Filmas: "Metai buvo sunkūs" / "Une année difficile"

 Sveiki,

 

Su metais imu vertinti komedijas kaip kino žanrą! Anksčiau galvodavau, jog tamsios, niūrios ir sudėtingos dramos yra geriausia, ką galima pasirinkti Kino pavasaryje, tačiau pastebiu, jog taip nebemanau. Sėdėdamas kino salėje ir žiūrėdamas naujausią prancūzų režisierių Éric Toledano ir     Olivier Nakache komediją „Metai buvo sunkūs“ (pranc. Une année difficile) (2023) pagavau save vėl besijuokiantį iš prancūziškų juokingų situacijų. Bet visgi pridursiu, jog kaskart susierzinu, kai kur nors pamatau tų pačių režisierių be proto populiarų filmą „Neliečiamieji“, kuris man pernelyg holivudinis ir banalus, tačiau prieš daugel metų tapęs Kino pavasario metų žiūroviškiausiu filmu.

 

Visgi „Metai buvo sunkūs“ visais atžvilgiais įdomesnis ir aktualesnis. Tikriausiai daug kas domisi ir galėtų išdėstyti argumentus vienokiu ar kitokiu klausimu dėl klimato kaitos, tačiau vis daugiau ir daugiau vakariečių pametę galvas dėl šio reikalo ne tik atsisako susiveržti vartotojo diržą, bet ir plačiai bei agresyviai protestuoja. Kitaip sakant, jeigu žmogui gerai praskalautos smegenys, klimato kaitos judėjimas ir idėjos gali tapti galinga politine jėga. Ir agresyvi jėga. Ten, kur norima gerų pokyčių, visada atsiranda, kas geba geras idėjas paversti savo interesų ginklu ir kurstyti nesantaiką. Juk į valdžią anuomet atėję bolševikai su socialistinėmis gražiomis idėjomis irgi norėjo gero, tačiau kažkas pasinaudojo tomis idėjomis pasistatyti visiškai kitokią imperiją. Neretai susimąstydavau, jog po šia iš pažiūros lengvoka prancūzų komedija visgi keliamos nevienareikšmiškos idėjos apie protestuotojų etiką, viešą smurtą ir tariamus bei galimus galios demonstravimo variantus. Du prasilošę draugeliai (Albertas ir Bruno) prisiplaka prie klimato kaitos aktyvistų, siekdami sau naudos, ir tampa dar aršesni to judėjimo šalininkai, nors jiems nerūpi nei vegetarų pozicija, nei tuo labiau tikrieji šio judėjimo principai. Jie tiesiog linksminasi iš to, ką daro, nes tai jiems naudinga.

 

Nesakau, kad žaliasis radikalusis judėjimas ir protestai panašūs į performansus yra blogi, tačiau jau dabar net mūsų mokyklas drebina bauginančios žinios, ši problema itin braunasi į švietimą ir yra dažniausiai mitologizuojama statistikos skaičiais. Statistika, juk žinia, yra sąmokslo teorijos prostitutė, ji labai greitai pažeria nepamatuotų skaičių ir gąsdina, gąsdina, todėl natūralu, jog ir šiame filme gan kritiškai galima įžvelgti ne tik vartotojų savanaudiškumą, bet ir pačių protestuotojų klimatologines žinias, kurias, kaip žinia, negalime niekaip patikrinti, tik tikėti  kažkieno pateiktais skaičiais. Gal tiesa iš tikrųjų randasi kur nors per vidurį?

 

Visgi filmo klimato kaitos radikalusis judėjimas tėra tik svogūno lukštas, filmas iš tikrųjų tik naudojasi aktualijomis tarsi nuotaka, kuri matuojasi vestuvinę suknelę, bet tekėti nesiruošia. Visgi filmo didysis vyksmas yra komiškas nevykėlių lošėjų gebėjimas įsitvirtinti tam tikroje sektą primenančioje komunoje, laviruoti savo kėslus su grupės interesais ir iš to komiškai dar išlošti. Filmas linksmas, dinamiškas, jame skamba puikių garso takelių, kurie brėžia paryžietiškas nūdienos spalvas, bet ir primena kai kada XX a. vidurio romantiškus bučinius ant Senos upės tiltų. Filme pasirodo šių dienų tikrosios prancūzų kino žvaigždės, sukūrusios ne vieną įsimintiną vaidmenį, tad dažnas iš jų vėl juos atpažins.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Toks gyvenimas!" / "Le sens de la fête" / "C'est La Vie"

Sveiki,

Prancūzų kinas visada traukia dėmesį, dažniausiai pateisina lūkesčius. Štai kažkada Lietuvoje tapęs dideliu hitu filmas „Neliečiamieji“ manęs nesužavėjo, tiesą sakant, priminė holivudine maniera istoriją, perteikta prancūziškoje kultūroje – ką norite, tą sakykite, ir iki šiol labai kritiškai priimu šį filmą. Tų pačių režisierių naujausias darbas pavadinimu „Toks gyvenimas!“ (pranc. C‘est la Vie) (2017) turi net keletą pavadinimo variantų, nepatiko vien jau dėl nuvalkioto pavadinimo, tačiau labai mėgstu prancūziškas komedijas, tad suteikiau dar vieną progą.

Iš esmės filmas, kaip ir „Neliečiamieji“ atitinka to lengvo turinio ir jau kažkur matytų siužetinių apmatų istoriją, kuri tinka masiniam ir neišrankiam žiūrovui, bet nepilna koja iš dalies patenkina ir užgrūdintus kino gurmanus. Tokio tipažo „fifti-fifti“ paskutiniu metu ypač populiarūs Lietuvoje. Lyg ir nenuprotina mąstančiojo, bet ir nesmurgdo ir atlėpusio seiliaus. Toks filmas tiks pavargėliams, nors gana skeptiškai žiūrėjau pirmąjį pusvalandį, nes jame rodėsi pernelyg daug chaosinio efekto, kurį kelia vestuvių ruošėjų aplinka ir nuolatiniai plepalai ir tauškai (labai plepus filmas!), tačiau tai yra dalis šurmulingojo efekto, kurį kuria nuolatinė įtampa ir daug susikertančių konfliktinių situacijų koliažas.

Iš vienos pusės viskas gerai, iš kitos lyg erzina, nes pamažu tampa aišku, kad vestuvėse bus krachas. Galiausiai scenarijus ima pulsuoti ir atsiranda kitų spalvų, gyvenimiškos patirties, išminties tonacijų, absurdo ir iš visų šių komponentų susideda gana neprastas optimistinių nuotaikų filmas, kurį sužiūrės daugelis tikrai neprastai, o jeigu dar buvote (esate?) pametę galvas dėl „Neliečiamųjų“, tai tikriausiai šį filmą pravartu pamatyti ir be jokios ypatingos progos.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 7.0

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neliečiamieji" / "Intouchables" / "Untoucheble"

Sveiki,

Na, pagaliau ir aš pažiūrėjau visų taip liaupsintą filmą „Neliečiamieji“ (Intouchables / Untoucheble) (2011 m.), kuris buvo pasirodęs „Kino pavasaryje“ ir sulaukė didžiausio žiūrovo dėmesio ir jis buvo išrinktas žiūrovų labiausiai patikęs filmas, aplenkė tokius filmus kaip „Gėda“ ir „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Priminsiu, kad pernai šį titulą šiame mums svarbiame festivalyje iškovojo juosta „Moteris, kuri dainuoja“. Visada įdomu žiūrėti tai, ką žmonės vertina ir žiūri. Buvo šiek tiek keista, kad šis filmas buvo išrinktas būtent šių metų festivalio favoritu, nes jį vertinu gana prieštaringai, iš to, ką buvau matęs, savo simpatijas atidaviau „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“.

Filmas nėra blogas, jis man netgi labai patiko, bet jo vertinimą, kaip daugelis nors šiek tiek mąstančių būtybių susidurs, paskirstyti labai sudėtinga. Būta ir tokių žmonių, kurie šiuo filmu visiškai nusivylė, nes tikėjosi kai ko kito. Matot, per humoro prizmę kalbėti apie gyvenimo tragedijas yra labai sudėtinga. Rodos, prancūzų humoras yra vienas subtiliausių ir tikriausiai tinkamiausių pasaulyje išreikšti šiam „būviui“, tačiau... Pati filmo idėja man pasirodė labai holivudiška – neįgalus pagyvenęs vyriokas sutinka neišsilavinusį ir netašytą vyruką, kuris praskaidrina jo dienas savo šiuolaikiška pasaulėžiūra, nutrūktgalviškumu. Argi Jums nedvelkia Holivudu? Pakalbėkime apie sudėtingus dalykus linksmai, pasijuokime... Šiek tiek iš esmės banalina pats žanras – komedija. Komedija visada tikriausiai ir liks pramoginio kino ložėje, nors esama išties subtilių ir tiesiog įspūdingų prancūzų komedijų, kurių iš tolo tam nepriskirsi, bet „Neliečiamieji“ tikrai nemenkai „pasūdė“ populiariojo humoro, kuris šiek tiek nubloškė į „Rožinės panteros“ laikus. Patys personažai irgi šabloniški (nepaisant „skaudžių“ aplinkybių) – tipinė komedijinė pora – išsilavinęs ir vidurinę baigęs vyrukas, senukas ir jaunuolis, subtilumas ir grubumas... Nuotykiai, raiška, operatoriaus darbas – jau labai priartėję prie holivudinio filmo. Holivudinis – tai jokiu būdu ne prasto kino štampas, tačiau tai menkina kino išskirtinumą ir originalumą, kurį bando kai kas įrodyti.

Kai kas filmą lygina su kitu prancūzų filmu „Skafandras ir drugelis“ (2007 m.), bei ispanų juosta „Jūros gelmėse“ (2004 m.) bei kitais neįgalumą, bet toli gražu ne gyvenimo pabaigą, nagrinėjančiais filmais, tačiau noriu pabrėžti, kad šie filmai visai kito diapazono – jie priklauso dramos žanrui ir vertinami pagal dramos principus. Jie man asmeniškai yra kur kas subtilesni ir jautresni už „Neliečiamuosius‘, nes pats grynas dramos žanras man yra aukščiausia kino praba, jeigu galima taip išsireikšti. Na, o „Neliečiamieji“, visai nenuostabu, kad sužavėjo daugelį žiūrovų, užkariavo simpatijas – tai tikrai neprasta komedija, turinti savų spalvų ir savų prancūziškų aromatų, tačiau iki tikrojo prancūzų šedevro man pasirodė dar toloka... Kad ir kaip ten bebūtų, geriau 100 kartų pamatyti šį filmą, nei 50 kartų tą patį „Amerikietišką pyragą“.

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 8.6

Jūsų Maištinga Siela,