Filmas: "Amžinieji" / "Eternals"

Sveiki,

Tikriausiai daug kas laukė Marvel vieno įspūdingiausių kino žadėtų projektų „Amžinieji“ (angl. Eternals) (2021), kurį režisavo „Klajoklių žemės“ režisierė Chloe Zhao. „Amžinieji“ – tai dar vienas Marvel komiksų visatos filmas, kuris pasakoja apie pirmuosius Žemės planetoje nusileidusius dievus prieš 5000 tūkstančius metų, kurie visatos valdovo paliepimu turėjo žmones apsaugoti nuo tuo metu žemėje gyvenančių pabaisų Deviantų, tačiau negalėjo kištis į pačių žmonių evoliucijos klausimus ir jų lėtą technologijų vystymąsi. Filmui panaudotos įvairių kultūrų žinomiausi dievai, kuriuos garsūs Holivudo aktoriai ir perteikė: Angelina Jolie (Thena), Salma Hayek (Ajak), Gemma Chan (Sersi), Richard Madden (Ikaris), Kumail Nanjiani (Kingo), Lia McHugh (Sprite), Brian Tyree Henry (Phastos), Barry Keoghan (Druig) bei daktaro Streindžo kolega Don Lee (Gilgamesh).

Pustrečios valandos filme pagrindinė gėrio ir blogio kova vaizduojama ganėtinai primityviai. Nuo pat pradžių aišku, kad tie Amžinieji jokie amžinieji, o tiesiog mirtingi didvyriai, ilgus šimtmečius slapstęsi po savo sukurtomis Žemėje tapatybėmis. Filmas įsibėgėja gana lėtai, o pasakojimo struktūrą, kurios šiais Marvel laikais norėtųsi kuo įmantresnės ir sudėtingesnės, šįkart, sakyčiau, apsiriboja gana skystokai, pagal visus Marvel komiksų štampus t. y., Amžinieji savo būryje, kad ir kokie atrodytų vienas kitam draugiški, visgi yra slaptų sąjungų, meilės ir pavydo trikampių, kurie galiausiai išaiškėja, kai tenka suremti pečius prieš blogį. Tai klasika, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui, pavyzdžiui, man toks naratyvas tampa tiesiog... per paprastas ir primityvus.

Nuo pat pirmųjų kovos epizodų, kada Amžinieji nusileidžia į Žemę, tampa aišku, jog žiūrime nepagerintą ir ne paturbintą pasakojimą, o absoliučiai pagal klasikinius standartus susuktą lėtokų apsukų plokščią istoriją, prisodrintą klaikiai nudėvėtų primityvių dialogų ir netikroviškų, komiškai teatralizuotų vaidybos elementų. Manau, aktoriai čia nieko dėti, tiesiog toks Marvel stilius, kuris metai iš metų kai ką gali nuvilti. Visgi tokiais atvejais einame į tokį filmą dėl nuotykių, aštraus fantastinio siužeto su stebuklingais kompiuteriniais grafikos efektais, tačiau manoji akis tikriausiai jau bus pernelyg nugludinta ir išlepinta tų specialiųjų efektų, nes nieko naujo ar įspūdingo, ko nebūčiau matęs, šiame filme nepamačiau.

Visgi apibendrinant filmą reiktų pasakyti, kad jis drungnas tarpinis Marvel projektas ir toli gražu ne pats geriausias, nes jame stokojami įdomesni siužetiniai vingiai, bandymai individualizuoti kai kuriuos veikėjus tapo tik dar viena Marvel štampų kalve. Kitą vertus suprantu pačią režisierę, nes sukurti neštampinį Marvel filmą būtų spjūvis tikriesiems Marvel žiūrovams, kuriems istorijas daugiau ar mažiau reikia pateikti Marvel filmų klišių rėmuose, nes juk tai... užsakomasis kampanijos filmas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Metalo garsas" / "Sound of Metal"

 Sveiki skaitytojai,

Vakarykštė naktis pagaliau atskleidė, kas pelnė „Oskarus“. Tiesą sakant, su metais šie apdovanojimai tampa nuobodūs, nebeįdomūs, o prognozės jau žinomos iš anksto, jeigu matėte bent didžiąją dalį filmų iki pačios įteikimo ceremonijos. Juolab kad šiemet iš vasario mėnesio dėl pandemijos ceremonija nukelta į balandžio pabaigą, tai laiko sužiūrėti filmus yra...

Iš aštuonių „Oskarui“ nominuotų metų geriausių filmų kategorijoje šeštuoju mano matytu filmu tapo Darius Marder režisuota drama „Metalo garsas“ (angl. Sound of Metal) (2019). Muzikinio pobūdžio dramoje pasakojama apie sunkiojo punk roko muzikantą Rubeną, kuris vieną dieną koncertuodamas su savo drauge Lou ima ir praranda visiškai klausą. Dirbdamas didžiuliame triukšme ir keturis metus narkotikų nevartojantis atlikėjas netrukus patenka į kurčiųjų pasaulį, kuris apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Jis apsistoja kurčiųjų ir priklausomybę turinčių bendruomenėje, pramoksta gestų kalbos, pamažu jo gyvenimas vėl stojasi ant kojų, tačiau jam to negana, jis pasidaro klausos implanto operaciją, manydamas, kad šitaip vėl pradėdamas girdėti pasaulį, o jo gyvenimas pamažu sugrįš į vėžias...

Filmas iš tikrųjų gerai pastatytas ir gerai režisuotas. Įvardyčiau du esminius aspektus: nebanalią istorijos atskleidimo darną ir, žinoma, pagrindinį aktorių Riz Ahmed, kuris buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius, tačiau teko nusileisti Anthony Hopkinsui už „Tėvo“ vaidmenį. Atrodo, šiame filme lyg ir nieko nebūtų tokio, ko nebūtume regėję: pašėlęs vyrukas netenka savo gyvenimo dovanos (klausos), bando gyventi naują gyvenimą, bando vėl sugrįžti į gyvenimą, tačiau režisieriui pavyko užčiuopti esminius žmogiškuosius faktorius, kurie kažin kaip neatrodo kaip dirbtinai integruotos holivudinės viltingos ir gerų pasirinkimų kupinos pamokėlės žiūrovui pamokyti. Režisieriui pavyksta išvengti moralizavimo ir per pagrindinį veikėją vystyti dvikryptį laisvo žmogaus pasirinkimą su menkais gyvenimo džiaugsmais ir nuopuoliais. Mes neturime didvyrių, neatsiranda žmogus-gelbėtojas, viską lemia iš dalies pats Rubenas. Pamažu su sudėtingais asmeniniais įvykiais plečiasi veikėjo gyvenimiška patirtis, kuri pertransformuoja jo vertybių pasaulį ir galutinai pakeičia patį Rubeną.

Filmas apie sudėtingus gyvenimo sprendimus, kai atsiduri ties išsekimo riba. Kai visi bijome daryti esminius gyvenimo pokyčius, nes niekada, atrodo, iki tol gyvenime nesisekė taip gerai, kaip dabar. Man šis filmas labiau apie virsmą, likimo smūgių priėmimą ir tam tikrą vidinį veikėjo sąmonės ir gyvenimo vertinimo pokytį. Šiaip stiprokas filmas, orientuotas į vidines veikėjo transformacijas per praradimus ir atradimus su sudėtingu pagrindiniu vaidmeniu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela