Knyga: Yaa Gyasi "Auksinės šaknys"

Yaa Gyasi. „Auksinės šaknys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 346 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet antroji knyga, kurią perskaičiau apie sunkius juodaodžių afrikiečių vargus Amerikoje, yra iš Ganos kilusios rašytojos Yaa Gyasi (g. 1989) Auksinės šaknys (angl. Homegoing). Ankstėliau skaičiau Toni Morrison Mylima, kuri padarė neišdildomą įspūdį, panašų įspūdį paliko ir šioji puikiai tiek kritikų, tiek skaitytojų įvertinta knyga, kurios reitingas goodreads.com puslapyje vienas įspūdingesnių.

Išties kiek sunku patikėti, kad tai debiutinis romanas, bet turint galvoje, kad autorė kruopščiai tekstą kūrė net septynerius metus, pasiekta išties puiki beletristinio teksto kokybė. Po geltonu ir menišku viršeliu glūdi išties sudėtingos kompozicijos romanas, kurio istorija prasideda XVIII a. amžiuje dabartinės Ganos žemėse, kai britų kolonistai pakrantėje pasistato pilį ir pamažu pradeda supirkinėti susiskaldžiusių genčių žmones ir laisvais gabenti į Ameriką. Tai tampa ištisais Afrikos ir Amerikos karčios istorijos pamatais, kurio padarinius ir tautinį sumaištį jaučiame iki šių dienų. Vietomis knyga epizodiškai priminė „Oskarais“ įvertintą filmą Amistadas (1997), kai šiurpiai surakinti vergai būdavo tiesiog išstumiami vidury Atlanto į jūros dugną...

Visgi autorė pasirinko kitą pasakojimo perspektyvą ir viską vaizduoja iš juodosios rasės pozicijos. Afrikoje kariaujančios gentys pačios buvo suinteresuotos okupantams perduoti svetimų genčių žmones už atlygį. Tarp genčių nesantaikų randasi visų vaikaičių motinų motina Efija, kuri nuo skirtingų vyrų susilaukusi palikuonių į pasaulį paleidžia dvi dideles giminės atšakas, kurių likimai susiklosto per septynias kartas ir pasakojimas apima net keletą šimtmečių, besikeičiant pasauliui ir juodaodžių padėčiai Amerikoje – nuo priverstinės vergovės iki išsivadavimo ir lygiateisiškumo laikų. Būtent kartos leidžia autoriai strategiškai kurti romano struktūrą, kuri iš esmės atrodo gana paini netgi nuolat žiūrint į geologinį medį romano pradžioje, tačiau galiausiai suvoki, kad tas medis nebėra jau toks svarbus, kad kiekvienos kartos istorija unikali ir yra bendra kolektyvinis tautos atminties tęstinumas.

Kiekvienas skyrius aprėpia už Atlanto atskilusiai giminės šakai ir Afrikos žemyne likusiems giminės nariams. Nesunku įsivaizduoti, kad autorės strategija yra knygos pabaigoje vėlei suvesti šias giminių šakas, tačiau iki tol tenka „nugyventi“ toli gražu daug nesaldžių atskirų laikmečio žiaurumo ir neteisybės nušviestų gyvenimų. Šios istorijos iš esmės kaip kaleidoskopas, margais ir sodriais potėpiais su jautrius autorės emociniu intelektu nušviečia Afrikos ir afroamerikiečių istorijos šimtmečius, nevengiama istorinės neteisybės, skriaudos ir nelygybės vaizdavimo scenų. Atrodytų, kad knyga vien apie baltaodžių darkomą afrikiečių likimus, apie žmonijos naikinimą, tačiau visų šių istorijų koliažas atskleidžia ir nepaprastą afrikiečių stiprybės ir gyvybingumo tendencijas net pačiomis juodžiausiomis ir žiauriausiomis jų gyvenimo valandomis.

Knygoje kaip leitmotyvas tęsiama vandens ir ugnies stichijų simbolika, kuri atmiežta Afrikos kultūros šamaniško tikėjimo reiškiniais. Galiausiai šios skirtingoms stichijoms kaip ir atsiskyrėlėms giminių šakoms lemta vėlei susilieti ir grįžti į bendrą istorijos vandenyną. Vienas labiausiai jaudinančių romano keliamų klausimų: ar įmanoma po šitiek metų engimo, pavergimo ir išdavysčių tapti ir vėl laisvu? Šiltėjant juodaodžių teisėms Amerikoje, nė vienas personažas nesijaučia saugus, jis tarsi velka savo ankstesniųjų kartų vergystės naštą ir jaučiasi antrarūšiu, kitaip sakant, protėvių našta neleidžia išsilaisvinti iki galo ir kuria atskirtį netgi ir nūdienos pasaulyje. „Kai kas nors elgiasi blogai – nesvarbu, tu ar aš, motina ar tėvas. Aukso pakrantės žmogus ar baltasis žmogus, – tai lyg žvejas mestų tinklą į vandenį. Jis pasilieka tik vieną ar dvi žuvis, kurių jam reikia, kad pramistų, o likusias paleidžia į vandenį manydamas, kad jų gyvenimas bus koks buvęs. Niekas niekada nepamiršta, kad kadaise buvo belaisvis, net jei dabar yra laisvas (p. 277)“.

Yaa Gyasi

Reiktų paminėti autorės įtaigią kalbą, kuri per tikslias buitines detales leidžia sukurti unikalią kultūrinę terpę ir iš dalies pajusti afrikiečių realijas. „Mažylis H jos pilve taip išaugo, kad ji nebepaeidavo nekrypuodama, kojos taip sutino, kad, kai kišdavo į darbines šlepetes, jos išvirsdavo per kraštus lyg duona, į kurią pridėta per daug mielių ir ji nebetelpa į skardą (p. 147).“ Nevengiama ir kūniškumo, erotikos, kartais romantiškos, kartais atviro prievartavimo, o tai iš tikrųjų istorijoms suteikia kūniškumo kaip būtinos laimės ir kančios patyrimo matmens.

Kaip mes, lietuviai, turime savo bendrą tautos identitetą, kuris pasireiškia kaip susitapatinimas su bendra kolektyvine patirtimi, taip ir šioje knygoje. Iš esmės knyga nėra nei apie vergystę, nei apie išsivadavimą. Veikiau tai knyga per šimtmečius brėžianti punktyrą, kaip žmonės priklauso bendram savo tautos kolektyvinės patirties aruodui, o kai šis palikimas per šimtmečius paženklintas siaubingomis traumomis, tada galime iš esmės kalbėti apie žmogaus identiteto, jo kaip tapatybės problemines stigmas. Sakoma, kad kiekvieno žmogaus likimą lemia prieš tai buvusių septynių kartų esmingi poelgiai. Autorė šiomis istorijomis tarsi užduoda retorinį klausimą, ar kartais ne patys afrikiečiai kažkada išdavę savo žemę ir aplinkines gentis dėl užmokesčio britams ir pardavę vergijon šimtus tūkstančių tautiečių užtraukė savo ainiams du šimtmečius trukusios kančios?

„Sapnuose vis regėdavau šią pilį, bet nežinojau kodėl. Vieną dieną atėjau prie šio vandens ir pajutau, kad mane šaukia protėvių dvasios. Kai kurios buvo laisvos – jos kalbėjo man iš smėlio, o kitos buvo įstrigusios giliai, giliai, giliai po vandeniu, tad turėjau įbristi, kad išgirsčiau jų balsus. Įbridau taip giliai, kad vanduo vos nenunešė manęs pas tas dvasias, įkalintas taip giliai jūroje, kad niekada neišsivaduos. Kol buvo gyvi, jie nežinojo, iš kur yra kilę, todėl mirę negalėjo pasiekti sausumo. Įdėjau tave čia, kad, jei tavo dvasia klajotų, žinotum, kur tavo namai (p. 305)“.

Auksinės šaknys – tai knyga, kuri pagrindžia, kaip gyvybiškai svarbu kiekvienam iš mūsų yra susitapatinti su savo tauta, kad ir kokia bebūtų jos karti istorija. Knygoje yra atskirų istorijų, kada neturint šių šaknų, žmonės tiesiog svetimoje žemėje išprotėdavo arba tapdavo narkomanais, tad svetimumo jausmas yra nepakeliamas egzistencijos prakeiksmas, naikinantis žmogų labiau nei pakibęs rimbas virš nugaros. Išties sodriame, daugiasluoksniame ir kiek painiame (dėl to tik dar įdomiau!) giminių voratinklyje svarbiausia išlieka kolektyvinė atmintis, stiprybės ir galios šaltinis, kaip būtina išlikimo sąlyga. Malonus, jautrus ir kartu daug ką nušviečiantis skaitymas vertas gurmaniško literatūros mėgėjo. Manau, kad tai viena stipriausių Baltų lankų grožinės literatūros knygų, išleistų šiais metais.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Toni Morrison "Mylima"

Toni Morrison. „Mylima“ – Vilnius: Vaga, 2000. – 359 p.

Sveiki,

Ką žinote apie juodaodžių vergystės vargus grožinėje literatūroje, išverstus į lietuvių kalbą? Aš prisimenu nebent vaikystėje skaitytą Hariett Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, kai braukiau ašaras, yra pas mane užmesta ir Harper Lee Nežudyk strazdo giesmininko. Ir žinoma, jau seniai skaitytas Toni Morrison (g. 1931) romanas Sula. Daugiau, kažin, ar beatkapstyčiau. Visgi Sula buvo išties poetiškai jautrus romanas, kuris pasižymėjo geru vertimu, aštria tolerancijos tema ir skaidria kalba. Apsilankęs skaitytų knygų knygyne, nusprendžiau griebti ant knygų stirtos padėtą Toni Morrison romaną Mylima (angl. Beloved), kuri per aštuoniolika metų Lietuvoje nebuvo nė karto perskaityta – turiu galvoje retro knygyne įsigytą egzempliorių.

Romanas apdovanotas Pulitzerio (1988) ir Nobelio (1993) premijomis. Kaip teigia knygos perrišta popierinė reklaminė juostelė, autorė dar pelnė septynias itin prestižines literatūrines premijas. Net kontekste apie šią autorę, kalbant apie grožinę literatūrą, retai ką nors išgirsite, tačiau jos literatūra ypatinga. 1998 metais pasirodė tokiu pačiu pavadinimu ekranizacija, kurioje nusifilmavo Oprah Winfrey.

Romanas Mylima pasakoja apie moterį juodaodę Sitę, kuri pabėgo nėščia iš juodaodžių vergijos į šiaurines valstijas, kur vergija jau buvo panaikinta. Tai JAV politinių permainų metas, tačiau autorė nesistengia nieko politizuoti, tuo labiau užgriozdinti tekstą faktografija, atrodo, kad tos permainos nuo Sitės labai toli. Autorei rūpi bendražmogiški dalykai, potrauminė Sitės būsena. Milijonai vergų atgavę laisvę negrįžtamai pakeitė Amerikos veidą, tačiau dažnai tiek literatūroje, tiek kine orientuojamasi į patį politinį išsilaisvinimo aktą ir labai mažai dėmesio skiriama potrauminei sričiai: o kaip toliau gyventi žmogui, kuris visą gyvenimą gyveno kaip šuo?

Sitės sužalota siela stebina jautrumu. Dar labiau stebina Toni Morrison gebėjimas sudėtingu pasakojimo koliažu atskleisti vergystės laikmečio tendencijas. Daugybę vaikų prigimdžiusi vergė nuo skirtingų baltųjų, myli savo dukrą Denver ir jau yrančiuose, bet laisvuose namuose, kuriuos paliko Sitės sūnūs, liko tik ji ir dukra Denver. Denver izoliuota, ji niekur neišeina, gyvena savo pasaulėlyje ir kiek keista, kad Sitė ir Denver niekur neišeina. Juos aplanko dar vergystės laikotarpiu Sitę pažinojęs vergas Polas A, kuris yra buvusio Sitės vyro Heilės tikrasis brolis. Tarp jų užsimezga romanas, tačiau visa toje jų meilės istorijoje yra tik viena didelė rakštis – potrauminė neišgydoma ir neištrinama patirtis, kuri vis įtraukia į prisiminimus. Jiedu mokosi iš naujo mylėti, globoti ir prisirišti, tačiau jiems sunkiai sekasi.

Sitė turi paslaptį – jos nugara išvagota randų. Ją nėščią plakė už tai, kad norėjo pabėgti, tačiau didžiausia jos paslaptis, kad ji norėjo iš meilės, kad jos vaikai nepakliūtų vergvaldžiams, juos visus nužudyti. Tiesa, ji pjūklu nužudo savo dukrytę ir per tuos daugybę metų jaučiasi tuščia ir visų aplinkinių smerkiama...

Toni Morrison

Netikėčiausias T. Morrison sprendimas yra išgauti dvasios pritvinkusį pasakojimą, suteikiant jam vaiduokliško metafizinio lygmens. Mergaitė vardu Mylima po daugel metų sugrįžta įsikūnijusi į juodaodę ir šis kadaise žudymo aktas permąstomas iš naujos perspektyvos, beprotiškai „plakant“ praeities įvykius su dabarties ir išgaunant kartu traumą patyrusių visų juodaodžių problemą. Kartais T. Morrison negailestinga, bet atsargi pasakotoja. Nesistengia atvirai aprašyti kiekvieną sadistinį aktą, tačiau kartais vos keliais sakiniais ji perteikia sveiku protu nesuvokiamą tų veikėjų patirtį, pavyzdžiui, kaip Polas A supančiotas ir su metaliniu žabtu dantyse stebi kieme išdidžiai strikinėjantį gaidį, kurį kadaise pats išsaugojo, kai šis tebuvo tik viščiukas. Bejėgiškumo vaizdavimo potekstė skrodžia širdį: kieme gaidys – karalius ir turi daugiau laisvės ir teisių būti gaidžiu, nei Polas A kada turėjo teisę būti žmogumi. Tokių prasminių laisvės, kančios ir priklausomybės taiklių rakursų pilnas romanas.

Negalėčiau pasakyti, kad Mylima priklausytų magiško realizmo literatūrai, nors metafizikos pasakojime išties daug. Kai kas bandė komentaruose lyginti su G. G. Marquez Šimtas metų vienatvės. Tam tikrų sąsajų, žinoma, raiškoje galima rasti, tačiau T. Morrison Mylima magija nėra tiesioginė, veikiau ji pasireiškia tik kaip veikėjų jausmų, patirčių ir pasaulėžiūros filosofija ir psichikos sutrikimais. Nes iš tikrųjų Mylimos atsiradimas po daugel metų nėra jokia magija, tai tik Sitės ir Denver sukurtas pasaulėžiūros būdas atpirkti tai, kas buvo prarasta. Tai beprotiškai knygoje veikia, kad net skaitytojas įtiki, kad tai tikra Mylimos reinkarnacija, tačiau tai viso labo išsigandusi ir gyvenimo nemačiusi mergaitė, kurią prievartavo ir visą gyvenimą laikė kambaryje. Tas nesusišnekėjimas su Mylima arba šnekėjimas iš skirtingų patirties perspektyvų sukelia tokį aklumo disonansą, kad atrodo, kiekvienas veikėjas gyvena savo hermetiškame pasaulyje, kurdamas atskiras prasmes, nes niekada nebuvo augę laisvėje ir nesuvokia, kad kitas gali mąstyti ir jausti kitaip. Galų gale būti individualiu asmeniu.

Galima be galo daug pasakyti apie šį puikų romaną, analizuoti ir netgi įvairiai interpretuoti kai kurias vietas, sprendimus atskleisti potrauminę vergystės problemą, tačiau visumoje atrodo, kad T. Morrison sukūrė nepakeliamą kančios romaną – motina nužudo savo dukrą ir išprotėja. Ir kas baisiausia užvertus šį pasakojimą, kas gali iš esmės nutikti tik pačios aukščiausios prabos literatūroje, yra tai, kad autorei pavyko perteikti nelengvais, bet talentingais būdais tos nesuvokiamos sielą luošinančios kančios grožį ir prasmę.

Jūsų Maištinga Siela

Vasaros atradimas - Toni Morrison knygos "Sula" ir "Mylima"

Sveiki,

Bandau „suvirškinti“ Toni Morrison. Kuo toliau apmąstau apie lietuviškai išverstas knygas, tuo darosi sunkiau. Iš pažiūros lyg ir nieko naujo, ko nebūčiau matęs kine: juodaodžių teisės, žiaurūs vergovės išsilaisvinimo metai, netolerancija ir kova už teises. Visa tai be galo sodrioje ir išgrynintoje poetinėje kalboje.

Kuo ji nepaprasta? Šioji rašytoja?

Ji nepatiks daug kam. Nes ne popsinė. Sunkiai prieinama. Lietuvoje nepopuliari. Nes vengianti itin tiesioginio sadizmo. Tačiau per užuolankas papasakojanti apie neaprėpiamus žiaurumus ir kančią. Kuo labiau apmąstau kadaise skaitytą Baltų lankų išleistą „Sulą“ ir prieš kelias dienas pabaigtą Vagos leidyklos išleistą „Mylimą“, tuo labiau įsitikinu, kokio plataus mąsto rašytoja Toni Morrison. Ir kaip sunkiai ji suvokiama lietuvių skaitytojams – tą liudija prieštaringi ir negausūs komentarai internete. Tarsi knyga lietuvių skaitytojams ir gera, tačiau lyg ir kažkokia nesuvokiama, „nepatirta“ iki galo.

Aišku, sakau nesąmones, juk skaitant neįmanoma patirti, nebent tik įsivaizduoti. Tačiau kažin, ar T. Morrison knygos suvokiamos vien įdėmiu siužeto sekimu, o juk ir poteksčių nėra – vien tik realus vaizdas ir dvasinė vibracija. Tai aukštos prabos rašytoja, mąstant reikia pajungti gilumines teksto suvokimo išgales, visą pauzės dusinančią galią. Ir kaip svarbu. Neįtikėtinai. Tobulas ir save daug kur išbandęs ir patyręs. Toni Morrison... vertėjas.

Jūsų Maištinga Siela

Skaitytų knygų knygyne "sugautas" grobis: Ian McEwan "Amsterdamas", Toni Morrison "Mylima"

Sveiki,

Namuose kaupiasi knygos. Vis daugiau tokių, kurių tikriausiai nė nebeperskaitysiu, nes tiesiog trūksta laiko. Gal per lėtai skaitau, bet kitaip nemoku...

Amžinai taip būną einant pro skaitytų knygų knygyną. Užeini ir galvoji, kad nieko tikrai nepirksi, namie laukia dešimtys knygų, tačiau aptinki tokių perliukų, apie kuriuos kažkada galvojai, žinai, kad knygos tikrai geros, kad skaitydamas gėrėsiesi ir niekada nenusivilsi. Išdavikiškai dedi knygas į krepšį ir jau eini prie pardavėjos, kol neapsigalvojai.

Ir visada taip būna tose skaitytų knygų parduotuvėlėse, kad kartais galvoji, kad beveik imi suprasti tas moteris, kurios užsuka į batų parduotuvę „tik apsižvalgyti“, o išeina su pirkinių maišeliais.

Šįkart grobis, sakyčiau, absoliučiai aukščiausios literatūrinės prabos. Ian McEwan romanas „Amsterdamas“, apdovanotas Booker premija ir amerikiečių autorės Toni Morison „Mylima“, už kurį ji pelnė Nobelį ir Pulitzerio premijas.

Staiga per mano širdį perbėga minkšta ir pūkuota panda. Geras jausmas.

Jūsų Maištinga Siela