Knyga: Alina Bronsky "Paskutinė babos Dunjos meilė"

Alina Bronsky. „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2019 – 132 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po labai sėkmingo TV serialo Černobylis, kuriame minimas ir Lietuvos vardas, o Fabijoniškėse nesuremontuoti butai, išlaikę Sovietų Sąjungos interjerą, tapo užsienio lankytojams medaus koriu. Neslėpsiu, net pačiam būtų smalsu apsilankyti viename iš tų „užkonservuotų“ laikmečio korių Fabijoniškėse. Tačiau susidomėjimas Černobyliu, sakyčiau, sprogo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu: statomi spektakliai, skaitoma Svetlanos Aleksijevič dokumentinė proza Černobylio malda, vėlei susidomėta dokumentiniais filmais, faktais, išlikusių gyvųjų liudijimais. Regis, radiacijos išėsta Ukrainos dėmė tapo ir naujosios kartos pažinimo trauka ir savotišku nauju mados bei verslo klyksmu, pavyzdžiui, marškinėliai su Černobylio užrašu ir vaizdais, nes taip atrodyti kaip Černobylio laikais, dabar yra cool, beveik taip pat cool, kaip nešioti Bexit ženklą – paryškintą arba perbrauktą raudonai, priklausomai nuo to, kokios tavo politinės pažiūros šiuo klausimu.

Vokiečių rusų kilmės rašytoja Alina Bronsky (g. 1978) pakliuvo su savo knygele Paskutinė babos Dunjos meilė (vok. Baba Dunjas letzte Liebe) visai ne dėl Černobylio mados, o dėl gerų literatūrologų rekomendacijų. Tai pirmoji mano skaityta knyga iš aštuonių lietuviškai išverstų autorių, kurių www.keliautojailaiku.lt vertimų projektą parėmė ES. Aštuonios knygelės yra skirtos nubrėžti laikmečio istorinius punktyrus palei Europos kultūrinius periferijas grožinės literatūros priemonėmis. Galima sakyti, kad knyga atlieka edukacinę funkciją, bent jau toks pirminis šio projekto siekis, bet man Paskutinė babos Dunjos meilė, pasakojanti apie dabartį, praėjus trims dešimtmečiams nuo Černobylio katastrofos, visgi labiau veikia kaip grožinė literatūra.

Išties literatūroje retas reiškinys pasakoti apie dabarties perspektyvas tų gyventojų, kurie turėjo palikti Černobylio gyvenamąsias apylinkes dėl didelės radiacijos. Iki šiol sklando legendos, kad vietos vandenyse veisiasi neregėto dydžio šamai, po apylinkes laksto dvigalvės mutavusios stirnos ir šiaip gausu gyvūnijos bei augalijos anomalijų. Po maždaug 30 metų baba Dunja, palikusi civilizuotą pasaulį, grįžta į uždarą, ilgai iki tol negyventą Černobylio zoną, savo senąją sodybą ir kurį laiką gyvena su vietos seniais. Asketiškoji baba Dunja pilna gyvenimiškos išminties, nors ir sunkios senatvinės sveikatos, kamuojama nepritekliaus, ji vis tiek renkasi vietos žemę.

Alina Bronsky

Skaitant kyla klausimas, kokia vidinė motyvacija verčia tuos kaimo žmones spjauti į įspėjimus ir rinktis užterštą radiacija vietą – nostalgija buvusiems laikams, santvarkai, tėvų ir jaunystės žemei. Veikėjai atrodo izoliuoti savo noru savame gete, kur galioja savitas kultūrinis mentalitetas, saviti socialiniai ryšiai. „Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ Nesunku suprasti, kad civilizacijos beprotiškas tempas senukams atrodo labiau kenksmingas nei aplinkos radiacija, nes tik laiko klausimas, kuris greičiau pakirs žmogų.

Geriausia babos Dunjos draugė Marja serga depresija, jos vienintelis gaidys atsiduria puode ir tampa šios apysakos simboliu: tai, kas gražiai gieda gyvenimo vidurvasarį, anksčiau ar vėliau numiršta, tai gyvenimo ir visatos dėsnis. Babos Dunjos paveikslas kuriamas kiek tiesmukas, pilna paprasto gyvenimo suvokimo, gyvenanti savo praeities labirintuose, jos pasakojime veriasi tai, ką tik iš pradžių galima pavadinti cinizmu, tačiau tai sveikas gyvenimiškas humoras. Lengvu stiliumi perteiktas potrauminės epochos žmonės, atitrūkusius per laiką nuo elektrinės reaktoriaus sprogimo įvykių, tarsi vėlės grįžta prie savųjų ištakų.

Knygoje įvyksta vienas esminis kriminalinis įvykis, kuris tampa ištikimybės išmėginimu počernobylinei komunai, o baba Dunja – visų tų įvykių priešakyje kaip lyderė. Nors jos kriminalinis nuotykis knygoje išdėstytas kaip holivudiniame filme – kiek truputį naiviai neįtikėtinai, tačiau „povandeninė“ pasakojimo srovė leidžia atskleisti kur kas platesnėms šios istorijos potekstėms. Visų pirma komplikuotiems babos Dunjos ir jos dukters Irinos, gyvenančios Vokietijoje, santykiams, dukters ir motinos kaltės jausmui, kad dukra negali pasirūpinti motina, nes šioji nusprendė grįžti į kenksmingą zoną. Taip pat išskleidžiamas ir babos Dunjos dabarties pasaulio pajautos, kurios pasakojimo tėkmėje retkarčiais sutviska magiškojo realizmo atšvaitais: įvykiuose pradeda dalyvauti jau kadaise miręs Dunjos vyras ir netgi nudaigotas gaidys. Tačiau A. Bronsky magišku realizmu nespekuliuoja, ji veikiau kuria babos Dunjos senatvinį išminties teleskopą, per kurį galima pamatyti sąveikaujančių praeities ir dabarties ryšių regimybę.

Paskutinė babos Dunjos meilė, kaip ir pačios knygos pavadinimas sako, kad tai kartu nostalgiška knyga, kur gyvenimiškoje išmintyje veriasi humoras, „pabarstytas“ Rytų Europos kultūriniais elementais, ypač provincialaus, bet nebūtinai kvailo žmogaus sockultūriniais elementais, per kuriuos iš dalies galėjau identifikuoti ir savo paties senelių pasaulėžiūrą. Lengvai perskaitoma knygelė tampa tikru skanėstu, bet svarbiausia, kad autorė sukuria universalų literatūrinį nuotykį, kuris patiks neišrankiems, o kartu ir literatūros gurmanams. Kiekvienas šioje istorijoje ras pasislėpusių savų „razinkų“.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Černobylis" / "Chernobyl" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Kas dar nematė serialo „Černobylis“ (angl. Chernobyl), kurį sukūrė kanalas HOB kanalas su britų kūrybine brigada. Be to, kad didelė dalis serialo buvo filmuojama Lietuvoje – čia mums, lietuviams, šioks toks pasididžiavimas – serialas pirmiausia išgarsėjo kaip itin didžiuliu IMDb reitingu (šiuo metu jo reitingas 9.6 ir jį suformavo 282 tūkstančių internetinių lankytojų), ir tai serialas, kuris nušluostė itin prabangiam serialui „Sostų karai“, (pastarojo paskutinis sezonas itin sukritikuotas žiūrovų).

Galiausiai didžiausias šio serialo ažiotažas yra tam tikra politinė konkurencingumo kibirkštis, kurią įplieskė Rusijos reakcija. Rusija traktuoja serialą kaip kritiką buvusiai Sovietų Sąjungai. Nežinia, ar Rusija iš tikrųjų taip smarkiai sureagavo į šį serialą, ar tai nėra pačių mūsų žiniasklaidos (kaip dažnai ir būna) išpūstas burbulas dėl propagandinio informacinio karo. Šiaip ar taip jau girdėjau, kad Rusija kurs savitą serialo versiją, kuriame akcentas bus skiriamas šnipams iš Vakarų, nes dabar kol kas atrodo, kad Rusija bando nusikratyti bet kokios kritikos ir formuoja, jog serialas iškreiptas ir neatitinkąs realybės. Galimas daiktas, tačiau prieš kokius septynerius metus teko matyti panašaus turinio dokumentinę juostą (dar rodyta per LRT) apie Černobylio katastrofą ir jos padarinių likvidavimą, bandant užplombuoti sprogusio reaktoriaus šerdį.

Penkių serijų mini serialas pasižymi kruopščiomis detalėmis. Kūrėjai stengėsi atkurti laikmečio madas, santvarką, komunistinį bendravimo manierą, aplinką, ypač pastatus ir t. t. Na, būta, kada praslydo tokios detalės kaip Fabijoniškės plastikiniai langai, bet man į akis tokios smulkmenos nekrito. Tiesa, nesistengiau žiūrėdamas serialą atrasti kokių nors trūkumų, stebėti, ar iš tikrųjų serialo kūrėjai darė daug klaidų. Kur kas man į akis kliuvo pačios istorijos sąranga. Kad ir kaip serialas būtų sutelktas į smulkmenas ir išanalizuotos laikmečio detalės, tačiau iš toli šviečiasi vakarietiškas žvilgsnis į homo sovieticus mentalitetą. Kitaip sakant, serialas nors ir apie tą laikmetį, tačiau išartikuliuota vakarietišku požiūriu. Kodėl iš serialo dingo visi rusiški keiksmažodžiai, kurie buvo neatsiejama brutaliai glušinamos vyrų darbininkų klasės kultūros dalis?

Visi tie vaizduojami valdžios manevrai, bendravimas atrodo tarsi bandoma imituoti rusišką mąstymą, tačiau per tam tikrą britišką filtrą, kad vakarų žiūrovas suprastų. Kitą vertus, galima diskutuoti apie paties serialo tikslus – ar juo norėjo iš tikrųjų rekonstruoti įvykius, o gal norėjo sukalti žiūrimą produktą rinkai? Serialas balansuoja tarp to ir ano. Pavyzdžiui, kad ir kone tarantiniškai absurdiška scena, kai valdžios atstovas atvažiuoja prie angliakasių pasakyti, kad jie turės Černobylyje išrausti šachtą. Tas susitikimas su purvinais vyrais, ta scenografija tampa dirbtina choreografija, primenanti tam tikrą gatvių muštynių ir indiškų šokių rokiruotę, o tas absoliučiai teatrinis triukas, kai darbininkai purvinomis rankomis patapšnoja atstovui per puikų kostiumą irgi atrodo padarytas dėl vaizdo masėms patenkinti. Tačiau tai yra serialo dėsnis, o ne tiksli dokumentika ir žiūrovas tikrai jaučia, kur čia bandymai ekvilibristiškai išlaikyti ir serialo rimtą toną, ir neprarasti kūrybiškų istorijos jungčių žanro rėmuose.

Dėl pačios istorijos turinio negaliu ginčytis, nes tikriausiai nelabai kas žino visą tiesą, kadangi ji sudurstyta iš įvairių liudijimų. Manau, už šį serialą stipriau gali būti tik informacija iš pirmųjų lūpų, o ne sukurptų protokolų, pavyzdžiui, baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos knyga „Černobylio malda“, kuri itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Tam tikros detalės seriale iš tikrųjų šokiruoja, pavyzdžiui, nuo radiacijos merdintys ir krentančiomis mėsos nuo kaulų dar gyvi esantys vyrukai, apie valdžios abejingumą, apie nelengvus sprendimus tarp to, kas galima sovietinėje santvarkoje ir tuos maištininkus, kurie aukodamiesi pamina santvarkos taisykles ir atvirai žinodami, kad bus sudoroti KGB, vis vien ryžtasi kalbėti apie Černobylio baisumus.

Vakariečius tikriausiai šokiruoja tas sovietų valdžios nesidalijimas informacija apie katastrofą su visuomene. Tai toji tylioji valdymo forma, kada žiniasklaidoje oriai filosofuojama apie pažangą ir šalies produktyvumą, o iš tikrųjų tyliai su visais prievarta susidorojama. Lietuviams dar nesvetima, nes panašiai ir būta mūsuose tuo laikotarpiu, todėl valdžios sprendimo užkulisiai seriale gal kai kuriuos stebina mažiau.

Šiaip serialas edukacinio pobūdžio, tačiau išlaikydamas atskiras biografines istorijos linijas sukuria iliuziją, kad dalyvaujame kažin kokioje makabriškoje pramogoje, kurioje patiriame ir nuotykį, ir esame istorinės katastrofos liudininkai. Seriale nusifilmavo ne viena britų ryški žvaigždė t. y. Emily Watson, Stellan Skarsgard bei Jared Harris, kuriuos akylesnis žiūrovas tikrai prisimins iš ne vieno ryškaus ir žymaus filmo.

Mini serialo sėkmė, galėtume sakyti, fenomenali, tačiau bent jau aš jaučiu, kad vakariečiams (iš esmės ir mums patiems) labai patinka istoriniai filmai ir serialai apie karą ar Rytų bloką, kurie leidžia apsišviesti ir suvokti esminius istorinius procesus, todėl labai svarbu prieš pateikiant serialą kaip tiesą, kiek įmanoma daugiau ištyrinėti medžiagą. Manau, „Černobylis“ išties puikus ir kruopštus serialas, kuris patenkins daugelį žiūrovų. Nemanau, kad serialas sulauks tęsinio, kad ir koks jis bebūtų populiarus, tiesiog nebėra daugiau apie ką kalbėti, nebent... Kitą serialą apie žmonių kartose Černobylio paliktą žymę ir traumas toms šeimoms, kurios buvo pasmerktos kapstytis po radiaciją, apie šeimas, išplėštas iš savo gimtųjų žemių.

Jūsų Maištinga Siela