Filmas: "Metai buvo sunkūs" / "Une année difficile"

 Sveiki,

 

Su metais imu vertinti komedijas kaip kino žanrą! Anksčiau galvodavau, jog tamsios, niūrios ir sudėtingos dramos yra geriausia, ką galima pasirinkti Kino pavasaryje, tačiau pastebiu, jog taip nebemanau. Sėdėdamas kino salėje ir žiūrėdamas naujausią prancūzų režisierių Éric Toledano ir     Olivier Nakache komediją „Metai buvo sunkūs“ (pranc. Une année difficile) (2023) pagavau save vėl besijuokiantį iš prancūziškų juokingų situacijų. Bet visgi pridursiu, jog kaskart susierzinu, kai kur nors pamatau tų pačių režisierių be proto populiarų filmą „Neliečiamieji“, kuris man pernelyg holivudinis ir banalus, tačiau prieš daugel metų tapęs Kino pavasario metų žiūroviškiausiu filmu.

 

Visgi „Metai buvo sunkūs“ visais atžvilgiais įdomesnis ir aktualesnis. Tikriausiai daug kas domisi ir galėtų išdėstyti argumentus vienokiu ar kitokiu klausimu dėl klimato kaitos, tačiau vis daugiau ir daugiau vakariečių pametę galvas dėl šio reikalo ne tik atsisako susiveržti vartotojo diržą, bet ir plačiai bei agresyviai protestuoja. Kitaip sakant, jeigu žmogui gerai praskalautos smegenys, klimato kaitos judėjimas ir idėjos gali tapti galinga politine jėga. Ir agresyvi jėga. Ten, kur norima gerų pokyčių, visada atsiranda, kas geba geras idėjas paversti savo interesų ginklu ir kurstyti nesantaiką. Juk į valdžią anuomet atėję bolševikai su socialistinėmis gražiomis idėjomis irgi norėjo gero, tačiau kažkas pasinaudojo tomis idėjomis pasistatyti visiškai kitokią imperiją. Neretai susimąstydavau, jog po šia iš pažiūros lengvoka prancūzų komedija visgi keliamos nevienareikšmiškos idėjos apie protestuotojų etiką, viešą smurtą ir tariamus bei galimus galios demonstravimo variantus. Du prasilošę draugeliai (Albertas ir Bruno) prisiplaka prie klimato kaitos aktyvistų, siekdami sau naudos, ir tampa dar aršesni to judėjimo šalininkai, nors jiems nerūpi nei vegetarų pozicija, nei tuo labiau tikrieji šio judėjimo principai. Jie tiesiog linksminasi iš to, ką daro, nes tai jiems naudinga.

 

Nesakau, kad žaliasis radikalusis judėjimas ir protestai panašūs į performansus yra blogi, tačiau jau dabar net mūsų mokyklas drebina bauginančios žinios, ši problema itin braunasi į švietimą ir yra dažniausiai mitologizuojama statistikos skaičiais. Statistika, juk žinia, yra sąmokslo teorijos prostitutė, ji labai greitai pažeria nepamatuotų skaičių ir gąsdina, gąsdina, todėl natūralu, jog ir šiame filme gan kritiškai galima įžvelgti ne tik vartotojų savanaudiškumą, bet ir pačių protestuotojų klimatologines žinias, kurias, kaip žinia, negalime niekaip patikrinti, tik tikėti  kažkieno pateiktais skaičiais. Gal tiesa iš tikrųjų randasi kur nors per vidurį?

 

Visgi filmo klimato kaitos radikalusis judėjimas tėra tik svogūno lukštas, filmas iš tikrųjų tik naudojasi aktualijomis tarsi nuotaka, kuri matuojasi vestuvinę suknelę, bet tekėti nesiruošia. Visgi filmo didysis vyksmas yra komiškas nevykėlių lošėjų gebėjimas įsitvirtinti tam tikroje sektą primenančioje komunoje, laviruoti savo kėslus su grupės interesais ir iš to komiškai dar išlošti. Filmas linksmas, dinamiškas, jame skamba puikių garso takelių, kurie brėžia paryžietiškas nūdienos spalvas, bet ir primena kai kada XX a. vidurio romantiškus bučinius ant Senos upės tiltų. Filme pasirodo šių dienų tikrosios prancūzų kino žvaigždės, sukūrusios ne vieną įsimintiną vaidmenį, tad dažnas iš jų vėl juos atpažins.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Apkabink mane stipriau" / "Serre moi fort"

 

Sveiki,

Prancūzų režisierius Mathieu Amalric man labiau pažįstamas kaip aktorius, tačiau jis plėtoja savo kūrybiškumą ir kaip režisierius. Jo europietiško sukirpimo drama „Apkabink mane stipriau“ (pranc. Serre moi fort) (2021) patraukė Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps pasirodymu. Pastaroji man iškilo per pastaruosius penkerius metus kaip viena ryškiausių Europos aktorių, kuri geba kurti subtilius ir sudėtingus vaidmenis, vaidinti prancūzų, vokiečių, britų ir amerikiečių juostose, kas rodo jos universalumą ne tik kaip aktorinės meistrystės, bet ir įspūdingą internacionalinę patirtį, tad buvo smalsu sužinoti dar kokį vieną netikėtą aktorės aspektą.

Buvau nusiteikęs išties rimtam ir įtraukiam europietiškam filmui, po kurio palieka daugiau klausimų, nei atsakymų, tačiau šįkart teko nusivilti. Filmas prasideda pagrindinės veikėjos Klarisės apsisprendimu palikti šeimą ir patraukti greitkeliu link jūros. Atrodo, jog moteris be priežasties nusprendė pasitraukti, tačiau netrukus kelionėje prasideda ištisas įvairių nuotrupų ir laikų koliažas, kuris „sudursto“ moters sielvarto atvaizdą. Išvarpyti fragmentai žiūrovui jungiasi pamažu į gyvenimą, kol sužinome, kas iš tikrųjų įvyko Klarisės gyvenime.

Režisierius tai stengiasi padaryti naudodamas jau išmėgintą indukcinį pasakojimo būdą. Pamažu be intrigos pasakojimas leidžia stambiu planu stebėti Klarisą, pamažu susimaišę pasakojimo laikai įveda chaosą, iš kurio susidėlioja tam tikras aiškumas. Režisierius bando tą atlikti labai jautriai, iš nuotrupų augindamas įtampą. Vienu žvilgsniu, atrodo, jog jam pavyko, tačiau taip nuobodžiai sužiūrėjau filmą, kad tenka prisipažinti, jog teko ir pasikankinti, nes norėjau, kad kuo greičiau baigtųsi. Subtilūs besijungiantys fragmentai erzino, istorija primityvoka ir tik toji akimirka kalnuose, kaip Klarisa bėga prie iš po žiemos atrastų palaikų, yra išties verta dėmesio, o visa kita – kaip paauglė bando groti pianinu, kaip plėšomi dienoraščiai, kaip seksualus tėvas su dviem likusiais neva vaikais bando susidoroti – yra taip prėska ir neįdomu, kad tiesiog lenkia galvą prie pagalvės. Visgi filmą labai aukštai įvertino kritikai, aktorė buvo nominuota prancūzų „Cezariui“, tačiau šįkart likau kaip žiūrovas, kuris tikėjosi kino patirties, o liko už borto.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Metalo garsas" / "Sound of Metal"

 Sveiki skaitytojai,

Vakarykštė naktis pagaliau atskleidė, kas pelnė „Oskarus“. Tiesą sakant, su metais šie apdovanojimai tampa nuobodūs, nebeįdomūs, o prognozės jau žinomos iš anksto, jeigu matėte bent didžiąją dalį filmų iki pačios įteikimo ceremonijos. Juolab kad šiemet iš vasario mėnesio dėl pandemijos ceremonija nukelta į balandžio pabaigą, tai laiko sužiūrėti filmus yra...

Iš aštuonių „Oskarui“ nominuotų metų geriausių filmų kategorijoje šeštuoju mano matytu filmu tapo Darius Marder režisuota drama „Metalo garsas“ (angl. Sound of Metal) (2019). Muzikinio pobūdžio dramoje pasakojama apie sunkiojo punk roko muzikantą Rubeną, kuris vieną dieną koncertuodamas su savo drauge Lou ima ir praranda visiškai klausą. Dirbdamas didžiuliame triukšme ir keturis metus narkotikų nevartojantis atlikėjas netrukus patenka į kurčiųjų pasaulį, kuris apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Jis apsistoja kurčiųjų ir priklausomybę turinčių bendruomenėje, pramoksta gestų kalbos, pamažu jo gyvenimas vėl stojasi ant kojų, tačiau jam to negana, jis pasidaro klausos implanto operaciją, manydamas, kad šitaip vėl pradėdamas girdėti pasaulį, o jo gyvenimas pamažu sugrįš į vėžias...

Filmas iš tikrųjų gerai pastatytas ir gerai režisuotas. Įvardyčiau du esminius aspektus: nebanalią istorijos atskleidimo darną ir, žinoma, pagrindinį aktorių Riz Ahmed, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, tačiau teko nusileisti Anthony Hopkinsui už „Tėvo“ vaidmenį. Atrodo, šiame filme lyg ir nieko nebūtų tokio, ko nebūtume regėję: pašėlęs vyrukas netenka savo gyvenimo dovanos (klausos), bando gyventi naują gyvenimą, bando vėl sugrįžti į gyvenimą, tačiau režisieriui pavyko užčiuopti esminius žmogiškuosius faktorius, kurie kažin kaip neatrodo kaip dirbtinai integruotos holivudinės viltingos ir gerų pasirinkimų kupinos pamokėlės žiūrovui pamokyti. Režisieriui pavyksta išvengti moralizavimo ir per pagrindinį veikėją vystyti dvikryptį laisvo žmogaus pasirinkimą su menkais gyvenimo džiaugsmais ir nuopuoliais. Mes neturime didvyrių, neatsiranda žmogus-gelbėtojas, viską lemia iš dalies pats Rubenas. Pamažu su sudėtingais asmeniniais įvykiais plečiasi veikėjo gyvenimiška patirtis, kuri pertransformuoja jo vertybių pasaulį ir galutinai pakeičia patį Rubeną.

Filmas apie sudėtingus gyvenimo sprendimus, kai atsiduri ties išsekimo riba. Kai visi bijome daryti esminius gyvenimo pokyčius, nes niekada, atrodo, iki tol gyvenime nesisekė taip gerai, kaip dabar. Man šis filmas labiau apie virsmą, likimo smūgių priėmimą ir tam tikrą vidinį veikėjo sąmonės ir gyvenimo vertinimo pokytį. Šiaip stiprokas filmas, orientuotas į vidines veikėjo transformacijas per praradimus ir atradimus su sudėtingu pagrindiniu vaidmeniu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"

Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Venera kailiuose" / "La Vénus à la fourrure" / "Venus in Fur"

Sveiki, kino žiūrovai,

Drąsiai galiu sakyti, kad vieni iš šių metų buvo man, kaip kino žiūrovui, režisieriaus Roman Polanski kino metai. Pamačiau daugiau nei penkis jo filmus iš labai skirtingų jo kaip kino kūrėjo epochų. Vienas naujausių jo filmų yra „Venera kailiuose“ (pranc. La Venus a la fourrure) (2013). Tai labai skirtingas filmas nuo likusių jo sukurtų filmų. Aišku, paskutinieji Polanskio darbai yra teatralizuoti, mažos erdvės, sutelktas didelis emocinis ir psichologinis tarpusavio personažų tankis, todėl darbai atrodo įtempti, evoliucionuojantis ir sproginėjantys čia pat. Panašiai kaip ir jo filme „Kivirčas“ (2011), taip ir „Venera kailiuose“, viskas vyksta čia ir dabar, viskas teatralizuota ir kartu be galo plastiška, kad dingsta riba tarp pjesės ir įvykio.

Įdomi fetišistinė tema, kurią, manau, su mielu noru pažiūrės ne tik sadomazochistiniams sekso žaidimams prijaučiantys žiūrovai, bet ir tikrieji kino gurmanai, manau, kad neprastai filmą galėtų pažiūrėti ir apskritai komercinio kino žiūrovas, tik jam bus šiek tiek keista tema, filmo pjesės pateikimas kine. Tiesą sakant, Polanskis vėl glumina, gundo, flirtuoja su žiūrovu ir leidžia flirtuoti kino aktoriams. Tai po gana ilgos pertraukos režisierius sugrįžo į frankofoniškąjį kiną, gal iš dalies ir dėl to, kad jam uždrausta grįžti į JAV, nes yra kaltinamas savo dukters išnaudojimu. Tuo Polankis tampa tik dar įdomesnis.

Įdomi psichologizuota psichologinių traumų tema, priklausomybės tarnystei, kaip saugumo jausmo moduliacijos ir žinoma visa vizualizacija – teatras kine, atmosfera, įtampa, lėbavimas tarp tikrovės, pjesės ir aktorių jausenų, kurias labai įdomiai, spalvingai, charakteringai išreiškia prancūzų aktoriai Emmanuele Seigner ir Mathie Amalric. Tie, kurie nors kiek viena akimi seka ar daugiau žiūri prancūzišką kiną, manau, turėtų prisiminti šiuos aktorius.

Šiaip tikrai labai įdomiai pažiūrėjau, pajutau tai, ko norisi iš kino – provokacijos, intelektualaus flirto, įdomių režisūrinių sprendimų, formos, aktorinės meistrystės. Kaip filmą žiūri maskulinistai, aš nežinau, bet radikaliausios feministės, manau, turėtų po filmo ploti katučiu. Aš plojau ne dėl to, kad vyras kone paliko ant baslio, bet dėl paties filmo stiprybės ir galybės paveikti žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Viešbutis "Didysis Budapeštas" / "The Grand Budapest Hotel"

Sveiki, kino gerbėjai,

Iš filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (angl. The Grand Budapest Hotel) (2014) tikėjaus labai daug. Prieš keletą metų matyta Wes Anderson kino juosta „Mėnesienos karalystė“ padarė tikrai gerą įspūdį, kad net norėjosi iš šio filmo dar aukštesnės kartelės, tačiau režisierius kuria jam įprasta maniera ir nebesistengia kažkuo itin nustebinti.

Wes Anderson iš esmės remiasi rašytojo Stefan Zweig knyga ir pasakoja istoriją, kuri vyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kas jau kas, bet W. Adreson turi savo stilių, unikalų, maskaradinį, spalvingą ir šmaikštų. Jeigu filmą vertinti kaip komedijos žanrą – tai jis tikrai puikus ir unikalus, personažai hiperbolizuoti, rafinuotai šmaikštūs, net primenantys „Rožinės panteros“ pagrindinį personažą. Režisierius išties smaginasi viską šaržuodamas, spalvindamas ir margindamas daro, tai tikriausiai ir yra viso filmo perliukas. Čia humoras tampa neadekvačiai kitoks, savitas, unikalus, nebanalus, kitokios formos, o kurti komedijas kitokios formos, pritraukti ir sudominti – tai išties unikalus dalykas, tai rodo ir savitą W. Adreson pasaulio matymą.

Sunkiai kur pamatysime tiek daug puikių aktorių viename filme. Toks jausmas, kad režisieriui pavyko sukviesti vienus žinomiausių šių dienų aktorius, betrūko tik pačios Meryl Streep! Tokie žinomi aktoriai kaip Edvard Norton, William Defoe, Adrien Brody, Jude Law, Saorse Ronan, Tilda Swinton, Bill Murray ir, o dievai, gal ir nebevardinsiu, nes tikra aktorių antologiada, sutiko suvaidinti kad ir nedidelį lopinėlį vaidmens, bet vis tiek sutiko! Kitą vertus, nėra mažų vaidmenų, yra tik prastų aktorių. Daugelis aktorių buvo pasirodę ir filme „Mėnesienos karalystė“. Šįkart pagrindinės vadžios buvo patikėtos Ralph Fiennes, kuris man padarė neįtikėtiną įspūdį! Visada šį aktorių esu įpratęs matyti rimtą, susikaupusį, sudėtingo amplua vaidmenyse ir tikėtis, kad jis vieną dieną atliks komišką vaidmenį buvo tolygu laukti, kol kiaulės pradės skraidyti...

Aktoriai ir filmo režisierius per pristatymą.

O šiaip filmas tikrai geras, spalvingas, nors tenka pripažinti, kad režisieriui manęs nustebinti, priblokšti nebepavyko, netgi tikėjausi kažkokio pasakiško, didingo iš paties viešbučio vaizdo, būta prie to eita, tačiau, matyt, siužetas neleido išpūsti pernelyg didelio burbulo. Rekomenduoju kinomanams ir ne tik. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela