Mano geriausių TOP 5 įsigytų knygų iš sendaikčių, internautų ir skaitytų knygų knygynų

 Sveiki,

Pastaruoju metu, atslūgus pandemijai, pastebėjau, kad pasikeitė ir mano tam tikri įpročiai. Nebevaikštau į sendaikčių parduotuves, nieko nebenusiperku skaitytų knygų knygynuose. Gal tiesiog toks metas? Dar tiksliai nežinau, kodėl. Šiuo metu sočiai užtenka ir naujų knygų, kurias nespėju suskaityti, tad kam dar?

Visgi noriu pasidalyti savo sėkmės istorija lankantis ir perkant skaitytą literatūrą. Perbėgęs per savo namų bibliotekos lentynas išsirinkau savo TOP 5 knygų glėbelį, kurias įsigijau knygų komisuose arba sena.lt tinklapyje. Šios knygos ir jų teikiamas turinys neišblėso ir per tiek laiko, o dažną naujai pasirodžiusią knygą pranokdavo šviesmečiais. Nežinau, ar jums tiks ir patiks šios knygos, nes literatūra kaip ir seksas, vieniems patinka aistringai ir vis kitaip, o kiti mėgsta lėtą ir švelnų tempą. Suprantate, apie ką aš, tad į šią rekomendacijas už gryną pinigą nežiūrėkite.

5. Ian McEwan „Šeštadienis“.

Man regis, tai ko gero geriausia šio britų autoriaus knyga. Viskas, ką po to bandžiau iš jo repertuaro skaityti, įskaitant ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“, nebekėlė nei susižavėjimo, nei sentimentų. Visgi šios knygos pavadinimą išgirdau viename – nepatikėsite! – amerikiečių vaidybiniame filme apie mokytoją, kuris buvo pamišęs dėl literatūros. Kažkaip užstrigo ir ėmiau žiūrėti šios knygos, tačiau tiražas lietuviškas buvo jau kadaise išpirktas. Man pasisekė, kad šią puikią knygą radau skaitytų knygų parduotuvėje.

4. Wiesław Myśliwski „Akiratis“.

Anuomet, kai skaičiau šią knygą, maniau, kad laikau ne knygą, o literatūrinę bombą. Nežinau, kokie pegasai paskatino mane ją įsigyti, tačiau tai buvo vienas geriausių metų skaitinių. Turiu įsigijęs dar keletą šio puikaus lenko rašytojo knygų, tik niekaip neprisiverčiu perskaityti, o kad jis patiks lėtokos, tirštos ir tikroviškos lektūros skaitytojams, manau, nereikia nė diskutuoti.

3. Graham Swift „Vandenų žemė“.

Prieš kelerius metus griebiau šio autoriaus viską, kas išversta į lietuvių kalbą. Pirmasis jo trumputis romanas, įkritęs man į rankas, buvo „Motinų sekmadienis“. Grakšti ir poetiška, rimta ir graudi... tačiau tai, ką radau šioje iš kažkokio internauto nupirktoje knygoje „Vandenų žemė“, mane pribloškė. Absoliučiai mano autorius, o „Vandenų žemė“ man jo repertuare yra kol kas geriausias kūrinys!

2. Toni Morrison „Mylima“.

Manau, kad apie tokią knygą reikia tik tylėti, tačiau mane šokiravo, kad po 20 metų pertraukos visai neseniai nauju viršeliu perleido šią T. Morrison nuostabiai sukrečiančią knygą, o dar labiau nustebino, kad pasirodė ganėtinai drungni ir kritiški lietuvių atsiliepimai. Nesąmonė! Knyga, žinoma, sunki, sukrečianti, juk pasakojama apie juodaodžių vergijos laikus, tad ir romantikos nesitikėkite. Juodiji magija, vaiduokliai, sadistinės scenos gal ir gali gąsdinti, tačiau literatūros visumos prasme viskas čia suveržta ir prisukta kaip grakščioje muzikinėje dėžutėje. Retai sakau, bet tai šedevras, o šią knygą įsigijau, nes galvojau, kad pažiūrėsiu ekranizaciją. Perskaičiau knygą ir ekranizaciją pamiršau, nes žinau, kad filmas bus daug prasčiau.

1. Michael Cunningham „Dienų pavyzdžiai“.

Iš tikrųjų visas šis TOP 5 yra nesąmonė, nes neįmanoma šių penkių knygų išreitinguoti. Sunku pasakyti, kodėl „Dienų pavyzdžiai“ nr. 1, gal dėl to, kad iš šių tikriausiai skaityta paskutinioji ir ji pritrenkė. Tai trijų atskirų istorijų skirtingais žanrais ir kalibrais perteikianti W. Witmano poeto pranašišką poezijos eilutę. Tai taip literatūriška, aistringa, daugiasluoksniška ir be galo literatūriška. Iki šiol dedu prie savo mėgstamiausių knygų topo. Po jos jau teko pirkti ir W. Witmano „Žolės lapus“, nes labai paveikė.

Štai tokios kartais netikėtos „dėvėtų“ knygų dovanos nutinka užsukus į skaitytų knygų parduotuvę. Ne viskas, kas sena, yra turinio prasme nebeaktualu.

Jūsų Maištinga Siela  

Knyga: Graham Swift "Į dienos šviesą"

Graham Swift. „Į dienos šviesą“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – 296 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pernai vienas didžiausių mano literatūrinių atradimų buvo britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) kūryba. Po Motinos sekmadienis (2019, Baltos lankos) greitai perskaičiau Vandenų žemė (2009, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), o šį, paskutinį lietuviškai dar neskaitytą kūrinį tausojau, netgi turėjau įtarimų, kad tai prastokas rašytojo darbas, nes internete nėra beveik jokių platesnių įrašų apie šią kiek daugiau nei prieš 11 metų išleistą romaną pavadinimu Į dienos šviesą (angl. The Light of Day), kuri originalo kalba pasirodė 2003 metais ir pateko į ilgąjį Man Booker literatūros sąrašą. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Audronė Šolienė.

Istorija pasakoja apie senstelėjusį buvusį policininką Džordžą Vebą, kuris nušalintas nuo pareigų dirba privataus detektyvo darbą. Pasakojimas yra apie vieną jo gyvenimo dieną, tačiau per ją iš esmės atskleidžiamas visas jo gyvenimas. Tokį pasakojimo juvelyrinį būdą naudojo kitas garsus britų rašytojas Ian McEwan viename geriausių savo kūrinių Šeštadienis. Lėtas ir mąslus, asociacijomis ir nuotrupomis pasižymintis pasakojimas yra iš vienos pusės gana šabloniškas ir banalus, kadangi turime klasikinę žmogžudystės istoriją, kurioje viskas atskleidžiama nuo pat pradžių – moteris, isteriškai įsimylėjusi savo vyrą, nenori jo prarasti, todėl kreipiasi į detektyvą, kad šis padėtų sekti jos vyrą ir meilužę, karo pabėgėlę Kristiną iš Kroatijos. Ir be žmogžudystės, galima sakyti, daugiau nieko neįvyksta, nes pasakotojas, kuris ir yra tas pats detektyvas, prisimena savo vaikystę, tėvų laidotuves, analogišką klientės situaciją savo šeimos aplinkoje. Romanas, kuris turi iš esmės visus banaliausius pop romano siužetinius elementus, lyg ir turėtų būti pasmerktas dūlėti kokioje nors nepastebimoje knygų komiso sandėlio krūvoje, tačiau tas, kas žino, kaip rašo Graham Swift, – o rašo jis labai gerai – tas gali patvirtinti seną gerą tiesą, kad kartais nesvarbu, ką rašai, svarbiau – kaip rašai.

Romanas turi visus atbaidančius dalykus, kurių nemėgsta aštrių, dinamiškų, šokiruojančių ir populiariosios literatūros skaitytojai, kurie knygą vertina iš to, ar penki pirmieji puslapiai „užkabina“. Tokiems skaitytojams romanas gali pasirodyti „per lėtas“, „sukasi siužetas apie nieką“. Ką gi, kadangi skaitote ne šiaip romaną, o literatūriškai „svarke suvirintą“ tekstą, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas pasakojimo tonui ir poetiškai raiškai, tad nesitikėkite pataikavimo. Smagu, kad vertėjai Audronei Šolienei pavyko perteikti tą neskubaus pasakotojo išpažinties toną, kuris sudaro visos istorijos intymią atmosferą ir įspūdį, jog skaitytojas įsibrovė į vienišo vyro vidinį pasaulį, kuriame sueižėjusios sienos ir dvelkia baisia vienatve.

Pasakojimo technika – tai svarbiausias šios knygos privalumas. Koliažiniu principu sudurstyta istorija turi analogiškų situacijų žemėlapį, todėl nenuoseklumas tampa itin dideliu literatūriniu privalumu. Tarkim, Vebo istorija su padėjėja Rita ir kliente, kurią jis sužavi savo kulinariniais sugebėjimais, analogiškai lyginama su Napoleono III ir jos žmonos ištrėmimu. Istorinių įvykių ir asmeninio gyvenimo sugretinimas išryškina romano pagrindinę mintį: kas verčia mus pasirinkti ir priimti nelengvus gyvenimiškus sprendimus ir kiek tuose pasirinkimuose yra spontaniško aistringo pasirinkimo ir kiek šalto proto, apsaugančio mus nuo tragedijos?

Graham Swift

Autoriaus proza apskritai pasižymi niūriai perteikta nuotaika, jo literatūra gana gyvenimiška, egzistencialistinė. Į dienos šviesą, sakyčiau, būtų labiau panašus į Motinų sekmadienis variantą ir dėl stiliaus, ir dėl vienos dienos įvykių vaizdavimo perspektyvos. Geriausias jo romanas Vandenų žemė kur kas platesnio užmojo knyga, ji išskleidžia visuomenės pokyčių panoramą, neatsiejamą nuo britų kraštovaizdžio, epochų kaitos, todėl Į dienos šviesą atrodo kur kas paprastesnė, siauresnė knyga, tačiau toli gražu ne prasta, toli gražu.

Vienas paveikiausių romanų elementų yra autoriaus mokėjimas perteikti emocinį intelektą per pasakotojo toną. Analizuojant veikėjo biografiją, detektyvas atrodo kaip apšepęs, brutalus mačistas, bent tokį įspūdį turėtų susidaryti skaitytojas, tačiau visa jo kalbėsena liudija absoliučiai priešingus vyriško pasaulio elementus. Detektyvas ilgai svarsto apie gėlių parduotuvę, apie suolelį parke, kurį jis įrengė tėvų atminimui, nevengia kalbėti kulinarinėmis temomis ir save laiko puikiu virtuvės šefu, kur savo sugebėjimus demonstruoja  lesbietei dukrai. Tačiau jo nevaržo dukters prigimtis, kaip, atrodo, nevaržo pasaulio pokyčiai ir galimybė prarasti dar ir detektyvo reputaciją, prarasti vienintelę savo mylimąją Ritą, kuri, anot pasakotojo, ji netrukus ir paliks vienui vieną.

Viena įspūdingiausių aprašytų simbolinių scenų buvo apie miestelį, kurio niekaip pats negaliu ištarti (Čizlherstas!), kur žmonės patenka į tamsų urvą, slėpdamiesi nuo Antrojo pasaulinio karo lėktuvo atakų. 10 tūkstančių žmonių grįžta į urvus tarsi pirmykščiai žmonės ir slepiasi patys nuo savęs, nuo to, ką žmogus daro su pasauliu, kaip kad kiekvienas iš mūsų, kaip ir Džordžas Vebas, kuris turėtų pasikliauti logika, sveika nuovoka, vis vien nieko neišsaugo ir net nesistengia išsaugoti, todėl atrodo, kaip nuolat jis yra grimztantis į tamsą, į savo urvą ir apmaudą.

Labai trapus romanas, kurio grožis yra subtiliuose nutylėjimuose ir neišrašytuose pasakojimuose, kurie idėjiškai jungiasi į tylią istoriją, Dieve, tikrai ne žmogžudystės ar viską prarandančio pono Vebo istoriją, sakyčiau, jungiasi visa toji istorija į gyvenimo laikinumo ir pažinimo patyrimą: pažinti savo nuopuolį ir rasti tam pateisinimą, kad galėtum gyventi ramia sąžine, o tai tolygu kautis su savimi pačiu ir laimėti. Nepasižymėjau šįkart nė vienos citatos, nes viskas, ką paimčiau iš knygos, būtų ne tai, ką suvokiu, ir ne tai, ką autorius savo subtiliu pasakojimu sako, o sako jis viską už teksto, per jausmą, būseną, asociacijas, tai, ką sukelia šis puikus rašytojas yra literatūrinis katarsis, dėl kurio Graham Swift priimu į geriausių rašytojų panteoną.

P. S. Ir dar – išverskite daugiau šio rašytojo knygų į lietuvių kalbą, susimildami!

Jūsų Maištinga Siela

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ian McEwan "Amsterdamas"

Ian McEwan. „Amsterdamas“. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – 166 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas žymiausių britų rašytojų Ian McEwan vėl atbunda Lietuvoje. Šįkart tą intensyviai daro leidykla Jotema, anksčiau, prieš penkiolika metų, – Tyto alba. Tiesą sakant, iki šiol buvau perskaitęs tik du šio rašytojo romanus. Vienas iš jų – Šeštadienis, kuris paliko neišdildomą skrupulingo, gilaus ir unikalaus rašytojo įspūdį, o štai naujesnis jo romanas Kevalas paliko gana slogų ir prėską įspūdį, tarsi jį būtų parašęs vidutinių gabumų turintis rašytojas su gana minimaliomis ambicijomis patenkinti jau „prisijaukinto“ skaitytojo lūkesčius.

Kad nebepadaryčiau tokios klaidos ir nebetektų nusivilti, nusprendžiau perskaityti ko gero geriausią jo romaną Amsterdamas (angl. Amsterdam), kuris pasirodęs tėvynėje 1998 metais pelnė Booker literatūrinę premiją. Beje, šį romaną „iškapsčiau“ iš retro skaitytų knygų knygyno netgi su išsaugotu unikaliu šiam leidiniui skirtu skirtuku. Dėl ganėtinai patogios knygos apimties nusprendžiau šią vasarą knygos neužmesti, o griebti ir iškart perskaityti.

Iš esmės jau nuo pat pirmojo sakinio įkritau į elitinės literatūros rėmus: du buvę Molės meilužiai susitinka prie krematoriumo ir kalbasi apie buvusią mylimąją. Neskubiu ir tik I. McEwan būdingu stiliumi pasakojama apie dviejų skirtingų vyrų draugystę. Vernonas – įtakingas ir per atsitiktinumą iškilęs populiaraus laikraščio „Teisėjas“ vyriausiasis redaktorius, kuris sukasi beprotiškoje virtuvėje ir bando paskatintas Džordžo (Molės tikrojo vyro) bando sudoroti užsienio reikalų ministrą, išspausdindamas Molės paliktas pikantiškas jo nuotraukas. Klaivas – kažkada unikalus ir pripažintas kompozitorius bando sukurti artėjančiam tūkstantmečiui simfoninę muziką, tačiau jaučia, kad mirus Molei ir senstant bei spaudžiant terminams, jam to padaryti nepavyks. Du draugai retsykiais susitinka, prisimena Molę, vienas kitą palaiko ir net smarkiai susipyksta...

Iš pomirtinės istorijos I. McEwan išspaudžia labai daug nesentimentalių ir šiandien jau iš naujo apmąstomų politinių ir visuomeninių reiškinių. (Čia galima prisiminti serialą „Kortų namelis“). Didelės įtakos žmonės ir žiniasklaidos ginkluotė, viešumas – kaip vienintelė grėsmė prieš politinius piktadarius kartu penktoji valdžios forma tampa gyvate, ryjančia savo pačios uodegą, nes amorali ir išdavikiška žurnalistika vaikosi skaitytojų, pataikauja, žlugdo ir tai nėra vien tik politikos veidrodis, nes žiniasklaida nuperkama, anot „Amsterdamo“, irgi gali tapti savigriovos instrumentu, kas ir nutinka Vernonui, kuris susinaikina, genamas didelių ambicijų.

Klaidas atrodo kur kas saugesnis veikėjas, bet jis taip pat yra savų kūrybinių ambicijų vergas, jis puikiai atliepia greitai nurašomus ir nebemadingus menininkų kartas. Kitaip sakant, reikalingas jaunystės kultas, nes menas kaip vartojimas, reikia jaunų, unikalių, besikeičiančių, o jo kūrybos registras klasikinis, gal dėl to jo kūryba pabaigoje tampa netyčia nukopijuotu Bethovenu. Atrodo, kad abu veikėjai po Molės mirties stojo į savo mirties eilę, surakinti savo ambicijų, darbo, jie tampa Londono kaliniais, štai kodėl jie ištrūksta paskutinei savo kelionei į Amsterdamą.

Ian McEwan

Nors kūrinio finalas kiek nuspėjamas, netgi, sakyčiau, kaip koks Džeimsas Bondas užprogramuotas kinametografiškai, bet daug ką atperka I. McEwan rašymo stilius. Jis rašo taip išmanančiai ir įtaigiai įsigilinęs į detales, kad romanas nejučia dar tampa ir savotiška tam tikros srities enciklopedija. Panašiai buvo ir jo romane Šeštadienis, kai pagrindinis veikėjas atlieka operaciją – terminologijos gausybė, tikslumas ir noras parodyti, kaip žmogus veikia iš savo srityje kaip profesionalas. Panašiu principu kuriamas ir Amsterdamo tekstas. Klaivo kančia kurti muziką rašytojas „pertepa“ per muzikos istoriją, kurdamas per pasakotoją profesiniu glaistu perteptą Klaivo mąstymo formą. Lygiai tas pats su Vernonu, dirbančiu redakcijoje. Jo kasdieninis ritmas, nešvarūs ir įtempti žiniasklaidos užkulisiai taip pat profesionaliai perteikti per profesijos prizmę.

Knyga turi keletą egzistencinių plotmių. Tai asmeninis žmonių gyvenimo matmuo, kuriame esti mirtis, draugystė, kūryba ir kt. Ir antrasis – visuomeninis, kuriame ironiškai ir kandžiai vaizduojama politika, interesų kova, lipimas dėl valdžios ir galios vienas kitam per galvas. Manau, kad literatūros kritikai nusprendė nepraleisti progos pagerbti Booker‘iu tokio daugiasluoksnio romano, kuriame dar suskamba tarp paviršutiniškumo ir chaotiškų permainų toji neišsipildžiusi vyrų meilės istorija dėl Molės.

Pradėdamas skaityti šią knygą, nelabai įsivaizdavau, apie ką ji ir kokią spalvą ji paliks, kai užversiu. Nors viskas baigiasi taip, kaip tikriausiai kitaip ir negalėjo baigtis, visgi po minorinių įvykių, kažkodėl knyga paliko šypsnį, tarsi pažiūrėjus kokį dabarties kruopštų amerikiečių serialą, kuriame miršta veikėjai, o jų atminimu vis dar naudojamasi kiti, siekiantys galios ir valdžios. Iš esmės Amsterdamas parodo, kokioje mes veidmainystėje gyvename ir kad vien dėl savo ambicijų galime nurašyti dalį likusio savo gyvenimo, nes esame pernelyg įtikėję, kad be sėkmės ir šlovės mes esame niekas, kaip esame mes niekas ir be meilės.

Jūsų Maištinga Siela   

Skaitytų knygų knygyne "sugautas" grobis: Ian McEwan "Amsterdamas", Toni Morrison "Mylima"

Sveiki,

Namuose kaupiasi knygos. Vis daugiau tokių, kurių tikriausiai nė nebeperskaitysiu, nes tiesiog trūksta laiko. Gal per lėtai skaitau, bet kitaip nemoku...

Amžinai taip būną einant pro skaitytų knygų knygyną. Užeini ir galvoji, kad nieko tikrai nepirksi, namie laukia dešimtys knygų, tačiau aptinki tokių perliukų, apie kuriuos kažkada galvojai, žinai, kad knygos tikrai geros, kad skaitydamas gėrėsiesi ir niekada nenusivilsi. Išdavikiškai dedi knygas į krepšį ir jau eini prie pardavėjos, kol neapsigalvojai.

Ir visada taip būna tose skaitytų knygų parduotuvėlėse, kad kartais galvoji, kad beveik imi suprasti tas moteris, kurios užsuka į batų parduotuvę „tik apsižvalgyti“, o išeina su pirkinių maišeliais.

Šįkart grobis, sakyčiau, absoliučiai aukščiausios literatūrinės prabos. Ian McEwan romanas „Amsterdamas“, apdovanotas Booker premija ir amerikiečių autorės Toni Morison „Mylima“, už kurį ji pelnė Nobelį ir Pulitzerio premijas.

Staiga per mano širdį perbėga minkšta ir pūkuota panda. Geras jausmas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ian McEwan "Kevalas"

Ian McEwan. „Kevalas“ – Vilnius: Jotema, 2017.

Sveiki, skaitytojai,

Po neseniai perskaityto briliantinio Ian McEwan romano Šeštadienis suskubau įsigyti naujausią leidyklos Jotema išleistą kūrinį Kevalas (angl. Nutshell), kuris 2016 metais pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir jau kitais metais per Tarptautinę Vilniaus knygų mugę gulėjo ant prekystalio išverstas lietuviškai. Universalusis britų rašytojas mėgsta žaisti įvairiomis romano formomis bei žanrais ir nesilaiko vieno sėkmingo kūrinio modelio, kaip, tarkime, Mano sesers globėjas autorė Jodie Picoult, kurios kelis romanus perskaičius jau galima numanyti, ką ji rašo septintoje ar dešimtoje savo knygoje. I. McEwan šiuo atžvilgiu nenuspėjamas ir dėl to jis gali būti patrauklus.

Neišvengsiu lygindamas Kevalą su Šeštadieniu, pastarasis buvo nominuotas Booker premijai ir išties buvo įspūdingos raiškos bei sodrumo kūrinys, tiesiog pritaikytas išpuikusiam, arogantiškam ar tiesiog intelektualią grožinę literatūrą mėgstančiam skaitytojui. Štai Kevalas iš esmės šalia Šeštadienio atrodo tarsi visai kito rašytojo kūrinys. Visų pirma, tai lėmė pramoginės žanras ir prieinamas skaitymas detektyvų ir įvairaus plauko trilerio skaitytojams. Istorija pasakojanti makabrišką, kone amerikietišką vidutinišką trilerį apie santykių trikampį: nėščia nedorėlė moteris palieka vieną poetą brolį, nuo kurio laukiasi kūdikio, ir užmezga seksualinius bei kriminalinius santykius su kitu broliu. Galiausiai nedorėlių porelė planuoja klasikinį gerojo brolio nužudymą dėl pinigų, o šiam planui, žinoma, lemta žlugti. Pasakojimą skaidrina gana neįprasta, tačiau jau nebe nauja pasakotojo pozicija – tai negimęs moters kūdikis, kuris ribotomis juslėmis, tačiau skaidria intelektualo sąmone pasakoja savo tėvų ir išdaviko brolio veiksmų seką, apmąsto gyvenimo, keršto ir pavydo pozicijas, kurios nekinta literatūroje nuo V. Šekspyro laikų.

Po pramoginės literatūros kauke, kurią galime įvardyti trileriu apipintą veikėjų pasakojimą, atsiveria ir antrasis šio romano klodas – šekspyriškasis, o tiksliau – Hamleto istorijos modelis: kaltės, atpirkimo, išdavysčių ir pasiaukojimo istorija. Kruopštesnis skaitytojas, kuriam nesvetima V. Šekspyro kūryba, ras ne vieną aliuziją  į šią pjesę, kurią I. McEwan kruopščiai integravo į populiariosios literatūros žanrą. Apskritai kalbant, paskutiniu metu sukuriama vis daugiau daugiasluoksnės literatūros, kuri tampa vis universalesnė įvairios literatūros mėgėjams, o I. McEwan su šiuo romanu pataiko į šios literatūros bumą.

Ian McEwan.

Kas šioje knygoje stebina? Autorius gana taikliai perteikia negimusio kūdikio pasaulį ir jusles, gyvenimą gimdoje, tačiau skaitant neapleidžia jausmas, kad rašytojas smarkiai grūmėsi siekdamas išsiveržti iš fantastinės literatūros gniaužtų ir tekstą, kūdikio mąstymą, labiau perteikti per filosofijos prizmę. Negalima nieko prikišti, jam pavyko, tačiau visgi knyga dvelkia ir fantastinės literatūros gairėmis. Ten, kur lakoniškai aprašomi kūdikio ir motinos fiziologiniai santykiai iškart įtikina, o ten, kur svarstoma, kaip atrodo žalia ir mėlyna spalvos, o šalia dar mintys apie Rusijos ir JAV santykius iškart „nuvelka“ skaitytoją į nestabiliai subalansuotų pasaulio proporcijas, kur išnyksta realūs potyriai ir prasideda globalaus šekspyriško atspalvio istorija apie blogio prigimtį nagrinėjimą. Nieko nesakau, šis drąsi eksperimentinė pozicija tikriausiai negalima, norint iš pasakotojo-kūdikio išgauti filosofinius pamąstymus, ne vien biologinius šokiruojančius efektus.

Plokštumoje, kitaip sakant, trilerio pasaulyje viskas kiek nuobodžiau, nei būtų galima numanyti, nes pirmoji romano pusė neturi nieko panašaus, ką turėjo Šeštadienis – literatūrinio stiliaus ir prasmės gylio. Čia viskas kaip seriale, aišku nuo pat pradžių, pagal kokias klišes elgiasi Bonę ir Klaidą primenantys veikėjai. Netgi romanui persiritus į antrąją pusę, kur įtampos iš esmės pagausėja, veikėjai vis dar elgiasi tarsi seriale ir daro tas pačias esmines klaidas: nesuspėja į taksi ir traukinį, išsiduoda atėjusiai namų apžiūrėti detektyvei, ne laiku prasideda gimdymo sąrėmiai... Vis galvoji, ar I. McEwan iš tikrųjų toks kvailas, kad laikosi tokių banalių veikėjų elgesio klišių? Bet staiga prisimename Hamleto pjesės veikėjų veiksmų eigą ir suprantame, kad jie elgiasi pagal analogiškas programas ir vienintelis šio romano pasitenkinimas belieka tik kūdikio neregimai regimas pasaulis. Netgi velionio brolio šmėklos pasirodymas rūsyje sukėlė šiokių tokių dvejonių, tačiau čia kaip ir Hamlete, prabunda nešvarios sąžinės pakrikusio kūdikio vaizduotės šablonas.

Knyga kaip ir Hamletas, kaip ir F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, tik šįkart nepalyginamai paprasčiau, pramoginės literatūros „ristele“ pasakojama amžina V. Šekspyro padiktuota nusikaltimo sąranga, kuri žaismingai ir populiariai nuskamba Kevale. Visgi, jeigu reiktų rinktis, Kevalas ar Šeštadienis, pasirinkčiau Šeštadienį, dėl unikalumo ir sodrumo, o ne literatūrinių ištakų naujos ištarmės.

Jūsų Maištinga Siela

Ian McEwan "Šeštadienis"

Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela