Knyga: Claudia Piñeiro "Elena žino"

 

Claudia Piñeiro. „Elena žino“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pirmąkart apie argentiniečių rašytoją Claudia Piñeiro (g. 1960) sužinojau iš 2022 metais paskelbto trumpojo Tarptautinio Booker literatūros nominantų sąrašo. Kadangi pasidomiu šiais sąrašais, tuokart vyliausi, kad šis neilgas romanas bus vieną dieną išverstas į lietuvių kalbą, o po to apie jį pamiršau... Tačiau leidykla Rara išties pateisina retų paukščių pasirodymą lietuvių knygynuose, tad ėmėsi kaip visada nekomercinio sprendimo – išversti ir išleisti Claudios Piñeiro romaną Elena žino (isp. Elena sabe), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aistė Kučinskienė.

 

Šiaip išduosiu paslaptį, kad mane kur kas labiau žavi ir jaudina istorijos, kuriose dažniau dėmesio centre yra pagyvenę žmonės arba jau visai seni, nes tada atsiveria kažin kokia kitokia gyvenimo ir pačios kuriamos istorijos suvokimo perspektyva, apie kurią paprastai nesame linkę pagalvoti. Argentinietės romane Elena žino – Parkinsono ligos kamuojama senolė Elena ir viena jos diena iš namų į Buenos Airių tolimo rajono pakraščius. Siužete nėra labai daug dinamikos, primena Ilga dienos kelionė į naktį, kur per vienos dienos kelionę atsiveria Elenos praeitis. Elena ieško teisybės, nes mano, kad jos 44 metų dukrą Ritą kažkas pakorė ant bažnyčios varpo, pati nusižudyti negalėjo, nors inspektorius, policija, kunigas ir aplinkiniai jai teigia, kad Rita nusižudė.

 

Kur Elena keliauja, sužinome ne iš karto, bet galiausiai atskleidžiama ir tragiška Izabelės istorija. Izabelę prieš 20 metų Elena ir Rita atkalbėjo nuo aborto ir parvežė ją atgal į namus, nors niekada daugiau jos nesimatė ir šiaip buvo nepažįstamos. Elena įsitikinusi, kad Izabelė turi grąžinti skolą ir padėti jai surasti Ritos žudiką... Po to romane grįžtama į Elenos praeitį, dažniausiai į tas scenas, kai ji bendravo su dukra Rita. Nors pabrėžiama Elenos motiniška meilė Ritai, bet, pasirodo, motina ir dukra nuolat bardavosi dėl visokiausių buitinių dalykų: „Ji mylėjo ir myli, nors to neišsakė, nors jos riedavosi ir pasitraukdavo viena nuo kitos, diskutuodavo tartum plakdamos rimbu, nors ji neglostė, nebučiavo, – motina myli. Ar ji vis dar motina, jei dukters nebėra? – klausia savęs (p. 51).“

 

Iš tikrųjų romanas kuriamas dviem ryškiomis kryptimis: viena iš jų – detektyvinė istorija (kas nužudė Ritą?), o kita – Elenos ir dukters Ritos santykių raida. Nors tai nėra kanoninis detektyvinis žanras, tik subtilios užuominos, visgi didžioji pasakojimo rašytojos fokusuojasi į įtampą, kurią kuria Elenos kūniškumas, o tiksliau – ligos pasireiškimas. Daug pagrindinės veikėjos fizinio neįgalumo vaizdavimo, Elena nuolat privalo vartoti tabletes ir gaivinti savo kūną tarsi robotą, kad galėtų keliauti per miestą. Negana to, ji dvokia šlapimu, bėga seilės, o judesiai lėti, žarnynas aptingęs, bet bene svarbiausias akcentas yra Elenos žvilgsnis į pasaulį: ji negali pakelti akių, jos žvilgsnis mato tik grindinį, žmonių batus, rankų judesius, tačiau jai retai tenka pamatyti veidą. Tai, sakyčiau, oidipiška, nes visą gyvenimą Elena nematė savo ir Ritos disfunkcinių santykių ir tik kuo mažiau matydama pasaulio, tuo labiau ji supranta apie savo ryšį su dukra.

 

„Kuo tampa žmogus, kai jam nebepriklauso ranka, nebepajėgianti apsivilkti striukės, koja, nepakylanti prieš žengiantį žingsnį, neišsitiesiantis kaklas, dėl kurio nebeišeina pažiūrėti į akis? Kai nebegali pakelti galvos ir į pasaulį žvelgti tiesiai, kas gi esi? Gal tu esi smegenys, kurios vis dar mąsto, bet jų nurodymų niekas nepaiso? O gal tu esi pačios mintys, kurių negali nei pamatyti, nei paliesti, nes slepiamame kaukolės? (p. 73).“ Elena išties nuolat kovoja su savo liga, kurią vadina kale. Ji susikūrusi ištisą ritualą, pvz., vardyti Buenos Airių gatvių vardus, vaistų ir raumenų pavadinimus, idant tokiu būdu išlaikytų protą, tačiau greitai skaitytojas suvokia, kad būtent šitoks „racionalus rožančius“ tėra būdas tvirtai laikytis savo teorijos apie Ritą. Štai kodėl ji instinktyviai trokšta Izabelės pagalbos, ji nori paliudijimo ir supratimo, kad Rita negalėjo nusižudyti.

 

Svarbus lietaus motyvas. Elena įsitikinusi, kad Rita negali nusižudyti bažnyčioje per lietų, nes paniškai bijojo būti nutrenkta žaibo, bet nepagalvoja, kad gal gyvenime Ritai kas nors buvo baisiau už žaibą. Elena įsitikinusi, kad pažinojo savo dukrą, suvokė Ritos negalėjimą susilaukti vaikų, tad motinystės privilegija laikė savo pačios iliuzijas, kad iš prigimties perprato Ritos pasaulį, tačiau, pasirodo, kad nė velnio... Iš tikrųjų romanas Elena žino yra apie tai, kad Elena nieko nežino apie Ritą, nes tai iliuzija, kylanti iš motinystės sureikšminto vaidmens, todėl Elenai apmaudu, kad Rita buvo bevaikė ir kad šiam pasaulyje net vaisingos motinos gali nenorėti vaikų.

Claudia Piñeiro

 

Didžiausias šio romano prasminis grožis atsiveria, kai autorė nuolat aprašydama Elenos senatvės ir ligos kamuojamą kūną iš tikrųjų kuria ir apie socialinių kūnų sąveiką, pvz., Elena mėgo kontroliuoti Ritos gyvenimą, nes manė, kad tam turi teisę kaip motina, nes Ritą laikė savo pačios kūno tąsa. Įdomus nematytas disfunkcinis bendravimo modelis kylantis iš motinos ir dukters santykių ir priklausomybių stereotipinių modelių savintis savo palikuonis kaip nuosavybę. Kadangi Izabelė prieš 20 metų buvo atkalbėta nuo aborto, Elena tiki, kad ir Izabelė mirtinai jai turi būti dėkinga, nes suteikė tą patį motinystės džiaugsmą, todėl Izabelė yra skolinga kūniškai Elenai, tad gali ja naudotis. Paradoksas tame: kad per kūniškumo „skolas“ (abortai, gimdymai) žmonės kuria ir socialinius ryšius, savinasi vieni kitų kūnus ne bet kaip, o šiuo atveju iš tariamų vertybinių stereotipų (aš tau padėjau išsaugoti vaiką, tu privalai man sugrąžinti Ritos bent jau teisingumą), kad kiekviena moteris turi gimdyti ir mylėti savo vaiką ir tai yra didžiausios laimės moters išraiška. Deja, Elena negali suprasti, kad šiuolaikiniame pasaulyje vaikas motinai retesniais atvejais gali būti dvasinis žlugimas. Taigi romanas apie moterišką vienkryptį solidarumo iliuziją, iš kurios paradoksaliai atsiranda ir vienybė, ir tas pats prievolės būti kaip visoms smurtas, kurį pati Elena darė savo dukrai tampydama dar mažą pas ginekologą tikrinti gimdos...

 

Žodžiu, šis romanas sudėtingas netobulos motinystės atlasas, kuris atveria nesąmoningu smurtu kaip tradicija grįstą elgesį. Galų gale koks iš tikrųjų buvo Elenos ir Ritos ryšys? Subordinuotas ar harmoningas? Vienoks Ritai, kitoks Elenai. Aišku, ne visi vaikai gali pakelti itin sunkiai sergančių tėvų priežiūros prievolę, kai sudėtingas charakteris visą gyvenimą galbūt griovė gyvenimą...

 

Visgi tai nėra lengvas romanas, jame veriasi sudėtingas argentiniečių moterų skirtingų kartų gyvenimas, galimai artimas ir mūsų lietuvėms. Daugiabriaunės situacijos leidžia kalbėti apie senatvę, ligas ir pažeidžiamumą, ateinantį ne tik iš kūniškumo, bet ir iš sociumo, kitaip sakant, romane tai tampa vienas kito veidrodiniais atspindžiais. Elena žino yra keletas kūnų, primena lėlę matriošką, kur galima besibaigiančio gyvenimo situacijas lukštenti kaip svogūną. Neįprasta ir romano kalba bei ritmas. Man sunku pasakyti, kaip lietuviškai pavyko vertimas, tegu tą lygina profesionalai, tačiau tekstas nėra iš lengvųjų, parašytas tokiu beveik sąmonės srautu, kuriame įvairūs dialogų ir pokalbių fragmentai susilieja su pasakotojos kalba, tačiau kaip palankų bruožą išskirčiau romano lakoniškumą ir taupumą. Visgi mačiau, kad daugelis romaną gyrė, tačiau iki pusės teko šiek tiek pasigalynėti. Neslėpsiu, kad įsitraukti buvo šiek tiek nelengva, tikėjausi didelės įtraukos, tačiau vėliau teko pasiduoti, kad reikia eiti per Elenos fizinių pojūčių nepatogumus, kad suprasčiau kaip Claudia Piñeiro kuria psichologinę įtampą. Bet kokiu atveju romanas sudėtingas ir nevienadienis, tačiau ar jis bus tarp tų geriausių Raros knygų? Man asmeniškai tikriausiai panašiai kaip su kitos argentinietės Marios Gainza Regos nervas romanu: supranti, kad gera, bet pasmerkta paskęsti kitų gerų knygų sraute. Bet kokiu atveju, nesigailiu, kad skaičiau.

 

Maištinga Siela