Asmenybė. Rašytoja Anne Enright: gyvenimas, biografija, knygos, svarbiausi kūriniai, kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiuo įrašu tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų istorijas, jų gyvenimus ir šįkart mano dėmesys airių rašytojai Anne Enright, kurios dvi knygas turime lietuviškai: Šeimos sambūris, Užžėlęs kelias. Abi jas perskaičiau ir man jos be galo patiko. Gaila, kad Bookerio laureatė daugiau į lietuvių kalbą nebeverčiama, tačiau verta atkreipti dėmesį į jos gyvenimą ir literatūrą. Kviečiu labiau susipažinti su Enright.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS ANNE ENRIGHT GYVENIMAS

 

Anne Enright gimė 1962 metų spalio 11 dieną Dubline, Airijoje, ir užaugo tradicinėje, vidurinės klasės airių katalikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo inžinieriumi. Jos vaikystė ir paauglystė praėjo supančioje tam tikroje emocinėje bei socialinėje suvaržymų aplinkoje, būdingoje XX amžiaus antrosios pusės Airijai, kur vyravo stiprios religinės dogmos ir visuomenės lūkesčiai. Nors jos šeima materialiai stokojo retai, namų atmosfera pasižymėjo tam tikru santūrumu, o tėvai neskatino laisvo emocijų reiškimo ar atviro bendravimo, todėl būsimoji rašytoja jau nuo mažų dienų išmoko stebėti aplinką iš šono, kaupdama detales ir emocijas savo vidiniame pasaulyje. Šis ankstyvas atstumo jausmas ir poreikis suprasti žmogiškuosius santykius vėliau tapo vienu svarbiausių jos literatūrinio braižo elementų, padėjusių jai pastebėti šeimų gyvenimo tamsiąsias puses ir nutylimas paslaptis.

 

Augdama ji domėjosi knygomis ir literatūra, o jos vidinis pasaulis buvo pilnas savitų keistenybių bei lakios vaizduotės, padėdavusios pabėgti nuo kasdienybės monotonijos. Mokyklos metais Anne nebuvo įprasta mergaitė, pritampanti prie visuomenės standartų; ji pasižymėjo aštriu protu, savitu humoro jausmu ir tam tikru ironišku požiūriu į aplinkinį pasaulį, kuris dažnai glumina aplinkinius. Ji mėgo stebėti žmones viešosiose vietose, kurti jiems biografijas ir mintyse nagrinėti jų elgesio motyvus, taip pamažu lavindama rašytojos akį. Šis polinkis į gilią savistabą ir kartais šiek tiek cinišką kasdienybės vertinimą padėjo jai išsiugdyti unikalią perspektyvą, leidžiančią vėliau literatūroje be pagražinimų vaizduoti kasdienį gyvenimą, motinystės iššūkius bei sudėtingus šeimos saitus.

 

Paauglystė ir ankstyva jaunystė Airijoje jai kėlė daug prieštaringų jausmų, kuriuos ji vėliau dažnai apibūdindavo su tam tikru kartėliu ir ironija. Apie šį laikotarpį ji yra atvirai sakiusi, kad jauni žmonės tuo metu jautėsi tarsi gyvenantys dideliame, uždarame ir moraliai pasenusiame akvariume, kur kiekvienas žingsnis buvo kontroliuojamas, o individualumas – slopinamas. Ji yra teigusi, jog jos jaunystė Dubline buvo laikas, kuomet „kiekvienas kampas kvepėjo bažnytiniu smilkalų dūmu ir kaltės jausmu“, o visuomenė reikalavo iš moterų visiško nuolankumo bei tradicinių vaidmenų priėmimo. Tokia slegiantis kultūrinis fonas skatino ją ieškoti būdų išsivaduoti iš nusistovėjusių rėmų, todėl jaunystėje ji vis intensyviau krypo link meno, kūrybos ir intelektualinės laisvės paieškų, kurios vėliau tapo jos asmeninio išsivadavimo ir tapatybės pagrindu.

 

Prieš pasukdama į literatūrą, ji įgijo tvirtą akademinį pagrindą, baigusi anglų literatūros ir filosofijos studijas garsiame Dublino universitete „Trinity College“. Šis universitetinis etapas suteikė jai ne tik gilesnį tekstų supratimą, bet ir leido susipažinti su platesniais pasaulio kultūros bei egzistencinės filosofijos vėjais, kurie padėjo jai formuoti savo pasaulėžiūrą. Po studijų Airijoje ji trumpam išvyko į Jungtinę Karalystę, kur Londono universitete (Birkbeck College) studijavo televizijos režisūrą, o vėliau pradėjo dirbti televizijos prodiuserė ir rekvizitore BBC kanale. Šis periodas, praleistas užsienyje kuriant televizijos laidas, jai suteikė vertingos profesinės patirties bei išmokė dirbti su montažu, ritmu ir vizualine kalba, kuri vėliau labai pravertė rašant prozos kūrinius.

 

Galiausiai persilaužimas į rašytojos kelią įvyko tuomet, kai ji suprato, jog darbas televizijoje ir svetimos istorijos jos netenkina, todėl ji nusprendė visą savo dėmesį sutelkti į literatūrą. Prieš išleidžiant pirmąją knygą, ji metė nuolatinį darbą ir įstojo į prestižinį kūrybinio rašymo kursą Rytų Anglijos universitete (University of East Anglia), kurį baigė su magistro laipsniu, o jos mentore tapo žinoma rašytoja Angela Carter. Šis žingsnis leido jai išgryninti savo savitą balsą, atsikratyti vidinių dvejonių ir pradėti rašyti trumpuosius apsakymus, kurie greitai atkreipė kritikų dėmesį dėl savo drąsaus stiliaus ir psichologinio gylio. Taip, perėjusi per griežtą airišką auklėjimą, jaunystės ieškojimus ir televizijos užkulisius, ji galutinai žengė į literatūros pasaulį, netrukus tapdama viena ryškiausių šių laikų airių prozininkių.

Anne Enright knygos lietuviškai.

 

ANNE ENRIGHT RAŠYTOJOS KELIAS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

 

Anne Enright literatūrinis debiutas įvyko 1995 metais, kai ji išleido savo pirmąją trumpųjų apsakymų knygą „The Portable Virgin“, kuri iškart atkreipė kritikų dėmesį savo kandžiu stiliumi, drąsa ir originaliu požiūriu į kasdienybę. Šis sėkmingas startas parodė, kad ji turi išskirtinį balsą, o jos vėlesnis debiutinis romanas „The Wig My Father Wore“ (1995) dar labiau sustiprino jos pozicijas kaip savitos ir eksperimentuojančios naujosios kartos airių prozininkės, drąsiai laužančios tradicinio pasakojimo rėmus.

 

Svarbiausi jos kūriniai pasaulyje ir Lietuvoje puikiai atspindi jos brandų talentą, tarp kurių ypatingą vietą užima lietuviškai pasirodę romanai „Šeimos sambūris“ ir „Užžėlęs kelias“. Už romaną „Šeimos sambūris“ (angl. The Gathering, 2007), pasakojantį apie giminės susirinkimą po brolio savižudybės ir atveriantį skaudžias bei nutylėtas praeities paslaptis, rašytoja buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija. Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ sulaukė ir kritikos dėl savo itin niūrios, slegiančios atmosferos, stokojančios šviesių spalvų, bei sudėtingų, dažnai nemalonių personažų. Skaitytojus ir kritikus taip pat trikdė fragmentiška pasakojimo struktūra, atviros, nepagražintos kūniškos detalės bei jautri ir kontraversiška vaikystės traumų bei šeimos tabu tema. Kitas ryškus jos kūrinys, lietuviškai išleistas kaip „Užžėlęs kelias“ (angl. The Green Road, 2015), pasakoja apie sudėtingus, dažnai skaudžius ir per laiką nutolusius vienos airių šeimos – Madiganų – santykius. Kūrinio centre atsiduria reikli, dramatiška ir nelengvo būdo motina Rosaleen bei jos keturi suaugę vaikai: Danas, Emmetas, Konstanca ir Hana.

 

Jos literatūra pasižymi ypatingu psichologiniu gyliu, nepatogia ir aštria tiesa, skausmingu humoru bei neįtikėtinai taikliomis, kūniškomis buities detalėmis. Enright nerašo sentimentalios prozos apie laimingas šeimas; jos stilius yra šaltas, stebus, kartais net negailestingas, tačiau visada persmelktas gilaus žmogiškojo pažeidžiamumo supratimo. Ji meistriškai geba pastebėti smulkiausius šeimos santykių plyšius, motinystės naštą, kaltės jausmą ir intymumą, paversdama kasdienes situacijas įtraukiančia, beveik hipnotizuojančia literatūra.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, paplitę gandai ar klausimai dėl jos netradicinės orientacijos dažnai kyla iš jos kūriniuose aptariamų lyčių bei tapatybės temų, tačiau pati Anne Enright yra heteroseksuali ir jau ilgus metus laimingai ištekėjusi už teatro režisieriaus Martino Murphy, su kuriuo užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Ji niekada nebuvo įsivėlusi į skandalingus romanus ar homoseksualumo diskusijas kaip asmeninio gyvenimo dalyvė, tačiau savo knygose ir viešuose pasisakymuose ji visada aktyviai palaiko LGBTQ+ teises, pasisako prieš griežtas patriarchalines Airijos dogmas ir gina individo laisvę gyventi taip, kaip nori. Apie savo asmeninį gyvenimą ir santuoką ji kalba retai, tačiau ne kartą yra pabrėžusi, kad šeima jai yra ir didžiausias įkvėpimo šaltinis, ir tam tikra suvaržymo bei kasdienio chaoso erdvė, kurioje gimsta geriausios jos idėjos.

 

Šiandien rašytoja gyvena ir kuria savo gimtajame Dubline, Airijoje, į kurį ji sąmoningai grįžo po gyvenimo Londone, norėdama būti arti savo kultūrinės šaknų ir kasdienio airiško gyvenimo pulso. Dublino miestas, jo permainos, niūri ir kartu poetiška atmosfera dažnai tampa jos romanų fonu, o pati ji aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame gyvenime, skaito paskaitas ir palaiko jaunuosius autorius. 2015 metais ji buvo paskirta pirmąja Airijos „Laureate for Fiction“ (oficialia valstybės rašytoja-ambasadore), o tai tik dar kartą įtvirtino jos statusą kaip vienos svarbiausių šių laikų balsų ne tik Airijos, bet ir visos pasaulinės literatūros padangėje.

 

Jos kūrybai ir pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė tokie autoriai kaip Virginia Woolf, Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce'as bei jau minėta Angela Carter, iš kurių ji perėmė dėmesį sąmonės srautui, fragmentiškam pasaulio matymui ir moters tapatybės dekonstrukcijai. Esminės jos kūrybos temos sukasi aplink motinystę (kurią ji vadina ne romantišku stebuklu, o fiziškai varginančiu, beveik gyvulišku patyrimu), šeimos paveldėtas traumas, atmintį, kaltę ir intymumo ribas. Jos knygos sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, yra išverstos į daugelį kalbų, o už savo indėlį į literatūrą ji pelnė ne tik „Man Booker“ premiją, bet ir daugybę kitų nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.

 

Anne Enright pasižymi savitomis keistenybėmis ir aštriu, saviironišku humoro jausmu, kuris dažnai persipina su jos viešais pasisakymais ir netgi knygų pristatymais. Ji yra prisipažinusi, kad rašo chaotiškai, dažnai ant popieriaus skiaučių, užrašų knygutėse, o jos namuose visada tvyro tam tikra kūrybinė netvarka, nes ji nemėgsta sterilios aplinkos. Ji taip pat garsėja savo gebėjimu su šypsena kalbėti apie pačius tamsiausius dalykus, o jos interviu dažnai stebina žurnalistus netikėtomis metaforomis ir visišku mandagumo taisyklių nepaisymu, kai ji tiesiogiai rėžia savo nuomonę apie literatūros kritiką ar visuomenės veidmainystę.

 

Nors ji nėra skandalistė tradicine prasme, Anne yra sukėlusi ne vieną diskusiją Airijos visuomenėje savo drąsiais pasisakymais apie katalikų bažnyčios įtaką, moterų kūno kontrolę ir šeimos instituto realybę. Ji viešai kritikuodavo tradicinį, idealizuotą airiškos motinos paveikslą, teigdama, kad visuomenė ilgus metus reikalavo iš moterų tylos ir pasiaukojimo, o savo knygose šį mitą ji sąmoningai suardo iš pagrindų. Jos feministinės pažiūros niekada nebuvo demonstratyvios ar deklaratyvios, tačiau jos kūryba tapo viena galingiausių šiuolaikinio moters balso išraiškų, ginančių teisę į netobulumą, pyktį ir asmeninę laisvę.

 

Apie savo pačios kūrybos procesą ji yra sakiusi, kad rašymas jai labiau primena archeologiją ar sunkų fizinį darbą nei dievišką įkvėpimą, ir kad ji rašo tam, jog suprastų dalykus, kurių kitaip negalėtų ištverti. Ji yra taikliai pastebėjusi, kad „šeima yra vieta, kur mes visi gauname savo pirmuosius sužeidimus ir kur vėliau ieškome vaistų nuo jų“, todėl jos knygos ir tampa tuo veidrodžiu, kuriame skaitytojai atpažįsta savo pačių šeimyninius džiaugsmus bei dramas. Šis atvirumas ir nenoras pataikauti skaitytojui pelnė jai ištikimą gerbėjų ratą visame pasaulyje, užtikrindamas, kad jos balsas išliktų gyvas ir reikšmingas net ir besikeičiančioje literatūros rinkoje.

 

APIE LIETUVIŠKAI NEIŠVERSTAS A. ENRAIGHT KNYGAS

 

„Aktorė“ (angl. Actress, 2020 m.) – šlovės, beprotybės ir motinos meilės analizė

 

Romanas „Aktorė“ (dažnai minimas ir kaip „Aktorės“) yra viena brandžiausių ir labiausiai pripažintų pastarojo meto A. Enright knygų, patekusi į prestižinės „Women’s Prize for Fiction“ premijos ilgąjį sąrašą. Kūrinys pasakoja apie išgalvotą, bet neįtikėtinai tikrovišką airių teatro ir Holivudo žvaigždę Kateriną O'Dell, kurios gyvenimą po jos mirties bando atkurti dukra Nora. Katerina buvo charizmatiška, talentinga ir dievinama publikos, tačiau jos gyvenimas baigėsi tragiškai – ištikta psichologinės krizės ji šovė į kino prodiuserį ir atsidūrė psichiatrijos klinikoje. Dukra Nora, pasakodama motinos istoriją, bando suprasti, kur baigėsi vaidyba ir prasidėjo tikrasis Katerinos gyvenimas, bei bando įminti savo pačios tėvystės paslaptį. Kritikai šį romaną vertina už neįtikėtinai taiklią šlovės kainos, teatrinio gyvenimo užkulisių ir moters pažeidžiamumo pramogų industrijoje analizę. Tai knyga, jautriai, bet be romantikos žvelgianti į senstantį kūną, yrančią psichiką bei tamsiąją vyrų dominuojamos industrijos pusę, kuri puikiai rezonuoja su šiuolaikiniu #MeToo judėjimu.

 

„Karetaitė, karetaitė“ (angl. The Wren, The Wren, 2023 m.) – toksiškas kūrėjo palikimas

 

Tai pats naujausias A. Enright romanas, jau spėjęs sulaukti didžiulio literatūrinio atgarsio ir įtvirtinantis jos, kaip airių literatūros klasikės, statusą. Siužetas meistriškai narplioja trijų kartų moterų gyvenimus, kuriuos temdo trauminis garsaus, bet beširdžio airių poeto Filo Makdarago palikimas. Kadaise jis dėl asmeninės laisvės ir poezijos paliko sergančią žmoną su mažomis dukromis. Romane pasakojama iš poeto dukros Karmelos ir anūkės Nelės perspektyvų, atskleidžiant, kaip tėvo išdavystė, perrengta nacionalinio genijaus aura, persiduoda iš kartos į kartą kaip skausmingas aidas. Kūrinio vertė slypi ne tik gilioje psichologijoje, bet ir tame, jog pati Enright romanui sukūrė išgalvoto poeto eilėraščius. Knyga nepaprastai taikliai dekonstruoja „genialaus kūrėjo“ mitą ir parodo, kaip dažnai menas būna naudojamas asmeniniam žiaurumui pateisinti.

 

„Kokia tu?“ (angl. What Are You Like?, 2000 m.) – skilusi tapatybė

 

Ankstyvesnėje rašytojos kūryboje ypač išsiskiria šis romanas, už kurį ji pelnė „Encore“ apdovanojimą, skiriamą už geriausią antrąjį autoriaus romaną. Tai istorija apie dvi identiškas dvynes – Mariją ir Mari, kurios po motinos mirties išskiriamos iškart po gimimo ir užauga nieko nežinodamos viena apie kitos egzistavimą (viena Dubline, kita Londone). Knygoje siužetas rutuliojasi aplink jų gyvenimus, dvasines krizes ir tą keistą, nenumaldomą tuštumos bei ilgesio jausmą, kai intuityviai suvoki, jog trūksta dalies tavęs paties. Kūrinys vertinamas už gilią dvilypumo, tapatybės formavimosi ir prigimties bei aplinkos susidūrimo temų analizę. Enright čia demonstravo savo sugebėjimą kurti fragmentišką, tačiau emociškai labai paveikų pasakojimą.

 

„Elizos Linč malonumas“ (angl. The Pleasure of Eliza Lynch, 2002 m.) – neįprastas istorinis ekskursas

 

Šis romanas smarkiai išsiskiria iš kitų autorės kūrinių, nes jame atsitraukiama nuo šiuolaikinės Airijos kasdienybės. Knyga paremta tikra XIX amžiaus istorija apie airių kilmės kurtizanę Elizą Linč, kuri po susitikimo Paryžiuje tampa Paragvajaus diktatoriaus Francisko Solanoigopeso meiluže. Persikėlusi į Pietų Ameriką, ji tampa viena įtakingiausių, galingiausių ir labiausiai nekenčiamų moterų žemyne, įtraukta į pragaištingą karą. Nors aplinka ir laikmetis egzotiški, kūrinio literatūrinė vertė slypi išlaikytame specifiniame Enright braiže: įdėmiame žvilgsnyje į moters kūną, galios dinamiką, seksualumą bei negailestingą kovą dėl išlikimo brutalioje, vyrų valdomoje politikos ir karo arenoje.

 

„Darant vaikus: suklupimai motinystėje“ (angl. Making Babies: Stumbling into Motherhood, 2004 m.) – atvirai apie motinystę

 

Kalbant apie Enright kūrybinį palikimą, būtina paminėti ir šią eseistikos (ne grožinės literatūros) knygą. Tai absoliučiai atviras, nepagražintas ir vietoje ciniškas, vietoje be galo jautrus memuarų rinkinys apie jos pačios patirtį gimdant ir auginant vaikus. Knygos vertė yra didžiulė, nes joje be gailesčio griaunamas šventas, saldus ir rožinis motinystės mitas. Rašytoja atvirai kalba apie fizinį skausmą, begalinį nuovargį, pieno dėmes, kūno deformacijas, hormonų audras ir neretai gąsdinantį tapatybės praradimą tapus motina. Šie apmąstymai yra esminiai norint suprasti visą Enright grožinę prozą – būtent šioje eseistikoje užgimė temos ir požiūrio kampai į šeimą, kurie vėliau meistriškai peraugo į tokius romanus kaip „Šeimos sambūris“ ar „Užžėlęs kelias“.

 

Maištinga Siela

1 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Marguerite Yourcenar, Alice Oseman, Almudena Grandes, Anne Enright, Anne Rice

 Anne Rice (tikrasis vardas Howard Allen O'Brien Rice, 1941–2021) buvo viena iš įtakingiausių amerikiečių rašytojų, geriausiai žinoma dėl savo gotikinio siaubo ir fantastinių romanų. Nors daugeliui ji asocijuojasi su ikoniška „Vampyrų kronikų“ serija, kuri prasidėjo bestseleriu „Interviu su vampyru“, Anne Rice kūrybinis spektras buvo daug platesnis. Ji rašė apie raganas, mumijas, religines figūras ir, kaip „Cry to Heaven“ (lietuviškai leidykla „Eridanas“ išleido pavadinimu „Kastratai“) atveju, istorinius personažus. Jos romanams būdinga sodri, barokinė kalba, gilūs psichologiniai personažų portretai, aistra detalėms ir dažnas mirties, nemirtingumo, tikėjimo, nuodėmės ir atpirkimo temų nagrinėjimas, dažnai per erotizmo ir egzotikos prizmę.

Romanas „Cry to Heaven“ pasirodė 1982 metais. Nors jis nesulaukė tokios masinės komercinės sėkmės kaip „Interviu su vampyru“, kritikai ir skaitytojai jį priėmė gana palankiai, ypač tie, kurie vertino Rice gebėjimą kruopščiai tyrinėti istorines detales ir kurti įtraukiančius pasakojimus. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, „The Washington Post“, gyrė jį kaip „įtraukiantį žvilgsnį į žavingą ir mažai žinomą pasaulį“, akcentuodami autorės istorinius tyrimus, rašymo stilių ir operos bei kastratų tematikos originalumą. Kiti, nors ir pripažino knygos erotiškumą ir prabangą, kartais kritikavo per didelį dramatizmą ar melodramatizmą. Nepaisant to, knyga išlaikė savo gerbėjų ratą ir laikoma vienu įdomesnių Anne Rice istorinių romanų, o 1996 metais jos pakartotinis leidimas JAV vien popieriniais viršeliais buvo parduotas daugiau nei milijonu kopijų.

 

„Cry to Heaven“ nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus Italiją, į dekadentišką Venecijos ir gyvybingo Neapolio aplinką, pasakodama apie kastratų – unikalią to meto muzikinę ir socialinę klasę. Knyga pasakoja apie jauną Venecijos didiką Tonio Treschi, kuris klasta yra kastruojamas savo paties brolio, kad prarastų savo paveldėjimo teises. Atstumtas ir suluošintas, Tonio yra priverstas pasinerti į operos pasaulį, tapti kastratu ir išmokti išnaudoti savo angelišką balsą, kuris yra jo didžiausia stiprybė ir kartu priminimas apie jo praradimą. Jo kelias persipina su kitu kastratu – Guido Maffeo, kuris gimė skurde ir buvo kastruotas siekiant muzikinės karjeros.

 

Knyga tiria sudėtingas keršto, identiteto, lyties tapatumo ir meilės temas. Tonio kelionė yra nuolatinė kova tarp keršto troškimo ir bandymo susitaikyti su nauja tapatybe, tarp prarastos vyriškumo sampratos ir kastrato, kaip „trečiosios lyties“, priėmimo. Rice meistriškai atskleidžia kastratų pasaulio grožį ir brutalumą – jie buvo garbinami dėl savo dieviškų balsų, tačiau kartu niekinami ir stigmatizuojami dėl savo kūno. Knyga gilinasi į aistras, neviltį, seksualumą ir transcendentišką grožį, kurie persipina šioje istorinėje aplinkoje. Tai gilus pasakojimas apie gėrį ir blogį, teisybę ir neteisybę, žmogaus sielos sudėtingumą ir gebėjimą ieškoti grožio bei prasmės net didžiausioje kančioje.

Anne Enright, garsi airių rašytoja, yra žinoma dėl savo aštraus intelekto, niuansuoto personažų vaizdavimo ir gebėjimo gilintis į sudėtingas šeimos dinamikas bei šiuolaikinės Airijos problemas. Ji gimė Dubline 1962 metais ir yra viena iš labiausiai apdovanotų šiuolaikinių Airijos prozininkių. 2007 metais Anne Enright buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija už romaną „Susibūrimas“ (The Gathering). Jos kūryboje dažnai tyrinėjamos šeimos, meilės, tapatybės ir motinystės temos, pasižyminčios išskirtiniu stiliumi, subtiliu humoru ir gilumu. Nuo 2015 iki 2018 metų ji buvo pirmoji Airijos grožinės literatūros laureatė, dar kartą patvirtinanti jos vietą literatūros pasaulyje.

Vienas ryškiausių Anne Enright romanų yra „Užžėlęs kelias“ (The Green Road), išleistas 2015 metais. Ši knyga nukelia skaitytojus į nedidelį miestelį Airijos Atlanto vandenyno pakrantėje ir pasakoja apie Madiganų šeimą – motiną Rosaleen ir keturis jos suaugusius vaikus: Konstansą, Daną, Emetą ir Haną. Romanas yra padalintas į dvi dalis: pirmojoje dalyje, pavadintoje „Išvykimas“, kiekvienam vaikui skiriama atskira skyrius, atskleidžiantis jų gyvenimus ir patirtis per maždaug 25 metų laikotarpį, pradedant 1980-aisiais ir baigiant 2005-aisiais. Šie fragmentai rodo, kaip Madiganų vaikai palieka Airiją, ieškodami laimės ir savęs Dubline, Niujorke ar net Vakarų Afrikoje, Malyje. Pavyzdžiui, Danas, kadaise norėjęs tapti kunigu, vėliau gyvena dvigubą gyvenimą Niujorke AIDS krizės metu, o Hana, jauniausia, grumiasi su priklausomybe ir motinyste. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Sugrįžimas“, visi keturi vaikai, dabar jau suaugę, susirenka savo vaikystės namuose Airijoje paskutinėms Kalėdoms, nes jų valdinga ir sudėtingo charakterio motina Rosaleen nusprendžia parduoti namus ir padalyti pajamas.

 

„Užžėlęs kelias“ yra gilus ir nuoširdus pasakojimas apie šeimos ryšius, atotrūkį, užuojautą ir savanaudiškumą – apie tuštumą žmogaus širdyje ir tai, kaip bandome ją užpildyti. Knyga meistriškai atskleidžia šeimos narių tarpusavio santykių sudėtingumą: senas nuoskaudas, neišsakytas tiesas, susikirtusias praeities versijas ir nuolatinius bandymus atkurti prarastus ryšius arba užmegzti tuos, kurių niekada neturėjo. Anne Enright puikiai perteikia, kaip namų trauka niekada nepalieka mūsų, net jei persikeliame per šalis ar žemynus. Knygos siužetas nėra paremtas vienu dideliu šeimos krize ar paslaptimi; veikiau tai yra kasdienių santykių, nesupratimų ir problemų, būdingų bet kuriai šeimai, pynė. Rosaleen, motina, yra sudėtingas ir neretai erzinantis personažas, manipuliuojantis savo vaikais ir vis dar besigrumiantis su savo pačios praeitimi, tačiau kartu ji yra ir šeimos centras, aplink kurį sukasi visi jų gyvenimai. „Užžėlęs kelias“ yra brandus, meistriškai parašytas romanas, kuris leidžia pajusti šeimos gyvenimo aukštumas ir žemumas, parodant, kad laimė visada persipina su liūdesiu, kaip ir bet kurioje tikroje šeimos istorijoje.

Almudena Grandes (1960–2021) buvo viena ryškiausių ir gerbiamiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų, žinoma dėl savo drąsaus ir atviro stiliaus, kuriame dažnai nagrinėjamos politinės, socialinės ir asmeninės laisvės temos. Jos kūryba neretai panardina į Ispanijos XX amžiaus istoriją, ypač Ispanijos pilietinio karo ir Franko diktatūros pasekmes, tačiau visada per individualių likimų ir asmeninių paslapčių prizmę. Grandes pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, sudėtingus personažus ir atvirai kalbėti apie seksualumą, meilę, nuostolius ir prisiminimus.

Romanas „Kartono pilys“ (isp. „Castillos de cartón“) pasirodė 2004 metais ir greitai sulaukė didelio atgarsio dėl savo intymumo, atviro seksualumo ir jautrių, bet sudėtingų temų. Veiksmas vyksta Ispanijoje, Madride, apie 1980-uosius metus, „Movidos“ – Madrido kontrkultūrinio judėjimo, klestėjusio po Franko mirties, – fone. Romanas pasakoja apie jaunų tapytojų, Marilos ir Chuso, aistringą, savidestruktyvią meilės istoriją, kurioje persipina menas, noras peržengti ribas ir bandymai pabėgti nuo praeities demonų. Knygos siužetas įelektrinantis, priverčiantis susimąstyti apie meilę ir laisvę.

 

„Kartono pilys“ ypač išsiskiria tuo, kad atvirai ir jautriai nagrinėja LGBTQ+ temas, tapdama vienu svarbiausių ispanų literatūros kūrinių, kalbančių apie tai. Romanas ne tik įtraukia homoseksualius ir biseksualius personažus, bet ir gilinasi į jų patirtis, iššūkius bei vidinius konfliktus to meto Madrido pogrindyje. Pagrindinė veikėja Marila yra atvirai biseksuali, o jos intymūs santykiai su kitomis moterimis pavaizduoti natūraliai ir be teismo, atskleidžiant jos seksualumo sklandumą. Chuso, Marilos mylimasis, taip pat turi paslapčių, susijusių su jo seksualumu, ir knyga tyrinėja jo homoseksualius potraukius bei praeitį, kas sukuria įtampą ir sudėtingumą jų porai. „Movida Madrileña“ kontekstas, kuriame knyga vyksta, leidžia Almudenai Grandes piešti plataus spektro seksualinės įvairovės paveikslą, kuriame homoseksualumas ir kitos seksualinės tapatybės yra dalis besiformuojančios naujos visuomenės. Šiame romane Grandes drąsiai laužė tabu, vaizduodama atvirus seksualinius santykius ir LGBTQ+ personažų išgyvenimus, kas buvo svarbus žingsnis siekiant platesnio šių temų pripažinimo ir normalizavimo Ispanijos literatūroje.

 

„Kartono pilys“ yra ne tik istorija apie aistringą meilę, bet ir gili meditacija apie tapatybę, laisvę, meno ir gyvenimo susipynimą, o ypač – apie tai, kaip seksualumas formuoja mūsų santykius ir vietą pasaulyje. Almudena Grandes atvirumas ir drąsa nagrinėjant šias temas padarė šią knygą ne tik reikšmingu literatūros kūriniu, bet ir svarbiu indėliu į LGBTQ+ reprezentaciją Ispanijos literatūroje.

Alice Oseman yra viena ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės jaunimo literatūros balsų. Gimusi 1994 metais, ši britų autorė ir iliustratorė sparčiai išgarsėjo dėl savo nuoširdžių, empatiškų ir įtraukiančių istorijų, kuriose atvirai nagrinėjamos šiuolaikinio paauglio patirtys. Jos kūryba, apimanti tiek prozos romanus, tiek grafinius romanus, vertinama už autentiškumą, gilų psichologizmą ir itin svarbią LGBTQ+ įtrauktį, o taip pat už jautrų požiūrį į psichikos sveikatos problemas. Nuo pat savo debiutinio romano „Solitaire“, išleisto 2014 metais, kuomet jai tebuvo vos 17 metų, Oseman nuosekliai plėtojo savitą stilių ir temas, padariusius ją viena mylimiausių autorių tarp jaunų skaitytojų.

 

Vienas ryškiausių ir labiausiai Alice Oseman išgarsinusių kūrinių yra jos grafinių romanų serija „Heartstopper“. Ši serija, prasidėjusi kaip internetinis komiksas 2016 metais, greitai pelnė milžinišką populiarumą ir netrukus buvo išleista knygų formatu. „Heartstopper“ pasakoja apie dviejų berniukų, Čarlio Springo (Charlie Spring) ir Niko Nelsonas (Nick Nelson), meilės istoriją. Čarlis, atvirai gėjus ir gana drovus, jau yra „išėjęs iš spintos“ ir grumiasi su patyčiomis bei nerimu. Nikas, atviras ir draugiškas regbio žaidėjas, iš pradžių identifikuojasi kaip heteroseksualus, tačiau, susidraugavęs su Čarliu, pradeda abejoti savo seksualine orientacija ir galiausiai atranda, kad yra biseksualus.

Marguerite Yourcenar, gimusi Marguerite Cleenewerck de Crayencour, buvo iškili prancūzų rašytoja, viena įtakingiausių XX amžiaus Europos literatorių. Ji gimė Briuselyje, Belgijoje, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje. Yourcenar buvo žinoma dėl savo neįtikėtino erudicijos, gilaus susidomėjimo istorija, filosofija ir mitologija. Jos kūryba pasižymi intelektualiniu griežtumu, klasikiniu stiliumi ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per istorinių asmenybių prizmę. 1980 metais Marguerite Yourcenar tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Prancūzų akademiją (Académie française) – prestižinę prancūzų kalbos instituciją, taip įtvirtindama savo išskirtinę vietą literatūros istorijoje.

„Adriano memuarai“ (pranc. „Mémoires d'Hadrien“) yra neabejotinai pats garsiausias ir labiausiai pripažintas Marguerite Yourcenar romanas, išleistas 1951 metais. Šis kūrinys yra išgalvoti, bet istoriškai nepaprastai tikslūs Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus Adriano (76–138 m. e.) memuarai, rašyti jo gyvenimo pabaigoje ir adresuoti jo įpėdiniui bei anūkui Markui Aurelijui. Imperatorius Adrianas apmąsto savo gyvenimą, karinę karjerą, meilę, filosofiją, menus ir Romos imperijos valdymą. Knyga yra gilūs filosofiniai apmąstymai apie galią, vienatvę, senatvę, mirtį ir amžinąsias vertybes, pasižymintys giliu įžvalgumu.

 

„Adriano memuarai“ turi itin stiprias ir reikšmingas sąsajas su LGBTQ+ literatūra ir temomis, ypač per pagrindinio veikėjo imperatoriaus Adriano asmenybę ir jo santykius. Pagrindinė ir ryškiausia LGBTQ+ tema romane yra Adriano gili ir aistringa meilė jaunam graikų berniukui Antinojui. Antinojus buvo realus istorinis asmuo ir Adriano mylimasis, kurio ankstyva ir paslaptinga mirtis Nilo upėje paliko gilią žaizdą imperatoriaus širdyje. Yourcenar itin jautriai ir be jokių apribojimų vaizduoja šią meilę kaip esminę Adriano gyvenimo dalį. Ji atskleidžia ne tik fizinę ir emocinę trauką, bet ir gilų dvasinį ryšį, dievinimą ir sielvartą po jo mirties. Šis santykis romane yra pavaizduotas ne kaip anomalija ar nuodėmė, o kaip universali meilės išraiška, atitinkanti to meto Romos imperijos kultūrines ir socialines normas, kur homoseksualūs santykiai tarp vyresniojo ir jaunesniojo vyro buvo priimtini.

 

Knygos išleidimo metu, 1951 metais, atviras homoseksualių santykių vaizdavimas literatūroje buvo retas, ypač tokioje subtilioje ir filosofinėje formoje. Yourcenar pasitelkė istorinį kontekstą – Antikos laikus, kur homoseksualumas nebuvo stigmuojamas taip, kaip vėlesniais krikščionybės amžiais – kaip priemonę išreikšti šią temą natūraliai ir be moralinio teismo. Tai leido knygai būti novatoriška LGBTQ+ reprezentacijos prasme, siūlant skaitytojams ne tik intelektualinį, bet ir emocinį ryšį su šiais santykiais. Per Adriano balsą Yourcenar kelia universalius klausimus apie meilės prigimtį, nepriklausomai nuo lyties. Imperatorius apmąsto meilės formas, jos džiaugsmus ir skausmus, pripažindamas, kad jo ryšys su Antinojumi buvo viena giliausių ir paveikiausių jo gyvenimo patirčių. Tai taip pat liečia tapatybės temas – kaip meilė ir praradimas formuoja asmenybę ir pasaulėžiūrą. „Adriano memuarai“ yra laikomas klasika LGBTQ+ literatūroje ne tik dėl savo atviro homoseksualių santykių vaizdavimo, bet ir dėl to, kad tai padaryta su neprilygstamu literatūriniu meistriškumu, filosofiniu gyliu ir empatija. Tai nėra tik „romanas apie homoseksualumą“, o platus ir gilus žmogaus patirties tyrinėjimas, kuriame homoseksuali meilė yra natūrali ir neatsiejama dalis, vertinama su tokia pačia rimtimi ir pagarba kaip ir heteroseksualūs santykiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Užžėlęs kelias"

 

Anne Enright. „Užžėlęs kelias“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 336.

Sveiki, skaitytojai,

Naujausios airių rašytojos Anne Enright (g. 1962) knygos lietuvių kalba reikėjo palaukti labai ilgai. 2007 metais už romaną Šeimos sambūris pelniusi Man Booker premiją (lietuviškai išleido Mintis, 2012) netikėtai išgarsėjo, o po to A. Enright Lietuvoje vardas buvo pamirštas. Tiesą sakant, Šeimos sambūris nesulaukė mūsų šalyje jokių įdomių aptarimų, nors pasaulyje dėl to, kad buvo skirtas Bookeris, sulaukė prieštaringų vertinimų. Nepaisant to, man Šeimos sambūris tapo itin įsimintina knyga, tad laukiau kitos pasirodysiančios autorės knygos lietuviškai, tačiau laikas ėjo, o Anne Enright buvo tarsi pamiršta, tačiau visai neseniai vertėja Rima Rutkūnaitė į lietuvių kalbą išvertė 2015 metais pasirodžiusį ir įvairius prestižinius sąrašus įtrauktas autorės romanas Užžėlęs kelias (angl. The Green Road), pastarąjį išleido leidykla Alma littera.

Geriausiame metų airių romane, kaip ir Šeimos sambūryje, A. Enright pasakoja netobulos airiškos šeimos sagą, kuri prasideda maždaug 1980-aisiais ir tęsiasi iki 2005-ųjų. Istorija apie Madiganų šeimą, apie namuose augusius keturis vaikus (Konstansą, Haną, Emetą ir Daną), kurie užaugę išvažinėja po pasaulį, tačiau grįžta, kai našlaujanti motina nusprendžia parduoti prie jūros krantų esantį jų vaikystės namą. Vaikai su įvairiomis nuoskaudomis, nostalgija gimtajam kraštui ir dėl gyvenimiškų nesėkmių svetur grįžta pas motiną, kuri nebeturi tokios aiškios nuovokos, kokią prisimena ją turėjusią Madiganų vaikai...

Knygos struktūra nepaprastai panaši į Šeimos sambūrį, nors anoji knyga buvo kritikuojama dėl incesto vaizdavimo ir brutalių šeimos santykių, Užžėlęs kelias, man atrodo, kaip asmeninis autorės atsakas į ją anuomet kritikavusius dėl tamsumos vaizdavimo pertekliaus. Visgi Užžėlęs kelias, lyginant su Bookerio premiją pelniusia knyga, atrodo ganėtinai šviesesnės perspektyvos, nors airių šeimynėlė nė iš tolo neprimena tobulos šeimos. Kiekvienam šeimos vaikui A. Enright skiria po didelį skyrių, tarsi vesdama skaitytoją po keturis skirtingus Madinganų atžalų kelius. Danas, kuris pareiškė, kad taps kunigu ir dėl to motiną ištinka isteriją, galiausiai išvyksta į Ameriką ir pradeda gyventi homoseksualo gyvenimą. Jo kelias nėra lengvas, iš pradžių neigęs savo prigimtį, jis bando megzti santykius su aire Izabele, tačiau jųdviejų keliai greitai išsiskiria, o Danas mato LGBTQ bendruomenės pačius siaubingiausius laikus – AIDS įsismarkavimą ir aplinkinių kaltinimus dėl anuomet vadinamojo „gėjų maro“. Danui dar ilgai teks bręsti, kol jis patikės, jog yra vertas gyvenimo...

Jaunesnysis brolis Emetas savanoriauja Afrikoje, čia jis kasdien grumiasi su karščiais ir gelbėja vietos žmonių gyvybes, tačiau namuose negali susitvarkyti su šunimi, kurį taip smarkiai pamilsta jo gyvenimo draugė, kad šuo net tampa išsiskyrimo priežastimi. Štai Hana, jauniausia iš keturių vaikų, susilaukia vaiko ir išgyvena nesibaigiančią pogimdyvinę depresiją, kurią bando malšinti nuolatos išgėrinėdama, o vyresnioji sesuo Konstansa, smarkiai nutukusi, bando įtikti savo motinai, tačiau viskas, ką ji daro, atrodo, motinai neįtinka.

Manau, A. Enright pavyko užfiksuoti keletą itin įtaigių dalykų. Visų pirma, skirtingų vaikų likimus ir tėvų lūkesčius, kurie perteikti airiškos bendravimo kultūros rėmuose. Man tai primena mūsų lietuvių išvažinėjimą po Šiaurės regiono šalis ir protarpinį sugrįžimą bei tą norą pasipuikuoti nelengvai užkaltais pinigais. Visa tai man pasirodė taip lietuviška, tik gal kokiais keliais dešimtmečiais vėliau nei vaizduojamų airių likimai. Kitas dalykas – gyvenimas svetur, LGBTQ istorinė atkarpa, savanorystę Afrikoje – visa tai tarsi atskleidžia airiškos tapatybės būvimą įvairiuose pasaulio kampeliuose, kai laimės apibrėžimas (bent jau Madiganų aplinkos žmonių akimis) yra ne tai, kiek tu turi vaikų, o kokį automobilį vairuoji, kiek turi savo banko sąskaitoje ir koks tavo namas. Nors autorė to neryškina sąmoningai, tačiau, kaip Madinganų vaikai grįžę namo Kalėdoms susitinka bare su buvusiais vietos gyventojais, ši bendravimo kultūra labai atpažįstama.

Anne Enright

Anne Enrigt literatūrinė kalba unikali, ji nesibodi ilgai ir juslingai aprašyti, pavyzdžiui, vištų kiaušinių rinkimo ir skerdimo proceso. Kitą vertus, tai labai kaimietiški gyvi vaizdiniai, o iš kitos pusės, daug ką papasakoja apie asketiškuosius Madiganus. Romano kalboje esama nemažai poetinių subtilybių, pvz., „Jie šoko iki aušros – mes visi juos matėme, mums patiko, kad Danas liko su marškinėliais, kai visi kiti nusivalkstė, ir pro dvi atsegtas viršutines sagas švietė jo krūtinkaulis, baltas tarsi kriauklės vidus (p. 61)“. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad A. Enright proza itin kūniška ir aistringa, jai svarbus seksualinis veikėjų pradas ir lytinių santykių vaizdavimas, tačiau visa tai jos knygoje atrodo natūraliai, nes eina išvien su reprodukcija ir giminės pratęsimo filosofija. „Lova stovėjo virš jos, pasirengusi įgriūti pro tinką, toj vietoj, kur mirė jos tėvas, ir mirė jos motina, vieta, paskui tapusi jos su Patu Madiganu lova, kai jiedu įsikraustė į tą kambarį, ir savotišku prakeiksmu kurį laiką – negalėjo pradėti nė vieno vaiko, jei neskaičiuosim kelių persileidimų, kol galiausiai buvo pradėtas Emetas, o paskui Hana. Tai lova, kurioje mirė ir pats Patas Madiganas, kai jo kūną iščiulpė vėžys ir galiausiai iš jo neliko nieko, tik griaučiai (p. 177)“.

Kad ir kiek autorė skirtų vaikų gyvenimo sankirtoms, jų problemoms, visgi centrinė figūra – Madiganų vaikų motina, kuri Kalėdoms sukviečia vaikus, tačiau pati per šventę, pajutusi per sunki našta savo pačios vaikams, netikėtai dingsta. Vaikai susirengia jos ieškoti: „Juokinga buvo ne jų bejėgystė, o tai, kad vaikai šaukė kiekvienas vis kitokią moterį. Jie nė nesuprato, kas ji tokia – jų motina, Rosalina Madigan, – bet ir neturėjo suprasti. Ji buvo senyva moteris, kuriai žūtbūtinai reikėjo jų paramos, o kai pradingusi jiems tapo tokia didelė, kad užpildė visą žiemišką kalno šlaitą, pati sau susitraukė į trapią, mirtingą ir nusenusią žmogišką būtybę – bet kurią žmogišką būtybę (p. 307)“. Motinos paveikslas romane taip pat nevienkryptis, dėl pasakotojo svarstymų ir pasakojimo kintančių perspektyvų, pavyksta sukurti sudėtingų pasirinkimų ir aplinkybių formuojamus veikėjus, įskaitant ir pačią motiną, kuri gyvenimo saulėlydyje ima abejoti: „Kodėl ji negalėjo būti jiems maloni, nė pati nežinojo. Juk taip juos mylėjo. Kartais žiūrėdavo į juos pripildyta meilės širdimi, o paskui turėdavo eiti ir viską sugadinti (p. 295).“

Manau, Annei Enright vėl pavyko sukurti šeimos daugiabriaunį modelį, kuriame sutelpa gyvenimiška išmintis, šeimos bendrystė ir prieštaringumas, įsipareigojimai ir sentimentai vaikystei. Galiausiai ant viršelio esminiu visos šeimos simboliu tampa pats romano pavadinimas Užžėlęs kelias, į kurį sutelpa visi mūsų prisiminimai apie šeimos namus, kad ir kokie jie bebūtų, jie kviečia peržvelgti tai, kas gyvuoja tol, kol gyvuoja žmogaus atmintis. Į namus po daugel metų sugrįžę vaikai atpažįsta savo šeimos narių charakteristikas, baldus, kambarius ir namų buvusias taisykles ir jie netgi po daugel metų bendrauja jiems atpažįstamais šablonais, nors jų tapatybė kur nors kitur jau visiškai kitokia, tačiau pravėrus namų duris sugrįžta tie patys ženklai, simboliai, išmokta namų bendravimo kalba ir tai perteikti šiuo romanu, manau, autoriai pavyko itin juslingai. Paskutinįkart kažką tokio šeimiškai epiško skaičiau tikriausiai amerikiečių autorės Ann Patchett Olandų namas. Jeigu anas kūrinys jums padarė įspūdį, manau, Užžėlęs kelias kaip tik jums.

P. S. Tikriausiai nereiks laukti ištiso dešimtmečio, kad lietuviškai pasirodytų kita gerai įvertinta autorės knyga Aktorė (2020).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Anne Enright "Šeimos sambūris" ir Alessandro Baricco "Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąją ir būsimąjį pasaulį"

Sveiki,

Štai ir vėl ruduo...

Velnias, tokiu sakiniu tikriausiai savo rašinėlį pradėtų vidutinis mokinys arba pervargusi pedagogė per Rugsėjo 1-osios šventę, sveikindama sugrįžusius mokinius. Ruduo – ir gerai! Jau savaitė vėl naujų darbų girmalėse ir šią nuotrauką išsitraukiau iš išmanaus. Daryta paskutinę vasaros dieną pustuščioje turkų užeigoje, geriant antrą alaus bokalą... Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ niekaip neiškrenta man iš galvos – vienas geriausių vasaros skaitinių. Iki Alessandro Baricco žalios knygelės niekaip neprisikasi (aijajai!) per knygų naujienas – ir alus vis tuštėja stiklo bokale, ruduo vis artėja ir artėja, tuoj – jau visai arti! – ims ir įkąs į minkštąją subinaitę ir parsitems į savų darbų ritmą. Bent jau taip galvojau gerdamas karamelizuotą alų ir vis vartydamas šias dvi knygas, vis paskaitinėdamas atsitiktines pastraipas lyg kokį laikraštį.

Ir štai – dabar jau gyvenu rudenį ir žvelgiu į šią nuotrauką ir jau prisiminimai visai kitokie. Alaus skonio neprisimenu, bet prisimenu tą turkiškų spalvų staltiesę, knygų kvapą. Ir kaip gerai, kad tas ruduo atėjo! Tai paskutiniu metu mano mėgstamiausias metų laikas, nes nedusina, nes neskęstu prakaite, nereikia dėti kontaktinių lęšių tam, kad galėtum užsidėti juodus akinius ir varyt prie jūros. Užtenka vos vos prisimerkti, kai į akis aštriai skverbiasi ryškūs rudens nulaižyti – išgerti bokalai? neįspėjai! – medžių lapai.

Žodžiu. Ruduo. Ir viskas gerai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Anne Enright "Šeimos sambūris"

Anne Enright. „Šeimos sambūris“ – Vilnius: Mintis, 2012 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie airių rašytoją Anne Enright (g. 1962) nieko nė nenutuokiau, nors ji parašė septynis romanas (septintasis anglų kalba pasirodys kitąmet) ir tikriausiai niekuo nebūčiau žinojęs, jeigu nebūčiau pasidomėjęs lietuviškai išverstomis Booker laureatais. Rašytoja už romaną Šeimos sambūris (angl. The Gathering) 2007 metais pelnė Man Booker premiją. Pats romanas užsienyje vertinamas gana prieštaringai: vieniems jis patiko, kitiems nelabai, o ir gooreads.com puslapyje kai kurie skaitytojai negaili aštrių komentarų ir atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog autorė neverta Man Booker, perskaičius knygą, nesunku suprasti, kodėl nuomonės išsiskiria.

Jeigu reiktų palyginti Šeimos sambūrį su kokius nors romanu, alternatyvų rasčiau tikriausiai ne vieną, bet arčiausiai tikriausiai būtų dar šią vasarą perskaitytas Penelope Lively romanas Mėnulio tigras, kuris irgi autorei atnešė Booker premiją 1987 metais. Abejose knygose centre vaizduojamos ydingos moterys, kurios turi negatyvų charakterių bruožų, yra linkusios paniekinti aplinkinius, manipuliuoti vyrais ir abi jos pasakoja apie savo šeimos seksualinius įvykius, kurie vienaip ar kitaip paveikia šeimos raidą ir jas pačias.

Tikriausiai nesumeluosiu, jeigu pasakysiu, kad Anne Enright Šeimos sambūris visgi atrodo kur kas stipresnė knyga už Penelope Lively Mėnulio tigrą. Knyga kur kas paveikesnė, nors pradžioje labai abejojau, ar šioji išversta istorija, apie kurią net lietuviai skaitytojai gurmanai beveik nekalba, bus pakankamai gera. Netgi pradėjęs skaityti nebuvau tikras, ar mane išlaikys iki galo, tačiau po 50 ar 70 puslapio įvyko esminis lūžis, po kuriuo besąlygiškai patikėjau ir pasidaviau A. Enright pasakojimui.

Šeimos sambūryje pasakojama apie dvylikos vaikų (kai kurių jau mirusių) klaną, kuris toli gražu nėra pavyzdinis. Motina nuolat nėščia ir pavargusi, patyrė septynis persileidimus, dvylika pagimdytų vaikų, kuriems negalėjo skirti reikiamo dėmesio, nes nuolat teko prižiūrėti mažuosius. Pasakojimą perteikia viena iš vyresniųjų dukterų Veronika po mylimiausio brolio Lijamo savižudybės. Pačiai Veronikai trisdešimt devyneri, ji turi dvi dukras ir, atrodo, gyvena normalų šeiminį gyvenimą, tačiau sužinojusi apie brolio pasitraukimą pradėdama tvarkyti laidotuvių reikalus, namus ir kviesti brolius bei seseris (prasigėrusius, įklimpusius į bėdas, prasiskolinusius ir t. t.) ir ji pamažu grįžta į vaikystės namus ir prisimena močiutę Adą, senelį Čarlį ir tuose namuose, rodos, be priežasties nuolat sėdintį Nuteną...

Maždaug tokių veikėjų draugijoje rutuliojasi visa istorija, kurią autorė perteikė nepaprastai aistringa literatūrine maniera, kuri man techniškai ir strategiškai labai patinka, nes apie viską tik iš dalies leidžiama skaitytojui nutuokti, tačiau pasakotoja įvykius dėlioja chaotiškai, neatskleisdama visko iki galo. Tai kokia šios giminės istorija? Kokia paslaptis sieja geriausiai ryšį palaikančius Lijamą ir Veroniką? Incestas? Kad tą atsakytų, pasakotoja mus nuolat veda į senelių namus, sujaukia pasakojimo laikus, pasakoja nutrūkstančių daugybės šeimos narių istorijas, kurios vieną kitą papildo ir pratęsia.

Anne Enright

Autorė pasirenka tamsų ir niūrų šiaurietišką pasakojimo tempą, kurį sustiprina Veronikos nesaldžios, kiek atžagarios moters pasaulėžiūra. Vietomis vis prisimindavau man patinkantį John Wells režisuotą pjesę Šeimos albumas: rugpjūtis (2013), kuriame irgi per laidotuves suvažiuoja giminė ir tuo pat metu paaiškėja, kad pusbrolis myli pusseserę, tačiau Šeimos sambūryje dėl laidotuvių pakrikusios pagrindinės veikėjos psichikos pasakojimas įgauna hipnotizuojantį įvykių nestabilumą, sutrūkinėjusios atminties interpretavimo, netgi įterpiami įsivaizduojami vaiduokliai. Knygos finale prisiliobti per laidotuves norinti Veronika, kuri spjauna į sutuoktinį ir vos nepalieka dukterų, kiek priminė prancūzų rašytojos Leilos Slimani Žmogėdros sode sukurtą pagrindinę veikėją Adelę.

Knygoje be galo daug kūniškumo, kad atrodo visa istorija perteikta iš pirmo žvilgsnio begėdiškai tiesmukai, banaliai – gausybė intarpų apie „antrą galą“, žmogaus kūno skysčių reprodukciją, apie įsivaizdavimą, kaip senelė galėjo elgtis lovoje: „Nemanau, kad mes iš tikrųjų atsimename savo šeimos narius. Bet mes juose tebegyvename. O tikrieji mano atsiminimai yra mano mažosios šventvagystės: Ada ir Čarlis savo vedybinėje lovoje, jos gakta lyg pusdvasio viščiuko krūtinė po didele Čarlio plaštaka, jo liūdnai kabantis įnagis, o ji kiša delną jam į papilvę ir bando jį pritraukti arčiau. Saulė gėlėtose užuolaidose. Laimės pojūtis (p. 64)“.

Šis pasirinkimas hipererotizuotai perteikti šeimos traumas per kūniškumą tikriausiai labiausiai ir trikdė gurmanus skaitytojus, kurie tikėjosi iš romano itin subtilių metaforų, grakščios literatūrinės gestikuliacijos. Romano pradžioje ir aš maniausi, kad visa tai pernelyg brutalu ir tiesmuka, tačiau perpratus šeiminius ryšius, kurie pagrįsti paveldimumu ir dauginimusi, kitaip sakant, biologija, autorė strategiškai pasirinko tą tiesmuką neišsilavinusių ir prastus darbus dirbančių vaikų kalbinį balastą, kuris istorijai plečiantis tampa net nebeagresyvi kalbinė dirty style provokacija, kiek esminis pasakotojos paveiktos psichikos ritmas, tam tikras sutrikimas vertinti santykius seksualiniu lygmeniu, kuris atskleidžia ir tam tikrus Veronikos (ir visos šeimos) moralinius ypatumus: „Niekas manęs ir dulkinti labai nebandė, nors vieną naktį buvau sugulusi su tuo australu, tik šiaip, o kodėl ne (p. 113)“.

Į kitus šeimos narius pasakotoja taip pat žvelgia erotizuodama, pavyzdžiui, į mirusią vyresniąją seserį: „Ar kitą vertus, jei jau sykį ištekėjai už aludės vadybininko ir nusipirkai namą Čerčtaune. Midžė buvo motina, buvo reguliuojančioji mechanizmo dalis, buvo galinga, buvo genties vadė, buvo sąrėmių sankaupa – ypač paskutiniajam, pačiam didžiausiam. Ji galėjo būti homoseksualė, galėjo tiesiog dulkintis su avimis, bet iš tiesų pernelyg liūdna apie tai galvoti. (p. 172)“. Kitą vertus apsvarstydama mirusio brolio Lijamo lytiškumo aspektus Veronika ima ir pasikeičia. Esminis kontrastas tarp kitų šeimos narių ir Lijamo skaitytoją nuolat dirgina tas jų santykių neaiškumas, kuris veda tamsiais ir klaidžiais kelių šeimos kartų istorijų labirintais. Labiausiai intriguoja tas pasakojimo aspektas, kad Veroniką kažin kaip garbina Lijamą, ji priveikta jo savižudybės, o kitų šeimos nelaimės ją netgi erzina.

Pasakojimo ritme pasireiškia autorės literatūrinis kūrybiškumas valdyti metaforinę mintį, kas įrodo jos literatūrinę galią, pavyzdžiui, kaip Čarlis ir Nutanas stato lenktynėse už žirgą, tačiau paraleliai jie iš tikrųjų lažinasi dėl Ados rankos – visas tas perteikimas per brutalias realybės briaunas iš tikrųjų apie visai kitus dalykus, dažniausiai apie sujauktus jausmus ir griaunamus gyvenimus, kurie turėjo potencialo pražysti, bet dėl žmogiško aplaidumo, neretai meilės stygiaus, ima ir subliūkšta.

Įtariu, kad ir lietuvių skaitytojams Šeimos sambūris gali palikti prieštaringą įspūdį, tačiau prieštaringos reakcijos ir vertinimai vieni iš geros literatūros rodiklių. Knyga padarė tikrai gerą įspūdį ir visuminis jos sukūrimas tiek struktūriškai, tiek pasirinkta pasakojimo technika palieka tamsios, niūrios ir paslaptimis apgaubtos istorijos įspūdį, kurių daugiau ar mažiau esti kiekvienoje giminėje.

Jūsų Maištinga Siela