1 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Marguerite Yourcenar, Alice Oseman, Almudena Grandes, Anne Enright, Anne Rice

 Anne Rice (tikrasis vardas Howard Allen O'Brien Rice, 1941–2021) buvo viena iš įtakingiausių amerikiečių rašytojų, geriausiai žinoma dėl savo gotikinio siaubo ir fantastinių romanų. Nors daugeliui ji asocijuojasi su ikoniška „Vampyrų kronikų“ serija, kuri prasidėjo bestseleriu „Interviu su vampyru“, Anne Rice kūrybinis spektras buvo daug platesnis. Ji rašė apie raganas, mumijas, religines figūras ir, kaip „Cry to Heaven“ (lietuviškai leidykla „Eridanas“ išleido pavadinimu „Kastratai“) atveju, istorinius personažus. Jos romanams būdinga sodri, barokinė kalba, gilūs psichologiniai personažų portretai, aistra detalėms ir dažnas mirties, nemirtingumo, tikėjimo, nuodėmės ir atpirkimo temų nagrinėjimas, dažnai per erotizmo ir egzotikos prizmę.

Romanas „Cry to Heaven“ pasirodė 1982 metais. Nors jis nesulaukė tokios masinės komercinės sėkmės kaip „Interviu su vampyru“, kritikai ir skaitytojai jį priėmė gana palankiai, ypač tie, kurie vertino Rice gebėjimą kruopščiai tyrinėti istorines detales ir kurti įtraukiančius pasakojimus. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, „The Washington Post“, gyrė jį kaip „įtraukiantį žvilgsnį į žavingą ir mažai žinomą pasaulį“, akcentuodami autorės istorinius tyrimus, rašymo stilių ir operos bei kastratų tematikos originalumą. Kiti, nors ir pripažino knygos erotiškumą ir prabangą, kartais kritikavo per didelį dramatizmą ar melodramatizmą. Nepaisant to, knyga išlaikė savo gerbėjų ratą ir laikoma vienu įdomesnių Anne Rice istorinių romanų, o 1996 metais jos pakartotinis leidimas JAV vien popieriniais viršeliais buvo parduotas daugiau nei milijonu kopijų.

 

„Cry to Heaven“ nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus Italiją, į dekadentišką Venecijos ir gyvybingo Neapolio aplinką, pasakodama apie kastratų – unikalią to meto muzikinę ir socialinę klasę. Knyga pasakoja apie jauną Venecijos didiką Tonio Treschi, kuris klasta yra kastruojamas savo paties brolio, kad prarastų savo paveldėjimo teises. Atstumtas ir suluošintas, Tonio yra priverstas pasinerti į operos pasaulį, tapti kastratu ir išmokti išnaudoti savo angelišką balsą, kuris yra jo didžiausia stiprybė ir kartu priminimas apie jo praradimą. Jo kelias persipina su kitu kastratu – Guido Maffeo, kuris gimė skurde ir buvo kastruotas siekiant muzikinės karjeros.

 

Knyga tiria sudėtingas keršto, identiteto, lyties tapatumo ir meilės temas. Tonio kelionė yra nuolatinė kova tarp keršto troškimo ir bandymo susitaikyti su nauja tapatybe, tarp prarastos vyriškumo sampratos ir kastrato, kaip „trečiosios lyties“, priėmimo. Rice meistriškai atskleidžia kastratų pasaulio grožį ir brutalumą – jie buvo garbinami dėl savo dieviškų balsų, tačiau kartu niekinami ir stigmatizuojami dėl savo kūno. Knyga gilinasi į aistras, neviltį, seksualumą ir transcendentišką grožį, kurie persipina šioje istorinėje aplinkoje. Tai gilus pasakojimas apie gėrį ir blogį, teisybę ir neteisybę, žmogaus sielos sudėtingumą ir gebėjimą ieškoti grožio bei prasmės net didžiausioje kančioje.

Anne Enright, garsi airių rašytoja, yra žinoma dėl savo aštraus intelekto, niuansuoto personažų vaizdavimo ir gebėjimo gilintis į sudėtingas šeimos dinamikas bei šiuolaikinės Airijos problemas. Ji gimė Dubline 1962 metais ir yra viena iš labiausiai apdovanotų šiuolaikinių Airijos prozininkių. 2007 metais Anne Enright buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija už romaną „Susibūrimas“ (The Gathering). Jos kūryboje dažnai tyrinėjamos šeimos, meilės, tapatybės ir motinystės temos, pasižyminčios išskirtiniu stiliumi, subtiliu humoru ir gilumu. Nuo 2015 iki 2018 metų ji buvo pirmoji Airijos grožinės literatūros laureatė, dar kartą patvirtinanti jos vietą literatūros pasaulyje.

Vienas ryškiausių Anne Enright romanų yra „Užžėlęs kelias“ (The Green Road), išleistas 2015 metais. Ši knyga nukelia skaitytojus į nedidelį miestelį Airijos Atlanto vandenyno pakrantėje ir pasakoja apie Madiganų šeimą – motiną Rosaleen ir keturis jos suaugusius vaikus: Konstansą, Daną, Emetą ir Haną. Romanas yra padalintas į dvi dalis: pirmojoje dalyje, pavadintoje „Išvykimas“, kiekvienam vaikui skiriama atskira skyrius, atskleidžiantis jų gyvenimus ir patirtis per maždaug 25 metų laikotarpį, pradedant 1980-aisiais ir baigiant 2005-aisiais. Šie fragmentai rodo, kaip Madiganų vaikai palieka Airiją, ieškodami laimės ir savęs Dubline, Niujorke ar net Vakarų Afrikoje, Malyje. Pavyzdžiui, Danas, kadaise norėjęs tapti kunigu, vėliau gyvena dvigubą gyvenimą Niujorke AIDS krizės metu, o Hana, jauniausia, grumiasi su priklausomybe ir motinyste. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Sugrįžimas“, visi keturi vaikai, dabar jau suaugę, susirenka savo vaikystės namuose Airijoje paskutinėms Kalėdoms, nes jų valdinga ir sudėtingo charakterio motina Rosaleen nusprendžia parduoti namus ir padalyti pajamas.

 

„Užžėlęs kelias“ yra gilus ir nuoširdus pasakojimas apie šeimos ryšius, atotrūkį, užuojautą ir savanaudiškumą – apie tuštumą žmogaus širdyje ir tai, kaip bandome ją užpildyti. Knyga meistriškai atskleidžia šeimos narių tarpusavio santykių sudėtingumą: senas nuoskaudas, neišsakytas tiesas, susikirtusias praeities versijas ir nuolatinius bandymus atkurti prarastus ryšius arba užmegzti tuos, kurių niekada neturėjo. Anne Enright puikiai perteikia, kaip namų trauka niekada nepalieka mūsų, net jei persikeliame per šalis ar žemynus. Knygos siužetas nėra paremtas vienu dideliu šeimos krize ar paslaptimi; veikiau tai yra kasdienių santykių, nesupratimų ir problemų, būdingų bet kuriai šeimai, pynė. Rosaleen, motina, yra sudėtingas ir neretai erzinantis personažas, manipuliuojantis savo vaikais ir vis dar besigrumiantis su savo pačios praeitimi, tačiau kartu ji yra ir šeimos centras, aplink kurį sukasi visi jų gyvenimai. „Užžėlęs kelias“ yra brandus, meistriškai parašytas romanas, kuris leidžia pajusti šeimos gyvenimo aukštumas ir žemumas, parodant, kad laimė visada persipina su liūdesiu, kaip ir bet kurioje tikroje šeimos istorijoje.

Almudena Grandes (1960–2021) buvo viena ryškiausių ir gerbiamiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų, žinoma dėl savo drąsaus ir atviro stiliaus, kuriame dažnai nagrinėjamos politinės, socialinės ir asmeninės laisvės temos. Jos kūryba neretai panardina į Ispanijos XX amžiaus istoriją, ypač Ispanijos pilietinio karo ir Franko diktatūros pasekmes, tačiau visada per individualių likimų ir asmeninių paslapčių prizmę. Grandes pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, sudėtingus personažus ir atvirai kalbėti apie seksualumą, meilę, nuostolius ir prisiminimus.

Romanas „Kartono pilys“ (isp. „Castillos de cartón“) pasirodė 2004 metais ir greitai sulaukė didelio atgarsio dėl savo intymumo, atviro seksualumo ir jautrių, bet sudėtingų temų. Veiksmas vyksta Ispanijoje, Madride, apie 1980-uosius metus, „Movidos“ – Madrido kontrkultūrinio judėjimo, klestėjusio po Franko mirties, – fone. Romanas pasakoja apie jaunų tapytojų, Marilos ir Chuso, aistringą, savidestruktyvią meilės istoriją, kurioje persipina menas, noras peržengti ribas ir bandymai pabėgti nuo praeities demonų. Knygos siužetas įelektrinantis, priverčiantis susimąstyti apie meilę ir laisvę.

 

„Kartono pilys“ ypač išsiskiria tuo, kad atvirai ir jautriai nagrinėja LGBTQ+ temas, tapdama vienu svarbiausių ispanų literatūros kūrinių, kalbančių apie tai. Romanas ne tik įtraukia homoseksualius ir biseksualius personažus, bet ir gilinasi į jų patirtis, iššūkius bei vidinius konfliktus to meto Madrido pogrindyje. Pagrindinė veikėja Marila yra atvirai biseksuali, o jos intymūs santykiai su kitomis moterimis pavaizduoti natūraliai ir be teismo, atskleidžiant jos seksualumo sklandumą. Chuso, Marilos mylimasis, taip pat turi paslapčių, susijusių su jo seksualumu, ir knyga tyrinėja jo homoseksualius potraukius bei praeitį, kas sukuria įtampą ir sudėtingumą jų porai. „Movida Madrileña“ kontekstas, kuriame knyga vyksta, leidžia Almudenai Grandes piešti plataus spektro seksualinės įvairovės paveikslą, kuriame homoseksualumas ir kitos seksualinės tapatybės yra dalis besiformuojančios naujos visuomenės. Šiame romane Grandes drąsiai laužė tabu, vaizduodama atvirus seksualinius santykius ir LGBTQ+ personažų išgyvenimus, kas buvo svarbus žingsnis siekiant platesnio šių temų pripažinimo ir normalizavimo Ispanijos literatūroje.

 

„Kartono pilys“ yra ne tik istorija apie aistringą meilę, bet ir gili meditacija apie tapatybę, laisvę, meno ir gyvenimo susipynimą, o ypač – apie tai, kaip seksualumas formuoja mūsų santykius ir vietą pasaulyje. Almudena Grandes atvirumas ir drąsa nagrinėjant šias temas padarė šią knygą ne tik reikšmingu literatūros kūriniu, bet ir svarbiu indėliu į LGBTQ+ reprezentaciją Ispanijos literatūroje.

Alice Oseman yra viena ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės jaunimo literatūros balsų. Gimusi 1994 metais, ši britų autorė ir iliustratorė sparčiai išgarsėjo dėl savo nuoširdžių, empatiškų ir įtraukiančių istorijų, kuriose atvirai nagrinėjamos šiuolaikinio paauglio patirtys. Jos kūryba, apimanti tiek prozos romanus, tiek grafinius romanus, vertinama už autentiškumą, gilų psichologizmą ir itin svarbią LGBTQ+ įtrauktį, o taip pat už jautrų požiūrį į psichikos sveikatos problemas. Nuo pat savo debiutinio romano „Solitaire“, išleisto 2014 metais, kuomet jai tebuvo vos 17 metų, Oseman nuosekliai plėtojo savitą stilių ir temas, padariusius ją viena mylimiausių autorių tarp jaunų skaitytojų.

 

Vienas ryškiausių ir labiausiai Alice Oseman išgarsinusių kūrinių yra jos grafinių romanų serija „Heartstopper“. Ši serija, prasidėjusi kaip internetinis komiksas 2016 metais, greitai pelnė milžinišką populiarumą ir netrukus buvo išleista knygų formatu. „Heartstopper“ pasakoja apie dviejų berniukų, Čarlio Springo (Charlie Spring) ir Niko Nelsonas (Nick Nelson), meilės istoriją. Čarlis, atvirai gėjus ir gana drovus, jau yra „išėjęs iš spintos“ ir grumiasi su patyčiomis bei nerimu. Nikas, atviras ir draugiškas regbio žaidėjas, iš pradžių identifikuojasi kaip heteroseksualus, tačiau, susidraugavęs su Čarliu, pradeda abejoti savo seksualine orientacija ir galiausiai atranda, kad yra biseksualus.

Marguerite Yourcenar, gimusi Marguerite Cleenewerck de Crayencour, buvo iškili prancūzų rašytoja, viena įtakingiausių XX amžiaus Europos literatorių. Ji gimė Briuselyje, Belgijoje, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje. Yourcenar buvo žinoma dėl savo neįtikėtino erudicijos, gilaus susidomėjimo istorija, filosofija ir mitologija. Jos kūryba pasižymi intelektualiniu griežtumu, klasikiniu stiliumi ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per istorinių asmenybių prizmę. 1980 metais Marguerite Yourcenar tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Prancūzų akademiją (Académie française) – prestižinę prancūzų kalbos instituciją, taip įtvirtindama savo išskirtinę vietą literatūros istorijoje.

„Adriano memuarai“ (pranc. „Mémoires d'Hadrien“) yra neabejotinai pats garsiausias ir labiausiai pripažintas Marguerite Yourcenar romanas, išleistas 1951 metais. Šis kūrinys yra išgalvoti, bet istoriškai nepaprastai tikslūs Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus Adriano (76–138 m. e.) memuarai, rašyti jo gyvenimo pabaigoje ir adresuoti jo įpėdiniui bei anūkui Markui Aurelijui. Imperatorius Adrianas apmąsto savo gyvenimą, karinę karjerą, meilę, filosofiją, menus ir Romos imperijos valdymą. Knyga yra gilūs filosofiniai apmąstymai apie galią, vienatvę, senatvę, mirtį ir amžinąsias vertybes, pasižymintys giliu įžvalgumu.

 

„Adriano memuarai“ turi itin stiprias ir reikšmingas sąsajas su LGBTQ+ literatūra ir temomis, ypač per pagrindinio veikėjo imperatoriaus Adriano asmenybę ir jo santykius. Pagrindinė ir ryškiausia LGBTQ+ tema romane yra Adriano gili ir aistringa meilė jaunam graikų berniukui Antinojui. Antinojus buvo realus istorinis asmuo ir Adriano mylimasis, kurio ankstyva ir paslaptinga mirtis Nilo upėje paliko gilią žaizdą imperatoriaus širdyje. Yourcenar itin jautriai ir be jokių apribojimų vaizduoja šią meilę kaip esminę Adriano gyvenimo dalį. Ji atskleidžia ne tik fizinę ir emocinę trauką, bet ir gilų dvasinį ryšį, dievinimą ir sielvartą po jo mirties. Šis santykis romane yra pavaizduotas ne kaip anomalija ar nuodėmė, o kaip universali meilės išraiška, atitinkanti to meto Romos imperijos kultūrines ir socialines normas, kur homoseksualūs santykiai tarp vyresniojo ir jaunesniojo vyro buvo priimtini.

 

Knygos išleidimo metu, 1951 metais, atviras homoseksualių santykių vaizdavimas literatūroje buvo retas, ypač tokioje subtilioje ir filosofinėje formoje. Yourcenar pasitelkė istorinį kontekstą – Antikos laikus, kur homoseksualumas nebuvo stigmuojamas taip, kaip vėlesniais krikščionybės amžiais – kaip priemonę išreikšti šią temą natūraliai ir be moralinio teismo. Tai leido knygai būti novatoriška LGBTQ+ reprezentacijos prasme, siūlant skaitytojams ne tik intelektualinį, bet ir emocinį ryšį su šiais santykiais. Per Adriano balsą Yourcenar kelia universalius klausimus apie meilės prigimtį, nepriklausomai nuo lyties. Imperatorius apmąsto meilės formas, jos džiaugsmus ir skausmus, pripažindamas, kad jo ryšys su Antinojumi buvo viena giliausių ir paveikiausių jo gyvenimo patirčių. Tai taip pat liečia tapatybės temas – kaip meilė ir praradimas formuoja asmenybę ir pasaulėžiūrą. „Adriano memuarai“ yra laikomas klasika LGBTQ+ literatūroje ne tik dėl savo atviro homoseksualių santykių vaizdavimo, bet ir dėl to, kad tai padaryta su neprilygstamu literatūriniu meistriškumu, filosofiniu gyliu ir empatija. Tai nėra tik „romanas apie homoseksualumą“, o platus ir gilus žmogaus patirties tyrinėjimas, kuriame homoseksuali meilė yra natūrali ir neatsiejama dalis, vertinama su tokia pačia rimtimi ir pagarba kaip ir heteroseksualūs santykiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Užžėlęs kelias"

 

Anne Enright. „Užžėlęs kelias“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 336.

Sveiki, skaitytojai,

Naujausios airių rašytojos Anne Enright (g. 1962) knygos lietuvių kalba reikėjo palaukti labai ilgai. 2007 metais už romaną Šeimos sambūris pelniusi Man Booker premiją (lietuviškai išleido Mintis, 2012) netikėtai išgarsėjo, o po to A. Enright Lietuvoje vardas buvo pamirštas. Tiesą sakant, Šeimos sambūris nesulaukė mūsų šalyje jokių įdomių aptarimų, nors pasaulyje dėl to, kad buvo skirtas Bookeris, sulaukė prieštaringų vertinimų. Nepaisant to, man Šeimos sambūris tapo itin įsimintina knyga, tad laukiau kitos pasirodysiančios autorės knygos lietuviškai, tačiau laikas ėjo, o Anne Enright buvo tarsi pamiršta, tačiau visai neseniai vertėja Rima Rutkūnaitė į lietuvių kalbą išvertė 2015 metais pasirodžiusį ir įvairius prestižinius sąrašus įtrauktas autorės romanas Užžėlęs kelias (angl. The Green Road), pastarąjį išleido leidykla Alma littera.

Geriausiame metų airių romane, kaip ir Šeimos sambūryje, A. Enright pasakoja netobulos airiškos šeimos sagą, kuri prasideda maždaug 1980-aisiais ir tęsiasi iki 2005-ųjų. Istorija apie Madiganų šeimą, apie namuose augusius keturis vaikus (Konstansą, Haną, Emetą ir Daną), kurie užaugę išvažinėja po pasaulį, tačiau grįžta, kai našlaujanti motina nusprendžia parduoti prie jūros krantų esantį jų vaikystės namą. Vaikai su įvairiomis nuoskaudomis, nostalgija gimtajam kraštui ir dėl gyvenimiškų nesėkmių svetur grįžta pas motiną, kuri nebeturi tokios aiškios nuovokos, kokią prisimena ją turėjusią Madiganų vaikai...

Knygos struktūra nepaprastai panaši į Šeimos sambūrį, nors anoji knyga buvo kritikuojama dėl incesto vaizdavimo ir brutalių šeimos santykių, Užžėlęs kelias, man atrodo, kaip asmeninis autorės atsakas į ją anuomet kritikavusius dėl tamsumos vaizdavimo pertekliaus. Visgi Užžėlęs kelias, lyginant su Bookerio premiją pelniusia knyga, atrodo ganėtinai šviesesnės perspektyvos, nors airių šeimynėlė nė iš tolo neprimena tobulos šeimos. Kiekvienam šeimos vaikui A. Enright skiria po didelį skyrių, tarsi vesdama skaitytoją po keturis skirtingus Madinganų atžalų kelius. Danas, kuris pareiškė, kad taps kunigu ir dėl to motiną ištinka isteriją, galiausiai išvyksta į Ameriką ir pradeda gyventi homoseksualo gyvenimą. Jo kelias nėra lengvas, iš pradžių neigęs savo prigimtį, jis bando megzti santykius su aire Izabele, tačiau jųdviejų keliai greitai išsiskiria, o Danas mato LGBTQ bendruomenės pačius siaubingiausius laikus – AIDS įsismarkavimą ir aplinkinių kaltinimus dėl anuomet vadinamojo „gėjų maro“. Danui dar ilgai teks bręsti, kol jis patikės, jog yra vertas gyvenimo...

Jaunesnysis brolis Emetas savanoriauja Afrikoje, čia jis kasdien grumiasi su karščiais ir gelbėja vietos žmonių gyvybes, tačiau namuose negali susitvarkyti su šunimi, kurį taip smarkiai pamilsta jo gyvenimo draugė, kad šuo net tampa išsiskyrimo priežastimi. Štai Hana, jauniausia iš keturių vaikų, susilaukia vaiko ir išgyvena nesibaigiančią pogimdyvinę depresiją, kurią bando malšinti nuolatos išgėrinėdama, o vyresnioji sesuo Konstansa, smarkiai nutukusi, bando įtikti savo motinai, tačiau viskas, ką ji daro, atrodo, motinai neįtinka.

Manau, A. Enright pavyko užfiksuoti keletą itin įtaigių dalykų. Visų pirma, skirtingų vaikų likimus ir tėvų lūkesčius, kurie perteikti airiškos bendravimo kultūros rėmuose. Man tai primena mūsų lietuvių išvažinėjimą po Šiaurės regiono šalis ir protarpinį sugrįžimą bei tą norą pasipuikuoti nelengvai užkaltais pinigais. Visa tai man pasirodė taip lietuviška, tik gal kokiais keliais dešimtmečiais vėliau nei vaizduojamų airių likimai. Kitas dalykas – gyvenimas svetur, LGBTQ istorinė atkarpa, savanorystę Afrikoje – visa tai tarsi atskleidžia airiškos tapatybės būvimą įvairiuose pasaulio kampeliuose, kai laimės apibrėžimas (bent jau Madiganų aplinkos žmonių akimis) yra ne tai, kiek tu turi vaikų, o kokį automobilį vairuoji, kiek turi savo banko sąskaitoje ir koks tavo namas. Nors autorė to neryškina sąmoningai, tačiau, kaip Madinganų vaikai grįžę namo Kalėdoms susitinka bare su buvusiais vietos gyventojais, ši bendravimo kultūra labai atpažįstama.

Anne Enright

Anne Enrigt literatūrinė kalba unikali, ji nesibodi ilgai ir juslingai aprašyti, pavyzdžiui, vištų kiaušinių rinkimo ir skerdimo proceso. Kitą vertus, tai labai kaimietiški gyvi vaizdiniai, o iš kitos pusės, daug ką papasakoja apie asketiškuosius Madiganus. Romano kalboje esama nemažai poetinių subtilybių, pvz., „Jie šoko iki aušros – mes visi juos matėme, mums patiko, kad Danas liko su marškinėliais, kai visi kiti nusivalkstė, ir pro dvi atsegtas viršutines sagas švietė jo krūtinkaulis, baltas tarsi kriauklės vidus (p. 61)“. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad A. Enright proza itin kūniška ir aistringa, jai svarbus seksualinis veikėjų pradas ir lytinių santykių vaizdavimas, tačiau visa tai jos knygoje atrodo natūraliai, nes eina išvien su reprodukcija ir giminės pratęsimo filosofija. „Lova stovėjo virš jos, pasirengusi įgriūti pro tinką, toj vietoj, kur mirė jos tėvas, ir mirė jos motina, vieta, paskui tapusi jos su Patu Madiganu lova, kai jiedu įsikraustė į tą kambarį, ir savotišku prakeiksmu kurį laiką – negalėjo pradėti nė vieno vaiko, jei neskaičiuosim kelių persileidimų, kol galiausiai buvo pradėtas Emetas, o paskui Hana. Tai lova, kurioje mirė ir pats Patas Madiganas, kai jo kūną iščiulpė vėžys ir galiausiai iš jo neliko nieko, tik griaučiai (p. 177)“.

Kad ir kiek autorė skirtų vaikų gyvenimo sankirtoms, jų problemoms, visgi centrinė figūra – Madiganų vaikų motina, kuri Kalėdoms sukviečia vaikus, tačiau pati per šventę, pajutusi per sunki našta savo pačios vaikams, netikėtai dingsta. Vaikai susirengia jos ieškoti: „Juokinga buvo ne jų bejėgystė, o tai, kad vaikai šaukė kiekvienas vis kitokią moterį. Jie nė nesuprato, kas ji tokia – jų motina, Rosalina Madigan, – bet ir neturėjo suprasti. Ji buvo senyva moteris, kuriai žūtbūtinai reikėjo jų paramos, o kai pradingusi jiems tapo tokia didelė, kad užpildė visą žiemišką kalno šlaitą, pati sau susitraukė į trapią, mirtingą ir nusenusią žmogišką būtybę – bet kurią žmogišką būtybę (p. 307)“. Motinos paveikslas romane taip pat nevienkryptis, dėl pasakotojo svarstymų ir pasakojimo kintančių perspektyvų, pavyksta sukurti sudėtingų pasirinkimų ir aplinkybių formuojamus veikėjus, įskaitant ir pačią motiną, kuri gyvenimo saulėlydyje ima abejoti: „Kodėl ji negalėjo būti jiems maloni, nė pati nežinojo. Juk taip juos mylėjo. Kartais žiūrėdavo į juos pripildyta meilės širdimi, o paskui turėdavo eiti ir viską sugadinti (p. 295).“

Manau, Annei Enright vėl pavyko sukurti šeimos daugiabriaunį modelį, kuriame sutelpa gyvenimiška išmintis, šeimos bendrystė ir prieštaringumas, įsipareigojimai ir sentimentai vaikystei. Galiausiai ant viršelio esminiu visos šeimos simboliu tampa pats romano pavadinimas Užžėlęs kelias, į kurį sutelpa visi mūsų prisiminimai apie šeimos namus, kad ir kokie jie bebūtų, jie kviečia peržvelgti tai, kas gyvuoja tol, kol gyvuoja žmogaus atmintis. Į namus po daugel metų sugrįžę vaikai atpažįsta savo šeimos narių charakteristikas, baldus, kambarius ir namų buvusias taisykles ir jie netgi po daugel metų bendrauja jiems atpažįstamais šablonais, nors jų tapatybė kur nors kitur jau visiškai kitokia, tačiau pravėrus namų duris sugrįžta tie patys ženklai, simboliai, išmokta namų bendravimo kalba ir tai perteikti šiuo romanu, manau, autoriai pavyko itin juslingai. Paskutinįkart kažką tokio šeimiškai epiško skaičiau tikriausiai amerikiečių autorės Ann Patchett Olandų namas. Jeigu anas kūrinys jums padarė įspūdį, manau, Užžėlęs kelias kaip tik jums.

P. S. Tikriausiai nereiks laukti ištiso dešimtmečio, kad lietuviškai pasirodytų kita gerai įvertinta autorės knyga Aktorė (2020).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Anne Enright "Šeimos sambūris" ir Alessandro Baricco "Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąją ir būsimąjį pasaulį"

Sveiki,

Štai ir vėl ruduo...

Velnias, tokiu sakiniu tikriausiai savo rašinėlį pradėtų vidutinis mokinys arba pervargusi pedagogė per Rugsėjo 1-osios šventę, sveikindama sugrįžusius mokinius. Ruduo – ir gerai! Jau savaitė vėl naujų darbų girmalėse ir šią nuotrauką išsitraukiau iš išmanaus. Daryta paskutinę vasaros dieną pustuščioje turkų užeigoje, geriant antrą alaus bokalą... Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ niekaip neiškrenta man iš galvos – vienas geriausių vasaros skaitinių. Iki Alessandro Baricco žalios knygelės niekaip neprisikasi (aijajai!) per knygų naujienas – ir alus vis tuštėja stiklo bokale, ruduo vis artėja ir artėja, tuoj – jau visai arti! – ims ir įkąs į minkštąją subinaitę ir parsitems į savų darbų ritmą. Bent jau taip galvojau gerdamas karamelizuotą alų ir vis vartydamas šias dvi knygas, vis paskaitinėdamas atsitiktines pastraipas lyg kokį laikraštį.

Ir štai – dabar jau gyvenu rudenį ir žvelgiu į šią nuotrauką ir jau prisiminimai visai kitokie. Alaus skonio neprisimenu, bet prisimenu tą turkiškų spalvų staltiesę, knygų kvapą. Ir kaip gerai, kad tas ruduo atėjo! Tai paskutiniu metu mano mėgstamiausias metų laikas, nes nedusina, nes neskęstu prakaite, nereikia dėti kontaktinių lęšių tam, kad galėtum užsidėti juodus akinius ir varyt prie jūros. Užtenka vos vos prisimerkti, kai į akis aštriai skverbiasi ryškūs rudens nulaižyti – išgerti bokalai? neįspėjai! – medžių lapai.

Žodžiu. Ruduo. Ir viskas gerai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela