Laba diena, praeiviai,
Šiandienos suvokimas sėdint kino teatre ir žiūrint „Pietinia
kronikas“ buvo toks: kaip gera eiti koja kojon su visuomene, su tomis klišėmis,
su tuo, kas madinga, apie ką visi kalba, supranta, turi savo nuomonę; tai, kas
mus iš esmės jungia – populiariausias visų laikų lietuviškas filmas, kurio
seansai jau traukia tikriausiai trečią mėnesį. Tos jungtys kartais
neaptariamos, bet jos veikia saugiai kaip socialinės-kultūrinės atramos, tad
atėjus čia, į „Maištingą sielą“, galiu dalytis tuo, ką, atrodo, atradau,
suvokiau arba nesuvokiau, tiesiog praslydau pro paviršių ir tik susidrumsčiau. Šiandien,
toje salėje, patogioje kėdėje, atėjo suvokimas apie laiką, apie tai, kad
skirtingi gyvenimo etapai atrodo kaip kompiuteriniai kambariai, kuriuos savaip
išeini. Ir tas ėjimas, kuris retsykiais atrodo toks juodas, nepamainomas,
nepermaldaujamas, iš tikrųjų sukarikatūrintas tampa kaip gyvenimo filmas (kaip
kad iš kokių 90-ųjų), iš kurio laikui bėgant taps tik detalės, dėl kurių
kažkada raudojai kaip prie sukiužusios valties pernelyg įsijautęs į aukos žaidimą;
išties taps tik detale, kokia nors automagnetolos prisivėlusia juostele, kuri
kels nuostabą, kad gyvenome šitokiomis sureikšmintomis sąlygomis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą