Serialas: "Pirato siela" / "Alma pirata" (TV series 2006)

 

Sveiki!
 
Argentiniečių serialas „Pirato siela“ (ispn. Alma pirata), kuris Lietuvoje BTV eteryje pasirodė maždaug 2006 metais, yra vienas ryškiausių to meto „Cris Morena Group“ kūrybos pavyzdžių. Serialo produkciją įgyvendino garsi prodiuserė Cris Morena, kuri buvo laikoma tikra paauglių ir jaunimo auditorijai skirtų televizijos projektų „krikštamote“ Lotynų Amerikoje. Jos studija, garsėjusi itin aukšta technine kokybe, spalvingais dekoracijų sprendimais ir muzikiniais intarpais, stengėsi kiekviename projekte pakelti kartelę aukštyn. „Pirato siela“ nebuvo išimtis – tai buvo ambicingas projektas, kuriame buvo derinami nuotykių, magijos ir romantikos elementai, o pati gamyba vyko Argentinos sostinėje Buenos Airėse, naudojant moderniausias to meto technologijas, leidusias sukurti vizualiai patrauklų ir dinamišką pasaulį. Pamenu šį serialą, žiūrėdavau, kaip skirtą daugiau jaunimui, tačiau po to kažkas atsitiko su BTV televizija ir, atrodo, serialą nutraukė (o gal perkėlė nepatogų laiką?). Sudėtinga beprisiminti, tačiau serialo taip ir nepabaigiau, nors jis vienas iš retesnių, kuris patiko iš Lotynų Amerikos rinkos. Tai net ne muilo opera, o labiau „Muškietininkų“ įkvėptas mistifikuotas trileris.
 
Pagrindine serialo sumanytoja ir režisiere (prodiusere) tapo pati Cris Morena, kurios kūrybinis stilius pasižymėjo gebėjimu kurti mitologizuotus pasaulius, kuriuose gėris kovoja su blogiu. Idėja sukurti šį serialą kilo po to, kai jos ankstesnis projektas „Floricienta“ (Lietuvoje rodytas kaip „Pelenės istorija“) sulaukė fenomenalios sėkmės ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Morena siekė sukurti kažką naujo, kas būtų „tamsiau“ ir paslaptingiau nei „Floricienta“, todėl ji įkvėpimo sėmėsi iš nuotykių literatūros, piratų legendų ir mistikos, tačiau tai pritaikė moderniam, urbanistiniam Argentinos jaunimo kontekstui, kur magija susipina su kasdieniais iššūkiais.
 
Aktorių atranka buvo vykdoma itin kruopščiai, siekiant suformuoti komandą, kuri sugebėtų įtikinamai perteikti tiek nuotykių, tiek gilias romantines emocijas. Į pagrindinius vaidmenis buvo pakviesti jau tada žinomi jaunosios kartos Argentinos talentai, tokie kaip Mariano Martínezas ir Luisana Lopilato, kurių populiarumas buvo neįtikėtinas. Atrankos procese buvo ieškoma ne tik vaidybos patirties turinčių jaunuolių, bet ir aktorių, pasižyminčių charizma bei muzikine klausa, nes muzika seriale užėmė itin svarbią vietą, o daugumai aktorių teko ne tik vaidinti, bet ir dainuoti garso takelio dainas, kurios vėliau tapo atskirais hitais.
 
Serialo idėja buvo sukurti „šiuolaikinius piratus“, kurie neplaukioja jūromis, bet kovoja dėl teisingumo ir meilės miesto džiunglėse, saugodami paslaptis ir istorinius palikimus. Tai buvo tarsi savotiška metafora apie jaunuolius, kurie ieško savo vietos pasaulyje ir kovoja prieš korporatyvinį blogį bei godumą. Pagrindinė varomoji jėga buvo „Piratų sielos“ koncepcija – idėja, kad žmonės yra susieti per amžius ir kad jie turi atlikti misiją, susijusią su jų protėviais. Ši mistinė gija buvo tai, kas skyrė šį serialą nuo įprastų telenovelės žanro produktų ir suteikė jam unikalumo bei gylio.
 
Kai Argentinoje ir kitose šalyse buvo svarstoma apie šį serialą, daugelis jį lygino su „Floricienta“. „Pirato siela“ atėjo po „Floricientos“ bangos, todėl auditorija tikėjosi panašios nuotaikos ir lengvumo, tačiau serialas greitai parodė savo „balsą“. Nors konkurencija dėl eterio laiko buvo milžiniška, „Pirato siela“ sugebėjo išsiskirti savo tamsesniu vizualumu ir sudėtingesniu siužetu. Kitose šalyse, įskaitant Lietuvą, serialas buvo priimtas labai palankiai, nes jis pasiūlė kitokią naratyvinę struktūrą nei tradicinės muilo operos, kurios buvo įprastos tų metų televizijos tinkleliuose.
 
Konkuravimas su kitais serialais buvo intensyvus, ypač su tais, kurie buvo skirti paaugliams. Tačiau „Pirato siela“ turėjo pranašumą – Cris Morenos prekės ženklą. Rinkodaros strategija buvo nukreipta ne tik į patį serialą, bet ir į visą „Pirato sielos“ ekosistemą: albumus, koncertinius turus ir prekių atributiką. Tai leido serialui išlikti matomu ir aktualiu net ir tada, kai paties siužeto eiga sulėtėdavo. Konkurentai dažnai stengėsi kopijuoti Morenos modelį, tačiau „Pirato sielos“ atveju būtent muzikos ir nuotykių sintezė buvo tai, kas privertė žiūrovus likti prie ekranų.
 
Patys serialo aktoriai vėlesniuose interviu dažnai pabrėždavo, kad darbas šiame projekte buvo vienas įsimintiniausių jų karjeros etapų. Jie minėjo, kad filmavimo aikštelėje tvyravo ypatinga bendrystė, kurią skatino intensyvus darbo grafikas ir bendras muzikinis ruošimasis. Luisana Lopilato ir Mariano Martínezas ne kartą akcentavo, kad „Pirato siela“ jiems leido išbandyti save visiškai kitokiuose amplua nei ankstesniuose vaidmenyse. Aktoriai vertino tai, kad scenarijus juos vertė „augti“, o ne tik kartoti sėkmingus šablonus, kurie buvo išbandyti kituose Morenos projektuose.
 
Cris Morena ir kiti kūrybinės grupės nariai apie serialą kalbėjo kaip apie vieną techniškai sudėtingiausių savo darbų. Jie pripažino, kad ambicijos sukurti „magišką nuotykių pasaulį“ reikalavo milžiniškų investicijų į scenografiją ir specialiuosius efektus, kurie tų metų televizijoje nebuvo itin dažni. Kūrėjai jautė spaudimą po „Floricientos“ sėkmės, tačiau, anot Morenos, būtent šis spaudimas privertė komandą mąstyti kūrybiškiau ir ieškoti netradicinių sprendimų, kurie vėliau tapo „Pirato sielos“ vizitine kortele.
 
Serialo sėkmę taip pat lėmė puikiai suderintas muzikos ir vaizdo ryšys. Kiekviena daina, skambanti seriale, buvo kuriama taip, kad papildytų veikėjų vidinius monologus ar pabrėžtų siužeto posūkius. Tai buvo revoliucinis požiūris, kuris vėliau tapo standartu daugelyje Lotynų Amerikos jaunimo serialų. Dainų tekstai buvo pilni simbolikos, o jų atlikimas per gyvus koncertus padėjo išlaikyti ryšį su auditorija net ir tada, kai serialo rodymas televizijoje baigdavosi. Tai buvo puikus būdas pratęsti projekto gyvavimo laiką.
 
Baigiant apie produkciją ir idėją, svarbu paminėti, kad „Piratų siela“ išliko kaip kultūrinis reiškinys, kuris pakeitė supratimą apie tai, koks turėtų būti jaunimo serialas. Nors jis nepasiekė „Floricientos“ populiarumo viršūnių visame pasaulyje, jis įrodė, kad žiūrovai yra pasirengę priimti sudėtingesnius, mistika persunktus pasakojimus. Serialas tapo tramplinu daugeliui aktorių, o Cris Morenai – dar vienu įrodymu, kad ji geba valdyti auditorijos emocijas per televizijos ekranus, nesvarbu, kokio žanro kūrinį ji nuspręstų pasiūlyti.

 
TRUMPAS SERIALO „PIRATO SIELA“ SIUŽETAS
 
Serialo siužetas prasideda, kai keturi jaunuoliai – Benas (Benicio), Ivánas, Kruzas ir Alegra – netikėtai sužino apie mistišką paslaptį, siejančią jų šeimas per daugelį kartų. Paaiškėja, kad jie yra paskirtieji „Pirato sielos“ globėjai, turintys atlikti istorinę misiją ir atgauti prarastą palikimą. Šis atradimas juos suveda į vieną komandą, priverčiančią mesti iššūkį galingiems ir godiems žmonėms, kurie siekia pasisavinti šią senovinę paslaptį.
 
Siužeto epicentre – paslaptingas „Pirato sielos“ objektas, kurio ieškodami veikėjai turi įveikti daugybę kliūčių, galvosūkių ir pavojų. Jų veikla vyksta moderniame mieste, kur kasdienybė susipina su magija, o kiekvienas žingsnis reikalauja ne tik drąsos, bet ir tikėjimo „piratų“ kodu – garbės, ištikimybės ir drąsos siekti teisingumo. Ši kova tampa ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir vidine transformacija kiekvienam iš jų.
 
Benas, Alegra, Ivánas ir Kruzas privalo išmokti pasitikėti vienas kitu, nepaisant tarp jų kylančių romantinių nesutarimų ir asmeninių paslapčių. Jų tarpusavio dinamika yra įtempta, nes kiekvienas į komandą įneša skirtingą patirtį, tačiau tik bendros pastangos leidžia jiems atskleisti vis naujus užuominų sluoksnius. Ši bendrystė yra esminė, norint įveikti pagrindinius antagonistus, kurie nuolat bando sugriauti jų planus.
 
Pasakojimo eigoje atsiskleidžia gilios šeimyninės dramos ir praeities klaidos, kurios tiesiogiai veikia dabartinį veikėjų gyvenimą. Kiekvienas jų suvokia, kad šis nuotykis nėra tik atsitiktinumas, o neišvengiamas likimas, kurį jie turi priimti, norėdami apsaugoti ne tik savo artimuosius, bet ir ateities kartas. Tai tampa kovos tarp tamsiųjų jėgų, trokštančių valdžios, ir „Pirato sielos“ saugotojų, siekiančių šviesos, ašimi.
 
Galiausiai, siužetas vystosi link kulminacijos, kurioje veikėjai privalo priimti sunkiausius sprendimus, galinčius pakeisti jų visų likimus. Jie supranta, kad „Piratų siela“ – tai ne tik materialus lobis, o dvasinė jėga, glūdinti juose pačiuose. Kova dėl tiesos ir teisingumo tampa jų gyvenimo tikslu, įrodančiu, jog net ir moderniame pasaulyje yra vietos paslapčiai, didvyriškumui ir tikrai meilei.
 
SKANDALAI?
 
Aktorius Mariano Martínezas, atlikęs pagrindinį Benicio vaidmenį seriale „Pirato siela“, iš projekto pasitraukė serialo viduryje dėl asmeninių priežasčių, susijusių su didžiuliu darbo krūviu ir noru imtis kitų profesinių iššūkių. Tuo metu Argentinos žiniasklaidoje buvo plačiai aptariamas aktoriaus nuovargis nuo itin intensyvaus kasdienio filmavimo grafiko, kuris būdingas „Cris Morena Group“ kuriamiems projektams, reikalaujantiems ne tik ilgų valandų filmavimo aikštelėje, bet ir nuolatinio dalyvavimo muzikinėse repeticijose bei reklaminiuose renginiuose.
 
Aktoriaus išėjimas tapo netikėtu iššūkiu kūrybinei komandai, nes jo įkūnytas personažas Benas buvo vienas iš pagrindinių siužetinių variklių, aplink kurį vystėsi tiek nuotykių linija, tiek pagrindinė romantinė drama su Alegra. Siekiant užpildyti aktoriaus paliktą tuštumą, scenarijus buvo operatyviai koreguojamas, įvedant naujus personažus arba perrašant siužeto eigą taip, kad „Pirato sielos“ paieškų misija tęstųsi be Beno, o jo pasitraukimas būtų paaiškintas dramatiškomis aplinkybėmis pačiame serialo pasakojime.
 
Mariano Martínezo ir Luisanos Lopilato romanas, įsižiebęs serialo „Pirato siela“ filmavimo aikštelėje, tapo tikra aukso gysla to meto Argentinos bulvarinei spaudai. Aktoriai buvo viena populiariausių porų šalyje, tad jųdviejų meilės istorija buvo nuolat aptarinėjama, o gerbėjai su didžiuliu susidomėjimu sekė kiekvieną poros žingsnį. Tačiau šis viešumo spaudimas tapo dviašmeniu kardu – intensyvus darbas projekte, kuriame jų personažai turėjo nuolat demonstruoti stiprų emocinį ryšį, tapo nepakeliamas, kai realūs santykiai pradėjo byrėti.
 
Išsiskyrimas, įvykęs serialo filmavimo metu, sukėlė įtampą ne tik tarp pačių aktorių, bet ir kūrybinėje komandoje. Kolegos pasakojo, kad atmosferoje tvyrojo nejaukumas, o profesionalumo išlaikymas prieš kameras tapo tikru iššūkiu, kai privatus gyvenimas tapo viešų spekuliacijų objektu. Nors viešai aktoriai stengėsi išvengti aštrių komentarų, akivaizdu, kad emocinis krūvis prisidėjo prie Mariano sprendimo palikti serialą – dirbti artimoje aplinkoje su buvusia mylimąja jam tapo emociškai pernelyg varginančia patirtimi.
 
Ši istorija tapo pamokomu pavyzdžiu apie tai, kaip „Cris Morena Group“ kuriamų projektų intensyvumas ir populiarumas gali paveikti aktorių asmeninį gyvenimą. Nors serialas sėkmingai tęsėsi ir po Mariano pasitraukimo, būtent šis „užkulisių skandalas“ daugelio atmintyje liko kaip vienas ryškiausių „Pirato sielos“ elementų, nustelbusiu net pačius siužetinius posūkius. Tai buvo klasikinė istorija apie tai, kaip realybės ir fikcijos susiliejimas gali tapti tiek sėkmės varikliu, tiek profesionalaus darbo stabdžiu.
 
TOP 10 FAKTŲ APIE SERIALĄ „PIRATO SIELA“
 
Magijos elementai buvo eksperimentas: Cris Morena seriale norėjo įnešti daugiau magijos ir mistikos nei įprastai. „Piratų siela“ buvo jos pirmas bandymas sujungti „telenovelės“ žanrą su fantastiniais elementais (kaip „Piratų sielos“ objektai), kas tuo metu Argentinos televizijoje buvo labai rizikinga.
 
Kūrėjos ambicija dėl „Piratų sielos“ objekto: Kiekvienas iš keturių pagrindinių veikėjų seriale turėjo savo „objektą“ (kaukę, lėlę, knygą ir t.t.), kurie turėjo savo magišką prasmę. Šiuos rekvizitus kūrėjai gamino specialiai ir skyrė jiems tiek pat dėmesio, kiek ir dekoracijoms, nes jie turėjo atrodyti lyg tikri istoriniai artefaktai.
 
Muzika kaip siužeto dalis: Skirtingai nei kituose serialuose, kur dainos skamba tik kaip fonas, „Piratų sieloje“ dainų tekstai buvo tiesiogiai susiję su veikėjų likimais ir užuominomis, kurias jie turėjo iššifruoti. Dainų tekstus dažnai rašė pati Cris Morena, įkvėpta būtent tų epizodų scenarijų.
 
Mariano Martínezo „pabėgimas“ pakeitė visą serialo toną: Aktoriui palikus projektą, serialas tapo gerokai „tamsesnis“. Kūrėjai turėjo greitai perrašyti scenarijų, todėl pirminė šviesi nuotykių idėja buvo pakeista labiau dramatiška ir melancholiška pasakojimo linija, kas buvo gana reta tokio tipo paauglių serialuose.
 
Luisana Lopilato profesionalumas: Nepaisant visų gandų apie asmeninius skandalus ir išsiskyrimą su Mariano, Luisana liko seriale iki pat pabaigos. Kolegos dažnai pabrėždavo, kad jos atsidavimas darbui buvo neįtikėtinas – net ir po skyrybų filmavimo aikštelėje ji niekada nerodė pykčio ar neprofesionalumo.
 
Serialo „gyvenimas“ po transliacijos: „Piratų siela“ buvo vienas iš pirmųjų serialų, kuris tokia apimtimi išnaudojo internetą. Argentinos žiūrovai galėjo ieškoti „paslėptų kodų“ serialo oficialiame puslapyje, kurie vėliau būdavo pritaikomi kitų serijų siužetuose – tai buvo vienas pirmųjų „interaktyvių“ serialų Argentinoje.
 
Koncertų turas ir tikri „piratai“: Serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad buvo surengtas grandiozinis koncertinis turas visoje Argentinoje. Įdomu tai, kad aktoriai scenoje vaidino ne tik dainininkus, bet ir savo serialo personažus, o gerbėjai į koncertus eidavo apsirengę kaip „piratai“, taip tapdami tarsi serialo pasaulio dalimi.
 
Benjamín Rojas vaidmens reikšmė: Po Mariano pasitraukimo, Benjamínas Rojasas (kūręs Cruz vaidmenį) tapo pagrindiniu vyrišku serialo varikliu. Nors jis iš pradžių buvo antras planas, jam teko didžiulė atsakomybė „tempti“ serialą, ir daugelis kritikų vėliau pripažino, kad būtent jo vaidyba serialo pabaigoje suteikė projektui reikalingą emocinį svorį.
 
Šalutinis poveikis kitiems projektams: „Piratų siela“ buvo tarsi „laboratorija“ kitiems Cris Morenos projektams. Kai kurie scenarijaus elementai, kurie dėl Mariano pasitraukimo nebuvo iki galo išplėtoti, vėliau tapo pagrindiniais siužetiniais elementais jos kitame milžiniškame hite – „Casi Ángeles“ (liet. „Beveik angelai“).
 
Lietuviškas kontekstas: Nors BTV serialą rodė gana populiariai, jis vis tiek buvo šiek tiek „nustelbtas“ prieš tai rodyto „Pelenės istorijos“ (Floricienta) kulto. Vis dėlto, būtent „Piratų siela“ Lietuvoje suformavo didelį gerbėjų ratą, kurie iki šiol prisimena šį serialą kaip „tą kitokį, paslaptingąjį serialą“, kuris skyrėsi nuo visų tuo metu rodytų meksikietiškų muilo operų.

 
Maištinga Siela

Serialas: "Juodoji gražuolė" / "Cabecita" (TV 1999-2000)

 

Serialas per LNK buvo rodytas maždaug po 2000 pavadinimu „Juodoji gražuolė“, nors originalas vadinasi „Cabecita“ (išvertus „Paukštelis“) (1999–2000) yra vienas iš „Telefe“ studijos kūrinių, puikiai iliustruojantis Argentinos televizijos „aukso amžiaus“ produkcijos braižą. Serialas buvo kuriamas siekiant suderinti intensyvų dramatinį pasakojimą su kasdiene, žiūrovams atpažįstama buitimi. Pagrindiniu prodiuseriniu akcentu tapo trijų skirtingų erdvių – nuomojamo kambario (pensijos), degalinės ir prabangios Nuñez Zamora šeimos vilos – sąveika, kuri leido suformuoti dinamišką siužeto tėkmę, įtraukiančią tiek socialinės dramos, tiek komedijos elementus.

 

Produkcijos sėkmę lėmė puikiai sukomplektuotas aktorių ansamblis, kuriame susipynė jaunosios kartos žvaigždės, kaip Agustina Cherri ir Alejo Ortiz, su patyrusiais Argentinos teatro ir televizijos grandais, tokiais kaip María Rosa Gallo ar Antonio Grimau. Šis kartų derinys leido serialui išlaikyti aukštą vaidybos kokybę ir pasiekti platesnę auditoriją. Filmavimo darbai, vykstantys Buenos Airėse, suteikė serialui autentiškumo, o degalinės kavinė tapo pagrindiniu susitikimų centru, kuriame natūraliai susipindavo turtingų ir nepasiturinčių veikėjų likimai.

 

Konkurencija su tuo metu rodytais serialais, ypač su milžiniško populiarumo sulaukusiu „Laukiniu angelu“ (Muñeca brava), buvo itin intensyvi. Nors Natalia Oreiro serialas dominavo dėl savo nevaržomos energijos ir ryškaus pagrindinės herojės charakterio, „Cabecita“ sėkmingai rado savo nišą, siūlydama žiūrovams kiek gilesnį socialinį pjūvį bei didesnį dėmesį keršto ir šeimos paslapčių temoms. (Įdomu tai, kad Natalios Oreiros „Laukinio angelo“ personažas vienoje serijoje „Juodosios gražuolės“ irgi pasirodo). Tai nebuvo tiesiog „laukinė“ komedija, o labiau struktūruota drama, kurioje humoras buvo naudojamas kaip atsvara veikėjų išgyvenamoms kančioms.

 

Kalbant apie populiarumą, Argentinoje serialas pasiekė savo tikslą – „Telefe“ sugebėjo išlaikyti lojalią auditoriją visą transliacijos laikotarpį. Nors „Juodoji gražuolė“ ne visada buvo įvardijama kaip pats garsiausias eksporto projektas pasauliniu mastu, jis tapo svarbia Argentinos televizijos kultūros dalimi.

 

Titulinė serialo daina, atliekama pačios pagrindinio vaidmens atlikėjos Agustinos Cherri, tapo neatsiejama prekės ženklo dalimi. Muzikinis apipavidalinimas buvo kruopščiai derinamas prie dramatinės serialo nuotaikos, sustiprinantis žiūrovų emocinį prisirišimą prie pagrindinių veikėjų. Būtent garso takelio ir vaidybos sinergija leido serialui išlikti įsimintinu net ir praėjus daugybei metų po jo premjeros.

 

Galiausiai „Juodoji gražuolė“ produkcija parodė, kad Argentinos televizija 10-ojo dešimtmečio pabaigoje sugebėjo meistriškai balansuoti tarp populiariosios kultūros reikalavimų ir kokybiško scenarijaus reikalavimų. Serialas sugebėjo paliesti aktualias temas – socialinę diskriminaciją bei asmeninę kovą už orumą – išlaikydamas lengvai vartojamą telenovelės formatą. Tai buvo techniškai stiprus, kruopščiai režisuotas projektas, įtvirtinęs Argentiną kaip vieną lyderiaujančių televizijos turinio kūrėjų Lotynų Amerikoje.

 

SERIALO „JUODOJI GRAŽUOLĖ“ SIUŽETAS

 

Serialo „Juodoji gražuolė“ idėja rėmėsi klasikinio „pelenės“ tipo siužeto adaptacija, įpinta į realistinį didmiesčio gyvenimo kontekstą, kur socialinė nelygybė tampa pagrindiniu konflikto varikliu. Kūrinio ašis – paprastos merginos, kilusios iš provincijos, akistata su dideliais pinigais, galinga šeimos imperija ir ją lydinčiomis intrigomis. Pagrindinis serialo tikslas buvo parodyti, kaip atkaklumas ir orumas leidžia išlikti savimi net ir tada, kai aplinka, vadinanti tave „cabecita“ (niekinamu terminu, apibūdinančiu paprastą darbininką), nuolat bando sugniuždyti.

 

Pagrindinį vaidmenį seriale atliko charizmatiškoji Agustina Cherri, įkūnijusi Lucíą Escobar – jauną merginą, kuri dėl susiklosčiusių aplinkybių yra priversta palikti savo gimtąjį kaimą ir ieškoti laimės sostinėje Buenos Airėse. Jos partneris, įkūnijęs Estebaną Zuluagą, buvo aktorius Alejo Ortizas. Jų duetas tapo emociniu serialo inkuru, aplink kurį vystėsi meilės, išdavystės ir asmeninio apsisprendimo dramos. Šalia jų ekrane pasirodė gausus būrys patyrusių aktorių, tarp jų María Rosa Gallo, Norberto Díaz ir Antonio Grimau, kurie savo vaidmenimis suteikė serialui reikiamo svorio bei dramatizmo.

 

Siužetas prasideda Lucíos tėvo konfliktui su vietos valdžia, kuris priverčia merginą bėgti į sostinę pas tetą Coca, dirbančią abejotinos reputacijos įstaigoje. Ši gyvenimo posūkio stotelė tampa tramplynu į sudėtingą Nuñez Zamora šeimos pasaulį. Tuo tarpu Estebano, jauno vyro, vedamo keršto troškulio dėl tėvo savižudybės, kurį sukėlė Mariano Nuñez Zamora finansinės machinacijos, gyvenimas susipina su Lucíos. Estebanas, siekdamas įvykdyti savo planą, infiltruojasi į priešo šeimą, užmegzdamas ryšį su Mariano dukra Bárbara, tačiau jo jausmai Lucíai viską apsunkina.

 

Serialo veiksmas meistriškai suskirstytas į tris pagrindinius „polius“: vargingą, bet nuoširdžią pensiją, prabangią Nuñez Zamora dvaro aplinką ir degalinę, kuri tarnauja kaip neutrali susitikimų vieta. Degalinė seriale atlieka ypatingą vaidmenį – tai erdvė, kurioje susitinka skirtingų socialinių sluoksnių atstovai, o darbuotojai, tokie kaip Tucánas, Yoli ir pati Lucía, tampa istorijos „ausimis“ ir „akimis“. Ši lokacija suteikia kūriniui humoro ir paprastumo, balansuojant tarp didžiųjų gyvenimo dramų ir kasdienių džiaugsmų.

 

Siužeto kulminacija sukasi aplink Estebaną, kuris privalo nuolat balansuoti tarp dviejų pasaulių – meilės Lucíai ir apgaulės, kuria jis siekia sunaikinti Mariano verslo imperiją. Lucía, tapusi Nuñez Zamora šeimos intrigų taikiniu, nuolat susiduria su diskriminacija ir pavojingais priešais, kurie bando įrodyti jos menkumą. Tačiau jos atkaklumas ne tik sukelia grėsmę Mariano ekonominiam imperijos stabilumui, bet ir atskleidžia visus šeimos paslapčių sluoksnius, priversdama veikėjus permąstyti savo vertybes.

 

Serialas taip pat pasižymėjo itin spalvingu antraeilių personažų galerija, kurioje svarbų vaidmenį atlieka tokie veikėjai kaip Sofía, Nora, Lidia ar charizmatiškasis Rata. Jų buvimas užtikrino, kad siužetas niekada nepritrūktų įtampos, o komiškos situacijos, kurias įnešdavo Mirta Wons ar Roly Serrano įkūnyti personažai, leisdavo žiūrovams atsigauti po sunkių dramatiškų scenų. Visa tai sukūrė unikalų pasakojimo ritmą, kuris ne tik linksmino, bet ir priversdavo susimąstyti apie socialinę nelygybę bei tiesos paieškas.

 

Paskutinėse serijose „Juodoji gražuolė“ ne tik išsprendžia keršto ir meilės mazgus, bet ir parodo, kaip stipriai pasikeitė kiekvienas veikėjas per savo kelionę. Tai buvo daugiau nei meilės istorija – tai buvo pasakojimas apie atgailą, atleidimą ir tai, kaip žmogus, pradėjęs nuo visiško nebuvimo, sugeba pasiekti pagarbą ir laimę, sugriaudamas melą, ant kurio buvo pastatytas priešų gyvenimas. Būtent šis moralinis atpildas ir nuoširdus veikėjų augimas iki šiol išlaiko serialą kaip vieną įsimintiniausių 1999–2000 metų Argentinos televizijos projektų.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Laukinis angelas" / "Muñeca Brava" (TV serialas 1998-1999)

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu 10 dešimtmečio Lietuvoje rodytus TV serialus. Ir šįkart apie argentiniečių telenovelę „Laukinis angelas“, rodytą per BTV kanalą daugmaž iškart po 2000-ųjų, kurio, tiesą sakant, nežiūrėjau, bet šiek tiek atsimenu dėl atmosferos, dainų ir dėl to, kad namiškiai jį šiek tiek žiūrėjo. Šiame įraše sužinosite daugiau apie šį serialą, jo aktorius, produkciją, populiarumą ir t. t.

 

Argentinos televizijos istorijoje mažai kūrinių paliko tokį gilų pėdsaką kaip 1998–1999 metais kurta telenovelė „Laukinis angelas“ (ispn. Muñeca Brava), tapusi ne tik vietiniu fenomenu, bet ir viena sėkmingiausių visų laikų Lotynų Amerikos eksporto prekių. Šio kultinio serialo idėja ir scenarijus priklauso talentingajam Enrique Estevanezui, kuris sugebėjo meistriškai sujungti klasikinę Pelenės istoriją su tuo metu revoliucingu humoru bei stiprios, savarankiškos moters paveikslu. Serialas buvo kuriamas Buenos Airėse, o jo pasirodymas eteryje sutapo su didžiuliais pokyčiais Argentinos visuomenėje, todėl pagrindinės herojės Milagros maištingas būdas tapo gaiviu oro gūsiu tradiciniame, dažnai itin dramatiškame ir konservatyviame telenovelų žanre.

 

Pasirinkimas pagrindiniam Milagros vaidmeniui kviesti jauną urugvajietę Natalią Oreiro nebuvo atsitiktinis, mat kūrybinė grupė ieškojo aktorės, kuri spinduliuotų ne tik grožį, bet ir begalinę energiją bei berniukišką chuliganiškumą. Natalia tuo metu jau buvo kylanti žvaigždė, tačiau būtent „Laukinis angelas“ jai suteikė progą ne tik vaidinti, bet ir tiesiogiai prisidėti prie savo personažo kūrimo – sakoma, kad aktorė pati sugalvojo daugelį Milagros detalių, pavyzdžiui, raudoną kepuraitę su snapeliu atgal. Priešais ją iškilo Facundo Arana, vaidinantis turtuolį Ivo Di Karlo, kurio kandidatūra patvirtinta dėl jo romantiško žvilgsnio ir gebėjimo perteikti vidinį konfliktą tarp šeimos vertybių bei meilės merginai iš žemesnio socialinio sluoksnio.

 

Natalios Oreiro ir Facundo Aranos duetas ekrane pasižymėjo tokia neįtikėtina chemija, kad žiūrovai visame pasaulyje nuoširdžiai tikėjo jų meilės istorija, nors realiame gyvenime aktoriai tebuvo geriausi draugai. Natalia įkūnijo Milagros, našlaitę, užaugusią vienuolyne ir dievinančią futbolą, o Facundo tapo įsimylėjusiu pleibojumi, kuriam teko perlipti per savo egoizmą. Ši pagrindinė pora tapo serialo stuburu, sugebėjusiu išlaikyti žiūrovų dėmesį per visas 270 serijų, kurios Argentinoje buvo rodomos kasdien, o kitose šalyse kartais skaidomos į dar smulkesnius fragmentus priklausomai nuo transliacijos tinklelio.

 

Siužetas sukasi aplink Milagros, pravarde Čoli, kuri įsidarbina tarnaite prabangiuose Di Karlo namuose, net nenumanydama, kad šio namo šeimininkas yra jos tikrasis tėvas. Tai klasikinė paslaptis, tačiau „Laukinis angelas“ išsiskyrė tuo, kad veiksmas vyko ne tik ašarų pakalnėse, bet ir diskotekose, futbolo aikštėse bei lūšnynuose, kur Milė jautėsi kaip žuvis vandenyje. Serialas drąsiai laužė stereotipus, rodydamas pagrindinę heroję ne kaip auką, o kaip kovotoją, kuri neleidžia savęs žeminti nei turtingoms ponioms, nei pasipūtusiems vyrams, o tai pakerėjo ne tik namų šeimininkes, bet ir jaunąją auditoriją.

 

Kritikai „Laukinį angelą“ priėmė neįprastai palankiai, pabrėždami, kad tai nėra tiesiog „muilo opera“, o savotiška komedija su dramos elementais, pasižyminti greitu tempu ir šmaikščiais dialogais. Visuomenė Argentinoje ir už jos ribų tiesiog pamišo dėl serialo: gatvės ištuštėdavo transliacijų metu, o merginos masiškai pradėjo kopijuoti Milagros stilių – languotus marškinius, rišamus ant juosmens, ir tas pačias kepuraites. Populiarumas buvo toks milžiniškas, kad serialas buvo parduotas daugiau nei 80 šalių, tapdamas fenomenu tokiose vietose kaip Rusija, Izraelis, Lenkija, Čekija ir, žinoma, Lietuva.

 

Serialo sėkmė buvo neatsiejama nuo Natalios Oreiro muzikinės karjeros, nes būtent „Laukinis angelas“ tapo tramplinu jos debiutiniam albumui, pavadintam tiesiog „Natalia Oreiro“. Pagrindinė daina „Cambio Dolor“ tapo serialo vizitine kortele ir pasauliniu hitu, o jos vaizdo klipas, kuriame aktorė šoka su spalvingais kostiumais, nuolat sukosi muzikos kanaluose. Kitos dainos, tokios kaip „Me Muero de Amor“, taip pat buvo naudojamos romantiškiausioms scenoms įgarsinti, o tai leido aktorei per kelis mėnesius tapti tarptautine popmuzikos ikona, parduodančia milijonus albumų egzempliorių.

 

Lietuvoje šis serialas pasirodė kiek vėliau, 2000-ųjų pradžioje, ir buvo rodomas per BTV televiziją, kur greitai sumušė visus reitingų rekordus bei tapo neatsiejama popietės dalimi tūkstančiams lietuvių šeimų. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad Natalia Oreiro tapo bene dažniausiai minimu vardu Lietuvos pramogų spaudoje, o jos plakatai puošė daugelio paauglių kambarius. Serialo populiarumas skatino žmones mokytis ispanų kalbos, o diskotekose „Cambio Dolor“ tapo privalomu kūriniu, įrodančiu, kad tolima Argentinos kultūra lietuviams pasirodė netikėtai artima ir suprantama.

 

Įdomu tai, kad „Laukinis angelas“ turėjo didžiulę įtaką net ir vietiniam Argentinos verslui, nes seriale naudoti prekių ženklai, drabužiai ir net vietovės tapo turistų traukos objektais. Pavyzdžiui, prabangioji vila „Angelica“, kurioje buvo filmuojama didžioji dalis scenų, sulaukdavo minios gerbėjų iš viso pasaulio, norinčių bent akies krašteliu pamatyti vietą, kurioje Milė plovė grindis ir ginčijosi su Ivo. Be to, serialas buvo toks populiarus Izraelyje, kad ten netgi buvo sukurtas specialus žurnalas, skirtas tik „Laukiniam angelui“, o aktoriai buvo priimami su valstybinio lygio delegacijų pagarba.

 

Viena iš mažiau žinomų detalių yra tai, kad Facundo Arana serialo filmavimo pradžioje vis dar intensyviai grojo saksofonu metro stotyse ir mažuose klubuose, nes nebuvo tikras, ar aktoriaus karjera jam bus sėkminga. „Laukinis angelas“ galutinai išsprendė jo abejones, paversdamas jį vienu geidžiamiausių aktorių, tačiau meilę muzikai jis išlaikė visą gyvenimą. Taip pat kalbama, kad Natalios Oreiro personažas Milagros turėjo būti kur kas rimtesnis, tačiau pati aktorė įtikino režisierių leisti jai improvizuoti, todėl seriale atsirado tiek daug linksmų, kartais net absurdiškų situacijų, kurios suteikė kūriniui unikalų skonį.

 

Sąsajos su Lietuva tęsėsi ir po serialo pabaigos, kai Natalia Oreiro surengė koncertus kaimyninėse šalyse, o lietuviai organizuotai vyko į Rygą ar Varšuvą pamatyti savo dievaitės gyvai. Net ir prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo pirmosios serijos, vyresnė karta puikiai prisimena Milagros juoką, o jaunimas vis dar atranda šį serialą interneto platformose, žavėdamiesi jo paprastumu ir nuoširdumu. Galima teigti, kad „Laukinis angelas“ Lietuvoje buvo daugiau nei serialas – tai buvo tam tikros eros simbolis, atnešęs į pilką kasdienybę ryškių Argentinos spalvų ir aistros.

 

Telenovelės finalas buvo vienas žiūrimiausių įvykių Argentinos televizijoje, o paskutinė scena, kurioje Milė ir Ivo susituokia futbolo aikštėje, tapo legendine, nes ji puikiai atspindėjo visą serialo dvasią – meilės pergalę prieš visus socialinius barjerus. Nors vėliau buvo bandoma kurti perdirbinius įvairiose šalyse (Meksikoje, Indijoje, Portugalijoje), nė vienas iš jų nesugebėjo pakartoti originalo sėkmės, nes trūko tos unikalios Natalios Oreiro ir Facundo Aranos magijos. Serialas paliko neišdildomą pėdsaką ne tik televizijoje, bet ir muzikoje, madoje bei tūkstančių žmonių širdyse visame pasaulyje.

 

Galiausiai, „Laukinis angelas“ išlieka pavyzdžiu, kaip paprasta istorija, papildyta charizmatiškais aktoriais ir puikiu garso takeliu, gali suvienyti skirtingas kultūras ir tautas. Milagros personažas tapo emancipacijos simboliu, įrodžiusiu, kad net ir sunkiausiomis sąlygomis galima išlikti savimi, neprarasti humoro jausmo ir rasti tikrąją meilę. Šis serialas visada bus prisimenamas kaip auksinis telenovelų amžiaus kūrinys, kuris net ir šiandien, žiūrint senus įrašus, sugeba sukelti šypseną ir malonų nostalgijos jausmą kiekvienam, kuris bent kartą gyvenime girdėjo „Cambio Dolor“ akordus.

 

Maištinga Siela

Knyga: Aurora Venturini "Pusseserės"

 Aurora Venturini. „Pusseserės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 176.

 

„Didžiulė melancholija persmelkusi mano paveikslus padarė juos vertingesnius, nes žmones šiek tiek guodžia kai pamato savo atspindį sielvarte (p. 175).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Argentinos literatūra tiesiog užvaldė mane pastaruosius kelerius metus. Ar kas pastebėjo, kaip pagausėjo Lotynų Amerikos literatūros? Nieko iki šiol nebuvau girdėjęs apie argentiniečių literatūrinę sensaciją Aurora Venturini (1922-2015), kurios nedidelis romanas Pusseserės (isp. Las Primas) ją labai išgarsino. Venturini šį romaną 2007 metais pateikė literatūriniam konkursui Premio Nueva Novela, kurį organizavo dienraštis Página/12. Ji laimėjo pirmąją vietą būdama 85-erių metų. Aurora Venturini buvo neeilinė asmenybė, derinusi ekscentrišką charakterį su intelektualiniu gyliu: ji artimai bičiuliavosi su Eva Perón bei Paryžiaus egzistencialistais, tokiais kaip J. P. Sartre’as, o tarptautinio pripažinimo fenomenaliai sulaukė tik sulaukusi 85-erių. Jos gyvenimas priminė jos pačios kūrybą – maištingas, kupinas tamsaus humoro ir drąsos laužyti bet kokias literatūrines bei socialines normas, todėl ji tapo savotiška lotynų amerikiečių literatūros legenda.

 

Venturini romane Pusseserės pagrindinė veikėja silpnaprotė Juna, kaip ir pati autorė, augo La Platos mieste, moterų apsuptyje, ir turėjo polinkį į meną, tačiau romane ši šeimos aplinka paverčiama šiurpiu, fiziologinių ir psichinių ydų kupinu pasauliu. Nors autorė neigė, kad tai tiesioginis jos šeimos portretas, ji pripažino, kad kūrinio emocinis pamatas ir provincijos dvasia kilo iš jos pačios patirties ir stebėjimų. Galima sakyti, kad tai yra emocinė autobiografija, kurioje tikri prisiminimai išdidinami iki košmariško, tamsaus humoro kupino absurdo, siekiant apnuoginti visuomenės tamsiąsias puses.

 

Pati autorė tikina, kad jos pačios seserys visos turėjo psichinių problemų, todėl tai, kas iš esmės vaizduojama Pusseserėse yra atėję iš jos pačios gyvenimo. Romaną iš ispanų kalbos išvertė Alma Naujokaitienė, išleido Baltos lankos. Įdomu, kad knyga turi pratarmę, t. y. kitos argentiniečių rašytojos Marianos Enriquez, lietuviams žinomos iš apsakymų rinkinių Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018) ir Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (Sofoklis, 2022). Recenzentė, apibendrindama Venturini kūrinį ir jos asmenybę, sako: „rodydama savo randus kaip moteris pabaisa, susikūrusį save su ironija, giedros burleskos forma (p. 10). Nežinau, kiek pačią M. Enriquez paveikė Venturini kūryba, bet jos apsakymai turi tam tikrų panašumų su Pusseserėmis.

 

Romane pasakojama apie gausią moterų šeimą. Centre – auganti Juna, kuriai diagnozuota silpnaprotystė, bet šeimoje auga ir metais jaunesnioji Betina, kuri prikaustyta prie kėdės, jos galūnės neišsivysčiusios, jai nuolat bėga seilės ir beveik nepakalba. Motina – klasikinė bjauri mokytoja, auklėjanti vaikus liniuote tiek mokykloje, tiek namie ir slepia panieką šeimą palikusiam vyrui. Mergaitės auga ir dailės mokykloje pastebimas Junos piešimo talentas. Neįtikėtina, bet Juna netrukus uždarbiaus už savo unikalius dailės kūrinius, kuriuos įkvėpė šeimoje matomos nelaimės ir smurtas (man akivaizdžios sąsajos su meksikiečių Frida Kahlo).

 

Visgi knyga parašyta beprotiškai tiesmuku stiliumi. Kadangi ją rašo išpažintine ir šiek tiek dienoraštį primenančiu būdu pati Juna, ji nesilaiko taisyklingos skyrybos. Lietuviškame vertime palikta netaisyklinga sintaksė, kai kurių žodžių vartosena taip pat netaisyklinga, nes netaisyklingumas atspindi Junos negebėjimą ir betarpišką mąstymo būdą. Nepaisant to, skaitymas neapsunksta, o silpnaprotės tapatybė tampa kaip Hamleto kaukė kur kas paprasčiau ir tiksliau byloti esamą tiesą. Pamažu Junos kalba kinta, iš mažumės tapdama devyniolikmete suaugusia, ji nuolat tobulėja, pildo savo rašymą įvairiomis sąvokomis iš žodyno.

 

Aplinka, kurioje gyvena Juna yra kur kas daugiau nei toksiška, ji tiesiog nesveika. Dvi šeimos paženklintos apsigimimų, nes nemokėjo susitvarkyti gyvenimo. Juna nekenčia sesers Betinos, nes ji seilėjasi, dvokia, nelaiko šlapimo ir tuštinasi kada panorėjusi. „Kai atidaviau išpieštą kėdę vargšelei Betinai visada manęs bijojusiai nes kišdavau šaukštą jai į akį, į ausį ir kur pakliūva kol pasiekdavau burną įmurkdydavau veidą į sriubos dubenį ir visada troškau kad numirtų ji tirtėjo ir verkšleno kol suprato kad neturiu blogų ketinimų <...> (p. 121).“ Smurtas ir neapykanta bei irzlumas kurį laiką yra pagrindinė šeimos varomoji jėga ir elgesio modelio esminis bruožas. Tačiau pasakotoja neužsiima sentimentalumu, ji to ilgą laiką net nesuvokia ir priima kaip savaiminę duotybę, natūralumą, todėl tekstas išties atrodo šiurkštus, ciniškas ir tiesmukas, bet jis pateisinamas, kadangi tokia yra Juna. Bet iš to kyla ir ironija, komiški sprendimai: „Tada jie iškvietė seselę ta suleido raminamųjų ir teta užmigo ant sofos atvira burna, iš kurios iškrito dirbtiniai dantys, pakėliau juos nuo grindų ir išmečiau į unitazą (p. 48).“ Visa Junonos šeima ir situacijos primena makabriškąją Adamsų šeimynėlę, atrodo, veikėjai bejėgiai susilaikyti ne tik nuo smurto, bet ir nuo seksualinių įgeidžių. Pati baisiausia gėda ir nelaimė – dar vienas nėštumas, nes, kaip žinia, apsigimėliai gimdo panašius genetiškai į save, o tai problema ir našta.

 

Juna suartėja su pussesere lilipute Petra, kuri gatvėje užsiiminėja prostitucija. Po Petros sesers Karinos mirties (miršta jauna po nelegalaus ir prastai atlikto aborto), Petra labai šviečiasi lytiškumu ir šviečia Juną. Galiausiai pusseserių Petros ir Junos santykiai tampa esmine šios knygos ašimi, autorė pagaliau plėtoja pagrindinę pasakojimo liniją ir pasakoja tariamą silpnaprotės ir gudrios liliputės draugystę: „Petra stipriai mane apkabino ir sušuko kokio velnio mes gimėme... gimėme nes įsimylėjėlių porai kilo aistra bet nenaudojo prezervatyvų atsakiau o aš visada juos naudosiu pareiškė ji kad nereikėtų auginti išsigimusių vaikų šiame ir taip jau išsigimusiame ir šlykščiame pasaulyje mudviem ašaros liejosi upeliais kaip niekad nebūtume pagalvojusios aš pritūpiau nes kitaip tas vienintelis apkabinimas niekada nebūtų įvykęs ašaros sustiprino ir suvilgė tirštėjančias sutemas ir abiem palengvėjo (p. 105-106).“

Aurora Venturini

 

Knyga tokia keista ir makabriška, kad tas visų internete skaitytojų aptariamas nejaukumas retsykiais panašus į parodiją. Pavyzdžiui, dailės mokytojas Chosė, kuris gyvena kartu su Junos šeima, yra per prievartą ir šantažą sutuokiamas su nuo jo vaiko besilaukiančia Betina. Nepalioviau galvoti: kaip čia su tais argentiniečiais yra? Lyg ir suvokia, kad už seksualinius dalykus su nepilnamečiais baudžiama (nors istorija ir pasakojama daugmaž apie šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį), bet galvoju, kad su žmonėmis tikrai kažin kas negerai, juk namie du pedagogai, dvi mokytos galvos, tačiau nei motina, nei priglaustas mokytojas nesugeba suvaldyti situacijos. Tai ko vertas tas mokslas? Betinos ir Chosė santuoka, kuriam Chosė visiškai net nesipriešina, tampa keistai šiurpia liliputės ir silpnaprotės pergale – kaip tai įmanoma? Šis romano siužetinis vingis nustebino, kėlė šypsnį, nes nežinau, ar įtikino. Visgi tai fikcija, ji makabriška ir sąmoningai hiperbolizuota sukelti įspūdį, kad sprendimus gali priimti ir visuomenės paribio žmonės.

 

Visgi Juna mane nustebino savo mąslumu, nes savarankiškai turėdama galimybę save realizuoti kaip menininke, ji jaučia, kad gali visuomenę apgauti, pergalėti savo negalią ir įdėjusi daug pastangų tapti bent jau iš dalies normalia kaip ir visi. Jau vien tas noras ir supratimas yra pagirtinas (beveik kaip Tara Westover savo autobiografinėje knygoje Apšviestoji), o tai primena Miunhauzeną, kuris pats už pakarpos su ranka ištraukė save iš klampios pelkės. „Pastangos reiškė ne mažmožius o bemieges valandas įsikniaubus į knygas ne tik apie literatūrą ir vaizduojamąjį meną bet ir apie anatomijos mokslą ir pokalbius su patyrusiais anomalijų specialistais toks buvo mano gyvenimas o kiekviena pamoka ar susitikimas su mokiniais ir mokytojais reikalavo didžiulio triūso, iš pradžių būdavo baimė vėliau palengvėjimo atodūsis nes niekas nežinojo apie mano bėdas galbūt jas užgoždavo mano paveikslai metai iš metų vis labiau vertinami ir aptarinėjami pirmuosiuose puslapiuose kartu su kitais labai vertingais paveikslais. Tačiau baimė palūžti manęs niekada neapleido nes buvau išsigimusios ir suluošintos genties atžala (p. 156-157).“ Tai bene šviesiausias ir refleksyviausias romano pasakojimo momentas.

 

Pagrindinė romano Pusseserės idėja – tai brutali moters emancipacijos kelionė, kurioje menas ir kalba tampa vieninteliais įrankiais, leidžiančiais išsiveržti iš fiziškai bei psichiškai degradavusios aplinkos, kurioje gyvena Juna. Aurora Venturini per pagrindinės veikėjos paveikslą teigia, kad intelektualinis tobulėjimas yra vienintelis būdas nugalėti skurdo ir smurto pažymėtą lemtį. Autorė meistriškai dekonstruoja grožio ir normalumo sąvokas, parodydama, kad už visuomenės atstumtųjų „monstriškumo“ slepiasi gilus žmogiškumas ir troškimas būti pripažintam. Galiausiai knyga pabrėžia, kad asmeninė transformacija įmanoma tik per negailestingą tiesą ir gebėjimą savo skausmą paversti kūryba. Knyga intensyvi, nepatogi, tamsi ir makabriška, pasiruoškite priimti visą nepatogų kūniškumą, visus to kūniškumo trykštančius sekretus (gali priminti šiek tiek Marieke Lucas Rijneveld knygą Vakaro nejauka), kita vertus, atsveria Junos intuityvi nuojauta ir instinktyvus troškimas siekti daugiau, kad mokslas ir menas gali ją išreikšti ir apsaugoti. Autentiškai parašytas romanas, paskaitomas kiekvienam, tačiau patiks, manau, ne visiems.

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Mano geriausias draugas" / "Mi mejor amigo"

 Sveiki, kino žmonės!

 

Pastaruoju metu vis daugiau aptinku kino filmų, kurie nagrinėja paauglių seksualumą, įskaitant ir homoseksualumo susivokimą jauname amžiuje. Manau, kad tai labai reikalinga jauniems žmonėms, o kinas yra tas akstinas, kuris sako, jeigu yra kinas apie tai, vadinasi, yra galimybė ir priimti save visokį. Dar vienas filmas – „Mano geriausias draugas“ (ispan. Mi mejor amigo) (2018), kurį sukūrė man iki šiol nežinomas Argentinos režisierius Martin Deus. Pastarasis kuria Argentinoje kino filmus, susietus daugiau ar mažiau LGBTQ+ temomis, o jo geriausiai žinomas kino filmas, žinoma, yra „Mano geriausias draugas“.

 

Jeigu argentiniečiai kuria draminius filmus ne komercijai, jie dažniausiai būna tamsūs, pilkų atspalvių ir niūrūs – nieko panašaus į spalvingus Buenos Aires kvartalus ir aistringą tango. Sakyčiau, „Mano geriausias draugas“ absoliučiai pateisina pilko ir niūraus argentinietiško kino variantą. Pasakojimo centre vaizduojama šeima su dviem sūnumis, pas kuriuos trumpai atsikrausto paauglio Lorenzo tėvo gero draugo sūnus Karitas, kurio savotiška priežiūra atitenka Lorenzui. Lorenzas visais atžvilgiais yra geras ir doras vaikinukas, tačiau jo ne itin mėgsta, jis neišrenkamas žaisti futbolo, dažnai tarp bendraamžių jaučiasi nepatogiai, svetimas, nesuprastas, o eksperimentai su merginomis tampa nesėkmingi. Atsikraustęs pusbrolis Karitas jį „išjudina“, stengdamasis padėti naujam draugui, jis pamažu ima suvokti ir priimti savo jausmus, kurių niekada nebuvo jautęs...

 

Filmas nėra didžiulio biudžeto, bet papasakoti apie paauglių susivokimus daug pinigų ir nereikia. Reikia jautrumo, empatijos ir režisūrinio talento. Filmas labai panašus į jau matytus pastaruosius kelerius metus: jaunas vyrukas pereina savęs neigimo, kančios, pripažinimo ir priėmimo etapus. Dažniausiai visi linkę save apibrėžti taip, kaip apibrėžia aplinkiniai, o kai kasdien girdi neigiamai kalbant apie homoseksualius asmenis, susivokdami pradeda kitų įteigtais įsitikinimais savęs nekęsti, todėl jaunam žmogui itin sunku save priimti. Galiausiai filmas ne vien apie savęs priėmimą, paieškas, bet ir atsakomybę, ir draugystės išbandymus. Lorenzas itin atsakingai atsidavęs Karitui, neišduoda jo paslapčių. Nors ir kyla tam tikra simpatijų įtampa, noriu pasakyti, kad filmas nėra labai jau homoerotinis, meilė čia vaizduojama platoniškai, labiau per draugystę ir supratimą, atjautą ir empatiją, todėl filmas labai saugus praktiškai visų amžiaus grupių žiūrovams, nes elementarus ir savaime suprantamas. Gal kiek pristigo, mano akims, jaunųjų aktorių profesionalumui, ypač aktoriui Ángelo Mutti Spinetta, kuris pasirodė puikiai parinktas dėl savo fizinio trapumo, bet su vaidyba dar reiktų padirbėti. Iš kitos pusės būtent tas nenatūralumas, aktoriaus neužtikrintumas prideda dar labiau to pažeidžiamumo, kurį režisierius sąmoningai stengiasi pabrėžti, šalia statydamas brutalų ir kur kas fiziškai ištvermingesnį Karitą. Filmas susižiūri lengvai, nepretenzingai, tačiau kine temos ir perspektyvos jau kaip reikiant atsikartojančios, todėl nebestebinančios.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela