Prancūzų kinas visada
traukia dėmesį, dažniausiai pateisina lūkesčius. Štai kažkada Lietuvoje tapęs
dideliu hitu filmas „Neliečiamieji“ manęs nesužavėjo, tiesą sakant, priminė holivudine
maniera istoriją, perteikta prancūziškoje kultūroje – ką norite, tą sakykite,
ir iki šiol labai kritiškai priimu šį filmą. Tų pačių režisierių naujausias
darbas pavadinimu „Toks gyvenimas!“
(pranc. C‘est la Vie) (2017) turi net
keletą pavadinimo variantų, nepatiko vien jau dėl nuvalkioto pavadinimo, tačiau
labai mėgstu prancūziškas komedijas, tad suteikiau dar vieną progą.
Iš esmės filmas, kaip ir „Neliečiamieji“
atitinka to lengvo turinio ir jau kažkur matytų siužetinių apmatų istoriją, kuri
tinka masiniam ir neišrankiam žiūrovui, bet nepilna koja iš dalies patenkina ir
užgrūdintus kino gurmanus. Tokio tipažo „fifti-fifti“
paskutiniu metu ypač populiarūs Lietuvoje. Lyg ir nenuprotina mąstančiojo,
bet ir nesmurgdo ir atlėpusio seiliaus. Toks filmas tiks pavargėliams, nors
gana skeptiškai žiūrėjau pirmąjį pusvalandį, nes jame rodėsi pernelyg daug
chaosinio efekto, kurį kelia vestuvių ruošėjų aplinka ir nuolatiniai plepalai
ir tauškai (labai plepus filmas!), tačiau tai yra dalis šurmulingojo efekto,
kurį kuria nuolatinė įtampa ir daug susikertančių konfliktinių situacijų
koliažas.
Iš vienos pusės viskas
gerai, iš kitos lyg erzina, nes pamažu tampa aišku, kad vestuvėse bus krachas. Galiausiai
scenarijus ima pulsuoti ir atsiranda kitų spalvų, gyvenimiškos patirties,
išminties tonacijų, absurdo ir iš visų šių komponentų susideda gana neprastas optimistinių
nuotaikų filmas, kurį sužiūrės daugelis tikrai neprastai, o jeigu dar buvote
(esate?) pametę galvas dėl „Neliečiamųjų“, tai tikriausiai šį filmą pravartu
pamatyti ir be jokios ypatingos progos.
Tikriausiai jau
sužiūrėjau visus, kokie tik yra iki šiol pasirodę kanadiečio jaunojo kino
korifėjaus Xavier Dolan filmai, paskutinis iš jų buvo „Kino pavasario“
perliukas pavadinimu „Mamytė“ (angl.
Mommy) (2014). Režisierius niekaip
neišsikvepia ir jau šiuo metu mums ruošia net dvi naujas juostas, viena iš jų
bus su anglų garsiais aktoriais, o kitas – su garsiausiais prancūzų aktoriais,
režisieriui dar ne teko dirbti su mega žvaigždėmis, nekantrauju pamatyti
naujausius jo darbus, o štai „Mamytė“ vėlgi mane mielai nustebino, kad beliko
tik džiaugtis kiekvienu kadru iki paskutinio kadro.
Kaip visada Xavier
Dolan nevengia provokuoti, intymiai balansuodamas tarp žmogaus ryšių, šįkart
jis lyg ir grįžta iš dalies prie savo debiutinio filmo „Aš nužudžiau savo
motiną“ (2009) ir vėl gliaudo sūnaus ir motinos santykius, tik skirtumas toks,
kad nebėra homoseksualumo motoro, kuris visada būdavo būtinoji šio režisieriaus
filmų dalis. Tačiau nuo to intrigos nemažiau, nes santykiai tarp hiperaktyvaus
išstypėlio ir infantiliosios motulės tikrai nėra tipiniai – abu atbukusiais
„galais“, pavojingais svinguojantys
tarp seksualumo, brutalumo ir atsakomybės stokos. Į šių santykių mazgą dar
įsivelia ir smarkiai mikčiojanti kaimynė, kuri tampa pavojinga jau
nusistovėjusių santykių vandenyje. Sutrikusio elgesio Stevenas tiesiog daugelį
šokiruoja savo neatsakingu ir brutaliu elgesiu, dar labiau – motinėlė, kuri
visa tam lyg ir pritaria. Žodžiu, sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, grįsti
socialinių įgūdžiu stoka, paverčia juos komiškais, bet kartu sau ir aplinkai
pavojingais personažais. Tiesiog neįtikėtinai gera vaidyba, tiek jaunojo
Antoine-Oliver Pilon, tiek puikiosios kaimynės Suzanne Clement, bet per vis labiausiai
įsiminė nerealioji mamytė, kurios vaidmenį sukūrė jau ir kituose režisieriaus
projektuose dalyvaujanti Anne Dorval.
Šiaip filmas
įtraukiantis, neeilinis talentas pasakoti, rodos, apie tokius paprastus ir
kartu sudėtingus dalykus, kaip šeimos santykiai. Ir dar taip užburiančiai, kai
atrodo, jog netrukus kažkas įvyks išties pavojingo ir nedovanotino. Kaip visada
nuostabus garso takelis, kuris tampa kadrų poetikos elementu, šįkart buvo
pasistengta ir su netipiniu vaizdo formatu, kuris susiaurina ir kartu išplečia
pasakojimo ribas. Tiesiog lenkiu galvą.
Kanadiečių režisierius Xavier Dolan, kai kas mėgsta pabrėžti jo amžių (24
metai!) Kanų kino festivalyje jau pristatė savo trečią juostą pavadinimu „Bet
kokiu atveju Lorens“ (kai kur galite
rasti kaip „Tas pats Lorencas“) (Laurence Anyways) (2012). Šią juostą
galėjote išvysti ir Lietuvoje, „Kino pavasario“ festivalyje. Na, esu X. Dolano
gerbėjas, kol kas sėkmingai seku visą jo jauną karjerą ir mėgaujuosi jo
kūriniais. Po proveržio „Aš nužudžiau savo motina“ (2009) režisierius pristatė
vykusią muzikinę dėlionę „Įsivaizduojamos meilės“ (2010), o šįkart jau
atpažįstamu, savitu stiliumi autorius kuria jau nebe taip lengvai slystantį
filmą, bet epinį pasakojimą, kurį žiūrint jaučiamas ne tik filmo gėris, bet ir
bėgantis laikas tiek filmų herojams, tiek mūsų laikrodžiuose.
Be galo ilgas filmas apie vyrą panorusį tapti moterimi. X. Dolanas
neabejotinai tampa štampiniu režisieriumi, kuris yra seksualinių mažumų ir
lytinės tapatybės oratoriumi kino forumuose. Kasmet filmų šia tema vis daugėja
ir daugėja, nuo to niekur nedingsi, matyt, to reikalauja pats laikmetis ir X.
Dolan puikiai telpa į šiuos rėmus. Jei pirmame filme jis bylinėjo sūnaus gėjaus
ir motinos santykius, antrame seksualinius poligaminius svingavimus tarp
įvairių lyčių, tai „Bet kokiu atveju Lorens“ svarsto vyro tapatybės klausimą ir
tapatybės metamorfozes.
Kai kurie šį režisieriaus filmą laiko pačiu geriausiu, o kai kurie nusivylę
tvirtina, kad pagaliau jaunasis azartininkas prisižaidė ir sukūrė siužeto linijos
nesuvaldytą filmą. Man asmeniškai, filmas išties buvo gan tirštas, jau po geros
valandos atsitokėjau ir pažiūrėjau, kad pažiūrėjau tik trečdalį juostos, o jame
jau buvo įvykę tiek, kad užtektų vienam rimtam filmui! Uždelsto veikimo bomba
tiksėjo toliau ir ėmė, tiesą sakant, truputį velti. Norėta aprėpti vyro tapatybės
pokyčius per vieną dešimtmetį, bet pirmoji filmo pusė tapo ilga, o kitų metų
perbėgimams liko mažai laiko, tie išsiskyrimai ir susitikimai tapo tokie
išskydę, nesurišti. Nepaisant netobulo linijinio laiko bėgimo, pati drama visgi
Dolanui pavyko. Draskymasis, širdgėla, susipriešinimas, nesuderinamumai – štai tikrasis
šio filmo kokteilis!
Sunkiai įsivaizduojama realybė paversta pakankamai įtikinama. Vyras nori
tapti moterimi, bet nenori prarasti mylimosios. Kas tai? Nauja meilės forma,
kuri neturi pavadinimo? Transeksualas ir jo mylimoji? Žinoma, bene sunkiausia,
bent jau iš filmo, buvo transeksualo gyvenimo draugei, kuri niekaip
neapsisprendžia, kaip gyventi yra geriau. Trauka ir stūma veikia vienu metu ir
tai tikriausiai blogiausia, kas gali nutikti žmonėms, nes tada vidinis ir
išorinis konfliktas neišvengiamas.
Filmas taip pat mus įveda į tokias temas kaip žmogaus tapatybė ir darbo
santykiai, personažas netenka darbo dėl savo tapatybės, - kaina ne itin maloni.
Ypatingai tai, kad tai 1990-ųjų Prancūzija, dar ne tokia laisva seksualiniai
įvairovei, ypatingai jei herojus yra pedagogas, - vienas jautriausių ir
lengviausiai kritikuojamų ir laisves varžomų darbdavių kategorijoje.
Šįkart Dolanas norėjo ypatingai daug atsikąsti, kai kas, manau, ne itin
pavyko, bet filmą laikau vis tiek labai vykusiu, įdomiu ir verto savo žiūrovų.
Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino
filmą „Aš nužudžiau savo motiną“ (J'ai tué ma mère) (2009 m.). Jau esu seniau pristatęs Xavier Dolan filmą „Įsivaizduojamos
meilės“ (2010 m.), pamatęs antrąjį filmą, galiu jau drąsiai pasakyti, kad
galėčiau atpažinti X. Dolano režisūrinį braižą, kadangi tik jis kuria sau
būdingu stiliumi – mažos erdvės, vengiama masinių scenų, gamtos motyvas,
sulėtintos ir ištęstos scenos su melancholišku garso takeliu, rudens dvelksmai,
bėgimo motyvas, homoseksualumo propagavimas ir kiti dalykai, kurie sudaro
visumos pasaulį, kuris išskiria Xavier Dolaną iš kitų ne tik prancūzų, bet ir
pasaulio režisierių. Filmas buvo labai gerai sutiktas kino kritikų, o ir Kanų
kino festivalyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo.
Jeigu „Įsivaizduojamos meilės“ labiau išsiskiria savo
galantiškumu ir estetiškumu, tai „Aš nužudžiau savo motiną“, mano galva, labiau
akcentuoja sutrūkinėjusį dvasinį ryšį, kuris taip dažnai kyla šeimose, kai skirtingos
kartos nesusikalba ir kyla begalės konfliktų. Siužeto epicentre – motinos ir
sūnaus santykiai, kurie man dvelkia režisieriaus autobiografiniais motyvais. Yra
begalės filmų apie motinas ir dukras, tačiau labai mažai tokių filmų, kurie kalbėtų
apie motinos ir sūnaus gyvenimą kartu. Taip, filme daug kivirčo scenų, kurios
netgi laikui bėgant pereina į monotoniją, kasdienybės polėkį. Motina negirdi
sūnaus, o sūnus negirdi motinos – skirtingos sielos ir pasauliai turi grumtis,
kad galėtų lygiaverčiai egzistuoti po vienu stogu, tačiau pagrindinis herojus
Hubertas nėra pilnametis, o jo laisvės sparnai ir kūrybinės ambicijos jau dairosi
tolių, tačiau nesutarimai su motina veda iš proto ir, rodos, kad jis tuoj kažką
blogo padarys savo motinai...
Labai patiko, kad motinos ir sūnaus santykių bylinėjimą neužgožė
Huberto homoseksualiniai santykiai, mat šis turi vaikiną, pas kurį leidžia
laiką ir mato, kad jo motina visai kitokia, kad jo vaikino santykiai su ja
visai kitokie, tada jis supranta, kad kažkas su juo ir jo motina negerai. Džiugu,
kad režisierius susilaikė nuklimpti į banalybes ir imti nagrinėti
homoseksualizmo peripetijas su tėvais, ką mėgsta daryti panašaus pobūdžio
prancūzų filmai, vis dėl to filme užčiuopiama didžioji problema ne tapatybės
klausimai, bet pamesto sakralaus ryšio su gimdytoja faktas, kuris skaudina ir
žeidžia herojus, nes šie neberanda giluminio ir archajinio kraujo ryšio, kuris
turėtų būti elementarus ir atviras, tačiau toks nėra. Motiną skaudina ne tai,
kad jo sūnus gėjus, bet dėl to, kad ji tai turi sužinoti iš svetimų žmonių, jos
sūnus jai nebepasakoja, nebeatsiveria kaip kadaise, kai būdavo mažas. Iš esmės
tai virsmo pasaulis, arba kaip pasakytų Remarkas, „leiskit jūsų vaikams
atkeršyti, kad juos pagimdėte“, tai motinos nenoras suprasti, kad jos sūnus jau
užaugęs ir yra ant brandos slenksčio, jai sūnus tebėra toks pat, koks buvo
vaikystėje, tačiau realybė sudaužo motiniškas iliuzijas. Iš esmės tai
ilgesingas, bet kartu ir pakankamai stilingai kondensuotas pasakojimas apie
tai, kad niekas mums nepriklauso, nei mūsų vaikai, nei tėvai, mes tik sau
tegalime priklausyti, bet kartu paaiškėja, kad mes vieni be kitų taip pat
nepajėgiame egzistuoti, tad vienintelė išeitis yra surasti balansą ir priimti
besikeičiantį gyvenimą.
„Aš nužudžiau savo motiną“ – tai metaforinis pavadinimas,
kuris iš tikrųjų sunaikiną senąjį sūnaus ir motinos ryšio modelį, perkanda
bambagyslę tam, kad ryšys atgimtų brandesnis, platesnis ir supratingesnis,
paremtas vieno kito supratimu, o ne egoistiška paskata.
-Mama, o ką tu darytum, jei aš šiandien pat numirčiau?
-Numirčiau rytoj.
Džiaugiuosi, kad „Tolerantiško jaunimo asociacija“
2012 gegužės 4 dieną savo būstinėje
surengė būtent šio filmo seansą, kurio metu galėjo pamatyti visi, kas netingėjo
ir norėjo. Na, o jeigu jus netyčia susidomėjote ir parsisiųsite filmo
originalą, kaip visada galite kreiptis į mane ir gauti lietuviškus subtitrus.
Mano įvertinimas: 8/10 Kritikų vidurkis: 83/100 IMDb: 7.5
