Knyga: Shehan Karunatilaka "Septyni Malio Almeidos mėnuliai"

 Shehan Karunatilaka. „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 472.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai apsidžiaugiau, kad per Knygų mugę galėjau įsigyti naujausią Šri Lankos rašytojo ir pagrindiniu Booker prizu įvertintą Shehan Karunatilaka (g. 1975) romaną Septyni Malio Almeidos mėnuliai (angl. The Seven Moons of Maali Almeida). 2010 metais išgarsėjęs angliškai rašantis rašytojas kurį laiką buvo nutilęs ir pasirodė po daugiau nei 10 metų ir iškart pelnė Booker Prize 2022 metų premiją. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Marija Bogušytė, o išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Pastarųjų metų Booker knygų vertimai mane labai tenkino (D. Stuar Šugis Beinas, D. Galgut Pažadas), tad pašėlęs fantastinis detektyvas Septyni Malio Almeidos mėnuliai absoliučiai tiek stiliumi, tiek turiniu iškrito iš konteksto, kad net buvo sunku patikėti, jog knyga pelnė šį įvertinimą. Istorija pasakoja apie Šri Lankoje 1990 metais šalies sostinėje Kolombe nužudytą autoriaus išgalvotą karo fotografą Malį Almeidą, kurio kūnas buvo sukapotas gabalais ir dalis išmesta į rūgstantį ir dvokiantį ežerą. Malis atsibunda transcendentinėje erdvėje, kurioje patenka visi mirę, kuriems patikrinama klausa ir leidžiama atgimti. Deja, Malis atgimti nenori, jis trokšta išsiaiškinti savo mirties priežastis, nes nepamena paskutiniosios savo gyvenimo paros, todėl kaip vaiduoklis, pasigavęs vėją ir išgirdęs tolumoje tariamą vardą, skraido po gyvųjų pasaulį ir bando ne tik suvesti galus, bet ir gyviesiems perduoti žinią, mat po jo lova paslėpti penki vokai su karo fotografijomis, kurias paviešinus būtų galima nuversti smurtinę šalies vyriausybę...

 

Autorius kaip kokiame Holivudo filme bando sukurti prieštaringą Malio Almeidos literatūrinį portretą, kuris man iš esmės kėlė daugiausia klausimų, nes ne visada įtikindavo. Malis – fotografas, suktas lošėjas, kuris nebijo rizikuoti lošdamas kortomis ir statydamas žetonus ruletės žaidime, negana to, jis dar ir homoseksualas, gyvenantis su mergina Džeki, kuri jį įsimylėjusi, tačiau pastarasis susitikinėja ir yra įsipareigojęs įtakingo Kolombo politiko sūnui DD. Žodžiu, Malio seksualinis gyvenimas primena komišką lėlių namelį. Homofobiškoje šalyje, kur tyko pavojus, Malis Almeida dar važinėja ir atsiduria visada keistose situacijose su fotoaparatu (neįtikina!), tad jam pavyksta užfiksuoti devinto dešimtmečio etninių grupių pačius baisiausius pilietinius karus. Tiesa, nežinau, kiek autorius iš tikrųjų panaudoja savo šalies to meto realijų, tačiau tam tikrus politinius procesus galima atpažinti nesufalsifikuotus, pavyzdžiui, portugalų, olandų ir britų valdymo laikotarpius. „Jei tikėsime „Mahavamsa“, sinhalų rasė susiformavo per grobimus, žaginimus, tėvų žudymus ir kraujomaišą. Tai ne pasaka, o mūsų gimimo istorija, išdėstyta seniausioje salos kronikoje, kuri pasitelkta sisteminti įstatymams, skirtiems pavergti visus, kas nėra sinhalai, budistai, vyrai ir turtingi (p. 173).“

 

Galbūt mane labiausiai trikdė Malio Almeidos, lošėjo ir homoseksualaus fotografo nepamatuota rizika pavojingoje šalyje. Rizikuoti lošimo namuose yra viena, tačiau gyvenime – kita, bet neatrodo, kad Almeidas tą kaip nors skirtų. Melagis, sukčius ir neištikimas Almeidas man pasirodė kaip koks dirbtinis literatūrinis konstruktas, panašiai kaip nuotykių komercinio kino žanro rėmuose sukurti kultiniai blokiukai, atseit pasižymintys dvilypumu, bet galų gale ribinėje situacijoje išgelbsti kam nors kailį ir pasirodo, jog po ciniko kauke slypi jautrus ir empatiškas didvyris. Šiaip nemėgstu tokio tipažo herojų, tad ir Almeidos nei morale, nei eklektiškai ir dirbtinokai sukonstruotu personažo nuotykiais manęs nesužavėjo.

Shehan Karunatilaka

 

Kitą vertus, autorius bando išbalansuoti romaną, kad jis taptų ir novatoriškas, ir atspindėtų jo šalies politikos ir piliečių istorinius momentus, kad būtų įdomus kaip detektyvas ir jaudintų kaip fantasmagoriškas kūrinys. Žodžiu, autorius dursto skirtingus žanrus tarsi įtikdamas įvairių skonių skaitytojams. Kai kas knygą pristato kaip šių dienų šedevrą, kurį galima lyginti su Dantės Aligjeri viduramžių literatūros perlu Dieviškoji komedija, kurioje protagonistas su Vergilijumi leidžiasi į devynių ratų pragarą. Pomirtinio gyvenimo struktūra Septyniuose Malio Almeidos mėnuliuose yra labiau chaotiška, ne tokia architektoniška kaip Dantės kūrinyje, todėl labiau primena azijietiškus fantastinius filmus arba net tą patį Songoką iš animacinio Drakonų kova Z, kuris skraidė ant debesies, kad ir kaip banaliai beskambėtų. Visgi autorius kurdamas pomirtinio gyvenimo erdvę, įsiliejančią į gyvųjų, remiasi budistiniais, hinduistiniais ir vietos šamaniniais folkloriniais motyvais, kurie lietuvių skaitytojams suprantami labiau kaip knygos veikėjai, bet ne literatūrinė folkloro adaptacija.

 

Romanas savitai chuliganiškas ne tik dėl Malio Almeidos asmenybės heroizmo, bet ir dėl šmaikščių dialogų, perteiktų šnekamosios kalbos tonacijomis, panašių kaip iš Kieto riešutėlio, Kartą Amerikoje, Taksi vairuotojas ir t. t. filmų. Autorius sugeba Almeidos paveikslu, perteiktu dažniausiai antruoju asmeniu, kas, žinoma, literatūroje nėra itin dažna, kurti korumpuotą ir iš esmės nusikaltėlių politikų portretus. Chuliganizmą kuria ir tai, kad neskaistus Almeidas savaip kerštauja dar didesniems šunsnukiams, tad septynios dienos, kurios duotos iki Almeidos panėrimo į šviesą, kuria romano įtampą, bet tenka pripažinti, jog nemažai knygoje vilkinimo, bandant aprėpti įvairių politinių organizacijų susipriešinimo variantus, pavaizduoti, kas iš tikrųjų valdo Šri Lanką, tad nuo tų organizacijų santrumpų, politinių institucijų pamažu romanas ištįsta į pernelyg didelį politinį panoraminį vaizdinį, tad labai dažnai įtampa, kokią manotės esant skandinavų detektyvuose, šiame kūrinyje galite pamiršti. Autorius nepamiršta nuolat pabrėžti Almeidos homoseksualumo, kuris iš esmės knygoje veikia kaip priešprieša normalizuotai ir sustyguotai Šri Lankos visuomenei. „Pomirtiniame gyvenime išgirsti daugiau homofobinių užgaulių, nei girdėjai per dvidešimt metų, praleistų žaidžiant su vaikinais (p. 296).“

 

Ilgai skaičiau šį romaną, nors jis ir šmaikštus, daug dialogų, o tekstas slysta puslapiais, tačiau skaitydamas neretai darydavau ilgas pertraukas, buvo minčių mesti, nes istorija nejaudino. Mano nuomone, tai silpniausias Bookeriu įvertintas kūrinys tarp pastarųjų kelerių metų. Manau, tai lėmė knygos populiariosios literatūros polėkis, eklektiškas ir dirbtinai sukonstruotas pagrindinis veikėjas, fantastiniai ir politiniai „pertepimai“ su folkloriniais siaubo elementais ir pan. Manau, knyga išties labiau prieinama masėms, čia rasite daug žanrinių jungčių, nemenkos išmonės, tačiau neapleido jausmas, kad, jeigu knygą imtųsi statyti geras režisierius, išeitų ekspresyvus ir nuotykių kupinas filmas su gerais kompiuteriniais efektais, nes pavaizduoti tuos visus mirusius su jų pasruvusiomis akimis, nutrauktomis galūnėmis ir pamėlynavusiais numirėlių veidais, manau, būtų išties vykęs reginys masėms.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Valeria Luiselli "Prarastųjų vaikų archyvas"

 Valeria Luiselli. „Prarastųjų vaikų archyvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 464 p.

 

Sveiki,

 

Pirmąkart apie meksikiečių kilmės rašytoją Valeria Luiselli (g.1983) sužinojau, kai dariau įrašą apie ilgąjį The Booker Prize knygų sąrašą. Būtent joje sušmėžavo ir netgi sudomino rašytojos romanas Prarastųjų vaikų archyvas (angl. Lost Children Archive), kuris pasakoja apie po Ameriką keliaujančią šeimyną, kuri įrašinėja gamtos garsus ir bando surasti dvi meksikiečių mergaites, kirtusias JAV ir Meksikos sieną. Neįprasto romano fabula, kompozicija ir pasirinktos perspektyvos autorė, kuri iki tol rašė tik ispaniškai, debiutuoja šiuo romanu kaip angliškai rašanti, o tai beregint atnešė tarptautinį pripažinimą. Nors romanas nepateko į trumpąjį Booker sąrašą, tačiau kituose prestižiniuose literatūros apdovanojimuose pelnė finalininkės apdovanojimą. Įdomus faktas, kurį sužinojau tik pabaigęs skaityti knygą, jog autorė buvusi garsaus meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigue žmona. Būtent šio rašytojo knygą Staigi mirtis ką tik išleido leidykla Rara. Prarastųjų vaikų archyvas į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

 

Iš tikrųjų iš šio romano tikėjausi kontekstu kažko labai panašaus į pernai skaitytą Jeanine Cummins skandalingą romaną Amerikos purvas. Anas romanas taip pat nagrinėjo meksikiečių pabėgimą į JAV problemą tiek emociniame, tiek politiniame kontekstuose, tačiau Amerikos purvas parašytas įtraukiu pop trilerio literatūriniu stiliumi, o štai Valeria Luiselli  romanas kur kas literatūriškesnis, įmantresnis ir neslėpsiu, kur kas įdomesnis.

 

Istoriją, kurioje nėra vardų, pasakoja mama. Ji kartu su vyru ir dviem vaikais leidžiasi per visą Ameriką automobiliu archyvuodami įvairius dalykus. Vyras atlieka autentiškų garsų įrašymą, domisi indėnų apačių kultūra, o mama panirusi į meksikiečių pabėgėlių vaikų problemas. Ant galinių automobilių sėdynių jie vežasi du vaikus: dešimtmetis berniukas – vyro vaikas, o penkiametė mergaitė – moters iš ankstesnių santykių su kitu vyru. Jiems bekeliaujant, moteris nuolat užsimena, jog tai jų paskutinioji kelionė kaip šeima, nes po jos jiedu išsiskirs ir kartu su savo vaikais pasuks skirtingais gyvenimo keliais. Tai tarsi atsisveikinimo ritualas, o galgi net bandymas išlaikyti santykius – sunku suvokti, ko kiekvienas labiau trokšta, tačiau kelionėje išsiskiria jųdviejų nuomonės, skirtingi ir jų tyrinėjimo objektai.

 

Romano kompozicija labai įdomi – skyriai suskirstyti į tam tikras archyvuotas dėžes. Kelionėje aptariamos knygos, klausoma muzika, žiūrima į fotografijas ir t. t., kurie kiekviename knygos skyriuje vienaip ar kitaip intertekstualiai perteikiami. „Mano sesuo, kuri dėsto literatūrą Čikagoje, mėgsta sakyti, kad Keroucas yra kaip milžiniškas penis, sisiojantis ant visų valstijų. Jos manymu, savo sintakse jis žymisi teritoriją, pretenduoja į centimetrus, mėtydamas veiksmažodžius į sakinius, užgrūzdamas kiekvieną tylos akimirką (p. 106).“ Tokiu būdu sukuriama intelektualios ir apsikaičiusios šeimos kelionė, kurioje atsiskleidžia ir intelektualusis vaikų auklėjimas. Šeima klausosi V. Goldingo Musių valdovo įrašo, apie jį diskutuoja su vaikais. Autorė labai pagaviai perteikia penkiametės ir dešimtmečio vaikų psichologiją, jų minties raišką, todėl atrodo, kad jie auga, mokosi ir bręsta bastydamiesi be namų tiesiog ant galinės automobilio sėdynės. Būtent tie momentai, kai kalba vaikai ir bando suprasti šį pasaulį, sakyčiau, buvo vieni įdomiausių šioje knygoje, nes jie tokie tikri, jog atrodo, kad pati autorė juos išrašė iš paties gyvenimo.

 

Šalia šios istorijos mama skaito knygą apie vaikų bėgimą iš Meksikos į JAV, kurios vadinamos elegijomis. Pati autorė savo kūrinio modelį pertransformavo iš gausybės literatūros, pradedant antikos epais ir baigiant pačiu Keroucu. Pagaviai išgautas kelionės ritmas, mamos požiūris į vaikus ir vyrą, jos bandymus susivokti savo jausmuose, tačiau neretai ji paskendusi savo tikslo siekiame – žūtbūt surasti mergaites, kol jos nedeportuotos iš šalies. Netrukus berniukui, kuris visą kelionę dokumentuoja fotografijomis, susivokia, kad tėvai, sėdėdami automobilio priekyje, pernelyg mažai skiria jiems dėmesio, o ir atrodo, kad mamai kur kas svarbesni dingę vaikai, todėl jis pasiima savo netikrą sesutę ir pats ryžtasi jų ieškoti. Būtent antrojoje knygos pusėje staiga pasikeičia pasakojimo perspektyva ir viskas pasakojama iš berniuko pozicijos, (įterpiami magiško realizmo, haliucionacijų, sąmonės srauto pasakojimo fragmentai), kaip jis matė visą šią kelionę, kaip jautė besiskiriančios šeimos santykius, apie kuriuos suaugusieji prie jų nediskutuodavo.

Valeria Luiselli

 

Šeimos kelionė perteikta psichologizuotai, tačiau knyga stipriai suliteratūrinta ne tik savo išskirtina kompozicija, bet ir į ją sudėtos tam tikros vaikų ugdymo galimybės, ištisa kultūrinė terpė, diskusijos, atmosfera, intelektualūs pokalbiai ir šių dienų universalios aktualijos. Autorė šią knygą pradėjo rašyti 2014 metais ir ją įkvėpė, o tiksliau įskaudino žiaurios teisminės imigrantų situacijos – ji dirbo vertėja. Persisunkusi realių istorijų, ji pradėjo rašyti šį romaną, o po kelerių metų JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas ambicingai ėmėsi statyti sieną su Meksiką, už nesaugios barikados palikdamas dar daugiau nelaimėlių. Man labai įstrigo viena knygoje motinos išsakyta mintis apie pabėgėlių ir imigrantų dalią bei vietinių gyventojų požiūrį: mes linkę viešojoje erdvėje labai politizuoti šį reikalą, ieškoti grėsmių, išvengdami esminio humanistinio ir empatiško santykio su pabėgėliais. Ypač tai akivaizdu buvo šį vasarą ištikus emigrantų krizei per Baltarusiją, kai didžioji piketuojančių žmonių pasisakymai per TV žinias, akivaizdžiai buvo politizuoti įsitikinimai apie kitataučius.

 

„Pragmatiškas klausimas: ar neturėčiau tiesiog dokumentuoti, kaip rimta žurnalistė, kokia buvau, kai pradėjau dirbti prie radijo ir produkcijos? Realistinis klausimas: galbūt geriau vaikų istorijas saugoti nuo žiniasklaidos kiek tik įmanoma, nes kuo daugiau dėmesio galimai poleminis klausimas sulaukia žiniasklaidoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus politizuotas, o šiais laikais politizuota problema jau yra ne reikalas, kuriam reikia skubių debatų viešojoje erdvėje, o greičiau derybų įrankis, kuriuo partijos lengvabūdiškai naudojasi, norėdamos įgyvendinti savo programas (p. 109).“

 

Šiame epiniame pasakojime sodriai ir jautriai perteikiama šeimos kelionė į savęs kaip šeimos pažinimą. Ir jeigu lemta šiai kelionei baigtis išsiskyrimu, toji gyvenimo patirtis keliaujant per valstijas su skirtingais tikslais, su miegančiais ir prabundančiais vaikais ant galinės sėdynės, nuteikia skaitytoją kažin kokiam gyvenimo akimirkos įsiklausimui. Gale knygos pateikiamos unikalios berniuko per visą kelionę darytos nuotraukos – dar vienas archyvas! – kuris liudija, kad esame žmonės, kurie laikui bėgant praeities įvykius linkę pamiršti arba prisiminti kiek kitaip, o šis archyvavimas, šis nuotraukų dokumentavimas leidžia tiksliau rekonstruoti praeitį. Viename lygmenyje šeimos kelionės archyvai, o kitoje – tų pabėgėlių vaikų, kurie perkaitę nuo saulės ir išsekę nuo troškulio miršta dykvietėse, senose indėnų žemėse ir tampa tik taškeliais žemėlapiuose ir prarastųjų vaikų archyvų įrašuose. Galimas daiktas vienintelis įrašas, liudijantis apie jų buvusį egzistavimą šiame pasaulyje.

 

Knyga nesistengia analizuoti politinio konteksto, bėgančių vaikų priežastis, autorė kiek įmanoma išlieka apolitiška ir perteikia asmeninius susirūpinimus per knygoje vaizduojančius veikėjus. Manau, kad knyga labai pavykusi, išsiskirianti savo išmone, kompozicija, idėjomis. Jeigu kitiems rašytojams ir keliame pagrįstą klausimą, kokią jų literatūra atlieka misiją, tai V. Luisellei tikriausiai tokių klausimų nebelieka, nes knygos medžiaga kalba pati už save.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jeanine Cummins "Amerikos purvas"

Jeanine Cummins. „Amerikos purvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 520.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip jus visus veikia bestselerio reklama? Pavyzdžiui, knyga sensacija; knyga, kurią turite-privalote perskaityti; knyga, kurios nebepaleisite iš rankų? Arba: „Šių laikų Rūstybės kekės!“ Būtent taip pristatyta dar prieš karantiną Amerikoje šiemet pasirodžiusi ketvirtoji Jeanine Cummins (g. 1974) knyga Amerikos purvas (angl. American Dirt), kurią nedelsiant į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė. Skambios frazės, skandalingos antraštės apie tai, kad knygos autorei buvo atšaukti susitikimai su skaitytojais dėl jos pačios saugumo. Žinoma, dalis visų antraščių veikia kaip papildoma reklama, tačiau vos tik perskaičius 50 pirmųjų romano puslapių tampa aišku, kodėl ši knyga tapo tokia skandalinga.

Pati autorė gale romano taria savo žodį ir sako, kad knygą ją inspiravo prašyti šios priežastys: „Tokia literatūra skaitytojams padeda suvokti smurto į pietus nuo JAV kilmę. Bet šitokio smurto aprašymas dar labiau sustiprina baisiausius su Meksika susijusius stereotipus. Taigi pastebėjau, kad trūksta romanų, kurie pažvelgtų į tas istorijas iš arčiau, pavaizduotų žmones, esančius kitoje barikados pusėje. Paprastus žmones, kaip aš (p. 511).“ Nekyla abejonių, kad autorę inspiravo ir asmeninės patirtys. Ji tvirtina, kad jos sutuoktinis – emigrantas, o gyvenime buvo tokių akimirkų, kad tereikėjo vieno policininko bilstelėjimo į langelį, kad vyras būtų deportuotas. Visgi neatimsi vieno, kad romanas yra visuomenės formuojamojo požiūrio įrankis, pagrįstas pagrindinės veikėjos Lidijos ir jos sūnaus Luka išgyvenimais. Pakeisti visuomenės požiūrį į emigrantus, statant Trampui sieną su Meksiką yra, sakyčiau, Sizifo darbas.

 

Aiškus knygos politinis kontekstas šių dienų perspektyvoje, manau, autorei tik padėjo būti labiau matomai. Skaitant kūrinį, kuris prasideda kaip veiksmo trileris – berniukas šlapinasi tualete ir jo namus apšaudo kartelio „Sodininkų“ pakalikai. Išžudyta 16 šeimos narių, liko gyva tik motina ir sūnus, kurie susirengia į beveik 5 tūkstančių kilometrų bėgimo žygį. Autorė puikiai išstudijavo geografiją, pati važinėjo palei JAV ir Meksikos sieną ir iš liudytojų apklausų nubrėžė netgi tikslius bei logiškus maršrutus, kuriuos panaudojo romane. Šimtai kasdien emigrantų keliauja ant „bestijų“, vadinamųjų traukinių į el norte, šiaurę, kad kirstų sieną ir išsigelbėtų nuo persekiotojų.

 

Visos knygos sąranga primena vieną nesibaigiantį paklaikusios motinos bėgimą – žodžiu, trileris, į kurį pasinerti nėra sudėtinga, kadangi pasakotojas nuolat viską vaizduoja iš motinos perspektyvos, todėl skaitytojas jaučia ir įsivaizduoja taip, kaip autorė ir siekė – pamatyti nematomą imigrantų žmogiškąją dalią. Visi likę 400 puslapių iš esmės yra nuolatinio bėgimo, lėkimo ir nesaugumo perteikimas, kartais taip primityviai ir nuosaikiai, kad knygą, manau, laisvai perskaitytų koks ketvirtokas. Begalinis autorės noras „pademonstruoti“ motinos stresą atsipirko lengvai atpažįstamais holivudiniais filmų siužetais apie žmones vergus iš Centrinės Amerikos, todėl knyga literatūriškai buvo gana nyki. Kita geroji pusė tiems, kurie labiau mėgsta lengvą stilių arba grafomaniška maniera parašytas knygas, manau, plos katučiu, jog viskas labai įtaigu, gertai perteikta, tekstą galima skaityti įsijautus ir neatitraukus akių. Bet tokia pat maniera, manding, parašyti ir plokšti viensiužetiniai meilės romanai, kokių galime įsigyti autobusų stočių kioskeliuose, kad kelelis nedulkėtų.

 

Jeanine Cummins 

Nenoriu sumenkinti knygos įspūdžio, tačiau literatūrine prasme knygai stinga paties literatūriškumo. Ji parašyta pernelyg primityviai suprantamai, taip atvirai, kad retsykiais primena bulvarinį skaitalą, bet tai jokia vertėjos kaltė, toks tas Amerikos purvas. Taip pat plokščias, nuvalkiotas ir holivudinis sentimentalumas, kai Lidija nuolat „bėga“ į praeitį, ieškodama vilties ir išeičių arba, kai dabarties detalės jai sužadina asociacijas ir tokiu būdu pasakotojas mus per Lidiją nukelią į praeitį: „Tas laikas Akapulke kartais jį net suerzindavo, kai Luka, vos atsidūręs netoliese, įsibraudavo jai į širdį ir mintis, kai Lukos energija pasiglemždavo viską aplink. Ji mylėjo tą berniuką visa širdimi, bet, o Dieve, būdavo dienų, kai ji laisviau atsikvėpdavo tik atsisveikinusi su juo prie mokyklos vartų. Šitų jausenų nebelikę: ji prisitvirtintų prie savęs, prisisiūtų prie odos, savo kūną visiems laikams prisiklijuotų prie jo, jeigu tik galėtų. Priaugintų savo plaukus prie jo skalpo, taptų neatskiriama motina dvyne (p. 400).“ Ilgi emociniai aprašymai, kaip kiekvienu svarbesniu ir reikšmingesniu momentu jaučiasi Lidija, primena pasakotojo budėjimą prie amžinai merdinčio ligonio, kuris diagnozuoja ir išsamiai raportuoja skaitytojui, todėl tai nelabai veikia didžiulės apimties kūrinyje, nebent jums patinka „tyrinėti“ ir taip akivaizdžius kūniškus refleksus ir emocijas, juolab kad ir kalba nėra išskirtinė. Kitą vertus, žinant autorės tikslus ir motyvus, toks troškimas viską patologiškai nuosekliai aprašyti pasiteisina.

 

Nepaisant mano kritikos literatūriškumui, romano stipriosios sudedamosios dalys visgi būtų sukurtas trilerio veiksmas, išreikštas bėglių migrantų kasdienybės terpėje. Daug meksikietiškų, norisi sakyti, egzotiškų kultūrinių atributų, kurie išplečia romano atmosferą, padaro ją tolimą šiaurietiškoms smalsioms lietuviškoms širdims. Romane aprašoma seserų Rebekos ir Soledados – dviejų paauglių mergaičių iš Hondūro – bėgimo istorija nemažiau jautri ir kraupi, o kai pabaigoje vienas iš veikėjų nori vieną iš merginų dar ir išprievartauti, kyla net siutas, kiek ten tos vargšės psichologiškai ištvers. Bet žmogus tveria tol, kol tveria jo kūnas. Paskutinieji puslapiai apie bėgimą per dykumą išties įtaigūs, nors autorė detalėmis ir nepiktnaudžiauja – kuprinės, įtrintos pūslės, lietus, karštis ir motinos jaudinimasis – užtenka perteikti trilerio nuotaikai.

 

Nepabijosiu pasakyti, kad knyga suręsta pagal populiariosios literatūros žanro kanonus ir galima skaityti kaip pramoginį kūrinį, tarkim, kaip skaitome fiktyvius skandinavų detektyvus, o iš kitos pusės – tai polinės situacijos vaizdavimas, norint atkreipti dėmesį į bėglių imigrantų traumines patirtis. Lietuviškuose internetiniuose portaluose netrūksta aikčiojimų, kad šioji knyga labai gera. Lengvumas ne visada yra teksto pranašumas ir akivaizdu, kad tekstas, kad ir verstinis, nėra šios knygos stiprioji pusė. Tai knyga, kuri veikia kaip politinis atsakas į respublikoniškus Donaldo Trumpo politikos sprendimus, kurie didiną amerikiečių kaip žemynų gyventojų atskirtį. Knygoje minima, kad JAV gyventojai nusisavino Ameriką ir ėmė vartoti savo šalies pavadinime tarsi jie būtų žemyno šeimininkai, apsitvėrė save tvoromis ir atitvėrė kitus, tarsi kiti būtų antrarūšiai Amerikos žemyno gyventojai, tačiau akivaizdu, kad net likę už sienos nesaugiame ir bauginančiai nusikalstamame pasaulyje, dar žmonės turi svajonių, bet didžiausia iš jų – gyventi saugų ir garantuotą gyvenimą visoms žemyne esančioms tautoms, po kurių kojomis ta pati amerikietiška žemė, tas pats limpantis purvas.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Liz Nugent "Išnarplioti Oliverį"

Liz Nuget. „Išnarplioti Oliverį“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 2016 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Nedidelį airių rašytojos Liz Nuget romaną Išnarplioti Oliverį (angl. Unravelling Oliver) pasitikau be išskirtinių lūkesčių, vien pasikliaudamas leidyklos Baltos lankos leidžiamos kokybiškos literatūros pasiūla. Knyga pelnė Irish Book Award apdovanojimą 2014 metais, o šiemet ją į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

Iš esmės į Išnarplioti Oliverį „suplaukia“ keletas literatūrinių žanrų – tai ir kriminalinė istorija, tai ir žmogiškoji Dikenso istorija, bet kartu tai ir elitinės literatūros prieskoniais dvelkiantis pasakojimas. Dėmesio centre – pagyvenęs Oliveris, kuris smarkiai sumuša savo žmoną ir atsiduria psichiatrijos klinikoje. Nuo pagrindinio įvykio retrospektyviai grįžtama į praeitį ir pasakojama priežasties užuomazgų istorija, kartais itin nejaukiai, bauginančiai, kuriant žmogaus monstro, tikrojo blogio idėją, kad net polifoniniame veikėjų pasakojimo koliaže atrodo, jog kartu paneigiamas ir kuriamas metafizinis paties blogio mitas apie Oliverį, tačiau, po veikėjų išpažintimis iš esmės slepiasi gana žmogiška ir visiems puikiai suprantama istorija.

Romanas nevienalytis, jį sudaro ištisa veikėjų grandis, atskiri pasakotojų balsai (buvusi Oliverio meilužė Moja, buvusi mylimoji Lora, Maiklas, Barnis, prancūzė Veronik, Judžinas), kurie visi turi papasakoti savo asmenines istorijas, susijusias su Oliveriu. Autorė lengvais potėpiais dėlioja iš pirmo žvilgsnio gana paprastą muilo operos vertą siužetą: neturtingas ir tėvų paliktas Oliveris trokšta turtų, pripažinimo, būti svarbiu, kad per sėkmę susigrąžintų tėvo prielankumą, todėl pasikliaudamas savo fizinėmis duomenimis ir gebėjimais bei įžvalgumu, leidžiasi įgyvendinti savo tikslo gana radikaliais būdais. „Jau seniai buvau susitaikęs su mintimi, kad savo gyvenime jis manęs nenorėjo, bet visada turėjau vilties, kad vieną dieną sugebės man atleisti už kažką, ką jo manymu, esu padaręs, didžiuosis mano pasiekimais ir pripažins mane savo sūnumi (p. 120)“.

Iš esmės Išnarplioti Oliverį pasakojimo struktūra veikia kaip atmosferos kūrimo priemonė, leidžianti gausioms pasakojimo perspektyvoms užminti įdomią Oliverio gyvenimo mįslę, galvoti apie jo asmenybės tapsmo periodus ir netgi šiek tiek piktintis. Būtent koliažiniu principu surėdytas perspektyvų žvilgsnis į Oliverį, leidžia pačiam skaitytojui tapti dar vienu įterptiniu pasakotoju, susidarančiu savo asmeninę nuomonę apie Oliverį. Nors pasakojimo strategija toli gražu nėra nauja, bet be jos šis romanas vientisume nebejaudintų ir nebūtų toks įtraukiantis bei paveikus.

Autorė iš esmės neužsiima mistifikavimu, ji išgaubia realų pasaulį perspektyvomis ir sukuria prigimtinio blogio iliuziją. Kaip vėliau paaiškėja, Oliveris tėra suformuotas tėvo nemeilės ir Liz Nugent kurpdama finalinį akcentą, visgi pasinaudoja senu geru posakiu: „obuolys nuo obels toli nerieda“ ir pavaizduoja Oliverį kaip jo tėvo naujesnę versiją. Bet taip dažnai gyvenime ir būna, nuo to, ko bėgame ir bijome, tuo patys ir pavirstame. 

Liz Nugent

Kurdama antraeilius veikėjus, L. Nugent pasitelkia nacionalinius aštunto ir devinto dešimtmečio ypatumus, politinę, ekonominę situacijas. Pavyzdžiui, gėjus Maiklas, nors pasakoja iš esmės apie Oliverį, bet nuolat pasakoja apie to meto homoseksualų padėtį šalyje ir savo coming out (liet. atsiskleidimas). Ne ką įdomesnė avantiūristės aktorės Mojos gyvenimo istorija bei vienišos ir vaiko per gaisrą netekusios Veronik pasakojimas. Iš esmės visi veikėjai atskleidžiami per jų asmenines gyvenimo žaizdas, nes tikriausiai ir nėra įtaigesnio būdo tai padaryti trumpame polifoniškos struktūruotame romane, neišeinant dėl rašto iš krašto.

Pasakojimą išplečia Oliverio jaunystės nuotykiai Prancūzijoje, jo santykiai su Veronik, čia šiek tiek užkabinama senesniosios airių kartos pasaulėžiūra, Holokausto tema, kriminalinė žmogžudystės bei autentiškų kūrinių vagystė – šios pasakojimo gijos įgalina detektyvinio-kriminalinio romano klodą, bet visumoje romanas labiau psichologinė drama, kuri nagrinėja žmogaus elgsenos ir asmens formavimo aplinkos įtaką žmogaus gyvenime. Yra teoretikų, kurie tvirtina, kad kiekviename žmoguje iš prigimties glūdi blogis, tik nežinia, kada jis ir kokiais būdais pasireikš. Liz Nugent kūriniu svarbu atskleisti tam, kokios reikia žmogui terpės, kad įvyktų šis blogio pabudimas žmoguje.

Beskaitydamas šią knygą prisiminiau prieš beveik dvejus metus skaitytą amerikiečių autorės puikų Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos, kuriame panašiu perspektyvų principu nagrinėjami vienos šeimos santykiai – ten irgi būta smurto, pavydo, meilės, keršto... Išnarplioti Oliverį kur kas kompaktiškesnė istorija, neturinti tiesioginių sąsajų su antikiniais įvaizdžiais, bet visgi pabaigoje tikėjausi išgirsti ir dar vieną balsą – sumuštosios Oliverio žmonos Elis pasakojimo versiją, bet regis, autorė nebenorėjo išsiplėsti ir, vargu, ar dar viena versija būtų ką nors suteikusi šiai istorijai. 

Apibendrinant romaną, norisi pasakyti, kad knyga gera, įtraukianti savo pasakojimo pasirinkta perspektyva, kuriant daugiavariantinį žmogaus asmenybės matymo ir vertinimo vaizdinį. Knyga – atmosferinė, ją lengva skaityti kaip populiariosios literatūros tekstą, tačiau akivaizdu, kad idėjinis lygmuo, raiškos būdai yra elitinės literatūros privalumai, kurie lengvame pasakojimo tone sukuria bauginančio žmogaus sielos perspektyvą pažinti ir priimti gyvenimą kartais mums nepriimtinais būdais. Bet kokiu atveju, aukščiausiame idėjiniame lygmenyje ši knyga yra apie nemeilės atoveiksmį tiek Oliverio, tiek mūsų visų gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela