Knyga: Jon Fosse "Trilogija"

 

Jon Fosse. „Trilogija“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, nuolatiniai ir atsitiktiniai skaitytojai,

 

Skaityti Nobelio literatūros laureatus – būtina, jeigu bandote susigaudyti literatūros madoje, nes bet kokios prestižinės premijos paskelbimas garantuoja, kad autorių išvers į daugelį kalbų, bus žinomas, populiarus, bent jau kurį laiką. Paprastai Lietuvoje greitai orientuojamasi į nobelistus, vos paskelbus laureatą, žiūrėkite, po pusmečio turime perleistą arba naujai kokį išverstą nobelisto knygą, tačiau tendencija tokia, kad po metų jis bemaž pamirštamas, apsiribojama maždaug tuo, kad paprastai užtenka ir tos vienos knygos. Bet gal ir užtenka, ką?

 

2023 metų Nobelio laimėtoju buvo paskelbtas norvegų rašytojas Jon Fosse (g. 1959), kuris per beveik 5 dešimtmečius trunkančią rašytojo veiklą rašė praktiškai visus įmanomas literatūros rūšis: pjeses, eilėraščius, prozą ir yra vertinamas pačių norvegų. Lietuviškai 2020 metais pasirodė jo Vaizdai iš vaikystės, po to apsakymas Baltybė (2024) ir naujausioji knyga Trilogija (norv. Andvake. Olavs Draumar. Kveldsvævd), kurią sudaro apie tuos pačius veikėjus besijungiantis pasakojimų triptikas Nakvišų klajonės (2007), Ulavo regėjimai (2012) ir Prievakario nuovargis (2014). Trilogiją į lietuvių kalbą išvertė vertėja Justė Nepaitė (g. 1988), o ją Keliautojai laiku serijoje išleido leidykla Aukso žuvys.

 

Trilogijoje pasakojama tragiška jaunuolių Alidos ir Aslės meilės istorija. Sulaukę kiek daugiau nei Šekspyro Romeo ir Džuljetai metų, jiedu ryžtasi pabėgti iš gimtosios gyvenvietės. Aslės tėvas jau kuris laikas dingo, o motina ne per seniausiai mirė, Alidos motina dukros nemyli ir su ja elgiasi prasčiau nei pamotė su Pelene, todėl jiedu, kurį laiką pagyvenę pas žvejį pašiūrėje, nusprendžia gyvenimą susikurti svetur. Trilogijos Nakvišų klajonės dalis būtent ir yra skirta Alidos ir Aslės naujų namų paieškoms ir socialinei adaptacijai, tačiau niekas jaunuolių poros svetur nenori priimti, nes jiedu nesusituokę, o Alidė nėščia, jai jau metas gimdyti. Iš esmės įvyksta keletas kriminalinių nusikaltimų, kuriuos padaro Aslė dėl savo mylimosios ir būsimo vaiko, tad autorius skiria dėmesį būtent norvegų tamsiam prietaringumui ir antihumaniškumui, kurį socialiai įgalina religija. Nepatyrę atjautos ir nesuprasti Aslė ir nėščia Alida yra palikti tiesiog miesto gatvėje be galimybės išsigelbėti atšiauriomis tiek gamtinėmis, tiek socialinėmis sąlygomis.

 

Antroji trilogijos dalis Ulavo regėjimai vaizduoja įvykius po kažkiek mėnesių, kada Alida ir Aslė pakeitė savo vardus, kad nutrintų prisiminimus iš praėjusio gyvenimo, jie nori pradėti gyventi iš naujo su mažuoju sūneliu. Šios dalies pasakojimas sukasi apie tai, kad Aslė, kuris pasivadino Ulavu, praeitis pasiveja, jį prisimena tolimas gimtosios vietos gyventojas ir ima šantažuoti, tačiau kartu Aslė trokšta sužavėti Alidę, nupirkdamas jai nuostabaus grožio apyrankę su mėlynais perlais. Visas pasakojimas beveik sutalpinamas į vieną dieną, kuri Aslei tampa lemtinga. Hiperbolizuodas Aslės naivumas ir patiklumas (pavyzdžiui, už parduotą smuiką jis nori įsiteikti Alidai, o ne išmaitinti šeimą) rodo, koks neracionalus ir romantizuotas yra Aslė, neturintis socialinių įgūdžių galvoti ir veikti dėl savo šeimos gerovės, nes jis nežino, kas yra geriausia.

 

Trečiojoje dalyje Prievakario nuovargis išryškėja atminties tema. Alidos palikuoniai pasakoja istoriją iš ateities apie jau mirusios Alidos istoriją po Aslės dingimo, kaip atsiranda kekšės pamesta apyrankė, kaip ji sudėtingai vedina išgyvenimo pasirinkimų galiausiai nusprendžia tapti žvejo Osleiko namų patarnautoja, o galiausiai ir jo žmona. Nuvargęs žmogus, galvojantis apie savo vaiko gyvybę, yra pasiruošęs nelengviems, bet būtiniems sprendimams. Šioje dalyje kuriama tolimų prisiminimų ir pasakojimų distancija, rodanti, kad kiekviena giminė turi savo sagą, savo negailestingą protėvių pasakojimą, perduodamą iš lūpų į lūpas, kol gyvuoja atmintis ir žodinė perdavimo tradicija.

 

Visos trys dalys parašytos telkiant pagrindinių veikėjų pastangas išgyventi. Iš vienos pusės Aslė niekada nebuvo blogas ir jo poelgiai tėra socialinio neteisingumo padiktuoti instinktyvūs veiksmai iš nevilties. Iš kitos pusės Trilogija nagrinėja individo ir kolektyvinio saugumo ir smurto sąsajas, t. y. kaip mažesnis blogis inspiruoja rastis dideliam blogiui. Pasakojimas sąlygotas, atmosferiškai slogus, nes kažin, ar kartais gyvenime užtenka idealų, svajonių ir sąžiningumo, kad galėtum išgyventi. Aslė, sakyčiau, išgyvena Dostojevskio sukurto Raskolnikovo gyvenimo variantą, tik J. Fosse atsisako aiškinti ir analizuoti, tad baimė lieka už tekstinės periferijos, tačiau vis tiek skaitytojui intuityviai juntama.

 

Esama ir Froidui būdingos akivaizdžios psichoanalizės elementų, pvz., „<...> kai dingo tėvas Aslakas, jai buvo treji, jis taip ir negrįžo, o jo dainavimas yra vienintelis Alidos prisiminimas, ir tada, sako ji, niekaip negalinti suprasti, bet tada, kai ji išgirdo Aslę griežiantį, jo muzikoje suskambo tėvo Aslako balsas <...> (p. 46).“ Alida įsimyli Aslę pagal savo prisimenamo tėvo paveikslą, o Aslė parduoda savo brangiausią iš tėvo paveldėtą smuiką, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Kitaip sakant, Trilogija yra apie nuolatinę meilės auką: kiek žmogus yra pasiryžęs paaukoti dėl savo laimės – prisiminimus, žmogiškumą, tapatybę. Iš kitos pusės – tai pasakojimas apie bandymą save perkurti iš naujo nepalankiais istoriniais laikais, tačiau J. Fosse, sakyčiau, nemoralizuodamas visgi laikosi tos pačios vertybinės sistemos, t. y. deklaruoja, kad visgi žiauriomis priemonėmis gero gyvenimo nesusikursi.

Jon Fosse

 

Pasakojimas yra sapniškas, neišlaikoma vientisa tikrovė, todėl atrodo, kad veikėjai skendėja tam tikrose iliuzijose, nes negali pakelti tikrovės. Klausimas – ar Alida iš tikrųjų nenutuokia, koks monstras yra Aslė? Kas nutiko jos motinai, senei ir žvejui? Pasakojimas postmoderniškai trūkinėja, sakinių sintaksė sulieja šnekamąją kalbą su pasakotojų balsais ir išgauna tokį savitą sąmonės srautą, dreifuojantį nuo tikrovės iki naivių veikėjų iliuzijų apie gerą gyvenimą. Panašiai kaip Juozapota iš Jono Biliūno apsakymo Liūdna pasaka.

 

Jon Fosse pasakojimai pasižymi kruopščiais lakoniškais pasakojimais. Daugelis skaitytojų mėgsta skandinavų literatūrą dėl šiaurietiškos atmosferos ir kiek kitokio pasakojimo būdo, kurį tikriausiai daugiau ar mažiau diktuoja skandinaviškos literatūros tradicija. Manau, Jon Fosse labai remiasi norvegų literatūros tradicija, tačiau ją modernizuoja savitu pasakojimo būdu. Istorija pasakoja apie neapibrėžtus senus norvegų laikus, kada dar buvo vykdomos mirties bausmės, o žmonės iš miesto į miestą migruodavo dėl to, kad nuo ko nors pabėgtų arba pakeistų savo gyvenimą, o tai galėtų būti daugmaž XIX a. pradžia. Perteikti gan slogią šiaurietišką socialinę aplinką rašytojui padeda pasirinktas ir senovinis pasakojimo tonas, primenantis epinius pasakojimus – sagas, kurie buvo paplitę Skandinavijoje XII-XV amžiuje ir turi žodinę tradiciją. Apskritai autorius stengiasi perteikti įspūdį, jog istorija tik iš dalies yra literatūrinė, rašytinė, stilistiškai jis kuria pasakos iš lūpų į lūpas perpasakojimo istoriją, įterpdamas daugybę ritmiškų pasikartojimų, kurie kuria iš vienos pusės ritmingos prozos įspūdį, o iš kitos – žodinės pasakojimo tradicijos įspūdį, būdingą skandinavų sagoms.

 

„ <...> ji tokia pavargusi, tokia pavargusi, tikriausiai nuo viso šito, galvoja, nuo kelionės į Bjorgviną, klaidžiojimo Bjorvino gatvėmis, plaukimo čia, nuo viso šito, nuo viso šito kartu, galvoja, galvoja apie Aslę, kad jo nebėra, nors jis ir šalia, ji pavargo nuo viso šito, nuo viso šito, galvoja Alida ir atsigula ant suolo, užsimerkia, ji tokia pavargusi, tokia pavargusi<...> (p. 176).“ Iš tikrųjų šis ritmiškas pasikartojimas sukuria nuovargio ir bejėgystės atmosferą, pasakojimas banguoja kaip jūra, ritmas ir pasakojimas žaidžia žodinės tradicijos intonacijomis.

 

Taigi Trilogija iš tikrųjų atspindi skandinaviškosios prozos tradicijas ir modernumą, autoriui sagos pasakojimo tradicija pasitarnauja naujam somnambuliškam kalbėjimui apie žmonių naivumą, blogio prigimtį, laiką ir klasikines šekspyriškas temas. Savo neskubiu pasakojimo ir atidumu detalėms autorius šiek tiek primena kitą savo kraštietį – Roy Jacobsen ir jo ištisą romano ciklą Neregimieji, Balta jūra ir kt. Trilogija kaip ir pastarojo rašytojo literatūra yra lėtojo skaitymo knyga, kurioje svarbi sukonstruota atmosfera, autorius vengia analizės, todėl siekia kaip skandinaviškose sagose vaizduoti, o analizę palikti patiems skaitytojams. Labai smagu, kad nebuvo šįkart primigtinų pažodinių paaiškinimų kas, kaip ir kodėl, o tai dar labiau išplečia Trilogijos sapnišką atmosferą, kur skaitytojas pats sau tampa oneirologu, sapnų aiškintoju. Šiaip knyga lengvai ir gana įtraukiai persiskaitė, labiausiai ji ir įsimins dėl atmosferos ir pasakojimo technikos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vynas ir literatūra: Krėvė "Skirgaila", Motiejūnaitė "Mūsų miestelis", Fosse "Trilogija" (Doppio Passo, primitivo)

 

Sveiki,

 

„Vynas – tai buteliuke esanti poezija, “ – sako Robert Louis Stevenson. Arba proza. Vis prisimenu Bredberio „Pienių vyną“ arba Prousto arbatos gurkšnį iš „Prarasto laiko beieškant“. Ir išties... literatūra ir vynas, knygos puslapis ir gurkšnis iš Pietų Europos, Italijos. „Gerai gerti vyną su saiku. Geriant be saiko, vynas geria tave.“ – Miguel de Cervantes, iš „Don Kichoto“.

 

Maištinga Siela

Lovoje su Jon Fosse ir jo knyga "Trilogija"

 Sveiki,

 

Jeigu literatūra meilužė, jeigu visi rašytojai lipa pas tave į lovą, ir jeigu jų mintys ir idėjos kutena, tai šią liepos popietę su manomi intymiai laiką leidžia raštuotas puodelis, antklodė ir Jon Fosse. Jis puikus meilužis, įskaitant ir tai, kad puikiai rašo savo šaltas šiaurietiškas istorijas... Greitu metu jau pasistengsiu aprašyti visą knygos patyrimą.

 

Maištinga Siela

Tarptautinis Booker premijos 2022 trumpasis sąrašas / International Booker Prize 2022 shortlist

 

Sveiki,

Kiek pavėluotai, bet vis tiek labai trumpai noriu apžvelgti International Booker Prize 2022 trumpąjį sąrašą. Nors per pastaruosius trejetą metų įvairūs prestižiniai literatūriniai apdovanojimai turėjo vis didesnę įtaką verstinei literatūrai į lietuvių kalbą, sakyčiau, rinkoje vienu populiariausiu tampa Booker kasmetiniai sąrašai. Šiemet į trumpąjį sąrašą pateko 6 knygos, verstos į anglų kalbą iš korėjiečių, norvegų, japonų, ispanų, hindi ir lenkų kalbų. 50 000 svarų per pusę pasidalins tiek knygos autorius, tiek vertėjas, o visi likę trumpojo sąrašo nominantai gaus po 2 500 svarų premijos. Bet tikriausiai didžiausia nauda – apskritai patekti į šį sąrašą, nes jis garantuoja žinomumą ir labai plačias skaitytojų auditorijas, o tai yra kiekvieno rašytojo svajonė.

Mieko Kawakami „Heaven“ (Japonija), iš japonų k. vertė Sam Bett ir David Boyd

Goodreads.com reitingas 3.85 su 6,490 balsų.

Keturiolikmetis dėl savo žvairumo mokykloje patiria stiprias patyčias ir bendraamžių kankinimus. Nusprendęs niekam nieko nesakyti ir kęsti jis pamažu ima dvasiškai degraduoti. Vienintelė jį suprantanti yra bendraklasė mergaitė, kuri taip pat kenčia nuo savo sadistų. Į tikroviškai perteiktus paauglių vaizdinius įterpiami istoriniai-filosofiniai pamąstymai apie smurtą, todėl romanas iš dalies labai paprastas, bet ir meistriškai perteikiamas smurto esmę.

Claudia Piñeiro „Elena Knows“ (Argentina), iš ispanų k. vertė Frances Riddle

Goodreads.com reitingas 3.97 su 1,751 balsų.

Argentiniečių autorės romane „Elena žino“ pasakojama pasaka, sumišusi su erotika. Miesto bažnyčios varpinėje nužudoma mergina, kurios byla oficialiai labai greitai pabaigiama. Merginos motina, senyva ir ligota moteris, pati leidžiasi į miesto kvartalus ir apylinkes ieškoti teisybės. Per šią kelionę ji atskleidžia baisius autoritarinės valdžios bei vaidmainystės aspektus.

Jon Fosse „A New Name: Septology VI–VII“ (Norvegija), iš norvegų k. vertė Damion Searls

Goodreads.com reitingas 4.72  su 133 balsų.

Paskutinės dvi paskutinės septintologijos dalys pateko į trumpąjį Tarptautinė Booker trumpąjį sąrašą. Knyga pristatoma kaip unikali skaitymo patirtis. Norvegų rašytojui pavyko sukurti du skirtingus paralelinius pasaulius, kurie atskleistų skirtingas to paties veikėjo gyvenimo galimas perspektyvas. Veikėjas vardu Asle gyvena atokiame Norvegijos miestelyje, jis yra dailininkas ir bendrauja tik su artimiausiais kaimynas. Kitas veikėjas tuo pačiu vardu irgi yra dailininkas, tik jis gyvena alkoholiko gyvenimą... Ar jiems lemta susitikti, ar tai ta pati istorija, o gal tai skirtingos istorijos? Autorius žaidžia pasakojimo formomis ir fabulomis, o pasakojimas apibūdinamas kaip lėtas, tylus ir meditatyvus, transcendentinis ir puikiai tinkantis perteikti šiaurietišką pasaulėžiūrą.

Geetanjali Shree „Tomb of Sand“ (Indija), iš hindi k. vertė Daisy Rockwell

Goodreads.com reitingas 3.92  su 49 balsų.

Knyga, kuri tikriausiai patiks Arundhati Roy gerbėjams. Joje pasakojama apie 80 metų moterį, kuri sunkiai išgyvena po vyro netekties, tačiau netrukus suvokia, kad tai galimybė patirti kažką naują, todėl pradeda santykiu su transeksualia (hidžra) moterimi, negana to, išryškėja nauji santykiai su „modernia“ iki šiol save laikiusia dukra. Keliaudama su dukra į Pakistaną, ji prisimena kintantį gyvenimą ir santykius, požiūrį į gyvenimą... Autorė tikriausiai į Tarptautinį Booker pateko ne dėl indiškos tematikos, o dėl to, kad ji atsisako rimtai žiūrėti į gyvenimo tragedijas, jos pasakojimo tonas žaismingas, makabriškas.

Olga Tokarczuk „The Books of Jacob“ (Lenkija), iš lenkų k. vertė Jennifer Croft

Goodreads.com reitingas 4.15  su 2.996 balsų.

Išties sunku apibūdinti šią O. Tokarchuck opus magnum „Jokūbo knyga“. Tai didžiulės apimties knyga, kuri turėtų būti greitu metu išleista ir lietuviškai. Manau, tai vienas iš rimčiausių kandidatų laimėti šį Bookerį ir tai būtų antrasis autorės triumfas. Knyga nukelia mus į XVIII amžių, kuriame pasakojama apie žydą, kuris atvykęs į vieną iš Lenkijos kaimų, pakeičia tapatybę ir sukuria apie save mitą. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, vyrui pavyksta keisti religijas ir tapatybes, apie jo gyvenimą pasakoja daug skirtingų balsų, kurie sukuria įvairias kintančias perspektyvas. Pats labai nekantrauju patyrinėti, kaip išties atrodo tas pasakojimas.

Bora Chung „Cursed Bunny“ (Pietų Korėja), iš korėjiečių k. vertė Anton Hur.

Goodreads.com reitingas 4.06  su 1,239 balsų.

Pietų Korėjos autorės novelių rinkinys „Prakeiktas triušis“ man iš anotacijos primintų Samantos Schweblin noveles. Azijietės knygoje pasakojamos istorijos, kurios sulydo magišką realizmą, mokslinę fantastiką ir siaubo elementus bei atskleidžia žiaurų patriarchalinį ir kapitalizmo pasaulį.

Jūsų Maištinga Siela