Serialas" Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, nelabai planavau žiūrėti antrąjį „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) sezoną, tačiau taip jau nutiko, kad visgi sužiūrėjau! Prieš metus pasirodė pandemijos metu nufilmuotas pagal garsiosios rašytojos Anne Rice romaną „Interviu su vampyru“ motyvus sukurtas pirmasis sezonas. Garsi rašytoja kaip tik mirė tuo metu, kai pirmojo sezono darbai ėjo į pabaigą, todėl kūrybinei brigadai buvo išties liūdna... Visgi teko luktelti, kol aktoriai gerokai nevaržomi pandeminių ribojimų sugrįžo į filmavimo aikštelę pratęsimui. Tiesa, serialas gerokai pakoreguotas ir nutolęs nuo legendinės 1993 metų Neil Jordan filmo versijos tuo pačiu pavadinimu ir, aišku, gerokai paplėtotas, nei pats romanas.

 

Naujasis sezonas realiai tęsia romane vaizduojamą laikotarpį, kai iš JAV po Lestato nužudymo Luisas ir Klaudija pabėgą į Europą. Jie klaidžioja po griūvančią ir šiurpią Antrojo pasaulinio karo apsėstą Europą ir ieško savo padermės ištakų, bando suprasti savo galią ir paskirtį, tačiau nieko neranda, kol vieną dieną neatsiduria Paryžiuje, kuriame jiedu priimami į vampyrų naktinį teatrą ir su mirtinais įsipareigojimais tampa jo dalimi. Tačiau vietiniai ir seni vampyrai, kurie tarpusavyje susigyvenusi kaip kraujo komuna, netrukus pradeda nusibosti Klaudijai, kuri kažkada taip troško sėslios ir saugios šeimos. Kol Klaudija stengiasi susigyventi ir pavergti vietos išgyvenusią žydę siuvėją, pats Luisas išgyvena vidinę dramą tarp kaltės jausmo dėl Lestato nužudymo ir naujojo širdies draugo Armando, seno ir romėnų laikus menančio galingo vampyro. Netrukus Klaudija ir Luisas sužino, kad teatrą įkūrė legendinis tas pats Lestatas ir visi aplinkiniai vampyrai apie jį yra sukūrę kultą, bet kas nutiks su Armandu ir kitais, kai šie sužinos, kad tai Klaudija ir Luisas nužudė šios bendruomenės įkūrėją?

 

Sezonas slogus, nors dinamiškesnis bei tamsesnis už pirmąjį – tai tik pliusas. Vienoje laiko juostoje Armandas ir Luisas toliau duoda interviu charizmatiškajam rašytojui Danieliui, bet pamažu įtampa auga, kadangi Luisas, tiek ir kažkada atmintį praradęs žurnalistas, susivokia, kad tikrovė, kurią nugyveno nuo pastarojo susitikimo prieš daugybę metų, skiriasi ir už viso to slypi užmarštin nugrimzdusi Armando ir Lestato istorija. Iš tikrųjų šis serialas paremtas psichoterapiniu pobūdžiu, Luisui reikia išsipasakoti prisiminimus, tačiau, bent jau man, tikrosios priežastys, kodėl Luisas nori atskleisti pasauliui tikrąją vampyrų istoriją, kai vis tiek visi tiki, kad tai rašytojo išmonė, man nėra iki galo aiški. Tačiau aiški ji tampa šio filmo struktūroje, kadangi ji sugriauna pastarųjų 77 metų veikėjų melo istoriją.

Aktoriai ir kadrai iš antrojo sezono.

 

Taigi istorija „šokinėja“ nuo šiuolaikinių laikų, kai duodamas interviu Danieliui iki Paryžiaus pokario teatro istorijos ir žiauriosios vampyrų komunos, kurioje galiausiai suinscenizuojamas Luiso ir Klaudijos teismas. Visa tai padaroma gan tamsiai ir teatralizuotai, pakankamai įtraukiai. Jeigu pirmajame sezone stigo dinamikos ir sezonas vietomis atverdavo užvilkintas duobes, tai šiame sezone įvykiai kur kas įdomesni, labiau paplėtota ir knygoje beveik nebuvusi interviu dabarties pasakojimo linija.

 

Aišku, antrasis sezonas neapsiėjo be tam tikrų aktorių pasikeitimų. Štai aktorė Bailey Bass, pirmajame sezone vaidinusią Klaudiją, nusprendė nebetęsti šio projekto ir ją pakeitė Delainey Hayles. Man asmeniškai, Klaudija mažiausiai patinkantis personažas, ji tokia erzinanti ir kvaila, kad tiesiog vis laukdavau, kada ją nustos rodyti. Visgi šiame seriale, regis, atrodo, kad visi vampyrai arba gėjai, arba lesbietės, viskas taip utriruota pagal LGBTQ siužetines charakteristikas, kad kartais atrodo, jog šioji istorija išskirtinai apie vampyrų LGBTQ pasaulį. Aišku, tai savaime nėra blogai. Pirmajame sezone galbūt buvo daugiau Lestato ir Luiso homoerotikos, sekso scenų, šiame visas seksualumas labiau prislopęs ir pasineriama į intrigas, bandoma plėtoti Luiso, Lestato ir Armando dvasinį pavydo ir prieraišumo istorijų melodramą, kas, aišku, neblogai pavyksta.

 

Matau, kad „Interviu su vampyru“ numatomas dar ir trečiajam sezonui. Tai gan įdomu, nes tas, kas buvo šiuose dvejuose sezonuose – viskas išnaudota ir išsekę. Tačiau iš paskutiniųjų serijos užuomazgų galima spręsti, kad serialas gali pasisukti visiškai netikėtomis linkmėmis ir kitame sezone atsirasti didesnis krūvis Lestato personažui, apie kurį Anne Rice buvo parašiusi storą atskirą knygą. Kol kas serialo kūrėjai leidžia sau labai laisvai kurti, interpretuoti ir kryžminti vampyrų kronikos palikimo medžiagą su fiktyviai infiltruotais siužetiniais motyvais. Manau, kad trečiajame sezone to bus dar daugiau, o, kaip žinia, autoriai mėgsta prikelti seniai mirusius veikėjus ir juos parodyti visai kitokioje žmogiškųjų vertybių šviesoje, kaip nutiko šiame sezone su Lesatu ir Luisu. Apsigalvojau, lauksiu ir trečiojo sezono.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Niekas tikriausiai nežinojo, kad 1976 metais debiutuojanti amerikiečių rašytoja Anne Rice (1941-2021) gotikiniu siaubo romanu „Interviu su vampyru“ sulauks tokios didelės visame pasaulyje sėkmės. Pastarąjį autorė rašė praradusi savo dukrą, todėl į romaną sudėjo daug skausmo ir kančios. Per savo ilgą gyvenimą autorė sukūrė unikalų „Vampyrų kronikos“ pasaulį. Iš viso pasirodė net 13 šios serijos knygų, į lietuvių kalbą išverstos pirmosios trys dalys, yra pasirodžiusių ir kitų A. Rice knygų. Didžiausias autorės populiarumo pikas tapo režisieriaus Neil Jordan 1994 metais pristatyta kultinė „Interviu su vampyru“ ekranizacija, kurioje pasirodė tokios mega Holivudo žvaigždės kaip Brad Pitt, Tom Cruise, Antonio Banderas ir Kirsten Dunst. Praėjus tiek laiko, buvo vėl nuspręsta įsigyti rašytojos knygų ekranizacijos leidimą ir atkurti „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) serialo pavidalu, ryškinant tas temas, kurios anuomet dėl tam tikrų standartų buvo sąmoningai prislopintos.

Naujausias „Interviu su vampyru“ projektas remiasi pirmuoju Anne Rice kronikos romanu. Neišvengsiu kaip ir daugelis komentuodamas palyginimo su puikia Neilo Jordano ekranizacija, kuris išties sukūrė bauginančiai tirštą gotikinį pasakojimą. Serialas atrodo kur kas lengvesnio tono, o ir tiesa, kad jis gerokai skiriasi nuo pirmtako filmo ir nuo pačios knygos. Istorija mus nukelia į 1910 metų Naująjį Orleaną ir pasakoja Luiso ir Lestato susitikimo istoriją. Tiesa, Luisas tą daro iš retrospekcijos, pasakodamas antrąkart savo gyvenimo istoriją jau senstelėjusiam ir kiek atžariam žurnalistui, kuris pirmąkart interviu iš vampyro ėmė prieš 40 metų. Iš tikrųjų serialo kūrėjai daug ką pakeitė. Pirmiausia buvo sumanyta suburti skirtingų rasių aktorius ir iš viską pateikti povergovinės praturtėjusių juodaodžių luomo XX amžiaus pradžioje. Luisas valdo prostitučių viešnamį, tačiau neatrodo, kad jį trauktų moterys. Netrukus jis susipažįsta su Lestatu, kuris nužudo Luiso brolį, o galiausiai ir patį Luisą paverčia vampyru.

Serialas nėra kažin koks itin dinamiškas, serialo kūrėjai pabrėžė, kad labiausiai jie stengėsi ryškinti vampyrų žmogiškąsias savybes, vidines veikėjų konfliktines prieštaras. Galima sakyti, kad tai, ką norėjo serialo kūrėjo, tą ir padarė, tik abejoju, ar visiems patiks, kurie jau seniai nusipiešę savo vaizduotėje kitą vampyrų pasaulį. Visgi labai nuomonę apie serialą pakeičia išleista nulinė serialo serija, kurioje kūrėjai ir aktoriai pasakoja apie Anne Rice (ji kaip tik mirė tuo metu, kai buvo filmuojamas serialas), filmo ištarmes, sumanymus, aktorių atrankas, kostiumus, muziką, Naująjį Orleaną. Tiesą sakant, žvėriškai daug darbo įdėta į interjero detales, siuvant kostiumus, sprendžiant kraujo ir vampyriškų akių bei dantų problemas. Šio serialo pasiruošimas kainavo milijonus, tad iš techninės pusės serialas išties „atidirbtas“ nuo A iki Z.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė jau kine ir kituose serialuose žinomi jauni aktoriai. Luisą perteikė Jacob Anderson (tikriausiai prisimenate jį iš „Sostų karų“), o Lestatą australų aktorius Sam Reid. Abu nušlifuoti kaip deimantai, hipnotizuojantys savo žvilgsniais ir LGBTQ erotika. Nulinėje serijoje galėsite išvysti, kaip serialo kūrėjai per zoomą darė aktorių atrankas, nes tada pasaulis buvo paskendęs gilioje pandemijoje ir kontaktuoti žmonės negalėjo. Kalbant apie stipriai paryškintą LGBTQ serialo temą, įtariu, kad didelei daliai puritoniškų lietuvių žiūrėtojų, įsikalusių sau į galvą genderizmo sąmokslo teoriją, serialas nepatiks. Tačiau būtent ne Jordano ekranizacijoje, o A. Rice romane akivaizdu, jog Luisas ir Lestatas buvo meilužiai. Jų santykiai vaizduojami iš vienos pusės labai gražūs, estetinė erotika, žiūrovą svaigina nuogi vyrų raumeningi torsai, atletiški kūnai, pastarieji iliustruoja intymią veikėjų bendrystę, bet iš kitos pusės jie dalijasi žmonių krauju, kelia orgijas, žudo ir tuo mėgaujasi, nes tai jų prigimtyje. Siaubas ir estetika koreliuoja.

Šių vyrukų gyvenimą labai paįvairina paauglė Klaudija (aktorė Bailey Bass), kuri knygoje buvo 5-6 metų mergytė, tačiau serialo kūrėjai pakeitė ją į irzlią paauglę, suteikia jai kur kas didesnės reikšmės, nei filmo versijoje. Be to, seriale pasirinktas džiazistinis N. Orleano laikotarpis, atskleidžiamos Lestato naujosios galios, pavyzdžiui, gebėjimas skraidyti, gvildenami paauglės užstrigusios mergaitės kūne problema, gyvenimo monotonijos, meilės ir išdavystės problemos.

Serialas daug dėmesio skiria prieblandai ir tamsumai, beveik visas serialas fokusuojasi į tamsias Naujojo Orleano naktis, bet tuo pačiu kažkas jaučiama negyvo, statiško, tarsi serialo kūrėjai būtų sustingę ir įkalinę veikėjus viename mieste, kuriame vietiniai netrunka pastebėti, jog Luisas ir Lestatas ne tik meilužiai, bet visada pasirodo tik sutemus ir nesenstantys. Techniškai serialas kaip saldainis akims, tačiau būtent kažkokio gyvumo ir žmogiškumo bei tikrumo labiausiai ir pritrūko, nors autoriai sakė, jog būtent tai ir stengėsi perteikti.

Kaip šis serialas atrodo tarp kitų vampyriškų serialų, tokių kaip „Tikras kraujas“ ar „Vampyrų dienoraščiai“? Toks jausmas, kad tai LGBTQ bendruomenei sukaltas Anne Rice hitas, kuris patenkina estetines ir erotines pajautas, bet būtent to baugumo ir gotikos, mįslingo paslaptingumo man ir pristigo. Argi netiesa, jog maža užuomina į erotizmą ar intymias meilės paslaptis mažytėmis užuominomis galima žiūrovą paveikti kur kas labiau, nei visu šiuo atvirumu? Galbūt kaip tik šiam serialui ir pritrūko užuolaidų, kurios būtų sustiprinę paslaptingumą. Nešvankus „Tikras kraujas“, paaugliškai erzinantis „Vampyro dienoraščiai“ anuomet man patiko, tik tempiama guma staigiai nutrūko, nes serialai tiesiog pradėjo neevoliucionuodami pilstyti iš tuščio į kiaurą, bet tikiu, kad „Interviu su vampyru“ dar turi daug neišnaudoto potencialo ir antrasis sezonas gali imti ir smarkiai nustebinti.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Barbarų belaukiant" / "Waiting for the Barbarians"

 

Sveiki skaitytojai,

 

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais, ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.

 

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus, gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos. Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.

 

Galiausiai istorija pasisuka taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba, scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.

 

Istorijoje galime įžvelgti ir tam tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.

 

Filme pagrindinius vaidmenis sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti į smėlį...

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Maišto klubas" / "The Riot club"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti britų režisierės Lone Scherfig kino filmą „Maišto klubas“ (angl. The Riot Club) (2014). Na, man jau teko šios režisierės matyti filmus „Auklėjimas“ (2009) ir „Viena diena“ (2011) ir galiu pasakyti, kad savita režisierė, nepasakyčiau, kad ji itin labai įdomi ir išskirtinė, tačiau jos filmai pulsuoja gylio ir prasmės troškuliu. Galbūt nepavyksta viską išgaubti taip, kaip norisi, tačiau jos darbuose tikrai kažkas yra. Kol kas, mano akimis, geriausias jos filmas yra „Auklėjimas“.

Kalbant apie filmą „Maišto klubas“, sakyčiau, jis gana vyriškas ir jo temos gana vyriškos – Oksfordo universiteto legendos, kurios iš kartos į kartą perduoda privilegijuotas tradicijas labiau primena išlepintų berniukų iliuzijas. Manipuliacijos garbe ir savitas pasaulio supratimas, pagardintas pinigais ir neatsakingumu, žemesnės visuomenės klasės žmonių niekinimu. Tiesą sakant, pirmoji pusė filmo gana nuobodoka ir neaišku, kada čia ta intriga turėtų užsimegzti, kaip pakryps scenarijus, tačiau aišku viena, kad tarp pasipūtusių berniukų įvyks nemažas konfliktas. Taip ir nutiko. Visas įdomumas prasideda tada, kai save legendomis laikantys vaikinai susirenka vietinėje užeigoje ir ima siautėti, tada atsiveria jų socialinės terpės suformuota elgesio maniera, įsiplieskia įtampa. Arogancija, savo vertės pajautimas ir pinigų kvapas tvoskia per visus galus ir tada kartu su alkoholiu ir narkotikais atsiduriame tikros tuštybių mugės dugne...

Ne viskas man šiame filme galbūt patiko, tačiau filme yra to, kas žiūrovui iš tikrųjų susmūgiuoja, ypač, jei žiūrovas turi teisingumo ir sąžiningumo pojūtį ir matydamas tuos iškreiptus vaikinus bei jų elgesį, tai norisi išsitraukti policininko bananą ir gerai atitrankyti jiems šonkaulius. 

Surinkta ištisa nuostabių ir puikių kylančių britų vaikinų kino aktorių komanda. Daugelis iš jų man gerai žinomi iš įvairių kino projektų: Max Irons, Sam Claflin, Sam Reid, Douglas Booth, Freddie Fox ir kiti. Labai gražiai derėjo jų britiškas akcentas, fizinis „sukirpimas“ ir tiesiog tai, sakyčiau, jų puikus pasirodymas kine. Kiek filmas jums kiekvienam gali patikti, sunkoka pasakyti, tačiau tai nėra tas filmas, kuris praplauks tik kaip reklama, sakyčiau, turi potencialios meninės vertės. 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "1971-ieji" / "`71"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu labai trumpai apie britų filmą „1971-ieji“ (angl. `71) (2014), kuris sulaukė net dviejų BAFTA (britiškų „Oskarų“) nominacijų – geriausias britiškas filmas ir geriausias debiutuojantis režisierius. Nors filmas nepelnė nė vieno BAFTO apdovanojimo, tačiau vien nominacijos, sakyčiau, daug ką reiškia. Suviliotas labai gerų atsiliepimų apie filmą ir žinant geras britiško kino tradicijas, ėmiau ir pažiūrėjau...

Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta karinius filmus, tiesą sakant, vengiu jų ir pasižiūriu tik labai suviliotas. Taip nutiko ir su šiuo filmu, kuris pasakoja apie Šiaurės Airijos sukilėlius prieš britus. Esu matęs ne vieną filmą apie šį itin karštą konfliktišką tašką ir kaskart filmas nepalyginamai kitoks, vis žvelgiama iš kitokių rakursų, bet visada taip pat: airiai žvelgia į britus kaip į priešus, o britai į airių sukilėlius kaip į maištininkus-chuliganus. Prisiminiau net kelis filmus, pvz.: „Šešėlių šokėja“ (2011), „Alkis“ (2008) ir kt.

Kalbant apie „1971-ieji“ negaliu nieko blogo pasakyti kaip apie filmą kūrinį. Puiki režisūra, įdomus istorinis laikotarpis, aiškūs frontai, herojai. Vizualumas ir montažas gana tiksliai atskleidžia aštunto dešimtmečio aplinkos detales. O ką jau kalbėti apie jaunąjį aktorių Jack O`Connell, kuris paskutiniuoju metu žaižaruoja sudėtingais vaidmenimis, kurie reikalauja psichologinio ir fizinio pasirengimo. Tiek šiame filme, tiek Angelinos Jolie filme „Nepalūžęs“ jis idealiai atlieka savo kaip aktoriaus darbą. 

Dabar išvardijęs beveik viską, kas filme geriausio, pasakysiu, kad filmas man nepatiko. Na, sutikite, kad būna, tikrai šitaip būna, filmas, rodos, geras, bet nepatinka tema, brutalumas, tamsūs kadrai, nuspėjama baigtis, karinis šturmas, tiesiog negali žiūrėti arba kankiniesi žiūrėdamas. Būtent, sakyčiau, šitaip nutiko ir su šiuo filmu. Būna, nepatinka geras filmas, jis tiesiog ne tau ir nieko negali padaryti, todėl mano įvertinimas susimaišė su subjektyviu požiūriu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geležinkelininkas" / "Geležinkelio darbuotojas" / "Atpildas" / "The Railway Man"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Geležinkelininkas“ (angl. The Railway Man) (2013), kitur šį filmą galite aptikti išverstą kaip „Geležinkelio darbuotojas“, bet tai būtų neteisingas, kadangi toks paviršutiniškas pavadinimas neatspindi pagrindinio personažo maniakiško ir aistringo domėjimosi bei išmanymo geležinkeliu ir traukiniais. Na, o Lietuvos kino teatruose filmas bus pristatomas kaip "Atpildas".

Grįžtant prie paties filmo... Jį režisavo Jonathan Teplitzky, kurio teko matyti filmą „Degantis žmogus“ (2011) – šis filmas padarė išties netikėtai gerą ir puikų įspūdį. Na, o „Geležinkelininkas“ yra taip pat geras darbas, nors dėl biografinių niuansų susiaurėjo paties režisieriaus interpretacijos galimybės ir vaizduotė. Nors pasakojimo perėjimai labai įdomūs, netikėti ir pilni prisiminimų rezonanso, kurie kelia mistinius jausmus, bet jie neprilygs „Degančiam žmogui“. Dėl to filmo kaltinti negalima. Tikrieji šios istorijos liudytojai, kuriant filmą, vis dar buvo labai gyvi, bet šiandien abiejų vyrų jau nebėra gyvų. Tai tikra istorija, pasakojanti apie amerikiečius paimtus į nelaisvę dabartinėje Tailando ir Malaizijos teritorijose per Antrąjį pasaulinį karą. 

Nors filmas susideda iš dviejų laikų sanklodų ir turi ryškų karinio pobūdžio pasakojimą liniją, tačiau karas tėra kontekstas ir terpė, kurioje vystoma labai ilga ir per ne vieną dešimtmetį nusidriekusi atleidimo istorija. Kiek iš mūsų galėtų atleisti patirtus kankinimus? Humanizmas žmoguje kartais gali būti neribotas, todėl pabaigoje filmas tampa šiek tiek sentimentalus, bet vis tiek labai gražus ir prasmingas.

 

Kadras iš filmo "Geležinkelininkas".

Filmo aktoriai ir režisierius su tikrosios istorijos liudytojais.

Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė puikusis britas Colin Firth, kuris visada kuria tik puikius ir įsimintinus vaidmenis – patikėkite, šiame filme jis ne ką prastesnis. Australė Nicole Kidman čia nėra viena iš pagrindinių personažų, tačiau ne ką svarbesnė, ne jos personažas atlieka harmonizacijos funkciją ir suteikia jėgų atleidimui. Jeremy Irvine – netikėtai po „Karo žirgo“ iškilęs aktorius, kuris filmavosi karo epizoduose – įtaigus, trapus ir intelektualus personažas, keliantis žiūrovui įvairias jusles. Iš esmės aktoriai viską čia atliko tinkamai.

Filmas įdomus, vertas savo žiūrovo, tačiau tas, kas nemėgsta karinių motyvų filmuose, tas geriau ir tegu nežiūri. Man filmas patiko tiek, kiek jaudino pati istorija, tačiau filmu itin ypatingu nepavadinčiau. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela