaite Angusu, tarp kurių užsimezga toks keistas platoniškos meilės ryšys, teikiantis daug vilties, tačiau... Deimonas netrunka įsimylėti narkomanę gražuolę Dorę, su kuria pats ima vartoti nuskausminamuosius dėl per amerikietiškame futbole patirtos traumos.

 

Nors romanas vadinasi Demonas Variagalvis, visgi autorė be galo myli ir saugo savo kuriamą personažą. Knyga išties primena sėkmingai projektuojamą Netflix serialą, nes kad ir kas Demonui benutiktų, skaitytojas jau beveik nuo romano pradžios gali nujausti, kad visgi autorė vesdama veikėją per baisiausius gyvenimo išbandymus, išves jį į viltingą šviesą. Demonas apdovanotas begaline kantrybe, pvz., jis ne tik geba kęsti skausmą, bet ilgai plušti tabako ir gyvulių ūkių fermoje. Nuostaba kėlė tik vaikų teisių tarnybos atsainumas (argi Amerikoje jos tokios buvo baisios ir nelogiškos?): iš narkomanės atimtas vaikas patupdomas sadistiniame sunkiųjų darbų ūkyje skinti rankomis nuodingą tabaką? Niekas jų beveik net nepatikrino, nei sveikatos, nei psichologinės būsenos, nors visur akcentuojama ūkininko nepriežiūra ir baisi netvarka namuose! Kitaip sakant, tos tarnybos atrodė dar baisesnis variantas, nei gyventi su motina narkomane, bet gal Kingsolver atkreipia dėmesį į šių tarnybų atsainumą ir iš tikrųjų nehiperbolizuoja jų veiklos? Visgi Demonas ne tik augantis kantruolis, bet jis puikus dar ir futbolininkas, apdovanotas puikia dailininko ranka piešti komiksus. Žodžiu, beveik multitalentas!

Barbara Kingsolver

 

Kitaip sakant, Demonas yra absoliučiai pavojingame gyvenime įmestas pašėlęs vaikis, kuris netrukus taps eiliniu sexy blogiuku! Kurdama Demono asmenybės tipažą Kingsolver, man regis, jį kaip reikiant padaro tokį... dirbtinoką, suholivudintą variantą. Kita vertus, knygoje jo blogoms patirtims yra atsvaros – Džunė Pegot, meilė jos įdukrai Emei, vaikystės draugas Magotas (Metju Pegotas), kuris iš esmės yra augantis gėjus, tačiau stebino ir tas suholivudintas Gazo Dugno veikėjas, kuris visus sužavi savo narciziška elgsena ir išvaizdos patrauklumu, pastarasis tampa dideliu Demono autoritetu ir galų gale nusivylimu. Iš esmės Demonas yra blaškomas tarp gerų ir prastų žmonių, išbandomas įvairiose situacijose, stebina ir ankstyvas lytinis gyvenimas ir donkichotiškas naivumas persikelti iš trenerio namų į Dorės namus ir gyventi šeiminį gyvenimą, neturint jokių elementarių gyvenimiškų įgūdžių, t. y. nežinant nei kaip išsilaikyti, nei kaip susimokėti mokesčius. „O vieną dieną nebeatlaikiau. Už sankabos taisymą man pasakė nežmonišką kainą, parėjęs namo radau tuščią šaldytuvą, vis dar dvokiantį nuo ano karto, kai nebuvo elektros, paleidau tuščią degtinės butelį į ekraną. Per visą kambarį – ranką tebeturėjau taiklią. Niekas smarkiai nesudužo, tik susiraukšlėjo paviršius, o ekranu dryžiais pasiliejo spalvos. Durnius. Už tą teliką būčiau galėjęs gauti bent buteliuką „Xanax“. Visai nemąsčiau kaip šeimos galva (p. 457).“

 

Autorė antroje romano pusėje išryškina Demono priklausomybę nuskausminamiesiems ne tik kaip asmeninę veikėjo problemą, bet visos Li apygardos ir, galima sakyti, visos JAV šalies prieinamumą prie visokiausių stiprių priklausomybę skatinančių medikamentų, įskaitant ir medikų nekompetenciją ir korupciją platinant juos nelegaliai už atlygį. Kitaip sakant, liberali vaistų kontrolė pražudė ištisas kartas, tačiau galiausiai, kaip ir galima įspėti, Demonui pavyksta išsivaduoti, tačiau kitiems ne.

 

Galvoju apie šios knygos subalansuotą gėrio ir blogio proporcijas. Knyga veikia ir kaip intensyvus nuotykis, atskleidžiantis socialines problemas (kai kur dar aidi ir įsisenėjusios atleistų Apalačų kalnų angliakasių ir ekologinės problemos), bet kartu jis kaip koks serialas, jame veikia atpažįstamas ir nuostabos jau nekeliantis schematiškumas. Kitaip sakant, autorė žaidžia saugiai ir niekuo pernelyg nenustebina. Kai kada atrodė, jog tikrai esu kažką panašaus skaitęs ir iš prisiminimų ateina Trent Dalton Berniukas nuryja visatą (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019) bei Douglas Stuart Šugis Beinas (Baltos lankos, 2022), kuriuose taip pat vaizduojami augantys berniukai, kurie vieną dieną po didžiausių sukrėtimų, netekčių ir narkotikų išsivaduoja ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Iš kitos pusės Demonas šioje knygoje yra herojus, nes jam pavyksta viską patirti ir atsitiesti, kitaip sakant, Kingsolver pateisina mintį, kad gera literatūra nemėgdžioja, o priešinasi gyvenimui.

 

Visgi romanas primena dėl savo schematiškų veikėjų ir tam tikrų scenų, situacijų populiariosios literatūros braižą. Iš kitos dėl savo chuliganiško slengo tarsi tyčia pamina išdailintą ir supoetintą klasikinį romano žanro kalbėjimą. Čia laurus reikėtų skirti puikiai šią knygą išvertusiai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei, kuri pasitelkusi netaisyklingos kalbos manierą sukūrė paaugliškai jaunatvišką Demono toną ir filosofiją ir, kaip kiti teigė, išvertė ir pritaikė lietuvių kalbai tai, kas iš pažiūros sunkiai pritaikoma ir išverčiama. Tai tiesa. Visgi pirmoji romano dalis buvo efektyvesnė ir įtraukesnė, stebino Demono vaikystės padėtis, kalba, aplinka ir situacijos, tačiau vėliau romanas šiek tiek prailgsta, atsiranda pernelyg pabrėžtinas Demono schematiškumas ir jo šiek tiek nemotyvuotas dorovingumas niekšelių apsuptyje, pvz., gailestis, užuojauta, empatija ir požiūris į kitus žmones... Turint galvoje, kokia tai vaizduojama socialinė terpė, Demono orumas ir sąžiningumas pasirodė šiek tiek suherojinti variantai, tad nebelieka jokių abejonių, kad Demonas Variagalvis, nors ir apie klystantį žmogų, tačiau visada moraliai pateisintą, todėl, sakyčiau, knyga pasmerkta pritikti masiniam skaitytojui. Beje, manęs tas ne itin erzino ir suskaičiau pakankamai įtraukiai ir įdomiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Florida"

 

Lauren Groff. „Florida“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lauren Groff (g. 1978) ir Ann Patchett tikriausiai yra mano mėgstamiausios šiuolaikinės amerikiečių rašytojos. Šios vasaros pradžioje kaip tik perskaičiau kurį laiką mano knygų lentynoje dūlėjusį Matrix romaną ir jis man sugrąžino lengvos, bet įtaigios literatūros skaitymo džiaugsmą, kad net nutariau beveik be eilės grįžti prie praleistos autorės apsakymų knygos Florida (angl. Florida), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Baltos lankos.

 

Pradėsiu emocingai – nuo įspūdžio, kad Lauren Groff yra absoliučiai mano stiliaus rašytoja. Visos jos trys skaitytos knygos, įskaitant ir Floridą, labai patiko. Bandau suvokti, kodėl, ir tegaliu pasakyti, jog rašytoja yra tiesiog puiki ir talentinga pasakotoja. Ne tik pasakotoja, bet ir išmano teksto disciplinos ir valdymo elementus, kurie pritaikyti būtent mano (tikriausiai ir didžiajai daliai skaitytojų) skoniui. Teksto ritmas ir istorijų suvaldymas puikiai išaustas, jame neprarandama pusiausvyra tarp plepėjimo ir intrigos, priešingai – Lauren Groff išlaiko balansą, sukurdama bauginančias Floridos istorijas.

 

Knygą sudaro 11 apsakymų, iš kurių vienos patiko labiau, kitos mažiau. Jau pats knygos pavadinimas sufleruoja, kad knyga bus sutelkta į pietrytinę JAV Floridos valstiją, kuri garsėja tropiniais orais, o dėl savo geografinės padėties nuolat kenčia nuo uraganų ir smarkių liūčių. Tiesa, Floridoje taip pat gausiai veisiasi egzotiški ir pavojingi gyvūnai: nuodingos gyvatės, aligatoriai, pumos. Šie gyvūnai vienaip ar kitaip veikia įvairiuose knygos tekstuose ir kaip simboliai, ir kaip veikėjai ir kaip archetipai. Bendras pasakojimų koloritas yra tirštas ir savitas, dažniausiai istorijos kalba apie veikėjų ribines situacijas, kurios atveda prie tam tikrų egzistencinių suvokimų. Manau, jeigu knyga nebūtų pavadinta Florida, tai tikriausiai būtų pavadinta Uraganas arba Audra, kadangi dažnu apsakymų atveju esminiu įvykių fonu tampa audros leitmotyvas, ar tai būtų emigranto iš Brazilijos įstrigusi parduotuvėje moteris, ar galvos traumą patyrusi moteris, kuri su dviem vaikais bando atokiame miškų namelyje išgyventi audringą naktį. Žodžiu, audringa gamta – tai žmogaus dvasios nušvitimo metas, kada giliausioje nežinioje ir egzistencinėje tamsoje įsijungia žvėriški žmogaus prigimties instinktai išgyventi ir rasti savo gyvenime naujų savęs suvokimo jungčių.

 

Lauren Groff gera atmosferos kūrėja, o tą atmosferą jai padeda kurti unikali Floridos valstijos aplinka, pastaroji išryškina žmogaus prigimtį. „Įsivaizdavo gyvates, miegančias susirangiusias urvuose, ir aligatorius, iškylančius, nes tamsoje ją užuodė, kurnančius į sausumą, baubiančius iš pasalų: ji – tik vienas gyvas pasimetęs padaras tarp daugybės kitų, niekuo neypatinga vien dėl to, kad yra žmogus (p. 168).“ Retsykiais blyksteli puiki teksto poetika, kad ir šiame puikiame stebimo vaiko apibūdinime: „Tarsi tobulas tvenkinys be vėjo, kartą pasakė jos vyras. Įmeti ką nors ir žiūri, kaip grimzta, ir visą likusį gyvenimą matysi tą daiktą, gulintį ant dugno ir spoksantį į tave (p. 181).“

 

Viena svarbiausių visų apsakymo variklių yra baimė. Daugelis veikėjų – moterys. Dažniausiai netekėjusios ir vaikų neturinčios moterys susifokusavusios į asmeninę baimę, kuri alina ir ribinėje situacijoje verčia keisti vertybinį diskursą, neretai tik numanomą, rašytojos net neįvardijamą. Moterys, kurios turi vaikus, dažniausiai išgyvena motiniškos baimės instinktą, kitaip sakant, jos stengiasi apsaugoti vaikus, nors prisipažįsta, kad nėra puikios mamos ir motinomis apskritai niekada nenorėjo būti, tiesiog taip nutiko kaip mūsų Faustai Marijai Leščiauskaitei. Tačiau apsakymų fabula nesistengia nei paneigti, nei kaip nors konfliktuoti feministines temas.

 

Lauren Groff

Turiu keletą apsakymų, apie kuriuos vis dar galvoju ir jie mano mėgstamiausi. Vienas iš jų – Ties pramanytais Žemės apvalios kampais, kurio centre – Floridos pelkių pakraštyje augantis vaikas su vienišu tėvu. Apskritai tai vienas iš apsakymų, kuriame pagrindinis veikėjas yra vyras. Nuosekliai aprėpiamas visas jo gyvenimas nuo vaikystės iki tol, kol jis išleidžia savo dukrą į tolimesnį gyvenimą. Nostalgiškai pavykęs pasakojimas, lūkesčių, meilės, pykčio ir nusivylimų kupinas gyvenimas šalia knibždančių gyvačių verčia svarstyti, ar obuolys nuo obels toli nurieda. Kitas puikus pasakymas – Iporas, kuris pasakoja iš Floridos su dviem mažamečiais sūnumis pabėgusią mamą, kuri apsigyvena Europoje ir bando apkeliauti Bretanės ir Normandijos kraštus, iš kur kilo garsus rašytojas Guy de Maupassanas. Apie pastarąjį bando jau dešimt metų parašyti biografiją. Depresijos ir alkoholizmo kamuojama motina bando susitvarkyti su nusivylimu, augantys vaikai ima suvokti, kad jų mama nėra normali ir jie nėra svetimame krašte normalūs. Autorė išmoningai konstruoja Maupassano biografiją ir geografinį žemėlapį, kryžmina jį su pagrindinės veikėjos nusivylimu ir gyvenimo klystkeliais. Tai ilgiausias knygos apsakymas ir vienas literatūriškiausių, žyminčių gyvenimo nuopuolį ir galimybę atsinaujinti.

 

Taip pat labai man įsiminė Šunys suvilkėja. Apie dvi negyvenamoje saloje paliktas sesutes, kurios bando išgyventi, tikėdamos vien motinos duotu pažadu, kad ji grįš jas pasiimti. Deja, vyresniajai tenka rūpintis nuo bado besigaluojančia jaunėle ir priimti faktą, kad jos niekam daugiau pasaulyje nebereikalingos. Kitas įsimintinas apsakymas – Viršuje ir apačioje, kuriame pasakojama apie jauną studentę, kuri vieną dieną palieką savo vaikiną, namus ir galimybę ko nors pasiekti gyvenime ir pasirinka būti tiesiog bename. Negalėdama paslapčiomis atleisti motinai, kad šioji susikūrė naują santuoką ir nugrimzdo į depresiją, pati nenorėdama tapti josios šešėliu renkasi susinaikinimą. Ilgą laiką ji klajoja su savo automobiliu ir baidosi bet kokios gyvenimiškos kontrolės ir atsakomybės, kol vieną dieną jai palikti kitos benamės vaikai nesudrebina pasaulėlio. Puikus apsakymas apie jaunus žmones, kurie „pakratomi“ gyvenimo socialiniame dugne, kad susivoktų, kad gyvenimą reikia kurti, kartais sunkiai ir uoliai taisant savo tėvų paliktas klaidas.

 

Floridoje esama ir kitų puikių apsakymų, kuriuos verta perskaityti. Šiaip pernelyg dažnai baidausi trumposios prozos knygų, tiesą sakant, nepastebiu, kad daug jos leistų. Turiu galvoje, verstinę, tačiau Florida niekuo nenusileidžia puikiesiems romanams. Žinote, kas man labiausiai patiko? Kad knyga nerėkia kokia nors viena politizuota tema, pavyzdžiui, nėra vien kokia feministinė arba nevaizduoja kokių nors super didvyrių, į socialinius getus kaip probleminį lauką įspraustus veikėjus, kurie neturi pasirinkimo. Lauren Groff pavyksta pralysti pasakojimu ir papasakoti apie susitikimą su nepatogiu savimi. Nėra grėsmingesnio sutvėrimo mums patiems už mus pačius, sako tekstų prasmės. Dažnai nepatogūs ir prie pražūtingų ribinių situacijų priartėję veikėjai neprityrusio rašytojo rankose tikriausiai taptų klišėmis, kitaip sakant, dėl kraupesnio efekto nusuktų jiems galvas, tačiau nė vienas apsakymas nesibaigia kaip serialas, kiekvienam grėsmės akimirkoje paliekamas pilko debesies sidabrinis kraštelis, kitaip tariant, rašytoja palieka už teksto kirbantį saugumo garantą: po šių išmėginimų viskas visiems veikėjams bus gerai. Dievaži, puiki knyga! Labai tikiuosi, kad Baltos lankos nesustos ir galbūt išvers neseniai pasirodžiusią naujausią Lauren Groff knygą The Vaster Wilds.

 

Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper. 2 knyga"

 Alice Oseman. „Heartstopper. 2 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023.

Sveiki, skaitytojai,

Pagal labai didelio populiarumo sulaukusią Alice Oseman (g. 1994) komiksų knygų seriją pastatytas Netflix serialas, manau, padarė kartos lūžį. Kalbėti ne pakuždomis, ne per antraplanius veikėjus apie jaunų homoseksualų gyvenimą yra drąsu ir reikšminga, nes tokie masinės kultūros būdai keičia visuomenės stereotipus. Tiesa, žvelgiant į mūsų Lietuvą, visgi paskutiniuoju metu pagalvojau, kad yra dalis visuomenės niekaip šio požiūrio nepakeis dėl empatijos stygiaus ir įsitikinimų, kad viskas, kas viešojoje erdvėje yra susiję su LGBTQ+, tai yra, na, mažų mažiausiai Sorošo paleista propaganda. Tą nepavykusį išbandymą su šiųmete „Eurovizija“ tiesiog tarp homofobų sukėlė tikrą furorą, neapykantos bangą internetinėse erdvėse. Dabar tampa aišku, kad šiosios kartos žmonės nepasikeis niekada, jie tiesiog išmirs būdami su savo įsitikinimais ir į juos tikriausiai reiktų žiūrėti šiek tiek su gailesčiu. Tačiau yra naujoji karta, kurių požiūris ir įsitikinimai skiriasi, galbūt jiems tiek pirmoji, tiek antroji Heartstopper. 2 knyga ir skirta.

Visgi darau prielaidą, jeigu Baltos lankos išleido antrąją komiksų dalį apie gėjų draugystę, pas mus reikalai nėra labai prasti nei leidyboje, nei tarp pačių skaitytojų. Jeigu yra paklausa, yra ir pasiūla. Nebepristatinėsiu autorės iš naujo, tą padariau pristatydamas pirmąją šios serijos knygą, tad pasidalysiu tik subjektyviais štrichais apie antrąją dalį.

O antrojoje dalyje toliau pasakojama apie regbio žaidėjo Nikio ir atviro gėjaus Čarlio draugystę. Abu vis dar mokyklinio amžiaus jaunuolius, tad aišku, kad susiduriama labiausiai su savo tapatybės priėmimu ir socialinės aplinkos atmetimo reakcijomis. Jeigu pirmojoje dalyje jiedu naiviai vienas su kitu draugavo ir tik pasvajodavo, jog jiedu daugiau nei draugai, tai antrojoje dalyje daugiausia dėmesio skiriama Niko biseksualios tapatybės suvokimui ir priėmimui. Ne ką mažesni ir Čarlio išbandymai, nes mokykloje laikomas dėl lytinės orientacijos pastumdėliu tarp mokyklos „kietuolių“, kuriems, beje, priklauso ir Nikas, Čarlis bando susivokti, ar gali apskritai viešai megzti santykius su Niku ir tuo pat metu būti visapusiškai priimtas aplinkos. Žodžiu, Nikas ir Čarlis bando integruotis vienas kito draugų rateliuose, bet paaiškėja, kad dėl įsigalėjusių stereotipų nelabai įmanoma...

Alice Oseman

Kitas antrosios dalies svarbus įvykis – Niko atsivėrimas mamai, kuri sūnų priima besąlygiškai. Kiek tas įmanoma tikrovėje be ašarų ir tėviško rūpesčio, aš nežinau, tačiau pagalvojau, kad pas daugelį lietuvių tai būtų tikra tragedija šeimoje dėl tų pačių įsigalėjusių stereotipų bei homofobijos. Viskas komikse iš tikrųjų įkvepiančiai gražu, nors veikėjai išgyvena didžiules transformacijas, tačiau autorė visa tai perteikia taip utopiškai, kad savo veikėjams neleidžia ilgėliau nei savaitę liūdėti (turint galvoje, kokius apskritai padarinius atsimetimas sukelia pas jauną žmogų), tad pati istorija dvelkia labai serialiniais ir melodramiškais sprendimais, todėl primena saldžią istoriją masėms, kur situacijos visgi labai atpažįstamos iš heteroseksualius santykius vaizduojamų istorijų, pavyzdžiui, Čarlis per savo gimtadienį pakviečia Niką į boulingą su kitais savo LGBTQ pasauliui priklausančiais draugais ir vienas iš jų tualete pyškina Čarliui, kad Nikas visiškai netinka jam. Spėkite iš vieno sykio, ar Nikas stovi prie durų ir viską girdi? Žinoma, kad taip.

Komiksas gražiai naivus, paaugliškas, akivaizdžiai skirtas 13-16 metų auditorijai, kurie dar nepavargo nuo klišių, o jį skaityti labai lengva ir greita, žadina savaime suprantamas emocijas, nekyla jokių klausimų, nes situacijos tipinės ir perteikiančios universalias jaunųjų homoseksualų problemas. Tiesa, autorė šioje dalyje įveda ir dviejų merginų meilės istoriją, kaip kokį bonus track, kad išlygiuotų LGBTQ pasaulio įvairovės svarstykles.

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri visai neseniai pristatė knygą Žiedas ir priesaika. Vestuvės bažnyčioje. Įdomu, kaip vertėjos krikščioniškojo pasaulio vertybės kaišiojo pagalius verčiant šiaip jau bažnyčiai neparankią LGBTQ+ istoriją. Džiugu, kad paliktas jaunimo slengas, anglicizmai ir praktiškos santrumpos, nes tai atspindi tos kartos bendravimo kultūrą ir pagyvina komiksą.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Hannah Kent "Atsidavimas"

Hannah Kent. „Atsidavimas“ – Vilnius: baltos lankos, 2022. – p. 448.

Sveiki,

Kaskart vis sunkiau man įveikti storesnę nei 300 puslapių knygą, bet jeigu renkuosi storesnę, tai atranka milžiniška, kad nepasijusčiau skaitydamas tarsi elektros kėdėje t. y. nuobodžiaudamas ar tik bukai sekdamas siužeto vingius, kuriuos galima gana lengvai nuspėti. Kadangi australų rašytojos Hannah Kent (g.1985), galima sakyti, Lietuvoje irgi bestseleriais tapusios knygos Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016, 2022) ir Gerieji žmonės (Baltos lankos, 2017) mane buvo įtraukusios ir sudominusios, tad laukiau, kada pasirodys trečioji talentingosios australės knyga Atsidavimas (angl. Devotion), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Istorija prasideda jautriu pasakotojos kreipimosi į klausytojus-skaitytojus. Pamaniau, kad čia tas senas efektas, kada iš mirties patalo apžvelgiamas gyvenimas, tačiau pasakotoja neapibrėžia nei laiko, nei erdvės ir tik pačioje knygos pabaigoje atskleidžiamas tikrasis pasakojimo atskaitos taškas t. y. pomirtinis laikas, kitaip sakant, trys dienos iki paėmimo dangun, o pačių biblinių motyvų romane rasis ir daugiau, nes istorija mus nukelia į 1836-ųjų Prūsiją, kurioje vyksta religinės reformos. Kas žino ankstesnes H. Kent romanus, tas žino, kaip autorė stengiasi autentiškai perteikti istorines ir kultūrines detales, tad ir šiame romane ji remiasi Prūsijos senųjų liuteronų emigracija į Australiją istorija. Prūsijoje tuo metu karalius, norėdamas suvienodinti ir reformuoti tikėjimą, buvo uždraudęs senąjį liuteronų religiją, tačiau Kajaus gyvenvietės žmonės nenorėjo atsižadėti senojo tikėjimo, todėl miškuose slapta rengė mišias pagal savo konfesijos ritualus. Galiausiai karalius davė šansą nepaklūstantiems emigruoti svetur... Šioje Kajaus gyvenvietėje autorė kuria dviejų labai jaunų merginų Hanės ir Tėjos draugystės istoriją, kurių magiška trauka perteikta draugystė šiek tiek priminė Tarjei Vesaas trumputį romaną Ledo rūmas (Baltos lankos, 2021).

Tėjos tėvai – visko per pirmąją nepavykusią emigraciją netekę Kajaus naujakuriai, kurie įsitaiso pakrypusioje pamiškio trobelėje. Taip jau buvę ne kartą, kad karalius atšaukęs savo leidimą emigruoti, tad viską išpardavusiems sentikiams liuteronams belikdavo skurdžiai klajoti po kraštą ir kur nors prisiglausti. Hanės tėvai taip pat svajoja apie laisvą tikėjimą emigracijoje, tačiau jie irgi baiminasi Tėjos tėvų likimo. Kol visi senojo tikėjimo gyvenvietės žmonės galiausiai gauna leidimą išvykti, niekur negalėjusi pritapti Hanė spėjo susidraugauti su šviesiaplauke atėjūnų dukra Tėja. Hanė jai išduoda paslaptį, jog geba girdėti giesmes gamtoje, ji savo naujajai draugei atvėrė tiesą, jog medžiai, vandenys ir samanos jai dainuoja. Tai antgamtiški sugebėjimai, tačiau ir Tėjos motina vendė Ana Marija taip pat laiko pas save uždraustą burtų ir žiniuonių knygą, dėl kurios šeima rizikuoja būti išvaryta ir sentikių bendruomenės...

Knyga sudaryta iš kelių pasakojimo dalių. Pirmoji skirta Kajaus gyvenvietei ir liuteronų istorinei situacijai apsakyti, Tėjos ir Hanės draugystei išskleisti bei vaizduoja pirmąją kelionės dalį laivu „Kristi“. Nuo Europos iki tolimosios Australijos keliauti tenka šešis mėnesius, tad autorė didelę dalį istorijos skiria šiai įspūdingai varginančiai kelionei aprašyti. Blusos, skorbutas, šiltinė, prasta mityba, surūgęs vanduo, audros ir sekinančios mirtys naujakurius australus imigrantus labai išsekina. „Visi atrodė išblyškę, neramūs. Suprantant, kad dabar mes jūroje, kad tvirta žemė nepasiekiama, nėra net užtektinai vietos nelaimės padariniams tvarkyti, atmosfera darėsi įtempta (p. 175).“ Šioje kelionėje autorė kuria įtampą ir tarp tikinčiųjų. Vyrauja puritoniškas atsidavimas bendruomenėje, todėl prietaringieji matydami, jog Ana Marija prie merdinčios dukros glaudžia Mozės uždraustą knygą, suformuoja neigiamą kitų požiūrį į Tėjos šeimą. Atrodo, kad toji įtampa dėl uždraustosios knygos tuoj išsispręs, bet autorė išlaiko šį kozirį iki pasakojimo galo, kol galiausiai šioji uždrausta knyga tampa Tėjos lemtimi.

Kelionės metu dėl ligos žūva Hanė, tačiau istorija nesibaigia, kinta tik jos pasakojimo perspektyva. Antroji knygos dalis perteikta magiško realizmo būdu. Hanės šmėkla, nesitraukdama nuo Tėjos, bando suvokti savo pomirtinę ne tik būseną, bet ir prasmę. Jos lavonas atsidūręs jūros dugne nuolat rezonuoja su paskui Tėja keliaujančia dvasia. Stebėdama savo mylimąją Hanė nuolat patiria pavydo, meilės ir rūpesčio akimirkas, kurių metu junta smėlį, jūros vandenį, kriaukles, šaltį, regi pasaulį užtvindančius apokaliptinius potvynius – kūno pojūčius iš jūros dugno. Nepastovi svyruojanti būsena tampa Hanės egzistencijos laiko ir erdvės nauju matmeniu; vienu metu ji gali būti įsikibusi Tėjos, tačiau aplinkybės bloškia ją į kitą erdvę ir leidžia klajoti po kitų žmonių gyvenimus. Hanė įkūnija angelą sargą, tačiau pati išgyvena transcendentines akimirkas, įsikūnija į eukaliptus, žvėris, pajaučia, kaip gera įsikūnyti į skerdžiamą kiaulę ir padėti gyvuliui nebijoti. Iš vienos pusės autorė, kurdama šmėklos liuteronės paveikslą, leidžia kaip niekad sau fantazuoti, iš kitos pusės kuria seną klišę, jog meilė yra stipresnė už mirtį.

Hannah Kent

Autorė gera strategė, būtent šmėkliška veikėja pasitarnauja kaip „žiūronai“ perteikti antrosios romano dalies vokiečių prūsų kolonijos įkurtuves. Ji aprašo nesvetingą kraštą, bet daug žadančią prasiskolinusiai bendruomenei ateitį, pirmuosius bandymus ręsti namus, statyti bažnyčią, bet perteikia ir jaunuolių pirmuosius bandymus kurti santuoką ir šeimą. Hanė su pasigėrėjimu ir šiokiu tokiu pavydu stebi brolio dvynio Matijaus gyvenimo istoriją, Tėjos vestuves su Hansu, savo tėvų ir bendruomenės gyventojų likimus, tačiau tiek Tėja, tiek Hanė, net išskirtos mirties, jaučia viena kitos begalinį ilgesį. „Eukaliptai, raudonieji, mėlynieji, dėkoju jums. Žinoti, ką reiškia mausti kaip šakniai, ieškančiai vandens. Ką reiškia savyje turėti švelnią laiko apimtį. Ačiū už malonumą tos kelionės greta Tėjos alkį, kai galėjau būti jos lapija (p. 318).“

Akivaizdu, jog knyga apie dviejų merginų meilę puritoniškais šios religinės bendruomenės anais laikais būtų tapusi tikra tragedija, tačiau autorė nesistengia kurti LGBTQ literatūros, jai kur kas svarbiau atsidavimo, dvasinio ryšio paieškos ir to ryšio laikymasis, kuris aiškiai koreliuoja su harmoninga meilės santvarka gamtoje, kurioje neuždrausta mylėti taip, kaip myli begalinę giesmę giedančios visumos dalys, kurias jaučia ir suvokia Hanė. Akivaizdu, jog šiai darnai priešprieša tampa krikščioniškoji griežtai savo santvarkos rėmuose besitvarkanti bendruomenė. Kitą vertus, knygoje minimi ir kolonistų susidūrimai su vietos čiabuviais Peramangk žemėse, pastarieji padėjo pirmaisiais metais atėjūnams išvengti bado. Senieji Australijos gyventojai taip pat jaučia ryšį su gamta ir neturi nuosavybės sąvokos, jiems pasaulis panašiai patiriamas kaip patiria Hanė – visumą iš dalių ir dalis kaip visuma.

Autorė šioje knygoje be proto stengėsi perteikti transcendentinę pasaulio pajautos visumą, pasitelkdama mistiką, liaudies prietarus, pagoniškus ritualus, žiniuonių išmintį ir pomirtinio gyvenimo sampratą, artimą čiabuvių ir krikščionių hibridiniam požiūriui. „O Dieve, koks didingas tas mirties blyksnis, kai pamiršdavau artėjančias vestuves ir sužeistą savo širdį! Tai buvo mano panacėja nuo nepaliaujamai tvinkstančios meilės, grasinančios mane uždusinti (p. 378).“ Nors autorė pabaigos žodyje teigia, kad nesiekė sentimentalios istorijos, tačiau skaitant šią knygą būtent su sentimentalumu teko grumtis. Autorė taip užsispyrusiai stengiasi plačiai aprašyti meilės jausmą ir begalinį atsidavimą, jog, atrodo, peržengia saiką, jaučiasi perdėtas rašymo tęstinumas. Žinoma, autorės proza labai poetizuota, sutaurinta, tačiau Hanės meilė perteikta labiau kaip liguista manija, sakyčiau, panašiai kaip tie depresyvūs žmonės, kurie po skyrybų traumos nebepajėgia sukurti naujų santykių, todėl panyra į nihilizmą. Kitą vertus, suvokiama, jog autorė šneka apie amžiną sielų dvynių sąryšį, kuriam nepavaldūs nei puritoniški teisingo tikėjimo apynasriai, nei pati mirtis.

Atsidavimas – iš vienos pusės sentimentalokas lesbietiškas meilės romanas, kuriame Hannah Kent daro viską, kad jis toks nebūtų, t. y., sentimentalumą bando paversti į žmogaus ribotam protui neapibrėžtus belyčių sielų amžinuosius ryšius, o Australijos kolonijinę istoriją pateikti transcendentine šmėklos istorijos mistifikuota perspektyva. Iš vienos pusės romanas įtraukia, jį lengva skaityti, jis pulsuoja kultūriniais-istoriniais kontekstais, tačiau be kelių netikėtų pasakojimo perspektyvų, atrodo, jog romanas drungnas, daug kas nuspėjama, nors sudėtos nemažos autorės pastangos viską perteikti ypač jausmingai ir estetiškai. Tikriausiai Atsidavimas mažiausiai man patikęs šios autorės romanas, kol kas didžiausią įspūdį padarė Gerieji žmonės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alice Oseman "Heartstopper" 1 knyga

 Alice Oseman. „Heartstopper. 1 knyga“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 288.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu prieš 15 metų man būtų kas pasakęs, kad lietuviškai skaitysiu komiksų knygą apie dviejų mokyklinio amžiaus vaikinų meilę, tikriausiai būčiau labai nusijuokęs arba pasisukiojęs pirštą prie smilkinio, nes anuomet, kai už aptvaro vyko pirmosios Baltic Pride eitynės, viskas atrodė labai sunkiai progresuojama, o aršios tuomet TV laidose rodomos „diskusijos“ veikiau buvo ne diskusijos, o patyčių klano puolimas į vienerius vartus.

 

Vis dėlto tenka pastebėti, kad praėjus tiek laiko visuomenės požiūris labai pasikeitė, o į masinę kultūros rinką LGBTQ+ temos ir problemos ateina labai dideliu mastu ir tai dažnai nėra dėl grožio ar tolerancijos „prieskonis“ kaip šalutinė naratyvinė istorija šalia pagrindinės heteroseksualios poros santykių. Šiemet netgi pasirodė serialas Interviu su vampyru gėjiškos perspektyvos ekranizacija, serialas Su meile, Viktoras jau sulaukė trijų sezonų, o Netflix filmai ir TV serialai tiesiog sproginėja pačiomis įvairiausiomis LGBTQ+ temomis, tik spėk rinktis ir turėk laiko žiūrėti.

 

Kalbant apie literatūrą, tendencija labai panaši. Vis dažniau ir dažniau sulaukiame ne vien homoseksualius santykius vaizduojančių knygų šalutinėse siužetinių vingių paraštėse, bet ir pagrindinių tose knygose esančių siužetų. Neseniai pasirodžiusi Bookeriu įvertinta britų rašytojos B. Evaristo knyga Mergaitė, moteris, kita, Lauren Groff Matrix, Anne Enright Užžėlęs kelias, Anne Carson Raudonos autobiografija, o dar šiemet pasirodys Bookeriu įvertintą Douglas Bain romanas Shiggie Bain, o ką jau kalbėti apie tokį bestselerį Lietuvoje Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas, kuris niekaip nedingsta iš populiariųjų knygų topų, tad galima teigti, kad leidyklos, pasauliniu mastu teikiamos premijos nebijo nestereotipinių kūrinių. Lietuvių poezija taip pat šiomis temomis išgyvena augantį klestėjimą. Baltos lankos ką tik išleido pirmąją (čia jau tikra, sakyčiau, literatūros istorija!) lietuviškai LGBTQ+ komiksą jaunimui. Britų autorė Alice Oseman (g. 1994) išgarsėjusi vos devyniolikos, leidžia itin populiarią seriją Heartstopper (angl. Heartstopper), kurį tikriausiai reiktų versti kaip Širdies stabdis, pagal knygą jau sukurtas Netflix serialas, pastarasis labai, kiek mačiau anonsą, panašų į Su meile, Viktoras.

 

Kiek esu kalbėjęs su jaunimu, jų komiksai (jeigu tai nėra vaikystės Donaldas ir kiti žurnalai) šiuo metu dažniausiai atkeliauja arba iš interneto, arba specializuotuose japonų anime kultūros parduotuvėlėse, žinoma, dar užsisakoma internetu. Mes, deja, neturime komiksų tradicijos ir šis žanras, kad ir kaip bežiūrėsime, yra invazinis, dažniausiai suprantamas kaip jaunimo ir paauglių brendimo ir augimo stadijoje supaprastintas prozos žanras. Prisipažinsiu, kad tai apskritai pirmoji komikso knyga, kurią skaičiau lietuviškai. Užtrukau nepilną valandą, buvo labai smagi skaitymo patirtis, kadangi teksto nėra daug, įvykis seka įvykį ir atrodo, jog iš esmės neskaitai, o žiūri TV serialą. Tai patrauklu, šiuolaikiška ir įdomu.

Alice Oseman

 

Žinoma, nereikia apsibrėžti, jog komiksai vien tik jaunimui skirtas žanras, vakarietiškoje tradicijoje juos skaito ir kaupia užkietėję komiksų skaitytojai, netgi yra, kiek žinau, senų leidinių (periodinių ir knygų) aukcionai. Visgi grįžtant prie Heartstopper, kurio pavadinimas tikriausiai paliktas originalus kaip rinkodaros prekės ženklas, manding, aiškiai Baltos lankos taiko į jaunąjį skaitytoją, kuris tikriausiai po knygos žiūrės serialą, arba po serialo pirks šią knygą. Ir puiku!

 

Kad ir kaip bežiūrėtume, knygos siužetas labai paprastas, netgi primityvus. Pagrindiniai veikėjai 14 metų Čarlis ir 16 metų Nikas lanko tas pačias pamokas, tarp jų užsimezga draugystė, kuri pamažu pereina štampinius, TV serialų nudėvėtus santykių etapus t. y. drovumas, pirmasis vakarėlis, per kurį įvykstą lūžis, homofobinius iššūkius, santykių kūrimą, atsakomybę už kitus ir savo jausmų analizę. Iš esmės tai tvarkingai palaipsniui atidirbtas ir sutvarkytas siužetas, kuris jautriau galbūt užkabins kokioje Lietuvos provincijoje gyvenantį paauglį ar paauglę, kurie patiria panašius išgyvenimus. Bet nebūtinai ir jie, nes su knygos veikėjais lengva susitapatinti bet kuriam skaitytojui, tad ir puslapis po puslapio, piešinys po piešinio, aiškiai vedamas draugystės naratyvas atveda ir prie sunkių veikėjų išbandymų, su kuo, manau, dažnas tokio amžiaus žmonės susidūrė nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos.

 

Autorė remiasi plačiai paplitusiais seksualinės orientacijos ankstyvajame amžiuje šablonais ir daugiau ar giliau nesikapsto. Knygoje nerasite jokių atsakymų ar priežasčių, kodėl veikėjai yra tokie, kokie jie yra, čia nėra ir psichoanalitinių ar kokių sudėtingų socialinių veiksnių analizės. Čia nerasite nei tėvų su vaikais konfliktų, nei konfrontacijos su religija, viskas tvyro gana lengvoje romantikos atmosferoje, todėl knyga, nors ir apie savęs suvokimą, ji pavykusi gana skaidri ir tokios knygos, sakyčiau, mūsų literatūros lauke reikėjo dar prieš visą Netflix saulėtekį, prieš 15-20 metų, kai iš tikrųjų nebuvo savipagalbos nei straipsnių, nei filmų, nei konsultacijų, nei kažko pozityvaus, už ko galėtų skaitytojas užsigriebti. Kitaip sakant, Alice Oseman skatina ne analizuoti, o jausti, ne kapstytis kas, kodėl ir dėl ko, o priimti save tokį, koks esi, o tai daug lengviau.

 

Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, visgi knyga labiau raminamai veikia ne kaip edukacinis jaunuoliams skirtas kūrinys, o kaip pramoginis laisvalaikio žanras, nes, kai po ranka internetas, jau daugelis dalykų išsiaiškinta pačių skaitytojų (jeigu kalbėsime apie LGBTQ+ auditoriją). Bet neapsigaukime, iki šiol nelabai (bent jau niekas nešauna į galvą be jaunuoliams skirtos knygos Pierre Szalowski Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją) lietuviškai neturime tokių kūrinių, todėl šios knygos pasirodymas, sakyčiau, tampa ir tam tikru komerciniu išbandymu, ir literatūros apie LGBTQ+ asmenis įsteigimu šiaip jau heteronormatyvinėje jaunimo literatūroje. Komiksai versti su jaunuoliams būdingu mokykliniu slengu, juos vertė prityrusi vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, todėl tas buitinis kalbinis lygmuo tik dar labiau, manau, leidžia susitapatinti su Čarliu ir Nikiu. Knygos gerbėjus galiu nudžiuginti, nes leidykla suinteresuota išleisti ir kitas komikso dalis lietuviškai.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Ann Patchett "Olandų namas"

 Ann Patchett. „Olandų namas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Sveiki, knygų gurmanai,

 

Skaitydamas naujausią rašytojos Ann Patchett (g. 1963) knygą Olandų namas (angl. The Dutch House) prisiminiau visas tas sudedamąsias geros amerikiečių grožinės literatūros dalis. Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o pastarosios vertimų jau kuris laikas labai laukiau, tačiau niekaip nepasitaikydavo geras kūrinys. A. Patchett – garsi amerikiečių romanistė, kuri ne tik rašo, bet ir valdo nuosavo knygyno verslą Tenesio valstijos sostinėje Našvilyje. Kol kas tai antrasis rašytojos romanas, kurį perskaičiau su malonu ir su šiokia tokia nostalgija prisimindamas, kokia autorė puiki buvo pasakotoja romane Vieningieji. Panašios šeimyninės dramos atšvaitai, netobulų yrančių ir vėl susijungiančių šeimų teminiai atšvaitai yra ir naujausiame romane.

 

Olandų namas – tai istorija apie besąlyginę brolio meilę seseriai, nusidriekusi iš vaikystės iki pat senatvės. Pirmuoju asmeniu istoriją pasakoją Danis Konrojus, jauniausias iš Sirilo pirmosios santuokos sūnus. Neturtinga šeima iškart po karo smarkiai praturėjo iš nekilnojamojo turto ir tėvas šeimai nuperka Olandų namus – trijų aukštų, itin prabangiai lyg rūmus įrengtus namus. Ponia Konroj, kuri visą savo gyvenimą praleido skurde, tiesiog negali pakęsti šio namo, todėl ima elgtis itin keistai. Ji palieka vyrą, vaikus ir išvyksta į Indiją padėti skurstantiems. Neilgai trukus Sirilas sudaro kitą santuoką, o vaikai didžiuliame paslaptingame name, stebimi buvusių šeimininkų portretų, kuria savo pasaulį, kurį apkartina atšiauri pamotė Andrėja ir dvi jos dukros. Galiausiai tėvas numiršta ir visas namas su didžiuliu verslu pagal testamentą atitenka ne biologiniams Sirilo vaikams, bet būtent Andrėjai su dukromis. Vaikai netenka visko ir jie yra priversti susikurti skurde savo gyvenimą, kuris, žinoma, kuo puikiausiai pavyksta, tačiau kaskart jie sustoja su mašina prie buvusių savo Olandų namų ir kalbasi apie praeitį, mena ten likusius daiktus, svarsto, kas nutiko namų interjerui, jų slaptavietėms, paveikslams, pamotei ir jos dukroms. Beveik tris dešimtmečius brolis ir sesuo turi šią tradiciją t. y. rūkyti ir stebėti šį namą iš automobilio, perkratant atmintyje užstrigusias detales, jas pertransformuojant ir galiausiai sukuriant savo vaikystės ir netekusios šeimos mitą.

 

Nuostabus romanas, jau perkopęs 50 puslapių, galėjau pasakyti, kad kūrinys pribloškiamai talentingai parašytas. Iš pažiūros lyg melodramatiškas pasakojimas apie vaikus, kurie netenka namų ir tuos namus „nešiojasi“ savo prisiminimuose, tačiau tai kartu pasakojimas apie brolio ir sesers troškimą susigrąžinti pavogtą gyvenimą. Kas jį pavogė, iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai gali būti ir juos palikusi motina, vaikams nė cento nepalikęs tėvas, juos išvariusi pamotė, o galgi net iš dalies jų susikaupusios nuoskaudos ir pyktis. Tai tarsi savotiška Jonuko ir Grytutės istorija, tik kur kas gyvybingesnė ir realesnė, apimanti JAV šešto, septinto, o vėliau kitus dešimtmečius istorija, todėl romane juntami kontekstiniai šios šalies istoriniai, kultūriniai, industriniai virsmai.

 

Kaip ir romano pavadinime, taip ir pačiame pasakojime, didžiulį vaidmenį vaidina nuolat didingai perteikiamas namas. Žinoma, namas yra ir Danio bei sesers Meivės šeimos tragedijos simbolis. Autorė kruopščiai nuolat pabrėžia jo nepadorią prabangą. „Plokštės buvo išdrožinėtos Italijoje trečiojo dešimtmečio pradžioje, tada dėžėse atgabentos ir sumontuotos Vanhubekų namo apatiniame tualete. Kiek savo gyvenimo metų kas nors paskyrė toms sienoms išraižyti kitoje šalyje? Pakėliau pirštą ir paglosčiau vieną kregždutę. Ar tai turėjo galvoje motina? Jutau, kaip visas namas slegia mane tarsi kriauklė, kurią turėjau tampytis ant kupros visą likusį gyvenimą (p. 95-96).“ Daniui namai reiškė ne tik prabangius rūmus, didingą dekorą, bet ir metafizinę būties naštą, tą didžiulę nesustabdomą šeimos griūtį. A. Patchett išmoningai „suriša“ veikėjus su jų gyvenamąją vieta, panašiai, manau, kaip su mūsų išeiviais ir pabėgėliais, kurie negalėjo grįžti į tėvynę, į savo prisiminimų ir vaikystės žemes, nes ten kur kas daugiau nei žemė, ten visi buvo gyvi ir kitokie.

Ann Patchett

 

Danis dėka užsispyrėlės sesers tampa gydytoju, nors visada norėjo daryti tą, ką darė tėvas – supirkinėti pastatus ir juos nuomoti. Kerštaudami Andrėjai, Meivė verčia brolį išeikvoti vaikams skirtą studijų fondą patiems prabangiausiems mokslams. Tam tikra prasme, pyktis ir paspirtis kaip nors atkeršyti veda veikėjus į keistus gyvenimiškus sprendimus, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tai padeda broliui ir seseriai atsitiesti ant kojų. O kieno nors lietuvių giminėje nėra buvę turtinių nesutarimų ir vaidų? Tai taip atpažįstama, todėl tie sprendimai daugeliui iš mūsų savaime suprantami.

 

Vienas svarbiausių knygos paveikimo būdų yra pasakoti apie nuolat kintančius prisiminimus. Pasakojime atsiranda naujų perspektyvų, naujų spalvų, naujų įvykių versijų, o per tai imama jausti, kaip keičiasi veikėjų dvasinė būklę, kaip jie pamažu sensta, pamiršta, vėl atsimena, bet jau kiek kitaip. Tekančio laiko ir viską keičiančio žmoguje motyvas apskritai amerikiečių romanistikoje itin svarbus, jis suteikia įspūdį, jog skaitydamas nugyveni svetimus gyvenimus. Panašiai jutau, kai paskutinįkart skaičiau amerikiečių šiuolaikinio klasiko Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kuriame taip pat pirmuoju asmeniu bandoma aprėpti kintančios atminties perspektyva patį gyvenimą. „Ji suplakdavo Pūkės istorijas apie pokylius ir šokius su savo vaikystės prisiminimais. Kartais pasakodavo, kad gyveno virš garažo su Pūke, ir jos gerdavo išsivadėjusį šampaną, o kitais kartais būdavo tolima Vanhubekų giminaitė ir užmigdavo nuostabiame kambaryje su sėdima palange, apie kurį tiek būdavo girdėjusi. Dievagodavosi, kad prisimena (p. 252).“

 

Vienas keisčiausių ir daugiausia klausimų palikęs personažas yra Meivės ir Danio motina, kuri visgi reikšmingai kaip paklydėlė sugrįžta (kaip iš dalies ir tikėjausi) į vaikų gyvenimus. Ką autorė norėjo pasakyti apie ponią Konroj? Kodėl ji nekentė namo, pabėgo nuo vaikų, o galiausiai iki savo gyvenimo galo liko Olandų namuose? Kaip turtai ir skurdas susuka ir paveikia žmonėms galvas? Ar motina buvo šventoji? Kad ir kokia motina buvo vaikų vaikystėje, ji gyvenimo pabaigoje, nors ir nepraradusi keisto altruizmo, žymį esminį pokytį. Gyvenimas nebevertinamas pagal namų prabangą ir veikėja ištaria tuos žodžius, kad jai jau neberūpi, kas turtingas, o kas ne.

 

Galiausiai Danis apmąsto tuos 30 metų našlaitystės, kai jiedu su sese sustodavo prie Olandų namų ir tiesiog panirę dūmuose stebėdavo jį iš toli „Savo nelaimę pavertėme fetišu, įsimylėjome ją. Man darėsi bloga supratus, kad taip ilgai ją kurstėme, o ne kad nusprendėme liautis (p. 367).“ Galiausiai Danis, jau būdamas senukas, regi savo dukroje sesers Meivės panašumus ir pratęsia savotišką iliuzinį ryšį. Kyla esminiai klausimai, ar tas ryšys žymi nuostabiausius ir tauriausius brolio ir sesers bendrystės jausmus, padėjusiems kažkada jiems išlikti, o gal tai perdėtas prisirišimas prie praeities, kai mažoji Meivė slaugydavo mažąjį broliuką ir jautė pareigą atstoti jam motiną? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti, tai A. Patchett sukurtas literatūrinis stebuklas, patirti tą nepaaiškinamą ir iš daug niuansų, įsitikinimų, nuostatų ir aplinkybių sulipdytą pasaulį, kurį gaubia didingi ir kartu baisūs savo prašmatnumu Olandų namai. Knyga, aprėpianti gyvenimo kintamumo esmę, todėl ji šiek tiek liūdna ir dėl to be galo graži.

 

Jūsų Maištinga Siela