Ką šią vasarą skaito prancūzai? Knygynas Avinjone: FNAC Avignon 19 Rue de la République, France

 Sveiki,

 

Mėgstu užbėgti svetimose šalyse į knygynus ir pasižiūrėti, ką skaito kitataučiai. Šįkart man tai pavyko padaryti Avinjone, Prancūzijoje. Apie šio miesto išskirtinumą, jei liks laiko, padarysiu atskirą apžvalgą. Prancūzijoje veikiantis knygų, muzikos įrašų, vinilinių plokštelių ir kompiuterinės technikos tinklas FNAC įsikūręs viename iš pagrindinių Avinjono centro bulvarų. Adresas, jeigu būsite, galite užsukti. FNAC Avignon 19 Rue de la République, France. Antrame aukšte veikia didelis knygynas, bandžiau ten surasti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ prancūzišką vertimą, deja, nepavyko, gal neturėjo? Bet kokiu atveju, kviečiu pasižiūrėti, ką ir kaip skaito prancūzai 2023 metų vasarą.

Prancūzų ir lietuvių pamėgtas populiariosios literatūros kūrėjas Guillaume Musso iki šiol labai perkamas ir populiarus tarp prancūzų.

Prancūzai, kaip ir daugelis vakariečių, kažkodėl knygas leidžia išskirtinai vien tik minkštais viršeliais. Taip ir įsivaizduoju vidutinį prancūzų bukinistą, kuris atvažiuoja į Lietuvą ir pamato kokiais prabangiais viršeliais leidžiame mes knygas, kartais netgi visiškus vienadienius meilės romanus. Knyga pas mus suvokiamas kaip eksliuzyvinis daiktas, prabangos ir puošmenos prekė, ne vien skaitymui skirtas dalykas, o prancūzai tikriausiai kitaip.

Annos Patchett romanas „Olandų namas“, kuris, beje, man labai patiko, vis dar tarp prancūzų skaitomiausia.

Prancūzai reklamuoja savo literatūrinių premijų laimėtojus. Apie tai kasmet išsamiai pristato literatūrologas Vytautas Bikulčius. Tai visada paskatina populiarumą. O Goncourt‘o premijos laureatus neretai išsiverčiame ir mes patys.

Aptikau išskirtinę prancūzų populiarią autorę Leila Slimani. Sąžinė užgriaužė, kad paskutinis išverstas romanas „Kitų šalis“ mano taip ir liko neperskaitytas.

Amerikiečių autorius Cormac McCarthy taip pat išskirtas atskirame paminėjimo stende. Šiemet pasaulis neteko šio autoriaus ir dėmesys jo kūrybai yra savaime suprantamas. Čia prisiminiau tuos bambeklius, kai mirė J. Ivanauskaitė, o jos kūryba buvo masiškai tiražuojama, o leidykla kaltinama daranti verslą. Mūsų sovietinio požiūrio nesupras vakariečiai.

Atskirai reklamuojami, ko dar pas mus tikrai nėra, nebent tam tikrose internetinėse parduotuvėse, LGBTQ+ literatūros naujienos ir bestseleriai.

Premijų gavėjai, pavyzdžiui, Annie Ernaux, kuri neseniai pelnė Nobelio premija, pristatoma jau kiek kitokiame, išskirtiniame stende.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Zeruya Shalev "Meilės gyvenimas"

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“ – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekas beveik niekur nekalba apie šią knygą! Keista... Štai literatūrologas Vytautas Bikulčius įtraukė Zeruya Shalev (g. 1959) Meilės gyvenimas (hebraj. Hayey ahava) antru numeriu kaip geriausią šiais metais skaitytą knygą. Tiesą sakant, nė neįtariau šios knygos tiksinčios bombos ir tik po paminėtos A. Ožalo leidelės dienraščiui 15min.lt nusipirkau gana atmestinai, sakau, skaitysiu tik juodai dienai, kai jau nebebus ko skaityti, tačiau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui norėjosi kažin kokio įtraukiančio ir nebepaleidžiančio teksto, kurį būtų galima aistringai suskaityti per dvi-tris dienas ir kažkodėl ranka ištraukė iš lentynos dar visą dažais kvepiančią Meilės gyvenimą.

Pradėsiu nuo to, kad knyga turi visus knygų gurmanui atstumiančius bruožus. Visų pirma knygos pavadinimas verčia raukytis: negi negalima apsieti be žodžio meilė? Kvepia banaliomis meilės istorijomis, o žvilgtelėjus į erotinį knygos viršelį, sakytum, kad knyga absoliučiai išleista pačiam neišrankiausiam skaitytojui, tačiau...

Tačiau nespręsk apie knygą vien iš jo viršelio ir pavadinimo. Knygos aistra tiesiogine to žodžio prasme užburianti! Nepamenu, kada taip skaičiau šiemet įsitraukęs ir žavėjausi rašytojos talentu kurti turiningą ir sodrų tekstą.

Izraelyje ši knyga laikoma revoliucine, kadangi ji peržengia nusistovėjusias žydų religines normas ir vaizduoja savo vyrui neištikimą moterį – tokias moteris dar visai neseniai (kaip dabar musulmoniškose šalyse) užmėtydavo akmenimis. Pagrindinė veikėja Jaara, kuri visai atsitiktinai, atrodo, gyvenusi įprastą žydišką padorų gyvenimą ima ir vieną dieną tiesiog sugriūva tarsi šventykla. Atrodo, kad tos priežastys nepaaiškinamos, maniakiškos ir neadekvačios, kad staiga skaitytojas yra priverstas abejoti veikėjos sveiku protu ir branda, nes atrodo Jaara kartais kaip europietė paauglė, kuri užsispyrė paragauti uždrausto vaisiaus: ji smarkiai ima geisti savo tėvo bendraamžį draugą Arje. Arje atitiktų šiuolaikinio Don Žuano portretą – daug seksualiniame gyvenime patyręs eržilas, turintis sėkmingą karjerą, tačiau taip ir nesukūrė visavertės šeimos.

Iš pradžių atrodo, kad knyga bus apie nežabotą Jaaros aistrą; kaip aistra sunaikina jauną ir perspektyvią akademinio luomo moterį ir paverčia ją nuo priklausomybės kitam verge, bet tekste ima skverbtis žydų mitologiniai pasakojimai, papildantys (pateisinantys?) Jaaros poelgius – atrodo, Jaara nesąmoningai iš savo gyvenimo audžia literatūrinį kūrinį ir bando kaip skaitytoja lyginamosios analizės principu atsakyti į moters prigimties ir nuodėmės klausimus.

Rašytoja Zeruya Shalev.

Autorei pavyko stebuklingu literatūros alchemijos būdu išgauti moters atskirus gyvenimus: realų ir jos painų iliuzijomis ir vaizduote grįstą, absoliučiai žalią ir inertiškai eksperimentinį meilės gyvenimą. Tai jausmų anatomija, atskirų juslių gyvenimas, kuris perteiktas labai poetiška, aistringa autorės kuriama kalba, kuri šiaip neretai priartėja prie paikai erotinio Penkiasdešimt pilkų atspalvių ribos, bet jos neperžengia ir lieka sakralaus pasaulio dalimi. Kad ir kokia, rodos, Jaara bebūtų nuolanki, pilna geidulių, knygoje atrodo, kad ji be pasirinkimo turi patirti tai, kas neišvengiama, tarsi tai būtų ne gyvuliška prigimties dalis, bet pati siela rinktų destrukcines patirties, kad galėtų subręsti. „Prisiminimas labiau įaudrino nei pats įvykis, o gal taip visada ir būna, gal įsivaizduoti ar prisiminti jaudina labiau nei tą patį patirti, juk šitaip viską kontroliuoji (p. 229)“.

Kartais Jaaros pasirinkimas vergauti Arjei atrodo nešvarus apsivalymo ritualas, tarsi Kristaus gundymas dykumoje, kuris verčia aplinkinius smerkti. Analogiškai siečiau panašią moters transformacijos istoriją su H. Kang Vegetare, tik Vegetarė man pasirodė pernelyg konservatyvi, pernelyg alegoriška ir šalta, todėl savo simpatijas atiduočiau Meilės gyvenimui, kuri retsykiais bauginamai priartėja prie Lauren Groff Moirų ir Furijų.

Ar verta analizuoti recenzijose Jaaros veiksmų seką? Ar verta paminėti veiksmų atoveiksmius, kylančius iš auklėjimo, iš šeimose susidarančių meilės ir nemeilės pasekmių? Tikriausiai neverta, tačiau verta tai kiekvienam perskaityti. Zeruya Shalev užčiuopė ir „povandenines“ jausmų paveldėjimo proporcijas: kaip smarkiai lemia nutylėtos tėvų paslaptys ir bendravimas vaikų psichiką, kaip jos suformavo Jaaros šaltą, kiek atgrasų būdą ir polinkį į savęs alinimą. Galbūt Meilės gyvenimą galima traktuoti kaip knygą apie meilės trūkumo padarinius su turtingu turiniu, gausiomis aliuzijomis į Šventąjį Raštą, į žydų mitologiją, kurioje moteris visada gundančioji ir nusidedančioji... Meilės gyvenimas lyg nebyliai potekstėmis prašo permąstyti iš naujo moters nuodėmingumą ir sulaužant kažką seno, sukurti naujas žmogaus patirčių ribas, bet kartu ir įspėja, kad pasiduoti tam - tai taip pat pavojinga, kaip ir gyventi preciziškai tvarkingame gyvenime.

Knyga vienareikšmiškai turtinga viskuo, ko tik gali tikėtis gurmaniškas skaitytojas: provokacija, aistra, geras ir turtingas tekstas (vertė Olga Lempert), nekasdienis siužetas. Ši knyga tarsi aštrus pasivaikščiojimas žmogaus moralės ribomis, vaizduojant kaip veikia mūsų instinktai ir dirbtinai suformuoti vertybiniai saugikliai, kaip vaizduotė ir gyvenimas tampa žmogiškuoju faktoriumi, kaip gyvenimas virsta literatūra ir atvirkščiai. Stipru.

Jūsų Maištinga Siela