Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 44 (3640), 2017 gruodžio 1 d.

Sveiki,

Šiame Literatūra ir menas numerio viršelyje – Valdas Papievis. Pripažintas lietuvių rašytojas. Manau, kad be reikalo leidinys skiria tiek mažai dėmesio rašytojų portretams viršelyje. Ne, geriau kokią nusususią krieno šaknį, nei kažką išties įdomaus, šįkart leidinio numeris neprašovė.

Šis numeris labiau orientuotas į lietuvių literatūros savivertę, tą nusako ne vienas publikuotas straipsnis. Kažkodėl pradėjau nuo Donato Petrošiaus skeltinio Kaip pradingsta knygos, kuriame išsakyta labai įdomi pozicija apie lietuvių literatūros ateitį. Įdomiausioji dalis ta, kad Rašytojų sąjungai (LRS) priklauso 370 žmonių ir 250 žmonių jau per 60 metų. Autorius išreiškia pamąstymų, vertų nuogąstavimų dėl lietuvių literatūros tęstinumo, nes dažnas jaunas autorius išleidęs vieną knygą staiga pasitraukia į kitas sferas. Galima sakyti, kad LRS nebe(pa)traukia naujų narių, kurie turėtų sąlygas savo kūrinių tęstinumui, tačiau tai ne LRS kaltė, bet galimybė jaunam žmogui save realizuoti tiesiog patrauklesnėse sferose, o ir rėmimo iš valstybės nesulaukia, nes juk geriau padidinti procentą karinei sferai, nei, neduotudie, kultūrai.

Ramūnas Čičelis Kūrybinis imperatyvas per Algimanto Mackaus atvejį brėžia įdomų imperatyvinį lietuvių literatūros suvokimą. Man, kaip simpatizuojančiam A. Mackaus poezijai, svarbu suprasti autoritetų praradimo ir gyvenimo tęstinumo tendenciją. Panašia tema tęsia Aistė Kučinskienė straipsnyje Kas ta pasaulio literatūra ir ar mes – taip pat pasaulis? Autorė remdamasi savo tarpkultūrine patirtimi gretina lietuvių rašytojų klasikus (H. Radauską,  Maironį, J. Aistį ir t. t.) su ispanakalbių šalių klasikais, atrasdama ne tik bendras temines sąsajas, bet ir jausenų bei stiliaus tapatumų, taip pabrėždama mintį, kad lietuvių literatūra seniai yra pasaulinė ir tik patys lietuviai jaučiasi literatūroje nevisaverčiai dėl nacionalinių kontekstinių niuansų savo literatūroje. Tokiu straipsniu, manau, galima remtis kokiam dvyliktokam, kuris rašys rašinį, tarkim, apie mokyklinės kūrinių programos pokyčius.

Knygų prese Lina Ožeraitytė Vyrai ir moterys apžvelgia du autorius iš Azijos – Han Kang ir Haruki Murakami. H. Kang Vegetarę jau esu seniai sudorojęs ir ryškesnio įspūdžio kaip kūrinys visgi nepaliko, tad nelabai ši recenzija mane jaudino, kur kas įdomiau atrodė H, Murakami, kurio kūryba dar vis laukia mano knygų lentynoje. Nuostabu, kaip japonai pernelyg nesidomi šiuo autoriumi, o mes, vakariečiai, tiesiog graibstome jo knygas kaip bandeles. Tiesa, kaip ir buvo galima numanyti, jo išverstos debiutinės knygelės neprilygsta didžiausiems autoriaus kūriniams ir recenzentė tą paliudijo.

Jeigu Patricijos Šmit eilėraštis Baltas triušis turėjo mane sujaudinti, tai labai apsirikote – nė kiek nepaveikė karo apsuptyje pasilikęs triušiukas, tačiau interviu su Arkadijumi Babčenka apie Čečėnijos ir Gruzijos karus su Rusija išties jaudino. Primina S. Aleksijevič dokumentiką, tie karo liudijimai iš pirmųjų lūpų tiesiog „pribaigia“ skaitytoją, kad net imi ir atsikvošėji, jog už lango lijęs šešis mėnesius lietus visai gražus ir nereikia čia kasdien burbėti dėl skėčio, kai kitose situacijose, kur tavęs šią akimirką nėra, vyksta skaudus nužmogėjimas.

Jau norėjau mesti skaitymus į šalį, bet „ant durniaus“, sakau, bent užmesiu į pirmas eilutes Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos absoliučiai nykiu ir neviliojančiu pavadinimu Kontracepcija. Gerai, pavadinimas šūdinas, bet kažkaip įsiskaičiau lyg kokią literatūrinę esė apie subjekto patirtis Briuselyje su transvestitu ir nuolatiniu klausimu „o ką aš čia veikiu?“, kuris šiek tiek mane patį išjudino, nes pradėjau galvoti, o kada aš pats nustojau taip save kankinti tuo klausimu? Matyt, tai galioja iki trisdešimtmečio, o po to, kai liaujasi šie iš esmės beprasmiai klausimai, imi ir pradedi tiesiog gyventi. Martynenko, džiugu, kad atsako į šį klausimą ir man nekyla kitų klausimų, tad jo kontracepcija išties gera ir gal net norėčiau įsigyti būsimą knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Apžvalga: Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 32 (3628), 2017 m. rugsėjo 8 d.

Sveiki gyvi,

Kaip gerai tie šeštadieniai, kai atsikeli jau gerokai įdienojus ir randi pašto dėžutėje savo mėgstamus leidinius ir gali keletą valandų skirti vien tik spaudai, ištiesus kojas ant stalelio ir laikant rankoje kavą ar arbatą. Vienas iš tokių leidinių Literatūra ir menas su puikiu Reformacijos 500-osioms metinėms paminėti skirtu Luco Cranacho vyresniojo paveikslu Keturiolika šventųjų pagalbininkų 1505-09. Torgau šv. Marijos bažnyčia ant viršelio.

Šio numerio kertinis akmuo – Reformacija ir šiam įvykiui skirtas Fritz Habekuß straipsnis Šventoji rinkodara, kurį išvertė Vilma Mosteikienė. Priešingai nei galėjome tikėtis, centrinė figūra vaizduojama ne Martynas Liuteris, bet jo amžininkai dailininkai (tėvas ir sūnus) Cranachai, kurie meno pasaulyje suteikė Reformacijai savitą veidą. Tiesą sakant, man beveik nežinomi dailininkai atrodė visiškai nušvietė nauju aspektu Reformaciją. Ką galbūt M. Liuteris išsakė žodžiu, tą dailininkai išreiškė daile. Straipsnyje gana literatūriniais potėpiais atpasakojama Vitenbergo istorinė svarba visai žmonijai. 

Štai kitas straipsnis, kurį publikuoja Augustas Sireikis Dietinė Eucharistija man pasirodė pernelyg „mandriai“ parašytas ir skirtas absoliučiai įmantrių straipsnių skaitytojams, tad po kelių pastraipų ir tų sąvokų kratinių, bandant brėžti gyvenimo prasmę, prifarširuojant sakinį intelektualiomis aliuzijomis, pasidarė pernelyg slogu šeštadienio rytui, nors akis užkliuvo už tos šmaikščios pastraipos apie Songoką ir Jėzaus bei kraujo ir alaus palyginimus – šyptelėjau. 

Kas dar skaitėsi šiame numeryje? Ramūno Čičelio straipsnis Lenkija ir Lietuva: „Imagine“, skirtas amžinai diskusijai – Abiejų Tautų santykiams, kurie apibūdinami kaip „jokie“. Remdamasis populiariosios kultūros nūdienos tezėmis (žurnalas „Moteris“ ir t. t.), autorius bando pasakyti, kad geriausias tramplynas, puoselėjant mūsų santykius su Lenkija, yra dėmesys mūsų bendrai istorijai. Kalbama apie lietuvių susitelkimą tik į save, užgriebiant nacionalizmo sampratą. Ir žinoma, nepamirštant Č. Milošo vado kaip jau kultinio pavyzdžio, kaip derėtų vientisai žiūrėti į tautines tapatybes. Lengvas ir aktualus straipsnis buvo aktualus prieš 10-15 metų, bet manau, dar aktualus išliks tiek pat, kol keisis žmonių suvokimas apie savo tautinę tapatybę.

Vienas labiausiai suintrigavusių straipsnių buvo Brigitos Speičytės Atostogų skaitimai: kaip vertimas pagimdo furijas apie amerikiečių rašytojos Lauren Groff romaną Moiros ir Furijos, kurį be atokvėpio perskaičiau metų pradžioje ir tapo vienu geriausiu šiais metais skaitytu romanu. Straipsnio autorė sumala vertėją ir redaktorę į miltus, atrasdama romano vertime daugybę loginių klaidų, bet iš esmės išlikdama korektiška „kaltina“ ne vertėją, bet skubėjimą atiduoti vertimą leidimui. Nepaisant loginių klaidų, man vis tiek romanas labai patiko, tad šmaikštus B. Speičytės pasakymas „tvirtas kaip telyčaitė“ iš esmės yra strėlė ne tik į „Moiras ir Furijas“, bet ir kokybiško vertimo stoką leidiniuose. 

Renata Šerelytė apžvelgia paaugliams (ir suaugusiems) perleistą fantastine klasika tapusias Žemjūrės trilogiją, akcentuodama, kad visgi kalba ir idėja turi eiti išvien, norint išvengti banalybių. Lygindama šią trilogiją su Žiedų valdovu, recenzentė šįkart negalanda dilde nagų ir atvirai giria knygas kaip vertus dėmesio skaitinius.

Agnė Alijauskaitė leidinio pabaigoje dalijasi savo eilėraščiais. Nepasakyčiau, kad patiko, tačiau kūriniuose „blizga“ atviras santykis su kultūra ir skaitytomis knygomis, tarsi bandant  tapatintis ir nusakyti aiškias ribas tarp to, kas esu „aš“ ir kas yra likęs pasaulis. Dominykas Norkūnas iš anglų išvertė amerikiečių autorių poezijos, tačiau perskaičius neužkliuvo nė vienas, kurį norėtųsi išmokti mintinai ar bent pasižymėti vieną kitą eilutę. Na nebent David Maltzer apie Lilit ir peilio puses. Kur kas stipresnis pasirodė pirmojo puslapio eilėraštis Šis kambarys, kurį sukūrė ką tik anapilin iškeliavęs amerikiečių poetas John Ashbery – įdomi sapno ir realybės filosofija, lengvai perteikta (ir išversta) be didesnių, kaip mėgstu sakyti, „pasimaivymų“.

Šmaikščiausias straipsnis Donaldas Trumpas. Kur prisišvartuos mėgstantysis seklius vandenis, kurį parašė Aleksandr Kustariov, o išvertė į lietuvių kalbą Irena Ramoškaitė. Šiame straipsnyje, kaip galite suprasti, kritikuojamas Amerikos prezidentas, o dar tiksliau – jo kalboje ir elgsenoje ieškoma priekabių, kurios iš esmės gana gerai argumentuotas. Nežinau, ar tai drąsu, ar ne, bet galiausiai autorius padaro išvadą, kad D. Trumpas yra sociopatas! (Taip, su šauktuku). Po viso gana charakteringo straipsnio visgi kyla klausimas, kurį labai atsargiai užgriebia autorius: kodėl žmonėms patinka sociopatiškų bruožų žmonės ir juos ima laikyti lyderiais.

Iš esmės viskas, kas man patiko. Kitų straipsnių dar neskaičiau, kadangi pasirodė, kad kol kas šeštadienio rytui man jie netinka. O ir kava baigėsi... vienas perliukas visgi įkrito – tai haiku konkursas Japonijoje, kuriam kasmet pateikiama (sunku patikėti) 2 milijonai kūrinių. Pirma mintis – o kas juos skaito ir atrenka, ir galiausiai išrenka patį pačiausią? Apie tai galėtų būti kitas straipsnis, o kol kas dalijuosi laimėtojos (pirmą kartą ne japonų tautybės išrinktą) haiku, kurią išvertė akla valtis. Haiku autorė – keturiolikmetė Gracey Starkey:

Nupjauta žolė

kimba prie mano batų

sujauktos mintys

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 5 (3553), 2016 vasario 5 d.

Sveiki, skaitytojai,

Šiaip jau apie savaitraščius ir periodinę spaudą nerašau, o tuo labiau nerecenzuoju, bet šįkart tiesiog knieti brūkštelti apie Literatūra ir menas, kurio paskutinį numerį perskaičiau prigulimu ant lovos. Neretai būna, kada nusiperku šį savaitraštį, perskaitau Knygų presą, rūpimus interviu ir dar prisieki, jei atsiras laiko, būtinai perskaitysiu ir aną straipsnį, ir kitą, tačiau numeris užkrenta, jau reikia skaityti naują ir tam praktiškai nebelieka laiko.

Literatūrą ir meną sąmoningai perku popierinį, nors yra ir elektroninė versija, tiesiog toks kažkoks sąmoningas apsisprendimas pirkimu paremti popierinio varianto gyvavimą, – jeigu niekas nepirktų, žurnalas nebegyvuotų. Prieš porą metų gerokai atsinaujinęs, pakeitęs formatą, popierių ir tiesiog stulbinamai atkutęs antram gyvenimui, šiandien Literatūra ir meno kokybė ir popierinio formato leidimas nyksta tiesiog akyse (neturiu galvoje turionio). Tiesiog pasipiktinau, kai po Naujųjų metu kaina pakilo kone 30 euro centų (beveik visu litu!), o kokybė popieriaus subjuro, tapo kone tualetinio popieriaus šiurkštumu. Tiesiog pasibaisėjimas, kaip galima šitaip plėšti, bet pažiūrėjus LRT laidą apie apskritai užsuktą rėmimo Šiaurės Atėnų, 7 meno dienos ir Literatūra ir menas laidą, kada redaktoriai ėmėsi sniego kasybos Kudirkos aikštėje, rodydami absurdišką rėmimo programą. Žodžiu, suprantama, kodėl ir popierius suprastėjo, ir kaina išaugo, nes paskutiniu metu šie puikūs savaitraščiai tampa tyli intelektuali atrama išpindėjusiems kriminalų, sensacijų ir bulvarų mirkalų dienraščiams. Net sprigtelėjau, kai buvo pasiūlymas šiuos savaitraščius paversti didžiųjų dienraščių priedais – nė velnio, nedrįskit, norėjosi surikti! Visgi, toliau perku Literatūrą ir meną, Šiaurės Atėnus prabėgom paskaitau prekybos centre, įdomesnį numerį nusiperku ir tokiu būdu išreiškiu savo palaikymą.

Taigi, trumpai apie Literatūra ir meną, išėjusį 2016 vasario 5 dieną. Puslapis prasideda su Kęstučio Navako eilėraščiu apie prikaltą kreivą mėnulį, tiesą sakant, Navako eilės man tolimos kaip ir pats mėnulis, o būties poeta kančios Facebook‘e, kaip jis paserviruoja stalą svečiams, neatrodo tokios žvarbios, kaip šis pradžios eilėraštis, nei brolis mėnulis, nei vinis sesė, veikiau sesuo silkė ir degtinė pusseserė, belaukiant bohemos į namus.

Dailės pasaulis paskutiniu metu gana nutolęs nuo manęs ir paties paveikslas jau pusantrų metų užmestas už naktinės užuolaidos ir neklibinamas – bijau. Andrius Makarevičius interviu metu dievagojasi, kad geriau nieko gyvenime neveiktų, tik tapytų ir mylėtų moterį Dailę. „Grynai“ bohemiškas interviu apie nepasiturintį dailininką iš pusrūsio, galiausiai sulaukusį pripažinimą. Apie nuogus vyrų ir moterų kūnus kaip simbolius ir betarpiškus kaukėtus santykius bei kompozicinį pasaulio matymą – tai buvo ganėtina įdomu skaityti, drobė Stebint saulės užtemimą 90 x 90 buvo išties įsimenama, nors ir nespalvota.

Aurelija Auškalnytė papasakoja apie psichikos sutrikimus ir stigmas, apie pamirštą pagalbą, o gal veikiau neveiksmingą pagalbą. Iš esmės jos straipsnyje gyva vakarietiška mintis, dabar mums dar kol kas liberali, apie psichikos diagnozes. Ji įvardija kontekste vyrą, įmetusį savo vaikus į šulinį, kaip sveikos psichikos žmogų, sąmoningą ir t. t., tik mūsų suvokiami simptomai psichikos sutrikimo gajūs iš sovietinių laikų. Gal iš tikrųjų socialiai reiktų aiškinti šio vyro poelgį, o ne psichikos sutrikimu, nors man pačiam teko vaikščioti po psichiatrijos kiemelius ir kai kas pirštu baksnojo į langus, kad, va, čia psichus laiko, ne šiaip sau tokius „atsijunkiusius“, bet agresyvius (be alkoholio ir psichotropinių medžiagų), kurie tiesiog sau ir kitiems pavojingi. Norėčiau su Aurelija pakalbėti būtent apie tuos atvejus.

Latvių rašytojas Janis Juonevas savo trumpoje esė skirtam elektroniniam naujam „Sans“ kultūriniam leidiniui dėstė apie periodinės spaudos pokyčius nuo sovietinių laikų iki dabarties. Latvių kultūriniai leidiniai neatsilaikė, išmirė, tapo priedais ir dabar naujas elektroninis kultūrinis puslapis, kuriame Retrospektyvaus svajotojo liūdesys kartu aprauda popierinę periodinę spaudą, sumišusią su tarybinių leidinių kvapais, nusysiotais kačių iki šių dienų ir daro prielaidą, kad nėra jau taip blogai ir elektroninis variantas, tačiau J. Juovenas gali atsikvėpti, popierius dar nemirė, tą skelbia statistiniai duomenys – Lietuvoje krito elektroninių knygų prekybą, tokios pats rinkos tendencijos ir Didžiojoje Britanijoje. Visgi šalia laptopo, lovoje dar rasis vietos ir knygai, ir katei. Reik manyti.

Marijus Gailius – o kaip be jo Knygų presas? Nuostabusis apžvalgininkas, net ne recenzijų autorius, tiesiog apžvalgininkas, šįkart apie Pirmosios knygos laureato Mykolo Saukos Grubiai. Nors recenzija lyg ir „duoda velnių“, bet paaiškėja, kad knygą visgi vertą turėti, nes jame yra ir savitumo. Štai M. Gailius supuvusių obuolių negailėjo Regimanto Dimos romanui Vilniaus plovas, kurio tiražas, kaip teigė Tyto Alba, buvo išgraibstytas per kelias savaites. Įtariau šią knygą esant prastą, neskoningą ir tiesiog reklaminiu šturmu paimti skaitytojai aikčiojo, nesupratę, ką perskaitė. Ši recenzija tiesiog patvirtino mano spėjimą, o M. Gailius tiesiog atvirai pasakė recenzijos pabaigoje, jeigu knyga pirkta 14 dienų metu, ją vis dar galima grąžinti – drąsu, sakyčiau. Populiarumas ir nuomonė neretai skiriasi, bet man M. Gailiaus recenzijos patiko, ypač kai jis visada pamini BDSM, jam tikriausiai patinkančią seksualinę temą, visada susizgrimbu, kad ir aš tam nesu abejingas ir bent literatūroje stengiuosi tai perskaityti su pasimėgavimu. Alfa ir Omega skyrius, veikiau eksperimentas, kai paskutinio bumo knygos pristatomos kaip pirmųjų ir paskutiniųjų sakinių punktyrais. Tiesą sakant, šis eksperimentas manęs neįtikino ir apskritai nesu linkęs kažką spręsti apie knygą iš tokio eksperimento, tačiau kaip keista, kad Umberto Eco ir ta pati Lina Ever lyg senoji Žemaitė būtų prisikėlusi, ar Donelaitį paantrinę – prozos potėpiais mėgsta gamtos vaizdus, ypač saulę, lyg vėl grįžčiau į klasikinę lietuvių literatūros barą ir zubrinčiau Jau saulelė atkopdama budina svietą...

Apie Oskaro Koršunovo nematytą spektaklį ir jo naują Šekspyro Audros interpretaciją, tikriausiai gali suryti užkietėję teatralai. Man užteko pasinaudoti kiekvieno graiko recenzento paskutiniais nuskaitytais sakiniais, kaip ir prieš tai siūlė atrenkant knygas skaitymui, kad suprasčiau, jog su O. Koršunovu viskas gerai būtų ir Šiaurės Korėjoje, ir Zimbabvėje. Štai Ramūnas Čičelis negailėjo kritiko „TV Europa“ ir gyrė komercinėje televizijoje dirbantį Rytį Zemkauską. Kodėl manęs tai visai nestebina? Kur išsami kelių minučių kalba ir montažas, o kur „miegantis“ pusvalandis bespalvis pasakojimas – nėra net ką kalbėti. 

Baliui Sruogai 120 metų! Skelbiami jo laiškai. Paskaičiau fragmentiškai – sentimentalumo ir ilgesio jūra – šįkart tai ne man, pernelyg priminė paties Čiurlionio laiškus Sofijai, o jau Sruogos raštas, atsiprašau ir lenkiuosi spausdintiniam tekstui, nes kitaip niekaip nesuskaityčiau tų keistų vingių, kaip suskaitė jo Valė, nežinau.

Sara Poisson esė Pėdkelnės, arba Devynių kilogramų svoris apskritai buvo geriausias šio numerio tekstas. Suskaičiau su malonumu ir tik vėliau jau įtariau, kad skaičiau apie intymų moters pasaulį (galima įžvelgti ir feministinių rakursų), nors pėdkelnės lyg ir vyrams buvo išrastos, bet tapo Tarybinių laikų moterų prakeiksmu, antroji oda, savotišku seksualumo mada ir seksualumo sutramdymu, vyrams, kažin, ar pėdkelnių trapumas suprantamas, o gėda „nubėgus akiai“ prilygsta moters gyvenimo katastrofai. Visgi šiandien mergino svaikšto su džinsais ir pėdkelnes užsitempia retomis progomis, tačiau S. Poisson su riebia nostalgija ir faktografiškai pėdkelnių evoliuciją perduoda taip intymiai, lyg pati matuotųsi prieš skaitytojus pėdkelnes.

Jaunasis poetas Aleksandras Žaltauskas parodė tai, ko apskritai nemėgstu poezijoje – postmodernišką, iširusio, išgriuvusio poeto pozą, pasirūkimus po tiltais, ieškant savasties ir mylint save bei iliuziją. Per daug eilėraščiuose tų „man, aš, mes...“ savo jausmų įvardijimas per tam tikrą pozos manierą ir galiu pasakyti, kad eilėraščių pavadinimai buvo įdomesni už pačius eilėraščius, bet, o, tačiau paskutinis eilėraštis keistai ir atšiauriai trupantis, apie juliujus ir elžbietas tiesiog keistai ir intelektualiai blykstelėjo ir taip suskambo galvoje, kad kitame puslapyje išversti Charles Simič eilėraščiai pasirodė pernelyg sentimentalūs, pernelyg jaukūs, „naminiai“ – apie vėjus, šešėlis, pabėgiojimus pakrante, ypač apie medžių šnaresį. Pirmas eilėraštis Baimė dar labai gerai skamba, tobulas vertimas, o vėliau viskas vienaip ar kitaip jaukiai atsikartoja, trumpi netgi visai proziški pasakojimai apie vieną ir tą patį – kasdienybės potyrį be didesnių dramų, lyg bandant atsargiai prieiti prie tikėjimo klausimo. Deja, po Lazario moterų Marina Stepnova dabar yra šio mėnesio „dievas“ ir negalėjau skaityti Italų pamokų ištraukų – labai nemėgstu žvilgčioti ir laižyti, ką po to teks ragauti, gali būti po to surūgę.

Jūsų Maištinga Siela