Knyga: Jon Fosse "Trilogija"

 

Jon Fosse. „Trilogija“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, nuolatiniai ir atsitiktiniai skaitytojai,

 

Skaityti Nobelio literatūros laureatus – būtina, jeigu bandote susigaudyti literatūros madoje, nes bet kokios prestižinės premijos paskelbimas garantuoja, kad autorių išvers į daugelį kalbų, bus žinomas, populiarus, bent jau kurį laiką. Paprastai Lietuvoje greitai orientuojamasi į nobelistus, vos paskelbus laureatą, žiūrėkite, po pusmečio turime perleistą arba naujai kokį išverstą nobelisto knygą, tačiau tendencija tokia, kad po metų jis bemaž pamirštamas, apsiribojama maždaug tuo, kad paprastai užtenka ir tos vienos knygos. Bet gal ir užtenka, ką?

 

2023 metų Nobelio laimėtoju buvo paskelbtas norvegų rašytojas Jon Fosse (g. 1959), kuris per beveik 5 dešimtmečius trunkančią rašytojo veiklą rašė praktiškai visus įmanomas literatūros rūšis: pjeses, eilėraščius, prozą ir yra vertinamas pačių norvegų. Lietuviškai 2020 metais pasirodė jo Vaizdai iš vaikystės, po to apsakymas Baltybė (2024) ir naujausioji knyga Trilogija (norv. Andvake. Olavs Draumar. Kveldsvævd), kurią sudaro apie tuos pačius veikėjus besijungiantis pasakojimų triptikas Nakvišų klajonės (2007), Ulavo regėjimai (2012) ir Prievakario nuovargis (2014). Trilogiją į lietuvių kalbą išvertė vertėja Justė Nepaitė (g. 1988), o ją Keliautojai laiku serijoje išleido leidykla Aukso žuvys.

 

Trilogijoje pasakojama tragiška jaunuolių Alidos ir Aslės meilės istorija. Sulaukę kiek daugiau nei Šekspyro Romeo ir Džuljetai metų, jiedu ryžtasi pabėgti iš gimtosios gyvenvietės. Aslės tėvas jau kuris laikas dingo, o motina ne per seniausiai mirė, Alidos motina dukros nemyli ir su ja elgiasi prasčiau nei pamotė su Pelene, todėl jiedu, kurį laiką pagyvenę pas žvejį pašiūrėje, nusprendžia gyvenimą susikurti svetur. Trilogijos Nakvišų klajonės dalis būtent ir yra skirta Alidos ir Aslės naujų namų paieškoms ir socialinei adaptacijai, tačiau niekas jaunuolių poros svetur nenori priimti, nes jiedu nesusituokę, o Alidė nėščia, jai jau metas gimdyti. Iš esmės įvyksta keletas kriminalinių nusikaltimų, kuriuos padaro Aslė dėl savo mylimosios ir būsimo vaiko, tad autorius skiria dėmesį būtent norvegų tamsiam prietaringumui ir antihumaniškumui, kurį socialiai įgalina religija. Nepatyrę atjautos ir nesuprasti Aslė ir nėščia Alida yra palikti tiesiog miesto gatvėje be galimybės išsigelbėti atšiauriomis tiek gamtinėmis, tiek socialinėmis sąlygomis.

 

Antroji trilogijos dalis Ulavo regėjimai vaizduoja įvykius po kažkiek mėnesių, kada Alida ir Aslė pakeitė savo vardus, kad nutrintų prisiminimus iš praėjusio gyvenimo, jie nori pradėti gyventi iš naujo su mažuoju sūneliu. Šios dalies pasakojimas sukasi apie tai, kad Aslė, kuris pasivadino Ulavu, praeitis pasiveja, jį prisimena tolimas gimtosios vietos gyventojas ir ima šantažuoti, tačiau kartu Aslė trokšta sužavėti Alidę, nupirkdamas jai nuostabaus grožio apyrankę su mėlynais perlais. Visas pasakojimas beveik sutalpinamas į vieną dieną, kuri Aslei tampa lemtinga. Hiperbolizuodas Aslės naivumas ir patiklumas (pavyzdžiui, už parduotą smuiką jis nori įsiteikti Alidai, o ne išmaitinti šeimą) rodo, koks neracionalus ir romantizuotas yra Aslė, neturintis socialinių įgūdžių galvoti ir veikti dėl savo šeimos gerovės, nes jis nežino, kas yra geriausia.

 

Trečiojoje dalyje Prievakario nuovargis išryškėja atminties tema. Alidos palikuoniai pasakoja istoriją iš ateities apie jau mirusios Alidos istoriją po Aslės dingimo, kaip atsiranda kekšės pamesta apyrankė, kaip ji sudėtingai vedina išgyvenimo pasirinkimų galiausiai nusprendžia tapti žvejo Osleiko namų patarnautoja, o galiausiai ir jo žmona. Nuvargęs žmogus, galvojantis apie savo vaiko gyvybę, yra pasiruošęs nelengviems, bet būtiniems sprendimams. Šioje dalyje kuriama tolimų prisiminimų ir pasakojimų distancija, rodanti, kad kiekviena giminė turi savo sagą, savo negailestingą protėvių pasakojimą, perduodamą iš lūpų į lūpas, kol gyvuoja atmintis ir žodinė perdavimo tradicija.

 

Visos trys dalys parašytos telkiant pagrindinių veikėjų pastangas išgyventi. Iš vienos pusės Aslė niekada nebuvo blogas ir jo poelgiai tėra socialinio neteisingumo padiktuoti instinktyvūs veiksmai iš nevilties. Iš kitos pusės Trilogija nagrinėja individo ir kolektyvinio saugumo ir smurto sąsajas, t. y. kaip mažesnis blogis inspiruoja rastis dideliam blogiui. Pasakojimas sąlygotas, atmosferiškai slogus, nes kažin, ar kartais gyvenime užtenka idealų, svajonių ir sąžiningumo, kad galėtum išgyventi. Aslė, sakyčiau, išgyvena Dostojevskio sukurto Raskolnikovo gyvenimo variantą, tik J. Fosse atsisako aiškinti ir analizuoti, tad baimė lieka už tekstinės periferijos, tačiau vis tiek skaitytojui intuityviai juntama.

 

Esama ir Froidui būdingos akivaizdžios psichoanalizės elementų, pvz., „<...> kai dingo tėvas Aslakas, jai buvo treji, jis taip ir negrįžo, o jo dainavimas yra vienintelis Alidos prisiminimas, ir tada, sako ji, niekaip negalinti suprasti, bet tada, kai ji išgirdo Aslę griežiantį, jo muzikoje suskambo tėvo Aslako balsas <...> (p. 46).“ Alida įsimyli Aslę pagal savo prisimenamo tėvo paveikslą, o Aslė parduoda savo brangiausią iš tėvo paveldėtą smuiką, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Kitaip sakant, Trilogija yra apie nuolatinę meilės auką: kiek žmogus yra pasiryžęs paaukoti dėl savo laimės – prisiminimus, žmogiškumą, tapatybę. Iš kitos pusės – tai pasakojimas apie bandymą save perkurti iš naujo nepalankiais istoriniais laikais, tačiau J. Fosse, sakyčiau, nemoralizuodamas visgi laikosi tos pačios vertybinės sistemos, t. y. deklaruoja, kad visgi žiauriomis priemonėmis gero gyvenimo nesusikursi.

Jon Fosse

 

Pasakojimas yra sapniškas, neišlaikoma vientisa tikrovė, todėl atrodo, kad veikėjai skendėja tam tikrose iliuzijose, nes negali pakelti tikrovės. Klausimas – ar Alida iš tikrųjų nenutuokia, koks monstras yra Aslė? Kas nutiko jos motinai, senei ir žvejui? Pasakojimas postmoderniškai trūkinėja, sakinių sintaksė sulieja šnekamąją kalbą su pasakotojų balsais ir išgauna tokį savitą sąmonės srautą, dreifuojantį nuo tikrovės iki naivių veikėjų iliuzijų apie gerą gyvenimą. Panašiai kaip Juozapota iš Jono Biliūno apsakymo Liūdna pasaka.

 

Jon Fosse pasakojimai pasižymi kruopščiais lakoniškais pasakojimais. Daugelis skaitytojų mėgsta skandinavų literatūrą dėl šiaurietiškos atmosferos ir kiek kitokio pasakojimo būdo, kurį tikriausiai daugiau ar mažiau diktuoja skandinaviškos literatūros tradicija. Manau, Jon Fosse labai remiasi norvegų literatūros tradicija, tačiau ją modernizuoja savitu pasakojimo būdu. Istorija pasakoja apie neapibrėžtus senus norvegų laikus, kada dar buvo vykdomos mirties bausmės, o žmonės iš miesto į miestą migruodavo dėl to, kad nuo ko nors pabėgtų arba pakeistų savo gyvenimą, o tai galėtų būti daugmaž XIX a. pradžia. Perteikti gan slogią šiaurietišką socialinę aplinką rašytojui padeda pasirinktas ir senovinis pasakojimo tonas, primenantis epinius pasakojimus – sagas, kurie buvo paplitę Skandinavijoje XII-XV amžiuje ir turi žodinę tradiciją. Apskritai autorius stengiasi perteikti įspūdį, jog istorija tik iš dalies yra literatūrinė, rašytinė, stilistiškai jis kuria pasakos iš lūpų į lūpas perpasakojimo istoriją, įterpdamas daugybę ritmiškų pasikartojimų, kurie kuria iš vienos pusės ritmingos prozos įspūdį, o iš kitos – žodinės pasakojimo tradicijos įspūdį, būdingą skandinavų sagoms.

 

„ <...> ji tokia pavargusi, tokia pavargusi, tikriausiai nuo viso šito, galvoja, nuo kelionės į Bjorgviną, klaidžiojimo Bjorvino gatvėmis, plaukimo čia, nuo viso šito, nuo viso šito kartu, galvoja, galvoja apie Aslę, kad jo nebėra, nors jis ir šalia, ji pavargo nuo viso šito, nuo viso šito, galvoja Alida ir atsigula ant suolo, užsimerkia, ji tokia pavargusi, tokia pavargusi<...> (p. 176).“ Iš tikrųjų šis ritmiškas pasikartojimas sukuria nuovargio ir bejėgystės atmosferą, pasakojimas banguoja kaip jūra, ritmas ir pasakojimas žaidžia žodinės tradicijos intonacijomis.

 

Taigi Trilogija iš tikrųjų atspindi skandinaviškosios prozos tradicijas ir modernumą, autoriui sagos pasakojimo tradicija pasitarnauja naujam somnambuliškam kalbėjimui apie žmonių naivumą, blogio prigimtį, laiką ir klasikines šekspyriškas temas. Savo neskubiu pasakojimo ir atidumu detalėms autorius šiek tiek primena kitą savo kraštietį – Roy Jacobsen ir jo ištisą romano ciklą Neregimieji, Balta jūra ir kt. Trilogija kaip ir pastarojo rašytojo literatūra yra lėtojo skaitymo knyga, kurioje svarbi sukonstruota atmosfera, autorius vengia analizės, todėl siekia kaip skandinaviškose sagose vaizduoti, o analizę palikti patiems skaitytojams. Labai smagu, kad nebuvo šįkart primigtinų pažodinių paaiškinimų kas, kaip ir kodėl, o tai dar labiau išplečia Trilogijos sapnišką atmosferą, kur skaitytojas pats sau tampa oneirologu, sapnų aiškintoju. Šiaip knyga lengvai ir gana įtraukiai persiskaitė, labiausiai ji ir įsimins dėl atmosferos ir pasakojimo technikos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Tarjei Vesaas "Ledo rūmas"

 Tarjei Vesaas. „Ledo rūmas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 192.

 

Sveiki skaitytojai,

 

Skandinavų literatūra ne vien tik vienas po kito Lietuvoje verčiami ir leidžiami detektyviniai veiksmo trileriai, bet ir įdomios bei provokuojančios istorijos. Štai vienas garsiausių XX amžiaus norvegų rašytojų Tarjei Vesaas (1897-1970) buvo netgi dukart nominuotas Nobelio premijai pelnyti, rašytojas kuria, atrodo, tai kas nepopuliaru, arba tai, ką būtų galima pavadinti „rimtąja literatūra“, kurios nesuskaitysi kaip iš kojų verčiančio nūdienos bestselerio. Jo mažas juvelyrinis romanas Ledo rūmas (roveg. Is-slottet), parašytas XX amžiaus viduryje, laikomas vienu geriausiu rašytojo kūrinių. Daugelis literatūros kritikų tvirtina, kad vienas iš pagrindinių geros ir aukštos prabos literatūros kriterijų yra laikas. Būtent nesenstanti literatūra, kuri aktualijomis „nenusidėvi“ per tam tikrą laiką, yra tvarumo ženklas. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Justė Nepaitė.

 

Kažkada prikeltas John Williams romanas Stouneris, taip ir T. Vesaas su Ledo rūmu, vis išlenda iš mums, lietuviams, mažai žinomo pasaulietinės literatūros lobyno ir byloja apie tai, kad literatūra nesenstanti. Bent jau iš dalies ne taip greitai, kaip kartais galvojame, skaitydami tik naujausią ir tik populiariausią literatūrą. Visgi šioji norvego literatūra be esminių laiko žymių, sunku pasakyti, kada vyksta veiksmas. Atokiame Norvegijos miestelyje, o gal net gyvenvietėje, šis pasakojimas galėjo vykti šią žiemą, o gal ir prieš 100 metų. Autorius išskirtinai grynindamas tekstą, atsisako istorinių epochos atributų, nesistengia pasakojimo įkomponuoti nei į socialinius, nei į nacionalistinius rėmus. Lieka tik žmogus ir gamta.

 

Šiaurietiškos gamtos atmosferoje istorija pasakoja mums apie dvi mergaites. Savo klasės lyderė Sisė ir neseniai savo mamos netekusi ir į šiuos kraštus atsikrausčiusi Unė. Unė mokykloje atsiskyrėlė, galgi net drovi keistuolė, tačiau Sisė iškart pajunta dvasinį prielankumą naujokei ir bando užmegzti ryšį. „Vaikai susivokė, kad Unė kur kas svarbesnė, nei jiems patiems atrodė. O gal tai nujautė visą laiką. Turėjo girdėti, kokia ji sumani. Bet visada likdavo nuošalyje. Jei ir įsitraukdavo į kokį nors žaidimą, tai jam pasibaigus vėl atitoldavo, stovėdavo nuošalyje, lyg būtų aukščiau kitų (p. 69).“

 

Šį ryšį autorius perteikia taip magiškai, abstrakčiai ir neįvardijamai, lyg tarp mergaičių būtų kokia nors energetinė trauka, pats likimas. Mergaitės jaučia tarpusavyje kunkuliuojančią jėgą ir tapatumą. Vieną dieną Unė pasikviečia Sisę pas save į namus ir mergaitės susidraugavusios ima dūkti, tačiau atsitinka ir visiškai netikėtas, tekste taip iki galo ir neįvardytas dalykas: mergaitės žaidžia veidrodžiu, jos pamato viena kitą ir Sisė išsigąsta tos jėgos, kurią pamatė veidrodyje. Nuolat kirba klausimas: o kas tai? Ar autorius mistifikuoja? Ar jis kuria skandinavišką magišką realizmą? Sunku tą jausmą tekste įvardyti, nes T. Vesaas iš tikrųjų yra tylos ir nutylėjimo, neįvardijimo meistras. Visas teksto magiškas magnetizmas lieka už pasakojimo. Kitą vertus, kadangi pačios mergaitės negali to įvardyti, nes neturi tinkamų žodžių besimezgantiems seseriškiems ryšiams nusakyti, lieka tik jausmas be verbalinės išraiškos. Vaikai dar nemoka konkretizuoti ir įvardyti. Panašių nutylėjimų, kaip vieną pagrindinių teksto meninių priemonių, perteikiant augančio ir savo patirtis pradedančių suvokti vaikų, naudoja ir Ray Bradbury romane Pienių vynas. Iš mūsų – Ieva Simonaitytė epinėje knygoje O buvo taip...

Tarjei Vesaas

 

Knygos audinį sustiprina ir šiaurietiška atmosfera – kaimynystėje tekančios upės krioklys, kuris kasmet dėl šalčių ir vėjų suformuoja įspūdingą žalsvo ledo rūmus. Po lemtingo Sisės ir Unės susitikimo viena mergaitė pasiklysta ir dingsta tuose ledo rūmuose. Kitą dieną jos susiruošia ieškoti visas miestelis. „Buvo priversti pralaimėti ledo rūmui. Lyg juos kas būtų apsėdęs – karštligiškai ieško kažko brangaus, ko nevalia netekti, bet patys pajunta grėsmę. Pavargę, rūstūs vyrai, besiaukojantys dėl rūmo kerų ir sakantys: čia ta vieta. Stovintys ledo mūro papėdėje niūriais veidais, kone pratrūkstantys rauda uždaro viliojančio rūmo akivaizdoje – jei kuris išdrįstų užgiedoti, įsitrauktų visi iki vieno (p. 90).“

 

Ledo rūmas, jo įšalas ir pavasarinis tirpimas tiesiogiai koreliuoja su Sisės būsenomis. Mergaitė duoda pažadą Unei, kad ši jos neišduos ir niekada negrįš į klasės lyderės poziciją, kitaip sakant, jos širdis įšalusi kartu su Unės dingimu. Sisė ilgai kankinasi ir mąsto apie mergaitę, ji nešiojasi tikriausiai pirmąjį savo aiškų suvokimą, kad pasaulyje egzistuoja mirtis ir ji gali pasiglemžti ne tik senolius ir ligonius, bet ir tokio pat amžiaus kaip ir Unę. Sisė vis galvoja, kad suaugusieji pamiršo Unę, kad tik ji viena neša mirties suvokimo ir žmogaus laikinumo suvokimo naštą. Subtiliai perteiktas mergaitę traumuojantis įvykis iš tikrųjų byloja, kad mes visi augame ir bręstame ne vien saugiame pasaulyje, mus formuoja ir netektys. Galiausiai pavasarį Sisė grįžta į sociumą, ji vėl bando tapti tokia, kokia buvo, bet net ir skaitytojas, ir net pati Sisė supranta, kad nutirpęs ledo rūmas iš tikrųjų nebeatveria tokių pačių vandenų. Kartą gyvenime pažinę tai, kas sunku, toji patirtis mus pakenčia amžiams.

 

Graži ir taupi pasakojimo estetika, kurioje veriasi giluminiai augančių ir netrukus bręsti pradėsiančių vaikų dvasiniai potyriai. Jie pirmąkart bando suvokti faktą, kad net ir jie yra mirtingi ir kad šis gyvenimas vieną dieną pasibaigs. Tai absoliučiai viskio amžiaus grupėms paskaitomas kūrinys. Romaną gali skaityti ir paaugliai, ir jaunuoliai, ir tėvai, ir seneliai. Manau, kiekvienas iš šios trumpos, neskubrios ir į vieną įvykį sutelktos istorijos, gali pasisemti ne vien tik gyvenimo išminties, bet ir mėgautis kondensuotu, išgrynintu ir magišku, literatūriškai juvelyriškai parašytu romanu, kuris ugdo literatūros estetinį jausmą ir leidžia suvokti, kas yra geras ir meistriškas pasakojimas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Karl Ove Knausgard. „Mano kova. Mirtis šeimoje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 416 p.

Sveiki,

Šią knygą sensaciją nė nedvejodamas įsigijau per šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir perskaičiau tik dabar. Beveik paskutinę iš visos krūvos, parsivežtos iš mugės. Ši sensacija iš Skandinavijos tituluojama kaip viena paveikiausių ir geriausių grožinės verstinės pavyzdžių šiemet ir jį parašė norvegas Karl Ove Knausgard Mano kova. Mirtis šeimoje (norveg. Min Kamp. Forste bok). Didelės apimties romanas tėra tik pirmoji dalis iš šešių dalių ambicingos epopėjos, leistos Norvegijoje 2009-2011 metais.

Taip jau nutiko, kad „geriausią“ knygą maniau pasilikęs skaityti vasarą, kai nereikia skubėti, tačiau vos tik pradėjęs skaityti susidūriau su tam tikrais sunkumais. Iš pradžių užsispyrusiai knyga nesiskaitė, vėliau, jau perkopus į antrąją pusę, nutariau galynėjimąsi užbaigti pergale ir knygą užbaigiau vienu prisėdimu.  

Pirmojoje savo epopėjos dalyje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės iki to momento, kai jis su broliu Ingve palaidoja tėvą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog Mirtis šeimoje susieta su tėvo mirtimi, nes būtent pirmoji dalis skirta tėvo atminimui ir santykių analizei. Autobiografiniame romane iš dalies viskas atrodo įtikinama, o kartu ir neįtikinama. Visų pirma autorius preciziškas įvairioms smulkioms detalėms, kurios padeda rekonstruoti įvykius ir įgalina prarasto laikmečio įtaigumą, nors daugelis įvykių – visgi tai jaučiasi tekste – yra perkurta ir pateikta ne kaip istorinė dokumentika, bet kaip tų buvusių įvykių tam tikra versija, nugludinta baltųjų atminties dėmių, jausmų refleksijos ir jau per laiką pasikeitusio santykio su praeities įvykiais. Visgi tekstas retrospektyvus ir tai ne dokumentika, o grožinis kūrinys, kuris gali būti retkarčiais apgaulė, retkarčiais pagražintas ar net kai kas jame nuslepiama.

Mano kova. Mirtis šeimoje skyla į dvi pasakojimo dalis. Pirmojoje bauginančiomis nuojautomis apgaubtame pasakojame pasakojama Karlo Ovės vaikystė ir paauglystė tėvų namuose. Nuo pat pasakojimo pradžios, kai tik užsimenama apie tėvą, jaučiamas konfliktuotas santykis su tėvu – jam jaučia pagarbą, baimę ir neapykantą. Išvengdamas itin detalių psichologinio smurto pasakojime detalių, autorius leidžia skaitytojui tik periferinėse paraštėse pajusti, koks iš tikrųjų buvo Karlo Ovės tėvas. Vaikystėje patirta baimė ir smurtas nusidriekę pasakojime kaip trauminė patirtis, suformavusi pasakotojo, šiuo atveju ir paties autoriaus, charakterį, santykį su savo paties sukurta šeima. Iš esmės visas pasakojimas yra bandymas reflektuoti sūnaus ir tėvo santykius ir suvokti, kas buvo ne taip, kodėl jie tokie buvo. Tiek Karlas Ovė, tiek Ingvė nekenčia savo tėvo, tačiau laidojant ir gremžiant namus, jam nuolat srūva ašaros. Nors tekste to neįvardyta, bet skaitytojas susidaro įspūdį, kad veikėjas aprauda tėviškos meilės trūkumą, kurio niekada neturėjo, bet matė savo praeityje tiek daug neišnaudotų progų, sūnaus ir tėvo ryšiui sustiprinti.

Romanas nevienalytis. Autoriaus atmintis nepasiduoda nuosekliam pasakojimui, jis šuoliuoja, nepaisant sinchroninio laiko, per paauglystės, vaikystės ir to momento, kai rašo romaną, laikus. Tiesą sakant, toks pasakojimas dėl to tik dar įdomesnis, nes leidžia skaitytojui pamažu „surinkti“ autoriaus asmenybės tapsmo istoriją. Pasakotojo kalboje išryškėja vienas svarbiausių teksto ir tuo pačiu asmenybės bruožų – minorinė tonacija, persmelkta asketiško, šiek tiek asocialaus, bet visada norinčio pritapti žmogaus egzistencinė melancholija. Kad ir koks pašėlęs būtų autorius paauglystės laikais, kai grodavo garaže su draugu, pasakotojo tonacija liudija iš pasakojimo laiko perspektyvos, jį tapus mizantropišku filosofiniu mąstytoju. Neretai jaučiančiu savo kaip rašytojo talento jėgą, tad nieko nuostabaus, kad retkarčiais romane pasipildavo ištisi puslapiai filosofavimo, kartais išties taiklių ir įdomių pasvarstymų ir įžvalgų: „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikrojo vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti? (p. 182)“.   

Karl Ove Knausgård

Visgi autorius pasižymi plepumu. Romanas lyginamas su M. Proust Prarasto laiko beieškant, kurio šedevras dar vadinamas žodžių arkikatedra, visgi pas K. O. Knausgardą to arkikatedra nepavadinsi. Įkyriai besikartojančios buitiškos detalės turėtų nuolatos atskleisti esmines pagrindinio veikėjo jausenas ar jį vienaip ar kitaip charakterizuoti, tačiau romane to kartais pristinga ir tekstas pavirsta bereikšmiu plepėjimu arba tik priemone kaip nors stilizuoti ir imituoti laikmetį, privardijant didžiulėse pastraipose, pavyzdžiui, valymo priemonių pavadinimų. (Čia prisiminiau britų rašytojo David Mitchell romaną Juodųjų gulbių slėnis, kur romanas paremtas vien laikmečio reklaminiais pavadinimais, kurie didžiajai daliai lietuvių skaitytojui nekelia jokių sentimentų, nes tų produktų tiesiog sovietmečiu nebuvo, todėl neveikia kaip asociacijų ir nostalgijos prieskonis). Daugybė ilgų sakinių, kaip veikėjas rūko, pliko kavą, kaip sėdasi, užsisega saugos diržą tik iš dalies veikia kaip kasdienybės polėkis, tam tikra priemonė sukurti skambantį pasaulį pasaulyje, visgi nekantresnį skaitytoją tai gali išvesti iš kantrybės: „Nutarėme į kelią leistis apie septintą, tada Kristiansandą pasiektume apie vienuoliktą, tačiau pamaniau, kad galėtume išvažiuoti ir anksčiau, ir nuleidęs kojas ant grindų apsimoviau kelnes ir apsivilkau marškinius, tada pasilenkiau ir žiūrėdamas į veidrodį ant sienos ranka perbraukiau plaukus (p.244).“

Visgi viena citata ypač mane nustebino, apskritai pasakotojo kalboje išryškėjo atpažįstamo ir tapačios pasaulėžiūros bendrų taškų. Net aiktelėjau, kaip perskaičiau šią pastraipą, nes maniau, kad tik aš vienas vaikystėje kartais užsisvajojęs autobuse ar automobilyje taip regėdavau pjaustomą pasaulį: „Dar tuo metu įsivaizduodavau iš automobilio kyšančius dviejų milžiniškų pjūklų ašmenis, kurie važiuojant pjaudavo viską abipus kelio. Medžius ir žibintus, namus ir ūkinius pastatus, taip pat žmones ir gyvulius. Jei kas stovėdavo laukdamas autobuso, pjūklas perskrosdavo jį perpus, viršutinė kūno dalis nukrisdavo, kaip parvirsta nukirstas medis, o kojos ir liemuo likdavo stovėti kraujuodami pjūvio vietoje (p. 257).“

Nemažai pasakojimo skirta paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kada veikėjas žiemą susiruošia švęsti Naujųjų metų ir pusnyje paslepia alaus butelius. Kad ir kaip atrodytų svarbūs įvykiai pačiam autoriui, visgi paveikiausia knygos dalimi laikyčiau brolių tvarkymąsi namuose ir pokalbius-išgertuvės su atminties liga sergančia močiute. Būtent po santykį su ja autoriui pagaliau pavyksta intuityviai ir talentingai apmąstyti ir įvardyti ne tik santykį su tėvu, bet ir nusakyti mirties reikšmę jo paties gyvenime, regint, kaip pamažu nuo šlapimo nelaikymo ir demencijos traukiasi šeimos istorija prie jo egzistencinio slenksčio. Ir jis su broliu yra tie kiti, ant kurio stosis po netolimos močiutės mirties. Namų šveitimas tampa simboliniu ir filosofiniu veikėjo apsivalymo ir savo santykių pertvarkymo procesu, kuris itin taikliai perteiktas.

Knyga yra iš esmės gera ir paliekanti gerą atmosferinį įspūdį. Neseniai teko skaityti kito norvego rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji, kur kasdienybės polėkis veikia per mikroskopinę detalę ir kiekvienas žodis tampa salos gyventojų filosofine nuostata, to pas K. O. Knausgardą pasigedau, buitiniai pagrindinio veikėjo ritualai pernelyg nuobodūs, tačiau ir pasakojimo pobūdis nuo tautiečio labai skiriasi. Akylesnis skaitytojas paskaitęs keliolika puslapių pastebės, kad Mano Kova. Mirtis šeimoje nors rašė skandinavas apie skandinavišką pasaulį, jo pasakojimo maniera kur kas artimesnė ne skandinaviškai sagos polėkiui ir filosofijai, bet amerikietiškajai. Ypač man asmeniškai priminė John Irving pasakojimo manierą – platūs pasažai ir asmenybės tapsmą formuojantys įvykiai, atvira erotika, vaikystės maištingumas, traumos, roko muzika, miestelio gatvė kaip lokalaus atskiro pasaulio vaizdinys. Visgi Knausgardo knyga patiko dėl kelių priežasčių: dėl tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumo, dėl kai kurių filosofinių ir pasaulėžiūros dalykų bei dėl tos namų tvarkymo scenos, kurioje išryškėjo močiutės ir anūkų tyli ir skausminga būties erozija.

Jūsų Maištinga Siela