Filmas: "Hamnetas" / "Hamnet"

 

 

Sveiki, mieli skaitytojai.

 

Kai pasirodė rašytojos Maggie O'Farrell romano „Hamnetas“ vertimas į lietuvių kalbą, nedelsdamas puoliau jį skaityti (nes įvertinta premijomis, nuolat aptariama), maniausi, kad patirsiu itin didelį malonumą, bet tuokart mane ištiko šioks toks nusivylimas. Knyga pasirodė pernelyg sentimentali, parašyta populiariosios literatūros klišėmis, laisvai spekuliuojant žinomais faktais apie V. Šekspyrą ir jo žmoną A. Hatheway – žodžiu, eilinis modernistinis romanas, kuris bando vėlei rekonstruoti nutildytus moterų balsus didžių vyrų istorijose. Kiek nustebau, kad „Klajoklių žemės“ režisierė Chloé Zhao ėmėsi kūrinio „Hamnetas“ (angl. Hamnet) (2025) ekranizacijos. Rizikinga? Žinoma, tačiau režisūrinė atida ir jautrumas, manau, egzotiškai kūrėjai pavyko pakylėti šią istoriją kiek kitokiu rakursu, nei rašytojai O‘Farell.

 

Filmas „Hamnetas“ pavadintas pagal Viljamo Šekspyro sūnaus vardą, kuris vos ūgtelėjęs miršta nuo tuo metu Angliją užklupusio maro. Sudėtingi santykiai su žmona ir sūnaus netekties skausmas paskatino Šekspyrą Londone parašyti kūrinį panašiu pavadinimu „Hamletas“ (vieną garsiausių Šekspyro tragedijų apie Danijos princą kerštą ir mirtį viduramžiuose). Visgi filmas (kaip ir knyga) yra ne apie Šekpsyrą, o labiau apie jo žmoną Anę (verčiama Agnesė), jos santuoką, gimdymus ir kančią bei jaudulį dėl vaikų. Siužetas bando plėtoti krikščionybei (raganų medžioklei) pavojingas Agnesės tapatybes: jos mirusi motina buvo žolininkė, todėl ji užaugusi prie pamotės ir savo tėvo nuolat gręžiojosi į mišką. Galiausiai ir pati istorija tampa mistifikuota: Agnesė gimdo miške, ten, kur tyra, o ne religijos atmiežtuose namuose. Galiausiai istorija lyg ir paaiškina Šekspyro kūrybos etapo lūžį nuo komedijos prie tragedijos – tai vienintelio sūnaus mirtis, tačiau ką jis reiškia tikrajai motinai?

 

Agnesės vaidmenį sukūrė puikaus vokalo ir nestandartinių vaidmenų aktorė Jessie Buckley ir, mano galva, vienas įdomiausių savo kartos aktorių Paul Mescal (tai priežastis, kodėl šį filmą pėdinau žiūrėti į kino teatrą). Filmas labai jausliškas, kūniškas, vietomis erotiškas, tačiau toji sentimentalumo „dozė“ tokia subalansuota, kad ji atidengia pačią gyvastį, istorijos ir epochos esmę. Tai nėra filmas apie Šekspyrą ir vyro kūrėjo kultą, ne, tai apie šeimą ir pasaulio pajautimą. Manau, režisierei kur kas labiau tinka šis žanras, nei bandymai kurti Marvel serijos filmą, nes iškart pasireiškia „minkšta“, savita, atidi ir juslinga, bet nebanaliai jausminga režisūra.

 

Įpusėjęs filmą pamaniau, kad gal pernelyg ištęstos tos motinystės, gimdymo istorijos, kuriose tiek daug skausmo, kolektyvinio moters palaikymo, po kurių eina ilgos netekties depresyvios scenos. Visgi viską atperka dvigubo „dugno“ pabaigos scena, kai Agnesė iš tikrųjų atvyksta į Londoną pamatyti vyro pastatytą „Hamletą“, tada įvyksta tai, kas svarbiausia: Agnesė iš tikrųjų ima suprasti ir atleisti vyrui, kuris turėjo savo sūnų gelbėti, su juo atsisveikinti, bet buvo užsiėmęs karjeros ir kūrybos reikalais Londone, rekonstrukcija. Ji iš tikrųjų žiūrėdama spektaklį rekonstruoja turėtą atpirkimo scenarijų, kuris padovanoja jai galimybę ne tik legendinėje pjesė atpažinti savo tikrovės nuotrupas, simbolius, bet ir tam tikrą susitaikymą, paleidimą kartu su teatro žiūrovais, kurie tiesia savo rankas į Hamletą ir sukuria terapinį Agnesės ir paties Šekspyro susikalbėjimo seansą. Savitai genialu, todėl šis mažai siužeto turintis filmas iš esmės yra skirtas ne vien tik rekonstruoti istoriškai moters balsą, paaiškinti tam tikrus Šekspyro kūrybos lūžius, bet ir suteikti veikėjams, istorinėms personoms, psichologinį skausmo paleidimo ir susitaikymo seansą. Aktoriai puikūs, siužetas romus, bet norint pajusti filmą, reiktų ne tik bukai žiūrėti meditatyvias scenas, bet ir paanalizuoti veikėjų ryšius.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tokie smulkūs dalykai" / "Small Things Like These"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš daugiau nei metus perskaičiau airių rašytojos Claire Keegan romaną „Tokie smulkūs dalykai“, buvau išties labai maloniai nustebintas, kaip autoriai tokiomis minimaliomis, regis, pastangomis pavyko atskleisti žmogaus gerumą. Žinoma, pagalvojau apie belgų režisieriaus Tim Mielants galimybes realizuoti kine išskirtinę knygos atmosferą, tad savotiškai ir gan, neslėpsiu, skeptiškai nusiteikęs laukiau jo ekranizacijos „Tokie smulkūs dalykai“ (angl. Small Things Like These) (2024), pastarąjį kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, na, o pavieniai žiūrovai jau nuomonių išsako pačių įvairiausių.

 

Pasakojimo laikas vyksta 1985-aisiais Airijoje, mažame angliakasių miestelyje. Sunkiai galą su galu suduriantys airiai iš visų jėgų stengiasi išsilaikyti darbo rinkoje, kad galėtų išlaikyti šeimas. Dėmesio centre – bene žymiausio airių aktoriaus Cillian Murphy sukurtas veikėjas Bilas Furlongas, užaugęs ir turtingo dvaro prižiūrėtas kaip tarnaitės sūnus (nuoroda, kad jis buvo visgi turtuolio pavainikis, todėl šiek tiek prižiūrimas). Turėdamas šiokių tokių nuoskaudų dėl savo našlaičio situacijos su gailesčiu žiūri į kitų našlaičių, ne taip pasisekusių, likimus. Nuo pat 1922-ųjų iki 1998-ųjų Airijoje realiai veikė vienuolynai, kurie priimdavo puolusias jaunas ir netikėjusias, nėščias magdalietes, kurias paslėpdavo nuo pasauliečių, kol šios pagimdys nesantuokinius kūdikius ir juos atiduos įsivaikinti pasiturintiems. Apie šias jaunas kaip puolusias merginas ir jų pavertimą skalbėjomis vergėmis jau prirašyta knygų, prikurta ir kino filmų, tad iš dalies „Tokie smulkūs dalykai“ irgi apie tai, tik kur kas subtiliau. Taigi žinodamas našlaičių dalią, Bilas su atjauta (ne taip kaip daugelis) žvelgia į tas merginas, atiduotas vienuolėms sadistėms, kur Dievo gailestingumas tėra tik vieno didelio bažnyčios smurtinio akto demoniškoji imitacija, neturinti nieko bendro su tikėjimu.

 

Pats Bilas nuolat permąsto savo būsimų penkerių dukterų likimus ir kai vieną dieną jis padeda vienai magdalietei, pasislėpusiai anglių sandėlyje, gauna įspėjimą iš motinėlės, kad ji neapsikęs, jeigu jis išduosiąs tai, ką regėjęs, kad ji pasistengsianti užkirsti kelią jo paties dukterims ko nors pasiekti gyvenime. Iš tikrųjų žiūrovas yra priverstas stebėti, kaip pasielgs jautrusis Bilas: ar jis galvos apie savo asmeninį dukterų gyvenimą, ar ryšis gelbėti nepažįstamos merginos gyvenimą. Moralinė dilema paliečiama labai subtiliai, netgi motinėlės ir Bilo pokalbiai tampa manipuliatyvus, alegoriški, tačiau iš pusės žvilgsnio kuo puikiausiai suprantami.

 

Veiksmo filme išties ne tiek jau ir daug, bet per mažą istoriją papasakojama juodoji Airijos visuomenės istorija, kuri apjuosta tyla (tik nepiktinkime mūsų Bažnyčios), tad tyliuoju pritarimu buvo leista visa tam bujoti. 1985, atrodo, kad tai laikai po Seksualinės revoliucijos ir daugelis išsivadavę nuo religinių įsitikinimų, tačiau gana izoliuotai Airijai ir jos žmonėms tai vis dar įsigalėjusi pikta stigma ir religija, skurdas, moterų reputacija vis dar labai svarbi visuomenėje, o tai yra destruktyvi galia valdyti vienkryptį žmonių smerkimą. Šiaip filmas man pasirodė kiek geresnis nei paprastas vidutinis filmas, tačiau didelių emocijų visgi nesukėlė. Knygą skaitydamas tą Bilą įsivaizdavau kaip itin geros širdies, atlapaširdį ir neegoistinį žmogų, kuris drąsiai renkasi ne pačius lengviausius sprendimus, o filme Cillian Murphy sukurtas Bilas atrodo toks kaip primuštas šunelis, nedrąsus, tas, kuris net į akis kalbėdamas nežiūri. Bilo gerumą filmą iš esmės atsveria jo trapumas, pažeidžiamumas ir paliktos praeities traumos. Knyga nuteikė viltingai ir kalėdiškai, filmas visgi toks airiškai šaltokas, tamsokas ir niūresnis tonas, bet tai nereiškia, kad filmas nevykusi ekranizacija. Šiaip filme man Bilas asocijuojasi su Jono Biliūno novelės „Lazda“ pagrindiniu veikėju, kuris pasikabina lazdą, su kuria kažkada šaltyšius vos nenuvarė daužydamas jo paties į kapus. Visos istorijos prasmė labai biliūniška: žmogus patyręs skriaudą atveria pasauliui širdį, nes tik patyręs pats sunkumą gali atjausti kitus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Dievo sutvėrimai" / "God's Creatures"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu nesu linkęs žiūrėti tamsias ir liūdnas šiaurietiškas dramas, kur vyksta itin dramatiški įvykiai, veikėjai neįstengia vieni kitų pakeisti, o jų būsenas iliustruoja kokia nors šalta į aštrias uolas besitrankanti jūra. Visgi pažiūrėjau airių filmą „Dievo sutvėrimai“ (angl. God's Creatures) (2022), kuris iš esmės įkūnija visa tai, ko iš tikrųjų vengiau. O vengiau, aišku, be reikalo, nes viskas su šio filmo atmosfera yra gerai, kaip tik papildo mūsų prasidėjusį tamsų ir niūrų lapkritį su smarkiais vėjais ir lietumi.

 

Istorija pasakoja apie mažą žvejų miestelį, kurio pagrindinėje žuvų išdarinėjimo fabrike dirba aktorės Emily Watson sukurta veikėja Ailyn. Darbas alinantis ir sudėtingas, reikalaujantis ištvermės. Atmosfera iškart fokusuojanti į sudėtingus socialinius žmones, kurie kabinasi į gyvenimą taip, kaip jiems pavyksta. Galiausiai Ailyn sužino, kad grįžo jos sūnus paklydėlis Brajenas. Motina besąlygiškai juo džiaugiasi, nes jaučia kaltę, jog tai ji kalta dėl to, kad kažkada Brajenas išvyko į Australiją. Filmas utriruotas į darbą, vos tik grįžęs Brajenas yra užverčiamas klausimais ir spaudimu, jog tuoj privalo dirbti, užsidirbti ir eiti į priekį (kažkas labai lietuviško, ar ne?). Šioms šeimoms darbas yra visa ko pamatas, todėl Brajenas imasi austrių verslo, tiesa, kiek nelegaliai, su motinos pagalba, kol vieną dieną neateina skundas, jog galimai Brajenas išprievartavo merginą ir tada motinos pasaulis suvyruoja...

 

Viskas su šiuo filmu tvarkoje, tačiau tenka pripažinti, jog jis labai slogus visomis prasmėmis. Žemi violončelės garsai, prislopintos šiaurietiškos spalvos, tamsi ir šalta jūra, sunkus darbas žuvų fabrike, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, lėtumas, miestelio žmonių skersuojantys žvilgsniai. Galima sakyti, jog kartu tai viskas, kas šalčiausia ir sudėta į šį filmą, bet iš kitos pusės viskas pateisinama ir iliustratyvu. Šiaip labai mėgstu užgimusį kino naująjį liūtą Paul Mescal, tačiau šis filmas iš esmės aktorės Emily Watson smuikelis, ji čia svarbiausia ir jos sukurtas motinos paveikslas, sakyčiau, įkūnija tai, ką paprastai mėgsta motinos tokiuose prasikaltusio vaiko filmuose – ginti vaiką iki tol, kol nukrenta abejonės kaukė. Tam tikra prasme filmas pateisina savo pavadinimą, tik šįkart Ailyn sukūrė savo vaiką ir nesugebėjo jam perteikti visko, kas geriausia, nes tikriausiai buvo per naivi ir neatidi, todėl ją ištinka Medėjos likimas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.0 

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Černobylis" / "Chernobyl" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Kas dar nematė serialo „Černobylis“ (angl. Chernobyl), kurį sukūrė kanalas HOB kanalas su britų kūrybine brigada. Be to, kad didelė dalis serialo buvo filmuojama Lietuvoje – čia mums, lietuviams, šioks toks pasididžiavimas – serialas pirmiausia išgarsėjo kaip itin didžiuliu IMDb reitingu (šiuo metu jo reitingas 9.6 ir jį suformavo 282 tūkstančių internetinių lankytojų), ir tai serialas, kuris nušluostė itin prabangiam serialui „Sostų karai“, (pastarojo paskutinis sezonas itin sukritikuotas žiūrovų).

Galiausiai didžiausias šio serialo ažiotažas yra tam tikra politinė konkurencingumo kibirkštis, kurią įplieskė Rusijos reakcija. Rusija traktuoja serialą kaip kritiką buvusiai Sovietų Sąjungai. Nežinia, ar Rusija iš tikrųjų taip smarkiai sureagavo į šį serialą, ar tai nėra pačių mūsų žiniasklaidos (kaip dažnai ir būna) išpūstas burbulas dėl propagandinio informacinio karo. Šiaip ar taip jau girdėjau, kad Rusija kurs savitą serialo versiją, kuriame akcentas bus skiriamas šnipams iš Vakarų, nes dabar kol kas atrodo, kad Rusija bando nusikratyti bet kokios kritikos ir formuoja, jog serialas iškreiptas ir neatitinkąs realybės. Galimas daiktas, tačiau prieš kokius septynerius metus teko matyti panašaus turinio dokumentinę juostą (dar rodyta per LRT) apie Černobylio katastrofą ir jos padarinių likvidavimą, bandant užplombuoti sprogusio reaktoriaus šerdį.

Penkių serijų mini serialas pasižymi kruopščiomis detalėmis. Kūrėjai stengėsi atkurti laikmečio madas, santvarką, komunistinį bendravimo manierą, aplinką, ypač pastatus ir t. t. Na, būta, kada praslydo tokios detalės kaip Fabijoniškės plastikiniai langai, bet man į akis tokios smulkmenos nekrito. Tiesa, nesistengiau žiūrėdamas serialą atrasti kokių nors trūkumų, stebėti, ar iš tikrųjų serialo kūrėjai darė daug klaidų. Kur kas man į akis kliuvo pačios istorijos sąranga. Kad ir kaip serialas būtų sutelktas į smulkmenas ir išanalizuotos laikmečio detalės, tačiau iš toli šviečiasi vakarietiškas žvilgsnis į homo sovieticus mentalitetą. Kitaip sakant, serialas nors ir apie tą laikmetį, tačiau išartikuliuota vakarietišku požiūriu. Kodėl iš serialo dingo visi rusiški keiksmažodžiai, kurie buvo neatsiejama brutaliai glušinamos vyrų darbininkų klasės kultūros dalis?

Visi tie vaizduojami valdžios manevrai, bendravimas atrodo tarsi bandoma imituoti rusišką mąstymą, tačiau per tam tikrą britišką filtrą, kad vakarų žiūrovas suprastų. Kitą vertus, galima diskutuoti apie paties serialo tikslus – ar juo norėjo iš tikrųjų rekonstruoti įvykius, o gal norėjo sukalti žiūrimą produktą rinkai? Serialas balansuoja tarp to ir ano. Pavyzdžiui, kad ir kone tarantiniškai absurdiška scena, kai valdžios atstovas atvažiuoja prie angliakasių pasakyti, kad jie turės Černobylyje išrausti šachtą. Tas susitikimas su purvinais vyrais, ta scenografija tampa dirbtina choreografija, primenanti tam tikrą gatvių muštynių ir indiškų šokių rokiruotę, o tas absoliučiai teatrinis triukas, kai darbininkai purvinomis rankomis patapšnoja atstovui per puikų kostiumą irgi atrodo padarytas dėl vaizdo masėms patenkinti. Tačiau tai yra serialo dėsnis, o ne tiksli dokumentika ir žiūrovas tikrai jaučia, kur čia bandymai ekvilibristiškai išlaikyti ir serialo rimtą toną, ir neprarasti kūrybiškų istorijos jungčių žanro rėmuose.

Dėl pačios istorijos turinio negaliu ginčytis, nes tikriausiai nelabai kas žino visą tiesą, kadangi ji sudurstyta iš įvairių liudijimų. Manau, už šį serialą stipriau gali būti tik informacija iš pirmųjų lūpų, o ne sukurptų protokolų, pavyzdžiui, baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos knyga „Černobylio malda“, kuri itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Tam tikros detalės seriale iš tikrųjų šokiruoja, pavyzdžiui, nuo radiacijos merdintys ir krentančiomis mėsos nuo kaulų dar gyvi esantys vyrukai, apie valdžios abejingumą, apie nelengvus sprendimus tarp to, kas galima sovietinėje santvarkoje ir tuos maištininkus, kurie aukodamiesi pamina santvarkos taisykles ir atvirai žinodami, kad bus sudoroti KGB, vis vien ryžtasi kalbėti apie Černobylio baisumus.

Vakariečius tikriausiai šokiruoja tas sovietų valdžios nesidalijimas informacija apie katastrofą su visuomene. Tai toji tylioji valdymo forma, kada žiniasklaidoje oriai filosofuojama apie pažangą ir šalies produktyvumą, o iš tikrųjų tyliai su visais prievarta susidorojama. Lietuviams dar nesvetima, nes panašiai ir būta mūsuose tuo laikotarpiu, todėl valdžios sprendimo užkulisiai seriale gal kai kuriuos stebina mažiau.

Šiaip serialas edukacinio pobūdžio, tačiau išlaikydamas atskiras biografines istorijos linijas sukuria iliuziją, kad dalyvaujame kažin kokioje makabriškoje pramogoje, kurioje patiriame ir nuotykį, ir esame istorinės katastrofos liudininkai. Seriale nusifilmavo ne viena britų ryški žvaigždė t. y. Emily Watson, Stellan Skarsgard bei Jared Harris, kuriuos akylesnis žiūrovas tikrai prisimins iš ne vieno ryškaus ir žymaus filmo.

Mini serialo sėkmė, galėtume sakyti, fenomenali, tačiau bent jau aš jaučiu, kad vakariečiams (iš esmės ir mums patiems) labai patinka istoriniai filmai ir serialai apie karą ar Rytų bloką, kurie leidžia apsišviesti ir suvokti esminius istorinius procesus, todėl labai svarbu prieš pateikiant serialą kaip tiesą, kiek įmanoma daugiau ištyrinėti medžiagą. Manau, „Černobylis“ išties puikus ir kruopštus serialas, kuris patenkins daugelį žiūrovų. Nemanau, kad serialas sulauks tęsinio, kad ir koks jis bebūtų populiarus, tiesiog nebėra daugiau apie ką kalbėti, nebent... Kitą serialą apie žmonių kartose Černobylio paliktą žymę ir traumas toms šeimoms, kurios buvo pasmerktos kapstytis po radiaciją, apie šeimas, išplėštas iš savo gimtųjų žemių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Auksinis ratas" / "Kingsman: The Golden Circle"

Sveiki,

Linksmas ir spalvotas filmas „Kingsman: Ausinis ratas“ (angl. Kingsman: The Golden Circle) (2017) yra ankstesnės 2014 metais pasirodžiusios sėkmingos dalies tęsinys. Filmas, skirtas plačiajai pramoginei rinkai, tęsia, mano akimis, jau į pabaigą einančios mados, kuri truko ketverius metus, filmų apie slaptuosius agentus bumą.

Prisimenu, kad pirmoji dalis man irgi patiko savo žaviu ir stilizuota britiškos dvasios estetika, bet nors mirk, absoliučiai nepamenu siužetinės linijos – matyt suveikė masinio filmo sindromas: pramoga tik tol, kol žiūri, o vėliau – nieko. Panašiai gali nutikti ir su šia dalimi: net neabejoju, kad po gerų metų galėsiu išvardyti nebent aktorius ir kaip Julianne Moore kuriamas personažas į mėsmalę sugrūdo vyruką, tačiau kas ir dėl ko ten pjovėsi – kertu lažybų – tikrai neatsiminsiu!

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, filmas pasižymi prabanga, investuota į estetiką ir grafiką. Siužetas? Absoliučiai standartas: piktoji moterėlė kėsinasi į viso pasaulio gyvybes. Žodžiu, piktadarė kaip iš kokio „Ostino Paverso“ – sistema nesikeičia. Galiausiai, kaip ir pridera tokiam filmui, geriečiai nugali blogiukus. Ne kažin kiek naudos iš šio filmo, bet, velniai rautų, kai tokio kino nelabai daug žiūriu, šįkart susižiūrėjo itin gerai ir pustrečios valandos neprailgo. Kai toks filmas „išlenda“ pačiu laiku, jo ir vertinimas būna kitoks.

Ar bereikia jį kam nors rekomenduoti? Manau, vien filmo anonsas pasako, kam šis filmas skirtas – žmonėms, kurie iš kino tikisi vien pramogos ir senų seniausiai „prijaukintų“ aktorių brigados, kurių čia tikrai netrūksta! Man asmeniškai filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gosfordo parkas" / "Gosford park"

Sveiki, 

Vis grįžtu prie kultinių filmų ir šįkart apie itin britiškai pateiktą filmą „Gosfordo parkas“ (angl. Gosford Park) (2001), kuris pelnė nemažai pačių įvairiausių apdovanojimų, įskaitant ir „Oskarą“. Deja, režisierius 2006 mirė, tačiau jis paliko ne vieną dėmesio vertą filmą, o štai „Gosfordo parkas“ gali pasigirti itin gerai suvaldytu pasakojimu, kurio centre ištisas pulkas pačių pačiausių aktorių, kurių talentas nesibaigia ir šiandien – jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Per beveik pustrečios valandos trunkantį filmą režisieriui pavyko sukurti senąjį gerąjį Holivudą ir įtraukti į griežtomis ir manieringomis britų etiketo taisyklėmis grįstą mikro pasaulį, kuris itin susluoksniavęs į tarnų ir aristokratų, nežinančių, kad išgyvena paskutiniąsias savo eros dienas, nes artėjantis Antrasis pasaulinis karas, kuris galutinai sunaikins tas atskirtis... Iš esmės visas filmas panašus į britų serialą „Dauntono abatija“, galbūt šis filmas kažkada įkvėpė atsirasti ir šiam kokybiškam serialui, tik serialas pranoko ir šio filmo įtampą ir atmosferą, nepaisant visko, filmas vis tiek labai vykęs. Per pustrečios valandos pristatoma ir papasakojama tiek daug mini istorijų, tiek daug atskirų siužetinių vingių, kad viskas primena tarsi gyvenimą „po gaubtu“ ir turi vieną kriminalinį klasikinį įvykį – namuose įvyksta žmogžudystė ir visi staiga tampa įtariamaisiais. Vienas iš veikėjų ruošiasi filmuoti panašaus turinio filmą Amerikoje, kuris taps tikra klasika, tačiau visas filmas yra Holivudinių tarsi klišių preliudija, kuri taip meistriškai suvaldyta, kad nė nekvepia klišėmis, bet priešingai – leidžia mėgautis aktorių vaidyba, netipinėmis jų rolėmis, intrigomis, paskalomis.

Legendinė britų aktorė Maggie Smith iš esmės atliko labai panašų vaidmenį, kokį ir seriale „Dauntono abatija“ ir tai buvo vienintelė nenustebinusi aktorė visoje jų puokštėje. Kai kam šis filmas, kas pratęs labiau prie komercinio kino, pasirodys per lėtas ir be intrigos, nes finale tikrasis žudikas neišaiškinamas – kurių galų žiūrėti filmą, jei jis visko neatskleidžia? Režisieriui kur kas svarbiau kurti sistemingą pasaulį, į kurį įsivelia chaosas, sujaukiantis visuomenės nusistovėjusius sluoksnius ir tai jis daro išties įtikinamai ir nepalieka akylesnio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prieš bangas" / "Breaking the Waves"

Sveiki, 

Kažkada paklausė manęs, ar Lars von Trier kartais nėra mano mėgstamiausias režisierius? Permečiau galvoje matytus jo filmus, kai kurie patiko, kai kurie nelabai, tačiau tenka pripažinti, kad jis vienas labiausiai provokuojančių pripažintų režisierių, kurio kiekvienas darbas sulaukia nemenko atgarsio. Dar nematyta jo drama „Prieš bangas“ (angl. Breakig the waves) (1996) iš tikrųjų patraukė ne tiek dėl to, kad jį sukūrė Lars von Trier (nors ir dėl jo), kiek dėl britų aktorės Emily Watson, kuri už šį vaidmenį pelnė daugybę apdovanojimų ir nominacijų, įskaitant ir „Oskarą“.

Išties filmas labai „trieriškas“, nuolat banguojanti kamera lyg ir sufleruoja, jog viskas buitiškai gyvenimiškai permatoma, bet kartu turi, kaip visada, ryškių religinių poteksčių. Šis filmas apie keisto infantilios, nesubrendusios moters charakterį, kuri turi savyje „mažą mergytę“, staiga smarkiai prisiriša prie vyro ir pirmoji filmo dalis lyg primintų kitą režisieriaus darbą – „Melancholija“ (2011). Vestuvės, nekaltybės praradimas, nepažinta erotika lyg ir viskas banalu, tačiau kaip viskas atrodo įtikinama E. Watson akyse, kad tiesiog eina šiurpas. Neįtikėtinai stiprus aktorės pasirodymas, tokie saviti nuo normos nukrypę charakteriai visada kine sublizga ir teikia nepaprasto malonumo. Kaip visada filmas rutuliojasi labai žemiškai, tačiau tos religinės potekstės, Magdalietės ir iškreipto vidinio tikėjimo veidrodis kuria laimės absurdą. Puikus scenarijus neprailgsta pustrečios valandos seanse.

Nors filmui jau daugiau nei 20 metų, tačiau jis daugeliui naujosios kartos ir atrandančių rimtą ir gerą filmą gali padaryti nemenką įspūdį. Gražioje airiškoje aplinkoje nufilmuota juosta pritraukia savo iš pirmo žvilgsnio „nenormaliais“ charakteriais, kurie beregint tampa kažkokiais natūraliai savais. Filmas, kaip ir visi Von Trier darbai, reikalauja nemenkų diskusijų dėl moralės, religijos, tikėjimo, požiūrio į pasaulį ir t. t. Gurmaniškas provokuojantis filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela