Knyga: John Boyne "Širdies tūžmai neregimi"

 

John Boyne. „Širdies tūžmai neregimi“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 576.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Apie Berniukas dryžuota pižama (Gimtasis žodis, 2009; Sofoklis, 2020) airių autoriaus John Boyne (g. 1971) romaną, pasirodžiusį lietuviškai, Širdies tūžmai neregimi (angl. The Heart’s Invisible Furies) sužinojau iš socialinių tinklų, kuriuose knygų skaitytojai dalijosi pirmaisiais atsiliepimais, o jie pasirodė besą suokalbiškai labai puikūs. Knyga lyginama su amerikiečių rašytojo John Irving kūryba. Tiesa, pats J. Boyne skiria šį romaną būtent jam, matyt, išreikšdamas pagarbą ir neslėpdamas šio rašytojo įtaką savo kūrybai. Nesu skaitęs Berniukas dryžuota pižama, parašytą 2006 metais, tačiau kaip ir daugelis mačiau po kelerių metų pasirodžiusią sėkmingą garsiąją ekranizaciją. Nors knyga buvo vertinama gerai, tačiau būtent Širdies tūžmai neregimi yra laikoma ambicingiausia autoriaus knyga. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir yra priskiriama prie LGBTQ+ literatūros, kuri vis drąsiau verčiama ir matoma lietuviškoje knygų rinkoje.
 
Romanas Širdies tūžmai neregimi autoriaus parašytas originalo kalba 2017 metais ir vos tik jį pradėjau skaityti, pamaniau, kad ir kūrinį reiktų ekranizuoti, nes knygos stilius absoliučiai kinematografiškas, tarsi jau savaime užprogramuota, jog šioji medžiaga taps mini serialu arba filmu. Beje, teko skaityti, kad tam tikros kompanijos yra susidomėjusios šiuo John Boyne kūriniu ir norėtų adaptuoti ekrane. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad knyga su LGBTQ+ indeksu, nors tenka pripažinti, kad savaime ji nėra nei politiška, nei skirta vien tik šiai bendruomenei. Kaip ir vyrų ar moterų literatūra, taip ir LGBTQ+ yra skirta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar įsitikinimų apie žmonių seksualumą.
 
Pats autorius taip pat neslepia savo homoseksualumo. Nors kai kurie jo romanai absoliučiai neturi jokio LGBTQ+ teminių užuominų, John Boyne ilgai nekalbėjo apie savo kaip homoseksualo patirtis itin konservatyviuose 8-jame ir 9-ajame dešimtmečiuose Airijoje, kai seksualinė orientacija viešai buvo smerkiama dėl įsigalėjusio katalikybės požiūrio į šiuos asmenis. Širdies tūžmai neregimi patį autorių paskatino interviu pradėti kalbėti apie šias patirtis, jos labai panašios į Sirilo Eiverio, pagrindinio knygos veikėjo, patyrimus, galima sakyti, tai savotiškas paties autoriaus prototipas. Tai asmeniškiausia autoriaus knyga, kurioje jis apmąsto visų Airijos homoseksualų pasilikusius skaudulius, atsiradusius dėl katalikų Bažnyčios suformuoto viešojo smerkimo, smurto protrūkio dėl AIDS, šiaip keistų žmonių įsitikinimų ir prietaringumo.
 
Autorius centre vaizduoja Sirilą Eiverį, kuris yra įvaikintas pasiturinčios Čarlio ir rašytojos Modės šeimos, tačiau su įtėviais santykiai yra šalti ir dalykiški. Sirilą paliko motina, negalėjusi jo užauginti, nes ji pastojo nuo savo tetos vyro ir buvo išvaryta iš mažo Airijos miestelio, vietos kunigui ją viešai pažeminus prieš visą bendruomenę mišių metu. Knygoje ne kartą užsiminta, kad Airijos visuomenę valdo ne politikai, o kunigai, kurie pasitelkę neapykantą ir galią niekino moteris, o ką jau bekalbėti apie homoseksualius asmenis. Tikriausiai esate girdėję apie Magdalietes, jaunas merginas skalbėjas, uždarytas vienuolynuose, kol pagimdys benkartus – Sirilo motinos atvejis labai panašus, tik ji pasirinko ne Bažnyčios prieglobstį, o pati save išlaikyti Dubline bei pamiršti buvusį gyvenimą. Lytinio švietimo, žinoma, anuomet nebuvo, tad gimstamumas ir nesusipratimai buvo dažni atvejai. Įtaigiai sukurta Sirilo mamos Katerinos Gogin asmenybė, turint galvoje, jos sunkų ir atkaklų įsitvirtinimą Dubline, ji knygoje tampa protesto simboliu prieš nusistovėjusį tuometinį požiūrį į vienišas motinas.
 
Istorija prasideda 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir tęsiasi iki pat 2015-ųjų. Iš tikrųjų tai asmenybės tapsmo romanas, vaizduojantis lemtingus augančio, bręstančio, ieškančio ir galiausiai senstančio Sirilo gyvenimą. Labai svarbus romano audinys yra Airijos istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kurie atskleidžia suvaržytą visuomenę net tik dėl seksualinės orientacijos, bet ir dėl moterų teisių. Šalis, kurios moralinius aspektus formuoja nuodėmingi ir smerkiantys, nebaudžiami kunigai, iš esmės smukdė šalį į didžiulę ekonominę ir antišvietėjišką duobę. Sirilas myli geriausią savo draugą Džulijaną Vudbydą, kurio tėvas perpirko Sirilo įtėvio namus po sukčiavimo bylos. Jiedu drauge mokosi koledže, Džulijanas turi nepasotinamą aistrą moterims, tad Sirilas supranta, kad neturi jokių šansų užmegzti intymių santykių su geriausiu draugu. Negana to, jis kreipiasi į gydytoją dėl homoseksualumo kaip sutrikimo, o šis tik pasakė, kad Airijoje homoseksualų nėra ir negali būti (panašiai kaip nebūta sekso Sovietų Sąjungoje), todėl jo sėklides pradeda badyti adatomis, idant šitaip sukeltų emocinį skausmą pagalvojus apie vyrus. Tokie sadistiniai „gydymo“ variantai XX amžiuje vis dar buvo labai paplitę ne tik Airijoje, bet ir konservatyviose kitose visuomenėse.

John Boyne

 
Pasakotojas iš tikrųjų itin kritikuoja Airiją, o veikėjai, ypač nukentėję ir šalį palikę homoseksualai, negaili karčių žodžių savo šaliai. „Toje supistoje skylėje niekas niekada nepasikeis. Airija – atsilikusi skylė, kurią valdo šlykštūs, pikti sadistai kunigai, o vyriausybė taip alpsta nuo koloračių, kad faktiškai leidžiasi vedžiojama už pavadėlio (p. 330).“ Šalies ir homoseksualų susipriešinimas, sakyčiau, būdingas ne tik Airijai, bet ir Lietuvai. Žinau ne vieną homoseksualą, kurie paliko Lietuvą ir nieko gero negali pasakyti apie savo šalį. Toji skaudi konfrontacija, kad savo šalyje esi niekinamas už tai, kas esi, nors iš tribūnos tauzijama apie tai, kad reikia būti savimi, yra skaudinantis veidmainystės fenomenas.
 
Airija vaizduojama apsėsta moterų užguitumu ir nekentimu. Štai kaip daktaras (išsilavinęs žmogus!) samprotauja su Sirulu: „Mano galva, šio miesto moteriškės eina velniop. Visos kaip viena pasileidusios ir apėjusios ligom. Mano nuomone, nereikėjo leisti joms balsuoti. Tai dabar ir prisigalvoja (p. 213).“ Šie visuomenės niuansai kaip homofobija ir moterų nekentimas romane yra, sakyčiau, vieni įdomiausių romano sudedamųjų temų. Kitas pasakojimo lygmuo yra gana seriališkas. Knyga neatrodo visada įtikinama, o autorius renkasi pagyvinti pasakojimą dinamiškais ir serialą primenančiais sprendimais, pvz., ne kartą Sirilui nutinka kuriozai: per savo homoseksualumo išpažintį numiršta kunigas arba mieste per teroro aktą susprogdintas paminklas sutraiško jo dievobaimingą draugę, su kuria bandė megzti santykius, arba vaikinuko iš Slovėnijos Ignaco rūpinimasis ir detektyvinė-kriminalinė linija su žmogžudystės elementais. Tam tikra prasme net santykiai ir lemtingi susitikimai su biologine motina, apie kurią niekas nenutuokia, taip pat priduoda seriališkumo, kuris būdingas populiariosios literatūros nišai.
 
Ar tai blogai? Nepasakyčiau, nes skaityti tikrai lengva dėl neapsunkinto literatūriškumo, apskritai šis stilius būdingas airių ir anglosaksų literatūrai. Norisi pagirti, kad šįkart dialogai knygoje pavykę itin gyvi, per kuriuos prasiveržia natūrali šnekamosios ir buitinės kalbos raiška, kurią gerai perteikė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Kartais literatūroje dialogai būna perdėm literatūriški, stoiški, šalti ir oficialūs, o čionai suteikiamas dublinietiškas savitas kalbos kodas. Tiesa, didžiąją knygos dalį būtent ir sudaro įvairūs pasikalbėjimai, per kuriuos perteikiami ne tik veikėjų žmogiškieji aspektai, bet ir įvairių Airijos, Amsterdamo ir Niujorko, kur vyksta veiksmas, laikmečio tendencijos. Tenka pripažinti, kad ne visada šie pasiplepėjimai, nusidriekę dešimtis puslapių, atrodė būtini ir įtikinami, bet tokius pat pasakojimo būdus mėgsta minėtas amerikiečių rašytojas John Irvingas.
 
Visgi romanas pavyko kolosalus, kadangi aprėpia ne vieną laikmečio tendenciją. Šiandien tiek Airijoje, tiek daugelyje Vakarų šalių nebereikia slaptytis ir gyventi prisitaikėliško gyvenimo, kokį sau bandė susikurti Sirilas vesdamas moterį. Simptomiškai vis dar daug gėjų ir lesbiečių niekinančiųjų, kurie mielai norėtų juos visus matyti tylius ir vaidinančius jų akims patogų gyvenimą. Taigi romanas Širdies tūžmai neregimi – tai pasakojimas apie pasaulį, kurio jau nebėra Airijoje. Pasaulį, kurį reguliavo griežta ir gėdinanti Bažnyčia, asmeninės laisvės paaukojimas dėl visuomenės standartų. Šiandienos pasaulyje esame mokomi gyventi visų pirma sau ir dėl savęs, vengti dirbtinių ir nepatogių veidmainiškų visuomenės vaidmenų, bet kartu tikimės iš politikų ir kitų visuomenės veikėjų tam tikro pozavimo. Romanas visa tai perteikia jautriai ir empatiškai parodydamas, kokie nuožmūs ir sudėtingi buvo laikai kitokiems žmonėms. Knyga parašyta sklandžiai, nestokojant emocinio intelekto ir kritikos Airijos istoriniams lūžiams. Būtų galima iš dalies lyginti su Hanya Yanagiharos romanu Mažas gyvenimas, bet John Boyne istorija pasirodė labiau dinamiškesnė ir atviresnė visuomenės nepatogiems klausimams, kaip pavyzdžiui, kas kuria ir ką iš tikrųjų galima laikyti šeima, ar melas gali pateisinti draugystę.
 
Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Užžėlęs kelias"

 

Anne Enright. „Užžėlęs kelias“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 336.

Sveiki, skaitytojai,

Naujausios airių rašytojos Anne Enright (g. 1962) knygos lietuvių kalba reikėjo palaukti labai ilgai. 2007 metais už romaną Šeimos sambūris pelniusi Man Booker premiją (lietuviškai išleido Mintis, 2012) netikėtai išgarsėjo, o po to A. Enright Lietuvoje vardas buvo pamirštas. Tiesą sakant, Šeimos sambūris nesulaukė mūsų šalyje jokių įdomių aptarimų, nors pasaulyje dėl to, kad buvo skirtas Bookeris, sulaukė prieštaringų vertinimų. Nepaisant to, man Šeimos sambūris tapo itin įsimintina knyga, tad laukiau kitos pasirodysiančios autorės knygos lietuviškai, tačiau laikas ėjo, o Anne Enright buvo tarsi pamiršta, tačiau visai neseniai vertėja Rima Rutkūnaitė į lietuvių kalbą išvertė 2015 metais pasirodžiusį ir įvairius prestižinius sąrašus įtrauktas autorės romanas Užžėlęs kelias (angl. The Green Road), pastarąjį išleido leidykla Alma littera.

Geriausiame metų airių romane, kaip ir Šeimos sambūryje, A. Enright pasakoja netobulos airiškos šeimos sagą, kuri prasideda maždaug 1980-aisiais ir tęsiasi iki 2005-ųjų. Istorija apie Madiganų šeimą, apie namuose augusius keturis vaikus (Konstansą, Haną, Emetą ir Daną), kurie užaugę išvažinėja po pasaulį, tačiau grįžta, kai našlaujanti motina nusprendžia parduoti prie jūros krantų esantį jų vaikystės namą. Vaikai su įvairiomis nuoskaudomis, nostalgija gimtajam kraštui ir dėl gyvenimiškų nesėkmių svetur grįžta pas motiną, kuri nebeturi tokios aiškios nuovokos, kokią prisimena ją turėjusią Madiganų vaikai...

Knygos struktūra nepaprastai panaši į Šeimos sambūrį, nors anoji knyga buvo kritikuojama dėl incesto vaizdavimo ir brutalių šeimos santykių, Užžėlęs kelias, man atrodo, kaip asmeninis autorės atsakas į ją anuomet kritikavusius dėl tamsumos vaizdavimo pertekliaus. Visgi Užžėlęs kelias, lyginant su Bookerio premiją pelniusia knyga, atrodo ganėtinai šviesesnės perspektyvos, nors airių šeimynėlė nė iš tolo neprimena tobulos šeimos. Kiekvienam šeimos vaikui A. Enright skiria po didelį skyrių, tarsi vesdama skaitytoją po keturis skirtingus Madinganų atžalų kelius. Danas, kuris pareiškė, kad taps kunigu ir dėl to motiną ištinka isteriją, galiausiai išvyksta į Ameriką ir pradeda gyventi homoseksualo gyvenimą. Jo kelias nėra lengvas, iš pradžių neigęs savo prigimtį, jis bando megzti santykius su aire Izabele, tačiau jųdviejų keliai greitai išsiskiria, o Danas mato LGBTQ bendruomenės pačius siaubingiausius laikus – AIDS įsismarkavimą ir aplinkinių kaltinimus dėl anuomet vadinamojo „gėjų maro“. Danui dar ilgai teks bręsti, kol jis patikės, jog yra vertas gyvenimo...

Jaunesnysis brolis Emetas savanoriauja Afrikoje, čia jis kasdien grumiasi su karščiais ir gelbėja vietos žmonių gyvybes, tačiau namuose negali susitvarkyti su šunimi, kurį taip smarkiai pamilsta jo gyvenimo draugė, kad šuo net tampa išsiskyrimo priežastimi. Štai Hana, jauniausia iš keturių vaikų, susilaukia vaiko ir išgyvena nesibaigiančią pogimdyvinę depresiją, kurią bando malšinti nuolatos išgėrinėdama, o vyresnioji sesuo Konstansa, smarkiai nutukusi, bando įtikti savo motinai, tačiau viskas, ką ji daro, atrodo, motinai neįtinka.

Manau, A. Enright pavyko užfiksuoti keletą itin įtaigių dalykų. Visų pirma, skirtingų vaikų likimus ir tėvų lūkesčius, kurie perteikti airiškos bendravimo kultūros rėmuose. Man tai primena mūsų lietuvių išvažinėjimą po Šiaurės regiono šalis ir protarpinį sugrįžimą bei tą norą pasipuikuoti nelengvai užkaltais pinigais. Visa tai man pasirodė taip lietuviška, tik gal kokiais keliais dešimtmečiais vėliau nei vaizduojamų airių likimai. Kitas dalykas – gyvenimas svetur, LGBTQ istorinė atkarpa, savanorystę Afrikoje – visa tai tarsi atskleidžia airiškos tapatybės būvimą įvairiuose pasaulio kampeliuose, kai laimės apibrėžimas (bent jau Madiganų aplinkos žmonių akimis) yra ne tai, kiek tu turi vaikų, o kokį automobilį vairuoji, kiek turi savo banko sąskaitoje ir koks tavo namas. Nors autorė to neryškina sąmoningai, tačiau, kaip Madinganų vaikai grįžę namo Kalėdoms susitinka bare su buvusiais vietos gyventojais, ši bendravimo kultūra labai atpažįstama.

Anne Enright

Anne Enrigt literatūrinė kalba unikali, ji nesibodi ilgai ir juslingai aprašyti, pavyzdžiui, vištų kiaušinių rinkimo ir skerdimo proceso. Kitą vertus, tai labai kaimietiški gyvi vaizdiniai, o iš kitos pusės, daug ką papasakoja apie asketiškuosius Madiganus. Romano kalboje esama nemažai poetinių subtilybių, pvz., „Jie šoko iki aušros – mes visi juos matėme, mums patiko, kad Danas liko su marškinėliais, kai visi kiti nusivalkstė, ir pro dvi atsegtas viršutines sagas švietė jo krūtinkaulis, baltas tarsi kriauklės vidus (p. 61)“. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad A. Enright proza itin kūniška ir aistringa, jai svarbus seksualinis veikėjų pradas ir lytinių santykių vaizdavimas, tačiau visa tai jos knygoje atrodo natūraliai, nes eina išvien su reprodukcija ir giminės pratęsimo filosofija. „Lova stovėjo virš jos, pasirengusi įgriūti pro tinką, toj vietoj, kur mirė jos tėvas, ir mirė jos motina, vieta, paskui tapusi jos su Patu Madiganu lova, kai jiedu įsikraustė į tą kambarį, ir savotišku prakeiksmu kurį laiką – negalėjo pradėti nė vieno vaiko, jei neskaičiuosim kelių persileidimų, kol galiausiai buvo pradėtas Emetas, o paskui Hana. Tai lova, kurioje mirė ir pats Patas Madiganas, kai jo kūną iščiulpė vėžys ir galiausiai iš jo neliko nieko, tik griaučiai (p. 177)“.

Kad ir kiek autorė skirtų vaikų gyvenimo sankirtoms, jų problemoms, visgi centrinė figūra – Madiganų vaikų motina, kuri Kalėdoms sukviečia vaikus, tačiau pati per šventę, pajutusi per sunki našta savo pačios vaikams, netikėtai dingsta. Vaikai susirengia jos ieškoti: „Juokinga buvo ne jų bejėgystė, o tai, kad vaikai šaukė kiekvienas vis kitokią moterį. Jie nė nesuprato, kas ji tokia – jų motina, Rosalina Madigan, – bet ir neturėjo suprasti. Ji buvo senyva moteris, kuriai žūtbūtinai reikėjo jų paramos, o kai pradingusi jiems tapo tokia didelė, kad užpildė visą žiemišką kalno šlaitą, pati sau susitraukė į trapią, mirtingą ir nusenusią žmogišką būtybę – bet kurią žmogišką būtybę (p. 307)“. Motinos paveikslas romane taip pat nevienkryptis, dėl pasakotojo svarstymų ir pasakojimo kintančių perspektyvų, pavyksta sukurti sudėtingų pasirinkimų ir aplinkybių formuojamus veikėjus, įskaitant ir pačią motiną, kuri gyvenimo saulėlydyje ima abejoti: „Kodėl ji negalėjo būti jiems maloni, nė pati nežinojo. Juk taip juos mylėjo. Kartais žiūrėdavo į juos pripildyta meilės širdimi, o paskui turėdavo eiti ir viską sugadinti (p. 295).“

Manau, Annei Enright vėl pavyko sukurti šeimos daugiabriaunį modelį, kuriame sutelpa gyvenimiška išmintis, šeimos bendrystė ir prieštaringumas, įsipareigojimai ir sentimentai vaikystei. Galiausiai ant viršelio esminiu visos šeimos simboliu tampa pats romano pavadinimas Užžėlęs kelias, į kurį sutelpa visi mūsų prisiminimai apie šeimos namus, kad ir kokie jie bebūtų, jie kviečia peržvelgti tai, kas gyvuoja tol, kol gyvuoja žmogaus atmintis. Į namus po daugel metų sugrįžę vaikai atpažįsta savo šeimos narių charakteristikas, baldus, kambarius ir namų buvusias taisykles ir jie netgi po daugel metų bendrauja jiems atpažįstamais šablonais, nors jų tapatybė kur nors kitur jau visiškai kitokia, tačiau pravėrus namų duris sugrįžta tie patys ženklai, simboliai, išmokta namų bendravimo kalba ir tai perteikti šiuo romanu, manau, autoriai pavyko itin juslingai. Paskutinįkart kažką tokio šeimiškai epiško skaičiau tikriausiai amerikiečių autorės Ann Patchett Olandų namas. Jeigu anas kūrinys jums padarė įspūdį, manau, Užžėlęs kelias kaip tik jums.

P. S. Tikriausiai nereiks laukti ištiso dešimtmečio, kad lietuviškai pasirodytų kita gerai įvertinta autorės knyga Aktorė (2020).

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Emma Donoghue "Stebuklas"

Emma Donoghue. „Stebuklas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažin, ar galėtume skųstis gausiai į lietuvių kalbą verčiamomis pačiomis naujausiomis knygomis. Visi naujausi bestseleriai dabar lietuviškai pasirodo kone tais pačiais metais, kai jie pasaulinės literatūros topuose dar tik skaitomi, dar tik apie juos kalbama. Štai viena žymiausių airių romanisčių Emma Donoghue (g. 1969), išgarsėjusi visame pasaulyje romanu Kambarys, pagal kurį buvo pastatytas Oskaru įvertintas (ir man asmeniškai labai patikęs) filmas. Nors Kambario knygos neskaičiau, bet itin susidomėjau neseniai lietuviškai pasirodžiusiu jos romanu Stebuklas (angl. Wonder), pastarasis, išleistas originalo kalba 2016 metais, irgi visame pasaulyje sulaukė susidomėjimo.

Taip jau nutiko, kad mane „persekioja“ vertėjos Gabrielės Galiūtės-Bernotienės verstos knygos. Vos ne kas antra knyga būna išversta šios vertėjos. Matyt, sutampa povandeninės literatūrinės srovės, o tai, ką ji tikriausiai sava valia pasirenka versti, man labai patinka. Neapsirikau pasirinkęs ir Stebuklą. Romane pasakojama apie britę slaugytoją Elezibetą, visų vadinama Libe, kuri atvyksta į bado nualintą ir drėgmės permirkusią vidurio Airiją. 1859 gūdūs karalienės Viktorijos epochos laikai, kai karaliauja religija, susilaikymas, kuklumas, na, o britei Airijoje, kur abi tautos seniai turi ilgą nesantaikos istoriją, išties nėra lengva. Netikinčiai Libei kone fanatiškame airių krašte tenka daug išmėginimų ne tik dėl savo bedievystės, bet ir dėl to, kad ji anglė ir dar moteris našlė. Kaip pati autorė teigė, šią istoriją parašyti ją įkvėpė realios istorijos apie pusšimtį įvairaus amžiaus mergaičių ir moterų, kurios ilgą laiko gyveno badaudamos, atsisakiusios maisto dėl religinių ir asmeninių priežasčių.

Libė stebi vienuolikmetę, kuri keturis mėnesius, kaip vietiniai sako, nesuvalgė nė kąsnelio. Kas toji mergaitė? Šventoji? Demonų ar vietos fėjų apsėstoji? Būtų galima numanyti, kad romane bus labiau remtasi vietos mitologija, tačiau autorė aštriai balansuoja ties mokslo ir religijos prietaringumu. Kurdama iš esmės dviejų savaičių slaugės užrašų ir vietos gyventojų tamsumos istoriją, ji nepriekaištingai „kankina“ skaitytoją moraliniais klausimais, kurių mūsų visuomenėje netrūksta net šiandien – įsivaikinimas, smurtas prieš vaikus, atėmimas iš tėvų ir t. t. Kaip Libei susitaikyti su badaujančia ir „maloniai“ aplinkinių marinama mergaite Ana?

Iš pradžių galima pamanyti, kad įnirtingai grumsis patyrusios slaugės mokslo pasaulis su vietos perdėtu pamaldumu, tačiau jau romano viduryje tampa akivaizdu, kad Libei svarbiausia yra ne mokslo ir ne religijos pasaulis, bet žmogiškumas. Tiksliau jos neišsipildžiusi motinystė, paremta instinktais. Ji tiesiog negali žiūrėti, kaip gęsta dar viena gyvybė, nes yra patyrusio vaiko praradimą kaip pasaulio ir savasties netektį. Kaip gerame psichologiniame smurtiniame filme, taip ir knygoje, pagalius į ratus kaišioja Romos katalikų Bažnyčios pripažintos šventosios trokštantys kunigas ir tėvai bei naujo mokslo užkampyje atradimo siekiantis vietos daktaras. Su visais jais Libei tenka grumtis.

Apie „nekaltai“ nualintus vaikus vardan „geresnio gėrio“ yra sukurtas ne vienas romanas. Šiame kūrinyje veikėjai taip pat turi savų motyvų. Vieni nori paslėpti šeimos paslaptis, kiti trokšta naujos šviesos bado ir netekčių nukamuotame krašte ir mergaitės auka tampa ožio atpirkimu. Galima ištisai iš puslapio į puslapį piktintis veikėjų naivumu, tamsumu, tačiau jų siekius tokiais gūdžiais laikais nesunku suprasti ir pateisinti.

Emma Donoghue

Knygoje nesudėtingai perteikta medicininė slaugos istorija, stebėtojos-slaugės metodai, bado simptomai, kurie sustiprina įspūdį, kad tai romanas iš esmės gotikinio stiliaus kūrinys. Tikrasis siaubas veriasi visuotiniame nerašytame susitarime leisti pačiai mergaitei marintis, dangstant savo viltis ir silpnybes Dievo vardu. Beviltiškumas, kai minia laiko degančius deglus ir reikalauja vien savo paikai pramogai aukos, primena Viduramžių eretikų ir neišprususių miestelėnų viešus Linčo teismus. Ir žinoma, Libė, kuri suvokia šios vietos žmonių mentalitetą, yra bejėgė grumtis. Tą bejėgiškumą autorė gana nesunkiai sukuria per laikmetį – juk Libė anglė svetimame krašte, ji artimųjų netekusi moteris, ji silpna, ji bedievė, ji, ak, viso labo tik slaugė, įrankis, neturintis galios įveikti sociumo nuostatų. „Tai Libė galėjo suprasti – jausmą, kad daugiau nebeturi ką duoti. Ar tai dėl to motina dabar kuria tokį nejaukų Anos kultą, kad net atrodo, jog labiau nori, kad dukra būtų šventoji, o ne gyvas žmogus? (p. 184)“.

Tokio personažo visada bus gaila, tokio į kvailių minią nukreiptą „auką“ piestu stosis ginti visi skaitytojai, o autorė puikiai šiuo nesudėtingu triuku naudojasi. Kai kas šią knygą lygina su Hannah Kent irgi Baltų lankų išleistu, mano nuomone, irgi labai puikiu romanu Gerieji žmonės. Panašumų išties esama nemažai, bet ne detalėse slypi esmė, bet tuo pačiu mokėjimu literatūriškai sustatyti du priešingo mąstymų, įsitikinimų ir vertybių pasaulius – religinį ir prietarų prieš mokslo ir žmogiškumo – ir iš to padaryti intriguojančią ekspozicinę moralinę bataliją, kuriame žmogiškumo ringo kampui atstovaujantis kovotojas-personažas visada bus teisus, bet, deja, bejėgis.

Dar neįpusėjęs romano, pamaniau, o gal autorė knygos finalą paliks neaiškų, padarys taip, kad Libė visgi bus apkvailinta savo mokslinio racionalaus kvailumo – juk knyga vadinasi Stebuklas – ir E. Donoghue „sužais“ nepopuliariai – pagrindiniu personažu parodys, kad teisingumo siekiantys veikėjai visgi ima ir patys „prisideda“ prie įsiutusios minios. Bet visgi autorė, regis, nenorėjo nuvilti skaitytojų ir sukūrė, mano akimis, pernelyg teisingą pabaigą.

Knyga pulsuojanti nuolatinių abejonių tarp teisingo kultūrinio, etinio elgesio ir moralinių žmogiškumo sprendimų. Prisodrintame daugybės dialogų, esminių religinių apmąstymų, kurie kuria vietos mentaliteto gotikinį tamsumos įspūdį, nesunku patikėti gūdžia Airijos valstiečių aplinka, pagrindinės veikėjos žmogiškumo kraštutiniais išbandymais. Galima sakyti, kad knyga turi ir tam tikro sadistinio prieskonio, nes šitaip ilgai marinti vaiką (per 320 puslapius) tikriausiai nebuvo lengva dažnam skaitytojui, o ką jau sakyti apie autorę, kuri sudėjo šitiek energijos į tekstą. Visgi tas sadizmas, teksto prasmėse atsirandantis „tylusis“ ir sutartinis visuotinis smurtas toks artimas mūsų dienoms, bet taip dažnai kaip demonas keičiantis savo veidą ir formas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį"

Liz Nuget. „Išnarplioti Oliverį“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 2016 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nedidelį airių rašytojos Liz Nuget romaną Išnarplioti Oliverį (angl. Unravelling Oliver) pasitikau be išskirtinių lūkesčių, vien pasikliaudamas leidyklos Baltos lankos leidžiamos kokybiškos literatūros pasiūla. Knyga pelnė Irish Book Award apdovanojimą 2014 metais, o šiemet ją į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

Iš esmės į Išnarplioti Oliverį „suplaukia“ keletas literatūrinių žanrų – tai ir kriminalinė istorija, tai ir žmogiškoji Dikenso istorija, bet kartu tai ir elitinės literatūros prieskoniais dvelkiantis pasakojimas. Dėmesio centre – pagyvenęs Oliveris, kuris smarkiai sumuša savo žmoną ir atsiduria psichiatrijos klinikoje. Nuo pagrindinio įvykio retrospektyviai grįžtama į praeitį ir pasakojama priežasties užuomazgų istorija, kartais itin nejaukiai, bauginančiai, kuriant žmogaus monstro, tikrojo blogio idėją, kad net polifoniniame veikėjų pasakojimo koliaže atrodo, jog kartu paneigiamas ir kuriamas metafizinis paties blogio mitas apie Oliverį, tačiau, po veikėjų išpažintimis iš esmės slepiasi gana žmogiška ir visiems puikiai suprantama istorija.

Romanas nevienalytis, jį sudaro ištisa veikėjų grandis, atskiri pasakotojų balsai (buvusi Oliverio meilužė Moja, buvusi mylimoji Lora, Maiklas, Barnis, prancūzė Veronik, Judžinas), kurie visi turi papasakoti savo asmenines istorijas, susijusias su Oliveriu. Autorė lengvais potėpiais dėlioja iš pirmo žvilgsnio gana paprastą muilo operos vertą siužetą: neturtingas ir tėvų paliktas Oliveris trokšta turtų, pripažinimo, būti svarbiu, kad per sėkmę susigrąžintų tėvo prielankumą, todėl pasikliaudamas savo fizinėmis duomenimis ir gebėjimais bei įžvalgumu, leidžiasi įgyvendinti savo tikslo gana radikaliais būdais. „Jau seniai buvau susitaikęs su mintimi, kad savo gyvenime jis manęs nenorėjo, bet visada turėjau vilties, kad vieną dieną sugebės man atleisti už kažką, ką jo manymu, esu padaręs, didžiuosis mano pasiekimais ir pripažins mane savo sūnumi (p. 120)“.

Iš esmės Išnarplioti Oliverį pasakojimo struktūra veikia kaip atmosferos kūrimo priemonė, leidžianti gausioms pasakojimo perspektyvoms užminti įdomią Oliverio gyvenimo mįslę, galvoti apie jo asmenybės tapsmo periodus ir netgi šiek tiek piktintis. Būtent koliažiniu principu surėdytas perspektyvų žvilgsnis į Oliverį, leidžia pačiam skaitytojui tapti dar vienu įterptiniu pasakotoju, susidarančiu savo asmeninę nuomonę apie Oliverį. Nors pasakojimo strategija toli gražu nėra nauja, bet be jos šis romanas vientisume nebejaudintų ir nebūtų toks įtraukiantis bei paveikus.

Autorė iš esmės neužsiima mistifikavimu, ji išgaubia realų pasaulį perspektyvomis ir sukuria prigimtinio blogio iliuziją. Kaip vėliau paaiškėja, Oliveris tėra suformuotas tėvo nemeilės ir Liz Nugent kurpdama finalinį akcentą, visgi pasinaudoja senu geru posakiu: „obuolys nuo obels toli nerieda“ ir pavaizduoja Oliverį kaip jo tėvo naujesnę versiją. Bet taip dažnai gyvenime ir būna, nuo to, ko bėgame ir bijome, tuo patys ir pavirstame. 

Liz Nugent

Kurdama antraeilius veikėjus, L. Nugent pasitelkia nacionalinius aštunto ir devinto dešimtmečio ypatumus, politinę, ekonominę situacijas. Pavyzdžiui, gėjus Maiklas, nors pasakoja iš esmės apie Oliverį, bet nuolat pasakoja apie to meto homoseksualų padėtį šalyje ir savo coming out (liet. atsiskleidimas). Ne ką įdomesnė avantiūristės aktorės Mojos gyvenimo istorija bei vienišos ir vaiko per gaisrą netekusios Veronik pasakojimas. Iš esmės visi veikėjai atskleidžiami per jų asmenines gyvenimo žaizdas, nes tikriausiai ir nėra įtaigesnio būdo tai padaryti trumpame polifoniškos struktūruotame romane, neišeinant dėl rašto iš krašto.

Pasakojimą išplečia Oliverio jaunystės nuotykiai Prancūzijoje, jo santykiai su Veronik, čia šiek tiek užkabinama senesniosios airių kartos pasaulėžiūra, Holokausto tema, kriminalinė žmogžudystės bei autentiškų kūrinių vagystė – šios pasakojimo gijos įgalina detektyvinio-kriminalinio romano klodą, bet visumoje romanas labiau psichologinė drama, kuri nagrinėja žmogaus elgsenos ir asmens formavimo aplinkos įtaką žmogaus gyvenime. Yra teoretikų, kurie tvirtina, kad kiekviename žmoguje iš prigimties glūdi blogis, tik nežinia, kada jis ir kokiais būdais pasireikš. Liz Nugent kūriniu svarbu atskleisti tam, kokios reikia žmogui terpės, kad įvyktų šis blogio pabudimas žmoguje.

Beskaitydamas šią knygą prisiminiau prieš beveik dvejus metus skaitytą amerikiečių autorės puikų Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos, kuriame panašiu perspektyvų principu nagrinėjami vienos šeimos santykiai – ten irgi būta smurto, pavydo, meilės, keršto... Išnarplioti Oliverį kur kas kompaktiškesnė istorija, neturinti tiesioginių sąsajų su antikiniais įvaizdžiais, bet visgi pabaigoje tikėjausi išgirsti ir dar vieną balsą – sumuštosios Oliverio žmonos Elis pasakojimo versiją, bet regis, autorė nebenorėjo išsiplėsti ir, vargu, ar dar viena versija būtų ką nors suteikusi šiai istorijai. 

Apibendrinant romaną, norisi pasakyti, kad knyga gera, įtraukianti savo pasakojimo pasirinkta perspektyva, kuriant daugiavariantinį žmogaus asmenybės matymo ir vertinimo vaizdinį. Knyga – atmosferinė, ją lengva skaityti kaip populiariosios literatūros tekstą, tačiau akivaizdu, kad idėjinis lygmuo, raiškos būdai yra elitinės literatūros privalumai, kurie lengvame pasakojimo tone sukuria bauginančio žmogaus sielos perspektyvą pažinti ir priimti gyvenimą kartais mums nepriimtinais būdais. Bet kokiu atveju, aukščiausiame idėjiniame lygmenyje ši knyga yra apie nemeilės atoveiksmį tiek Oliverio, tiek mūsų visų gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela