2021 m. kovo 21 d., sekmadienis

Filmas: "Barbarų belaukiant" / "Waiting for the Barbarians"

 

Sveiki skaitytojai,

 

Kolumbijos režisierius Ciro Guerra „Kino pavasaryje“ jau seniai nebe naujiena, todėl kiek kilstelėjau antakį, kai jo naujausias filmas „Barbarų belaukiant“ (angl. Waiting for the Barbarians) (2019) priskirtas tiesiog prie „Panoramos“, o ne prie programos „Meistrai“. Kodėl nustebau? Nes jo paskutinieji du ilgametražiai filmai, rodyti „Kino pavasaryje“ „Gyvatės apkabinimas“ (2015) ir „Vasaros paukščiai“ (2018) buvo išties saviti ir savaip įspūdingi. Kai sužinojau, jog būtent šiam režisieriui paskirta ekranizuoti J. M. Coetzee romano šedevro „Barbarų belaukiant“ istorija su anglakalbiais aktoriais, kiek suglumau, ar šis projektas, kaip neretai būna su nepriklausomo gero ir savito kino režisieriais, ima ir šios kartelės nebeperlipa. Pirmosios anglų kalba pasirodžiusios recenzijos apie „Barbarų belaukiant“ sulaukė gana vidutiniškų vertinų.

 

Ką gi, tenka pripažinti, kad tai nėra pats geriausias Ciro Guerros filmas, tačiau vis tiek, man skaičiusiam šią įspūdingą knygą, buvo įdomu, ką gali nuveikti toks meistras su tokia medžiaga. Istorija pasakoja neapibrėžto (kaip ir būdinga beveik visai J. M. Coetzee kūrybai) laikotarpio ir valstybės pasakojimą. Miestas randasi minimos imperijos pakraštyje, kažkur dykumų ir kalnų sausringoje vietovėje. Kino režisierius, kurdamas aplinką, pasinaudojo sausringais kraštovaizdžiais, arabiškai pastatytu ir aptvertu miesteliu, o ten gyvenančius žmones vaizduoja pusiau viduramžiškai, pusiau iš XIX amžiaus, gyvenančius kur nors Afrikoje. Aptvertame mieste, kuriam vadovauja Magistras tyrinėja išnykusios civilizacijos rašmenis, vieną dieną iš imperijos centro sulaukia patikrinimo brigados, kuriam vadovauja sadistas. Jie „rūpinasi“, kad imperijai negrėstų pavojus iš barbarų, kurie randasi netoli imperijos sienos. Esmė tame, kad imperijoje sklinda kalbos, jog laukiniai barbarai ruošiasi karui, smarkiai ginkluojasi, todėl būtina stiprinti paribius.

 

Galiausiai istorija pasisuka taip, kad galią įgavę imperijos vyrukai suruošia sadistinius spektaklius. Jie sugauna kitataučius, žiauriai juos kankina ir tai daro viešose vietose, kad žmonėms įdiegtų nesaugumo ir pasišlykštėjimo kitais nuostatas. Galiausiai baime ir bausmėmis grįsta imperijos valdžiai laukia barbarų, nuverčia miesto Magistrą ir netgi laikinai paverčia jį kaliniu. Ekranizacija gana tiksli pagal knygą, tik žiūrint filmą, akcentai, atrodo, sudėti kiek kitokie. Jeigu knygoje Magistras pasyvus svajoklis, kuris nesuvokia, kad didžiausia grėsmė yra ne barbarai, o būtent atsiųsti imperijos sadistai, tai filme labiau regime egzistencinių klausimų kamuojamą senį Magistrą, kuris jaučia simpatiją laukinei, sulaužytomis kojomis ir nesuvokia, kodėl tie sadistai neturi empatijos jausmo. Ciro Guerra iš tikrųjų labai atidus detalėms, jis mėgsta filosofuoti, neskubėti ir daug dėmesio skiria estetikai. Šįkart irgi, tačiau ta estetika nei puošnumas, o būtent būdas bendro pasakojimo atmosferai sukurti. Bet tuo pačiu, žiūrint šį filmą, kirbėjo nuojauta, kad režisierius balansuoja ties perdėto statiškumo riba, scenos kai kada komponuojamos holivudiškai, pvz., kaip Magistro sugulovė uždaro duris, būtinai stabtelėdama ir apsižvalgydama į koridorių – tokie mizanscenų triukai momentalūs, bet kartu deklaruoja standartinę režisūrą.

 

Istorijoje galime įžvelgti ir tam tikros alegorijos apie prigimtinį blogį. Kas sunaikina imperijas, kurios pasitelkia smurtą, manipuliaciją ir baimę? Taip, joms lemta žlugti, suirti iš vidaus. Tai filmas kartu ir apie moralinius pasirinkimus, iškreiptą galios troškimą, apie tai, kaip kuriama žmonėms propaganda ir kaip dezinformatyviai ji panaudojama. Pavyzdžiui, viena baisiausių kino, sakyčiau, industrijoje vaizduojamų sadistinių scenų buvo laukinių žmonių per plaštakas ir žandus suverta grandinėlė ir liepimas vaikui lazda juos mušti tarsi jie būtų tikrieji priešai. Suklaidintas žmogus yra viešai prijungiamas prie sisteminio agregato ir jis tampa tik dar viena šachmatų figūra.

 

Filme pagrindinius vaidmenis sukuria Mark Rylance, Johnny Depp ir Robert Pattinson. Šiame neapibrėžtame kariniame kine išskirtinai galios ir karo žaidimus žaidžia tik vyrai, o moterys vėlgi tėra tik geismo, meilės ir virtuvės prievaizdės. Atmosferiniai, sodrių egzotinių spalvų prisodrintas filmas kviečia į diskusiją ir kelti esminius gėrio ir blogio klausimus, perprasti istorijos vyksmus ir įvertinti, kokiomis priemonėmis ir kaina statomos imperijos, kurioms vienaip ar kitaip lemta susmegti į smėlį...

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 



Jūsų Maištinga Siela  


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą