Sveiki, skaitytojai!
Šiuo įrašu tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų
istorijas, jų gyvenimus ir šįkart mano dėmesys airių rašytojai Anne Enright,
kurios dvi knygas turime lietuviškai: Šeimos sambūris, Užžėlęs kelias.
Abi jas perskaičiau ir man jos be galo patiko. Gaila, kad Bookerio laureatė
daugiau į lietuvių kalbą nebeverčiama, tačiau verta atkreipti dėmesį į jos
gyvenimą ir literatūrą. Kviečiu labiau susipažinti su Enright.
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS ANNE ENRIGHT
GYVENIMAS
Anne Enright gimė 1962 metų spalio 11 dieną Dubline,
Airijoje, ir užaugo tradicinėje, vidurinės klasės airių katalikų šeimoje,
kurioje tėvas dirbo inžinieriumi. Jos vaikystė ir paauglystė praėjo supančioje
tam tikroje emocinėje bei socialinėje suvaržymų aplinkoje, būdingoje XX amžiaus
antrosios pusės Airijai, kur vyravo stiprios religinės dogmos ir visuomenės
lūkesčiai. Nors jos šeima materialiai stokojo retai, namų atmosfera pasižymėjo
tam tikru santūrumu, o tėvai neskatino laisvo emocijų reiškimo ar atviro
bendravimo, todėl būsimoji rašytoja jau nuo mažų dienų išmoko stebėti aplinką
iš šono, kaupdama detales ir emocijas savo vidiniame pasaulyje. Šis ankstyvas
atstumo jausmas ir poreikis suprasti žmogiškuosius santykius vėliau tapo vienu
svarbiausių jos literatūrinio braižo elementų, padėjusių jai pastebėti šeimų
gyvenimo tamsiąsias puses ir nutylimas paslaptis.
Augdama ji domėjosi knygomis ir literatūra, o jos
vidinis pasaulis buvo pilnas savitų keistenybių bei lakios vaizduotės,
padėdavusios pabėgti nuo kasdienybės monotonijos. Mokyklos metais Anne nebuvo
įprasta mergaitė, pritampanti prie visuomenės standartų; ji pasižymėjo aštriu
protu, savitu humoro jausmu ir tam tikru ironišku požiūriu į aplinkinį pasaulį,
kuris dažnai glumina aplinkinius. Ji mėgo stebėti žmones viešosiose vietose,
kurti jiems biografijas ir mintyse nagrinėti jų elgesio motyvus, taip pamažu lavindama
rašytojos akį. Šis polinkis į gilią savistabą ir kartais šiek tiek cinišką
kasdienybės vertinimą padėjo jai išsiugdyti unikalią perspektyvą, leidžiančią
vėliau literatūroje be pagražinimų vaizduoti kasdienį gyvenimą, motinystės
iššūkius bei sudėtingus šeimos saitus.
Paauglystė ir ankstyva jaunystė Airijoje jai kėlė daug
prieštaringų jausmų, kuriuos ji vėliau dažnai apibūdindavo su tam tikru
kartėliu ir ironija. Apie šį laikotarpį ji yra atvirai sakiusi, kad jauni
žmonės tuo metu jautėsi tarsi gyvenantys dideliame, uždarame ir moraliai
pasenusiame akvariume, kur kiekvienas žingsnis buvo kontroliuojamas, o
individualumas – slopinamas. Ji yra teigusi, jog jos jaunystė Dubline buvo
laikas, kuomet „kiekvienas kampas kvepėjo bažnytiniu smilkalų dūmu ir kaltės
jausmu“, o visuomenė reikalavo iš moterų visiško nuolankumo bei tradicinių
vaidmenų priėmimo. Tokia slegiantis kultūrinis fonas skatino ją ieškoti būdų
išsivaduoti iš nusistovėjusių rėmų, todėl jaunystėje ji vis intensyviau krypo
link meno, kūrybos ir intelektualinės laisvės paieškų, kurios vėliau tapo jos
asmeninio išsivadavimo ir tapatybės pagrindu.
Prieš pasukdama į literatūrą, ji įgijo tvirtą
akademinį pagrindą, baigusi anglų literatūros ir filosofijos studijas garsiame
Dublino universitete „Trinity College“. Šis universitetinis etapas suteikė jai
ne tik gilesnį tekstų supratimą, bet ir leido susipažinti su platesniais
pasaulio kultūros bei egzistencinės filosofijos vėjais, kurie padėjo jai
formuoti savo pasaulėžiūrą. Po studijų Airijoje ji trumpam išvyko į Jungtinę
Karalystę, kur Londono universitete (Birkbeck College) studijavo televizijos
režisūrą, o vėliau pradėjo dirbti televizijos prodiuserė ir rekvizitore BBC
kanale. Šis periodas, praleistas užsienyje kuriant televizijos laidas, jai
suteikė vertingos profesinės patirties bei išmokė dirbti su montažu, ritmu ir
vizualine kalba, kuri vėliau labai pravertė rašant prozos kūrinius.
Galiausiai persilaužimas į rašytojos kelią įvyko
tuomet, kai ji suprato, jog darbas televizijoje ir svetimos istorijos jos
netenkina, todėl ji nusprendė visą savo dėmesį sutelkti į literatūrą. Prieš
išleidžiant pirmąją knygą, ji metė nuolatinį darbą ir įstojo į prestižinį
kūrybinio rašymo kursą Rytų Anglijos universitete (University of East Anglia),
kurį baigė su magistro laipsniu, o jos mentore tapo žinoma rašytoja Angela
Carter. Šis žingsnis leido jai išgryninti savo savitą balsą, atsikratyti
vidinių dvejonių ir pradėti rašyti trumpuosius apsakymus, kurie greitai
atkreipė kritikų dėmesį dėl savo drąsaus stiliaus ir psichologinio gylio. Taip,
perėjusi per griežtą airišką auklėjimą, jaunystės ieškojimus ir televizijos
užkulisius, ji galutinai žengė į literatūros pasaulį, netrukus tapdama viena
ryškiausių šių laikų airių prozininkių.
ANNE ENRIGHT RAŠYTOJOS KELIAS IR VĖLYVASIS
GYVENIMAS
Anne Enright literatūrinis debiutas įvyko 1995 metais,
kai ji išleido savo pirmąją trumpųjų apsakymų knygą „The Portable Virgin“,
kuri iškart atkreipė kritikų dėmesį savo kandžiu stiliumi, drąsa ir originaliu
požiūriu į kasdienybę. Šis sėkmingas startas parodė, kad ji turi išskirtinį
balsą, o jos vėlesnis debiutinis romanas „The Wig My Father Wore“ (1995)
dar labiau sustiprino jos pozicijas kaip savitos ir eksperimentuojančios
naujosios kartos airių prozininkės, drąsiai laužančios tradicinio pasakojimo
rėmus.
Svarbiausi jos kūriniai pasaulyje ir Lietuvoje puikiai
atspindi jos brandų talentą, tarp kurių ypatingą vietą užima lietuviškai
pasirodę romanai „Šeimos sambūris“ ir „Užžėlęs kelias“. Už romaną
„Šeimos sambūris“ (angl. The Gathering, 2007), pasakojantį apie giminės
susirinkimą po brolio savižudybės ir atveriantį skaudžias bei nutylėtas
praeities paslaptis, rašytoja buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija. Anne
Enright romanas „Šeimos sambūris“ sulaukė ir kritikos dėl savo itin niūrios,
slegiančios atmosferos, stokojančios šviesių spalvų, bei sudėtingų, dažnai
nemalonių personažų. Skaitytojus ir kritikus taip pat trikdė fragmentiška
pasakojimo struktūra, atviros, nepagražintos kūniškos detalės bei jautri ir
kontraversiška vaikystės traumų bei šeimos tabu tema. Kitas ryškus jos kūrinys,
lietuviškai išleistas kaip „Užžėlęs kelias“ (angl. The
Green Road, 2015), pasakoja apie sudėtingus, dažnai skaudžius
ir per laiką nutolusius vienos airių šeimos – Madiganų – santykius. Kūrinio
centre atsiduria reikli, dramatiška ir nelengvo būdo motina Rosaleen bei jos
keturi suaugę vaikai: Danas, Emmetas, Konstanca ir Hana.
Jos literatūra pasižymi ypatingu psichologiniu gyliu,
nepatogia ir aštria tiesa, skausmingu humoru bei neįtikėtinai taikliomis,
kūniškomis buities detalėmis. Enright nerašo sentimentalios prozos apie
laimingas šeimas; jos stilius yra šaltas, stebus, kartais net negailestingas,
tačiau visada persmelktas gilaus žmogiškojo pažeidžiamumo supratimo. Ji
meistriškai geba pastebėti smulkiausius šeimos santykių plyšius, motinystės
naštą, kaltės jausmą ir intymumą, paversdama kasdienes situacijas įtraukiančia,
beveik hipnotizuojančia literatūra.
Kalbant apie asmeninį gyvenimą, paplitę gandai ar
klausimai dėl jos netradicinės orientacijos dažnai kyla iš jos kūriniuose
aptariamų lyčių bei tapatybės temų, tačiau pati Anne Enright yra heteroseksuali
ir jau ilgus metus laimingai ištekėjusi už teatro režisieriaus Martino Murphy,
su kuriuo užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Ji niekada nebuvo įsivėlusi į
skandalingus romanus ar homoseksualumo diskusijas kaip asmeninio gyvenimo
dalyvė, tačiau savo knygose ir viešuose pasisakymuose ji visada aktyviai palaiko
LGBTQ+ teises, pasisako prieš griežtas patriarchalines Airijos dogmas ir gina
individo laisvę gyventi taip, kaip nori. Apie savo asmeninį gyvenimą ir
santuoką ji kalba retai, tačiau ne kartą yra pabrėžusi, kad šeima jai yra ir
didžiausias įkvėpimo šaltinis, ir tam tikra suvaržymo bei kasdienio chaoso
erdvė, kurioje gimsta geriausios jos idėjos.
Šiandien rašytoja gyvena ir kuria savo gimtajame
Dubline, Airijoje, į kurį ji sąmoningai grįžo po gyvenimo Londone, norėdama
būti arti savo kultūrinės šaknų ir kasdienio airiško gyvenimo pulso. Dublino
miestas, jo permainos, niūri ir kartu poetiška atmosfera dažnai tampa jos
romanų fonu, o pati ji aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame gyvenime, skaito
paskaitas ir palaiko jaunuosius autorius. 2015 metais ji buvo paskirta pirmąja
Airijos „Laureate for Fiction“ (oficialia valstybės rašytoja-ambasadore), o tai
tik dar kartą įtvirtino jos statusą kaip vienos svarbiausių šių laikų balsų ne
tik Airijos, bet ir visos pasaulinės literatūros padangėje.
Jos kūrybai ir pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė tokie
autoriai kaip Virginia Woolf, Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce'as bei jau
minėta Angela Carter, iš kurių ji perėmė dėmesį sąmonės srautui, fragmentiškam
pasaulio matymui ir moters tapatybės dekonstrukcijai. Esminės jos kūrybos temos
sukasi aplink motinystę (kurią ji vadina ne romantišku stebuklu, o fiziškai
varginančiu, beveik gyvulišku patyrimu), šeimos paveldėtas traumas, atmintį,
kaltę ir intymumo ribas. Jos knygos sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo,
yra išverstos į daugelį kalbų, o už savo indėlį į literatūrą ji pelnė ne tik
„Man Booker“ premiją, bet ir daugybę kitų nacionalinių bei tarptautinių
apdovanojimų.
Anne Enright pasižymi savitomis keistenybėmis ir
aštriu, saviironišku humoro jausmu, kuris dažnai persipina su jos viešais
pasisakymais ir netgi knygų pristatymais. Ji yra prisipažinusi, kad rašo
chaotiškai, dažnai ant popieriaus skiaučių, užrašų knygutėse, o jos namuose
visada tvyro tam tikra kūrybinė netvarka, nes ji nemėgsta sterilios aplinkos.
Ji taip pat garsėja savo gebėjimu su šypsena kalbėti apie pačius tamsiausius
dalykus, o jos interviu dažnai stebina žurnalistus netikėtomis metaforomis ir
visišku mandagumo taisyklių nepaisymu, kai ji tiesiogiai rėžia savo nuomonę
apie literatūros kritiką ar visuomenės veidmainystę.
Nors ji nėra skandalistė tradicine prasme, Anne yra
sukėlusi ne vieną diskusiją Airijos visuomenėje savo drąsiais pasisakymais apie
katalikų bažnyčios įtaką, moterų kūno kontrolę ir šeimos instituto realybę. Ji
viešai kritikuodavo tradicinį, idealizuotą airiškos motinos paveikslą,
teigdama, kad visuomenė ilgus metus reikalavo iš moterų tylos ir pasiaukojimo,
o savo knygose šį mitą ji sąmoningai suardo iš pagrindų. Jos feministinės
pažiūros niekada nebuvo demonstratyvios ar deklaratyvios, tačiau jos kūryba tapo
viena galingiausių šiuolaikinio moters balso išraiškų, ginančių teisę į
netobulumą, pyktį ir asmeninę laisvę.
Apie savo pačios kūrybos procesą ji yra sakiusi, kad
rašymas jai labiau primena archeologiją ar sunkų fizinį darbą nei dievišką
įkvėpimą, ir kad ji rašo tam, jog suprastų dalykus, kurių kitaip negalėtų
ištverti. Ji yra taikliai pastebėjusi, kad „šeima yra vieta, kur mes visi
gauname savo pirmuosius sužeidimus ir kur vėliau ieškome vaistų nuo jų“,
todėl jos knygos ir tampa tuo veidrodžiu, kuriame skaitytojai atpažįsta savo
pačių šeimyninius džiaugsmus bei dramas. Šis atvirumas ir nenoras pataikauti
skaitytojui pelnė jai ištikimą gerbėjų ratą visame pasaulyje, užtikrindamas,
kad jos balsas išliktų gyvas ir reikšmingas net ir besikeičiančioje literatūros
rinkoje.
APIE LIETUVIŠKAI NEIŠVERSTAS A. ENRAIGHT
KNYGAS
„Aktorė“ (angl. Actress, 2020 m.) –
šlovės, beprotybės ir motinos meilės analizė
Romanas „Aktorė“ (dažnai minimas ir kaip „Aktorės“)
yra viena brandžiausių ir labiausiai pripažintų pastarojo meto A. Enright
knygų, patekusi į prestižinės „Women’s Prize for Fiction“ premijos ilgąjį
sąrašą. Kūrinys pasakoja apie išgalvotą, bet neįtikėtinai tikrovišką airių
teatro ir Holivudo žvaigždę Kateriną O'Dell, kurios gyvenimą po jos mirties
bando atkurti dukra Nora. Katerina buvo charizmatiška, talentinga ir dievinama
publikos, tačiau jos gyvenimas baigėsi tragiškai – ištikta psichologinės krizės
ji šovė į kino prodiuserį ir atsidūrė psichiatrijos klinikoje. Dukra Nora,
pasakodama motinos istoriją, bando suprasti, kur baigėsi vaidyba ir prasidėjo
tikrasis Katerinos gyvenimas, bei bando įminti savo pačios tėvystės paslaptį.
Kritikai šį romaną vertina už neįtikėtinai taiklią šlovės kainos, teatrinio
gyvenimo užkulisių ir moters pažeidžiamumo pramogų industrijoje analizę. Tai
knyga, jautriai, bet be romantikos žvelgianti į senstantį kūną, yrančią
psichiką bei tamsiąją vyrų dominuojamos industrijos pusę, kuri puikiai
rezonuoja su šiuolaikiniu #MeToo judėjimu.
„Karetaitė, karetaitė“ (angl. The Wren, The Wren, 2023
m.) – toksiškas kūrėjo palikimas
Tai pats naujausias A. Enright romanas, jau spėjęs
sulaukti didžiulio literatūrinio atgarsio ir įtvirtinantis jos, kaip airių
literatūros klasikės, statusą. Siužetas meistriškai narplioja trijų kartų
moterų gyvenimus, kuriuos temdo trauminis garsaus, bet beširdžio airių poeto
Filo Makdarago palikimas. Kadaise jis dėl asmeninės laisvės ir poezijos paliko
sergančią žmoną su mažomis dukromis. Romane pasakojama iš poeto dukros Karmelos
ir anūkės Nelės perspektyvų, atskleidžiant, kaip tėvo išdavystė, perrengta nacionalinio
genijaus aura, persiduoda iš kartos į kartą kaip skausmingas aidas. Kūrinio
vertė slypi ne tik gilioje psichologijoje, bet ir tame, jog pati Enright
romanui sukūrė išgalvoto poeto eilėraščius. Knyga nepaprastai taikliai
dekonstruoja „genialaus kūrėjo“ mitą ir parodo, kaip dažnai menas būna
naudojamas asmeniniam žiaurumui pateisinti.
„Kokia tu?“ (angl. What Are You Like?,
2000 m.) – skilusi tapatybė
Ankstyvesnėje rašytojos kūryboje ypač išsiskiria šis
romanas, už kurį ji pelnė „Encore“ apdovanojimą, skiriamą už geriausią antrąjį
autoriaus romaną. Tai istorija apie dvi identiškas dvynes – Mariją ir Mari,
kurios po motinos mirties išskiriamos iškart po gimimo ir užauga nieko
nežinodamos viena apie kitos egzistavimą (viena Dubline, kita Londone). Knygoje
siužetas rutuliojasi aplink jų gyvenimus, dvasines krizes ir tą keistą,
nenumaldomą tuštumos bei ilgesio jausmą, kai intuityviai suvoki, jog trūksta dalies
tavęs paties. Kūrinys vertinamas už gilią dvilypumo, tapatybės formavimosi ir
prigimties bei aplinkos susidūrimo temų analizę. Enright čia demonstravo savo
sugebėjimą kurti fragmentišką, tačiau emociškai labai paveikų pasakojimą.
„Elizos Linč malonumas“ (angl. The
Pleasure of Eliza Lynch, 2002 m.) – neįprastas istorinis ekskursas
Šis romanas smarkiai išsiskiria iš kitų autorės
kūrinių, nes jame atsitraukiama nuo šiuolaikinės Airijos kasdienybės. Knyga
paremta tikra XIX amžiaus istorija apie airių kilmės kurtizanę Elizą Linč, kuri
po susitikimo Paryžiuje tampa Paragvajaus diktatoriaus Francisko Solanoigopeso
meiluže. Persikėlusi į Pietų Ameriką, ji tampa viena įtakingiausių,
galingiausių ir labiausiai nekenčiamų moterų žemyne, įtraukta į pragaištingą
karą. Nors aplinka ir laikmetis egzotiški, kūrinio literatūrinė vertė slypi
išlaikytame specifiniame Enright braiže: įdėmiame žvilgsnyje į moters kūną,
galios dinamiką, seksualumą bei negailestingą kovą dėl išlikimo brutalioje,
vyrų valdomoje politikos ir karo arenoje.
„Darant vaikus: suklupimai motinystėje“
(angl. Making Babies: Stumbling into Motherhood, 2004 m.) – atvirai apie
motinystę
Kalbant apie Enright kūrybinį palikimą, būtina
paminėti ir šią eseistikos (ne grožinės literatūros) knygą. Tai absoliučiai
atviras, nepagražintas ir vietoje ciniškas, vietoje be galo jautrus memuarų
rinkinys apie jos pačios patirtį gimdant ir auginant vaikus. Knygos vertė yra
didžiulė, nes joje be gailesčio griaunamas šventas, saldus ir rožinis
motinystės mitas. Rašytoja atvirai kalba apie fizinį skausmą, begalinį
nuovargį, pieno dėmes, kūno deformacijas, hormonų audras ir neretai gąsdinantį
tapatybės praradimą tapus motina. Šie apmąstymai yra esminiai norint suprasti
visą Enright grožinę prozą – būtent šioje eseistikoje užgimė temos ir požiūrio
kampai į šeimą, kurie vėliau meistriškai peraugo į tokius romanus kaip „Šeimos
sambūris“ ar „Užžėlęs kelias“.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą