Tarpukario aktorius Petras Kubertavičius, jo vaidmuo pagal Vinco Krėvės "Skirgaila" ir Kauno teatro istorija (rež. Borisas Dauguvietis)

 

Sveiki,

 

Tęsiu įdomias istorijas ir šįkart parengiau pasakojimą apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ pjesės pastatymą 1924 metais ir Tarpukario laikotarpio teatrą.

 

1924-ieji metai tapo reikšmingi ne tik Vinco Krėvės-Mickevičiaus, bet ir viso Lietuvos teatro istorijoje. Būtent tais metais Kaune, Valstybiniame teatre, spalio 12 dieną įvyko jo dramos „Skirgaila“ premjera. Pats autorius, nors ir parašęs pjesę rusiškai, sulaukė jauno režisieriaus Boriso Dauguviečio pasiūlymo statyti šį kūrinį. Tai buvo ambicingas projektas, kuris reikalavo ir kūrybinės drąsos, ir kruopštaus darbo. Krėvė-Mickevičius ėmėsi pjesę adaptuoti lietuvių kalbai, pritaikydamas ją teatro scenai, dabar adaptuotą lietuvišką ir gerokai anuomet pataisytą versiją skaito mokiniai mokyklinėje programoje. Šis įvykis tapo savotiška simboline naujo, modernaus lietuviško teatro aušra.

 

Vincas Krėvė-Mickevičius savo dramą „Skirgaila“ parašė dar 1916-1920 metais tuo metu būdamas Azerbaidžane (pjesė rusiškai pasirodė Vilniuje, tuomet okupuotame lenkų, išspausdinta 1922 m., o jau po kelerių metų ir lietuviška versija, perdaryta būtent lietuviško varianto teatro statybai). Pjesė (rusiška pirmoji versija) buvo skirta Rusijos teatrui, todėl ir parašyta rusiškai. Tačiau po sėkmingo sugrįžimo į Lietuvą, autorius susilaukė pasiūlymo pastatyti šią istorinę dramą Kaune. Krėvė-Mickevičius, palaikydamas glaudžius ryšius su inteligentija ir teatro žmonėmis, aktyviai įsitraukė į kūrinio pritaikymą, vertimą ir redagavimą. Tai rodo, kad dramaturgas matė „Skirgailoje“ ne tik istorinį pasakojimą, bet ir aktualų, gyvą kūrinį, galintį kalbėti su to meto visuomene. Jam buvo svarbu, kad pjesė įgautų naują, lietuvišką sielą.

 

Spektaklio režisūros ėmėsi Borisas Dauguvietis, jaunas, bet ryžtingas ir novatoriškas menininkas. Jis puikiai suvokė, koks svarbus ir ambicingas yra šis projektas Lietuvos kultūrai. Dauguviečio indėlis į tarpukario teatrą yra, kaip kiti teigia, labai didelis: jis siekė atsisakyti buitinio, natūralistinio teatro ir ieškojo naujų, ekspresyvių išraiškos formų. Daugiau dėmesio jis skyrė scenografijai, apšvietimui ir aktorių psichologijai. „Skirgailos“ statymas buvo jo bandymas įtvirtinti šias idėjas profesionalioje scenoje.

Borisas Dauguvietis (1885–1949) buvo išskirtinė Lietuvos teatro asmenybė, kurios profesinis kelias prasidėjo dar Peterburgo imperatoriškojoje teatro mokykloje, o vėliau tęsėsi įvairiose Rusijos scenose. Grįžęs į Lietuvą 1920 m., jis dirbo girininku Biržuose, tačiau aistra teatrui jį atvedė į Kauną, kur 1923 m. tapo ką tik įkurto Valstybės teatro režisieriumi. Dirbdamas iki 1941 m., jis pastatė daug novatoriškų spektaklių, siekdamas modernizuoti lietuvių teatrą ir akcentuoti nacionalinę dramaturgiją. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947–1949 m., Dauguvietis dirbo Lietuvos dramos teatro meno vadovu ir režisieriumi Vilniuje. Jo įtaka Lietuvos teatro raidai yra didžiulė, o jo atminimas įamžintas jo vardu pavadintu auskaru, teikiamu už svarbius nuopelnus scenos menui.

 

Spektaklis tapo savotišku iššūkiu ir pagrindinio vaidmens atlikėjui – Petrui Kubertavičiui. Garsėjęs kaip talentingas komikas ir buitinio žanro meistras, Kubertavičius iki tol nebuvo sukūręs tokio dramatiško, gilaus ir prieštaringo personažo. Šis vaidmuo buvo lūžis jo karjeroje, parodęs platų aktoriaus amplua ir sugebėjimą įkūnyti sudėtingą asmenybę. Kritikai pripažino, kad jis atliko šį vaidmenį itin giliai, nors ir buvo ginčų, ar spektaklyje pakankamai atsiskleidė herojaus žmogiškoji pusė.

 

Trečiasis XX a. dešimtmetis Lietuvoje buvo teatro atgimimo laikas. Po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės atgavimo Kaunas tapo kultūriniu centru, o teatras – viena svarbiausių viešojo gyvenimo erdvių. Tuo metu vyravo aštrios diskusijos tarp tradicinio, buitinio teatro šalininkų ir modernizmo idėjų atstovų. „Skirgaila“ tapo šių idėjų susidūrimo lauku, parodęs, kad lietuviškas teatras yra pasiruošęs eksperimentuoti ir nebijoti gilių, filosofinių temų.

Petras Kubertavičius (1897–1968) buvo vienas svarbiausių lietuvių aktorių ir režisierių, palikęs ryškų pėdsaką tarpukario Lietuvos teatre. Nuo 1920 m. jis priklausė Kauno Dramos vaidyklai (vėliau tapusiai Valstybės teatru) ir per savo karjerą sukūrė daugiau nei 200 vaidmenų, garsėdamas savo gebėjimu įkūnyti įvairaus amplua personažus – nuo komiškų iki itin dramatiškų. Nors plačiai vertintas dėl savo komedinio talento, jo karjeros viršūne laikomas Skirgailos vaidmuo 1924 m. Vinco Krėvės dramos pastatyme. Šis vaidmuo buvo itin sudėtingas ir reikalavo didelio dramatizmo, todėl įtvirtino Kubertavičiaus, kaip universalaus aktoriaus, reputaciją. Be vaidybos, jis taip pat aktyviai režisavo ir dirbo teatro pedagogu, mokydamas jaunąją aktorių kartą. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., dėl politinių priežasčių jis buvo priverstas pasitraukti iš teatro, tačiau 1954 m. grįžo į sceną, kurioje dirbo iki pat savo mirties 1968 m.

 

Spektaklis sulaukė milžiniško dėmesio. Kritikai ir žiūrovai kalbėjo apie netikėtą, drąsų pastatymą. Scenografija, šviesos efektai ir aktorių vaidyba buvo apibūdinami kaip itin novatoriški. „Skirgaila“ 3-iajame dešimtmetyje atrodė itin šiuolaikiškai, laužydama tradicines teatro formas ir stilius. Dauguvietis kartu su menininkais sukūrė sceną, kurioje ryškūs ir išraiškingi kostiumai, stilizuoti judesiai bei simboliniai ženklai tapo svarbesni nei realistinė detalė. Šis spektaklis įrodė, kad lietuvių teatras gali kalbėti ne tik apie kaimą ir buitį, bet ir apie sudėtingas istorines, politines ir filosofines problemas.

 

„Skirgailos“ pastatymas tapo įvykiu, kuris įtvirtino Valstybės teatrą kaip pagrindinę profesionaliojo teatro sceną ir įrodė jo gyvybingumą. Be to, tai buvo reikšmingas momentas paties V. Krėvės-Mickevičiaus kūrybinėje biografijoje, leidęs jo dramai atgyti lietuviškoje scenoje. Spektaklis padėjo formuotis lietuvių dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus profesijai, parodė, kad teatras gali būti ne tik pramoga, bet ir galinga meninė bei idėjinė jėga. „Skirgailos“ sėkmė įkvėpė naujas kartas kurti ir ieškoti savitos, modernios lietuviškos teatro kalbos.

 

Maištinga Siela

Vinco Krėvės Mickevičiaus dramos "Skirgaila" veikėjų sąrašas

 

Skirgaila – LDK didysis kunigaikštis, Jogailos brolis. Tai sudėtinga, tragiška asmenybė, blaškomasi tarp pagoniškosios praeities ir krikščioniškosios ateities. Jis yra valdingas, aistringas, bet kartu ir vienišas, nelaimingas žmogus, ieškantis savosios tiesos ir prasmės.

 

Ona Duonutė – kunigaikštytė, kuri dramoje tampa Skirgailos žmona. Jauna, švelni, naivi, pavergta Skirgailos asmenybės, bet kartu ir bijanti jo. Ji simbolizuoja pasyvią, nuo likimo priklausomą moterį, kuri negali pasipriešinti brutaliam pasauliui.

 

Stardas – pagonių žynys. Senas, išmintingas, atstovauja senajai, nykstančiai pagonybei. Jis simbolizuoja praeitį, prarastas tradicijas ir tikėjimą, kuris dar kovoja su naujuoju krikščionybės tikėjimu.

 

<...>

 

Knyga: Vincas Krėvė-Mickevičius "Skirgaila"

Vincas Krėvė. „Skirgaila“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti tą jauseną, kai prieš daugel metų, dar mokykliniais laikais, pirmąkart teko skaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882-1954) istorinę dramą Skirgaila ir negaliu atgaminti tiksliai tos būsenos, ar kūrinį įveikiau lengvai, ar teko su juo pasigrumti. Šiandien, po daugel metų, vėl skaičiau Skirgailą ir jau pamačiau tam tikrus kitus dalykus, kuriuos šiandien šiame įraše ir aptarsiu.

 

Įdomu pasidomėti apie Skirgailos kūrimo kontekstus. Pirmoji dramos versija parašyta Kaukaze 1916 metais, kai Vincas Krėvė anuomet dėstė Azerbaidžano sostinėje Baku. Pjesė buvo rašoma rusų kalba platesniajai auditorijai, o lietuviškasis Skirgailos variantas buvo paties autoriaus pakoreguotas ir perrašytas 1924 metais Kauno Valstybiniam teatrui. Taigi, kūrinys po lenkų Vilniaus krašto okupacijos jau laikinojoje Lietuvos sostinėje iš esmės ne tik skirtas teatrui, bet tikriausiai reikia galvoti ir apie sąmoningą lietuvių kultūros kūrimą ir jos pamatų tvirtinimą rusų, lenkų kultūros pašonėje. Iš esmės Krėvė tęsia pirmosios neuromantikų kartos (Vydūno, Juozo Tumo-Vaižganto, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės bei Juozapo Albino Herbačiausko) sukurtą literatūrinės krypties viziją kurti pagal XX a. literatūrines formas, akcentuojant kaip vieną svarbiausią aspektą lietuvių tapatybės ir individualumo bruožą. Šią idėją tikriausiai inspiravo XIX a. romantizmo autoriai, kurie gręžėsi į tautiškumą ir kėlė pasididžiavimą lietuvių kultūra, šitokiu būdu kovodami su carinės Rusijos represijomis.

 

Visgi Vincas Krėvė nekuria tautos herojaus, jis pasirenka politiškai sudėtingą LDK laikotarpį, kada po Krėvos sutarties 1385 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila tampa Lenkijos karaliumi, jis karūnuojamas 1386 m. O ką padarė Jogaila? Taip, jis formaliai pakrikštijo Lietuvą 1387 m., kai tuo metu Skirgaila iš esmės buvo kurį laiką LDK valdovu. Taip, Skirgaila iš tikrųjų yra realus asmuo, kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos vaikas, vėlesniais laikais visgi Skirgaila užleis lyderystę Vytautui Didžiajam ir valdys tik jam priskirtas LDK žemes. Dramoje taip pat veikia iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė, realiai irgi egzistavusi asmenybė, kuri buvo Kęstučio ir Birutės dukra, tačiau dramoje ji nėra toji pati asmenybė, ji yra Lydos kunigaikštytė, nors pačioje dramoje minima, kad garbingos lietuviškos kilmės. Kuo sudėtingas istoriniame kontekste LDK ir kunigaikščio Skirgailos laikotarpis? Griūva senasis pagoniškasis pasaulis, kurį Skirgaila norėtų išsaugoti, tačiau dėl Europos tamsios tarptautinės politikos visos pastangos tampa iš vienos pusės tautos, o iš kitos – valdovo asmenine tragedija.

 

Reiktų paminėti, kad Skirgaila nėra tikslus istoriografinis kūrinys, detalės, nors ir atsekamos, tačiau rašytojui svarbus yra istorinis valstybingumo lūžis bei asmeninė valdovo drama. Dramą sudaro keturios dalys: 1. Tarp dviejų pasaulių. 2. Aistrų sūkury. 3. Palūžusios sielos. 4. Bedugnė. Jau vien pavadinimai sufleruoja, kad viskas kuriama labai dramatiškai, akcentuojant sudėtingus asmeninius ir politinius pasirinkimus. Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur iš esmės grumiasi itin skirtingų interesų žmonės: LDK valdovas Skirgaila, lenkų kunigas su delegacija, taip pat čionai atvykę vokiečių Kryžiuočių ordino delegacija, kalinama ir iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė. Pagrindinės konfliktų ašys kyla ne tiek dėl galios, kiek dėl senosios kultūros išsaugojimo: vaidilai Stardui ir kunigaikščiui svarbu išsaugoti pagoniškojo pasaulio vertybes, Stardas nuolat primena, kaip ilgai kryžiuočiai ir kiti krikščionys puldinėjo Lietuvą, akcentuodami, kad negali priimti piktojo krikščionių dievo pasaulėžiūros, nes joks geras dievas nelieja kraujo, bandydamas pakeisti kitus. Vadinasi, tiek lenkai, tiek vokiečiai turi visiškai kitokių tikslų ir dramoje jie akivaizdžiai akcentuojami. Iš tikrųjų lenkams rūpi išlaikyti Jogailos įtaiką ir per krikštą pajungti LDK žemes, o vokiečiams rūpi sukiršinti Lietuvą su Lenkiją, jas susilpninti ir pasiimti Žemaitiją, tad nieko švento iš tikrųjų krikščionys nepasiūlo Skirgailai, nors ir dedasi garbingi krikščionys. Nesutikdamas žaisti politinio dvigubo žaidimo iš tikrųjų Skirgaila rizikuoja užsitraukti Jogailos rūstybę, kitaip sakant, paskandinti iš visų pusių LDK frontus karuose. Kita vertus, jis nori per santuoką su Ona Duonute sutvirtinti LDK rytų žemes, Lenkijos pašonėje sustiprinti pagoniškąją Lietuvą.

 

Taigi, dramoje veikia religijos kaip esminės tautos tapatybės bruožas, kuris turi būti ginamas arba... pasiduoti naujojo pasaulio pokyčiams. Bet ar Skirgaila, Stardas, Skurdulis ir kiti įtakingi Aukštutinio pilies LDK politiniai veikėjai gali priimti krikščionybę, pamiršti skriaudas ir palikti pagoniškąjį pasaulį, kurį tiek amžių gynė protėviai? Skirgailai tai atrodo nesuderinama. Tačiau drama plepi, Skirgaila neatrodo labai jau ryžtingas, nuolat raukosi, remarkose vaizduojamas kaip niūrus valdovas, kuris nuolat girtuokliauja prie skobnių ir nesiklauso nei Stardo, nei Skurdulio, kitaip sakant, Skirgaila praranda didikų prielankumą dėl savo autokratizmo, ima abejoti savaisiais. Politinį tingulį, neryžtingumą iliustruoja ir nenoras priimti pasiuntinius, tačiau gerti alkoholį laiko visada turi. Galima sakyti, kad valdovas skiria laiko apmąstymui, tačiau, deja, jo apmąstymai lėkšti, nelankstūs, trūksta politinės diplomatijos ir vizijos, kaip būtų galima suvaldyti visą situaciją. Kita vertus, Skirgaila pagoniškosios politikos mentaliteto, jam nebūdinga mąstyti dvilypiai, kaip tą puikiai gali daryti lenkų ir vokiečių pasiuntiniai.

 

Skirgaila labai žavisi senąja Lietuva: „Matau, tu šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai apie garsius Mindaugo žirgus, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos, darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus, paniekinusio mano garbės žodį (p 58).“ Skirgailą Krėvė kuria kaip idealizuotoją, veikėjo įkvėpimo šaltinis – LDK praeitis, šlovinga ir garbinga, sakyčiau, atitiktų neoromantinę rašytojo programą. Kaip kad Antanas Baranauskas, Maironis – jie taip pat per šlovingą ir didingą Lietuvos praeitį kūrė įkvepiančius mitus stiprinti dabarties sudėtingose sąlygose atsidūrusius žmones. Galima sakyti, kad Krėvė šią vertybinę optiką panaudoja ir savo dramoje. Būtent idealizuoto praeities politinio vaizdinio apsėstas Skirgaila, jis pernelyg susitapatinęs su praeitimi, šiuolaikiškiau sakant, pastrigęs. Viena iš tragizmo interpretavimo būdų galėtume išskirti valdovo negebėjimą keisti ir modernizuoti šalį, kadangi idealizuojama praeitis.

 

Visgi Vincas Krėvė kūrinį labai stereotipizuoja ir tai jau matoma iš vaikėjo sąrašo. Galima sakyti, kad knygą rašė vyras: visi veikėjai jau vidutinio amžiaus arba stotingi ir žilstelėję, o merginos – liaunos, jaunos ir gražutės, skaisčios tarsi vaidilutės. Norite pasakyti, nebuvo matronų? Senų ir garbingų didikių? Žinoma, kad buvo, tačiau Krėvė kuria seksistinį pasaulį, kuriame patriarchato jėga išreiškiama per veikėjų ilgametes patirtis, o moterys vaizduojamas tyčia jaunos, pamaldžios, sietinos su pažeidžiamumu ir rūtų vainikėliais. Ona Duonutė ir Oligė, atkreipkite dėmesį, verpia linus (keista, kad ne kokius patiekalus virtuvėje gamina), iš esmės įkūnija ištikimosios Penelopės archetipą iš Homero epo Odisėja. Galima sakyti, Krėvė kliaujasi folkloriniais ir kanoniniais vyro ir moters vaizdavimo įvaizdžiais kaip klišėmis, tačiau ar XX a. pradžioje galėjo būti kitaip, kai visi romantizavo LDK laikus? Pats Vincas Krėvė buvo aistringas liaudies dainų rinkėjas, mergelių ir kareivių įvaizdžiai labai sutampa su dainose apdainuojamais vyro ir moters įvaizdžiais, todėl kaip neoromantikas laikosi visuotinai anuomet priimtais šablonais.

Vincas Krėvė-Mickevičius

 

„Ar aš galiu tavimi patikėti? (žengdama arčiau) Aš silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergelė (p. 98).“ Šitaip Ona Duonutė reprezentatyviai kalbasi su jos laisvę ir valią pavergusiu Skirgaila. Tas nuolankus savo tapatybės per lytiškumą deklaravimas iš esmės skaitant iš šių dienų perspektyvos atrodo seksistinis, dirbtinis ir be galo naivus, todėl neįtikinantis. Kur kas labiau dramoje veikia apgaulingas Stardo priešmirtinis netikras pakrikštijimas, kuriuo naudojasi lenkų kunigas Jonas iš Bychovo, nes iš esmės tokiu tikrovės iškreipimu rodoma, kaip perrašoma istorija ir visas žmogaus gyvenimas. Skirgaila netenka dar vienos atsvaros, jam atrodo, kad net Stardas, ištikimiausias senojo pagonių pasaulio karys, išdavė jųdviejų ir visos šalies viziją.

 

Labiausiai šioje dramoje keičiasi vokietis Kelleris, kuris suvedžioja Oligę, kad pasiektų Oną Duonutę. Matome absoliučiai stereotipinį vokiečių riterio neriteriškumo apraiškas: melas, seksualinė manipuliacija, nepagarba. Atrodo, nieko garbingo, tačiau Kelleris prisiekinėja kaip tikras riteris, kad myli Oną Duonutę. Pažinęs (iš vieno susitikimo?) Oną Duonutę ir pamatęs jos tvirtą dvasią bei atsidavimą savo vertybėms, jis iš tikrųjų ją įsimyli. Šis jausmas jį pakeičia, paversdamas iš savanaudiško avantiūristo į pasiaukojantį ir kilnų riterį. Galiausiai, jis paaukoja savo gyvybę, kad apgintų jos garbę, leisdamasis būti gyvas užkastas (tam autorius naudoja šviesiojo ir tamsiojo vyrų inscenizuotus – angelo ir demono, gėrio ir blogio – diskusinius kalbėjimus, kuriuos perims Justinas Marcinkevičius dramoje Mažvydas). Kellerio pasirinkimas atspindi dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą ir rodo, kad jo meilė buvo tikra. Toks greitas Kellio atsivertimas šioje dramoje iš esmės kelia abejonių, gal net tam tikrų logikos spragų, nes akivaizdu, kad pernelyg mažai laiko Kelleriui pasikeisti.

 

Bene išmintingiausias visoje dramoje yra senasis Skurdulis, kuris sako: „Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vis tiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kurio vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangų) ir ne čia, (rodo į žemę) ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje (p. 129).“ Žodžiu, Skurdulis galimas Skirgailos išsigelbėjimas, sąžinės balsas, nes jis moko valdovą mąstyti dviem kryptimis: yra pasaulietiniai dalykai, prie kurių reikia prisitaikyti ir yra amžinieji, kurie nekinta, tačiau žmogus tik į juos žiūri, vertina ir priima skirtingai, tačiau Skirgailos šie žodžiai nepaveikia, jis jėga (paveiktas praeities protėvių žygių) grumiasi taip, kaip moka, ir galiausiai pjesės pabaigoje jis palaidoja Kellerį gyvą, pats tapdamas monstru. Kitaip sakant, pjesė dramatiška yra tuo, kad valdovas gina tai, kas iš pažiūros gintina, tačiau priemonės ir sprendimai jį padaro savo priešų dvasiniu atspindžiu; Skirgaila, pasirodo, ne geresnis už vokiečius ir lenkus. Užuot Krėvė sukūręs mums herojų, pasiūlo priešingą dalyką – apmąstyti mūsų geruosius siekius ir to siekio pasirinktus būdus, ar kartais mes dėl tam tikro idealizavimo nepražudome savęs ir aplinkinių?

 

Buvo ir vėl smagu prisiminti Skirgailos siužetą. Tekste nemažai archaizmo ir patarmių vartosenos, ypač tariamajai nuosakai išreikšti, kuri būdinga  pietiniams aukštaičiams, t. y. dzūkams ir suvalkiečiams. Naujausiame Alma littera leidime Laikas lietuvių literatūrai palikta senoji, neredaguota ir neadaptuota kalba, bet ją nesunku suprasti, o senesni žodžiai, pvz., skobnis, monachas... paaiškinti išnašose. Trumpai ir drūtai sakant, drama šių dienų kontekste padeda suprasti, kaip kartais iš geros valios ir ketinimų atsiranda brutalūs diktatoriai, kurie pražudo save kaip žmones ir galimai visą tautą.

 

Maištinga Siela

Vynas ir literatūra: Krėvė "Skirgaila", Motiejūnaitė "Mūsų miestelis", Fosse "Trilogija" (Doppio Passo, primitivo)

 

Sveiki,

 

„Vynas – tai buteliuke esanti poezija, “ – sako Robert Louis Stevenson. Arba proza. Vis prisimenu Bredberio „Pienių vyną“ arba Prousto arbatos gurkšnį iš „Prarasto laiko beieškant“. Ir išties... literatūra ir vynas, knygos puslapis ir gurkšnis iš Pietų Europos, Italijos. „Gerai gerti vyną su saiku. Geriant be saiko, vynas geria tave.“ – Miguel de Cervantes, iš „Don Kichoto“.

 

Maištinga Siela