Filmas: "Smurto monopolis" / "Un Pays Qui Se Tient Sage" / "The Monopoly of Violence"

 Sveiki skaitytojai,

Nesu tikras, kad teisingai pasirinkau prancūzų dokumentinio kino režisieriaus David Dufresne filmą „Smurto monopolis“ (pranc. Un pays qui se tient sage) (2020) nakčiai. Kino pavasario repertuare tikriausiai yra tinkamesnių filmų prieš miegą. Šis pasakoja apie Prancūzijoje vykstančius protestuojančių ir policijos susigrūmimus, pateikiami civilių ir protestuotojų užfiksuoti surėmimų kadrai, kuriuos žiūri ir aptaria ne vien tik policijos sistemą kritikuojantys politologai ir socialiniai kritikai, bet ir patys policininkai, ginantys savo pozicijas.

„Smurto monopolis“ iš tikrųjų kelia rimtą klausimą, kurio vengia didieji šalies žinių portalai t. y., kiek policija, kuri turėtų ginti ir tarnauti laisviesiems piliečiams, gali sau leisti smurtauti. Kai kuriais atvejais atrodo, kad viskas, kas vyksta Paryžiaus ir kitų didmiesčių gatvėse yra nusikalstama, o policija turi absoliučią teisę demonstruoti nepagrįstą fizinį smurtą. Ir tai nevyksta, kaip mes linkę matyti vaidybiniuose filmuose, kokiuose nors emigrantų ar kitos rasės pavojinguose Paryžiaus kvartaluose, kur dažniausiai policija bando kažką išspręsti ir demonstruoja jėgą kaip teisingumą. Tai vyksta prabangiuose didmiesčių senamiesčiuose, ypač paskutiniu metu „geltonųjų liemenių“ protestas ir policijos įsikišimas tampa akivaizdžiu liudijimu, kad kažkas su valdžioje naudojama jėga yra negerai. Įspūdis toks, kad iš piliečių sumokėtų mokesčių išlaikoma policija nusamdyta juos mušti, tramdyti ir žeminti. Valdžia uzurpavo policijos galią savo interesų ir galios svertams palaikyti. Ypač keistai dokumentiniame filme pateiktas Putino ir Macrono susitikimas. Net nebūčiau pamanęs, kad šitaip žmonės, prancūzai, yra nusivylę Macronu ir policija.

Tarp aiškinimo ir dialogų įterpiami gyvi liudijimai, šokiruojantys policijos sadistiniai „performansai“, pavyzdžiui, kai daugiau nei tris valandas liepė praklūpėti jaunuoliams laikant virš galvos rankas. Iš tikrųjų pilna kadrų, kai policija tiesiog žvėriškai pažeidžia įstatymus, bet dar blogiausia, kad nieko prieš ją negalima padaryti, nes policija „neliečiama“, o žiauriausi netgi nusagstomi medaliais ir pateikiami kaip didvyriais, jiems užmokama premijomis (iš tų pačių nuskriaustų mokesčių mokėtojų kaštų), viešojoje erdvėje policijos veiksmai nekvestionuojami, todėl Prancūzų žmonės, tam tikra prasme, tampa uzurpuotos valdžios ganomomis avimis. Situacija labai sudėtinga, filme ryškinama būtent policijos neteisėtoji forma ir ji šokiruoja, ypač tuos, kurie jautriai reaguoja į neteisingumą. Filme nesvarstoma teigiamieji policijos nuopelnai ir reikalingumas (jis juk irgi neginčytinas), bet svarstoma, kodėl taikūs, beginkliai žmonės šitaip žvėriškai talžomi šiuolaikinės demokratijos šalyje. Bandoma suvokti valdžios ir paprastų vidurinės klasės žmonių dialogą, tai retsykiais susidarydavau tokį įspūdį, kad pas mus tas dialogas dar yra labai švelnus ir geras.

Žiūrėdami šį filmą suvoksite, kas yra demokratija ir demokratijos vaizdavimas, kaip valdžia „nusisavina“ policiją ir galimai paverčia savo asmens sargybiniais. Kai pats smurto reiškinys teisiškai ir legaliai leidžiamas vieniems, o kitiems – ne. Kai kurie užfiksuoti gatvėse susirėmimai (kraujas, nutrauktos galūnės, išdurtos akys, policijos užpuolimai) šokiruos. Tai ne kažkur trečiojoje šalyje, tai pavyzdinėje šalyje, į kurią dažnas iš mūsų norėtų nuvykti ir pasivaikščioti Eliziejaus laukais, pasidaryti romantiškų asmenučių, tačiau šiame filme ryškinama ne tik kad neromantiški procesai, bet ir klibinami įsivaizduojamos demokratijos pamatai.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.4

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela