1 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Marguerite Yourcenar, Alice Oseman, Almudena Grandes, Anne Enright, Anne Rice

 Anne Rice (tikrasis vardas Howard Allen O'Brien Rice, 1941–2021) buvo viena iš įtakingiausių amerikiečių rašytojų, geriausiai žinoma dėl savo gotikinio siaubo ir fantastinių romanų. Nors daugeliui ji asocijuojasi su ikoniška „Vampyrų kronikų“ serija, kuri prasidėjo bestseleriu „Interviu su vampyru“, Anne Rice kūrybinis spektras buvo daug platesnis. Ji rašė apie raganas, mumijas, religines figūras ir, kaip „Cry to Heaven“ (lietuviškai leidykla „Eridanas“ išleido pavadinimu „Kastratai“) atveju, istorinius personažus. Jos romanams būdinga sodri, barokinė kalba, gilūs psichologiniai personažų portretai, aistra detalėms ir dažnas mirties, nemirtingumo, tikėjimo, nuodėmės ir atpirkimo temų nagrinėjimas, dažnai per erotizmo ir egzotikos prizmę.

Romanas „Cry to Heaven“ pasirodė 1982 metais. Nors jis nesulaukė tokios masinės komercinės sėkmės kaip „Interviu su vampyru“, kritikai ir skaitytojai jį priėmė gana palankiai, ypač tie, kurie vertino Rice gebėjimą kruopščiai tyrinėti istorines detales ir kurti įtraukiančius pasakojimus. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, „The Washington Post“, gyrė jį kaip „įtraukiantį žvilgsnį į žavingą ir mažai žinomą pasaulį“, akcentuodami autorės istorinius tyrimus, rašymo stilių ir operos bei kastratų tematikos originalumą. Kiti, nors ir pripažino knygos erotiškumą ir prabangą, kartais kritikavo per didelį dramatizmą ar melodramatizmą. Nepaisant to, knyga išlaikė savo gerbėjų ratą ir laikoma vienu įdomesnių Anne Rice istorinių romanų, o 1996 metais jos pakartotinis leidimas JAV vien popieriniais viršeliais buvo parduotas daugiau nei milijonu kopijų.

 

„Cry to Heaven“ nukelia skaitytoją į XVIII amžiaus Italiją, į dekadentišką Venecijos ir gyvybingo Neapolio aplinką, pasakodama apie kastratų – unikalią to meto muzikinę ir socialinę klasę. Knyga pasakoja apie jauną Venecijos didiką Tonio Treschi, kuris klasta yra kastruojamas savo paties brolio, kad prarastų savo paveldėjimo teises. Atstumtas ir suluošintas, Tonio yra priverstas pasinerti į operos pasaulį, tapti kastratu ir išmokti išnaudoti savo angelišką balsą, kuris yra jo didžiausia stiprybė ir kartu priminimas apie jo praradimą. Jo kelias persipina su kitu kastratu – Guido Maffeo, kuris gimė skurde ir buvo kastruotas siekiant muzikinės karjeros.

 

Knyga tiria sudėtingas keršto, identiteto, lyties tapatumo ir meilės temas. Tonio kelionė yra nuolatinė kova tarp keršto troškimo ir bandymo susitaikyti su nauja tapatybe, tarp prarastos vyriškumo sampratos ir kastrato, kaip „trečiosios lyties“, priėmimo. Rice meistriškai atskleidžia kastratų pasaulio grožį ir brutalumą – jie buvo garbinami dėl savo dieviškų balsų, tačiau kartu niekinami ir stigmatizuojami dėl savo kūno. Knyga gilinasi į aistras, neviltį, seksualumą ir transcendentišką grožį, kurie persipina šioje istorinėje aplinkoje. Tai gilus pasakojimas apie gėrį ir blogį, teisybę ir neteisybę, žmogaus sielos sudėtingumą ir gebėjimą ieškoti grožio bei prasmės net didžiausioje kančioje.

Anne Enright, garsi airių rašytoja, yra žinoma dėl savo aštraus intelekto, niuansuoto personažų vaizdavimo ir gebėjimo gilintis į sudėtingas šeimos dinamikas bei šiuolaikinės Airijos problemas. Ji gimė Dubline 1962 metais ir yra viena iš labiausiai apdovanotų šiuolaikinių Airijos prozininkių. 2007 metais Anne Enright buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija už romaną „Susibūrimas“ (The Gathering). Jos kūryboje dažnai tyrinėjamos šeimos, meilės, tapatybės ir motinystės temos, pasižyminčios išskirtiniu stiliumi, subtiliu humoru ir gilumu. Nuo 2015 iki 2018 metų ji buvo pirmoji Airijos grožinės literatūros laureatė, dar kartą patvirtinanti jos vietą literatūros pasaulyje.

Vienas ryškiausių Anne Enright romanų yra „Užžėlęs kelias“ (The Green Road), išleistas 2015 metais. Ši knyga nukelia skaitytojus į nedidelį miestelį Airijos Atlanto vandenyno pakrantėje ir pasakoja apie Madiganų šeimą – motiną Rosaleen ir keturis jos suaugusius vaikus: Konstansą, Daną, Emetą ir Haną. Romanas yra padalintas į dvi dalis: pirmojoje dalyje, pavadintoje „Išvykimas“, kiekvienam vaikui skiriama atskira skyrius, atskleidžiantis jų gyvenimus ir patirtis per maždaug 25 metų laikotarpį, pradedant 1980-aisiais ir baigiant 2005-aisiais. Šie fragmentai rodo, kaip Madiganų vaikai palieka Airiją, ieškodami laimės ir savęs Dubline, Niujorke ar net Vakarų Afrikoje, Malyje. Pavyzdžiui, Danas, kadaise norėjęs tapti kunigu, vėliau gyvena dvigubą gyvenimą Niujorke AIDS krizės metu, o Hana, jauniausia, grumiasi su priklausomybe ir motinyste. Antrojoje dalyje, pavadintoje „Sugrįžimas“, visi keturi vaikai, dabar jau suaugę, susirenka savo vaikystės namuose Airijoje paskutinėms Kalėdoms, nes jų valdinga ir sudėtingo charakterio motina Rosaleen nusprendžia parduoti namus ir padalyti pajamas.

 

„Užžėlęs kelias“ yra gilus ir nuoširdus pasakojimas apie šeimos ryšius, atotrūkį, užuojautą ir savanaudiškumą – apie tuštumą žmogaus širdyje ir tai, kaip bandome ją užpildyti. Knyga meistriškai atskleidžia šeimos narių tarpusavio santykių sudėtingumą: senas nuoskaudas, neišsakytas tiesas, susikirtusias praeities versijas ir nuolatinius bandymus atkurti prarastus ryšius arba užmegzti tuos, kurių niekada neturėjo. Anne Enright puikiai perteikia, kaip namų trauka niekada nepalieka mūsų, net jei persikeliame per šalis ar žemynus. Knygos siužetas nėra paremtas vienu dideliu šeimos krize ar paslaptimi; veikiau tai yra kasdienių santykių, nesupratimų ir problemų, būdingų bet kuriai šeimai, pynė. Rosaleen, motina, yra sudėtingas ir neretai erzinantis personažas, manipuliuojantis savo vaikais ir vis dar besigrumiantis su savo pačios praeitimi, tačiau kartu ji yra ir šeimos centras, aplink kurį sukasi visi jų gyvenimai. „Užžėlęs kelias“ yra brandus, meistriškai parašytas romanas, kuris leidžia pajusti šeimos gyvenimo aukštumas ir žemumas, parodant, kad laimė visada persipina su liūdesiu, kaip ir bet kurioje tikroje šeimos istorijoje.

Almudena Grandes (1960–2021) buvo viena ryškiausių ir gerbiamiausių šiuolaikinių Ispanijos rašytojų, žinoma dėl savo drąsaus ir atviro stiliaus, kuriame dažnai nagrinėjamos politinės, socialinės ir asmeninės laisvės temos. Jos kūryba neretai panardina į Ispanijos XX amžiaus istoriją, ypač Ispanijos pilietinio karo ir Franko diktatūros pasekmes, tačiau visada per individualių likimų ir asmeninių paslapčių prizmę. Grandes pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, sudėtingus personažus ir atvirai kalbėti apie seksualumą, meilę, nuostolius ir prisiminimus.

Romanas „Kartono pilys“ (isp. „Castillos de cartón“) pasirodė 2004 metais ir greitai sulaukė didelio atgarsio dėl savo intymumo, atviro seksualumo ir jautrių, bet sudėtingų temų. Veiksmas vyksta Ispanijoje, Madride, apie 1980-uosius metus, „Movidos“ – Madrido kontrkultūrinio judėjimo, klestėjusio po Franko mirties, – fone. Romanas pasakoja apie jaunų tapytojų, Marilos ir Chuso, aistringą, savidestruktyvią meilės istoriją, kurioje persipina menas, noras peržengti ribas ir bandymai pabėgti nuo praeities demonų. Knygos siužetas įelektrinantis, priverčiantis susimąstyti apie meilę ir laisvę.

 

„Kartono pilys“ ypač išsiskiria tuo, kad atvirai ir jautriai nagrinėja LGBTQ+ temas, tapdama vienu svarbiausių ispanų literatūros kūrinių, kalbančių apie tai. Romanas ne tik įtraukia homoseksualius ir biseksualius personažus, bet ir gilinasi į jų patirtis, iššūkius bei vidinius konfliktus to meto Madrido pogrindyje. Pagrindinė veikėja Marila yra atvirai biseksuali, o jos intymūs santykiai su kitomis moterimis pavaizduoti natūraliai ir be teismo, atskleidžiant jos seksualumo sklandumą. Chuso, Marilos mylimasis, taip pat turi paslapčių, susijusių su jo seksualumu, ir knyga tyrinėja jo homoseksualius potraukius bei praeitį, kas sukuria įtampą ir sudėtingumą jų porai. „Movida Madrileña“ kontekstas, kuriame knyga vyksta, leidžia Almudenai Grandes piešti plataus spektro seksualinės įvairovės paveikslą, kuriame homoseksualumas ir kitos seksualinės tapatybės yra dalis besiformuojančios naujos visuomenės. Šiame romane Grandes drąsiai laužė tabu, vaizduodama atvirus seksualinius santykius ir LGBTQ+ personažų išgyvenimus, kas buvo svarbus žingsnis siekiant platesnio šių temų pripažinimo ir normalizavimo Ispanijos literatūroje.

 

„Kartono pilys“ yra ne tik istorija apie aistringą meilę, bet ir gili meditacija apie tapatybę, laisvę, meno ir gyvenimo susipynimą, o ypač – apie tai, kaip seksualumas formuoja mūsų santykius ir vietą pasaulyje. Almudena Grandes atvirumas ir drąsa nagrinėjant šias temas padarė šią knygą ne tik reikšmingu literatūros kūriniu, bet ir svarbiu indėliu į LGBTQ+ reprezentaciją Ispanijos literatūroje.

Alice Oseman yra viena ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės jaunimo literatūros balsų. Gimusi 1994 metais, ši britų autorė ir iliustratorė sparčiai išgarsėjo dėl savo nuoširdžių, empatiškų ir įtraukiančių istorijų, kuriose atvirai nagrinėjamos šiuolaikinio paauglio patirtys. Jos kūryba, apimanti tiek prozos romanus, tiek grafinius romanus, vertinama už autentiškumą, gilų psichologizmą ir itin svarbią LGBTQ+ įtrauktį, o taip pat už jautrų požiūrį į psichikos sveikatos problemas. Nuo pat savo debiutinio romano „Solitaire“, išleisto 2014 metais, kuomet jai tebuvo vos 17 metų, Oseman nuosekliai plėtojo savitą stilių ir temas, padariusius ją viena mylimiausių autorių tarp jaunų skaitytojų.

 

Vienas ryškiausių ir labiausiai Alice Oseman išgarsinusių kūrinių yra jos grafinių romanų serija „Heartstopper“. Ši serija, prasidėjusi kaip internetinis komiksas 2016 metais, greitai pelnė milžinišką populiarumą ir netrukus buvo išleista knygų formatu. „Heartstopper“ pasakoja apie dviejų berniukų, Čarlio Springo (Charlie Spring) ir Niko Nelsonas (Nick Nelson), meilės istoriją. Čarlis, atvirai gėjus ir gana drovus, jau yra „išėjęs iš spintos“ ir grumiasi su patyčiomis bei nerimu. Nikas, atviras ir draugiškas regbio žaidėjas, iš pradžių identifikuojasi kaip heteroseksualus, tačiau, susidraugavęs su Čarliu, pradeda abejoti savo seksualine orientacija ir galiausiai atranda, kad yra biseksualus.

Marguerite Yourcenar, gimusi Marguerite Cleenewerck de Crayencour, buvo iškili prancūzų rašytoja, viena įtakingiausių XX amžiaus Europos literatorių. Ji gimė Briuselyje, Belgijoje, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje. Yourcenar buvo žinoma dėl savo neįtikėtino erudicijos, gilaus susidomėjimo istorija, filosofija ir mitologija. Jos kūryba pasižymi intelektualiniu griežtumu, klasikiniu stiliumi ir gebėjimu atskleisti universalias žmogiškąsias temas per istorinių asmenybių prizmę. 1980 metais Marguerite Yourcenar tapo pirmąja moterimi, išrinkta į Prancūzų akademiją (Académie française) – prestižinę prancūzų kalbos instituciją, taip įtvirtindama savo išskirtinę vietą literatūros istorijoje.

„Adriano memuarai“ (pranc. „Mémoires d'Hadrien“) yra neabejotinai pats garsiausias ir labiausiai pripažintas Marguerite Yourcenar romanas, išleistas 1951 metais. Šis kūrinys yra išgalvoti, bet istoriškai nepaprastai tikslūs Romos imperatoriaus Publijaus Elijaus Adriano (76–138 m. e.) memuarai, rašyti jo gyvenimo pabaigoje ir adresuoti jo įpėdiniui bei anūkui Markui Aurelijui. Imperatorius Adrianas apmąsto savo gyvenimą, karinę karjerą, meilę, filosofiją, menus ir Romos imperijos valdymą. Knyga yra gilūs filosofiniai apmąstymai apie galią, vienatvę, senatvę, mirtį ir amžinąsias vertybes, pasižymintys giliu įžvalgumu.

 

„Adriano memuarai“ turi itin stiprias ir reikšmingas sąsajas su LGBTQ+ literatūra ir temomis, ypač per pagrindinio veikėjo imperatoriaus Adriano asmenybę ir jo santykius. Pagrindinė ir ryškiausia LGBTQ+ tema romane yra Adriano gili ir aistringa meilė jaunam graikų berniukui Antinojui. Antinojus buvo realus istorinis asmuo ir Adriano mylimasis, kurio ankstyva ir paslaptinga mirtis Nilo upėje paliko gilią žaizdą imperatoriaus širdyje. Yourcenar itin jautriai ir be jokių apribojimų vaizduoja šią meilę kaip esminę Adriano gyvenimo dalį. Ji atskleidžia ne tik fizinę ir emocinę trauką, bet ir gilų dvasinį ryšį, dievinimą ir sielvartą po jo mirties. Šis santykis romane yra pavaizduotas ne kaip anomalija ar nuodėmė, o kaip universali meilės išraiška, atitinkanti to meto Romos imperijos kultūrines ir socialines normas, kur homoseksualūs santykiai tarp vyresniojo ir jaunesniojo vyro buvo priimtini.

 

Knygos išleidimo metu, 1951 metais, atviras homoseksualių santykių vaizdavimas literatūroje buvo retas, ypač tokioje subtilioje ir filosofinėje formoje. Yourcenar pasitelkė istorinį kontekstą – Antikos laikus, kur homoseksualumas nebuvo stigmuojamas taip, kaip vėlesniais krikščionybės amžiais – kaip priemonę išreikšti šią temą natūraliai ir be moralinio teismo. Tai leido knygai būti novatoriška LGBTQ+ reprezentacijos prasme, siūlant skaitytojams ne tik intelektualinį, bet ir emocinį ryšį su šiais santykiais. Per Adriano balsą Yourcenar kelia universalius klausimus apie meilės prigimtį, nepriklausomai nuo lyties. Imperatorius apmąsto meilės formas, jos džiaugsmus ir skausmus, pripažindamas, kad jo ryšys su Antinojumi buvo viena giliausių ir paveikiausių jo gyvenimo patirčių. Tai taip pat liečia tapatybės temas – kaip meilė ir praradimas formuoja asmenybę ir pasaulėžiūrą. „Adriano memuarai“ yra laikomas klasika LGBTQ+ literatūroje ne tik dėl savo atviro homoseksualių santykių vaizdavimo, bet ir dėl to, kad tai padaryta su neprilygstamu literatūriniu meistriškumu, filosofiniu gyliu ir empatija. Tai nėra tik „romanas apie homoseksualumą“, o platus ir gilus žmogaus patirties tyrinėjimas, kuriame homoseksuali meilė yra natūrali ir neatsiejama dalis, vertinama su tokia pačia rimtimi ir pagarba kaip ir heteroseksualūs santykiai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas" Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, nelabai planavau žiūrėti antrąjį „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) sezoną, tačiau taip jau nutiko, kad visgi sužiūrėjau! Prieš metus pasirodė pandemijos metu nufilmuotas pagal garsiosios rašytojos Anne Rice romaną „Interviu su vampyru“ motyvus sukurtas pirmasis sezonas. Garsi rašytoja kaip tik mirė tuo metu, kai pirmojo sezono darbai ėjo į pabaigą, todėl kūrybinei brigadai buvo išties liūdna... Visgi teko luktelti, kol aktoriai gerokai nevaržomi pandeminių ribojimų sugrįžo į filmavimo aikštelę pratęsimui. Tiesa, serialas gerokai pakoreguotas ir nutolęs nuo legendinės 1993 metų Neil Jordan filmo versijos tuo pačiu pavadinimu ir, aišku, gerokai paplėtotas, nei pats romanas.

 

Naujasis sezonas realiai tęsia romane vaizduojamą laikotarpį, kai iš JAV po Lestato nužudymo Luisas ir Klaudija pabėgą į Europą. Jie klaidžioja po griūvančią ir šiurpią Antrojo pasaulinio karo apsėstą Europą ir ieško savo padermės ištakų, bando suprasti savo galią ir paskirtį, tačiau nieko neranda, kol vieną dieną neatsiduria Paryžiuje, kuriame jiedu priimami į vampyrų naktinį teatrą ir su mirtinais įsipareigojimais tampa jo dalimi. Tačiau vietiniai ir seni vampyrai, kurie tarpusavyje susigyvenusi kaip kraujo komuna, netrukus pradeda nusibosti Klaudijai, kuri kažkada taip troško sėslios ir saugios šeimos. Kol Klaudija stengiasi susigyventi ir pavergti vietos išgyvenusią žydę siuvėją, pats Luisas išgyvena vidinę dramą tarp kaltės jausmo dėl Lestato nužudymo ir naujojo širdies draugo Armando, seno ir romėnų laikus menančio galingo vampyro. Netrukus Klaudija ir Luisas sužino, kad teatrą įkūrė legendinis tas pats Lestatas ir visi aplinkiniai vampyrai apie jį yra sukūrę kultą, bet kas nutiks su Armandu ir kitais, kai šie sužinos, kad tai Klaudija ir Luisas nužudė šios bendruomenės įkūrėją?

 

Sezonas slogus, nors dinamiškesnis bei tamsesnis už pirmąjį – tai tik pliusas. Vienoje laiko juostoje Armandas ir Luisas toliau duoda interviu charizmatiškajam rašytojui Danieliui, bet pamažu įtampa auga, kadangi Luisas, tiek ir kažkada atmintį praradęs žurnalistas, susivokia, kad tikrovė, kurią nugyveno nuo pastarojo susitikimo prieš daugybę metų, skiriasi ir už viso to slypi užmarštin nugrimzdusi Armando ir Lestato istorija. Iš tikrųjų šis serialas paremtas psichoterapiniu pobūdžiu, Luisui reikia išsipasakoti prisiminimus, tačiau, bent jau man, tikrosios priežastys, kodėl Luisas nori atskleisti pasauliui tikrąją vampyrų istoriją, kai vis tiek visi tiki, kad tai rašytojo išmonė, man nėra iki galo aiški. Tačiau aiški ji tampa šio filmo struktūroje, kadangi ji sugriauna pastarųjų 77 metų veikėjų melo istoriją.

Aktoriai ir kadrai iš antrojo sezono.

 

Taigi istorija „šokinėja“ nuo šiuolaikinių laikų, kai duodamas interviu Danieliui iki Paryžiaus pokario teatro istorijos ir žiauriosios vampyrų komunos, kurioje galiausiai suinscenizuojamas Luiso ir Klaudijos teismas. Visa tai padaroma gan tamsiai ir teatralizuotai, pakankamai įtraukiai. Jeigu pirmajame sezone stigo dinamikos ir sezonas vietomis atverdavo užvilkintas duobes, tai šiame sezone įvykiai kur kas įdomesni, labiau paplėtota ir knygoje beveik nebuvusi interviu dabarties pasakojimo linija.

 

Aišku, antrasis sezonas neapsiėjo be tam tikrų aktorių pasikeitimų. Štai aktorė Bailey Bass, pirmajame sezone vaidinusią Klaudiją, nusprendė nebetęsti šio projekto ir ją pakeitė Delainey Hayles. Man asmeniškai, Klaudija mažiausiai patinkantis personažas, ji tokia erzinanti ir kvaila, kad tiesiog vis laukdavau, kada ją nustos rodyti. Visgi šiame seriale, regis, atrodo, kad visi vampyrai arba gėjai, arba lesbietės, viskas taip utriruota pagal LGBTQ siužetines charakteristikas, kad kartais atrodo, jog šioji istorija išskirtinai apie vampyrų LGBTQ pasaulį. Aišku, tai savaime nėra blogai. Pirmajame sezone galbūt buvo daugiau Lestato ir Luiso homoerotikos, sekso scenų, šiame visas seksualumas labiau prislopęs ir pasineriama į intrigas, bandoma plėtoti Luiso, Lestato ir Armando dvasinį pavydo ir prieraišumo istorijų melodramą, kas, aišku, neblogai pavyksta.

 

Matau, kad „Interviu su vampyru“ numatomas dar ir trečiajam sezonui. Tai gan įdomu, nes tas, kas buvo šiuose dvejuose sezonuose – viskas išnaudota ir išsekę. Tačiau iš paskutiniųjų serijos užuomazgų galima spręsti, kad serialas gali pasisukti visiškai netikėtomis linkmėmis ir kitame sezone atsirasti didesnis krūvis Lestato personažui, apie kurį Anne Rice buvo parašiusi storą atskirą knygą. Kol kas serialo kūrėjai leidžia sau labai laisvai kurti, interpretuoti ir kryžminti vampyrų kronikos palikimo medžiagą su fiktyviai infiltruotais siužetiniais motyvais. Manau, kad trečiajame sezone to bus dar daugiau, o, kaip žinia, autoriai mėgsta prikelti seniai mirusius veikėjus ir juos parodyti visai kitokioje žmogiškųjų vertybių šviesoje, kaip nutiko šiame sezone su Lesatu ir Luisu. Apsigalvojau, lauksiu ir trečiojo sezono.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Niekas tikriausiai nežinojo, kad 1976 metais debiutuojanti amerikiečių rašytoja Anne Rice (1941-2021) gotikiniu siaubo romanu „Interviu su vampyru“ sulauks tokios didelės visame pasaulyje sėkmės. Pastarąjį autorė rašė praradusi savo dukrą, todėl į romaną sudėjo daug skausmo ir kančios. Per savo ilgą gyvenimą autorė sukūrė unikalų „Vampyrų kronikos“ pasaulį. Iš viso pasirodė net 13 šios serijos knygų, į lietuvių kalbą išverstos pirmosios trys dalys, yra pasirodžiusių ir kitų A. Rice knygų. Didžiausias autorės populiarumo pikas tapo režisieriaus Neil Jordan 1994 metais pristatyta kultinė „Interviu su vampyru“ ekranizacija, kurioje pasirodė tokios mega Holivudo žvaigždės kaip Brad Pitt, Tom Cruise, Antonio Banderas ir Kirsten Dunst. Praėjus tiek laiko, buvo vėl nuspręsta įsigyti rašytojos knygų ekranizacijos leidimą ir atkurti „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) serialo pavidalu, ryškinant tas temas, kurios anuomet dėl tam tikrų standartų buvo sąmoningai prislopintos.

Naujausias „Interviu su vampyru“ projektas remiasi pirmuoju Anne Rice kronikos romanu. Neišvengsiu kaip ir daugelis komentuodamas palyginimo su puikia Neilo Jordano ekranizacija, kuris išties sukūrė bauginančiai tirštą gotikinį pasakojimą. Serialas atrodo kur kas lengvesnio tono, o ir tiesa, kad jis gerokai skiriasi nuo pirmtako filmo ir nuo pačios knygos. Istorija mus nukelia į 1910 metų Naująjį Orleaną ir pasakoja Luiso ir Lestato susitikimo istoriją. Tiesa, Luisas tą daro iš retrospekcijos, pasakodamas antrąkart savo gyvenimo istoriją jau senstelėjusiam ir kiek atžariam žurnalistui, kuris pirmąkart interviu iš vampyro ėmė prieš 40 metų. Iš tikrųjų serialo kūrėjai daug ką pakeitė. Pirmiausia buvo sumanyta suburti skirtingų rasių aktorius ir iš viską pateikti povergovinės praturtėjusių juodaodžių luomo XX amžiaus pradžioje. Luisas valdo prostitučių viešnamį, tačiau neatrodo, kad jį trauktų moterys. Netrukus jis susipažįsta su Lestatu, kuris nužudo Luiso brolį, o galiausiai ir patį Luisą paverčia vampyru.

Serialas nėra kažin koks itin dinamiškas, serialo kūrėjai pabrėžė, kad labiausiai jie stengėsi ryškinti vampyrų žmogiškąsias savybes, vidines veikėjų konfliktines prieštaras. Galima sakyti, kad tai, ką norėjo serialo kūrėjo, tą ir padarė, tik abejoju, ar visiems patiks, kurie jau seniai nusipiešę savo vaizduotėje kitą vampyrų pasaulį. Visgi labai nuomonę apie serialą pakeičia išleista nulinė serialo serija, kurioje kūrėjai ir aktoriai pasakoja apie Anne Rice (ji kaip tik mirė tuo metu, kai buvo filmuojamas serialas), filmo ištarmes, sumanymus, aktorių atrankas, kostiumus, muziką, Naująjį Orleaną. Tiesą sakant, žvėriškai daug darbo įdėta į interjero detales, siuvant kostiumus, sprendžiant kraujo ir vampyriškų akių bei dantų problemas. Šio serialo pasiruošimas kainavo milijonus, tad iš techninės pusės serialas išties „atidirbtas“ nuo A iki Z.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė jau kine ir kituose serialuose žinomi jauni aktoriai. Luisą perteikė Jacob Anderson (tikriausiai prisimenate jį iš „Sostų karų“), o Lestatą australų aktorius Sam Reid. Abu nušlifuoti kaip deimantai, hipnotizuojantys savo žvilgsniais ir LGBTQ erotika. Nulinėje serijoje galėsite išvysti, kaip serialo kūrėjai per zoomą darė aktorių atrankas, nes tada pasaulis buvo paskendęs gilioje pandemijoje ir kontaktuoti žmonės negalėjo. Kalbant apie stipriai paryškintą LGBTQ serialo temą, įtariu, kad didelei daliai puritoniškų lietuvių žiūrėtojų, įsikalusių sau į galvą genderizmo sąmokslo teoriją, serialas nepatiks. Tačiau būtent ne Jordano ekranizacijoje, o A. Rice romane akivaizdu, jog Luisas ir Lestatas buvo meilužiai. Jų santykiai vaizduojami iš vienos pusės labai gražūs, estetinė erotika, žiūrovą svaigina nuogi vyrų raumeningi torsai, atletiški kūnai, pastarieji iliustruoja intymią veikėjų bendrystę, bet iš kitos pusės jie dalijasi žmonių krauju, kelia orgijas, žudo ir tuo mėgaujasi, nes tai jų prigimtyje. Siaubas ir estetika koreliuoja.

Šių vyrukų gyvenimą labai paįvairina paauglė Klaudija (aktorė Bailey Bass), kuri knygoje buvo 5-6 metų mergytė, tačiau serialo kūrėjai pakeitė ją į irzlią paauglę, suteikia jai kur kas didesnės reikšmės, nei filmo versijoje. Be to, seriale pasirinktas džiazistinis N. Orleano laikotarpis, atskleidžiamos Lestato naujosios galios, pavyzdžiui, gebėjimas skraidyti, gvildenami paauglės užstrigusios mergaitės kūne problema, gyvenimo monotonijos, meilės ir išdavystės problemos.

Serialas daug dėmesio skiria prieblandai ir tamsumai, beveik visas serialas fokusuojasi į tamsias Naujojo Orleano naktis, bet tuo pačiu kažkas jaučiama negyvo, statiško, tarsi serialo kūrėjai būtų sustingę ir įkalinę veikėjus viename mieste, kuriame vietiniai netrunka pastebėti, jog Luisas ir Lestatas ne tik meilužiai, bet visada pasirodo tik sutemus ir nesenstantys. Techniškai serialas kaip saldainis akims, tačiau būtent kažkokio gyvumo ir žmogiškumo bei tikrumo labiausiai ir pritrūko, nors autoriai sakė, jog būtent tai ir stengėsi perteikti.

Kaip šis serialas atrodo tarp kitų vampyriškų serialų, tokių kaip „Tikras kraujas“ ar „Vampyrų dienoraščiai“? Toks jausmas, kad tai LGBTQ bendruomenei sukaltas Anne Rice hitas, kuris patenkina estetines ir erotines pajautas, bet būtent to baugumo ir gotikos, mįslingo paslaptingumo man ir pristigo. Argi netiesa, jog maža užuomina į erotizmą ar intymias meilės paslaptis mažytėmis užuominomis galima žiūrovą paveikti kur kas labiau, nei visu šiuo atvirumu? Galbūt kaip tik šiam serialui ir pritrūko užuolaidų, kurios būtų sustiprinę paslaptingumą. Nešvankus „Tikras kraujas“, paaugliškai erzinantis „Vampyro dienoraščiai“ anuomet man patiko, tik tempiama guma staigiai nutrūko, nes serialai tiesiog pradėjo neevoliucionuodami pilstyti iš tuščio į kiaurą, bet tikiu, kad „Interviu su vampyru“ dar turi daug neišnaudoto potencialo ir antrasis sezonas gali imti ir smarkiai nustebinti.

Jūsų Maištinga Siela 

Anne Rice "Interviu su vampyru" / "Interview With the Vampire"

Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela