2025 m. kovo 16 d., sekmadienis

Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7




Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą