Sveiki,
„Man kelia šypseną tai, kad visą gyvenimą
visi, kas tik galėjo, man viską draudė, nekvietė ir neleido statyti
pagrindinėje Lietuvos scenoje. Tiesą sakant, visa tai tęsiasi iki šiol, bet gal
pasikeis, jeigu atsiras stiprus vadovas, kuris nepabijos įsileisti tokį pat
stiprų? Paradoksalu, bet būtent dėl šios priežasties aš išvykau statyti į
Maskvą ir praleidau ten trylika metų vien todėl, kad manęs neįsileido dirbti
čia, mano Tėvynėje. <...> Tai mano tobulas pasaulis, didžiausias turtas,
kuriame dirba geriausi žmonės. Mano esminis gyvenimo noras – būti naudinga
žmonijai. Ir čia tai pildosi su kaupu.“ Andželika Cholina
Vis galvoju apie tai... Apie tai, kaip savame krašte
pranašu nebūsi, jeigu neturi užnugario. Jeigu esi vienas kūrėjas ir dar labai
jautrus, nesuprastas, nepriimtas... Aš net nežinau, tada tik virvė ant kaklo.
Kaip tokie kaip Andželika Cholina nepasiduoda ir išgyvena meno pasaulyje, kur
tiek daug despotizmo, valdžios vadovų selektyvumo, kur be skydo esi
sutraiškomas. Ne, geriau jau menininku nebūti, o jeigu ir būti, tai stora oda
ir bandoje, kurioje vienas kaip šapelis nepražūsi. Manau, Cholinai tikrai
turėjo padėti šeima ir artimųjų atsvara, kitaip aš nematau galimybių.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą