Knyga: Jane Harper "Sausra"

Jane Harper. „Sausra“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 336 p.

Sveiki,

Ne taip dažnai skaitau detektyvines istorijas. Per metus leidžiu vieną kūrinį, kuris vienaip ar kitaip atkeliauja į mano skaitomų knygų lauką dėl rekomendacijų ar net tais išimtinais atvejais, kada paveikia reklama. Panašiai nutiko su australų rašytojos Jane Harper debiutiniu detektyviniu trileriu Sausra (angl. The Dry), kuris pelnė prestižinę Durklo premiją už geriausią detektyvą, pasirodžiusį 2017 metais. Pavadinimas, rekomendacijos ir internetiniai įrašai sufleruoja, kad tai itin atmosferinė knyga, į kurią nesudėtinga įsijausti, patirti nuotykį, paslaptį, troškimą išsiaiškinti...

Sausra pasakoja apie iš Melburno po 20 metų į gimtąjį miestelį sugrįžusį Aroną Falką į jaunystės draugo Luko laidotuves. Miestelis, kuris kamuojamas sausros, kiek primena prietaringos, šiek tiek atsilikusios visuomenės modelį, valdomą šiurkščios alaus baro pusgirčių lankytojų. Iš esmės tokia miestelio atmosfera primena tuos amerikietiškus filmus, kuriuose vaizduojami Teksaso ar Arizonos mažų miestelių gyventojai, kurie gyvena lokalų ir stereotipais grįstame pasaulėlyje. Taigi Arono draugas Lukas nužudo žmoną, vaiką ir galiausiai nusižudo pats... Bent jau tokios pirmosios žinios apie šią didžiulę tragediją. Žinoma, Aronas pasijaučia skolingas Luko tėvams, kurie dengė jo dvidešimties metų paslaptį, todėl, turėdamas policininko patirties, neoficialiai ima tirti Luko bylą.

Kaip jau galima iškart nuspėti, pirminė versija yra klaidinga, tad neoficialiam detektyvui tenka atskleisti vietinių gyventojų paslaptis. Negana to, jo paties praeitis prieš dvidešimt metų atšiauriame miestelyje taip pat nepamiršta ir Aronas kovoja su vietinių gyventojų nuoskaudomis. Iš esmės detektyvas pasakojimas dviem laiko juostomis – viena iš jų vyksta Luko tyrimas, kitoje laiko juostoje – prieš 20 metų rekonstruojami įvykiai. Visa tai autorė smagiai ir lengvai pina į visumą, suteikdama prasmių toną, kad visi miestelio įvykiai daugiau ar mažiau yra susiję, bet iš kitos pusės kartu ir klaidina skaitytoją, suregzdama, kaip geram trileriui ir priklauso, kelių įtariamųjų dėl nusikaltimo versijas.

Tiesą sakant, detektyvas skaitomas itin lengvai. Parašytas klasikinio detektyvo žanro rėmuose, sakyčiau, kūrinys neišsiskiria kažin kokia nors inovacija. Įvykiai rutuliojami sparčiai, stokojant ryškesnių ir gilesnių veikėjų biografijų, ypač kūrinio pradžioje, kaip ir pats romano pavadinimas, taip ir rašymo stilius bei pasirinkta intrigos strategija pernelyg sausa, pernelyg stereotipinė ir jeigu ne tas lengvai slystantis pop žanro rėmuose skaitymas, manau, knygą būčiau nusviedęs į šalį. Stokojama paprasčiausio intelektualumo, netikėtų pasakojimų perspektyvų, autorė visgi lieka ištikima klasikinei, kiek šabloniškai detektyvo raidai – pagrindinis veikėjas būtinai detektyvas, būtinai vidutinio amžiaus, būtinai turintis juodą praeities dėmę, būtinai turintis pats kažką ištirti ir atpirkti... Šių „būtinai“ šablonų ir stereotipų kraitis knygoje pernelyg atpažįstamai didelis.

Jane Harper

Dar didesnę romano kokybės garantą menkina ir pernelyg siužetiškai ritmiškai atpažįstamas intrigos užuomazgos, skaitytojo paklaidinimas versijose ir atomazgos šablonas. Jeigu atomazga, tai būtinai pabaigoje ir būtinai su klasikiniu – viską sunaikinu arba pasiduodu, įspęstas į kampą – tonu. Nors knygoje yra gana spalvingų veikėjų, yra iš ko pasirinkti pasodinti į nusikaltėlio krėslą, tačiau netgi veikėjai kuriami pagal detektyvinio braižo standartus – uždari, vienkrypčiai, įklimpę į savo gyvenimo tragedijas. Užtenka paanalizuoti vieną kitą dialogo ištrauką, kad suvoktumėme, jog veikėjai standartinėmis frazėmis (kaip iš filmų) mąsto ir kalba tarsi negyvos lėlinės iškarpos, o pasirinkimai, nors ir motyvuoti, tačiau jau kažkur matyti, elgesys ir sprendimai taip pat, sakyčiau, kiek atgyvenę...

Romaną tik iš dalies būtų galima pagirti už atmosferos kūrimą. Australietiško peizažo miestelis iš esmės ne kažin kuo skirtųsi nuo Pietų Afrikos ar Teksaso kraštovaizdžio ir jei ne vienas kitas paminėtas eukaliptas ar prabėgęs oposumas, manyčiau, kad romano išgirtas sausros kamuojamas peizažas galėtų vykti bet kur – tai tiek tos Australijos dvasios. Pernelyg tiesmukai atskleista Arono praeities kaltės ir nuoskaudos linija: „Jei būčiau žinojęs, viską daryčiau kitaip. Dabar per vėlu. Su kai kuriais dalykais teks tiesiog susigyventi (p. 236)“. Nors tenka pripažinti, kad autorei kur kas labiau sekasi klaidinti skaitytoją, sunerti gijas, sukurti įtariamųjų žemėlapį, bet netgi nelabai įgudusiam skaitytojui aišku, kad visos nors kiek įtarimą keliančios versijos yra tik hipotezė, nes, kaip jau įprasta klasikinio detektyvo žanro rėmuose, tikrasis žudikas atskleidžiamas tik kūrinio pabaigoje. Galima pasidžiaugti, kad tai nėra nė vienas iš tų, kuriuos iš pradžių Aronas įtarinėjo.

Manau, romanas tiks vidutiniškam neišrankiam skaitytojui, kuris skaitydamas kūrinį nori patirti atpažįstamos literatūros intrigos triukus, tačiau nenori būti suglumintas nestandartinės fabulos, kaip antai pernai mano skaitytas detektyvas Ydingas ratas – išties maloniai nustebino savo finaliniu siužetu, nors pats skaitymas buvo varginantis šablonų kratinys, bet daugeliui kūrinio pabaiga tiesiog nepatiko, nes tiesiog nepasiduodama kūrybos originalumui ir netikėtumui. Sausra – niekuo nenustebinantis, klasikinės fabulos detektyvas, lengvas kąsnis skaitytojui – man irgi. Visgi pabaigęs knygą, kuri, beje, sulauks tęsinio, man kirbėjo nuojauta, jeigu šioji medžiaga patektų į gero režisieriaus rankas, išeitų kur kas įtaigesnis ir geresnis filmas už pačią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Pinborough "Ydingas ratas"

Sarah Pinborough. „Ydingas ratas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Suviliotas geros reklamos ir vėsios vasaros nutariau pasiduoti detektyvų ir psichologinių trilerių srautui – šis žanras man labai patinka, bet skaitau taip retai, tad sakau, pasilepinsiu ne tiek tekstu, kiek leisiuosi vedžiojamas už nosies siužetinių vingrybių, todėl pasirinkau paties Stephen King išgirtos britų rašytojos Sarah Pinborough (g. 1972) knygą Ydingas ratas (angl. Behind Her Eyes), kuri žadėjo įtemptą siužetą, bet svarbiausia – absoliučiai nenuspėjamą atomazgą.

Knygą graužiau kelionėje ir tikėjausi greito ir įtempto skaitymo, tokios knygos, kurios įtraukia skaitytoją ir prarandama laiko nuovoka, o ir kelionė neužtrunka, tačiau perskaičius pirmuosius šimtą puslapių niekaip negaliu pamiršti laikrodžio – vis dirsčioju kas dešimt minučių, o veiksmas ir įtampa, apie kurią minėjo internetiniai komentarai – kaip nėra, taip nėra. Pirmasis įspūdis gana prastas: stilius išties neištaigingas ir primena populiariosios literatūros klišes: herojė vis galvoja apie pabučiuotą šefą bare ir kaip, supraskit, reikės toliau dirbti šalia jo, kai jis dar turi ir žmoną – banalu netgi prastam romanui. Autorei stinga raiškos savitumų, o aprašinėdama išsiskyrusios motinos Luizos kasdienybę, tiesiog kelia netgi nuobodulį – įsiterpęs skystokas meilės romanams būdingas lėkštas humoras tiesiog atbaido ir netgi kelia pyktį, ar tikrai rankoje verta knyga bent vidutinio neišrankaus skaitytojo?

Knyga ištęsta, daug pašalinių buitinių aprašinėjimų, kas istoriją padaro tarsi praskiestą degtinę – turėjo deginti, o dabar siūlai palaidi, skaitytojas tiesiog bergždžiai priverstas plūduriuoti tarp aprašomų medikamentų, veikėjų veiksmų ir tų veiksmų analizių ir versijų. Na, kam reikėjo taip viską praskiesti? Skaitytojui labiau „kalba“ veikėjų veiksmai, kam po to dar veikėjų pamąstymais perfrazuoti tai, ką jau skaitytojas suprato? Romanas kone trečdaliu tapo tauškalais apie nieką – iš didelio rašto išeinama iš krašto, todėl tekste pasimeta ir intriga, ir netikėtumas, bet labiausiai kenčia teksto ritmika, nėra psichologinio spaudimo, kuris būtų prikaustęs skaitytoją, todėl keista, kad daugelis kūrinį taip išliaupsino, sumenkindami jo finalą.

 Rašytoja Sarah Pinborough.

Pasirinkimas kalbėti iš dviejų moterų perspektyvų – sveikintina strategija, nes labiausiai intriguoja Adelė nestabiliomis psichikos pliūpsniais, kuriais rašytoja akivaizdžiai naudojasi, tampydama skaitytojui nervus ir tai bene pagrindinis romano visuminis stimuliatorius skaityt. Šalia ryškėjanti sapnų-narkotikų aiškinimo linija ir nuolat išlendantis Robo personažas ilgą laiką tampa neaiškus ir nežinia, kam autorei reikia sapnų mistifikavimo linijos ir kaip ji susijusi su Deividu, Adele ir Luiza, tad derėtų pasakyti, kad visgi knyga nėra vien tik trileris ar psichologinė drama, ji remiasi ezoterinėmis žiniomis apie sapnų teoriją – apie tai atskiras mokslas, tačiau autorei pavyko padaryti nenuspėjamą ir beprotišką finalą, kuris buvo tikra atgaiva po ilgo ir varginančiai šlubuojančio užtęsto teksto pertekliaus. Pabaiga man netgi šiek tiek priminė David Mitchell siaubo romaną Sleido namas – tiek atmosfera, tiek mistifikavimu (pagaliau!) išgauta atmosfera, kuri netikėtai išsikeroja ir LGBT temą – lyčių standartus peržengianti maniakiška nenuspėjama meilė. Džiaugiuosi, kad romanas neužsibaigė kaip pigus romantinis „ilgai ir laimingai“, nes būtų absoliučiai nuvylęs.

Rašytoja neblogai suderino meilės romanų ir ezoterinės literatūros mišinį, tačiau pernelyg „užsižaidė“ populiariosios literatūros klišėmis, ypač kurdama Luizos ir Deivydo tarpusavio santykius, kurie tokie tipiški ir be prieskonių ir jeigu ne Adelės pasakojimo istorija apie užsitęsusį „kažkokį“ psichologinį žaidimą, tikriausiai nė nebūtų įdomu skaityti. 

Turėčiau kažką pasakyti apie vertėją Ritą Vidugirienę, tačiau kai tekstas tipinis ir be autorės savasties, sunku išrašyti pagiriamuosius žodžius. Galvoju, gal ne nuo to kūrinio pradėjau, reikėjo griebti kokį nors Jo Nesbo romaną ir dabar mažiau inkščiau dėl knygos, kuri neišpildė mano lūkesčių. Visgi, gerai pagalvojus, finalas išties vykęs, nes netikėtas, nes jeigu tai būtų filmas, jis tikriausiai būtų panašus į Šeštasis pojūtis (1999) ar kažką panašaus, todėl sveikinu save su ištverme ir kad nenumečiau knygos į šoną ir galėjau patirti bent nuostabią šios istorijos pabaigą, kuri kaip galinga razina, nustelbia nelabai vykusį biskvitą, tačiau dar geriau pagalvojus, be biskvito nebūtų ir tos razinos.

Jūsų Maištinga Siela