Knyga: Valeria Luiselli "Prarastųjų vaikų archyvas"

 Valeria Luiselli. „Prarastųjų vaikų archyvas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 464 p.

 

Sveiki,

 

Pirmąkart apie meksikiečių kilmės rašytoją Valeria Luiselli (g.1983) sužinojau, kai dariau įrašą apie ilgąjį The Booker Prize knygų sąrašą. Būtent joje sušmėžavo ir netgi sudomino rašytojos romanas Prarastųjų vaikų archyvas (angl. Lost Children Archive), kuris pasakoja apie po Ameriką keliaujančią šeimyną, kuri įrašinėja gamtos garsus ir bando surasti dvi meksikiečių mergaites, kirtusias JAV ir Meksikos sieną. Neįprasto romano fabula, kompozicija ir pasirinktos perspektyvos autorė, kuri iki tol rašė tik ispaniškai, debiutuoja šiuo romanu kaip angliškai rašanti, o tai beregint atnešė tarptautinį pripažinimą. Nors romanas nepateko į trumpąjį Booker sąrašą, tačiau kituose prestižiniuose literatūros apdovanojimuose pelnė finalininkės apdovanojimą. Įdomus faktas, kurį sužinojau tik pabaigęs skaityti knygą, jog autorė buvusi garsaus meksikiečių rašytojo Álvaro Enrigue žmona. Būtent šio rašytojo knygą Staigi mirtis ką tik išleido leidykla Rara. Prarastųjų vaikų archyvas į lietuvių kalbą išvertė Marija Bogušytė.

 

Iš tikrųjų iš šio romano tikėjausi kontekstu kažko labai panašaus į pernai skaitytą Jeanine Cummins skandalingą romaną Amerikos purvas. Anas romanas taip pat nagrinėjo meksikiečių pabėgimą į JAV problemą tiek emociniame, tiek politiniame kontekstuose, tačiau Amerikos purvas parašytas įtraukiu pop trilerio literatūriniu stiliumi, o štai Valeria Luiselli  romanas kur kas literatūriškesnis, įmantresnis ir neslėpsiu, kur kas įdomesnis.

 

Istoriją, kurioje nėra vardų, pasakoja mama. Ji kartu su vyru ir dviem vaikais leidžiasi per visą Ameriką automobiliu archyvuodami įvairius dalykus. Vyras atlieka autentiškų garsų įrašymą, domisi indėnų apačių kultūra, o mama panirusi į meksikiečių pabėgėlių vaikų problemas. Ant galinių automobilių sėdynių jie vežasi du vaikus: dešimtmetis berniukas – vyro vaikas, o penkiametė mergaitė – moters iš ankstesnių santykių su kitu vyru. Jiems bekeliaujant, moteris nuolat užsimena, jog tai jų paskutinioji kelionė kaip šeima, nes po jos jiedu išsiskirs ir kartu su savo vaikais pasuks skirtingais gyvenimo keliais. Tai tarsi atsisveikinimo ritualas, o galgi net bandymas išlaikyti santykius – sunku suvokti, ko kiekvienas labiau trokšta, tačiau kelionėje išsiskiria jųdviejų nuomonės, skirtingi ir jų tyrinėjimo objektai.

 

Romano kompozicija labai įdomi – skyriai suskirstyti į tam tikras archyvuotas dėžes. Kelionėje aptariamos knygos, klausoma muzika, žiūrima į fotografijas ir t. t., kurie kiekviename knygos skyriuje vienaip ar kitaip intertekstualiai perteikiami. „Mano sesuo, kuri dėsto literatūrą Čikagoje, mėgsta sakyti, kad Keroucas yra kaip milžiniškas penis, sisiojantis ant visų valstijų. Jos manymu, savo sintakse jis žymisi teritoriją, pretenduoja į centimetrus, mėtydamas veiksmažodžius į sakinius, užgrūzdamas kiekvieną tylos akimirką (p. 106).“ Tokiu būdu sukuriama intelektualios ir apsikaičiusios šeimos kelionė, kurioje atsiskleidžia ir intelektualusis vaikų auklėjimas. Šeima klausosi V. Goldingo Musių valdovo įrašo, apie jį diskutuoja su vaikais. Autorė labai pagaviai perteikia penkiametės ir dešimtmečio vaikų psichologiją, jų minties raišką, todėl atrodo, kad jie auga, mokosi ir bręsta bastydamiesi be namų tiesiog ant galinės automobilio sėdynės. Būtent tie momentai, kai kalba vaikai ir bando suprasti šį pasaulį, sakyčiau, buvo vieni įdomiausių šioje knygoje, nes jie tokie tikri, jog atrodo, kad pati autorė juos išrašė iš paties gyvenimo.

 

Šalia šios istorijos mama skaito knygą apie vaikų bėgimą iš Meksikos į JAV, kurios vadinamos elegijomis. Pati autorė savo kūrinio modelį pertransformavo iš gausybės literatūros, pradedant antikos epais ir baigiant pačiu Keroucu. Pagaviai išgautas kelionės ritmas, mamos požiūris į vaikus ir vyrą, jos bandymus susivokti savo jausmuose, tačiau neretai ji paskendusi savo tikslo siekiame – žūtbūt surasti mergaites, kol jos nedeportuotos iš šalies. Netrukus berniukui, kuris visą kelionę dokumentuoja fotografijomis, susivokia, kad tėvai, sėdėdami automobilio priekyje, pernelyg mažai skiria jiems dėmesio, o ir atrodo, kad mamai kur kas svarbesni dingę vaikai, todėl jis pasiima savo netikrą sesutę ir pats ryžtasi jų ieškoti. Būtent antrojoje knygos pusėje staiga pasikeičia pasakojimo perspektyva ir viskas pasakojama iš berniuko pozicijos, (įterpiami magiško realizmo, haliucionacijų, sąmonės srauto pasakojimo fragmentai), kaip jis matė visą šią kelionę, kaip jautė besiskiriančios šeimos santykius, apie kuriuos suaugusieji prie jų nediskutuodavo.

Valeria Luiselli

 

Šeimos kelionė perteikta psichologizuotai, tačiau knyga stipriai suliteratūrinta ne tik savo išskirtina kompozicija, bet ir į ją sudėtos tam tikros vaikų ugdymo galimybės, ištisa kultūrinė terpė, diskusijos, atmosfera, intelektualūs pokalbiai ir šių dienų universalios aktualijos. Autorė šią knygą pradėjo rašyti 2014 metais ir ją įkvėpė, o tiksliau įskaudino žiaurios teisminės imigrantų situacijos – ji dirbo vertėja. Persisunkusi realių istorijų, ji pradėjo rašyti šį romaną, o po kelerių metų JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas ambicingai ėmėsi statyti sieną su Meksiką, už nesaugios barikados palikdamas dar daugiau nelaimėlių. Man labai įstrigo viena knygoje motinos išsakyta mintis apie pabėgėlių ir imigrantų dalią bei vietinių gyventojų požiūrį: mes linkę viešojoje erdvėje labai politizuoti šį reikalą, ieškoti grėsmių, išvengdami esminio humanistinio ir empatiško santykio su pabėgėliais. Ypač tai akivaizdu buvo šį vasarą ištikus emigrantų krizei per Baltarusiją, kai didžioji piketuojančių žmonių pasisakymai per TV žinias, akivaizdžiai buvo politizuoti įsitikinimai apie kitataučius.

 

„Pragmatiškas klausimas: ar neturėčiau tiesiog dokumentuoti, kaip rimta žurnalistė, kokia buvau, kai pradėjau dirbti prie radijo ir produkcijos? Realistinis klausimas: galbūt geriau vaikų istorijas saugoti nuo žiniasklaidos kiek tik įmanoma, nes kuo daugiau dėmesio galimai poleminis klausimas sulaukia žiniasklaidoje, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus politizuotas, o šiais laikais politizuota problema jau yra ne reikalas, kuriam reikia skubių debatų viešojoje erdvėje, o greičiau derybų įrankis, kuriuo partijos lengvabūdiškai naudojasi, norėdamos įgyvendinti savo programas (p. 109).“

 

Šiame epiniame pasakojime sodriai ir jautriai perteikiama šeimos kelionė į savęs kaip šeimos pažinimą. Ir jeigu lemta šiai kelionei baigtis išsiskyrimu, toji gyvenimo patirtis keliaujant per valstijas su skirtingais tikslais, su miegančiais ir prabundančiais vaikais ant galinės sėdynės, nuteikia skaitytoją kažin kokiam gyvenimo akimirkos įsiklausimui. Gale knygos pateikiamos unikalios berniuko per visą kelionę darytos nuotraukos – dar vienas archyvas! – kuris liudija, kad esame žmonės, kurie laikui bėgant praeities įvykius linkę pamiršti arba prisiminti kiek kitaip, o šis archyvavimas, šis nuotraukų dokumentavimas leidžia tiksliau rekonstruoti praeitį. Viename lygmenyje šeimos kelionės archyvai, o kitoje – tų pabėgėlių vaikų, kurie perkaitę nuo saulės ir išsekę nuo troškulio miršta dykvietėse, senose indėnų žemėse ir tampa tik taškeliais žemėlapiuose ir prarastųjų vaikų archyvų įrašuose. Galimas daiktas vienintelis įrašas, liudijantis apie jų buvusį egzistavimą šiame pasaulyje.

 

Knyga nesistengia analizuoti politinio konteksto, bėgančių vaikų priežastis, autorė kiek įmanoma išlieka apolitiška ir perteikia asmeninius susirūpinimus per knygoje vaizduojančius veikėjus. Manau, kad knyga labai pavykusi, išsiskirianti savo išmone, kompozicija, idėjomis. Jeigu kitiems rašytojams ir keliame pagrįstą klausimą, kokią jų literatūra atlieka misiją, tai V. Luisellei tikriausiai tokių klausimų nebelieka, nes knygos medžiaga kalba pati už save.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker Prize 2019 knygų sąrašas / Booker Prize 2019 Long List

Sveiki,

Laukiau, kol šiais metais paskelbs Booker Prize ilgąjį knygų sąrašą ir pramiegojau, nes tik iš facebooko sužinojau, jog jis jau paskelbtas, net buvau pamiršęs datą, gal dėl to, kad vasara, atostogos, galvoje zuja kasdieniai kiti dalykai. Iš tikrųjų labai laukiau šio sąrašo, nes šiemet pirmieji metai, kada pasikeitė šios premijos mentoriai, kurie anksčiau buvo „Man Group“. Visgi galvojau, ar pasikeitus mentoriams, kaip nors ši premija patirs didelių pokyčių, tačiau pokyčių neįvyko, pasikeitė nežymiai tik premijos pavadinimas, o pažvelgus į ilgąjį sąrašą tampa aišku, kad nemaža dalis pavardžių Booker premijos pretendentai – veteranai, jau pelnę arba nekartą nominuoti šiai premijai, pavyzdžiui, Margaret Atwood, Salman Rushdie ar Deborah Levy.

Paskutiniuoju metu Bookerio laimėtojais ir nominantais labai domisi mūsų lietuviškos leidyklos, tad nusprendžiau trumpai apžvelgti knygas, kurių dalis, manau, tikrai per artimiausius kelerius metus sulauksime ir lietuviškai.

Bernardine Evaristo (UK), Girl, Woman, Other (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 4.49

„Mergina, moteris, kita“ – tai 12 istorijų grandinė, papasakota šiuolaikiškai ir dinamiškai. Tos istorijos apie skirtingas moteris, dažniausiai juodaodes, gyvenusias įvairiais laikotarpiais ir jų asmenines kovas.

Chigozie Obioma (Nigeria), An Orchestra of Minorities (Little Brown)

Goodreads reitingas 3.75

„Minorinis orkestras“ – tai iš Nigerijos kilusios rašytojo romanas apie naivuolį paukštininką iš Nigerijos, kuris įsimyli turtingą merginą, kuri bando nusižudyti. Galiausiai jis emigruoja mokytis į Kiprą, tačiau jį apgauna ir jis tampa klajojančiu benamiu... Tai ilgas širdį veriantis epas, kaip žmogus kuo labiau leidžiasi į pasaulį, tuo labiau jis tolsta nuo savo svajonės. Šitą ir aš mielai perskaityčiau.

Deborah Levy (UK), The Man Who Saw Everything (Hamish Hamilton)

Goodreads reitingas 3.85

„Žmogus, kuris mato viską“ iš tikrųjų nemato nieko. Va, šitą tai tikrai noriu, kad kas išverstų! Romane pasakojama apie 1988 metus, kada pagrindinis veikėjas Solas rašo politinį esė apie Vokietijos Demokratinę Respubliką, jis įsivelia į politinius niuansus, tačiau „serga“ „The Beatles“ muzika, bando nusifotografuoti perėjoje, kurioje legendinė grupė padarė albumo viršelio nuotrauką, galiausiai apmąsto savo nevykusius santykius... Staiga istorija pakrypsta ir apie šiuolaikinę Europą, viskas atrodo chaotiška, nes autorė sulieja žmogaus veiksmų cikliškumą su istoriniais Europos kontekstais, kurie dėsningai atkartoja veikėjo gyvenimo periodiškumą. Kvepia tiesiog labai gera knyga, o autorei tai jau trečioji Booker nominacija. Netrukus BALTO leidykla išleis jos knygą „Karštas pienas“ – prieš trejetą metų nominuota Bookeriui.

Lucy Ellmann (USA/UK), Ducks, Newburyport (Galley Beggar Press)

Goodreads reitingas 4.33

„Antys, Newburyportas“ – tai ilgiausias ir storiausias šiais metais Bookeriui nominuotas romanas, kurį parašė amerikiečių romanistė. Knyga jau vadinama romano žanro revoliucija ir daug kas ja susidomėjo. Šioje istorijoje aprėpiama informacinio poveikio šiuolaikinių žmonių gyvenime žala, kai nuolat esame gąsdinami karais, nuodais, nesveiku maistu, šaudynėmis mokyklose ir visais negatyviais įvykiais, kuriuos kasdien girdime ir veikia mūsų sąmonę, kai jaudinamės net ne dėl savo problemų, o viso pasaulio... Romanas, manau, daug žadantis, aktualus ir globalus.

Valeria Luiselli (Mexico/Italy), Lost Children Archive (4th Estate)

Goodreads reitingas 3.90

Autorės knygoje „Prarastų vaikų archyvas“ pasakojama apie vyrą ir žmoną, kurie su dešimtmečiu sūnumi sėda į automobilį „Volvo“ ir susiruošia pervažiuoti nuo rytinės pakrantės kone pusę JAV, kad surinktų medžiagos savo dokumentiniams darbams ir patirtų gamtos grožį. Šeima keliauja, viskas atrodo idealu, tačiau juos pasiekia žinia, kad prie Meksikos ir JAV sienos yra sulaikyti tūkstančiai vaikų, kurie vėl bus išsiųsti į Meksiką nežinia kokiam likimui, nes jie negali patekti į JAV... Gaubiami šio politinio įvykio, netrukus paaiškėja, jog sūnus šioje kelionėje jaučia, kad tarp tėvo ir mamos vis labiau versi santykių bedugnė... Romanas pasižymi pasakiškai gražiai aprašoma kelione, subtiliais santykių atskleidimais ir prisiminimų, patirčių archyvavimu kiekvienam iš knygos veikėjų.

Jeanette Winterson (UK), Frankissstein (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.00

Autorė lietuviams puikiai žinoma dėl knygos „Apelsinai ne vieninteliai vaisiai“, „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Šįkart ji parašė romaną „Frankisšteinas“, kuris yra apie žmonių kūnus, kuriuose jie gyvena, ir kūnus, kuriuos jie norėtų turėti. Remdamasi dalinai „Frankenšteinu“ autorė kuria ir rimtą, ir kartu juokingą pasakojimą apie transeksualų gydytoją, apie Viktorą, kuris grįžta gyventi pas mamą ir bando sukurti sekso lėlę vienišiems vyras... Iš anotacijos matyti, kad romanas aktualus jau vien dėl to, kad gyvename kūno kulto laikotarpiu ir visi daugiau ar mažiau turime sudėtingą santykį dėl savo netobulumu. Manau, romanas išties įdomus.

Salman Rushdie (UK/India), Quichotte (Jonathan Cape)

Goodreads reitingas 4.44

Dar tik pasirodantis romanas pasauliniu mastu senbuvio Booker rašytojo Salman Rushdie romanas „Kichotas“ yra šių dienų Don Kichoto pavyzdys. Anuomet Servantesas kūrė šį romaną pašiepti riterių kultūrą, o Rushdie versija siekia pašiepti moralinio ir dvasinio nuosmukį ženklinančią nūdienos kultūrą. Pasakojama apie šių dienų Kichotą, kuris įsimyli televizijos žvaigždę ir kartu su įsivaizduojamu sūnumi leidžiasi per šiuolaikinę šalį, kad įrodytų savo meilę ir ištikimybę... Iš aprašymo atrodo kiek kitoks romanas, nei įprasta S. Rushdie, bet jis ir čia neatsisako savotiško savo juodojo arkliuko – magiškojo realizmo. Manau, anksčiau ar vėliau romaną matysime lietuviškai, nes šis rašytojas pas mus skaitomas.

Max Porter (UK), Lanny (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 4. 25

Kaip daugelis sutaria dėl šios knygos – ji keista ir tuo įdomi! Rašytojas pasakoja apie netoli Londono įsikūrusį mažą miestelį, jo žmones ir gyvenimus. Autorius sujungia mitologiją su šių dienų realybe, stebi pavienius miestelėnus ir pasakoja jų istorijas... Galiausiai viso miestelio žmonės tampa orkestru, vienu balsu, kurį klausosi mitinė būtybė iš praėjusio amžiaus, kurią vietos vaikai vaizduoja kaip gamtos-miško būtybę. Daugelis romaną vadina drąsiu ir originaliu.

Margaret Atwood (Canada), The Testaments (Vintage, Chatto & Windus)

Goodreads reitingas 3.95

Kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romanas „Testamentas“, žinoma jau iš viršelio, yra 1984 metais pasirodžiusio romano „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinys, kuris paaiškina ne vieną dešimtmetį skaitytojus kamavusius klausimus, kas nutiko Ofredai. Teko man skaityti pirmąją dalį dar prieš pasirodant serialui, ir romanas pasirodė išties labai geras. Manau, jeigu ne TV serialas, prie kurio scenarijaus padirbėjo rašytoja, šios knygos tęsinio tikriausiai nė nebūtų. Atwood puiki romanistė, už „Aklasis žudikas“ 2000 metais ji jau pelnė Booker ir tai įspūdingas kūrinys, tik labai bijau, kad šioji knyga yra tik literatūriškai perteikta jos scenarijaus kita versija...

Kevin Barry (Ireland), Night Boat to Tangier (Canongate Books)

Goodreas reitingas 4.11

Airių rašytojo romanas „Naktinis laivas į Tangerį“ pasakoja apie du pagyvenusius nusikaltėlius Morisą ir Čarlį, kurie naktinėja laive ir laukia vieno iš jų dukros. Šioji naktis jiems lemtinga, kadangi jie iš naujo permąsto ir prisimena savo draugystę, bendradarbiavimą, smurtą, nusikaltimus ir visus praeityje patirtus nuotykius. Rašytojas su nepaprastu humoro jausmu ir lyrizmu perteikia dviejų korumpuotų vyrų gyvenimus.

Oyinkan Braithwaite (UK/Nigeria), My Sister, The Serial Killer (Atlantic Books)

Goodreads reitingas 3.79

Iš Nigerijos esanti rašytojo šiemet su romanu „Mano sesuo, serijinė žudikė“ šovė į sensacijų viršūnę ir tikriausiai yra kol kas daugiausiai iš nominuotų goodreads puslapyje sulaukusi komentarų ir įvertinimų... Knygoje autorė tirštai ir juodomis spalvomis aprašo seserų ištikimybę; Ajola žudo savo vaikinus, kuriuos įsimyli, o sesuo padeda nuslėpti jos nusikaltimo įpročius, tačiau ji negali jos įduoti policijai, nes ji jos sesuo. Tačiau viskas ima keistis, kai Ajola susipažįsta su jos simpatija iš ligoninės... Knyga apie ištikimybę, priedangą, psichinius sutrikimus, manau, tokia knyga sudomintų daugelį lietuvių, kurie persisunkę skandinaviškojo stiliaus detektyvų ir norėtų šio to naujo.

John Lanchester (UK), The Wall (Faber & Faber)

Goodreads reitingas 3.70

Britų rašytojo distopinis romanas „Siena“ tik iš pažiūros gali priminti „Sostų karų“ saugomą sieną nuo žiemos ir nakties klajūnų... Kylant vandeniui žmonės ima gyventi salose, jie save izoliuoja statytinėmis sienomis, tarp tautų kyla karai, o pagrindinis veikėjas saugo sienos ruožą nuo priešų, bet kartu paklūsta ir savo viršininkams. Tai kataklizmų distopija, kuri ne vien apie klimatą, bet ir apie politinius valdžios užkulisius, skaldymą ir valdymą.

Elif Shafak (UK/Turkey), 10 Minutes 38 Seconds in This Strange World (Viking)

Goodreads reitingas 4.10

Šios autorės lietuviams pristatinėti nereikia. Leidykla „Tyto alba“ periodiškai kasmet išleidžia po vieną jos romaną ir ją puikiai daugelis skaito, nors man pačiam kol kas neteko... Naujausias autorės romanas „10 minučių, 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ pasakoja apie mirštančią moterį Leilą, kuri prisimena visą savo gyvenimą. Kaip ir O. Pamukui, taip ir šiai turkų rašytojai, neužtenka papasakoti vien tik žmogaus gyvenimą, šalia visada pasakojama egzotiškų tradicijų turinčios tautos istorija.