Knyga: Anna Burns "Pienininkas"

Anna Burns. „Pienininkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019. – 284 p.

Sveiki, skaitytojai,

Smagu, kad nebereikia laukti dešimtmečio, kad būtų išverstos pačios aktualiausios ir įdomiausios nūdienos knygos, pelniusios pačias prestižiškiausias literatūrines premijas. Iš Šiaurės Airijos kilusi rašytoja Anna Burns (g. 1962) pirmoji šio krašto rašytoja 2018 metais pelniusi  Man Booker apdovanojimą už savo romaną Pienininkas (angl. Milkman). Praėjus metams jau turime romaną lietuviškai, nors tokį romaną, mano galva, buvo sudėtinga ir versti, ir išleisti gana rizikinga, kadangi jis daugeliu atžvilgiu yra nepatogus tiek leidėjams, tiek skaitytojams. Šioje recenzijoje kaip tik ir pabandysiu išsakyti po šio perskaityto romano kilusias mintis ir pastebėjimus.

Romane pasakojama apie aštuoniolikmetę, kuri gyvena neįvardytoje šalyje ir neįvardytame mieste, kuris griežtai pasidalijęs į tam tikrus rajonus, kur galioja savitos taisyklės. Veiksmas vyksta aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Jauna mergina mėgsta vaikščiodama skaityti devyniolikto amžiaus literatūrą, tačiau jos pomėgis krinta aplinkiniams į akis, nes daugiau tame rajone niekas neskaito vaikščiodamas. Netrukus pasklinda kalbos, kad jauna mergina susitikinėja su vedusiu pavojingu vyruku, kurį visi sutartinai vadina Pienininku. Toliau siužetas rutuliojasi labai atmosferiškai, nes mergina pasakoja apie savo rajone gyvenančius žmones, nubrėžtas taisykles, savo emocijas. Merginos rajonas primena politiškai atsiskyrusį getą, kuris nenori turėti nieko bendra su vyriausybe, policija ir gydytojais, nes jie laikomi svetimais. Žmonės, kurie turi reikalų su „išoriniu pasauliui“ yra laikomi išdavikais informantais, jie tame rajone nebepageidaujami...

Akivaizdu, kad Anna Burns romaną sąmoningai nuasmenino. Visi veikėjai romane staiga išvengia tikrinių vardų, jie įvardijami pagal savo socialinius statusus: svainis, galbūtvaikinas, mama, mažosios seserys, pienininkas. Toks pasirinkimas iš esmės romane atrodo kaip susvetimėjimas, identiteto ir išskirtinumo praradimas, kitą vertus, tai tam tikras manifestas jaunosios pasakotojos ir išskirtinis rajono maištas prieš esamą valdžią. Nors romane nėra įvardyta, jog tai Šiaurės Arijos ir Didžiosios Britanijos konfliktai, kurie buvo gana žiaurūs aštuntajame dešimtmetyje, netgi neapsieta be kruvinų teroristinių išpuolių, slaptų ir agresyvių už laisvę kovojančių partizanų, tačiau akivaizdu, jog romanas apie tai. Apie šiuos politinius konfliktus yra nemažai vaidybinių filmų, pavyzdžiui, Steve McQueen Alkis (2008) arba James Marsh Šešėlių šokėja (2012), kuriuose nupasakojamos panašios istorijos ir atmosfera, kuri iš dalies būdinga ir A. Burns romanui Pienininkas. Kitą vertus, tas neįvardijimas ir neapibrėžtis leidžia skaitytojams pajusti romano universalumą, atrasti savo šalyje analogiškus dėsnius ir tautines jausenas.

Gaudama Man Booker premiją, autorė buvo giriama už ironiją ir humorą bei savitą kalbos stilių. Galiu tik įsivaizduoti, kaip Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei buvo nelengva versti šį romaną, kuriame yra nemažai sudėtingos šnekamosios kalbos, savito kalbinio stiliaus, netgi tam tikro rajono sukurto slengo. Ilgi sakiniai dažnai sukasi apie vieną kokį nors įvykį, pavyzdžiui, kaip mergina ateina pas galbūtvaikiną, kuris tvarko savo automobilį. Mažas susimatymas tampa beveik ištisu skyriumi, kuriame perteikiami vos keli pastebėjimai, tačiau pasakotoja leidžia sau daugžodžiauti, smarkiai hiperbolizuoti pačius paprasčiausius kasdienius įvykius. Kitą vertus, būtent tas hiperbolizavimas tampa ir kandus, ir ironiškas, ir atskleidžia tvyrančias pavojingas teroristines nuotaikas.

Anna Burns

Kai kada labai smagiai ir greitai skaitosi tos situacijos, o kai kada sunkoka supaisyti dėl klampaus ir perteklinio stiliaus niuansavimo, sudėtinga išsigryninti pačią mintį, kurią retsykiais užgožia sakinio ekspresija. Galimas daiktas, kad tai dėl vertimo, kuris, kiek žinau, kai kuriems skaitytojams užkliuvo. Turint galvoje, kaip puikiai Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė išvertė kitą Booker laimėtoją George Sanders Linkolnas Bardo, galima tik dėkoti, kad ji apsiėmė išversti ir šį nelengvą romaną.

Paradoksalu, tačiau romano stilius, kuris gerokai apsunkina, kartu tampa viena svarbiausia šio kūrinio meninės vertės rodikliu. Būtent kalbėjimas yra itin literatūriškas, išsiskiriantis iš kitų knygų. Autorei pavyko per jaunos protagonistės kalbėseną atskleisti ir sukurti savitą veikėjos dvasinį pasaulį, tokį nesaugų, pilną seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Veikėjos kalba išduota jos patiriamą stresą, o situacijų „užaštrinimas“ rodo menkavertiškumo ir nesaugumo būsenas, kurias anuomet tikriausiai išgyveno daugelis Šiaurės Airijos gyventojų.

Romane yra vienas epizodas, kada mergina su tabletėmis, kuri vos nenunuodijo pasakotojos, palieka laišką, kuriame aprašo šio pasaulio ir tikrovės luošinantį absurdiškumą, kurio niekaip negali įvardyti pati pasakotoja, nes niekada nepatyrė normalaus pasaulio. Nuodytojos laiškas tarsi balsas iš už teksto, iš laisvojo pasaulio, kuris leidžia suvokti, kad tai, kas vyksta su aplinkiniais, yra baisus getas, baisi tikrovė, kuri yra priimama kaip normatyvas, tačiau taip neturėtų būti. Žmonės yra įbauginti, priveikti politinės prievartos, kur galioja ne atskiro individo poreikiai, ne asmeninė laimė, bet viso rajono, kurį galima laikyti kaip visą britų uzurpuotą Šiaurės Airijos simbolį, mikroorganizmą, kurio ląstelės žmonės turį pasiaukoti vardan bendruomenės. Bendruomenė yra aukščiau visko, todėl pasakotojos motina dar ilgai negali patikėti, kad turi absoliučią teisę pradėti naują gyvenimą su tikruoju pienininku. Ji bando atsisakyti laimės, nes atsisakymas yra normalu, kančia yra normalu. Tam tikrai prasme tai romanas, kur kaip Margaret Atwood Tarnaitės pasakojime, žmonės yra priversti vergauti bendruomenei, atiduoti geriausias savo svajones, nes jeigu esi laimingas ir sėkmingas, tau gali pavydėti ir su tavimi gali susidoroti.

„Tiesiog ji pati visą laiką buvo įsimylėjusi, vis dar buvo įsimylėjusi tikrąjį pienininką. O tėtė – ar jis žinojo, kad buvo ne tas sutuoktinis? Ar jam rūpėjo, ar skaudėjo širdį – ne vien dėl to, kad pakliuvo ne į tą padėtį, bet ir dėl to, kad leidosi į tą padėtį pastatomas? Ar tėtė žinojo, kad mama visus tuos vedybų metus, net ir prieš vedybas jam ir buvo ne ta sutuoktinė? (p. 281).“  

Galbūt makabriškai ir kiek juokingai atrodo, kada prancūzų kalbos mokytoja prašo mokinių įvardyti dangaus spalvą, visi sutartinai sako, kad dangus būna tik mėlynas, nors tikrovė visai kita, nes dangaus spalva priklauso nuo paros meto ir debesuotumo, tačiau kolektyvinis vienkryptis mąstymas sustyguotas tik taip, kaip to geidauja kolektyvinis susitarimas. Kartais tikrovę privaloma neigti iki tokio absurdiškumo kaip dangaus spalva. 

Pienininkas nelengvas romanas, kuris primena visuomenės antiutopiją, kuri pasireiškia kaip politikos ir „laisvos“ visuomenės susipriešinimo tragedija, šiame romane tai regime kaip perspėjimą. Parklupdyti, suluošinti žmonės tampa masiniu moliu, kurį lengva minkyti ir statyti naujas pavojingas valdymo struktūras, kur legaliai gali pasireikšti prievarta, kur gali dėl menko simbolio ant automobilio, kaip kad nutiko galbūtvaikinui, sprogti bomba. Nesaugioje visuomenėje lengva įteisinti nerašytus įstatymus, kurie tampa pražūtingi, kur pamirštamas kritinis mąstymas ir priimama viena tiesa ir savaip suprantamas brutaliai vykdomas teisingumas. Geras, sudėtingas, nelengvai paskaitomas romanas, manau, reikalingas jau vien dėl kritinio mąstymo ugdymo ir literatūrinio nenuolaidžiavimo masėms.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Naomi Alderman "Galybė"

Naomi Alderman. „Galybė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena karščiausių šios vasaros knygų naujienų tikriausiai būtų galima įvardyti Naomi Alderman (g. 1974) romaną Galybė (ang. The Power), kurią rekomenduoja Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Marijus Gailius, o ir anotacija apie įelektrintą pasakojimą viliote vilioja. Tiesą sakant, šioji daug žadanti knyga tapo šios vasaros Trojos arkliu, kuriame atsivėrė tai, ko literatūroje nemėgstu ir tai, kas iš tikrųjų gerai veikia masinius skaitytojus.

Distopinis romanas pasakoja apie tariamai po Antrojo pasaulinio karo užkastus cheminius teršalus, kurie moterims pažadiną galią, panašią į elektrinius ungurius: sruogos pagalba galima per delnus paleisti kibirkščiuojančią jėgą, kuri priverčia vyrus slėptis po lapais. Kitaip sakant, romanas pasakoja apie pasaulinį galios perversmą, kada į valdžią ateina moterys ir toli gražu ne pačiais taikingiausiais būdais – karu, perversmu, smurtu. Knyga dvelkia savotišku feministiniu kerštu ir yra antitezė mūsų realiam pasauliui, kada didžiausiuose valdžios postuose sėdi būtent vyrai, kurių disponuojama galia pasižymi karo žiaurumais ir konkurencingumu.

Autorei iš esmės nerūpėjo sukurti pasaulio, kuriame įrodytų, kad moteriška valdžia yra geresnė, galgi priešingai – kodėl toji pabudusi galybė, sruoga po kaklu, geba šitaip iškreipti šiaip jau gerbtinas moterų savybes: motiniškumą, švelnumą, jautrumą, intuiciją, harmoniją, kūrybiškumą ir pan. Nors knyga apie moteriškumo ir vyriškumo, galios ir menkumo dualumo problemą, kitaip sakant, ką silpnieji gali padarysi su visuomene gavę galią, man šioji knyga ne tiek feministinė, kiek apie pačios galios sampratą, kurią autorė atskleidžia kaip griaunančiąją, sadistinę ir naikinančią tai, kas žmogiška.

Bet įtariu, kad daugeliui knyga labiau patiks dėl lyčių kovos idėjos, kuri iš tikrųjų šiek tiek dvelkia distopijų karalienės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood, Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimo autorės, kuri buvo N. Alderman konsultantė ir savotiška mokytoja. Neįmanoma nepastebėti kai kurių Tarnaitės pasakojimo idėjinių elementų  t. y. galios ir lyčių konkurencijos iškreiptas pasaulis, kuriame randasi mus, skaitytojus, labiausiai jaudinantys dalykai: kiek gali autorius įsivaizduoti iškrypusį pasaulį, kad galėtų literatūros pagalba pertransformuoti ir pateikti tą amžiną pasąmonėje įsigalėjusį lyčių prieštaringumo ir nesuderinamumo mitą. Skaitydamas tokias knygas pagaunu save galvojantį, kad moterys rašančios apie tokius dalykus savitai kerštauja vyrų giminei arba bent jau stengiasi atskleisti nelygybės nuoskaudą už istorijos raidoje joms padarytas skriaudas. Bet neabejoju, kad kiekvienas skaitydamas romaną permąsto viską savaip.

Autorė logiškai stengiasi pagrįsti kiekvieno veikėjo poelgius ir jai tai neblogai sekasi, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad knyga priklauso absoliučiai populiariajai masinei literatūrai. Dvelkia serialo dėsniais parašytas kūrinys, kuris turi aiškiai gerą idėją, tačiau jos raiškos būdai prasti, nors literatūros apžvalgininkui ir rašytojui Marijui Gailiui itin patiko lengva romano kalba, kuri vietomis netgi priminė jo paties parašytą distopinį romaną Oro. Daugelis dalykų tiesiog neįtikina arba atrodo kokybiškai nevertingi, pavyzdžiui, kai jaunos merginos atradusios galią ima save sadistiškai pjaustytis: „Kai kurios merginos nenori jų turėti ir mėgina pačios išsipjauti – viena mėgino su žirklėmis, pasakojo daktaras. Vienuolikos metų. Žirklėmis. Karpė save lyg popierinę lėlytę (p. 194).“ Savaime aišku, kad distopiniame romane galima sukurti savitus elgesio modelius ir dėsnius, kuriuos nulemtų aplinkos faktoriai, tačiau kad ir kaip pajungčiau fantaziją, visgi nelabai įsivaizduoju vienuolikmetę karpant save taip švelniai kaip lėlytę. Smurtas ir švelnus deminutyvas yra literatūrinis kokteilis, kuris dažniausiai veikia, tačiau tik ne šioje istorijoje, o tokių abejotinų dalykų pilna romane.

Naomi Alderman  

Populiarioji literatūra nėra savaime nevertinga ar ydinga, tik ji gali nepateisinti alkanesnio skaitytojo, o kad knyga populiariosios literatūros kokybės liudija ir vienkrypčiai veikėjai, kurių biografijos gana klišinės, pavyzdžiui, iš vaikų namų paimta Elė, kurią prievartavo jos įtėvis arba Margo, patirianti darbe menkavertiškumą, nes ji moteris. Margo – viena klišiškiausių romano veikėjų, kuri pamažu tampa valstijos gubernatore: „Jau skaičiuoja, kokią premiją gaus iš „NorthStar“, jeigu planas pavyks, ir mąsto apie didžiules rėmėjų aukas kitiems rinkimams (p.254).“ Kur tokius vienkrypčius galios ir valdžios ištroškusius veikėjus galima pamatyti? Ogi tokiuose serialuose kaip Kortų namelis!

Galybės kaip masinės kultūros produktą identifikuoja ir komiksais grįsta logika, (gali priminti visokius super didvyrius ar filmus apie mergaites su super galiomis), kad vietomis distopinį politinį ir socialinį perversmą stelbia iš tikrųjų pernelyg fantastinės literatūros elementai: „Aš jau kaupiu jėgas, – pasakoja Roksė, – ir kūriau planus, o dabar iš jo atsiimsiu, ką jis iš manęs atėmė (p. 351).“ Vėlgi tos lyčių grumtynės strategiškai atskleidžiamos gana paviršutiniškai, kaip gerieji ir blogieji veikėjai kokiame nors Supermeno nuotykių serijoje. Autorė bando šį žaidimą sušvelninti suteikdama Roksei ir Elei sunkių ir nuskriaustų mergaičių biografinių faktų, kas sukuria jas spalvingesnes, kad ne visada žinai, geriesiems ir blogiesiems jas priskirti.

Patiko man romano įrėminimas laiškais, kada po daugel amžių laiškais susirašo Naomi ir Neilas, tai leidžia skaitytojui patirti pasaulį po kupolu efektą ir palyginti mūsų istorijos raidą ir tuos faktus, kuriuos iš istorijos vadovėlių priimame kaip tiesą su distopinio pasaulio perteikta istorinės tiesos linija.

Daugelis knygą vertina itin palankiai, tačiau visumoje romanas nėra toks paveikus, koks galėjo tapti. Manau, tai nulėmė iš esmės pasirinkti populiariosios literatūros elementai, kuriuos galime aptikti masinio vartojimo kultūroje, ypač kino filmuose ir serialuose, t. y. vienkrypčiai personažai, gerųjų ir blogųjų skirstymas, yra skriaudikai ir yra aukos, veikėjai apsėsti keršto ir valdžios galios, komikso lygio logika ir fantastinio romano verbalinė struktūra, nukreipta į nuotykius, o ne į vidinius veikėjų išgyvenimus. Žinoma, stipriausia šio romano dalis yra pati idėja, kuri stipriai traukia skaitytojus žvilgtelėti, o kaip, galimas daiktas, gyventume kitokioje visuomenėje, kurioje valdo moterys.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Emma Donoghue "Stebuklas"

Emma Donoghue. „Stebuklas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažin, ar galėtume skųstis gausiai į lietuvių kalbą verčiamomis pačiomis naujausiomis knygomis. Visi naujausi bestseleriai dabar lietuviškai pasirodo kone tais pačiais metais, kai jie pasaulinės literatūros topuose dar tik skaitomi, dar tik apie juos kalbama. Štai viena žymiausių airių romanisčių Emma Donoghue (g. 1969), išgarsėjusi visame pasaulyje romanu Kambarys, pagal kurį buvo pastatytas Oskaru įvertintas (ir man asmeniškai labai patikęs) filmas. Nors Kambario knygos neskaičiau, bet itin susidomėjau neseniai lietuviškai pasirodžiusiu jos romanu Stebuklas (angl. Wonder), pastarasis, išleistas originalo kalba 2016 metais, irgi visame pasaulyje sulaukė susidomėjimo.

Taip jau nutiko, kad mane „persekioja“ vertėjos Gabrielės Galiūtės-Bernotienės verstos knygos. Vos ne kas antra knyga būna išversta šios vertėjos. Matyt, sutampa povandeninės literatūrinės srovės, o tai, ką ji tikriausiai sava valia pasirenka versti, man labai patinka. Neapsirikau pasirinkęs ir Stebuklą. Romane pasakojama apie britę slaugytoją Elezibetą, visų vadinama Libe, kuri atvyksta į bado nualintą ir drėgmės permirkusią vidurio Airiją. 1859 gūdūs karalienės Viktorijos epochos laikai, kai karaliauja religija, susilaikymas, kuklumas, na, o britei Airijoje, kur abi tautos seniai turi ilgą nesantaikos istoriją, išties nėra lengva. Netikinčiai Libei kone fanatiškame airių krašte tenka daug išmėginimų ne tik dėl savo bedievystės, bet ir dėl to, kad ji anglė ir dar moteris našlė. Kaip pati autorė teigė, šią istoriją parašyti ją įkvėpė realios istorijos apie pusšimtį įvairaus amžiaus mergaičių ir moterų, kurios ilgą laiko gyveno badaudamos, atsisakiusios maisto dėl religinių ir asmeninių priežasčių.

Libė stebi vienuolikmetę, kuri keturis mėnesius, kaip vietiniai sako, nesuvalgė nė kąsnelio. Kas toji mergaitė? Šventoji? Demonų ar vietos fėjų apsėstoji? Būtų galima numanyti, kad romane bus labiau remtasi vietos mitologija, tačiau autorė aštriai balansuoja ties mokslo ir religijos prietaringumu. Kurdama iš esmės dviejų savaičių slaugės užrašų ir vietos gyventojų tamsumos istoriją, ji nepriekaištingai „kankina“ skaitytoją moraliniais klausimais, kurių mūsų visuomenėje netrūksta net šiandien – įsivaikinimas, smurtas prieš vaikus, atėmimas iš tėvų ir t. t. Kaip Libei susitaikyti su badaujančia ir „maloniai“ aplinkinių marinama mergaite Ana?

Iš pradžių galima pamanyti, kad įnirtingai grumsis patyrusios slaugės mokslo pasaulis su vietos perdėtu pamaldumu, tačiau jau romano viduryje tampa akivaizdu, kad Libei svarbiausia yra ne mokslo ir ne religijos pasaulis, bet žmogiškumas. Tiksliau jos neišsipildžiusi motinystė, paremta instinktais. Ji tiesiog negali žiūrėti, kaip gęsta dar viena gyvybė, nes yra patyrusio vaiko praradimą kaip pasaulio ir savasties netektį. Kaip gerame psichologiniame smurtiniame filme, taip ir knygoje, pagalius į ratus kaišioja Romos katalikų Bažnyčios pripažintos šventosios trokštantys kunigas ir tėvai bei naujo mokslo užkampyje atradimo siekiantis vietos daktaras. Su visais jais Libei tenka grumtis.

Apie „nekaltai“ nualintus vaikus vardan „geresnio gėrio“ yra sukurtas ne vienas romanas. Šiame kūrinyje veikėjai taip pat turi savų motyvų. Vieni nori paslėpti šeimos paslaptis, kiti trokšta naujos šviesos bado ir netekčių nukamuotame krašte ir mergaitės auka tampa ožio atpirkimu. Galima ištisai iš puslapio į puslapį piktintis veikėjų naivumu, tamsumu, tačiau jų siekius tokiais gūdžiais laikais nesunku suprasti ir pateisinti.

Emma Donoghue

Knygoje nesudėtingai perteikta medicininė slaugos istorija, stebėtojos-slaugės metodai, bado simptomai, kurie sustiprina įspūdį, kad tai romanas iš esmės gotikinio stiliaus kūrinys. Tikrasis siaubas veriasi visuotiniame nerašytame susitarime leisti pačiai mergaitei marintis, dangstant savo viltis ir silpnybes Dievo vardu. Beviltiškumas, kai minia laiko degančius deglus ir reikalauja vien savo paikai pramogai aukos, primena Viduramžių eretikų ir neišprususių miestelėnų viešus Linčo teismus. Ir žinoma, Libė, kuri suvokia šios vietos žmonių mentalitetą, yra bejėgė grumtis. Tą bejėgiškumą autorė gana nesunkiai sukuria per laikmetį – juk Libė anglė svetimame krašte, ji artimųjų netekusi moteris, ji silpna, ji bedievė, ji, ak, viso labo tik slaugė, įrankis, neturintis galios įveikti sociumo nuostatų. „Tai Libė galėjo suprasti – jausmą, kad daugiau nebeturi ką duoti. Ar tai dėl to motina dabar kuria tokį nejaukų Anos kultą, kad net atrodo, jog labiau nori, kad dukra būtų šventoji, o ne gyvas žmogus? (p. 184)“.

Tokio personažo visada bus gaila, tokio į kvailių minią nukreiptą „auką“ piestu stosis ginti visi skaitytojai, o autorė puikiai šiuo nesudėtingu triuku naudojasi. Kai kas šią knygą lygina su Hannah Kent irgi Baltų lankų išleistu, mano nuomone, irgi labai puikiu romanu Gerieji žmonės. Panašumų išties esama nemažai, bet ne detalėse slypi esmė, bet tuo pačiu mokėjimu literatūriškai sustatyti du priešingo mąstymų, įsitikinimų ir vertybių pasaulius – religinį ir prietarų prieš mokslo ir žmogiškumo – ir iš to padaryti intriguojančią ekspozicinę moralinę bataliją, kuriame žmogiškumo ringo kampui atstovaujantis kovotojas-personažas visada bus teisus, bet, deja, bejėgis.

Dar neįpusėjęs romano, pamaniau, o gal autorė knygos finalą paliks neaiškų, padarys taip, kad Libė visgi bus apkvailinta savo mokslinio racionalaus kvailumo – juk knyga vadinasi Stebuklas – ir E. Donoghue „sužais“ nepopuliariai – pagrindiniu personažu parodys, kad teisingumo siekiantys veikėjai visgi ima ir patys „prisideda“ prie įsiutusios minios. Bet visgi autorė, regis, nenorėjo nuvilti skaitytojų ir sukūrė, mano akimis, pernelyg teisingą pabaigą.

Knyga pulsuojanti nuolatinių abejonių tarp teisingo kultūrinio, etinio elgesio ir moralinių žmogiškumo sprendimų. Prisodrintame daugybės dialogų, esminių religinių apmąstymų, kurie kuria vietos mentaliteto gotikinį tamsumos įspūdį, nesunku patikėti gūdžia Airijos valstiečių aplinka, pagrindinės veikėjos žmogiškumo kraštutiniais išbandymais. Galima sakyti, kad knyga turi ir tam tikro sadistinio prieskonio, nes šitaip ilgai marinti vaiką (per 320 puslapius) tikriausiai nebuvo lengva dažnam skaitytojui, o ką jau sakyti apie autorę, kuri sudėjo šitiek energijos į tekstą. Visgi tas sadizmas, teksto prasmėse atsirandantis „tylusis“ ir sutartinis visuotinis smurtas toks artimas mūsų dienoms, bet taip dažnai kaip demonas keičiantis savo veidą ir formas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ali Smith "Ruduo"

Ali Smith. „Ruduo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 248 p.

Sveiki, skaitytojai,

Lietuviams jau puikiai pažįstama škotų grožinės literatūros rašytoja Ali Smith (g. 1962) iš tokių knygų, pasirodžiusių lietuvių kalba Tarsi, Pasaulio viešbutis, Antrininkė. Šiuo metu autorė kuria keturių romanų ciklą, susijusį su keturiais metų laikais. Pirmasis šio ciklo romanas Ruduo (angl. Autumn), anglų kalba pasirodė 2016 metais, Žiema buvo išleista 2017 metais, o Pavasaris pasirodys šių metų kovo mėnesį. Iš anglų kalbos Rudenį vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Nežinia, ar leidykla toliau tęs šio ciklo romanų vertimą, bet tikriausiai reikia paminėti, kad palyginus su Žiemos dalimi, Ruduo išties rašytojai buvo sėkmingas – knyga įtraukta į trumpąjį Man Booker sąrašą, bet tais metais prizą pelnė George Saunders Linkolnas bardo. Ali Smith laikoma viena geriausia škotų ir britų rašytojų, kai kas jau kuždasi, kad ji rimčiausia pretendentė pelnyti ir vėl bandomą po skandalų atgaivinti literatūros premijos Nobelį. Anksčiau jos romanai taip pat buvo nominuoti Man Booker premijai: How To Be Both (2014), Hotel World (2001), The Accidental (2005).

Kas spėjo pernai perskaityti Rudenį, tas ją įtraukė į vieną geriausių knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Su dideliu entuziazmu puoliau ir aš skaityti šią knygą, bet nuomonę susidariau dvejopą.

Gana lokoniškoje istorijoje pasakojama 33 metų Elisabetos ir jau visiško merdinčio jos vaikystės kaimyno senuko Danielio draugystės istorija, nusidriekusi per ne vieną dešimtmetį. Dabarties atskaitos taškas – chaotiška ir agresyvi britų kasdienybė po Brexit, kai Britanija po referendumo nusprendžia pasitraukti iš Europos Sąjungos. Vidiniai šalies neramumai susiję su ilgai gniaužtomis vietinių rasistiniais, homofobiniais ir patriotinėmis neapykantos jėgomis, todėl pasakojimo kontekste kenčia labiausiai imigrantai. Tačiau tai nėra romano pagrindinė tema, veikiau tai tik nūdienos kasdienybės audinys, perteiktas kukliomis nuorodomis, užrašais ant sienų, vienokiomis ar kitokiomis naujienomis apie smurto ar protesto protrūkį, bet to tikriausiai ir užtenka, kad skaitytojas suvoktų, kokioje nestabilioje realybėje gyvena veikėjai. Tai neanalizuojamas politinis britų politinis virsmas, tačiau stipriai rezonuojantis pagrindinės veikėjos Elisabetos ir jos motinos Vendės kasdienybėje.

Romanas pristatomas kaip  „po brexitinis“, kuris vienas pirmųjų grožinėje literatūroje ėmė reaguoti į šios dienos realijas ir žmogaus jausenas. Jau žinau, kaip lietuvių literatūros tyrėjai dejuoja, kaip mums, lietuviams, trūksta stiprių aktualių romanų, kurie pasakotų apie šiuos laikus ir atlieptų šios kartos balsą, manau, tokia kaip A. Smith britų literatūroje išties užpildo tokias (jeigu jos yra) spragas.

Visgi romanas kelia dvejopus jausmus. Iš vienos pusės žvelgiant, jis išties puikiai parašytas – tai koliažiniu principu sudurstytas sudėtingas romanas apie paskutiniųjų 50 metų Britaniją, kurioje veikia ne tik Elisabeta, bet ir Danieliaus menami politiniai ir realūs veikėjais, pavyzdžiui, niekada nepripažinta tapytoja Pauline Boty. 7-8 dešimtmečių politinių skandalų šešėlyje esančios dramos koreliuoja su nūdienos Britanijos chaotiškumu ir nepastovumu. Žmogus savo šalyje nesijaučia saugus, jo gyvenimo kokybė priklauso nuo aplinkos. Pasakotojas šokinėja į praeitį, retsykiais įgauna absoliutaus postmodernistinio kalbėjimo toną, kada viskas taip tampa nerišlu, kad belieka vien susidaigstyti prasmę aliuzijomis ir nuorodomis, kurios mums, lietuviams, ne visiems yra tapačios ir žinomos. Net neabejoju, kad kur kas įspūdingiau romanas skaitosi patiems britams dėl suprantamų turinio prasmių, kurias lietuviams jau teks susidurstyti ieškant papildomos informacijos internete.

Ali Smith

Visgi postmodernistinis kalbėjimas neįkyrus. Ali Smith kalba beveik be meninių priemonių – aiški, žurnalistinė, kurių prasmėse ima ryškėti britiško humoro tonas, pavyzdžiui, Elisabeta kalbasi su pasų poskyrio darbuotoju apie jos netinkamą galvos dydį. Absurdiški industrinės sistemos situacijos kiek primine F. Kafkos Procesą. Panašioje sisteminėje terpėje blaškosi pati Elisabeta, jausdama ir pyktį, ir beviltiškumą. Sakyčiau, tai buvo vienas artimiausių vaizdinių, atliepiančių lietuvio būsenas, kai šis bando, sakykim, kur nors užsiregistruoti, užpildyti internete deklaracijos lentelę ar įsigyti nekilnojamąjį turtą – šioji luošinanti sistema „juokiasi“ iš žmogaus, kuris yra pavaldus. „ ... juk nieko nereiškia padirbti sąskaitą ir ją išspausdinti. Apsimesti kitu žmogum. O kaip visi tie, kas apgaudinėja? Kodėl išspausdintas popierius su tavo pavarde įrodo, kas esi? (p. 104)“. Dar daugiau realių atspindžių, panašių į mūsų lietuvių kasdienybės absurdą: „ Tiesą sakant, tai ne jos butas, ir sapne ji tai žino; ji jau apsiprato su mintimi, kad tikriausiai niekada neįpirks namo. Nieko tokio – šiais laikais niekas neįperka, tik turčiai, arba kai miršta kieno nors tėvai, arba kai tėvai turčiai. Bet nesvarbu. Ji turi nuomos sutartį. Ji išsinuomojo butą baltomis sienomis sapne. Pro sieną girdėti kaimynų televizorius. Iš tokių dalykų ir žinai, kad turi kaimynų (p. 195)“.

Kitos kiek mažiau įdomios temos yra nostalgiški praėjusių dešimtmečių britų televiziniai intarpai, Elisabetos motinos susižavėjimas prabėgusiu laiku, kurio detalės, bent man, nežinančiam ankstesnės britų televizijos, ne kažin ką A. Smith romane rezonavo. Skirtingų laikmečių ženklai romane, manau, kiekvieną skaitytoją paveiks arba ne, tačiau daugelis išliks neabejingi senuko ir Elisabetos draugystės idėjai, kuri paremta ne seksualiniais, bet sielų giminyste, bendrais meno ir filosofijos interesais. Elisabeta, kuri augo šalia kietos ir griežtos lesbietės motinos ir niekada neturėjo tėvo, Danielis atstojo jai ir tėvą, ir mokytoją ir tik jo dėka ji pradėjo judėti meno istorijos linkme kaip studentė, o vėliau ir kaip mokslininkė. Šioji draugystė niekuo nešokiruoja, apskritai visa knyga tokia skaidri kaip ruduo, filosofinė tėkmė postmodernistinėje kalbėjimo vagoje, teka be didesnio noro sukratyti skaitytojo smegenis į skanią Margaritos taurę.

Gurmaniškas skaitymas tikriems literatūros mėgėjams, kurie trokšta šiuolaikinės literatūros, aprėpiančios nūdienos europietiškas būsenas. Iš esmės lengvai skaitoma knyga išreikšta sudėtingomis laiko ir atminties konjunktūromis, kurių prasmės daugiabriaunės. Nepasakyčiau, kad knyga mane sužavėjo ir nepasakyčiau, kad tokia literatūra ir temos mane jaudina – tai nėra ta knyga, kuri įeis į mano mėgstamų knygų sąrašus, bet perskaityti kartą A. Smith Rudenį visgi buvo pravartu dėl pasakojimo pasirinktos perspektyvos. Tai vienas iš tų romanų, kuris tampa puikiu pavyzdžiu, kaip be didelio įmantrumo ir labai tausojant kalbinius išteklius galima sukurti sudėtingą moderniai gilių ir pamatinių prasmių neprarandantį pasakojimą, kuriame trykšta tiek melancholiškos, tiek džiugios rudeniškos gyvenimo spalvos.

O ką dabar skaitai tu? – tikriausiai paklaustų knygos veikėjas Danielis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Yaa Gyasi "Auksinės šaknys"

Yaa Gyasi. „Auksinės šaknys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 346 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet antroji knyga, kurią perskaičiau apie sunkius juodaodžių afrikiečių vargus Amerikoje, yra iš Ganos kilusios rašytojos Yaa Gyasi (g. 1989) Auksinės šaknys (angl. Homegoing). Ankstėliau skaičiau Toni Morrison Mylima, kuri padarė neišdildomą įspūdį, panašų įspūdį paliko ir šioji puikiai tiek kritikų, tiek skaitytojų įvertinta knyga, kurios reitingas goodreads.com puslapyje vienas įspūdingesnių.

Išties kiek sunku patikėti, kad tai debiutinis romanas, bet turint galvoje, kad autorė kruopščiai tekstą kūrė net septynerius metus, pasiekta išties puiki beletristinio teksto kokybė. Po geltonu ir menišku viršeliu glūdi išties sudėtingos kompozicijos romanas, kurio istorija prasideda XVIII a. amžiuje dabartinės Ganos žemėse, kai britų kolonistai pakrantėje pasistato pilį ir pamažu pradeda supirkinėti susiskaldžiusių genčių žmones ir laisvais gabenti į Ameriką. Tai tampa ištisais Afrikos ir Amerikos karčios istorijos pamatais, kurio padarinius ir tautinį sumaištį jaučiame iki šių dienų. Vietomis knyga epizodiškai priminė „Oskarais“ įvertintą filmą Amistadas (1997), kai šiurpiai surakinti vergai būdavo tiesiog išstumiami vidury Atlanto į jūros dugną...

Visgi autorė pasirinko kitą pasakojimo perspektyvą ir viską vaizduoja iš juodosios rasės pozicijos. Afrikoje kariaujančios gentys pačios buvo suinteresuotos okupantams perduoti svetimų genčių žmones už atlygį. Tarp genčių nesantaikų randasi visų vaikaičių motinų motina Efija, kuri nuo skirtingų vyrų susilaukusi palikuonių į pasaulį paleidžia dvi dideles giminės atšakas, kurių likimai susiklosto per septynias kartas ir pasakojimas apima net keletą šimtmečių, besikeičiant pasauliui ir juodaodžių padėčiai Amerikoje – nuo priverstinės vergovės iki išsivadavimo ir lygiateisiškumo laikų. Būtent kartos leidžia autoriai strategiškai kurti romano struktūrą, kuri iš esmės atrodo gana paini netgi nuolat žiūrint į geologinį medį romano pradžioje, tačiau galiausiai suvoki, kad tas medis nebėra jau toks svarbus, kad kiekvienos kartos istorija unikali ir yra bendra kolektyvinis tautos atminties tęstinumas.

Kiekvienas skyrius aprėpia už Atlanto atskilusiai giminės šakai ir Afrikos žemyne likusiems giminės nariams. Nesunku įsivaizduoti, kad autorės strategija yra knygos pabaigoje vėlei suvesti šias giminių šakas, tačiau iki tol tenka „nugyventi“ toli gražu daug nesaldžių atskirų laikmečio žiaurumo ir neteisybės nušviestų gyvenimų. Šios istorijos iš esmės kaip kaleidoskopas, margais ir sodriais potėpiais su jautrius autorės emociniu intelektu nušviečia Afrikos ir afroamerikiečių istorijos šimtmečius, nevengiama istorinės neteisybės, skriaudos ir nelygybės vaizdavimo scenų. Atrodytų, kad knyga vien apie baltaodžių darkomą afrikiečių likimus, apie žmonijos naikinimą, tačiau visų šių istorijų koliažas atskleidžia ir nepaprastą afrikiečių stiprybės ir gyvybingumo tendencijas net pačiomis juodžiausiomis ir žiauriausiomis jų gyvenimo valandomis.

Knygoje kaip leitmotyvas tęsiama vandens ir ugnies stichijų simbolika, kuri atmiežta Afrikos kultūros šamaniško tikėjimo reiškiniais. Galiausiai šios skirtingoms stichijoms kaip ir atsiskyrėlėms giminių šakoms lemta vėlei susilieti ir grįžti į bendrą istorijos vandenyną. Vienas labiausiai jaudinančių romano keliamų klausimų: ar įmanoma po šitiek metų engimo, pavergimo ir išdavysčių tapti ir vėl laisvu? Šiltėjant juodaodžių teisėms Amerikoje, nė vienas personažas nesijaučia saugus, jis tarsi velka savo ankstesniųjų kartų vergystės naštą ir jaučiasi antrarūšiu, kitaip sakant, protėvių našta neleidžia išsilaisvinti iki galo ir kuria atskirtį netgi ir nūdienos pasaulyje. „Kai kas nors elgiasi blogai – nesvarbu, tu ar aš, motina ar tėvas. Aukso pakrantės žmogus ar baltasis žmogus, – tai lyg žvejas mestų tinklą į vandenį. Jis pasilieka tik vieną ar dvi žuvis, kurių jam reikia, kad pramistų, o likusias paleidžia į vandenį manydamas, kad jų gyvenimas bus koks buvęs. Niekas niekada nepamiršta, kad kadaise buvo belaisvis, net jei dabar yra laisvas (p. 277)“.

Yaa Gyasi

Reiktų paminėti autorės įtaigią kalbą, kuri per tikslias buitines detales leidžia sukurti unikalią kultūrinę terpę ir iš dalies pajusti afrikiečių realijas. „Mažylis H jos pilve taip išaugo, kad ji nebepaeidavo nekrypuodama, kojos taip sutino, kad, kai kišdavo į darbines šlepetes, jos išvirsdavo per kraštus lyg duona, į kurią pridėta per daug mielių ir ji nebetelpa į skardą (p. 147).“ Nevengiama ir kūniškumo, erotikos, kartais romantiškos, kartais atviro prievartavimo, o tai iš tikrųjų istorijoms suteikia kūniškumo kaip būtinos laimės ir kančios patyrimo matmens.

Kaip mes, lietuviai, turime savo bendrą tautos identitetą, kuris pasireiškia kaip susitapatinimas su bendra kolektyvine patirtimi, taip ir šioje knygoje. Iš esmės knyga nėra nei apie vergystę, nei apie išsivadavimą. Veikiau tai knyga per šimtmečius brėžianti punktyrą, kaip žmonės priklauso bendram savo tautos kolektyvinės patirties aruodui, o kai šis palikimas per šimtmečius paženklintas siaubingomis traumomis, tada galime iš esmės kalbėti apie žmogaus identiteto, jo kaip tapatybės problemines stigmas. Sakoma, kad kiekvieno žmogaus likimą lemia prieš tai buvusių septynių kartų esmingi poelgiai. Autorė šiomis istorijomis tarsi užduoda retorinį klausimą, ar kartais ne patys afrikiečiai kažkada išdavę savo žemę ir aplinkines gentis dėl užmokesčio britams ir pardavę vergijon šimtus tūkstančių tautiečių užtraukė savo ainiams du šimtmečius trukusios kančios?

„Sapnuose vis regėdavau šią pilį, bet nežinojau kodėl. Vieną dieną atėjau prie šio vandens ir pajutau, kad mane šaukia protėvių dvasios. Kai kurios buvo laisvos – jos kalbėjo man iš smėlio, o kitos buvo įstrigusios giliai, giliai, giliai po vandeniu, tad turėjau įbristi, kad išgirsčiau jų balsus. Įbridau taip giliai, kad vanduo vos nenunešė manęs pas tas dvasias, įkalintas taip giliai jūroje, kad niekada neišsivaduos. Kol buvo gyvi, jie nežinojo, iš kur yra kilę, todėl mirę negalėjo pasiekti sausumo. Įdėjau tave čia, kad, jei tavo dvasia klajotų, žinotum, kur tavo namai (p. 305)“.

Auksinės šaknys – tai knyga, kuri pagrindžia, kaip gyvybiškai svarbu kiekvienam iš mūsų yra susitapatinti su savo tauta, kad ir kokia bebūtų jos karti istorija. Knygoje yra atskirų istorijų, kada neturint šių šaknų, žmonės tiesiog svetimoje žemėje išprotėdavo arba tapdavo narkomanais, tad svetimumo jausmas yra nepakeliamas egzistencijos prakeiksmas, naikinantis žmogų labiau nei pakibęs rimbas virš nugaros. Išties sodriame, daugiasluoksniame ir kiek painiame (dėl to tik dar įdomiau!) giminių voratinklyje svarbiausia išlieka kolektyvinė atmintis, stiprybės ir galios šaltinis, kaip būtina išlikimo sąlyga. Malonus, jautrus ir kartu daug ką nušviečiantis skaitymas vertas gurmaniško literatūros mėgėjo. Manau, kad tai viena stipriausių Baltų lankų grožinės literatūros knygų, išleistų šiais metais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Saunders "Linkolnas bardo"

George Saunders. „Linkolnas bardo“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 384 p.

Sveiki,

Kadangi paskutiniu metu itin kruopščiai skaitau Man Booker ir Man Booker International laureatus, negalėjau praleisti pernykščio laimėtojo amerikiečių rašytojo George Saunders romano Linkolnas bardo (angl. Lincoln in the bardo). Smagu, kad šį ir pernykštį international David Grossman Užeina kartą arklys į barą turime jau lietuviškai.

Linkolnas bardo (pradžioje verstas kaip Linkolnas bardo būsenoje) pasakoja apie XIX amžiuje realiai egzistavusį JAV prezidentą Abraomą Linkolną, kuris į istoriją įėjo kaip prezidentas, pasisakęs už vergijos panaikinimą. Tačiau G. Saunders‘as nepolitikuoja ir nesistengia pavaizduoti Pilietinio karo baisumų, jis pasitelkia budistų doktrinoje vartojamą kliedėjimo tarp gyvųjų ir mirusiųjų būseną, vadinamą bardo. Toje būsenoje atsiduria mažasis Linkolno sūnus Vilis, kuris viena koja klajoja po mirusiųjų pasaulį, kita koja laikosi materialaus pasaulio. Netrukus jis iš tikrųjų miršta, tačiau istorija ir atsisveikinimas dar nesibaigia.

Beskaitant nesunku suprasti, kodėl George Saunders gavo Man Booker premiją. Galima diskutuoti, kiek knygos turinys pajėgus jaudinti skaitytoją, tačiau abejonių nekyla dėl knygos struktūros originalumo ir įtaigumo. Sukurta unikali dviejų (gyvųjų ir mirusiųjų) pasaulių terpė – šių pasaulių plonytė bardo būsena kaip perėjimas, atsiskyrimas nuo žemiškųjų geidulių ir, žinoma, nuo savęs kaip asmenybės ir ego struktūrų. Manding, kažkodėl tai koreliuoja ir su krikščionių skaistyklos sąvoka.

Visgi Linkolnas bardo man priminė klasikinį Dantės kūrinio Žmogiškosios komedijos Pragaro epizodą, kada poetas vedžiojamas po Pragaro ratus ir jam rodomi kankiniai, kenčiantys už žemiškojo gyvenimo nuodėmes. Linkolno barde visgi tokios apskaičiuotos architektonikos nėra, tačiau dvasių pasaulyje kančios ir prisirišimo tikrai ne ką mažiau.

Autorius pasitelkia fantasmagorinius vaizdinius, kūrybiškai pertransformuodamas dvasias, suteikdamas kraupius įvaizdžius, kaip antai didžiulę erekciją kenčiantis vyrukas, į raganas ir į degančius traukinius pavirstančias merginas, daugybę akių ir rankų turinčius pavidalus... Pavidalai neatsitiktiniai, jie siejasi su buvusių asmenybių gyvenimais, jų silpnybėmis ir nuodėmėmis. „Ar aš prašiau gimti su geismu sanguliauti su vaikais? Neprisimenu, kad būčiau to prašęs motinos įsčiose. Ar grūmiausi su tokiais geiduliais? Iš visų jėgų. Na, nebent šiek tiek. Kiek galėjau, tiek grūmiausi. Grūmiausi tiek, kiek gali žmogus, gimęs su tokia negalia ir būtent tokio stiprumo (p. 298)“.

George Saunders

Taip pat man šis romanas priminė XX a. pradžios amerikiečių poeto Edgars Lee Masters poezijos rinkinį Spūn Riverio antologija, kada iš savo kapo prabyla ištisas išmiręs kaimelis ir pasakoja savo gyvenimo geidulius, nuodėmes ir džiaugsmus. Galgi viskas ir būtų kiek panašu ir G. Saunders romane, tačiau jis apjungia dar ir dokumentinės prozos elementus, cituoja realiai gyvenusių ir spaudoje publikuotų straipsnių nuotrupas, iš citatų kurpia įvairiapusį Prezidento vaizdinį tuo sunkiuoju krizės laikotarpiu, kai vyksta Pilietinis karas ir miršta jo sūnus. Esama ir tokių pozicijų, kurios ne visada palankios Linkolnui, kurie nekęsdami Pilietinio karo, nukreipia savo tūžmastį į jį. „Jei tokia nevykusi administracija dar vienai ketverių metų kadencijai išrinks Abe Lincoln, tikimės, kad atsiras narsi ranka, dėl visuotinės gerovės įbesiąs durklą tironui į širdį (p. 260)“.

Visgi visumoje atrodo, kad autorius stato dviejų pasaulio katedrą Linkolno sielvartui. Žinoma, toks laidojimo ir gedulo sutelktas laikotarpis, kartu ir visos JAV nepavydėtinos padėties, tačiau kartais atrodo, kad tuo sielvartu kažin kaip mėgaujamasi, jis sutaurinamas daugiabalsių veikėjų pasakojimuose, todėl Linkolnas tampa prakaulus dėl savo sielvarto ir jį tarsi išteisina Pilietinio karto kontekste dėl daugybės mirčių. Kartu tai mito apie Linkolno charakterį ir artimiausius ryšius su šeima kūrimas iš nuogirdų, paskalų, dokumentų ir paties autoriaus refleksyvaus impulso.

Šios istorijos pagrindiniais pasakotojais tampa į Rojų niekaip nenorintys patekti trys vyrai – kunigas Ervelis Tomas, Hansas Volmanas ir Rodžeris Bevinsas iii. Jie tampa kaip Trys karaliai, pasitikę anapusiniame pasaulyje Vilį, ir kurie atskleidžia esminius bardo būsenos dėsnius. Gotikinė kapinių tamsi atmosfera, misterijos elementais perteikiama šioje būsenoje įkalintomis dvasiomis, kurios neištaria žodžio „mirtis“, todėl vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei teko paplušėti su vertimu, atrandant tokius žodžius kaip sirgadėžė, pasitelkiant dialektines lietuvių kalbos ypatybes ir jų pagalba kuriant daugiabalsių veikėjų charakteringą kalbėjimą.

Vis galvojau, kokie esminiai įvykiai, kurie gali būti įdomūs ir patrauklūs masiniam skaitytojui, tačiau tokių neradau. Knygos siužetas fokusuotas į Prezidento Linkolno sielvartingą atsisveikinimą su sūnumi, o visa kita – formas keičiantis pomirtinio pasaulio šokis su daug mažų asmeninių laikmetį nušviečiančių istorijų. Vienos įdomesnės, kitos praplaukiančios kaip vaiduokliai ir nepaliekančios peno apmąstymui, todėl priimamos kaip bendro kūrinio sąrangos kontekstinės detalės.

Linkolnas bardo – originalios struktūros literatūros pavyzdys, kiek primenantis išsiliejusią eksperimentinę postmodernistinę prozą. Lygindamas su gretutiniu Man Booker International nugalėtoju D. Grossman romanu, visgi darau prielaidą, kad 2017 metų bookeristai laimi ne tiek dėl turinio, kiek dėl dėkingos romano formos, kuri sukelia nevienadienį gilaus ir svaraus pasakojimo įspūdį. Linkolnas bardo nėra siužetinis pasakojimas, tai vibruojantis būsenų (bardo) literatūros pavyzdys, leidžiantis panardyti po įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį, kuris gali būti toks pat dėsningai realus kaip mūsiškis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jane Harper "Sausra"

Jane Harper. „Sausra“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 336 p.

Sveiki,

Ne taip dažnai skaitau detektyvines istorijas. Per metus leidžiu vieną kūrinį, kuris vienaip ar kitaip atkeliauja į mano skaitomų knygų lauką dėl rekomendacijų ar net tais išimtinais atvejais, kada paveikia reklama. Panašiai nutiko su australų rašytojos Jane Harper debiutiniu detektyviniu trileriu Sausra (angl. The Dry), kuris pelnė prestižinę Durklo premiją už geriausią detektyvą, pasirodžiusį 2017 metais. Pavadinimas, rekomendacijos ir internetiniai įrašai sufleruoja, kad tai itin atmosferinė knyga, į kurią nesudėtinga įsijausti, patirti nuotykį, paslaptį, troškimą išsiaiškinti...

Sausra pasakoja apie iš Melburno po 20 metų į gimtąjį miestelį sugrįžusį Aroną Falką į jaunystės draugo Luko laidotuves. Miestelis, kuris kamuojamas sausros, kiek primena prietaringos, šiek tiek atsilikusios visuomenės modelį, valdomą šiurkščios alaus baro pusgirčių lankytojų. Iš esmės tokia miestelio atmosfera primena tuos amerikietiškus filmus, kuriuose vaizduojami Teksaso ar Arizonos mažų miestelių gyventojai, kurie gyvena lokalų ir stereotipais grįstame pasaulėlyje. Taigi Arono draugas Lukas nužudo žmoną, vaiką ir galiausiai nusižudo pats... Bent jau tokios pirmosios žinios apie šią didžiulę tragediją. Žinoma, Aronas pasijaučia skolingas Luko tėvams, kurie dengė jo dvidešimties metų paslaptį, todėl, turėdamas policininko patirties, neoficialiai ima tirti Luko bylą.

Kaip jau galima iškart nuspėti, pirminė versija yra klaidinga, tad neoficialiam detektyvui tenka atskleisti vietinių gyventojų paslaptis. Negana to, jo paties praeitis prieš dvidešimt metų atšiauriame miestelyje taip pat nepamiršta ir Aronas kovoja su vietinių gyventojų nuoskaudomis. Iš esmės detektyvas pasakojimas dviem laiko juostomis – viena iš jų vyksta Luko tyrimas, kitoje laiko juostoje – prieš 20 metų rekonstruojami įvykiai. Visa tai autorė smagiai ir lengvai pina į visumą, suteikdama prasmių toną, kad visi miestelio įvykiai daugiau ar mažiau yra susiję, bet iš kitos pusės kartu ir klaidina skaitytoją, suregzdama, kaip geram trileriui ir priklauso, kelių įtariamųjų dėl nusikaltimo versijas.

Tiesą sakant, detektyvas skaitomas itin lengvai. Parašytas klasikinio detektyvo žanro rėmuose, sakyčiau, kūrinys neišsiskiria kažin kokia nors inovacija. Įvykiai rutuliojami sparčiai, stokojant ryškesnių ir gilesnių veikėjų biografijų, ypač kūrinio pradžioje, kaip ir pats romano pavadinimas, taip ir rašymo stilius bei pasirinkta intrigos strategija pernelyg sausa, pernelyg stereotipinė ir jeigu ne tas lengvai slystantis pop žanro rėmuose skaitymas, manau, knygą būčiau nusviedęs į šalį. Stokojama paprasčiausio intelektualumo, netikėtų pasakojimų perspektyvų, autorė visgi lieka ištikima klasikinei, kiek šabloniškai detektyvo raidai – pagrindinis veikėjas būtinai detektyvas, būtinai vidutinio amžiaus, būtinai turintis juodą praeities dėmę, būtinai turintis pats kažką ištirti ir atpirkti... Šių „būtinai“ šablonų ir stereotipų kraitis knygoje pernelyg atpažįstamai didelis.

Jane Harper

Dar didesnę romano kokybės garantą menkina ir pernelyg siužetiškai ritmiškai atpažįstamas intrigos užuomazgos, skaitytojo paklaidinimas versijose ir atomazgos šablonas. Jeigu atomazga, tai būtinai pabaigoje ir būtinai su klasikiniu – viską sunaikinu arba pasiduodu, įspęstas į kampą – tonu. Nors knygoje yra gana spalvingų veikėjų, yra iš ko pasirinkti pasodinti į nusikaltėlio krėslą, tačiau netgi veikėjai kuriami pagal detektyvinio braižo standartus – uždari, vienkrypčiai, įklimpę į savo gyvenimo tragedijas. Užtenka paanalizuoti vieną kitą dialogo ištrauką, kad suvoktumėme, jog veikėjai standartinėmis frazėmis (kaip iš filmų) mąsto ir kalba tarsi negyvos lėlinės iškarpos, o pasirinkimai, nors ir motyvuoti, tačiau jau kažkur matyti, elgesys ir sprendimai taip pat, sakyčiau, kiek atgyvenę...

Romaną tik iš dalies būtų galima pagirti už atmosferos kūrimą. Australietiško peizažo miestelis iš esmės ne kažin kuo skirtųsi nuo Pietų Afrikos ar Teksaso kraštovaizdžio ir jei ne vienas kitas paminėtas eukaliptas ar prabėgęs oposumas, manyčiau, kad romano išgirtas sausros kamuojamas peizažas galėtų vykti bet kur – tai tiek tos Australijos dvasios. Pernelyg tiesmukai atskleista Arono praeities kaltės ir nuoskaudos linija: „Jei būčiau žinojęs, viską daryčiau kitaip. Dabar per vėlu. Su kai kuriais dalykais teks tiesiog susigyventi (p. 236)“. Nors tenka pripažinti, kad autorei kur kas labiau sekasi klaidinti skaitytoją, sunerti gijas, sukurti įtariamųjų žemėlapį, bet netgi nelabai įgudusiam skaitytojui aišku, kad visos nors kiek įtarimą keliančios versijos yra tik hipotezė, nes, kaip jau įprasta klasikinio detektyvo žanro rėmuose, tikrasis žudikas atskleidžiamas tik kūrinio pabaigoje. Galima pasidžiaugti, kad tai nėra nė vienas iš tų, kuriuos iš pradžių Aronas įtarinėjo.

Manau, romanas tiks vidutiniškam neišrankiam skaitytojui, kuris skaitydamas kūrinį nori patirti atpažįstamos literatūros intrigos triukus, tačiau nenori būti suglumintas nestandartinės fabulos, kaip antai pernai mano skaitytas detektyvas Ydingas ratas – išties maloniai nustebino savo finaliniu siužetu, nors pats skaitymas buvo varginantis šablonų kratinys, bet daugeliui kūrinio pabaiga tiesiog nepatiko, nes tiesiog nepasiduodama kūrybos originalumui ir netikėtumui. Sausra – niekuo nenustebinantis, klasikinės fabulos detektyvas, lengvas kąsnis skaitytojui – man irgi. Visgi pabaigęs knygą, kuri, beje, sulauks tęsinio, man kirbėjo nuojauta, jeigu šioji medžiaga patektų į gero režisieriaus rankas, išeitų kur kas įtaigesnis ir geresnis filmas už pačią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Perry "Esekso slibinas"

Sarah Perry. „Esekso slibinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Britų rašytojus visada sveikinu, ypač tuos, kurie papuola į gerai įvertintos literatūros lauką, tad beveik neabejojau, kad man, mistikos mėgėjui, vien pavadinimas Esekso slibinas (angl. The Essex Serpent) kėlusiam smalsumą, Sarah Perry (g. 1979) gali būti geras šių metų verstinės literatūros atradimas.

Esekso slibinas yra antroji knyga, temomis susieta su anksčiau pasirodžiusiu šios rašytojos romanu After Me Comes The Flood, tačiau tai atskiros istorijos, kurios sudaro Slibino istorijos (Serpent‘s Tail) seriją. Esekso slibinas 2016 metais tapo Didžiosios Britanijos metų knyga ir gimtinėje sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Karalienės Viktorijos laikų „tapetinis“ viršelis sufleruoja, kad romanas galėtų būti tamsių paslapčių persmelktas gotikinio stiliaus pasakojimas, tačiau visgi jis labiau šliejasi prie klasiko Charles Dickens maniera rašomos literatūros. Nieko nuostabaus, nes ne veltui Ch. Dikensas laikomas klasiku, jo literatūroje pasiliko visa, ką galima drąsiai vadinti Viktorijos epochos mąstymo, pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo pamatais.

Autorė tik iš dalies rekonstruoja Viktorijos laikmečio socialinį gyvenimą. Našlė Kora po vyro mirties išvyksta su sūnumi Frensiu ir palydove Marta į provinciją. Pajutusį laisvos moters gyvenimo privalumus, ji be paliovos džiaugiasi pačiais paprasčiausiais buitiniais dalykais, susižavi fosilijomis ir moterimis mokslininkėmis, kas apskritai prieštarauja Viktorijos laikų moterų moraliai ir gyvenimo būdui gerti arbatą ir plepėti, apkalbinėti, keliaujant iš vieno salono į kitą. Koros charakteris primena maištininkę, bandančią išsilaisvinti nuo itin suvaržyto etiketo ir vyro smurto bei abejingumo, ji nepakenčia korseto, tad net kaime dažnai rengiasi kaip papuola, retai žiūri į veidrodį. Aštrus ir žingeidus Koros protas bei pastoriaus Vilio susitikimas patvirtina seną gerą knyginę tiesą – priešingybės traukia, tačiau pastorius vedęs Stelą ir turi vaikų. Taigi romanas kaip Ch. Dikenso pasaulyje, problemiškai formuojamas per moralės principus.

Emocinį susipažinimo ir užgintos, kone Biblijinės Adomo ir Ievos pažinimo nuodėmės tono istoriją spalvina trijų pasaulių sandūra – senasis pagoniškasis (mitologinis), krikščioniškasis ir naujasis mokslo. Atsiradus paskaloms apie slibiną, kaimiečiai pasiduoda panikai ir baimei, nors niekas kažin kokių konkrečių įrodymų neturi. Vilis tai vadina Neramumais, Kora mokslininko verto tyrinėjimu, na, o kaimiečiai – prakeiksmu. Iš esmės slibinas šiame romane atlieka keletą funkcijų, demaskuoja laikmečio sandūros pasaulėžiūros prieštaravimus bei virsta iliuzijų simboliu, tiek kaimiečiams, tiek Koros ir Vilio santykiams. Derėtų paminėti, kad ši mokslo, religijos ir prietarų sandūra primena rašytojos Hannah Kent Gerieji žmonės, tačiau H. Kent, mano akimis, kur kas meistriškesnė, kuriant šių skirtingų pasaulėžiūrų prieštaringumo tragediją. Nors S. Perry galbūt prieštaravimų ir neieško, jai svarbios diachroninės sąsajos su nūdienos tendencijomis, kaip pati byloja pabaigos žodyje, ji žvelgia šiuo romanu į Viktorijos laikus kaip į mūsų laikų paveldėtas tendencijas.

Sarah Perry

Derėtų paminėti romano Blekvoterio, kuris egzistuoja iš tikrųjų, atmosferą – atšiaurūs Esekso pakrantės vėjai, potvyniai, kvapai, rūkas ir garsai prideda nemažai mistikos, leidžia pasijusti prie jūros. Atšiaurumą įgalina ir Stelos tuberkuliozė, jos maniakiškas polinkis mėlynai spalvai. Kai kada visa tai perteikta išties nebanaliai, bet poetiškai su tam tikra estetine filosofine Viktorijos laikų sugestija.

Sarah Perry romano pasakojimą plečia nestokodama dėmesio antraeiliams veikėjams – apsigimusiam chirurgui ir medicinos maniakui Lukui Garetui, jo draugui Spenseriui, palydovei Martai, galų gale sūnui Frenciui ir Stelos vaikams. Iš esmės autorė sukuria mažą „šokantį“ savo tragedijoje ir džiaugsme pasaulėlį, kuriame daug veikėjų, įkūnijančių Viktorijos laikų gyvenseną, aistras ir praradimus.  Šį veikėjų sujungimą į vienalytę epochos pasakojimo koliažą pavadinčiau sėkmingu, ypač viską vainikuoja laiškų žanras, nuolat įsiterpiantis į pasakojimą kaip esminė komunikacinė tų laikų priemonė ir, aišku, galimybė išreikšti dvilypį siuntėjų ir adresatų psichologiją. Šįkart buvo smagu paskaityti išnašose Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės, kuri vertė kūrinį, komentarus.

Visgi romanas, kaip jau komentavo Aušra Maldeikienė Goodreads portale, skirdama kūriniui tris žvaigždutes iš penkių, yra madingas. Neneigsiu, kad vietomis prisiminiau paauglystėje skaitytą Harį Poterį ir Paslapčių kambarį, kur burtų ir kerėjimo mokykloje slankiojo basiliskas ir visus savo žvilgsniu paversdavo akmeniu. Visgi romanas dvelkia lengvu priėjimu bet kokiam skaitytojui, jame dera tai, kas iš esmės paskutiniu metu labai populiaru ne vien britų literatūroje – gurmaniško skaitymo ir populiariosios, „greitosios“ literatūros junginys – romane minimas auksas, kuriuo japonai senovėje sulipdydavo sudužusias indus, sakyčiau, taip ir su šių literatūrų prabomis – kuris iš dalies patenkina gurmaną skaitytoją, iš dalies patenkina ir metro ar vieškeliu autobusu važiuojantį nors kiek prakutusį valstietį skaitytoją. Gražus romanas apie meilės formas laikmečio moralės gniaužtuose, apie feministinį išsilaisvinimą ir apsisprendimą gyventi dėl savęs, apie mokslo ir prietarų grumtynes, kurios ne visada baigiasi tragedija, bet veikiau krikščioniška didaktika. Gražus romanas, lengvas skaitymas su iš anksto numanomu siužetiniu vingiu, skirstas daugeliui skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela