Knyga: Jon Fosse "Trilogija"

 

Jon Fosse. „Trilogija“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, nuolatiniai ir atsitiktiniai skaitytojai,

 

Skaityti Nobelio literatūros laureatus – būtina, jeigu bandote susigaudyti literatūros madoje, nes bet kokios prestižinės premijos paskelbimas garantuoja, kad autorių išvers į daugelį kalbų, bus žinomas, populiarus, bent jau kurį laiką. Paprastai Lietuvoje greitai orientuojamasi į nobelistus, vos paskelbus laureatą, žiūrėkite, po pusmečio turime perleistą arba naujai kokį išverstą nobelisto knygą, tačiau tendencija tokia, kad po metų jis bemaž pamirštamas, apsiribojama maždaug tuo, kad paprastai užtenka ir tos vienos knygos. Bet gal ir užtenka, ką?

 

2023 metų Nobelio laimėtoju buvo paskelbtas norvegų rašytojas Jon Fosse (g. 1959), kuris per beveik 5 dešimtmečius trunkančią rašytojo veiklą rašė praktiškai visus įmanomas literatūros rūšis: pjeses, eilėraščius, prozą ir yra vertinamas pačių norvegų. Lietuviškai 2020 metais pasirodė jo Vaizdai iš vaikystės, po to apsakymas Baltybė (2024) ir naujausioji knyga Trilogija (norv. Andvake. Olavs Draumar. Kveldsvævd), kurią sudaro apie tuos pačius veikėjus besijungiantis pasakojimų triptikas Nakvišų klajonės (2007), Ulavo regėjimai (2012) ir Prievakario nuovargis (2014). Trilogiją į lietuvių kalbą išvertė vertėja Justė Nepaitė (g. 1988), o ją Keliautojai laiku serijoje išleido leidykla Aukso žuvys.

 

Trilogijoje pasakojama tragiška jaunuolių Alidos ir Aslės meilės istorija. Sulaukę kiek daugiau nei Šekspyro Romeo ir Džuljetai metų, jiedu ryžtasi pabėgti iš gimtosios gyvenvietės. Aslės tėvas jau kuris laikas dingo, o motina ne per seniausiai mirė, Alidos motina dukros nemyli ir su ja elgiasi prasčiau nei pamotė su Pelene, todėl jiedu, kurį laiką pagyvenę pas žvejį pašiūrėje, nusprendžia gyvenimą susikurti svetur. Trilogijos Nakvišų klajonės dalis būtent ir yra skirta Alidos ir Aslės naujų namų paieškoms ir socialinei adaptacijai, tačiau niekas jaunuolių poros svetur nenori priimti, nes jiedu nesusituokę, o Alidė nėščia, jai jau metas gimdyti. Iš esmės įvyksta keletas kriminalinių nusikaltimų, kuriuos padaro Aslė dėl savo mylimosios ir būsimo vaiko, tad autorius skiria dėmesį būtent norvegų tamsiam prietaringumui ir antihumaniškumui, kurį socialiai įgalina religija. Nepatyrę atjautos ir nesuprasti Aslė ir nėščia Alida yra palikti tiesiog miesto gatvėje be galimybės išsigelbėti atšiauriomis tiek gamtinėmis, tiek socialinėmis sąlygomis.

 

Antroji trilogijos dalis Ulavo regėjimai vaizduoja įvykius po kažkiek mėnesių, kada Alida ir Aslė pakeitė savo vardus, kad nutrintų prisiminimus iš praėjusio gyvenimo, jie nori pradėti gyventi iš naujo su mažuoju sūneliu. Šios dalies pasakojimas sukasi apie tai, kad Aslė, kuris pasivadino Ulavu, praeitis pasiveja, jį prisimena tolimas gimtosios vietos gyventojas ir ima šantažuoti, tačiau kartu Aslė trokšta sužavėti Alidę, nupirkdamas jai nuostabaus grožio apyrankę su mėlynais perlais. Visas pasakojimas beveik sutalpinamas į vieną dieną, kuri Aslei tampa lemtinga. Hiperbolizuodas Aslės naivumas ir patiklumas (pavyzdžiui, už parduotą smuiką jis nori įsiteikti Alidai, o ne išmaitinti šeimą) rodo, koks neracionalus ir romantizuotas yra Aslė, neturintis socialinių įgūdžių galvoti ir veikti dėl savo šeimos gerovės, nes jis nežino, kas yra geriausia.

 

Trečiojoje dalyje Prievakario nuovargis išryškėja atminties tema. Alidos palikuoniai pasakoja istoriją iš ateities apie jau mirusios Alidos istoriją po Aslės dingimo, kaip atsiranda kekšės pamesta apyrankė, kaip ji sudėtingai vedina išgyvenimo pasirinkimų galiausiai nusprendžia tapti žvejo Osleiko namų patarnautoja, o galiausiai ir jo žmona. Nuvargęs žmogus, galvojantis apie savo vaiko gyvybę, yra pasiruošęs nelengviems, bet būtiniems sprendimams. Šioje dalyje kuriama tolimų prisiminimų ir pasakojimų distancija, rodanti, kad kiekviena giminė turi savo sagą, savo negailestingą protėvių pasakojimą, perduodamą iš lūpų į lūpas, kol gyvuoja atmintis ir žodinė perdavimo tradicija.

 

Visos trys dalys parašytos telkiant pagrindinių veikėjų pastangas išgyventi. Iš vienos pusės Aslė niekada nebuvo blogas ir jo poelgiai tėra socialinio neteisingumo padiktuoti instinktyvūs veiksmai iš nevilties. Iš kitos pusės Trilogija nagrinėja individo ir kolektyvinio saugumo ir smurto sąsajas, t. y. kaip mažesnis blogis inspiruoja rastis dideliam blogiui. Pasakojimas sąlygotas, atmosferiškai slogus, nes kažin, ar kartais gyvenime užtenka idealų, svajonių ir sąžiningumo, kad galėtum išgyventi. Aslė, sakyčiau, išgyvena Dostojevskio sukurto Raskolnikovo gyvenimo variantą, tik J. Fosse atsisako aiškinti ir analizuoti, tad baimė lieka už tekstinės periferijos, tačiau vis tiek skaitytojui intuityviai juntama.

 

Esama ir Froidui būdingos akivaizdžios psichoanalizės elementų, pvz., „<...> kai dingo tėvas Aslakas, jai buvo treji, jis taip ir negrįžo, o jo dainavimas yra vienintelis Alidos prisiminimas, ir tada, sako ji, niekaip negalinti suprasti, bet tada, kai ji išgirdo Aslę griežiantį, jo muzikoje suskambo tėvo Aslako balsas <...> (p. 46).“ Alida įsimyli Aslę pagal savo prisimenamo tėvo paveikslą, o Aslė parduoda savo brangiausią iš tėvo paveldėtą smuiką, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Kitaip sakant, Trilogija yra apie nuolatinę meilės auką: kiek žmogus yra pasiryžęs paaukoti dėl savo laimės – prisiminimus, žmogiškumą, tapatybę. Iš kitos pusės – tai pasakojimas apie bandymą save perkurti iš naujo nepalankiais istoriniais laikais, tačiau J. Fosse, sakyčiau, nemoralizuodamas visgi laikosi tos pačios vertybinės sistemos, t. y. deklaruoja, kad visgi žiauriomis priemonėmis gero gyvenimo nesusikursi.

Jon Fosse

 

Pasakojimas yra sapniškas, neišlaikoma vientisa tikrovė, todėl atrodo, kad veikėjai skendėja tam tikrose iliuzijose, nes negali pakelti tikrovės. Klausimas – ar Alida iš tikrųjų nenutuokia, koks monstras yra Aslė? Kas nutiko jos motinai, senei ir žvejui? Pasakojimas postmoderniškai trūkinėja, sakinių sintaksė sulieja šnekamąją kalbą su pasakotojų balsais ir išgauna tokį savitą sąmonės srautą, dreifuojantį nuo tikrovės iki naivių veikėjų iliuzijų apie gerą gyvenimą. Panašiai kaip Juozapota iš Jono Biliūno apsakymo Liūdna pasaka.

 

Jon Fosse pasakojimai pasižymi kruopščiais lakoniškais pasakojimais. Daugelis skaitytojų mėgsta skandinavų literatūrą dėl šiaurietiškos atmosferos ir kiek kitokio pasakojimo būdo, kurį tikriausiai daugiau ar mažiau diktuoja skandinaviškos literatūros tradicija. Manau, Jon Fosse labai remiasi norvegų literatūros tradicija, tačiau ją modernizuoja savitu pasakojimo būdu. Istorija pasakoja apie neapibrėžtus senus norvegų laikus, kada dar buvo vykdomos mirties bausmės, o žmonės iš miesto į miestą migruodavo dėl to, kad nuo ko nors pabėgtų arba pakeistų savo gyvenimą, o tai galėtų būti daugmaž XIX a. pradžia. Perteikti gan slogią šiaurietišką socialinę aplinką rašytojui padeda pasirinktas ir senovinis pasakojimo tonas, primenantis epinius pasakojimus – sagas, kurie buvo paplitę Skandinavijoje XII-XV amžiuje ir turi žodinę tradiciją. Apskritai autorius stengiasi perteikti įspūdį, jog istorija tik iš dalies yra literatūrinė, rašytinė, stilistiškai jis kuria pasakos iš lūpų į lūpas perpasakojimo istoriją, įterpdamas daugybę ritmiškų pasikartojimų, kurie kuria iš vienos pusės ritmingos prozos įspūdį, o iš kitos – žodinės pasakojimo tradicijos įspūdį, būdingą skandinavų sagoms.

 

„ <...> ji tokia pavargusi, tokia pavargusi, tikriausiai nuo viso šito, galvoja, nuo kelionės į Bjorgviną, klaidžiojimo Bjorvino gatvėmis, plaukimo čia, nuo viso šito, nuo viso šito kartu, galvoja, galvoja apie Aslę, kad jo nebėra, nors jis ir šalia, ji pavargo nuo viso šito, nuo viso šito, galvoja Alida ir atsigula ant suolo, užsimerkia, ji tokia pavargusi, tokia pavargusi<...> (p. 176).“ Iš tikrųjų šis ritmiškas pasikartojimas sukuria nuovargio ir bejėgystės atmosferą, pasakojimas banguoja kaip jūra, ritmas ir pasakojimas žaidžia žodinės tradicijos intonacijomis.

 

Taigi Trilogija iš tikrųjų atspindi skandinaviškosios prozos tradicijas ir modernumą, autoriui sagos pasakojimo tradicija pasitarnauja naujam somnambuliškam kalbėjimui apie žmonių naivumą, blogio prigimtį, laiką ir klasikines šekspyriškas temas. Savo neskubiu pasakojimo ir atidumu detalėms autorius šiek tiek primena kitą savo kraštietį – Roy Jacobsen ir jo ištisą romano ciklą Neregimieji, Balta jūra ir kt. Trilogija kaip ir pastarojo rašytojo literatūra yra lėtojo skaitymo knyga, kurioje svarbi sukonstruota atmosfera, autorius vengia analizės, todėl siekia kaip skandinaviškose sagose vaizduoti, o analizę palikti patiems skaitytojams. Labai smagu, kad nebuvo šįkart primigtinų pažodinių paaiškinimų kas, kaip ir kodėl, o tai dar labiau išplečia Trilogijos sapnišką atmosferą, kur skaitytojas pats sau tampa oneirologu, sapnų aiškintoju. Šiaip knyga lengvai ir gana įtraukiai persiskaitė, labiausiai ji ir įsimins dėl atmosferos ir pasakojimo technikos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alina Bronsky "Paskutinė babos Dunjos meilė"

Alina Bronsky. „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2019 – 132 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po labai sėkmingo TV serialo Černobylis, kuriame minimas ir Lietuvos vardas, o Fabijoniškėse nesuremontuoti butai, išlaikę Sovietų Sąjungos interjerą, tapo užsienio lankytojams medaus koriu. Neslėpsiu, net pačiam būtų smalsu apsilankyti viename iš tų „užkonservuotų“ laikmečio korių Fabijoniškėse. Tačiau susidomėjimas Černobyliu, sakyčiau, sprogo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu: statomi spektakliai, skaitoma Svetlanos Aleksijevič dokumentinė proza Černobylio malda, vėlei susidomėta dokumentiniais filmais, faktais, išlikusių gyvųjų liudijimais. Regis, radiacijos išėsta Ukrainos dėmė tapo ir naujosios kartos pažinimo trauka ir savotišku nauju mados bei verslo klyksmu, pavyzdžiui, marškinėliai su Černobylio užrašu ir vaizdais, nes taip atrodyti kaip Černobylio laikais, dabar yra cool, beveik taip pat cool, kaip nešioti Bexit ženklą – paryškintą arba perbrauktą raudonai, priklausomai nuo to, kokios tavo politinės pažiūros šiuo klausimu.

Vokiečių rusų kilmės rašytoja Alina Bronsky (g. 1978) pakliuvo su savo knygele Paskutinė babos Dunjos meilė (vok. Baba Dunjas letzte Liebe) visai ne dėl Černobylio mados, o dėl gerų literatūrologų rekomendacijų. Tai pirmoji mano skaityta knyga iš aštuonių lietuviškai išverstų autorių, kurių www.keliautojailaiku.lt vertimų projektą parėmė ES. Aštuonios knygelės yra skirtos nubrėžti laikmečio istorinius punktyrus palei Europos kultūrinius periferijas grožinės literatūros priemonėmis. Galima sakyti, kad knyga atlieka edukacinę funkciją, bent jau toks pirminis šio projekto siekis, bet man Paskutinė babos Dunjos meilė, pasakojanti apie dabartį, praėjus trims dešimtmečiams nuo Černobylio katastrofos, visgi labiau veikia kaip grožinė literatūra.

Išties literatūroje retas reiškinys pasakoti apie dabarties perspektyvas tų gyventojų, kurie turėjo palikti Černobylio gyvenamąsias apylinkes dėl didelės radiacijos. Iki šiol sklando legendos, kad vietos vandenyse veisiasi neregėto dydžio šamai, po apylinkes laksto dvigalvės mutavusios stirnos ir šiaip gausu gyvūnijos bei augalijos anomalijų. Po maždaug 30 metų baba Dunja, palikusi civilizuotą pasaulį, grįžta į uždarą, ilgai iki tol negyventą Černobylio zoną, savo senąją sodybą ir kurį laiką gyvena su vietos seniais. Asketiškoji baba Dunja pilna gyvenimiškos išminties, nors ir sunkios senatvinės sveikatos, kamuojama nepritekliaus, ji vis tiek renkasi vietos žemę.

Alina Bronsky

Skaitant kyla klausimas, kokia vidinė motyvacija verčia tuos kaimo žmones spjauti į įspėjimus ir rinktis užterštą radiacija vietą – nostalgija buvusiems laikams, santvarkai, tėvų ir jaunystės žemei. Veikėjai atrodo izoliuoti savo noru savame gete, kur galioja savitas kultūrinis mentalitetas, saviti socialiniai ryšiai. „Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ Nesunku suprasti, kad civilizacijos beprotiškas tempas senukams atrodo labiau kenksmingas nei aplinkos radiacija, nes tik laiko klausimas, kuris greičiau pakirs žmogų.

Geriausia babos Dunjos draugė Marja serga depresija, jos vienintelis gaidys atsiduria puode ir tampa šios apysakos simboliu: tai, kas gražiai gieda gyvenimo vidurvasarį, anksčiau ar vėliau numiršta, tai gyvenimo ir visatos dėsnis. Babos Dunjos paveikslas kuriamas kiek tiesmukas, pilna paprasto gyvenimo suvokimo, gyvenanti savo praeities labirintuose, jos pasakojime veriasi tai, ką tik iš pradžių galima pavadinti cinizmu, tačiau tai sveikas gyvenimiškas humoras. Lengvu stiliumi perteiktas potrauminės epochos žmonės, atitrūkusius per laiką nuo elektrinės reaktoriaus sprogimo įvykių, tarsi vėlės grįžta prie savųjų ištakų.

Knygoje įvyksta vienas esminis kriminalinis įvykis, kuris tampa ištikimybės išmėginimu počernobylinei komunai, o baba Dunja – visų tų įvykių priešakyje kaip lyderė. Nors jos kriminalinis nuotykis knygoje išdėstytas kaip holivudiniame filme – kiek truputį naiviai neįtikėtinai, tačiau „povandeninė“ pasakojimo srovė leidžia atskleisti kur kas platesnėms šios istorijos potekstėms. Visų pirma komplikuotiems babos Dunjos ir jos dukters Irinos, gyvenančios Vokietijoje, santykiams, dukters ir motinos kaltės jausmui, kad dukra negali pasirūpinti motina, nes šioji nusprendė grįžti į kenksmingą zoną. Taip pat išskleidžiamas ir babos Dunjos dabarties pasaulio pajautos, kurios pasakojimo tėkmėje retkarčiais sutviska magiškojo realizmo atšvaitais: įvykiuose pradeda dalyvauti jau kadaise miręs Dunjos vyras ir netgi nudaigotas gaidys. Tačiau A. Bronsky magišku realizmu nespekuliuoja, ji veikiau kuria babos Dunjos senatvinį išminties teleskopą, per kurį galima pamatyti sąveikaujančių praeities ir dabarties ryšių regimybę.

Paskutinė babos Dunjos meilė, kaip ir pačios knygos pavadinimas sako, kad tai kartu nostalgiška knyga, kur gyvenimiškoje išmintyje veriasi humoras, „pabarstytas“ Rytų Europos kultūriniais elementais, ypač provincialaus, bet nebūtinai kvailo žmogaus sockultūriniais elementais, per kuriuos iš dalies galėjau identifikuoti ir savo paties senelių pasaulėžiūrą. Lengvai perskaitoma knygelė tampa tikru skanėstu, bet svarbiausia, kad autorė sukuria universalų literatūrinį nuotykį, kuris patiks neišrankiems, o kartu ir literatūros gurmanams. Kiekvienas šioje istorijoje ras pasislėpusių savų „razinkų“.

Jūsų Maištinga Siela