Asmenybė. Rašytojas David Mitchell – sudėtingų romanų rašytojas, bėgantis nuo beprotybės

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas ir šįkart mano dėmesys britų romanistui Davidui Michellui, kurio knygos vienu metu buvo populiarios Lietuvoje.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJO DAVID MITCHELL GYVENIMAS

 

Davidas Mitchellas (David Mitchell), vienas labiausiai pripažintų šiuolaikinių britų romanistų, gimė 1969 m. sausio 12 d. Sautporte (angl. Southport), Lankašyro grafystėje, Anglijoje. Tačiau didžiąją savo ankstyvosios vaikystės dalį jis praleido Malverno (angl. Malvern) miestelyje, Vusteršyre. Apie jo šeimą žinoma nedaug, išskyrus tai, kad jis užaugo viduriniosios klasės šeimoje, o jo tėvai dirbo gana įprastus darbus. Būdamas vaikas, Mitchellas patyrė žymią kalbos ydą – mikčiojimą, kuris, vėliau pripažino rašytojas, stipriai paveikė jo socializaciją ir savimonę. Jis tapo savimi neužtikrintu vaiku, o tai paskatino jį pasitraukti į vidinį pasaulį.

 

Šis pasitraukimas į vidinį pasaulį ir nepasitikėjimas savo žodžiu lėmė Mitchello ankstyvąjį susidomėjimą knygomis ir rašymu. Būtent rašytinė kalba tapo jo pagrindine išraiškos priemone, kurioje jis jautėsi laisvesnis ir galėjo kontroliuoti žodžius, kurių negalėjo kontroliuoti kalbėdamas. Skaitymas, ypač mokslinė fantastika, filosofija ir sudėtingi pasakojimai, tapo jo didžiausiu pomėgiu. Baigęs Malverno koledžą (angl. Malvern College), Mitchellas tęsė akademinį kelią ir įgijo anglų literatūros bakalauro laipsnį Kento universitete (angl. University of Kent) Kenterberyje. Po to jis baigė lyginamosios literatūros magistro studijas Rytų Anglijos universitete (angl. University of East Anglia), kur gavo vertingą patirtį ir įkvėpimą iš garsių dėstytojų.

 

Baigęs studijas Mitchellas nepradėjo iškart rašyti romanų. Ankstyvosios jo karjeros dalis buvo susijusi su gyvenimu užsienyje ir kalbos mokymu. 1994 m., būdamas 25-erių, jis persikėlė į Hirosimos miestą Japonijoje, kur įsidarbino anglų kalbos mokytoju. Šis dešimtmetis, praleistas Japonijoje, tapo esminiu jo profesinei ir asmeninei raidai. Būtent ten, atitrūkęs nuo gimtosios kultūros ir pasinėręs į naują kalbinę bei socialinę aplinką, jis pradėjo rimtai dirbti prie savo pirmojo romano. Kultūrinis šokas, japonų kalbos mokymasis ir susidūrimas su visiškai kitokiu pasaulėvaizdžiu atsispindi vėlesniame jo kūrybiniame darbe.

 

Taigi, Mitchello gyvenimas iki pirmojo romano „Ghostwritten“ (1999) išleidimo buvo nuoseklus pasiruošimas: nuo mikčiojimo nulemto atsiskyrimo, kuris tapo traumuojančia, bet motyvuojančia patirtimi, vedančia prie rašytinės kalbos pavertimo išraiškos priemone, iki studijų ir, galiausiai, dešimties metų izoliacijos ir inspiracijos Japonijoje. Šie ankstyvieji metai ne tik suformavo jo intelektą, bet ir suteikė jam unikalią patirtį, leidžiančią kurti plačios geografijos, keičiančios laiko juostas ir gilių filosofinių įžvalgų istorijas. Būtent gyvenimas Hirosimoje atvėrė jam galimybę sukurti sudėtingą, globalų ir tarpkultūrinį pasakojimo stilių, kuris tapo jo vizitine kortele.

 

DAVIDO MITCHELLO IŠKILIMAS IR VĖLESNIS GYVENIMAS

 

Davidas Mitchelas savo karjerą pradėjo neįtikėtinai sėkmingai – jo debiutinis romanas „Ghostwritten“ 1999 metais buvo išleistas jam dar gyvenant Japonijoje. Ši knyga, sujungusi devynias skirtingas, bet persipinančias istorijas, apimančias platų geografinį ir kultūrinį spektrą nuo Okinavos iki Niujorko, iškart sulaukė didelio pripažinimo. Romanas pelnė John Llewellyn Rhys prizą, skirtą geriausiam britų arba Sandraugos autoriui, jaunesniam nei 35 metai, ir buvo įtrauktas į „Guardian First Book Award“ trumpąjį sąrašą. Toks pripažinimas iškart įtvirtino Mitchello reputaciją kaip itin ambicingo ir novatoriško pasakotojo, gebančio sujungti atrodytų nesusijusias temas ir žmones į vieną didelę ir vientisą visumą.

David Mitchell knygos mano bibliotekoje: „Juodųjų gulbių slėnis“, „Debesų atlasas“, „Sleido namas“.

 

Po sėkmingo debiuto Mitchelas metė mokytojo darbą ir tapo profesionaliu rašytoju. Jo vėlesni romanai tik sustiprino šią reputaciją. „Number9Dream“ (2001) buvo įtrauktas į „Booker Prize“ ilgąjį sąrašą. Tačiau didžiausią proveržį įvykdė „Cloud Atlas“ („Debesų žemėlapis“, 2004), kuris ne tik pelnė Mitchelo pirmąją „Booker Prize“ nominaciją į trumpąjį sąrašą, bet ir tapo kultiniu fenomenu, vėliau sėkmingai perkeltu į kino ekraną. Ši knyga, apjungusi šešis skirtingus, bet veidrodiniu būdu struktūrizuotus pasakojimus per kelis šimtmečius, galutinai patvirtino jo, kaip „mega-romano“ (angl. hyper-novel) kūrėjo, statusą. Vėliau sekė „Black Swan Green“ (2006) (liet. „Juodųjų gulbių slėnis“), pusiau autobiografinis romanas, nagrinėjantis mikčiojimo temą.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, didžiąją savo rašytojo karjeros dalį Davidas Mitchelas praleido Airijoje. Ten jis sugrįžo po dešimtmečio Japonijoje ir šiuo metu su šeima gyvena Rytų Korko grafystėje. Jis vedė japonų kalbos mokytoją Keiko Yoshida, su kuria susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. Asmeninis gyvenimas turėjo didelę įtaką jo kūrybai. Jo sūnui buvo diagnozuotas autizmas, ir šis asmeninis iššūkis įkvėpė jam parašyti romaną „The Reason I Jump“ (2013). Tai buvo ne grožinis kūrinys, o japonų berniuko, turinčio autizmą, Naoki Higashida parašytos knygos vertimas ir adaptacija, kurią Mitchellas ir jo žmona vertė tam, kad padėtų kitiems tėvams suprasti autizmo pasaulį.

 

Mikčiojimas, kuris paveikė visą Mitchello vaikystę ir paauglystę, išlieka svarbia jo identiteto dalimi, nors metams bėgant, jam pavyko geriau jį valdyti. Jis yra aktyvus mikčiojančiųjų bendruomenės rėmėjas ir tebesimikčioja, nors viešai kalbėdamas ir naudodamas specialias technikas, jis gali kalbėti santykinai sklandžiai. Mitchelas dažnai pabrėžia, kad būtent jo kalbos yda jį pavertė rašytoju, priversdama vertinti rašytinę kalbą kaip saugią ir patikimą išraiškos priemonę. Tai, kad jis negalėjo laisvai kalbėti, paskatino jį sukurti nepaprastai turtingą ir įvairiapusį balsų pasaulį savo romanuose.

 

Rašydamas apie savo kūrybinius principus, Mitchelas pabrėžia, kad jo rašymo ritualai yra gana disciplinuoti. Jis stengiasi rašyti maždaug 1000 žodžių per dieną ir laikosi griežto darbo grafiko. Jis dažnai rašo ranka, prieš perkeldamas tekstą į kompiuterį, teigdamas, kad fizinis rašymas padeda jam geriau pajusti kalbos ritmą. Kalbant apie savo kūrinius, Mitchellas žinomas dėl metempsichozės ir reinkarnacijos temų, kurias jis naudoja, kad sujungtų atskirus pasakojimus per skirtingus laikus ir vietas, sukuriant ištisą pasakojimo visatą, kurią vadina „Mitchellverse“.

 

Vėlesni Mitchello romanai, tokie kaip „The Thousand Autumns of Jacob de Zoet“ (2010), istorinis romanas, vykstanti aštuonioliktojo amžiaus Japonijoje, ir „Bone Clocks“ (2014), dar vienas „Booker Prize“ nominuotas kūrinys, sujungęs fantazijos elementus su šiuolaikine istorija, tik dar labiau sustiprino jo gebėjimą sujungti žanrus ir kultūras. Jo stilius pasižymi nuostabiu kalbos ir balsų įvairove, kiekvienai knygos daliai suteikiant unikalų skambesį. Paskutinis jo romanas „Utopia Avenue“ (2020) yra duoklė roko muzikai, pasakojantis apie 7-ojo dešimtmečio britų grupę.

 

Atsakydamas į klausimą, kas yra rašymas, Mitchellas yra sakęs, kad jam tai yra „būdas išvengti beprotybės“. Jis teigia, kad kūrybinis procesas padeda jam išlaikyti pusiausvyrą, o rašymas – tai ne tik karjera, bet ir būtina priemonė apdoroti gyvenimo chaosą ir nerimą, kurie lydi žmogų nuo pat vaikystės. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų, sėkmingai sujungusių aukštąją literatūrą su žanrine fantastika, pripažindamas, kad tai, kas atrodo fragmentiška ir atskira, iš tikrųjų yra susiję.

