Sveiki,
Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas,
nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir
tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs
pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita
Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy)
(2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais,
o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė
revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę,
kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.
Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji
daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu,
nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi,
matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris
bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja
apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati
Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų
problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių
sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi
kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi
užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas
Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji
spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir
zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius
santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas
neturėtų būti toks, koks jis yra...
Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš
dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas
nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota
komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms,
skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant
patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų
sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos
ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų
atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine
prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip
nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001
metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir
tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš
komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu
gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurki: 72/100
IMDb: 6.7
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą