Kelionė: Prancūzija, Kanai, Kanų kino festivalis, aktorių rankų įspaudai, alėja

 

Sveiki, skaitynėtojai!

 

Man taip sudėtinga aprašyti šios vasaros keliones, nes vietovių ir įspūdžių tiek daug, o dar daugiau – nuotraukų, kad tikriausiai reikėtų ištiso katalogo ar knygos viskam sukelti ir perteikti. Iš kitos pusės, gal visko ir nebūtina susisteminti. Viena iš šios vasaros kelionių krypčių –  Prancūzijos pietūs. Visai natūrali kryptis, nes Paryžius tuo metu buvo dar apgaubtas Olimpinių žaidynių, o pietinėje šalies dalyje beveik negirdėti apie tai, neskaitant vieno kito plakato ar skrajutės. Be Nicos ir pakrančių miestų bei miestelių pirmąkart aplankiau Kanus.

 

Net nedaryčiau šio įrašo, jeigu Kanai man (kaip ir daugeliui) neasocijuotųsi su kino filmais ir Kanų kino festivaliu. Iš tikrųjų tai vienas didžiausių ir ryškiausių kino festivalių, kuris nulemia geriausius filmus, kuriuos paprastai tenka per metus pamatyti tiek Kino pavasaryje, tiek Scanoramoje. Mano įspūdžiai apie Kanus savotiški. Miestas, priešingai nei mano kolegoms, patiko. Pats stebėjausi, nes visa Kanų Viduržemio jūros pakrantė apstatyta viešbučių kompleksais. Vien viešbučiai! O karštis, žinokite, begalis. Aš įsivaizduoju, kad ne vasaromis reiktų būti Kanuose, o pavasarį arba rudenį, kada oro masės palankesnės lietuviškam kūnui, tačiau atostogų nepasirinksi, todėl Kanai vasaros metu tiesiog dega, visi daugiau ar mažiau ieško priebėgos pavėsyje, parkelyje, bando atsigaivinti šaltu vandeniu, ledais.

 

Aišku, labiausiai masino apžiūrėti Kanų kino festivalio pastatą šalia garsiojo kazino. Pastatas nėra kažin kuo itin įspūdingas, įspūdį sudaro tik žinojimas, kas čia kiekvieną pavasarį vyksta, ir kaip ši vieta nulemia kino madas ir tendencijas. Visi nori nusifotografuoti ant raudonojo kilimo, bet reikia didžiulės kantrybės, nes ir tokiu metu yra nemažai turistų, kurie „sukūrė“ savas taisykles, sudarė gyvą eilę, kad galėtų fotografuotis būtent iš tos pusės, kuria dažniausiai lipa kino žvaigždės. O su azijiečiais nepakonkuruosi. Vienos nuotraukos jiems neužtenka, tad visas šis cirkas tampa atvira vojaristine juokinga fotosesija, todėl negalėjau padaryti normalesnės nuotraukos nei už šią.

 

Toliau viskas labai paprasta. Aplankiau pačius žymiausius viešbučius, tiksliau apvaikščiojau jų perimetrus, nusifotografavau Kanų parką ir pastato grindinį grįstais žvaigždžių rankų įspaudais. Daugiausiai jų iš 1992 periodo. Žinau, kad Kanai „veikia“ labiausiai tik tada, kai iš tikrųjų vyksta kino festivalis, tokiomis dienomis, kai svečiavausi aš, gali daug ką nuvilti. Bet manęs kažkodėl tai nenuvylė.

 

Tiesa, taip pat teko pabuvoti ant Kanų miesto kalno, tvirtovės, nuo kurios ir prasidėjo miesto statybos. Kanai turi ir kitą istoriją, daug senesnę. Nuo Kanų tvirtovės atsiveria visas miestas ir šv. Margaritos sala, kurioje iš tikrųjų kalėjo vadinamasis Žmogus su geležine kauke. Dalijuosi fotografijomis iš Kanų!

Daug kur matosi naujausių kino plakatai ir reklamos.

Tai pats garsiausias viešbutis, kuriame apsistoja ryškiausios kino žvaigždės ir režisieriai.

Ilga ir šimtmečius siekianti Kanų miesto istorija ir jos tvirtovė.

Kanų peizažas iš viršaus.

Krantinė.

Pagrindinis Kanų kino festivalio pastatas.

Aktorės Angelina Jolie rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Ben Kingsley rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Catherine Deneuve rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Charlotte Rampling rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Claudia Cardinale rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Jodie Foster rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Keano Reeves rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Meg Ryan rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Mel Gibson rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Meryl Streep rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Nicole Kidman rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Silvester Stallone rankų įspaudas Kanuose.

Re-isieriaus Tim Burton rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Vanessa Redgrave rankų įspaudas Kanuose.

Ieškojau mano mėgstamos prancūzų aktorė Marion Cotillard įspaudo, tačiau aptikau ją tik autobuso stotelėje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koks tėvas, toks ir sūnus" / "Like Father, Like Son"

Sveiki, skaitytojai ir kinomanai,

Prieš kelerius metus Kino pavasario festivalyje pristatyta japonų drama „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (angl. Like Father, Like Son) (2013) tikriausiai daug kam turėjo patikti savo tyliu azijietišku konservatyvumu ir visai ne konservatyvia problema. Filmas buvo nominuotas Kanų festivalyje Auksinei palmės šakelei, tiesa, tada jis jos nepelnė, tačiau gavo Žiūri prizą. 

Tiesą sakant, filmas lyg iš muilo operos – kažkada sukeisti vaikai po gimdymo sujaukia dviejų šeimų gyvenimus, tačiau visas filmo pateikimas ir rimtumas nė iš tolo neprimena lengvų ir banalių muilo operų. Kad japonai moka kurti filmus ir kasmet sukuria tikrų perliukų, tikriausiai niekas neabejoja. Galima sakyti, kad „Koks tėvas, toks ir sūnus“ vienas iš tokių filmų, kuriuos derėtų pamatyti. Kas visų pirmiausia jaudina? Keisti dzenbudistiniai auklėjimo ypatumai, kai pasiturintis tėvas bando savo sūnų išauklėti panašų į save, tarsi išversti kailį, kaip dažnai mėgsta koks supermamyčių klubas su savo vaikais triušiukais. Keistai šaltas jaunojo tėvo charakteris stingdo savo emociniu bukumu ir iš esmės pasakoja ne apie kraujo ryšį (nors apie jį irgi), kiek apie iš kartos į kartą neteisingo auklėjimo perduodamas stigmas. Jaunasis tėvas, kuriam vaikystėje buvo stokojama meilės ir laiko, kartoja tas pačias auklėjimo klaidas, todėl filmas iš esmės yra apie tėvų klaidas, kurios atsikartoja vaikuose. Tik nelemtas atsitikimas su vaikų sukeitimu leidžia atsikvošėti pagrindiniam filmo veikėjui.

Azijietiškos didaktikos neišvengsime, tačiau ji nė kiek neerzina. Netgi, sakyčiau, jaudina. Veikėjų charakteriai kontrastingi, jie įrėminti socialinių skirtybių ir kultūrinių stereotipų, kartais atrodo, kad veikėjai juos pralaužia labai lengvai ir gaivališkai, o kartais atrodo, kad pasirinkimas išvis neįmanomas – na, kaip šešerius metus augintas sūnus gali būti apkeistas be padarinių? Veikėjai kartu su žiūrovais įspęsti į labai sunkių sprendimų kampą, todėl problema itin delikati ir be moralinių abejonių neapsieisime, kaip ir be sveiko proto. Filmas gana stiprus, ypač jo tiriamas probleminis laukas sujaudins ne vieną žiūrovą, o jeigu dar esate tėvai, tai išvis turėtumėte pajusti veikėjų keblumą ir nepavydėtiną situaciją. Rekomenduoju rimto ir gero kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Mamytė" / "Mommy"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai jau sužiūrėjau visus, kokie tik yra iki šiol pasirodę kanadiečio jaunojo kino korifėjaus Xavier Dolan filmai, paskutinis iš jų buvo „Kino pavasario“ perliukas pavadinimu „Mamytė“ (angl. Mommy) (2014). Režisierius niekaip neišsikvepia ir jau šiuo metu mums ruošia net dvi naujas juostas, viena iš jų bus su anglų garsiais aktoriais, o kitas – su garsiausiais prancūzų aktoriais, režisieriui dar ne teko dirbti su mega žvaigždėmis, nekantrauju pamatyti naujausius jo darbus, o štai „Mamytė“ vėlgi mane mielai nustebino, kad beliko tik džiaugtis kiekvienu kadru iki paskutinio kadro.

Kaip visada Xavier Dolan nevengia provokuoti, intymiai balansuodamas tarp žmogaus ryšių, šįkart jis lyg ir grįžta iš dalies prie savo debiutinio filmo „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009) ir vėl gliaudo sūnaus ir motinos santykius, tik skirtumas toks, kad nebėra homoseksualumo motoro, kuris visada būdavo būtinoji šio režisieriaus filmų dalis. Tačiau nuo to intrigos nemažiau, nes santykiai tarp hiperaktyvaus išstypėlio ir infantiliosios motulės tikrai nėra tipiniai – abu atbukusiais „galais“, pavojingais svinguojantys tarp seksualumo, brutalumo ir atsakomybės stokos. Į šių santykių mazgą dar įsivelia ir smarkiai mikčiojanti kaimynė, kuri tampa pavojinga jau nusistovėjusių santykių vandenyje. Sutrikusio elgesio Stevenas tiesiog daugelį šokiruoja savo neatsakingu ir brutaliu elgesiu, dar labiau – motinėlė, kuri visa tam lyg ir pritaria. Žodžiu, sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, grįsti socialinių įgūdžiu stoka, paverčia juos komiškais, bet kartu sau ir aplinkai pavojingais personažais. Tiesiog neįtikėtinai gera vaidyba, tiek jaunojo Antoine-Oliver Pilon, tiek puikiosios kaimynės Suzanne Clement, bet per vis labiausiai įsiminė nerealioji mamytė, kurios vaidmenį sukūrė jau ir kituose režisieriaus projektuose dalyvaujanti Anne Dorval.

Šiaip filmas įtraukiantis, neeilinis talentas pasakoti, rodos, apie tokius paprastus ir kartu sudėtingus dalykus, kaip šeimos santykiai. Ir dar taip užburiančiai, kai atrodo, jog netrukus kažkas įvyks išties pavojingo ir nedovanotino. Kaip visada nuostabus garso takelis, kuris tampa kadrų poetikos elementu, šįkart buvo pasistengta ir su netipiniu vaizdo formatu, kuris susiaurina ir kartu išplečia pasakojimo ribas. Tiesiog lenkiu galvą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela