Knyga: Zeruya Shalev "Meilės gyvenimas"

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“ – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekas beveik niekur nekalba apie šią knygą! Keista... Štai literatūrologas Vytautas Bikulčius įtraukė Zeruya Shalev (g. 1959) Meilės gyvenimas (hebraj. Hayey ahava) antru numeriu kaip geriausią šiais metais skaitytą knygą. Tiesą sakant, nė neįtariau šios knygos tiksinčios bombos ir tik po paminėtos A. Ožalo leidelės dienraščiui 15min.lt nusipirkau gana atmestinai, sakau, skaitysiu tik juodai dienai, kai jau nebebus ko skaityti, tačiau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui norėjosi kažin kokio įtraukiančio ir nebepaleidžiančio teksto, kurį būtų galima aistringai suskaityti per dvi-tris dienas ir kažkodėl ranka ištraukė iš lentynos dar visą dažais kvepiančią Meilės gyvenimą.

Pradėsiu nuo to, kad knyga turi visus knygų gurmanui atstumiančius bruožus. Visų pirma knygos pavadinimas verčia raukytis: negi negalima apsieti be žodžio meilė? Kvepia banaliomis meilės istorijomis, o žvilgtelėjus į erotinį knygos viršelį, sakytum, kad knyga absoliučiai išleista pačiam neišrankiausiam skaitytojui, tačiau...

Tačiau nespręsk apie knygą vien iš jo viršelio ir pavadinimo. Knygos aistra tiesiogine to žodžio prasme užburianti! Nepamenu, kada taip skaičiau šiemet įsitraukęs ir žavėjausi rašytojos talentu kurti turiningą ir sodrų tekstą.

Izraelyje ši knyga laikoma revoliucine, kadangi ji peržengia nusistovėjusias žydų religines normas ir vaizduoja savo vyrui neištikimą moterį – tokias moteris dar visai neseniai (kaip dabar musulmoniškose šalyse) užmėtydavo akmenimis. Pagrindinė veikėja Jaara, kuri visai atsitiktinai, atrodo, gyvenusi įprastą žydišką padorų gyvenimą ima ir vieną dieną tiesiog sugriūva tarsi šventykla. Atrodo, kad tos priežastys nepaaiškinamos, maniakiškos ir neadekvačios, kad staiga skaitytojas yra priverstas abejoti veikėjos sveiku protu ir branda, nes atrodo Jaara kartais kaip europietė paauglė, kuri užsispyrė paragauti uždrausto vaisiaus: ji smarkiai ima geisti savo tėvo bendraamžį draugą Arje. Arje atitiktų šiuolaikinio Don Žuano portretą – daug seksualiniame gyvenime patyręs eržilas, turintis sėkmingą karjerą, tačiau taip ir nesukūrė visavertės šeimos.

Iš pradžių atrodo, kad knyga bus apie nežabotą Jaaros aistrą; kaip aistra sunaikina jauną ir perspektyvią akademinio luomo moterį ir paverčia ją nuo priklausomybės kitam verge, bet tekste ima skverbtis žydų mitologiniai pasakojimai, papildantys (pateisinantys?) Jaaros poelgius – atrodo, Jaara nesąmoningai iš savo gyvenimo audžia literatūrinį kūrinį ir bando kaip skaitytoja lyginamosios analizės principu atsakyti į moters prigimties ir nuodėmės klausimus.

Rašytoja Zeruya Shalev.

Autorei pavyko stebuklingu literatūros alchemijos būdu išgauti moters atskirus gyvenimus: realų ir jos painų iliuzijomis ir vaizduote grįstą, absoliučiai žalią ir inertiškai eksperimentinį meilės gyvenimą. Tai jausmų anatomija, atskirų juslių gyvenimas, kuris perteiktas labai poetiška, aistringa autorės kuriama kalba, kuri šiaip neretai priartėja prie paikai erotinio Penkiasdešimt pilkų atspalvių ribos, bet jos neperžengia ir lieka sakralaus pasaulio dalimi. Kad ir kokia, rodos, Jaara bebūtų nuolanki, pilna geidulių, knygoje atrodo, kad ji be pasirinkimo turi patirti tai, kas neišvengiama, tarsi tai būtų ne gyvuliška prigimties dalis, bet pati siela rinktų destrukcines patirties, kad galėtų subręsti. „Prisiminimas labiau įaudrino nei pats įvykis, o gal taip visada ir būna, gal įsivaizduoti ar prisiminti jaudina labiau nei tą patį patirti, juk šitaip viską kontroliuoji (p. 229)“.

Kartais Jaaros pasirinkimas vergauti Arjei atrodo nešvarus apsivalymo ritualas, tarsi Kristaus gundymas dykumoje, kuris verčia aplinkinius smerkti. Analogiškai siečiau panašią moters transformacijos istoriją su H. Kang Vegetare, tik Vegetarė man pasirodė pernelyg konservatyvi, pernelyg alegoriška ir šalta, todėl savo simpatijas atiduočiau Meilės gyvenimui, kuri retsykiais bauginamai priartėja prie Lauren Groff Moirų ir Furijų.

Ar verta analizuoti recenzijose Jaaros veiksmų seką? Ar verta paminėti veiksmų atoveiksmius, kylančius iš auklėjimo, iš šeimose susidarančių meilės ir nemeilės pasekmių? Tikriausiai neverta, tačiau verta tai kiekvienam perskaityti. Zeruya Shalev užčiuopė ir „povandenines“ jausmų paveldėjimo proporcijas: kaip smarkiai lemia nutylėtos tėvų paslaptys ir bendravimas vaikų psichiką, kaip jos suformavo Jaaros šaltą, kiek atgrasų būdą ir polinkį į savęs alinimą. Galbūt Meilės gyvenimą galima traktuoti kaip knygą apie meilės trūkumo padarinius su turtingu turiniu, gausiomis aliuzijomis į Šventąjį Raštą, į žydų mitologiją, kurioje moteris visada gundančioji ir nusidedančioji... Meilės gyvenimas lyg nebyliai potekstėmis prašo permąstyti iš naujo moters nuodėmingumą ir sulaužant kažką seno, sukurti naujas žmogaus patirčių ribas, bet kartu ir įspėja, kad pasiduoti tam - tai taip pat pavojinga, kaip ir gyventi preciziškai tvarkingame gyvenime.

Knyga vienareikšmiškai turtinga viskuo, ko tik gali tikėtis gurmaniškas skaitytojas: provokacija, aistra, geras ir turtingas tekstas (vertė Olga Lempert), nekasdienis siužetas. Ši knyga tarsi aštrus pasivaikščiojimas žmogaus moralės ribomis, vaizduojant kaip veikia mūsų instinktai ir dirbtinai suformuoti vertybiniai saugikliai, kaip vaizduotė ir gyvenimas tampa žmogiškuoju faktoriumi, kaip gyvenimas virsta literatūra ir atvirkščiai. Stipru.

Jūsų Maištinga Siela 

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 44 (3640), 2017 gruodžio 1 d.

Sveiki,

Šiame Literatūra ir menas numerio viršelyje – Valdas Papievis. Pripažintas lietuvių rašytojas. Manau, kad be reikalo leidinys skiria tiek mažai dėmesio rašytojų portretams viršelyje. Ne, geriau kokią nusususią krieno šaknį, nei kažką išties įdomaus, šįkart leidinio numeris neprašovė.

Šis numeris labiau orientuotas į lietuvių literatūros savivertę, tą nusako ne vienas publikuotas straipsnis. Kažkodėl pradėjau nuo Donato Petrošiaus skeltinio Kaip pradingsta knygos, kuriame išsakyta labai įdomi pozicija apie lietuvių literatūros ateitį. Įdomiausioji dalis ta, kad Rašytojų sąjungai (LRS) priklauso 370 žmonių ir 250 žmonių jau per 60 metų. Autorius išreiškia pamąstymų, vertų nuogąstavimų dėl lietuvių literatūros tęstinumo, nes dažnas jaunas autorius išleidęs vieną knygą staiga pasitraukia į kitas sferas. Galima sakyti, kad LRS nebe(pa)traukia naujų narių, kurie turėtų sąlygas savo kūrinių tęstinumui, tačiau tai ne LRS kaltė, bet galimybė jaunam žmogui save realizuoti tiesiog patrauklesnėse sferose, o ir rėmimo iš valstybės nesulaukia, nes juk geriau padidinti procentą karinei sferai, nei, neduotudie, kultūrai.

Ramūnas Čičelis Kūrybinis imperatyvas per Algimanto Mackaus atvejį brėžia įdomų imperatyvinį lietuvių literatūros suvokimą. Man, kaip simpatizuojančiam A. Mackaus poezijai, svarbu suprasti autoritetų praradimo ir gyvenimo tęstinumo tendenciją. Panašia tema tęsia Aistė Kučinskienė straipsnyje Kas ta pasaulio literatūra ir ar mes – taip pat pasaulis? Autorė remdamasi savo tarpkultūrine patirtimi gretina lietuvių rašytojų klasikus (H. Radauską,  Maironį, J. Aistį ir t. t.) su ispanakalbių šalių klasikais, atrasdama ne tik bendras temines sąsajas, bet ir jausenų bei stiliaus tapatumų, taip pabrėždama mintį, kad lietuvių literatūra seniai yra pasaulinė ir tik patys lietuviai jaučiasi literatūroje nevisaverčiai dėl nacionalinių kontekstinių niuansų savo literatūroje. Tokiu straipsniu, manau, galima remtis kokiam dvyliktokam, kuris rašys rašinį, tarkim, apie mokyklinės kūrinių programos pokyčius.

Knygų prese Lina Ožeraitytė Vyrai ir moterys apžvelgia du autorius iš Azijos – Han Kang ir Haruki Murakami. H. Kang Vegetarę jau esu seniai sudorojęs ir ryškesnio įspūdžio kaip kūrinys visgi nepaliko, tad nelabai ši recenzija mane jaudino, kur kas įdomiau atrodė H, Murakami, kurio kūryba dar vis laukia mano knygų lentynoje. Nuostabu, kaip japonai pernelyg nesidomi šiuo autoriumi, o mes, vakariečiai, tiesiog graibstome jo knygas kaip bandeles. Tiesa, kaip ir buvo galima numanyti, jo išverstos debiutinės knygelės neprilygsta didžiausiems autoriaus kūriniams ir recenzentė tą paliudijo.

Jeigu Patricijos Šmit eilėraštis Baltas triušis turėjo mane sujaudinti, tai labai apsirikote – nė kiek nepaveikė karo apsuptyje pasilikęs triušiukas, tačiau interviu su Arkadijumi Babčenka apie Čečėnijos ir Gruzijos karus su Rusija išties jaudino. Primina S. Aleksijevič dokumentiką, tie karo liudijimai iš pirmųjų lūpų tiesiog „pribaigia“ skaitytoją, kad net imi ir atsikvošėji, jog už lango lijęs šešis mėnesius lietus visai gražus ir nereikia čia kasdien burbėti dėl skėčio, kai kitose situacijose, kur tavęs šią akimirką nėra, vyksta skaudus nužmogėjimas.

Jau norėjau mesti skaitymus į šalį, bet „ant durniaus“, sakau, bent užmesiu į pirmas eilutes Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos absoliučiai nykiu ir neviliojančiu pavadinimu Kontracepcija. Gerai, pavadinimas šūdinas, bet kažkaip įsiskaičiau lyg kokią literatūrinę esė apie subjekto patirtis Briuselyje su transvestitu ir nuolatiniu klausimu „o ką aš čia veikiu?“, kuris šiek tiek mane patį išjudino, nes pradėjau galvoti, o kada aš pats nustojau taip save kankinti tuo klausimu? Matyt, tai galioja iki trisdešimtmečio, o po to, kai liaujasi šie iš esmės beprasmiai klausimai, imi ir pradedi tiesiog gyventi. Martynenko, džiugu, kad atsako į šį klausimą ir man nekyla kitų klausimų, tad jo kontracepcija išties gera ir gal net norėčiau įsigyti būsimą knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: nuo W. Faulkner "Triukšmas ir įniršis" iki Mindaugo Kvietkausko "Uosto fuga"

Sveiki, 

Apetitas knygoms kyla bevalgant ir paskutiniu metu pasiekiau absurdišką knygiaus stadiją, kada netgi pirkdamas gerai „pamatuotą“ knygą jau nebesu tikras ar ją perskaitysiu dėl laiko stokos. Tačiau vis tikiesi, gal kada prireiks, gal kontekste knyga bus vertinga ir vieną dieną prie jos grįši. Paskutiniųjų mėnesių pirkiniais džiaugiuosi ir dalijuosi su Jumis. Kai kurias tikrai skaitysiu ir pristatysiu bei dalysiuosi recenzijomis su Jumis. Kaip matote, nemažai dėmesio skirsiu moderniesiems XX amžiaus klasikams, dalis šiuolaikinei elitinei literatūrai ir labai mažai lietuvių autoriams benuskyla, matyt, yra dėl ko...

Kad šis įrašas netaptų eiliniu Maištingos Sielos pabambėjimu dėl laiko stokos, tai paguosiu save ir kitus knygius mintimi, kad tikriausiai ir nereikia suskaityti visos pačios aukščiausios literatūros, nes tam vis tiek neužtektų gyvenimo. Kad ir kaip bebūtų, literatūra yra svarbi, bet nepamirškime, kad be knygų egzistuoja dar ir mūsų pačių gyvenimas, kuris yra kur kas svarbesnis, nei stirtos knygų šalia lovos.

Su geriausiais linkėjimais –

Jūsų Maištinga Siela