Knyga: César Aira "Fulgencijus"

 

Cesar Aira. „Fulgencijus“ – Vilnius: rara, 2024. – p. 192.

„Fulgencijus savo ruožtu, lyg savo kūriniu nepatenkintas menininkas, kuriam nepavyko perteikti gyvojo pasaulio negyva forma, net ir suvokdamas, kad padarė viską, ką galėjo, smalsaudamas klausė savęs, kodėl gi jis visad gauna tik pasaulio fragmentus, o ne visus pasaulius (p. 77).“

Sveiki, skaitytojai,

Garsus ir produktyvus Argentinos prozininkas Cesar Aira (g. 1949) lietuviams jau žinomas iš išverstų ir Raros leidyklos knygų serijoje pristatytų kūrinių Vienas keliaujančio dailininko nutikimas (2020) ir Vaiduokliai (2021). Abi knygos man labai patiko, todėl laukiau romano Fulgencijus (ispan. Fulgentius), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė. Autorius iš tikrųjų turi ritmišką ir pagavų pasakojimo ritmą, atrodo, kad kūrinį parašo be perstojo tarškindamas klavišus ar skrebindamas rašiklį, kol galiausiai pritrūkęs amo sustoja pačioje reikšmingiausioje kūrinio vietoje, taip atverdamas skaitytojui daugiaprasmiškas perspektyvas.

Šįkart rašytojas sukuria fiktyvų veikėja – romėnų laikų karvedį Fulgencijų, kuris ilgus metus tarnavo Romai ir jos imperatoriams, su legionieriais užkariaudamas provincijas. Fulgencijus iš patricijų kilęs vyras, kuris turi to meto geriausią išsilavinimą ir dar būdamas labai jaunas parašo teatrui skirtą pasakojimą apie save patį. Sulaukęs senatvės ir patraukęs į paskutinį savo gyvenimo žygį jis apmąsto savo gyvenimą, bet labiausiai rūpinasi savo vienintelio kūrinio palikimu ir jo pastatymais. Ten, kur jis įsikuria, stengiasi su savo kariais ar vietos gyventojais pastatyti pasakojimą, tiesa, naiviai suvokdamas teatro meno išgales ir kultūrą, veikiau absurdiškai tenkindamas savo egoistinius ir ganėtinai sureikšmintus interesus. Iš tikrųjų Fulgencijus nori sukurti šlovingą savo asmens kulto istoriją, kad būsimi ainiai galėtų statyti jo pjesę apie jo pergales, tačiau pats Fulgencijus šalinasi egoistinių paskatų ir visokiausiais sofistiniais būdais bando perteikti kitus šio spektaklio statymo motyvus, atrasti savo filosofiją ir prasmę, tačiau skaitytojas jau gali numatyti, kad Fulgencijus jau nusenęs ir šiek tiek nupušęs romėnų karių akimis, tą rodytų ir jo jaunasis palydovas, tikriausiai, jau besikėsinantis po šios kelionės užimti jo šlovingąją vietą...

Kaip jau būdinga C. Airai, taip ir šiame romane rašytojas pasakoja istoriją keliais sluoksniais. Iš vienos pusės turime pseudo istorinio romano karkasus, nes autorius pateikia romėnų įsiviešpatavimą Europoje, jų kariavimo ir nukariavimo strategijas, romane gausu to meto aplinkos, romėnų politikos detalių, tačiau kitas sluoksnis, be kurio romanas nebūtų toks įdomus, jis perteikia Fulgencijaus infantilizmą, susireikšminimą. Atrodo, kad romano rašymo procesu C. Aira ne tik nagrinėja Fulgencijų kaip asmenybę, bet ir balansuoja ant filosofinio meno briaunos: viena ranka veikėjas kariauja, plėšia, žudo ir ugnimi įvedinėja romėnišką tvarką, o kita – kuria ir galvoja, kaip provincijos vergai perteiks pjesės medžiagą ir sukurs karvedžio viziją sukurtos Romos imperijos viduriuose, kitaip sakant, Fulgencijus stato antrąją valstybę vidinėje imperijoje, kurio centru tampa jo egocentrizmas.

Apie savo asmens ir darbų mitologizavimą Fulgencijus išsiduoda ir istorijose savo palydovams, kurdamas stulbinamai absurdišką istoriją, kaip jis save patį pagimdė, apvaisintas deivės: „Tęsėsi ilgai ir buvo nelengva, skausmas pasiekė apogėjų, bet staiga ėmė sklaidytis, o tą, kas pasirodė, atpažinau persigandęs, bet ir nudžiugęs – tai buvo mano naujasis Aš, mano, kaip Romos generolo, Aš. Viskas išsyk nuskaidrėjo: iškęsti skausmai – tai šio ypatingo gimdymo skausmai. Toji, kuri mane apvaisino, buvo deivė, tuosyk persikūnijusi į vieną iš merginų, mokančių pradžiuginti vyrus. Šitokiu būdu tapau generolu (p. 75).“

Kaip jau minėjau, Fulgencijui nesvetima filosofija, kuri užmaskuoją jo paties susireikšminimą, jis netgi sukūrė požiūrio koncepciją apie tai, kad jis yra ne rašytojas, bet vieno kūrinio kūrėjas: „Mano tragedija autobiografiška, dėl to vienetinė, o vienetinė dėl to, kad autobiografiška. Aš turiu tik vieną gyvenimą, tad mano išrastas žanras čia ir pasibaigia. Galėjau pereiti prie kitų temų, tas tiesa, bet nejaučiau vidinio poreikio rašyti toliau, o neturint tokio poreikio, kurį priskirčiau jausmų sričiai, visa, ką parašai, skamba neįtikinamai – arba kaip tai, kas parašyta vien iš profesinės pareigos. Pagal profesiją esu kariškis, šlovingųjų Romos legionų generolas. Dramaturgijos srityje apibrėžčiau save kaip kilnų mėgėją (p. 57-58).“ Žinote, kodėl Airai pavyko įtikinamai sukurti egocentriško karvedžio portretą? Ogi dėl to, kad viskas perteikiama iš Fulgencijaus perspektyvos ir tik aliuzijomis į aplinką galima įtarti, ką kaip šunys paklūstantys kariai ir palydovai iš tikrųjų galvoja apie savo vadą Fulgencijų.

Cesar Aira

Viena svarbiausių Fulgencijaus kūrimo strategijų yra jo dvilypumo atskleidimas. Iš vienos pusės jam teatras yra malonumas ir paskutinėje kelionėje daugiausia mintys sukasi apie pjesę, kurio žodžius moka atmintinai, bet iš kitos pusės Fulgencijus yra iš tikrųjų žiaurus ir šaltas sadistas, abejingas žmonių kančioms ir mirtims, pvz., jis kalnuose alina romėnų karius laukdamas, kol pasibaigs žiema, tempia juos per lietaus pažliugusius kalnus ir susidūręs su priešais jų nepasigaili, nes per tiek metų jis išmoko likti abejingas nukariautoms tautoms. Tačiau autorius įspraudžia ir išties sudėtingesnes Fulgencijaus egzistencines prasmes, apie gyvenimo pabaigą, senėjimą, pasitraukimą iš darbo, štai ką jis rašo laiške savo žmonai: „Nerimas ima vien dėl to, kad tiesiog gyvenau, ne dėl to, kad sekėsi gerai ar blogai. Tik tiek – gyvenau. Ir to gailiuosi. Bet juk kitaip negalėjau. Jeigu ir būta alternatyvių gyvenimų, nė vienas nebuvo maniškis (p. 120).“

Kitaip sakant, Fulgencijaus išorinė didybė ir jo nuveikti darbai tampa parodija prieš tą vidinį veikėjo suvokimą, kad viskas eina prie pabaigos ir jam, kaip ir visiems šio pasaulio mirtingiesiems, teks anksčiau ar vėliau pasitikti mirtį. Griebtis savo paaugliškosios pjesės tėra Fulgencijaus baimės sukeltas refleksinis psichofizinis būdas susigrąžinti savo ankstyvąją šlovę, jėgą ir jaunystę, užpildyti dabartį prisiminimais, todėl statydamas savo jaunų dienų pjesę scenoje stengiasi pamatyti jauno aktoriaus jėgą, graciją ir didybę, kitaip sakant, bent akimirką vėlei būti suvedžiotas iliuzijų ir suinscenizuoti save jauną, patirti savo jaunų dienų šlovę – tai labai pavykęs rašytojo C. Airos psichologinis kūlverstis, atskleidžiantis Fulgencijos nusilpimą ir baimę numirti bei būti užmirštam. Fulgencijaus stotas ir saviapgaulę perteikiantys veiksmai iš tikrųjų sukuria atpažįstamą Don Kichoto personažo schemą, t. y. svajotojas, kuris taip niekada ir negyveno nė dienos laimingas.

Man patiko romanas Fulgencijus, manau jis psichologiškai labai niuansuotas ir vėlei atitinka jau pažinto Cesar Airos teksto kūrimo principą, t. y. niuansuotai atskleisti pagrindinio veikėjo prieštaras ir dvilypumą, laikantis pozicijos, kad visa tai, kas išoriškai ir žemiškai lyg ir pasiekta, viduje dažniausiai rodo esminius trūkumus ir baimes. Išties puiki knyga, kuri parodo, kad C. Airos literatūriniai mažieji romaniukai, (nes jie išties labai lakoniški), perteikia sudėtingus veikėjų pasirinkimus ir elgseną, apie kuriuos smagu ne tik skaityti, bet ir apmąstyti. Reikia manyti, kad tai dar ne paskutinė C. Airos knyga lietuviškai.

Maištinga Siela