Memas, bajeris, juokelis: Haris Poteris ir ChatGPT – Hello Harry Potter, my name is ChatGPT

 

Dienos citata: rašytoja J. K. Rowling apie nesėkmės teigiamą pusę

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Kodėl aš kalbu apie nesėkmės teikiamą naudą? Paprasčiausiai todėl, kad nesėkmė man padėjo atsikratyti to, kas nėra esminga. Aš nustojau apsimetinėti sau, kad esu kas nors kitas, nei esu iš tikrųjų, ir pradėjau visą savo energiją skirti vieninteliam man svarbiam darbui.“ J. K. Rowling

 

Kaip greitai bėga laikas, supranti dar ir iš to, kai pažvelgi, kiek anuomet tave dominantys viešieji asmenys paseno. Diena iš dienos. Štai vakar, liepos 31 dieną, žymiai britų rašytojai J. K. Rowling sukako 60 metų! Per savo ilgą rašytojos karjerą moteris yra sukaupusi nemažai patirties, nuo to, kaip visos leidyklos po kelis kartus atmetė pirmąjį „Haris Poteris ir išminties akmuo“ rankraštį ir iki pasaulinės šlovės užgriūtą spaudimą ir uždirbtą pirmąjį milijardą vien iš knygų rašymo per visą žmonijos istoriją.

 

Aš nežinau, kaip kiti tvarkosi su nesėkmėmis. Aš labai sunkiai. Kažin, ar pati Rowling būtų ištariusi tuos žodžius, kai šimtąjį kartą anuomet būtų gavusi neigiamą atsakymą. Nežinau. Manau, tik laikas ir ateinanti sėkmė leidžia kalbėti apie nesėkmės padiktuotas teigiamas pamokas, kurios galiausiai atveda prie visai kitos gyvenimo kokybės. Ne visada ir ne visiems kaip Rowling yra duota taip greitai pamatyti tokias pamokas. Kiti taip ir numiršta nieko iš gyvenimo ir negavę.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Išleista pirmoji "Hario Poterio" knyga

Sveiki,

Ne visada spėju kasdien „leisti“ šį kalendorių, tai įdomesnes datas keliu jau vėliau. Taigi 1997 metais birželio 26 dieną pirmąkart Britanijoje po daugybės leidyklų atmetimų išleista kultinės sagos apie burtininką Harį Poterį knyga Joanne Rowling „Haris Poteris ir išminties akmuo“. Prieš jus – pirmojo leidimo ir tiražo viršelis. Tai knyga, kuri pakeitė vaikų, paauglių ir iš esmės suaugusiųjų literatūros madas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Perry "Esekso slibinas"

Sarah Perry. „Esekso slibinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Britų rašytojus visada sveikinu, ypač tuos, kurie papuola į gerai įvertintos literatūros lauką, tad beveik neabejojau, kad man, mistikos mėgėjui, vien pavadinimas Esekso slibinas (angl. The Essex Serpent) kėlusiam smalsumą, Sarah Perry (g. 1979) gali būti geras šių metų verstinės literatūros atradimas.

Esekso slibinas yra antroji knyga, temomis susieta su anksčiau pasirodžiusiu šios rašytojos romanu After Me Comes The Flood, tačiau tai atskiros istorijos, kurios sudaro Slibino istorijos (Serpent‘s Tail) seriją. Esekso slibinas 2016 metais tapo Didžiosios Britanijos metų knyga ir gimtinėje sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Karalienės Viktorijos laikų „tapetinis“ viršelis sufleruoja, kad romanas galėtų būti tamsių paslapčių persmelktas gotikinio stiliaus pasakojimas, tačiau visgi jis labiau šliejasi prie klasiko Charles Dickens maniera rašomos literatūros. Nieko nuostabaus, nes ne veltui Ch. Dikensas laikomas klasiku, jo literatūroje pasiliko visa, ką galima drąsiai vadinti Viktorijos epochos mąstymo, pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo pamatais.

Autorė tik iš dalies rekonstruoja Viktorijos laikmečio socialinį gyvenimą. Našlė Kora po vyro mirties išvyksta su sūnumi Frensiu ir palydove Marta į provinciją. Pajutusį laisvos moters gyvenimo privalumus, ji be paliovos džiaugiasi pačiais paprasčiausiais buitiniais dalykais, susižavi fosilijomis ir moterimis mokslininkėmis, kas apskritai prieštarauja Viktorijos laikų moterų moraliai ir gyvenimo būdui gerti arbatą ir plepėti, apkalbinėti, keliaujant iš vieno salono į kitą. Koros charakteris primena maištininkę, bandančią išsilaisvinti nuo itin suvaržyto etiketo ir vyro smurto bei abejingumo, ji nepakenčia korseto, tad net kaime dažnai rengiasi kaip papuola, retai žiūri į veidrodį. Aštrus ir žingeidus Koros protas bei pastoriaus Vilio susitikimas patvirtina seną gerą knyginę tiesą – priešingybės traukia, tačiau pastorius vedęs Stelą ir turi vaikų. Taigi romanas kaip Ch. Dikenso pasaulyje, problemiškai formuojamas per moralės principus.

Emocinį susipažinimo ir užgintos, kone Biblijinės Adomo ir Ievos pažinimo nuodėmės tono istoriją spalvina trijų pasaulių sandūra – senasis pagoniškasis (mitologinis), krikščioniškasis ir naujasis mokslo. Atsiradus paskaloms apie slibiną, kaimiečiai pasiduoda panikai ir baimei, nors niekas kažin kokių konkrečių įrodymų neturi. Vilis tai vadina Neramumais, Kora mokslininko verto tyrinėjimu, na, o kaimiečiai – prakeiksmu. Iš esmės slibinas šiame romane atlieka keletą funkcijų, demaskuoja laikmečio sandūros pasaulėžiūros prieštaravimus bei virsta iliuzijų simboliu, tiek kaimiečiams, tiek Koros ir Vilio santykiams. Derėtų paminėti, kad ši mokslo, religijos ir prietarų sandūra primena rašytojos Hannah Kent Gerieji žmonės, tačiau H. Kent, mano akimis, kur kas meistriškesnė, kuriant šių skirtingų pasaulėžiūrų prieštaringumo tragediją. Nors S. Perry galbūt prieštaravimų ir neieško, jai svarbios diachroninės sąsajos su nūdienos tendencijomis, kaip pati byloja pabaigos žodyje, ji žvelgia šiuo romanu į Viktorijos laikus kaip į mūsų laikų paveldėtas tendencijas.

Sarah Perry

Derėtų paminėti romano Blekvoterio, kuris egzistuoja iš tikrųjų, atmosferą – atšiaurūs Esekso pakrantės vėjai, potvyniai, kvapai, rūkas ir garsai prideda nemažai mistikos, leidžia pasijusti prie jūros. Atšiaurumą įgalina ir Stelos tuberkuliozė, jos maniakiškas polinkis mėlynai spalvai. Kai kada visa tai perteikta išties nebanaliai, bet poetiškai su tam tikra estetine filosofine Viktorijos laikų sugestija.

Sarah Perry romano pasakojimą plečia nestokodama dėmesio antraeiliams veikėjams – apsigimusiam chirurgui ir medicinos maniakui Lukui Garetui, jo draugui Spenseriui, palydovei Martai, galų gale sūnui Frenciui ir Stelos vaikams. Iš esmės autorė sukuria mažą „šokantį“ savo tragedijoje ir džiaugsme pasaulėlį, kuriame daug veikėjų, įkūnijančių Viktorijos laikų gyvenseną, aistras ir praradimus.  Šį veikėjų sujungimą į vienalytę epochos pasakojimo koliažą pavadinčiau sėkmingu, ypač viską vainikuoja laiškų žanras, nuolat įsiterpiantis į pasakojimą kaip esminė komunikacinė tų laikų priemonė ir, aišku, galimybė išreikšti dvilypį siuntėjų ir adresatų psichologiją. Šįkart buvo smagu paskaityti išnašose Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės, kuri vertė kūrinį, komentarus.

Visgi romanas, kaip jau komentavo Aušra Maldeikienė Goodreads portale, skirdama kūriniui tris žvaigždutes iš penkių, yra madingas. Neneigsiu, kad vietomis prisiminiau paauglystėje skaitytą Harį Poterį ir Paslapčių kambarį, kur burtų ir kerėjimo mokykloje slankiojo basiliskas ir visus savo žvilgsniu paversdavo akmeniu. Visgi romanas dvelkia lengvu priėjimu bet kokiam skaitytojui, jame dera tai, kas iš esmės paskutiniu metu labai populiaru ne vien britų literatūroje – gurmaniško skaitymo ir populiariosios, „greitosios“ literatūros junginys – romane minimas auksas, kuriuo japonai senovėje sulipdydavo sudužusias indus, sakyčiau, taip ir su šių literatūrų prabomis – kuris iš dalies patenkina gurmaną skaitytoją, iš dalies patenkina ir metro ar vieškeliu autobusu važiuojantį nors kiek prakutusį valstietį skaitytoją. Gražus romanas apie meilės formas laikmečio moralės gniaužtuose, apie feministinį išsilaisvinimą ir apsisprendimą gyventi dėl savęs, apie mokslo ir prietarų grumtynes, kurios ne visada baigiasi tragedija, bet veikiau krikščioniška didaktika. Gražus romanas, lengvas skaitymas su iš anksto numanomu siužetiniu vingiu, skirstas daugeliui skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Neringa Vaitkutė "Tamsa, kuri prabudo"

Neringa Vaitkutė. „Tamsa, kuri prabudo“. – Nieko rimto: Vilnius, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Po Hario Poterio bumo, kuris prasisuko ilgais dešimtmečiais per pasaulį ir galutinai pakeitė vaikų ir paauglių literatūrą, tikriausiai buvo tik laiko klausimas, kada panašaus pobūdžio literatūrą ims kurti lietuvių autoriai. Laukti neteko ilgai, nes berods Daiva Vaitkevičiūtė pirmoji paleido dviejų dalių knygą apie Marių Pietarį, tačiau ji nesulaukė paauglių ir vaikų susidomėjimo tikriausiai dėl tos pačios priežasties – skaitytojai vis dar visa galva buvo pasinėrę į Hario Poterio nuotykius. Tokį dėmesį sulaukė Neringa Vaitkutė, sukūrusi trilogiją apie mergaitę Jorę Amarilę. Pirmoji serijos knyga vadinasi Tamsa, kuri prabudo.

Tiesą sakant, neatsitiktinai pačioje pradžioje paminėjau Harį Poterį, nes daugelis tikriausiai lygina šią trilogiją su garsiuoju burtininku, o ir autorė akivaizdžiai, jeigu ir nepatinka šis faktas, tačiau naudoja maginio pasaulio lengvai atpažįstamas struktūrines dalis, kurios ypač giminingos Hario Poterio pasauliui. Žinoma, galima atrasti nemažai skirtumų, tačiau labiau skaitytojui sąmoningai labiau tapatinasi pagal panašumus. Visų pirma, teksto pobūdis primena tokį instinktyviai kalamą vienos pulsacijos ritmą: išpuolis, atoslūgis, personažas apmąsto, vietomis nuobodžiauja, tada vėl mistikos, paslapčių, pavojaus ir vėl atoslūgis... Įvykiai surėdyti pagal fantastinių magijos nuotykių pasaulio ritmiką, tačiau vaikas apie ritmus negalvoja, jis priima pasakojimą arba jį atmeta. Originalumo šiame kūrinyje ne kažin kiek, nes kiek beskaitytum, rodos, kad knyga parašyta pagal kokį nors savaime suprantamą šabloną, tais pačiais Hario Poterio principais, ryškinant Jorės Amarilės drąsumą, pasiaukojimą, pirmosios meilės drovumą.

Žinoma, ši knyga turi viską, ką taip mėgstą jaunieji skaitytojai: mistikos, magijos, artimi paauglių tipažai, keisti pasauliai, kurie atrodo patrauklesni ir įdomesni, nei skaitytojų kasdienybė. Viduramžių elementai derinami su šiuolaikiniu pasauliu ir net įvykių pradžia, kai kalbama apie šviesiaplaukes mergaites rožiniais paltukais, šiek tiek priminė kraupų S. Kingo siaubo istorijų elementus, netgi kinematografiškai žavius, todėl galima galvoti apie geras ekranizavimo perspektyvas. 

Pagrindinė veikėja – paauglė mergaitė Jorė Amarilė, kuri negali pakęsti savo vardo, gyvena įprastame žmonių pasaulyje, tačiau su mama nuolatos kraustosi ir keičia mokyklas. Nuolatinis bėgimas nuo kažko sekina Jorę, nes ji niekur negali pritapti ir susirasti draugų. Rodos, amžina daugumos paauglių knygų veikėjų problema, bet ne šis pasaulis įdomus, bet tas, į kurį grįžta Jorę, kai motina palieka jį pas tetas Mirandą ir Gertrūdą. Atsidūrusi stebuklingame pasaulyje, kur daugelis vaikšto dėl Komiteto veiklos ant pirštų galų ir baiminasi dėl Neregemybės, kuri praryja žemes, Jorė pamažu lukštena savo mamos ir savo kilmės paslaptis. Vėlgi formuojamas viduramžių dvaro įspūdis: menės, buitis, kalbama apie heraldiką, simboliai ir pabaisos taip pat primena viduramžių legendas ir mistines istorijas. 

 Neringa Vaitkutė.

Jorės Amarilės paveikslas subalansuotas pramoginės literatūros skaitytojams, jeigu, žinoma, vaikų literatūrą galėtume skirstyti į tokias kategorijas, kas rimta, o kas pramogai. Geriausias derinys, kai rimtą literatūrą „užkloja“ pramoginės literatūros fabula. Amarilės charakteristika atitinka tų drąsių, savarankiškų mergaičių herojų įvaizdį, tai rodo jos poelgiai: meilė motinai, rūpinimasis vienaragiais, prispausta negandų, galvoja, ar kiti sveiki... Tipinis Amarilės charakteris lyg ir tikrų vaikų literatūrai, kuri formuoja jaunojo skaitytojo vertybių skalę. Įvairios mįslingos situacijos, mitinės ir išgalvotos būtybės įtraukia skaitytoją, tačiau autorė kartu nuolat kuria didaktikos principų orientyrus: kas yra blogai, o kas yra gerai. Užslėpta didaktika nėra nieko naujo ir jaunieji skaitytojai tą kuo puikiausiai suvokia, tačiau dėl siužetinių vingių jie priversti apie tai negalvoti.

Vienaragiai, švytintys akmenys, Neregimybė, skraidantys dirižabliai sukuria magiško pasaulio kasdienybę, tačiau gale skyriuose „prikabinti“ Komitetų „slaptų agentų“ žinutės apie Jorės Amarilės budinimo operaciją gali ilgą laiką pasirodyti nemotyvuoti ir netgi perskaičius knygą, galima galvoti, ar tai būta dėl knygos meniškumo ir dėl įvairumo? 

Štai knygos moralinis, pagrindinės temos susijusios su pavadinimu, kurioje dominuoja vaikų siaubas-baubas – tamsa, kurią autorė paverčia žmogaus vidinės galios svertais ir jais bando įrodyti, kad tamsos savyje nereikia bijoti, nes ji, kaip ir šviesa, turi savo vaidmenį tiek mumyse, tiek gyvenime. Jorė Amarilė turi tamsią energiją, kurią jautė juodasis vienaragis Bevardis, tačiau tai vėlgi yra dalis po mistika užslėpta didaktinė prasmių formuluotė, nes kiekvienas iš mūsų turi tamsiąją prigimties pusę ir tik blaivus protas, meilė ir auklėjimas padeda ją sutramdyti ir paversti privalumu. Knyga, sakyčiau, tiesiog įtraukianti paauglius į mistinį pasaulį, patiks daugeliui jaunųjų skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela