Filmas: "Hamnetas" / "Hamnet"

 

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Kai pasirodė rašytojos Maggie O'Farrell romano „Hamnetas“ vertimas į lietuvių kalbą, nedelsdamas puoliau jį skaityti (nes įvertinta premijomis, nuolat aptariama), maniausi, kad patirsiu itin didelį malonumą, bet tuokart mane ištiko šioks toks nusivylimas. Knyga pasirodė pernelyg sentimentali, parašyta populiariosios literatūros klišėmis, laisvai spekuliuojant žinomais faktais apie V. Šekspyrą ir jo žmoną A. Hatheway – žodžiu, eilinis modernistinis romanas, kuris bando vėlei rekonstruoti nutildytus moterų balsus didžių vyrų istorijose. Kiek nustebau, kad „Klajoklių žemės“ režisierė Chloé Zhao ėmėsi kūrinio „Hamnetas“ (angl. Hamnet) (2025) ekranizacijos. Rizikinga? Žinoma, tačiau režisūrinė atida ir jautrumas, manau, egzotiškai kūrėjai pavyko pakylėti šią istoriją kiek kitokiu rakursu, nei rašytojai O‘Farell.

 

Filmas „Hamnetas“ pavadintas pagal Viljamo Šekspyro sūnaus vardą, kuris vos ūgtelėjęs miršta nuo tuo metu Angliją užklupusio maro. Sudėtingi santykiai su žmona ir sūnaus netekties skausmas paskatino Šekspyrą Londone parašyti kūrinį panašiu pavadinimu „Hamletas“ (vieną garsiausių Šekspyro tragedijų apie Danijos princą kerštą ir mirtį viduramžiuose). Visgi filmas (kaip ir knyga) yra ne apie Šekpsyrą, o labiau apie jo žmoną Anę (verčiama Agnesė), jos santuoką, gimdymus ir kančią bei jaudulį dėl vaikų. Siužetas bando plėtoti krikščionybei (raganų medžioklei) pavojingas Agnesės tapatybes: jos mirusi motina buvo žolininkė, todėl ji užaugusi prie pamotės ir savo tėvo nuolat gręžiojosi į mišką. Galiausiai ir pati istorija tampa mistifikuota: Agnesė gimdo miške, ten, kur tyra, o ne religijos atmiežtuose namuose. Galiausiai istorija lyg ir paaiškina Šekspyro kūrybos etapo lūžį nuo komedijos prie tragedijos – tai vienintelio sūnaus mirtis, tačiau ką jis reiškia tikrajai motinai?

 

Agnesės vaidmenį sukūrė puikaus vokalo ir nestandartinių vaidmenų aktorė Jessie Buckley ir, mano galva, vienas įdomiausių savo kartos aktorių Paul Mescal (tai priežastis, kodėl šį filmą pėdinau žiūrėti į kino teatrą). Filmas labai jausliškas, kūniškas, vietomis erotiškas, tačiau toji sentimentalumo „dozė“ tokia subalansuota, kad ji atidengia pačią gyvastį, istorijos ir epochos esmę. Tai nėra filmas apie Šekspyrą ir vyro kūrėjo kultą, ne, tai apie šeimą ir pasaulio pajautimą. Manau, režisierei kur kas labiau tinka šis žanras, nei bandymai kurti Marvel serijos filmą, nes iškart pasireiškia „minkšta“, savita, atidi ir juslinga, bet nebanaliai jausminga režisūra.

 

Įpusėjęs filmą pamaniau, kad gal pernelyg ištęstos tos motinystės, gimdymo istorijos, kuriose tiek daug skausmo, kolektyvinio moters palaikymo, po kurių eina ilgos netekties depresyvios scenos. Visgi viską atperka dvigubo „dugno“ pabaigos scena, kai Agnesė iš tikrųjų atvyksta į Londoną pamatyti vyro pastatytą „Hamletą“, tada įvyksta tai, kas svarbiausia: Agnesė iš tikrųjų ima suprasti ir atleisti vyrui, kuris turėjo savo sūnų gelbėti, su juo atsisveikinti, bet buvo užsiėmęs karjeros ir kūrybos reikalais Londone, rekonstrukcija. Ji iš tikrųjų žiūrėdama spektaklį rekonstruoja turėtą atpirkimo scenarijų, kuris padovanoja jai galimybę ne tik legendinėje pjesė atpažinti savo tikrovės nuotrupas, simbolius, bet ir tam tikrą susitaikymą, paleidimą kartu su teatro žiūrovais, kurie tiesia savo rankas į Hamletą ir sukuria terapinį Agnesės ir paties Šekspyro susikalbėjimo seansą. Savitai genialu, todėl šis mažai siužeto turintis filmas iš esmės yra skirtas ne vien tik rekonstruoti istoriškai moters balsą, paaiškinti tam tikrus Šekspyro kūrybos lūžius, bet ir suteikti veikėjams, istorinėms personoms, psichologinį skausmo paleidimo ir susitaikymo seansą. Aktoriai puikūs, siužetas romus, bet norint pajusti filmą, reiktų ne tik bukai žiūrėti meditatyvias scenas, bet ir paanalizuoti veikėjų ryšius.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Amžinieji" / "Eternals"

Sveiki,

Tikriausiai daug kas laukė Marvel vieno įspūdingiausių kino žadėtų projektų „Amžinieji“ (angl. Eternals) (2021), kurį režisavo „Klajoklių žemės“ režisierė Chloe Zhao. „Amžinieji“ – tai dar vienas Marvel komiksų visatos filmas, kuris pasakoja apie pirmuosius Žemės planetoje nusileidusius dievus prieš 5000 tūkstančius metų, kurie visatos valdovo paliepimu turėjo žmones apsaugoti nuo tuo metu žemėje gyvenančių pabaisų Deviantų, tačiau negalėjo kištis į pačių žmonių evoliucijos klausimus ir jų lėtą technologijų vystymąsi. Filmui panaudotos įvairių kultūrų žinomiausi dievai, kuriuos garsūs Holivudo aktoriai ir perteikė: Angelina Jolie (Thena), Salma Hayek (Ajak), Gemma Chan (Sersi), Richard Madden (Ikaris), Kumail Nanjiani (Kingo), Lia McHugh (Sprite), Brian Tyree Henry (Phastos), Barry Keoghan (Druig) bei daktaro Streindžo kolega Don Lee (Gilgamesh).

Pustrečios valandos filme pagrindinė gėrio ir blogio kova vaizduojama ganėtinai primityviai. Nuo pat pradžių aišku, kad tie Amžinieji jokie amžinieji, o tiesiog mirtingi didvyriai, ilgus šimtmečius slapstęsi po savo sukurtomis Žemėje tapatybėmis. Filmas įsibėgėja gana lėtai, o pasakojimo struktūrą, kurios šiais Marvel laikais norėtųsi kuo įmantresnės ir sudėtingesnės, šįkart, sakyčiau, apsiriboja gana skystokai, pagal visus Marvel komiksų štampus t. y., Amžinieji savo būryje, kad ir kokie atrodytų vienas kitam draugiški, visgi yra slaptų sąjungų, meilės ir pavydo trikampių, kurie galiausiai išaiškėja, kai tenka suremti pečius prieš blogį. Tai klasika, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui, pavyzdžiui, man toks naratyvas tampa tiesiog... per paprastas ir primityvus.

Nuo pat pirmųjų kovos epizodų, kada Amžinieji nusileidžia į Žemę, tampa aišku, jog žiūrime nepagerintą ir ne paturbintą pasakojimą, o absoliučiai pagal klasikinius standartus susuktą lėtokų apsukų plokščią istoriją, prisodrintą klaikiai nudėvėtų primityvių dialogų ir netikroviškų, komiškai teatralizuotų vaidybos elementų. Manau, aktoriai čia nieko dėti, tiesiog toks Marvel stilius, kuris metai iš metų kai ką gali nuvilti. Visgi tokiais atvejais einame į tokį filmą dėl nuotykių, aštraus fantastinio siužeto su stebuklingais kompiuteriniais grafikos efektais, tačiau manoji akis tikriausiai jau bus pernelyg nugludinta ir išlepinta tų specialiųjų efektų, nes nieko naujo ar įspūdingo, ko nebūčiau matęs, šiame filme nepamačiau.

Visgi apibendrinant filmą reiktų pasakyti, kad jis drungnas tarpinis Marvel projektas ir toli gražu ne pats geriausias, nes jame stokojami įdomesni siužetiniai vingiai, bandymai individualizuoti kai kuriuos veikėjus tapo tik dar viena Marvel štampų kalve. Kitą vertus suprantu pačią režisierę, nes sukurti neštampinį Marvel filmą būtų spjūvis tikriesiems Marvel žiūrovams, kuriems istorijas daugiau ar mažiau reikia pateikti Marvel filmų klišių rėmuose, nes juk tai... užsakomasis kampanijos filmas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Klajoklių žemė" / "Nomadland"

Sveiki,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Aštuntasis filmas.

 

Žinojau, kad pirmai progai pasitaikius, būtinai žiūrėsiu režisierės Chloe Zhao filmą „Klajoklių žemė“ (angl. Nomadland) (2020), kuriame pasirodo puikioji aktorė Frances McDormand. Po puikaus pasirodymo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ F. McDormand žvaigždė sužibo dar labiau, o šis filmas tik patvirtino, kaip galima kuo puikiausiai išnaudoti ne vien tik aktorinį talentą, bet ir šios aktorės tam tikrą keistumą ir nestandartinę ir toli gražu „holivudinės lėlytės“ neprimenančią išvaizdą. Aš tai vadinu tiesiog bendra aktoriaus energetine sąranga ir F. McDormand turi visus šiuos reikalingus parametrus.

 

Filmas „Klajoklių žemė“ pasakoja apie moterį vardu Fern, kuri, išėjusi iš „Amazon“ sandėlininkės ir pakuotojos darbo, ima klajoti po vidurines JAV šalis. Gyvendama savo furgonėlyje, kur žiemą taip šalta, kad neįmanoma apsisaugoti nuo šalčio, ji ryžtasi traukti į pietus ir susitikti su panašiais į save, pastarieji save vadina klajokliais. Atsiskyrėlė keistuolė sunkiai verčiasi, kartais atrodo, kad ji tiesiog gyva bėda, nepritampa sociume, neturi galimybės integruotis ir sėsliai gyventi, o ir ilgą laiką mes nesužinome, kas jai nutiko, kodėl ji priversta gyventi tokį sunkų gyvenimą. Galiausiai mes sužinome, kad ji savanoriškai pasirinko klajoti, kad nereikėtų grįžti į tuščius namus, ji net atmeta sesers pasiūlymą likti saugiuose ir jaukiuose namuose, nes jos vidinis balsas šaukia į laukus. Taip pat ilgą laiką neaišku, kodėl ji taip elgiasi, kol filmui lėtai slenkant į pabaigą sužinome visas tas priežastis...

 

Koks gražus filmas! Kokia gamta! Kokia graži gali būti žmogaus vienatvė! Fern keliauja iš vietos į vietą dirbdama sunkius sezoniniu fizinius darbus, yra laisvai samdoma, tačiau ji yra nuolatos kelyje, judanti, dvasiškai progresyvi. Ji susipažįsta su daugybe žmonių ir nė vienas nenori jos nuskriausti ir niekas nenori jos nei apiplėšti, nei išprievartauti. Tai tam tikra atskalūniška gyvenimo filosofija susitikti su mielaširdingais keleiviais, bet ne tiek, kad susigyventum iki rietenų. Svarbu laiku išsiskirti tam, kad po kurio laiko vėl klajoklių tyrlaukiuose keliai susikirstų. Iš tikrų tik vėliau mes sužinome Fern gyvenimo istoriją ir pradedame suvokti, kad ji tokį gyvenimo būdą pasirinko ne dėl to, kad jaustųsi atstumta, bet tai tarsi psichoterapinis gyvenimo būdas, pasveikimas nuo traumų, kada kasdienis mąstymas apie išgyvenimą, judėjimas kelyje padeda suvokti save, pasaulį ir užgyti senoms žaizdos.

Šiaip mane šis filmas sužavėjo, toks skaidriai tyras ir filosofinis gyvenimo būdo perteikimas. Nors daug čia kadrų bylojama apie žmonių atsargumą, kaip Fern bijo užmegzti romantinius santykius su gerbėju, kaip ji dirba su akmenimis, tačiau esti ir saugumas: kaip ji stebi naktyje žvaigždes, suvokia laiką ir gyvenimo tėkmę. Tai filmas apie ne tik savęs pažinimą, bet ir pasaulio pažinimą, viskas įmanoma, primapradžiai dalykai patiriami tiesiog gamtoje ir už tai nieko nereikia mokėti. Kokios tyrlaukių spalvos! Kokia JAV lygumų spalva, vėjas, uolos ir kalnai, žiemos ir vasaros, upės ir miškai... Visa tai perteikta tokiu intymiu ir švelniu būdu, kur trapumas ir didybė, griūtis ir ilgaamžiškumas susiduria vienoje plotmėje ir žmogus tampa tik laikinu to grožio stebėtoju ir suvokėju. Kai kurie kadrai atmosferiškai atrodo nufilmuoti pagal Terrence Malick, mano labai mylimo režisieriaus, eksperimentinę kino manierą. Be F. McDormand visi likę aktoriai buvo neprofesionalūs, daugelis iš jų iš tikrųjų gyvena tokį klajoklių gyvenimą. Labai subtilus, skausmingai gražus, švelniai gydantis ir prie gamtos priartinantis filmas. Esu iš tikrųjų sužavėtas.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela