Knyga: Claudia Piñeiro "Elena žino"

 

Claudia Piñeiro. „Elena žino“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pirmąkart apie argentiniečių rašytoją Claudia Piñeiro (g. 1960) sužinojau iš 2022 metais paskelbto trumpojo Tarptautinio Booker literatūros nominantų sąrašo. Kadangi pasidomiu šiais sąrašais, tuokart vyliausi, kad šis neilgas romanas bus vieną dieną išverstas į lietuvių kalbą, o po to apie jį pamiršau... Tačiau leidykla Rara išties pateisina retų paukščių pasirodymą lietuvių knygynuose, tad ėmėsi kaip visada nekomercinio sprendimo – išversti ir išleisti Claudios Piñeiro romaną Elena žino (isp. Elena sabe), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė.

 

Šiaip išduosiu paslaptį, kad mane kur kas labiau žavi ir jaudina istorijos, kuriose dažniau dėmesio centre yra pagyvenę žmonės arba jau visai seni, nes tada atsiveria kažin kokia kitokia gyvenimo ir pačios kuriamos istorijos suvokimo perspektyva, apie kurią paprastai nesame linkę pagalvoti. Argentinietės romane Elena žino – Parkinsono ligos kamuojama senolė Elena ir viena jos diena iš namų į Buenos Airių tolimo rajono pakraščius. Siužete nėra labai daug dinamikos, primena Ilga dienos kelionė į naktį, kur per vienos dienos kelionę atsiveria Elenos praeitis. Elena ieško teisybės, nes mano, kad jos 44 metų dukrą Ritą kažkas pakorė ant bažnyčios varpo, pati nusižudyti negalėjo, nors inspektorius, policija, kunigas ir aplinkiniai jai teigia, kad Rita nusižudė.

 

Kur Elena keliauja, sužinome ne iš karto, bet galiausiai atskleidžiama ir tragiška Izabelės istorija. Izabelę prieš 20 metų Elena ir Rita atkalbėjo nuo aborto ir parvežė ją atgal į namus, nors niekada daugiau jos nesimatė ir šiaip buvo nepažįstamos. Elena įsitikinusi, kad Izabelė turi grąžinti skolą ir padėti jai surasti Ritos žudiką... Po to romane grįžtama į Elenos praeitį, dažniausiai į tas scenas, kai ji bendravo su dukra Rita. Nors pabrėžiama Elenos motiniška meilė Ritai, bet, pasirodo, motina ir dukra nuolat bardavosi dėl visokiausių buitinių dalykų: „Ji mylėjo ir myli, nors to neišsakė, nors jos riedavosi ir pasitraukdavo viena nuo kitos, diskutuodavo tartum plakdamos rimbu, nors ji neglostė, nebučiavo, – motina myli. Ar ji vis dar motina, jei dukters nebėra? – klausia savęs (p. 51).“

 

Iš tikrųjų romanas kuriamas dviem ryškiomis kryptimis: viena iš jų – detektyvinė istorija (kas nužudė Ritą?), o kita – Elenos ir dukters Ritos santykių raida. Nors tai nėra kanoninis detektyvinis žanras, tik subtilios užuominos, visgi didžioji pasakojimo rašytojos fokusuojasi į įtampą, kurią kuria Elenos kūniškumas, o tiksliau – ligos pasireiškimas. Daug pagrindinės veikėjos fizinio neįgalumo vaizdavimo, Elena nuolat privalo vartoti tabletes ir gaivinti savo kūną tarsi robotą, kad galėtų keliauti per miestą. Negana to, ji dvokia šlapimu, bėga seilės, o judesiai lėti, žarnynas aptingęs, bet bene svarbiausias akcentas yra Elenos žvilgsnis į pasaulį: ji negali pakelti akių, jos žvilgsnis mato tik grindinį, žmonių batus, rankų judesius, tačiau jai retai tenka pamatyti veidą. Tai, sakyčiau, oidipiška, nes visą gyvenimą Elena nematė savo ir Ritos disfunkcinių santykių ir tik kuo mažiau matydama pasaulio, tuo labiau ji supranta apie savo ryšį su dukra.

 

„Kuo tampa žmogus, kai jam nebepriklauso ranka, nebepajėgianti apsivilkti striukės, koja, nepakylanti prieš žengiantį žingsnį, neišsitiesiantis kaklas, dėl kurio nebeišeina pažiūrėti į akis? Kai nebegali pakelti galvos ir į pasaulį žvelgti tiesiai, kas gi esi? Gal tu esi smegenys, kurios vis dar mąsto, bet jų nurodymų niekas nepaiso? O gal tu esi pačios mintys, kurių negali nei pamatyti, nei paliesti, nes slepiamame kaukolės? (p. 73).“ Elena išties nuolat kovoja su savo liga, kurią vadina kale. Ji susikūrusi ištisą ritualą, pvz., vardyti Buenos Airių gatvių vardus, vaistų ir raumenų pavadinimus, idant tokiu būdu išlaikytų protą, tačiau greitai skaitytojas suvokia, kad būtent šitoks „racionalus rožančius“ tėra būdas tvirtai laikytis savo teorijos apie Ritą. Štai kodėl ji instinktyviai trokšta Izabelės pagalbos, ji nori paliudijimo ir supratimo, kad Rita negalėjo nusižudyti.

 

Svarbus lietaus motyvas. Elena įsitikinusi, kad Rita negali nusižudyti bažnyčioje per lietų, nes paniškai bijojo būti nutrenkta žaibo, bet nepagalvoja, kad gal gyvenime Ritai kas nors buvo baisiau už žaibą. Elena įsitikinusi, kad pažinojo savo dukrą, suvokė Ritos negalėjimą susilaukti vaikų, tad motinystės privilegija laikė savo pačios iliuzijas, kad iš prigimties perprato Ritos pasaulį, tačiau, pasirodo, kad nė velnio... Iš tikrųjų romanas Elena žino yra apie tai, kad Elena nieko nežino apie Ritą, nes tai iliuzija, kylanti iš motinystės sureikšminto vaidmens, todėl Elenai apmaudu, kad Rita buvo bevaikė ir kad šiam pasaulyje net vaisingos motinos gali nenorėti vaikų.

Claudia Piñeiro

 

Didžiausias šio romano prasminis grožis atsiveria, kai autorė nuolat aprašydama Elenos senatvės ir ligos kamuojamą kūną iš tikrųjų kuria ir apie socialinių kūnų sąveiką, pvz., Elena mėgo kontroliuoti Ritos gyvenimą, nes manė, kad tam turi teisę kaip motina, nes Ritą laikė savo pačios kūno tąsa. Įdomus nematytas disfunkcinis bendravimo modelis kylantis iš motinos ir dukters santykių ir priklausomybių stereotipinių modelių savintis savo palikuonis kaip nuosavybę. Kadangi Izabelė prieš 20 metų buvo atkalbėta nuo aborto, Elena tiki, kad ir Izabelė mirtinai jai turi būti dėkinga, nes suteikė tą patį motinystės džiaugsmą, todėl Izabelė yra skolinga kūniškai Elenai, tad gali ja naudotis. Paradoksas tame: kad per kūniškumo „skolas“ (abortai, gimdymai) žmonės kuria ir socialinius ryšius, savinasi vieni kitų kūnus ne bet kaip, o šiuo atveju iš tariamų vertybinių stereotipų (aš tau padėjau išsaugoti vaiką, tu privalai man sugrąžinti Ritos bent jau teisingumą), kad kiekviena moteris turi gimdyti ir mylėti savo vaiką ir tai yra didžiausios laimės moters išraiška. Deja, Elena negali suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje vaikas motinai retesniais atvejais gali būti dvasinis žlugimas. Taigi romanas apie moterišką vienkryptį solidarumo iliuziją, iš kurios paradoksaliai atsiranda ir vienybė, ir tas pats prievolės būti kaip visoms smurtas, kurį pati Elena darė savo dukrai tampydama dar mažą pas ginekologą tikrinti gimdos...

 

Žodžiu, šis romanas sudėtingas netobulos motinystės atlasas, kuris atveria nesąmoningu smurtu kaip tradicija grįstą elgesį. Galų gale koks iš tikrųjų buvo Elenos ir Ritos ryšys? Subordinuotas ar harmoningas? Vienoks Ritai, kitoks Elenai. Aišku, ne visi vaikai gali pakelti itin sunkiai sergančių tėvų priežiūros prievolę, kai sudėtingas charakteris visą gyvenimą galbūt griovė gyvenimą...

 

Visgi tai nėra lengvas romanas, jame veriasi sudėtingas argentiniečių moterų skirtingų kartų gyvenimas, galimai artimas ir mūsų lietuvėms. Daugiabriaunės situacijos leidžia kalbėti apie senatvę, ligas ir pažeidžiamumą, ateinantį ne tik iš kūniškumo, bet ir iš sociumo, kitaip sakant, romane tai tampa vienas kito veidrodiniais atspindžiais. Elena žino yra keletas kūnų, primena lėlę matriošką, kur galima besibaigiančio gyvenimo situacijas lukštenti kaip svogūną. Neįprasta ir romano kalba bei ritmas. Man sunku pasakyti, kaip lietuviškai pavyko vertimas, tegu tą lygina profesionalai, tačiau tekstas nėra iš lengvųjų, parašytas tokiu beveik sąmonės srautu, kuriame įvairūs dialogų ir pokalbių fragmentai susilieja su pasakotojos kalba, tačiau kaip palankų bruožą išskirčiau romano lakoniškumą ir taupumą. Visgi mačiau, kad daugelis romaną gyrė, tačiau iki pusės teko šiek tiek pasigalynėti. Neslėpsiu, kad įsitraukti buvo šiek tiek nelengva, tikėjausi didelės įtraukos, tačiau vėliau teko pasiduoti, kad reikia eiti per Elenos fizinių pojūčių nepatogumus, kad suprasčiau kaip Claudia Piñeiro kuria psichologinę įtampą. Bet kokiu atveju romanas sudėtingas ir nevienadienis, tačiau ar jis bus tarp tų geriausių Raros knygų? Man asmeniškai tikriausiai panašiai kaip su kitos argentinietės Marios Gainza Regos nervas romanu: supranti, kad gera, bet pasmerkta paskęsti kitų gerų knygų sraute. Bet kokiu atveju, nesigailiu, kad skaičiau.

 

Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Fulgencijus"

 

Cesar Aira. „Fulgencijus“ – Vilnius: rara, 2024. – p. 192.

„Fulgencijus savo ruožtu, lyg savo kūriniu nepatenkintas menininkas, kuriam nepavyko perteikti gyvojo pasaulio negyva forma, net ir suvokdamas, kad padarė viską, ką galėjo, smalsaudamas klausė savęs, kodėl gi jis visad gauna tik pasaulio fragmentus, o ne visus pasaulius (p. 77).“

Sveiki, skaitytojai,

Garsus ir produktyvus Argentinos prozininkas Cesar Aira (g. 1949) lietuviams jau žinomas iš išverstų ir Raros leidyklos knygų serijoje pristatytų kūrinių Vienas keliaujančio dailininko nutikimas (2020) ir Vaiduokliai (2021). Abi knygos man labai patiko, todėl laukiau romano Fulgencijus (ispan. Fulgentius), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė. Autorius iš tikrųjų turi ritmišką ir pagavų pasakojimo ritmą, atrodo, kad kūrinį parašo be perstojo tarškindamas klavišus ar skrebindamas rašiklį, kol galiausiai pritrūkęs amo sustoja pačioje reikšmingiausioje kūrinio vietoje, taip atverdamas skaitytojui daugiaprasmiškas perspektyvas.

Šįkart rašytojas sukuria fiktyvų veikėja – romėnų laikų karvedį Fulgencijų, kuris ilgus metus tarnavo Romai ir jos imperatoriams, su legionieriais užkariaudamas provincijas. Fulgencijus iš patricijų kilęs vyras, kuris turi to meto geriausią išsilavinimą ir dar būdamas labai jaunas parašo teatrui skirtą pasakojimą apie save patį. Sulaukęs senatvės ir patraukęs į paskutinį savo gyvenimo žygį jis apmąsto savo gyvenimą, bet labiausiai rūpinasi savo vienintelio kūrinio palikimu ir jo pastatymais. Ten, kur jis įsikuria, stengiasi su savo kariais ar vietos gyventojais pastatyti pasakojimą, tiesa, naiviai suvokdamas teatro meno išgales ir kultūrą, veikiau absurdiškai tenkindamas savo egoistinius ir ganėtinai sureikšmintus interesus. Iš tikrųjų Fulgencijus nori sukurti šlovingą savo asmens kulto istoriją, kad būsimi ainiai galėtų statyti jo pjesę apie jo pergales, tačiau pats Fulgencijus šalinasi egoistinių paskatų ir visokiausiais sofistiniais būdais bando perteikti kitus šio spektaklio statymo motyvus, atrasti savo filosofiją ir prasmę, tačiau skaitytojas jau gali numatyti, kad Fulgencijus jau nusenęs ir šiek tiek nupušęs romėnų karių akimis, tą rodytų ir jo jaunasis palydovas, tikriausiai, jau besikėsinantis po šios kelionės užimti jo šlovingąją vietą...

Kaip jau būdinga C. Airai, taip ir šiame romane rašytojas pasakoja istoriją keliais sluoksniais. Iš vienos pusės turime pseudo istorinio romano karkasus, nes autorius pateikia romėnų įsiviešpatavimą Europoje, jų kariavimo ir nukariavimo strategijas, romane gausu to meto aplinkos, romėnų politikos detalių, tačiau kitas sluoksnis, be kurio romanas nebūtų toks įdomus, jis perteikia Fulgencijaus infantilizmą, susireikšminimą. Atrodo, kad romano rašymo procesu C. Aira ne tik nagrinėja Fulgencijų kaip asmenybę, bet ir balansuoja ant filosofinio meno briaunos: viena ranka veikėjas kariauja, plėšia, žudo ir ugnimi įvedinėja romėnišką tvarką, o kita – kuria ir galvoja, kaip provincijos vergai perteiks pjesės medžiagą ir sukurs karvedžio viziją sukurtos Romos imperijos viduriuose, kitaip sakant, Fulgencijus stato antrąją valstybę vidinėje imperijoje, kurio centru tampa jo egocentrizmas.

Apie savo asmens ir darbų mitologizavimą Fulgencijus išsiduoda ir istorijose savo palydovams, kurdamas stulbinamai absurdišką istoriją, kaip jis save patį pagimdė, apvaisintas deivės: „Tęsėsi ilgai ir buvo nelengva, skausmas pasiekė apogėjų, bet staiga ėmė sklaidytis, o tą, kas pasirodė, atpažinau persigandęs, bet ir nudžiugęs – tai buvo mano naujasis Aš, mano, kaip Romos generolo, Aš. Viskas išsyk nuskaidrėjo: iškęsti skausmai – tai šio ypatingo gimdymo skausmai. Toji, kuri mane apvaisino, buvo deivė, tuosyk persikūnijusi į vieną iš merginų, mokančių pradžiuginti vyrus. Šitokiu būdu tapau generolu (p. 75).“

Kaip jau minėjau, Fulgencijui nesvetima filosofija, kuri užmaskuoją jo paties susireikšminimą, jis netgi sukūrė požiūrio koncepciją apie tai, kad jis yra ne rašytojas, bet vieno kūrinio kūrėjas: „Mano tragedija autobiografiška, dėl to vienetinė, o vienetinė dėl to, kad autobiografiška. Aš turiu tik vieną gyvenimą, tad mano išrastas žanras čia ir pasibaigia. Galėjau pereiti prie kitų temų, tas tiesa, bet nejaučiau vidinio poreikio rašyti toliau, o neturint tokio poreikio, kurį priskirčiau jausmų sričiai, visa, ką parašai, skamba neįtikinamai – arba kaip tai, kas parašyta vien iš profesinės pareigos. Pagal profesiją esu kariškis, šlovingųjų Romos legionų generolas. Dramaturgijos srityje apibrėžčiau save kaip kilnų mėgėją (p. 57-58).“ Žinote, kodėl Airai pavyko įtikinamai sukurti egocentriško karvedžio portretą? Ogi dėl to, kad viskas perteikiama iš Fulgencijaus perspektyvos ir tik aliuzijomis į aplinką galima įtarti, ką kaip šunys paklūstantys kariai ir palydovai iš tikrųjų galvoja apie savo vadą Fulgencijų.

Cesar Aira

Viena svarbiausių Fulgencijaus kūrimo strategijų yra jo dvilypumo atskleidimas. Iš vienos pusės jam teatras yra malonumas ir paskutinėje kelionėje daugiausia mintys sukasi apie pjesę, kurio žodžius moka atmintinai, bet iš kitos pusės Fulgencijus yra iš tikrųjų žiaurus ir šaltas sadistas, abejingas žmonių kančioms ir mirtims, pvz., jis kalnuose alina romėnų karius laukdamas, kol pasibaigs žiema, tempia juos per lietaus pažliugusius kalnus ir susidūręs su priešais jų nepasigaili, nes per tiek metų jis išmoko likti abejingas nukariautoms tautoms. Tačiau autorius įspraudžia ir išties sudėtingesnes Fulgencijaus egzistencines prasmes, apie gyvenimo pabaigą, senėjimą, pasitraukimą iš darbo, štai ką jis rašo laiške savo žmonai: „Nerimas ima vien dėl to, kad tiesiog gyvenau, ne dėl to, kad sekėsi gerai ar blogai. Tik tiek – gyvenau. Ir to gailiuosi. Bet juk kitaip negalėjau. Jeigu ir būta alternatyvių gyvenimų, nė vienas nebuvo maniškis (p. 120).“

Kitaip sakant, Fulgencijaus išorinė didybė ir jo nuveikti darbai tampa parodija prieš tą vidinį veikėjo suvokimą, kad viskas eina prie pabaigos ir jam, kaip ir visiems šio pasaulio mirtingiesiems, teks anksčiau ar vėliau pasitikti mirtį. Griebtis savo paaugliškosios pjesės tėra Fulgencijaus baimės sukeltas refleksinis psichofizinis būdas susigrąžinti savo ankstyvąją šlovę, jėgą ir jaunystę, užpildyti dabartį prisiminimais, todėl statydamas savo jaunų dienų pjesę scenoje stengiasi pamatyti jauno aktoriaus jėgą, graciją ir didybę, kitaip sakant, bent akimirką vėlei būti suvedžiotas iliuzijų ir suinscenizuoti save jauną, patirti savo jaunų dienų šlovę – tai labai pavykęs rašytojo C. Airos psichologinis kūlverstis, atskleidžiantis Fulgencijos nusilpimą ir baimę numirti bei būti užmirštam. Fulgencijaus stotas ir saviapgaulę perteikiantys veiksmai iš tikrųjų sukuria atpažįstamą Don Kichoto personažo schemą, t. y. svajotojas, kuris taip niekada ir negyveno nė dienos laimingas.

Man patiko romanas Fulgencijus, manau jis psichologiškai labai niuansuotas ir vėlei atitinka jau pažinto Cesar Airos teksto kūrimo principą, t. y. niuansuotai atskleisti pagrindinio veikėjo prieštaras ir dvilypumą, laikantis pozicijos, kad visa tai, kas išoriškai ir žemiškai lyg ir pasiekta, viduje dažniausiai rodo esminius trūkumus ir baimes. Išties puiki knyga, kuri parodo, kad C. Airos literatūriniai mažieji romaniukai, (nes jie išties labai lakoniški), perteikia sudėtingus veikėjų pasirinkimus ir elgseną, apie kuriuos smagu ne tik skaityti, bet ir apmąstyti. Reikia manyti, kad tai dar ne paskutinė C. Airos knyga lietuviškai.

Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas"

 César Aira. „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. – Vilnius: Rara, 2020. – p. 104.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Naujoji Rara leidykla itin nemažai savo knyginio asortimento siūlo mums iš Lotynų Amerikos literatūros, kitaip sakant, kerta langą ne tik į klasikinius ir pačius garsiausius šio regiono rašytojų darbus, bet ir į šiuolaikinę šio kontinento literatūrą, kuri, beveik nėra jokios abejonės, jau tampa tikra klasika. Klasika, kurią galime perskaityti lietuviškai, nesulaukę, kol kas nors bus įvertintas Tarptautiniu Booker ar Nobelio premija. Vienas iš tokių man nežinomų iki šiol rašytojų buvo argentinietis César Aira (g. 1949), kuris gretinamas su svarbiausiais Lotynų Amerikos literatūros prozos balsais, tokiais kaip Roberto Bolaño ir Jorge Luis Borges. Šiuo metu autorius yra per savo netrumpą rašytojo karjerą išleidęs per 120 knygų. Į rankas paėmus jo knygas, nesunku suprasti, kodėl šitoks produktyvumas, nes jo knygos trumputės. Lietuviškai leidykla Rara išleido Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas (isp. Un episodio en la vida del pintor viajero) ir Vaiduokliai. Paprastai šios aptariamos knygos trumpinys yra Nutikimai, o ją išvertė į lietuvių kalbą Aistė Kučinskienė.

 

Istorija pasakoja apie realiai egzistavusį keliaujantį dailininką Johaną Moricą Rugendą (1802–1858) (Johann Moritz Rugendas), kuris, lankydamasis po egzotiškiausias pasaulio vietas, tapė egzotiškus gamtinius kraštovaizdžius. Knygos pradžioje pasakotojas trumpai supažindina su šios asmenybės giminės istorija, tačiau greitai istorijoje susitelkia į laikotarpį, kai Čilės Andų kalnais garsus tapytojas atkeliavo į Argentiną. Argentinos pampos garsėja savo neaprėpiamomis lygiomis plokštumomis, todėl vizualiai nesimato nei iš vienos pusės horizonto pabaigos. Vedamas naujų paieškų ir ambicijų, Rugendas keliauja su savo jaunuoju kompanionu Robertu Krauze į vadinamąją Argentinos „tuštumą“ vien tam, kad patirtų kelionę ir naują erdvę, o šis potyris turi suteikti naujos krypties jo nusistovėjusiai žanrinei tapybai, kurią būtų galima apibūdinti kaip gamtos fizionomiką. Šios tapybos vienas ryškiausių atstovų, dariusių didelę įtaką to laikotarpio keliaujantiems tapytojams (nes juk nebuvo fotoaparatų!) buvo vokietis Aleksandras fon Humboltas (1769-1859), kuris žavėjosi draugo darbais, tačiau skatino nevykti į Argentiną, nes ten nėra ką tapyti. Visgi Rugendas nepaklauso ir jis į Argentiną dukart nukeliauja arkliais ir mulais.

 

Knygos autorius yra argentinietis, todėl jis pasirinko atskleisti paslaptingą, mistinę ir galingą Argentinos kalnų ir plynaukščių bei lygumų žemę pasirinkęs itin mistišką pirmąją Rugendo kelionę. Iš tikrųjų C. Aira nušauna du zuikius: reklamuoja Argentiną ir susieja ją su istorinėmis vokiečių asmenybėmis, todėl sužinome ir apie vieną, ir apie kitą. Autorius pradžioje leidęsis į faktines detales kuria biografinį pasakojimą, tačiau netrukus pakeičia žanrą ir iš faktografinės pereina į fiktyviąją, pasirėmęs išlikusiais tapytojo darbais ir siųstais laiškais seseriai į Europą. Kas iš tikrųjų vyko toje klajoklių žemėje? Ar įmanoma priartėti prie tuštumos?

 

Iš pradžių naivūs eksperimentiniai kelionės motyvai tampa pagrindiniam veikėjui tikru egzistenciniu išbandymu. Tai kelionė į savęs pažinimą. Į savo žvėries ir demoniškąją pusę, bet kartu autorius laikosi dailės istorijos ir jos plėtotės teorijos, išmoningai ir neįkyriai perteikia filosofinį egzistencialistinį pajautą, kitaip sakant, tai veikėjo susitikimas su savimi, paneigiant ir priimant savo ribotumą, tamsumą ir genialumą.

 

Autorius lengvais poetiniais štrichais mistifikuoja pampos lygumas, iš pradžių įterpdamas epizodą iš Biblijos apie skėrių nugraužtus laukus ir gyvulius, vėliau netikėtai ištikusią audrą, į kurią su arkliu papuola pagrindinis veikėjas. Šis epizodas gana kinematografiškas, tačiau ekspresyviai pavykęs, kone mistinis. El minogote ispaniškai reiškia „lėlė“, veikėjas apakintas žaibų, išvysta danguje minogotę, kuri, galima sakyti, nubaudžia veikėją už... pernelyg didelį troškimą pažinti ir suvokti pasaulį. Kitą vertus, tai gali būti ir suvokimas, atėjęs iš kančios, kaip dovana ambicingam tapytojui. Galiausiai po audros keliauninkai aptinka Rugendą su smarkiai subjaurotu veidu.

César Aira

„Stambus randas kaktos viduryje driekėsi žemyn link paršiukiškos nosies, abiejų šnervių, dabar esančių skirtingame aukštyje, ir tęsėsi link ausų raudonų spindulių tinklu. Burna susitraukė iki susiraukšlėjusio ir vagoto rožės pumpuro. Smakras pasistūmė į dešinę, iš jo apskritai tebuvo likusi duobutė, lyg šaukštas sriubai. (p. 49).“ Veikėjas tampa savotišku V. Hugo kvazimodu, apakintas nesiliaujančių migrenos priepuolių, iškreipto monstriško veido, raumenų konvulsijų ir opijaus haliucinacijų, jis imasi ambicingai tapyti batalines indėnų ir vietinių gyventojų kovas pagaliau perprasdamas ir suvokdamas grožio ir bjaurasties, gyvuliškumo ir žmogiškumo ribas. Vėlgi autoriaus sukurtas puikus paradoksas: Rugendas atvyko tapyti išorinio pasaulio, bet kelionėje pertapė savo veidą, atidengdamas išorėn monstriškumą.

 

Monstriškumas knygoje svarbus, nes apakintas haliucionacijų jis ligoninėje regi siaubūnus, o ne žmones, galiausiai pats vienu iš jų pavirsta, bet gebėjimo tapyti ir eskizuoti nepraranda. Įdomūs knygoje dažnai nutylimi Krauzės ir Rugendo santykiai. Du tapytojai: vienas talentingas, kitas stokojantis talento, keliauja drauge ir nors niekur neparašyta, jog jiedu homoseksualai, tačiau tam tikrais rakursais ryškėja jų grožio ir santykių lūžis. „Dendis Krauzė labai vertino savo išvaizdą, dailumą, jaunystę; tai jį išlaisvino nuo prievolės turėti visa kita (p. 86).“ Ir tuo pačiu: „Tai, kad Rugendas jau pasiekęs šią stadiją, buvo galima suprasti iš tylių jo pokalbių su savo paties pokyčiu (išvaizdos ir pasaulio suvokimo): jis stebėjo daiktus – nesvarbu kokius – ir nuspręsdavo, kad jie apdovanoti „esme“, lyg koks girtuoklis, apskretusioje landynėje įsistebeilijęs į apsilupinėjusią sieną, į tuščią butelį, į langinių atbrailą ir matantis, kaip tas objektas išnyra iš niekur, iš ten, kur jį panardino jo paties transas. „Koks skirtumas, kas tai yra!“ – sako estetas, giliausiai įsijautęs į paradoksą. Svarbu, kad tai apskritai yra (p. 86-87).“

 

Skaitant žavi knygos pasakojimo polėkis ir dinamika, autoriaus gebėjimas „įsibėgėti“, o įsibėgėjus paversti biografiją į mistinį sapną, kuris atskleistų gaivališką gamtos grožį, kuris nebrandiems civilizuotiems žmogeliams iš Vokietijos gali būti mirtinas. Pažinti savo žemę ir kraštą, kvėpuoti jos oru, debesimis ir kultūra, reikia laiko. Pabaigoje veikėjas patenka pas indėnus su savo baisiu kvazimodišku veidu ir ima piešti, ima daryti tai atmetęs bet kokias proto diktuojamas sąlygas, piešti iš tos pačios besiveržiančios prigimtinės inercijos, transo, iš gamtos padiktuoto ritmo. Nedidukė knygutė demonstruoja šiuolaikinio Argentinos autoriaus gebėjimą perteikti ritmiškai tekstą, perteikti daugiabriaunes esmes apie pasaulio supratimą ir savo būtį. Skaitydamas vis prisimindavau, jog kažką labai panašiai apie du išprotėjusius keliautojus vokiečius jau buvau skaitęs, tad negaliu neparekomenduoti vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann Pasaulio matavimas, kuris kiek kitokiais rakursais bando perteikti svajotojų keliaujančių mokslininkų pasaulio vaizdinį. Tačiau ar įmanoma išmatuoti tai, kas iš pažiūros nuolat kinta? „Tiesioginis pasaulio suvokimas yra tiesiog neįmanomas jau pagal apibrėžtį. Vis dėlto tarpininkavimas tam tikru metu netenka galios, negali sakyti, kad jis pranyksta, atvirkščiai, – tampa perteklinis, ir tuomet tą, kas perduodama per tarpininkus, imi laikyti tikruoju pasauliu, taip įgaudamas galimybę per ženklus jį pažinti, nuogą ir pirmykštį (p. 88-89).“

Johano Moricos Rugendos paveikslai iš šios kelionės.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 44 (3640), 2017 gruodžio 1 d.

Sveiki,

Šiame Literatūra ir menas numerio viršelyje – Valdas Papievis. Pripažintas lietuvių rašytojas. Manau, kad be reikalo leidinys skiria tiek mažai dėmesio rašytojų portretams viršelyje. Ne, geriau kokią nusususią krieno šaknį, nei kažką išties įdomaus, šįkart leidinio numeris neprašovė.

Šis numeris labiau orientuotas į lietuvių literatūros savivertę, tą nusako ne vienas publikuotas straipsnis. Kažkodėl pradėjau nuo Donato Petrošiaus skeltinio Kaip pradingsta knygos, kuriame išsakyta labai įdomi pozicija apie lietuvių literatūros ateitį. Įdomiausioji dalis ta, kad Rašytojų sąjungai (LRS) priklauso 370 žmonių ir 250 žmonių jau per 60 metų. Autorius išreiškia pamąstymų, vertų nuogąstavimų dėl lietuvių literatūros tęstinumo, nes dažnas jaunas autorius išleidęs vieną knygą staiga pasitraukia į kitas sferas. Galima sakyti, kad LRS nebe(pa)traukia naujų narių, kurie turėtų sąlygas savo kūrinių tęstinumui, tačiau tai ne LRS kaltė, bet galimybė jaunam žmogui save realizuoti tiesiog patrauklesnėse sferose, o ir rėmimo iš valstybės nesulaukia, nes juk geriau padidinti procentą karinei sferai, nei, neduotudie, kultūrai.

Ramūnas Čičelis Kūrybinis imperatyvas per Algimanto Mackaus atvejį brėžia įdomų imperatyvinį lietuvių literatūros suvokimą. Man, kaip simpatizuojančiam A. Mackaus poezijai, svarbu suprasti autoritetų praradimo ir gyvenimo tęstinumo tendenciją. Panašia tema tęsia Aistė Kučinskienė straipsnyje Kas ta pasaulio literatūra ir ar mes – taip pat pasaulis? Autorė remdamasi savo tarpkultūrine patirtimi gretina lietuvių rašytojų klasikus (H. Radauską,  Maironį, J. Aistį ir t. t.) su ispanakalbių šalių klasikais, atrasdama ne tik bendras temines sąsajas, bet ir jausenų bei stiliaus tapatumų, taip pabrėždama mintį, kad lietuvių literatūra seniai yra pasaulinė ir tik patys lietuviai jaučiasi literatūroje nevisaverčiai dėl nacionalinių kontekstinių niuansų savo literatūroje. Tokiu straipsniu, manau, galima remtis kokiam dvyliktokam, kuris rašys rašinį, tarkim, apie mokyklinės kūrinių programos pokyčius.

Knygų prese Lina Ožeraitytė Vyrai ir moterys apžvelgia du autorius iš Azijos – Han Kang ir Haruki Murakami. H. Kang Vegetarę jau esu seniai sudorojęs ir ryškesnio įspūdžio kaip kūrinys visgi nepaliko, tad nelabai ši recenzija mane jaudino, kur kas įdomiau atrodė H, Murakami, kurio kūryba dar vis laukia mano knygų lentynoje. Nuostabu, kaip japonai pernelyg nesidomi šiuo autoriumi, o mes, vakariečiai, tiesiog graibstome jo knygas kaip bandeles. Tiesa, kaip ir buvo galima numanyti, jo išverstos debiutinės knygelės neprilygsta didžiausiems autoriaus kūriniams ir recenzentė tą paliudijo.

Jeigu Patricijos Šmit eilėraštis Baltas triušis turėjo mane sujaudinti, tai labai apsirikote – nė kiek nepaveikė karo apsuptyje pasilikęs triušiukas, tačiau interviu su Arkadijumi Babčenka apie Čečėnijos ir Gruzijos karus su Rusija išties jaudino. Primina S. Aleksijevič dokumentiką, tie karo liudijimai iš pirmųjų lūpų tiesiog „pribaigia“ skaitytoją, kad net imi ir atsikvošėji, jog už lango lijęs šešis mėnesius lietus visai gražus ir nereikia čia kasdien burbėti dėl skėčio, kai kitose situacijose, kur tavęs šią akimirką nėra, vyksta skaudus nužmogėjimas.

Jau norėjau mesti skaitymus į šalį, bet „ant durniaus“, sakau, bent užmesiu į pirmas eilutes Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos absoliučiai nykiu ir neviliojančiu pavadinimu Kontracepcija. Gerai, pavadinimas šūdinas, bet kažkaip įsiskaičiau lyg kokią literatūrinę esė apie subjekto patirtis Briuselyje su transvestitu ir nuolatiniu klausimu „o ką aš čia veikiu?“, kuris šiek tiek mane patį išjudino, nes pradėjau galvoti, o kada aš pats nustojau taip save kankinti tuo klausimu? Matyt, tai galioja iki trisdešimtmečio, o po to, kai liaujasi šie iš esmės beprasmiai klausimai, imi ir pradedi tiesiog gyventi. Martynenko, džiugu, kad atsako į šį klausimą ir man nekyla kitų klausimų, tad jo kontracepcija išties gera ir gal net norėčiau įsigyti būsimą knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Juan Gabriel Vásquez "Taip skamba krintantys"

Juan Gabriel Vasquez. „Taip skamba krintantys“ – Vilnius: Vaga, 2016. – 256 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Ne visiems patinka šiuolaikinė Lotynų Amerikos literatūra, nors jos neturime tiek išverstos, kad galėtume daryti reikšmingus palyginimus, tarkime, su verstine skandinavų literatūra. Šįkart sumaniau su literatūra „pažaisti pokerį“ ir pasirinkau vieno reikšmingiausio kolumbiečių rašytojo Juan Gabriel Vasquez romaną Taip skamba krintantys (ispan. El ruido de las cosas al caer), kurį autorius rašė 2008-2010 metais, kai Kolumbija buvo jau gerokai atsitiesusi po narkotikų karų ir narkotikų barono Pablo Escobaro įvarytos baimės, kas iš esmės tampa vienu iš kertinių akmenų šiam truputį neįprastu pavadinimu romane.

Vertėjas ir literatūros apžvalgininkas Marius Burokas labai džiaugėsi, kad šis romanas pasirodė lietuvių kalba, nes, rodos, po Gabriel G. Marquez literatūra iš Pietų Amerikos vos pulsavo. Apie ką gali rašyti šiuolaikinis autorius iš Kolumbijos? Žinoma, apie tai, ką skauda sopulingai nukamuotoje Kolumbijoje. Iš esmės romanas daugiabriaunis ir autorius apjungia savo meilės istorijoje savo šalies istorinius įvykius, įpina detektyvinių ir net poezijos elementų, kurių visuma padėjo išgauti gana sodrią, novatoriškai balansuojančią istoriją tarp populiariosios ir intelektualiosios grožinės literatūros.

Pirmajame plane pasakoja protagonisto Antonijaus istorija, kuris veda besilaukiančią Aurą, tačiau, rodos, pasąmonėje yra kažkur įstrigęs ir pasilikęs kitame laikmetyje, tarsi abejingas savo paties gyvenimui. Kur nuneša Antonijaus sąmonės srautas? Ogi į jo vaikystę, kuri prabėgo siaučiant narkotikų karams, kai žmonės viešojoje erdvėje jautėsi nesaugiai ir nuolat gyveno baimėje, jaudindamiesi dėl savo ir artimųjų gyvybių. Tokioje terpėje užaugęs Antonijus yra dvasiškai amžiams suluošintas žmogus, per kurio biografiją papasakojama ištisa Bogotos gyventojų kartų stigmatizuota istorija. Nepaprastai įdomiai autorius išreiškia kolumbiečių mentalitetą, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą kitų Lotynų Amerikos šalių ir galiausiai viso pasaulio kontekste, kai mes, lietuviai, visą Pietų Amerikos kontinentą daugelis regime daugiau ar mažiau kaip vientisą kultūrinį regioną. Nori nenori romanas lietuviui skaitytojui tampa edukacine kelione po kolumbiečių viduriniosios kartos patirtis tiek dvasine, tiek istorine, tiek geografine prasmėmis.

Rašytojas Juan Gabriel Vasquez.

Kita pasakojimo linija yra Antonijaus pastangos tirti gatvėje sušaudyto pažįstamojo Rikardo gyvenimo istoriją, kuri tampa jo paties apmąstymu raktu į tą laikmetį, kuris suformavo Antonijų kaip asmenybę. Keliaudamas pas Rikardo dukrą Mają, pasakojimas ima maišytis su mirusio Rikardo asmenine istorija septintajame dešimtmetyje. Dvi lygiagrečios istorijos gana panašios, paįvairintos politinių Kolumbijos peripetijų ir aviacijos istorijos. Šalia eina viena ryškiausių romano meninių priemonių – poetinis metaforinis kryčio žemyn elementas, kuris kaip Mažajame prince, taip ir šiame romane reiškia esmines gyvenimo permainas, bet dažniausiai byrančio ir nykstančio vienišo gyvenimo pabaigą. Antonijus nešiojasi juostelę iš per katastrofą išlikusios juodosios dėžės, kurioje skamba pilotų pokalbis prieš katastrofą – taigi mirusiųjų pašnekesiai pinasi su Antonijaus pokalbiais ir autorius išgauną ritmingą kažin kokį sunkiai žodžiais nusakomą kryčio skambesį, metafizinį sakralų veikėjų būvį laikmetyje, savo atmintyje, dabartyje ir žlugusiose dėl savo tautos istorinių įvykių viltyse. Prisipažinsiu, šis eilėraščių ištraukų tiek ritmui, tiek prasmei nusakyti panaudojimas proziniame tekste labai sužavėjo.

Maja ir Antonijus aplanko istorinį zoologijos sodą, kurį buvo įkūręs P. Escobaras, iš kurio, beje, pabėgo hipopotamas (dar viena knygos metafora, simbolis), kuris galbūt galėtų reikšti ilgai baimėje gyventą kolumbiečių dvasią, kuri ištrūkusi į laisvę nebegali pritapti, kaip ir kolumbietis po Pablo Escobaro laikotarpio nebegali atsikratyti „sukauptų“ stigmų.

Rodos, Antonijaus meilės ir aklavietės istorija gana banali, tačiau J. G. Vasquez literatūrinio talento dėka sugeba visa tai padaryti tautos likimo ir žmogaus vienatvės apmąstymo pasakojimu. Bene labiausiai šioje istorijoje jaudino paskutinis romano sakinys, kuris užpildė metafizinę ir egzistencinę istorijos duobę, privesdamas skaitytoją panirti į melancholiją: „Ar stengčiausi ją įtikinti, įrodyti, kad kartu mes geriau apsigintume nuo pasaulio blogio, kad pasaulis yra pernelyg pavojinga vieta vaikščioti po vieną, be ko nors, kas lauktų mūsų namuose, kas rūpintųsi, kai negrįžtame, ir kas galėtų eiti mūsų ieškoti? (p. 251)“.

Taip skamba krintantys yra poetizuotas dvasinis labirintas, kuriame esti teksto prasmių gylis, istorija,  poetika ir populiariosios literatūros siužetinių linijų. Smagu, kad vertėja Aistė Kučinskienė gana kruopščiai perteikė tekstą, išnašose paaiškindama menkai arba visai nežinomas istorines asmenybes ar situacijas. Iš esmės man pasirodė stipriausios vietos romane pradžia ir pabaiga, kadangi autorius kėlė sakralumo filosofinę jėgą, kuri padėjo sutvirtinti šiaip jau truputį pradėjusią migdyti Rikardo ir Elenos meilės istoriją. Tačiau Taip skamba krintantys svarbiausia gi yra ne tos meilės istorijos, kurių, rodos, romane yra nemažai, bet tos išmoningai nutylėtos kryčio žemyn garse paiktos vienatvės istorijos. Gera knyga, ką ir bepridursi.

Jūsų Maištinga Siela