 

Maištinga Siela

Knyga: Michael Cunningham "Dienų pavyzdžiai"

Michael Cunningham. „Dienų pavyzdžiai“ – Vilnius: Alma littera, 2007. – p. 384.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Taip! Pergalingai visada norisi sušukti pradedant rašyti recenziją apie itin gerą knygą. Periodinėje spaudoje itin trūksta gyvų, emocionalių recenzijų, visi rašo pagal vieną kurpalių ir iš tikrųjų bijo subjektyvių ir emocionalių vertinimų, kurie recenzentą leistų nors trumpam palaikyti ne itin akademišku ir rimtu. O gal iš tikrųjų apie mėgstamą literatūrą galima kalbėti tik rūškanu veidu, šiek tiek iš distancijos, kad nepasirodytum kokiu nukvakusiu ar, neduok-tu-diev, kokia knygų žiurkė, kuri varvina seilę dėl kiekvienos geresnės knygos. Taip. Tikriausiai kritikuoti recenzentus yra pati blogiausia recenzijos pradžia apie itin tikrai gerą, kuri lietuviškai pasirodė prieš trylika metų. Vertėja Aurelija Jucytė išvertė amerikiečių rašytojo Michael Cunningham (g. 1952) romaną Dienų pavyzdžiai (angl. Specimen Days). Romanas originalų kalba pasirodė 2005 metais, iškart po to, kai po garsiausio jo kūrinio Tos valandos autorius maudėsi šlovės spinduliuose, pelnęs tikriausiai garsiausią šalies literatūrinį apdovanojimą – Pulitzerio premiją.

Tiesą sakant, prieš gerus metus pagaliau perskaičiau ir knygą Tos valandos, kurią buvau visiškai atsitiktinai laimėjęs vienoje Facebook grupėje. Nuo tada prasidėjo mano susipažinimas su šiuo rašytoju, apie kurį ne ką buvau girdėjęs, nors britų režisieriaus Stephen Daldry pagal jo knygą ekranizuotą filmą Valandos žiūrėjau kokius tris kartus. Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Dienų pavyzdžiuose autorius kuria pasakojimo tripliką, todėl šioje knygoje iš esmės yra trys knygos viename, kiekvienai skirta maždaug po 120 puslapių ir, žinokite, to užtenka, nes siužetai suregzti gerai, istorijos įtaigios, rafinuotos, labai skirtingos. Bijantiems chaoso ir nesuderinamo, manau, nereikėtų bijoti, visos trys knygos dalys turi jungčių, netgi, jeigu norite, ir tuos pačius personažus, tik iš skirtingų epochų. Kompozicijos atžvilgiu knyga kiek primena David Mitchell‘o ambicingąjį romaną Debesų žemėlapis, kuriame iš gyvenimo į gyvenimą persikūnijantys mylimieji vis bando būti kartu, tokią panašią strategiją taiko ir M. Cunninghamas.

Visų pirma pradėsiu vėlgi nuo vertinimų, kad šioji knyga man pasirodė įtaigesnė ir įdomesnį už Tos valandos – matyt, kai pastarąją skaičiau, buvau smarkiai veikiamas ekranizacijos. Nors autorius vėl naudoja panašų metodą – išmone sukurtus veikėjus „kryžmina“ su realiai egzistavusiomis istorinėmis asmenybėmis. Jeigu anoje knygoje dėmesio centre buvo rašytoja Virginia Wolf, tai čia mes turime poetą Waltą Whitmaną (1819-1892) – vieną garsiausių ir moderniausių amerikiečių poetų, dar laikomu ateities pranašu. Tikriausiai akylesnis skaitytojas pastebės ir ryškias LGBT sąsajas. Pats Michael Cunningham yra atviras gėjus rašytojas, Virginia Wolf buvo biseksuali, o Walt Whitman taip pat visą gyvenimą mylėjo vaikinus. Bet anaiptol LGBT tema knygose nenagrinėjama, tačiau žinant šį faktą, skaitant jaučiamos tam tikros LGBT rašytojų paralelės, aliuzijos į autobiografijas ir jaučiama tai, kad šiam rašytojui svarbu išreikšti pagarbą savo, – kaip čia pasakyti? – orientacijos, o kartu dvasiniu lygmeniu jaučiamu simpatijų homoseksualiems rašytojams, kurie savo laikmečiu turėjo apsimetinėti ir slėpti prigimtį.

Nepaisant to, visa tai M. Cunninghamo kūrybą daro tik dar įdomesnę! Priešingai nei Tos valandos, Dienų pavyzdžiai turi aiškią struktūrą. Trys skirtingos istorijos – Mechanizmo gelmėse, Vaikų Kryžiaus žygis, Beveik grožis – yra atsiejamos skirtingų epochų. Būtent laikmetis yra toji skiriamoji šių istorijų dalis, nes kiekvieną istoriją skiria maždaug 150 metų ir yra parašyta skirtingais literatūros žanrais, tačiau jų veiksmas vyksta Niujorke – praeities, dabarties ir ateities.

Pirmoji istorija pavadinta Mechanizmo gelmėse mus nukelia į XIX amžiaus vidurį, kada Niujorke sparčiai vystosi pramonės revoliucija. Šeimos sunkiai verčiasi, kad galėtų išgyventi. Daugelis šeimos vyrų dirba fabrikuose labai sunkų ir alinantį darbą, kuris ne tik kenkia sveikatai, bet gali ir pražudyti palindus po mašinomis... Čia mes turime tam tikrą meilės trikampį, kada trylikametis smulko sudėjimo Lukas fabrike užima vyresniojo brolio Saimono darbo vietą. Berniukas dirba metalo korpusų fabrike prie tos pačios mašinos, kuri įtraukė jo brolį. Po sunkių alinančių darbų spoksant į mašiną, kuri nužudė jo brolį, jis susitinka su Katerina, senmerge tampančia brolio sužadėtine. Jis slapta myli Kateriną, tačiau jai yra per jaunas, o namuose jo laukia neįgalus tylenis tėvas, vaikų netekusi ir iš proto besikraustanti motina. Lukas yra jų paskutinė viltis, tačiau berniukui trūksta meilės, kaip vėliau sužinome, jis yra apsigimęs, turi tam tikrų išvaizdos (tikriausiai ir protinių) ydų, kurie jį bjauroja. Jis panašus į gnomą.

Šis pasakojamas, anot daugelio internete paliktų komentarų, laikomas stipriausia knygos dalimi, tad nesunku suprasti kodėl. Pirmoji istorija papasakota Č. Dikenso maniera – elegiškas, realistiškas ir slegiantis pasakojimas apie baisius ir žmogų luošinantį pramonės laikus. Nepaisant realumo įspūdžio, daug šioje istorijoje įneša dėl apsigimimo iracionali berniuko Luko mąstymo forma, kuri sutinka su pasakotojo balsu. Lukas brangina W. Whitmano knygą Žolės lapai, gali ją cituoti ištisai vien savo kalbos sraute, tačiau pats nelabai supranta, ką iš tikrųjų šie žodžiai reiškia. Galiausiai neretai būna, kad cituojamos eilės tiesiog genialiai „įkrenta“ į jo natūralų kalbos srautą ir liudija skaudžią tiesą, pavyzdžiui, jis mylimą Katerina pavadina prostitute, kai ši nori parduoti Luko padovanotą dubenėlį ir grąžinti pinigus. Atpažįstamas varguolių gyvenimas, neįmanoma meilė, sunkios darbo valandos, dusinantys mechaniniai prietaisai, su kuriais žmogaus darbo jėga nebegali konkuruoti, epochos mąstymas ir ligos, nesaugumas... Būtent sukurtas didmiesčio kontekstas lemia Mechanizmo gelmėse slogią ir įtaigią atmosferą, nuo kurios nesinori atsiplėšti, atrodo, autoriui pavyko sukurti ir teksto ritmą, primenantį variklio mechanizmą, todėl šis pasakojimas itin meniškai išreikštas ir paveikus.

Michael Cunningham

Antroji knygos dalis vadinasi Vaikų Kryžiaus žygis nukelia mus į Niujorką, praėjus keleriems metams po Rugsėjo 11-osios įvykių. Dėmesio centre – pareigūnė Ketė, kuri, kaip suprantame, yra Katerinos atitikmuo iš ankstesniojo pasakojimo. Ketė priiminėja skambučius ir atrenka, kuriuos reikėtų pareigūnams ištirti. Galiausiai jai paskambina dabarties Luko atitikmuo iš ankstesnės istorijos ir jis vėlgi kalba W. Whitmano eilėmis, pasako, kad bus susprogdinti žmonės. Iš esmės šioji istorija papasakota jau pusiau kaip detektyvas, kuriame tyrinėjami paslaptingų teroristinių beglobių kamikadzių vaikų grupuotė. Labai įtaigiai išreikštas juodaodės Ketės dvasinis pasaulis – tuštoki santykiai su plevėsa baltuoju Saimonu, kuris lytiškai susijaudina, nes ji yra pareigūnė, nevalyvas butas, dvasinė tuštuma, kaltės jausmas. Čia turime ir šiuolaikinį Niujorką, Centrinį parką, pastatus, kurie jungia su miesto praeitimi ir čionai jau mirusiais žmonėmis. Nieko neprikibsi, parašyta išties išmoningai ir, jeigu įtemptai skaitėte pirmąją knygos dalį, čia taip pat rasite aliuzijų ir panašių istorijos jungiamųjų detalių, pavyzdžiui, teroristiniai sprogimai siejasi su Katerinos fabriko gaisru, vėlei atsiradęs dubenėlis, kurį Ketė padovanoja iš sendaikčių krautuvėlės meilužiui Saimonui...

Viena gražiausių knygoje scenų, manding, buvo, kai Ketė pabėga su svetimu vaiku bėga iš Niujorko, kad mirtų arba susikurtų naują gyvenimą: „Bet kol kas, galvoji ji, mes dar galime laikytis išvien. Lemtingą akimirką juk galima atidėlioti: valandų valandas, mėnesių mėnesius, galbūt ir metų metus. Galbūt ji ir toliau norės būti jo motina, nors ir paaiškėtų, kad toks sprendimas lemtingas. Be to, dar gali būti ir taip, kad jis netykos progos smogti duonriekiu peiliu ar nužudyti ją pagalve, miegančią; galbūt jam šaus į galvą žudyti ją lėtai, po truputį, kaip nuo neatmenamų laikų visuomet elgiasi vaikai. Tam tikra prasme jis jau ją pražudė, argi ne taip? Juk tai jis užbaigė ankstesnįjį jos gyvenimą ir įstūmė į šitą, naująjį, į šitą beprotišką atgimimą, tai jo dėka jie dabar dundėdami lekia traukiniu į pasaulio platybių painiavą, kur niekad nesibaigia nuolat atsikartojantis griūties ir atkūrimo procesas, kur gausu kietų lyg akmuo mažyčių pažadų, kur knibžda savininkai ir darbininkai, kur nė vienas prieglobstis nėra amžinas – ir niekas netrunka amžinai. Ir mirti yra visai ne tai, ką daugelis vaizduoja, ne tai ir kur kas geriau (p. 247).“

Trečioji knygos dalis pavadinta Beveik grožis pasakoja apie įvykius po maždaug 150 metų, kada Niujorke gyvenimas visiškai pasikeitęs ir primena šiek tiek Luco Bessono filmą Penktasis elementas. Mieste slampinėja reptilijos, vadinamos nadiečiais, kurie atlieka juodžiausius darbus, mat juos ištrėmė jų planetos karalius už maištą. Taip pat esti ir kiborgai, tai žmogus sukryžmintas su mechanika – štai toks yra pagrindinis šios dalies veikėjas Simonas, kuris vėlgi atitiktų buvusių Saimonų prototipus. Jam suintaliuoti W. Whitmano eilių fragmentai, galiausiai jis įsimyli ateivę Kateryną, kuri yra buvusių knygos kalių pareigūnės Ketės ir fabriko darbuotojos Katerinos atitikmuo. Mokslinės fantastikos stiliumi parašyta pabėgimo ir neįmanomos meilės tarp skirtingų rasių ir prigimčių kai kada man priminė net S. Spielbergo filmą Dirbtinis intelektas, kada žmogiškumo nestokojantis kiborgas galiausiai tampa kur kas žmogiškesniu už pačius žmones ir pats nesupranta, kas jo mechaninėje (sieloje?) vyksta. Vėlgi veikėjų sprendimai, tam tikri veiksmai smarkiai „ataidi“ iš ankstesniųjų knygos dalių ir susidaro toks įspūdis, kad rašytojui pavyko sukurti laikmečiams nepavaldžią amžinai mylinčių sielų ilgesio šokį, pranokstantį bet kokias formas ir ribas. Galbūt ir tas dubenėlis, keliaujantis kosmosu į nežinomą planetą, per šimtmečius sugėręs „prasilenkiančių“ įsimylėjėlių istorijų, yra tvarus liudijimas apie žmogaus nemirtingumą.

Nepaprasta Dienų pavyzdžių knyga, kuri tikrai įeis į geriausių šiais metais skaitytų knygų penketuką. Tai knyga parašyta ir sukurta man itin patinkančiu stiliumi – netrūksta nei išmonės, nei literatūrinio meistriškumo, rašytojas geba kalbėti apie vieną realybės plokštumą, o iš tikrųjų kalba apie amžinybę ir meilės badą. Jeigu reiktų kokio nors literatūrinio Michael Cunningham atitikmens, manau, jį priskirčiau prie neseniai atrasto Graham Swift kūrybos, truputį ir David Mitchell, (nors ne visa jo kūryba man patinka). Bet kokiu atveju, tai unikaliai jautrus ir paveikus rašytojas, kuris turi literatūrinių ambicijų, idėjų, kuriuos geba įgyvendinti su nestokojančiu emociniu intelektualumu; šiuo atveju – byloti paties W. Whitmano pranašiškomis eilėmis apie kolektyvinę žmonių sąmonę kaip apie amžinybės garantą kaskart – kaip tiems žolės lapeliams – atgimti iš naujo vien tam, kad bandytum nugyventi geresnį gyvenimą ir galbūt atpirkti ankstesniųjų gyvenimų nesėkmes. Labai keista, kad lietuviškai turime vos dvi M. Cunninghamo knygas. Manau, su aistra ir nuolankumu savo idėjai parašytas toks kūrinys Dienų pavyzdžiai, neturėtų būti praleistas literatūros gurmanų. Tai išties labai labai gerai parašyta knyga, kurios visuminis vaizdinys kelia nepaprastą susižavėjimą, kad dar šitaip literatūra gali kelti nostalgišką tikėjimą geresniu pasauliu ir gyvenimu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Karl Ove Knausgard. „Mano kova. Mirtis šeimoje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 416 p.

Sveiki,

Šią knygą sensaciją nė nedvejodamas įsigijau per šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir perskaičiau tik dabar. Beveik paskutinę iš visos krūvos, parsivežtos iš mugės. Ši sensacija iš Skandinavijos tituluojama kaip viena paveikiausių ir geriausių grožinės verstinės pavyzdžių šiemet ir jį parašė norvegas Karl Ove Knausgard Mano kova. Mirtis šeimoje (norveg. Min Kamp. Forste bok). Didelės apimties romanas tėra tik pirmoji dalis iš šešių dalių ambicingos epopėjos, leistos Norvegijoje 2009-2011 metais.

Taip jau nutiko, kad „geriausią“ knygą maniau pasilikęs skaityti vasarą, kai nereikia skubėti, tačiau vos tik pradėjęs skaityti susidūriau su tam tikrais sunkumais. Iš pradžių užsispyrusiai knyga nesiskaitė, vėliau, jau perkopus į antrąją pusę, nutariau galynėjimąsi užbaigti pergale ir knygą užbaigiau vienu prisėdimu.  

Pirmojoje savo epopėjos dalyje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės iki to momento, kai jis su broliu Ingve palaidoja tėvą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog Mirtis šeimoje susieta su tėvo mirtimi, nes būtent pirmoji dalis skirta tėvo atminimui ir santykių analizei. Autobiografiniame romane iš dalies viskas atrodo įtikinama, o kartu ir neįtikinama. Visų pirma autorius preciziškas įvairioms smulkioms detalėms, kurios padeda rekonstruoti įvykius ir įgalina prarasto laikmečio įtaigumą, nors daugelis įvykių – visgi tai jaučiasi tekste – yra perkurta ir pateikta ne kaip istorinė dokumentika, bet kaip tų buvusių įvykių tam tikra versija, nugludinta baltųjų atminties dėmių, jausmų refleksijos ir jau per laiką pasikeitusio santykio su praeities įvykiais. Visgi tekstas retrospektyvus ir tai ne dokumentika, o grožinis kūrinys, kuris gali būti retkarčiais apgaulė, retkarčiais pagražintas ar net kai kas jame nuslepiama.

Mano kova. Mirtis šeimoje skyla į dvi pasakojimo dalis. Pirmojoje bauginančiomis nuojautomis apgaubtame pasakojame pasakojama Karlo Ovės vaikystė ir paauglystė tėvų namuose. Nuo pat pasakojimo pradžios, kai tik užsimenama apie tėvą, jaučiamas konfliktuotas santykis su tėvu – jam jaučia pagarbą, baimę ir neapykantą. Išvengdamas itin detalių psichologinio smurto pasakojime detalių, autorius leidžia skaitytojui tik periferinėse paraštėse pajusti, koks iš tikrųjų buvo Karlo Ovės tėvas. Vaikystėje patirta baimė ir smurtas nusidriekę pasakojime kaip trauminė patirtis, suformavusi pasakotojo, šiuo atveju ir paties autoriaus, charakterį, santykį su savo paties sukurta šeima. Iš esmės visas pasakojimas yra bandymas reflektuoti sūnaus ir tėvo santykius ir suvokti, kas buvo ne taip, kodėl jie tokie buvo. Tiek Karlas Ovė, tiek Ingvė nekenčia savo tėvo, tačiau laidojant ir gremžiant namus, jam nuolat srūva ašaros. Nors tekste to neįvardyta, bet skaitytojas susidaro įspūdį, kad veikėjas aprauda tėviškos meilės trūkumą, kurio niekada neturėjo, bet matė savo praeityje tiek daug neišnaudotų progų, sūnaus ir tėvo ryšiui sustiprinti.

Romanas nevienalytis. Autoriaus atmintis nepasiduoda nuosekliam pasakojimui, jis šuoliuoja, nepaisant sinchroninio laiko, per paauglystės, vaikystės ir to momento, kai rašo romaną, laikus. Tiesą sakant, toks pasakojimas dėl to tik dar įdomesnis, nes leidžia skaitytojui pamažu „surinkti“ autoriaus asmenybės tapsmo istoriją. Pasakotojo kalboje išryškėja vienas svarbiausių teksto ir tuo pačiu asmenybės bruožų – minorinė tonacija, persmelkta asketiško, šiek tiek asocialaus, bet visada norinčio pritapti žmogaus egzistencinė melancholija. Kad ir koks pašėlęs būtų autorius paauglystės laikais, kai grodavo garaže su draugu, pasakotojo tonacija liudija iš pasakojimo laiko perspektyvos, jį tapus mizantropišku filosofiniu mąstytoju. Neretai jaučiančiu savo kaip rašytojo talento jėgą, tad nieko nuostabaus, kad retkarčiais romane pasipildavo ištisi puslapiai filosofavimo, kartais išties taiklių ir įdomių pasvarstymų ir įžvalgų: „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikrojo vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti? (p. 182)“.   

Karl Ove Knausgård

Visgi autorius pasižymi plepumu. Romanas lyginamas su M. Proust Prarasto laiko beieškant, kurio šedevras dar vadinamas žodžių arkikatedra, visgi pas K. O. Knausgardą to arkikatedra nepavadinsi. Įkyriai besikartojančios buitiškos detalės turėtų nuolatos atskleisti esmines pagrindinio veikėjo jausenas ar jį vienaip ar kitaip charakterizuoti, tačiau romane to kartais pristinga ir tekstas pavirsta bereikšmiu plepėjimu arba tik priemone kaip nors stilizuoti ir imituoti laikmetį, privardijant didžiulėse pastraipose, pavyzdžiui, valymo priemonių pavadinimų. (Čia prisiminiau britų rašytojo David Mitchell romaną Juodųjų gulbių slėnis, kur romanas paremtas vien laikmečio reklaminiais pavadinimais, kurie didžiajai daliai lietuvių skaitytojui nekelia jokių sentimentų, nes tų produktų tiesiog sovietmečiu nebuvo, todėl neveikia kaip asociacijų ir nostalgijos prieskonis). Daugybė ilgų sakinių, kaip veikėjas rūko, pliko kavą, kaip sėdasi, užsisega saugos diržą tik iš dalies veikia kaip kasdienybės polėkis, tam tikra priemonė sukurti skambantį pasaulį pasaulyje, visgi nekantresnį skaitytoją tai gali išvesti iš kantrybės: „Nutarėme į kelią leistis apie septintą, tada Kristiansandą pasiektume apie vienuoliktą, tačiau pamaniau, kad galėtume išvažiuoti ir anksčiau, ir nuleidęs kojas ant grindų apsimoviau kelnes ir apsivilkau marškinius, tada pasilenkiau ir žiūrėdamas į veidrodį ant sienos ranka perbraukiau plaukus (p.244).“

Visgi viena citata ypač mane nustebino, apskritai pasakotojo kalboje išryškėjo atpažįstamo ir tapačios pasaulėžiūros bendrų taškų. Net aiktelėjau, kaip perskaičiau šią pastraipą, nes maniau, kad tik aš vienas vaikystėje kartais užsisvajojęs autobuse ar automobilyje taip regėdavau pjaustomą pasaulį: „Dar tuo metu įsivaizduodavau iš automobilio kyšančius dviejų milžiniškų pjūklų ašmenis, kurie važiuojant pjaudavo viską abipus kelio. Medžius ir žibintus, namus ir ūkinius pastatus, taip pat žmones ir gyvulius. Jei kas stovėdavo laukdamas autobuso, pjūklas perskrosdavo jį perpus, viršutinė kūno dalis nukrisdavo, kaip parvirsta nukirstas medis, o kojos ir liemuo likdavo stovėti kraujuodami pjūvio vietoje (p. 257).“

Nemažai pasakojimo skirta paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kada veikėjas žiemą susiruošia švęsti Naujųjų metų ir pusnyje paslepia alaus butelius. Kad ir kaip atrodytų svarbūs įvykiai pačiam autoriui, visgi paveikiausia knygos dalimi laikyčiau brolių tvarkymąsi namuose ir pokalbius-išgertuvės su atminties liga sergančia močiute. Būtent po santykį su ja autoriui pagaliau pavyksta intuityviai ir talentingai apmąstyti ir įvardyti ne tik santykį su tėvu, bet ir nusakyti mirties reikšmę jo paties gyvenime, regint, kaip pamažu nuo šlapimo nelaikymo ir demencijos traukiasi šeimos istorija prie jo egzistencinio slenksčio. Ir jis su broliu yra tie kiti, ant kurio stosis po netolimos močiutės mirties. Namų šveitimas tampa simboliniu ir filosofiniu veikėjo apsivalymo ir savo santykių pertvarkymo procesu, kuris itin taikliai perteiktas.

Knyga yra iš esmės gera ir paliekanti gerą atmosferinį įspūdį. Neseniai teko skaityti kito norvego rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji, kur kasdienybės polėkis veikia per mikroskopinę detalę ir kiekvienas žodis tampa salos gyventojų filosofine nuostata, to pas K. O. Knausgardą pasigedau, buitiniai pagrindinio veikėjo ritualai pernelyg nuobodūs, tačiau ir pasakojimo pobūdis nuo tautiečio labai skiriasi. Akylesnis skaitytojas paskaitęs keliolika puslapių pastebės, kad Mano Kova. Mirtis šeimoje nors rašė skandinavas apie skandinavišką pasaulį, jo pasakojimo maniera kur kas artimesnė ne skandinaviškai sagos polėkiui ir filosofijai, bet amerikietiškajai. Ypač man asmeniškai priminė John Irving pasakojimo manierą – platūs pasažai ir asmenybės tapsmą formuojantys įvykiai, atvira erotika, vaikystės maištingumas, traumos, roko muzika, miestelio gatvė kaip lokalaus atskiro pasaulio vaizdinys. Visgi Knausgardo knyga patiko dėl kelių priežasčių: dėl tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumo, dėl kai kurių filosofinių ir pasaulėžiūros dalykų bei dėl tos namų tvarkymo scenos, kurioje išryškėjo močiutės ir anūkų tyli ir skausminga būties erozija.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Pinborough "Ydingas ratas"

Sarah Pinborough. „Ydingas ratas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Suviliotas geros reklamos ir vėsios vasaros nutariau pasiduoti detektyvų ir psichologinių trilerių srautui – šis žanras man labai patinka, bet skaitau taip retai, tad sakau, pasilepinsiu ne tiek tekstu, kiek leisiuosi vedžiojamas už nosies siužetinių vingrybių, todėl pasirinkau paties Stephen King išgirtos britų rašytojos Sarah Pinborough (g. 1972) knygą Ydingas ratas (angl. Behind Her Eyes), kuri žadėjo įtemptą siužetą, bet svarbiausia – absoliučiai nenuspėjamą atomazgą.

Knygą graužiau kelionėje ir tikėjausi greito ir įtempto skaitymo, tokios knygos, kurios įtraukia skaitytoją ir prarandama laiko nuovoka, o ir kelionė neužtrunka, tačiau perskaičius pirmuosius šimtą puslapių niekaip negaliu pamiršti laikrodžio – vis dirsčioju kas dešimt minučių, o veiksmas ir įtampa, apie kurią minėjo internetiniai komentarai – kaip nėra, taip nėra. Pirmasis įspūdis gana prastas: stilius išties neištaigingas ir primena populiariosios literatūros klišes: herojė vis galvoja apie pabučiuotą šefą bare ir kaip, supraskit, reikės toliau dirbti šalia jo, kai jis dar turi ir žmoną – banalu netgi prastam romanui. Autorei stinga raiškos savitumų, o aprašinėdama išsiskyrusios motinos Luizos kasdienybę, tiesiog kelia netgi nuobodulį – įsiterpęs skystokas meilės romanams būdingas lėkštas humoras tiesiog atbaido ir netgi kelia pyktį, ar tikrai rankoje verta knyga bent vidutinio neišrankaus skaitytojo?

Knyga ištęsta, daug pašalinių buitinių aprašinėjimų, kas istoriją padaro tarsi praskiestą degtinę – turėjo deginti, o dabar siūlai palaidi, skaitytojas tiesiog bergždžiai priverstas plūduriuoti tarp aprašomų medikamentų, veikėjų veiksmų ir tų veiksmų analizių ir versijų. Na, kam reikėjo taip viską praskiesti? Skaitytojui labiau „kalba“ veikėjų veiksmai, kam po to dar veikėjų pamąstymais perfrazuoti tai, ką jau skaitytojas suprato? Romanas kone trečdaliu tapo tauškalais apie nieką – iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl tekste pasimeta ir intriga, ir netikėtumas, bet labiausiai kenčia teksto ritmika, nėra psichologinio spaudimo, kuris būtų prikaustęs skaitytoją, todėl keista, kad daugelis kūrinį taip išliaupsino, sumenkindami jo finalą.

 Rašytoja Sarah Pinborough.

Pasirinkimas kalbėti iš dviejų moterų perspektyvų – sveikintina strategija, nes labiausiai intriguoja Adelė nestabiliomis psichikos pliūpsniais, kuriais rašytoja akivaizdžiai naudojasi, tampydama skaitytojui nervus ir tai bene pagrindinis romano visuminis stimuliatorius skaityt. Šalia ryškėjanti sapnų-narkotikų aiškinimo linija ir nuolat išlendantis Robo personažas ilgą laiką tampa neaiškus ir nežinia, kam autorei reikia sapnų mistifikavimo linijos ir kaip ji susijusi su Deividu, Adele ir Luiza, tad derėtų pasakyti, kad visgi knyga nėra vien tik trileris ar psichologinė drama, ji remiasi ezoterinėmis žiniomis apie sapnų teoriją – apie tai atskiras mokslas, tačiau autorei pavyko padaryti nenuspėjamą ir beprotišką finalą, kuris buvo tikra atgaiva po ilgo ir varginančiai šlubuojančio užtęsto teksto pertekliaus. Pabaiga man netgi šiek tiek priminė David Mitchell siaubo romaną Sleido namas – tiek atmosfera, tiek mistifikavimu (pagaliau!) išgauta atmosfera, kuri netikėtai išsikeroja ir LGBT temą – lyčių standartus peržengianti maniakiška nenuspėjama meilė. Džiaugiuosi, kad romanas neužsibaigė kaip pigus romantinis „ilgai ir laimingai“, nes būtų absoliučiai nuvylęs.

Rašytoja neblogai suderino meilės romanų ir ezoterinės literatūros mišinį, tačiau pernelyg „užsižaidė“ populiariosios literatūros klišėmis, ypač kurdama Luizos ir Deivydo tarpusavio santykius, kurie tokie tipiški ir be prieskonių ir jeigu ne Adelės pasakojimo istorija apie užsitęsusį „kažkokį“ psichologinį žaidimą, tikriausiai nė nebūtų įdomu skaityti. 

Turėčiau kažką pasakyti apie vertėją Ritą Vidugirienę, tačiau kai tekstas tipinis ir be autorės savasties, sunku išrašyti pagiriamuosius žodžius. Galvoju, gal ne nuo to kūrinio pradėjau, reikėjo griebti kokį nors Jo Nesbo romaną ir dabar mažiau inkščiau dėl knygos, kuri neišpildė mano lūkesčių. Visgi, gerai pagalvojus, finalas išties vykęs, nes netikėtas, nes jeigu tai būtų filmas, jis tikriausiai būtų panašus į Šeštasis pojūtis (1999) ar kažką panašaus, todėl sveikinu save su ištverme ir kad nenumečiau knygos į šoną ir galėjau patirti bent nuostabią šios istorijos pabaigą, kuri kaip galinga razina, nustelbia nelabai vykusį biskvitą, tačiau dar geriau pagalvojus, be biskvito nebūtų ir tos razinos.

Jūsų Maištinga Siela

David Mitchell "Debesų žemėlapis" (Debesų atlasas) / "Cloud Atlas"

Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela