Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Prancūzija, Kanai, Kanų kino festivalis, aktorių rankų įspaudai, alėja

 

Sveiki, skaitynėtojai!

 

Man taip sudėtinga aprašyti šios vasaros keliones, nes vietovių ir įspūdžių tiek daug, o dar daugiau – nuotraukų, kad tikriausiai reikėtų ištiso katalogo ar knygos viskam sukelti ir perteikti. Iš kitos pusės, gal visko ir nebūtina susisteminti. Viena iš šios vasaros kelionių krypčių –  Prancūzijos pietūs. Visai natūrali kryptis, nes Paryžius tuo metu buvo dar apgaubtas Olimpinių žaidynių, o pietinėje šalies dalyje beveik negirdėti apie tai, neskaitant vieno kito plakato ar skrajutės. Be Nicos ir pakrančių miestų bei miestelių pirmąkart aplankiau Kanus.

 

Net nedaryčiau šio įrašo, jeigu Kanai man (kaip ir daugeliui) neasocijuotųsi su kino filmais ir Kanų kino festivaliu. Iš tikrųjų tai vienas didžiausių ir ryškiausių kino festivalių, kuris nulemia geriausius filmus, kuriuos paprastai tenka per metus pamatyti tiek Kino pavasaryje, tiek Scanoramoje. Mano įspūdžiai apie Kanus savotiški. Miestas, priešingai nei mano kolegoms, patiko. Pats stebėjausi, nes visa Kanų Viduržemio jūros pakrantė apstatyta viešbučių kompleksais. Vien viešbučiai! O karštis, žinokite, begalis. Aš įsivaizduoju, kad ne vasaromis reiktų būti Kanuose, o pavasarį arba rudenį, kada oro masės palankesnės lietuviškam kūnui, tačiau atostogų nepasirinksi, todėl Kanai vasaros metu tiesiog dega, visi daugiau ar mažiau ieško priebėgos pavėsyje, parkelyje, bando atsigaivinti šaltu vandeniu, ledais.

 

Aišku, labiausiai masino apžiūrėti Kanų kino festivalio pastatą šalia garsiojo kazino. Pastatas nėra kažin kuo itin įspūdingas, įspūdį sudaro tik žinojimas, kas čia kiekvieną pavasarį vyksta, ir kaip ši vieta nulemia kino madas ir tendencijas. Visi nori nusifotografuoti ant raudonojo kilimo, bet reikia didžiulės kantrybės, nes ir tokiu metu yra nemažai turistų, kurie „sukūrė“ savas taisykles, sudarė gyvą eilę, kad galėtų fotografuotis būtent iš tos pusės, kuria dažniausiai lipa kino žvaigždės. O su azijiečiais nepakonkuruosi. Vienos nuotraukos jiems neužtenka, tad visas šis cirkas tampa atvira vojaristine juokinga fotosesija, todėl negalėjau padaryti normalesnės nuotraukos nei už šią.

 

Toliau viskas labai paprasta. Aplankiau pačius žymiausius viešbučius, tiksliau apvaikščiojau jų perimetrus, nusifotografavau Kanų parką ir pastato grindinį grįstais žvaigždžių rankų įspaudais. Daugiausiai jų iš 1992 periodo. Žinau, kad Kanai „veikia“ labiausiai tik tada, kai iš tikrųjų vyksta kino festivalis, tokiomis dienomis, kai svečiavausi aš, gali daug ką nuvilti. Bet manęs kažkodėl tai nenuvylė.

 

Tiesa, taip pat teko pabuvoti ant Kanų miesto kalno, tvirtovės, nuo kurios ir prasidėjo miesto statybos. Kanai turi ir kitą istoriją, daug senesnę. Nuo Kanų tvirtovės atsiveria visas miestas ir šv. Margaritos sala, kurioje iš tikrųjų kalėjo vadinamasis Žmogus su geležine kauke. Dalijuosi fotografijomis iš Kanų!

Daug kur matosi naujausių kino plakatai ir reklamos.

Tai pats garsiausias viešbutis, kuriame apsistoja ryškiausios kino žvaigždės ir režisieriai.

Ilga ir šimtmečius siekianti Kanų miesto istorija ir jos tvirtovė.

Kanų peizažas iš viršaus.

Krantinė.

Pagrindinis Kanų kino festivalio pastatas.

Aktorės Angelina Jolie rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Ben Kingsley rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Catherine Deneuve rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Charlotte Rampling rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Claudia Cardinale rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Jodie Foster rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Keano Reeves rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Meg Ryan rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Mel Gibson rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Meryl Streep rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Nicole Kidman rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Silvester Stallone rankų įspaudas Kanuose.

Re-isieriaus Tim Burton rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Vanessa Redgrave rankų įspaudas Kanuose.

Ieškojau mano mėgstamos prancūzų aktorė Marion Cotillard įspaudo, tačiau aptikau ją tik autobuso stotelėje.

Jūsų Maištinga Siela

70 ans Route des vins d'Alsace

Jūsų Maištinga Siela

Turist Map Colmar / Colmar et sa region L'Alsace essentielle / Komlaras, senamiesčio žemėlapis, Prancūzija

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Kolmaras, Prancūzija / Colmar, La France

 

Sveiki,

 

Šią liepą teko pabuvoti Prancūzijos regiono Elzaso trečiajame pagal dydį mieste Kolmare. Pats miestas gal ir nėra labai didelis, viso labo tik 70 tūkstančiai gyventojų, tačiau senamiestis su išsišakojusiais Reino upės kanalais atrodo toks dailus, tarsi iš atviruko. Pats miestas rašytiniuose šaltiniuose jau minimas IX amžiuje, taigi mena karaliaus Karolio Didžiojo laikus. Kadangi miestas šalia Strasbūro ir iš esmės netoli sienos su Vokietija, šis miestas, bent jau man, primena labiau vokiškos architektūros principus. Visai nenuostabu, nes Kolmaras prancūziškai rašosi Colmar (su kalmarais, jūrų gyventojais, tikrai neturi nieko bendra!), priklausė tai prancūzams, tai vokiečiams. Miestą buvo okupavę ir švedai per vadinamąjį Trisdešimtmetį karą. Nepaisant karų, nuolatinių pasikeitimų, Kolmaro senamiestis ir architektūriniai paminklai stebėtinai išsilaikę puikiai. Kas gero mieste, siūlau pasižiūrėti mano paties parengtą nuotraukų reportažą.

P. S. Kolmaras yra įtrauktas į top10 gražiausių Europos miestų. 

Kolmaro senamiestį vagoja patys įvairiausi kanalai, primena šiek tiek Veneciją. Tai gėlas vanduo, atitekantis iš Reino upės. Jais viduramžiais ir vėliau buvo leidžiamos žuvys, kurias vėliau buvo patogu sugauti ir turėti nuolat šviežios žuvies.

Tai Šv. Martyno bažnyčia (St Martin's Church) Kolmare, pastatyta 1365 metais, ir kelios nuotraukos iš vidaus interjero. Nežinau, kelinta tai bažnyčia, į kurią užeinu, tai jau gal ir net kokia šimtoji, ir visos man Vakarų Europoje daugiau ar mažiau panašios. Nepaisant to, viduje tamsu, gotikos stilius, nuostabūs vitražai, tiesa, kaip supratau, visgi vitražai ne iš gotikos laikų, o XIX amžiaus atnaujinimas.

Tai garsaus prancūzo Frederiko Ogiusto Bertoldžio (Frédéric-Auguste Bartholdi, 1834-1904) muziejus. Kas nežino šio skulptoriaus, tai verta paminėti, kad būtent jis suprojektavo Laisvės statulą Amerikai, kuri dabar stovi Niujorke. Bertoldis buvo kilęs iš Kolmaro iš vokiečių protestantų pasiturinčios šeimos, o Kolmaras – jo gimtasis miestas, skulptoriaus paveldą tvarko miestelėnai.

Frederikas Ogiustas Bartoldis

Po visą miestą ant grindinio galima pamatyti štai tokias inkrustuotas rodykles su Laisvės statulos atvaizdu. Jomis paženklintas visas Kolmaras ir rodo kryptį link Bertoldžio muziejaus.

Tai paties Bertoldžio suprojektuota skulptūra jo muziejaus kiemelyje prie įėjimo.

Vienas garsiausių ir gražiausių architektūrine prasme laikomų Kolmaro pastatų. Sakoma, kad japonų anime (animacinių filmų) kūrėjai, ieškodami savo filmams įkvėpimo, būtent nusižiūrėjo šį namą ir pradėjo kurti savo animaciniuose filmuose panašiu stiliumi pieštus namukus.

Kolmare pilna kavinių, užeigų, vyninių, o jų fasadai dekoruoti išskirtiniu dizainu.

Šis rožinis pastatas kitapus kanalo kranto žymus tuo, kad jame apsistodavo žymusis filosofas Volteras (1694-1778). Sakoma, kad jis Kolmaro negalėjęs pakęsti ir progai pasitaikius visada pašiepdavo šį miestą. Iš kitos pusės, žinant Voltero būdą, tai kodėl jis apsistodavo Kolmare ir netgi čia parašė savo žymų veikalą?

Čia matosi Kolmaro senamiesčio pagrindinio turgaus fasadas, kuris veikia iki šių dienų. Nors Elzasas ir Kolmaras garsėja baltaisiais gandrais, kurių atvaizdais daug kas dekoruota, tačiau būtent Kolmarą galima laikyti ančių kepenėlių sostine. Ilgą laiką būtent Kolmaras tiek karaliams, tiek pasiturintiems tiekdavo čionai užaugintas ir pagamintas ančių kepenėlių produktus. Šiuo metų gyvūnų teisių aktyvistai priešinasi ančių šėrimui ir skerdimui, nes šeriamos antys apauga riebalais, taigi ir jų kepenys padidėja, tad, sakoma, kad negali paskirti, todėl kenčia.

Kai kuriuose kanaluose iš tikrųjų yra valčių, kuriais galima pasiplaukioti kaip Venecijoje. 

Kitose nuotraukose pasigrožėkite išskirtine Kolmaro architektūra.

Jūsų Maištinga Siela