Knyga: Shin Kyung-Sook "Prašau, pasirūpink mama"

Shin Kyung-Sook. „Prašau, pasirūpink mama“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – 232 p.

Sveiki, skaitytojai,

Ne taip dažnai būna, kada skaitai grožinės literatūros knygą iš Azijos. Dar rečiau būna, kada skaitome apskritai verstą beletristinį tekstą iš originalios azijietiškos kalbos – tą vėlei padarė Pietų Korėjos kultūra apsėstas keliauninkas ir vertėjas Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, kurio anksčiau teko skaityti irgi iš korėjiečių kalbos išverstą ir Tarptautine Man Booker įvertintą Han Kang romaną Vegetarė. Pastarasis kaip kūrinys nebuvo palikęs itin gero įspūdžio, tad griebiausi ką tik pasirodžiusios lietuvių kalba kitos Pietų Korėjos rašytojos Shin Kyung-Sook knygos Prašau, pasirūpink mama – originalo kalba romanas pasirodė 2008 metais, o 2012 metais pelnė Man Asian Literaty premiją.

Istorija siužetiškai gana paprasta, bet neprasta: 69 metų moteris iš provincijos staiga pradingsta Seule, o jos ieškoti leidžiasi visa šeima. Keturių mamą prisimenančių veikėjų perspektyvomis papasakota tik iš pažiūros dingimo istorija, kurios priešingai nei skandinaviškuose detektyvuose, niekas nesiaiškina, kodėl ir kaip ji pradingo. Milijoniniame mieste tai tarsi rasti adatą šieno kupetoje, be to, tai nėra istorija su itin laiminga pabaiga, kurioje visi apdovanojami už ribinės situacijos išgyvenimą.

Istorijos „įdaras“ ir visas „skanumas“ yra veikėjų, gailinčių savo mamos, prisiminimų kapinynas. Banalioji gyvenimiškoji tiesa – labiausiai įvertiname tai, ką turėjome, tik tada, kai nebetenkame. Galiausiai keturių veikėjų – dviejų dukterų, sūnaus ir sutuoktinio – balsų liudijimais pavyksta nulipdyti gana užguitos, tačiau be galo atsidavusios motinos ir žmonos paveikslą. Dar jaunutė ištekėjusi, jos gyvenimo biografija susidėlioja iš vaikų ir vyro žiūros ir vertinimo perspektyvų, dažnai veikėjams tenka pripažinti, kad jie buvo ne tokie geri vaikai ar net siaubingi sutuoktiniai.

Pasirinkta pasakojimo pozicija neleidžia išsiskleisti bereikšmiams kaltinimams, tačiau savigraužos romane esti nemažai, tačiau ji logiškai pagrįsta ir neįkyri. Galėtume sakyti, kad knyga perdėtai sentimentali, kuriame trokštama iš inspiracijos per graudulį pamokyti skaitytoją, tačiau toji perdėtai kritiška etiketė šiai knygai taip pat netinka. Daugiau ar mažiau, nepriklausomai dėl korėjietiškos kultūros, istorija leidžia tapatintis ir prisiminti savo pačių močiutes ir mamas, savo elgesį, bendravimą, kai kuriuos bereikšmius barnius ir skambučius. Būtent toji gyvenimiška autentika – ar tu būtum lietuvis, ar tu būtum korėjietis – leidžia universaliai pajusti istorijos egzistencialistišką dvasią, kartais tokią buitišką, apribotą vien tik buitiniais veiksmais, kaip skalbimas, maisto gaminimas, plaukų šukavimas ir t. t., tačiau per tas detales tiek daug galima papasakoti apie artimo žmogaus funkcionavimą ir reikšmę kiekvienam skaitytojui, kad nebekyla klausimų dėl kūrinio problematikos – ji išties jautriai perteikta, retsykiais poetiškai ir net simboliškai.

Shin Kyung-Sook

Knygos antroje pusėje jau skaitytojui kirba nuojauta, kad dingusioji taip niekada ir nebeatsiras, tačiau ir čia autorė strategiškai nustebina. Staiga buvusi egzistencialistiškai mąsli, daro lankstą ir įterpia pačios motinos balsą, iš pradžių ji ateina kaip retas tų kraštų paukštis ir stebi jos beieškančios šeimos narius, vėliau slampinėja kaip vaiduoklis, apmąstydamas laikino ir trapaus gyvenimo, įspęsto į kasdienius ritualus ir nesibaigiančius darbus, prasmę. „Žmona, kurią visiškai pamiršęs pragyvenai penkiasdešimt metų, labai gyva pasirodė priešais tavo akis. Tik po to, kai dingo, ji atėjo pas tave tokia tikra, lyg galėtum paliesti rankomis (p. 122)“ – sako sutuoktinis. Ir iš tikrųjų, toji dingusioji mama atrodo kur kas gyvesnė jų atsiminimuose, nei tomis akimirkomis, kai ji iš tikrųjų veikė. Nuotolis tarp praeities ir dabarties įvykių suteikia tam tikros nostalgijos, naujos įvertinimo spalvos ir, deja, dažnai ne pačių veikėjų naudai. Mama ir elgesys su ja tampa tam tikru gero žmogaus testo rodikliu.

Kitą vertus, skaitant vyro požiūrį apie žmoną, prisiminiau, kad šitiek šiurkštumo, abejingumo, tylos suteikęs vyras, kuris visada greitai eidavo, palikdamas žmoną užnugaryje ir jokiais gyvenimo atvejais, netgi ypač ribinėmis situacijomis, prie jos nesitaikstė, staiga ir jam pabunda toji sąžinė ir jis pradeda verkšlenti: „Nelaiminga moteris. Tik dabar supratai, koks buvai žiaurus. Tik dabar pagalvojai, kad išgyvenai užkrovęs visą tą sunkumą savo žmonai. Ir tai, kad paguodos reikėjo jai, bet tylėdama ji tik užspeitė save į kampą (p. 151).“ Ar tikrai toks staiga penkiasdešimt metų vyrą gaubęs abejingumas tampa gailestingu sąžinės nušvitimu? Ar tai nėra šiek tiek pačios autorės noras matyti, kad po šiurkščia kasdieniška kaimiečio oda nuolat esti ir kažkas užguito, mielo ir šviesaus? Tačiau gyvenime dažniausiai taip nebūna. Nors čia vėlei prisiminiau savo paties senelį, kuris visą gyvenimą koliojosi su senele ir retai kada ką nors švelnaus dėl jos padarydavo, bet jai mirus verkė kasnakt dar dešimt metų iki pat savo mirties. Galbūt gailėdamasis, kaip ir knygos veikėjas, ne tiek savo elgesio su žmona, kiek savęs paties, palikto beribėje šaltoje vienatvėje.

Kad ir kaip ten bebūtų, knyga kelia daug diskusijų, ji gana įtaigiai skenuoja daugelio iš mūsų šeimos santykius, leidžia tuos ryšius įvertinti per laiko distanciją ir kiek kitaip pasižiūrėti į motinystės ir sutuoktinės funkcijas. Būtent funkcijas atliko šioji knygoje vaizduojama mama, taip dažnai ir mes priimame savo giminaičių ir artimųjų ryšius – funkcionaliai, pasiskirstę tam tikrose savo vaidmenyse, kasdieniuose darbuose. Dedamės dažniausiai žiną, ką kiekvienas iš jų jaučia – juk kitaip ir negali būti, juk jie visada šalia – ir žiną, ką kiekvienas pasakysiąs vienu ar kitu klausimu, bet tik sugriuvus tai idilei, tai funkcionaliai santykių vaidmenų sistemai, staiga suvoki, kad tas darnus pasaulis, kuriame viskas lyg ir buvo aišku, staiga netenka saviapgaulės sukelto saugumo. Staiga suvoki, kad galbūt šalia esančiojo niekada ir nepažinojai, neskyrei dėmesio, nesidomėjai, nes gyvenai tik funkcionalioje saviapgaulėje. Kas nutinka, kai tas ilgus dešimtmečius tarnavęs tinkas – kaip simboliška su romano pabaiga, kai viena iš seserų vaikšto po Siksto koplyčią – ima ir subyrėjęs nukrenta? Tada praregime ir suvokiame tos saviapgaulės mastą: mes esame aklai prisirišę prie žmonių kaip stabilių stabų, neigdami savo pačių vienatvę ir trapaus kintančio pasaulio dėsnį.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Zeruya Shalev "Meilės gyvenimas"

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“ – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekas beveik niekur nekalba apie šią knygą! Keista... Štai literatūrologas Vytautas Bikulčius įtraukė Zeruya Shalev (g. 1959) Meilės gyvenimas (hebraj. Hayey ahava) antru numeriu kaip geriausią šiais metais skaitytą knygą. Tiesą sakant, nė neįtariau šios knygos tiksinčios bombos ir tik po paminėtos A. Ožalo leidelės dienraščiui 15min.lt nusipirkau gana atmestinai, sakau, skaitysiu tik juodai dienai, kai jau nebebus ko skaityti, tačiau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui norėjosi kažin kokio įtraukiančio ir nebepaleidžiančio teksto, kurį būtų galima aistringai suskaityti per dvi-tris dienas ir kažkodėl ranka ištraukė iš lentynos dar visą dažais kvepiančią Meilės gyvenimą.

Pradėsiu nuo to, kad knyga turi visus knygų gurmanui atstumiančius bruožus. Visų pirma knygos pavadinimas verčia raukytis: negi negalima apsieti be žodžio meilė? Kvepia banaliomis meilės istorijomis, o žvilgtelėjus į erotinį knygos viršelį, sakytum, kad knyga absoliučiai išleista pačiam neišrankiausiam skaitytojui, tačiau...

Tačiau nespręsk apie knygą vien iš jo viršelio ir pavadinimo. Knygos aistra tiesiogine to žodžio prasme užburianti! Nepamenu, kada taip skaičiau šiemet įsitraukęs ir žavėjausi rašytojos talentu kurti turiningą ir sodrų tekstą.

Izraelyje ši knyga laikoma revoliucine, kadangi ji peržengia nusistovėjusias žydų religines normas ir vaizduoja savo vyrui neištikimą moterį – tokias moteris dar visai neseniai (kaip dabar musulmoniškose šalyse) užmėtydavo akmenimis. Pagrindinė veikėja Jaara, kuri visai atsitiktinai, atrodo, gyvenusi įprastą žydišką padorų gyvenimą ima ir vieną dieną tiesiog sugriūva tarsi šventykla. Atrodo, kad tos priežastys nepaaiškinamos, maniakiškos ir neadekvačios, kad staiga skaitytojas yra priverstas abejoti veikėjos sveiku protu ir branda, nes atrodo Jaara kartais kaip europietė paauglė, kuri užsispyrė paragauti uždrausto vaisiaus: ji smarkiai ima geisti savo tėvo bendraamžį draugą Arje. Arje atitiktų šiuolaikinio Don Žuano portretą – daug seksualiniame gyvenime patyręs eržilas, turintis sėkmingą karjerą, tačiau taip ir nesukūrė visavertės šeimos.

Iš pradžių atrodo, kad knyga bus apie nežabotą Jaaros aistrą; kaip aistra sunaikina jauną ir perspektyvią akademinio luomo moterį ir paverčia ją nuo priklausomybės kitam verge, bet tekste ima skverbtis žydų mitologiniai pasakojimai, papildantys (pateisinantys?) Jaaros poelgius – atrodo, Jaara nesąmoningai iš savo gyvenimo audžia literatūrinį kūrinį ir bando kaip skaitytoja lyginamosios analizės principu atsakyti į moters prigimties ir nuodėmės klausimus.

Rašytoja Zeruya Shalev.

Autorei pavyko stebuklingu literatūros alchemijos būdu išgauti moters atskirus gyvenimus: realų ir jos painų iliuzijomis ir vaizduote grįstą, absoliučiai žalią ir inertiškai eksperimentinį meilės gyvenimą. Tai jausmų anatomija, atskirų juslių gyvenimas, kuris perteiktas labai poetiška, aistringa autorės kuriama kalba, kuri šiaip neretai priartėja prie paikai erotinio Penkiasdešimt pilkų atspalvių ribos, bet jos neperžengia ir lieka sakralaus pasaulio dalimi. Kad ir kokia, rodos, Jaara bebūtų nuolanki, pilna geidulių, knygoje atrodo, kad ji be pasirinkimo turi patirti tai, kas neišvengiama, tarsi tai būtų ne gyvuliška prigimties dalis, bet pati siela rinktų destrukcines patirties, kad galėtų subręsti. „Prisiminimas labiau įaudrino nei pats įvykis, o gal taip visada ir būna, gal įsivaizduoti ar prisiminti jaudina labiau nei tą patį patirti, juk šitaip viską kontroliuoji (p. 229)“.

Kartais Jaaros pasirinkimas vergauti Arjei atrodo nešvarus apsivalymo ritualas, tarsi Kristaus gundymas dykumoje, kuris verčia aplinkinius smerkti. Analogiškai siečiau panašią moters transformacijos istoriją su H. Kang Vegetare, tik Vegetarė man pasirodė pernelyg konservatyvi, pernelyg alegoriška ir šalta, todėl savo simpatijas atiduočiau Meilės gyvenimui, kuri retsykiais bauginamai priartėja prie Lauren Groff Moirų ir Furijų.

Ar verta analizuoti recenzijose Jaaros veiksmų seką? Ar verta paminėti veiksmų atoveiksmius, kylančius iš auklėjimo, iš šeimose susidarančių meilės ir nemeilės pasekmių? Tikriausiai neverta, tačiau verta tai kiekvienam perskaityti. Zeruya Shalev užčiuopė ir „povandenines“ jausmų paveldėjimo proporcijas: kaip smarkiai lemia nutylėtos tėvų paslaptys ir bendravimas vaikų psichiką, kaip jos suformavo Jaaros šaltą, kiek atgrasų būdą ir polinkį į savęs alinimą. Galbūt Meilės gyvenimą galima traktuoti kaip knygą apie meilės trūkumo padarinius su turtingu turiniu, gausiomis aliuzijomis į Šventąjį Raštą, į žydų mitologiją, kurioje moteris visada gundančioji ir nusidedančioji... Meilės gyvenimas lyg nebyliai potekstėmis prašo permąstyti iš naujo moters nuodėmingumą ir sulaužant kažką seno, sukurti naujas žmogaus patirčių ribas, bet kartu ir įspėja, kad pasiduoti tam - tai taip pat pavojinga, kaip ir gyventi preciziškai tvarkingame gyvenime.

Knyga vienareikšmiškai turtinga viskuo, ko tik gali tikėtis gurmaniškas skaitytojas: provokacija, aistra, geras ir turtingas tekstas (vertė Olga Lempert), nekasdienis siužetas. Ši knyga tarsi aštrus pasivaikščiojimas žmogaus moralės ribomis, vaizduojant kaip veikia mūsų instinktai ir dirbtinai suformuoti vertybiniai saugikliai, kaip vaizduotė ir gyvenimas tampa žmogiškuoju faktoriumi, kaip gyvenimas virsta literatūra ir atvirkščiai. Stipru.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Han Kang "Vegetarė"

Han Kang „Vegetarė“. – Vilnius: Vaga, 2017.

Sveiki, Skaitytojai,

Šie metai Lietuvos literatūros padangėje yra paskelbti Azijos šalių literatūros metais. Gal tai viena iš svariausių priežasčių, kodėl Pietų Korėjos rašytojos Han Kang romanas Vegetarė buvo išverstas taip greitai, nors dar tik pernai laimėjo The Man Booker International prestižinį apdovanojimą. Knyga apie jauną moterį, kuri sąmoningai ėmė ir atsisakė mėsos, o pajutusį laisvės pojūtį, pamažu ėmė virsti... medžiu. Atrodytų itin paprasta alegorinė pasakojimo plotmė, bet visgi grįsta gana logiškais medicininiais terminais kaip depresija, nervinė anoreksija, šizofrenija ir t. t. Nepaisant viso pagrindimo, autorei pavyko išgauti ir mistinių pasakojimo atspalvių, savotiško „azijietiško magiško realizmo“, kuris Vegetarės pasakojimą padaro labiau „skanesniu“.

Jeigu ne prestižinis apdovanojimas, tikriausiai šios knygos niekada neturėtume lietuviškai. Tačiau tai menka bėda, kur kas įdomiau skamba, kad romanas verstas ne iš anglų, bet iš korijiečių kalbos ir šį žygdarbį atliko Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, kuris kaip vertėjas dar nebuvo pakliuvęs į mano skaitytinos literatūros sąrašus. Tiesą sakant, tekstas, kad ir alegorinis, jis nėra sudėtingas: kone primityvūs sakiniai, retkarčiais kone meditatyvūs, tikslūs be didesnio daugžodžiavimo stebina savo logiškumu. Mėgstantiems aiškų stilių, šis romanas turėtų patikti, nes pobūdžiu primintų populiariosios literatūros tekstus, tačiau akivaizdu, kad autorė kur kas kruopštesnė ir įdomesnė ne sakinių sandaroje, kiek idėjiniame romano lygmenyje.

Žinoma, nemažai knygos egzotikos suteikia faktas, kad veiksmas vyksta Pietų Korėjoje, todėl jų kultūros niuansai smarkiai skverbiasi į kontekstinius pasakojimo klodus, pvz., vien sunkiai įsivaizduojamo skonio valgių pavadinimai, tėvų ir vaikų santykiai išties daug ką sufleruoja apie korijiečių kasdienybę. Kitą vertus, jų gyvenimas mažai kuo skiriasi nuo įprastų vakariečių gyvenimo kokybės: tos pačios šeimos problemos, neištikimybė, vaiko auklėjimas, savaitgaliai su šeima ir alinantis darbas, kad galėtum išlaikyti būstą, yra taip pažįstama lietuvio kasdienybė, kad to azijietiško dvasingumo nelabai ir rasite, bent jau tokio, kokie teikia, pvz., stori grožiniai kūriniai apie Indiją ar Japoniją, tikrai ne. Vegetarė visais atžvilgiais daugiau vakarietiškas kūrinys, gal dėl to šitaip lengvai prasiskynė kelią į pasaulinę literatūrą? Dėl savaime kiekviename pasaulio kampelyje suprantamų žmogaus egzistencinių problemų?

Taigi romano centre atsidūrusi moteris Jonghė tiesiog stebina savo pilkumu ir mokėjimu prisitaikyti. Iš pradžių istorija pateikiama iš sutuoktinio perspektyvos, kuris patenkintas ramiu žmonos gyvenimu, kol ši vieną dieną neatsisako valgyti mėsos. Tikriausiai būtent žmonos sapnai tampa mistiškiausiu knygos dalyku, kurie primena azijiečių siaubo filmus, vėliau įvykiai rutuliojami priežasties ir pasekmių grandine. Aplinkiniai Jonghę pradeda laikyti nenormalia, griežtasis tėvas skelia antausius, primena senas auklėjimo klaidas, tačiau tylioji Jonghė pamažu tampa vis uždaresne ir panaši į augalą, tačiau nuo to aplinkiniai tik dar labiau skalambija liežuviais ir prasideda kelių šeimų suirutė. Keliomis perspektyvomis perteikta vegetarės istorija išties stulbina savo, rodos, trapia pusiausvyros idėja: užtenka gyvenime pakeisti vieną, rodos, nereikšmingą dalyką ir, žiūrėk, griūna ištisi gyvenimai. Romanas dėl tokio „žemės drebėjimo“ (savotiško drugio efekto) verčia suklusti skaitytojus, o kiek mes patys esame priklausomi vieni nuo kitų sprendimų? 

 Rašytoja Han Kang.

Maždaug romanui įpusėjus, kai jau aišku, jog pasakojimas bus „šeimyninis“ ir pagrindinė herojė visomis išgalėmis laikysis savo, staiga autorė keičia pasakojimo perspektyvą ir istoriją ima pasakoti svainis. Romanas perauga į keistų seksualinių santykių erotinį pasakojimą. Iš vienos pusės jis atrodo estetiškas ir meniškas: vyras tapo ant nuogos moters gėles, gėrėsi jos apgamu ant užpakaliu, o iš kitos viskas gali atrodyti itin amoraliai – vyras naudojasi psichiškai nesveika moterimi patenkinti savo geiduliams ir pabėgti nuo nelaimingos santuokos. Galiausiai likusi trečioji perspektyva – kalbanti sesuo, kuri prisimena savo sunkią vaikystę ir bando įspėti, kas Jonghę padarė tokią, kokia ji yra. Keldama daugybę versijų ir narstydama sesers gyvenimą, galiausiai sesuo reflektuoja savo pačios depresijos priežastis, tačiau netgi „nušvitimo momentas“ nepadeda išsaugoti alpėjančios nuo bado sesers... Galiausiai autorei nebuvo svarbu ką nors gelbėti, jai kur kas svarbiau paleisti destruktyvų mechanizmą ir žiūrėti, kaip personažai „sudega“ prieš savo įvardyto nelaimingo gyvenimo ugnį.

Vegetarė išties geras romanas, nors nepasakyčiau, kad geriausias šių metų kūrinys, tačiau pasikapsčius po jo prasmes ir alegorijas galima nemenkai susimąstyti ir pasidaryti apibendrinimų. Tai kūrinys, kuris kelia gurmaniško skaitymo malonumą, kuriame rasite iš pirmo žvilgsnio vienos šeimos, o kartu ir milijonų žmonių panašias istorijas ir kartu kiekvieno asmeninę nelaimingo gyvenimo liudijimą. Kur mus nuneša nepasitenkinimas gyvenimu? Vieni kaip išmanydami stengiasi laikytis vaikų, kai kurie suserga nepagydomomis ligomis, tokiomis pritrenkiančiomis formomis, kad audrina skaitytojo vaizduotę, bet iš esmės tai romanas apie keturis kelius, kaip pabėgti iš Seulo ir provincijos, kaip pabėgti nuo savo gyvenimo rutinos, nuo tų užkalkėjusių, liūdnų ir beprasmių dienų, kurie išsunkia tave iki paskutinio lašo, kada iš tikrųjų imi lakstyti laukais. Kitą vertus alegorijoje galima įžiūrėti ir savotiškos terapijos, dvasinio vaisto, kurio nesuprato Jonghės aplinkiniai – tykus noras pabėgti į augalijos pasaulį sufleruoja, koks jai (ir mums daugeliui) atrodo brutalus ir atgrasus žmonijos pasaulis. Apie nesuvoktą sveiku protu laisvę, kuri juntama tik intuityviai. Nelygu iš kokios perspektyvos Jūs pažiūrėsite.

Jūsų Maištinga Siela