2 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Douglas Stuart, Casey McQuiston, Bernardine Evaristo, Yossi Avni-Levy, Arundhati Roy

Douglas Stuart yra škotų kilmės amerikiečių rašytojas, kurio debiutinis romanas „Šugis Beinas“ (Shuggie Bain) iškart pelnė jam tarptautinį pripažinimą ir 2020 metais buvo apdovanotas prestižine „Booker“ premija. Gimęs Glazge, Škotijoje, 1976 metais, Stuartas patyrė sunkią vaikystę, augdamas su alkoholike motina, o šios asmeninės patirtys giliai paveikė jo kūrybą. Prieš tapdamas rašytoju, Stuartas daugiau nei dvidešimt metų sėkmingai dirbo mados dizaineriu Niujorke, tačiau niekada nepamiršo savo šaknų ir skausmingų prisiminimų, kurie galiausiai virto literatūrine šedevru. Jo kūryba pasižymi brutaliu atvirumu, psichologiniu gyliu ir gebėjimu atskleisti socialinės atskirties, skurdo ir priklausomybių problemas.

Romane „Šugis Beinas“, išleistame 2020 metais, Douglas Stuart pasakoja širdį veriančią istoriją, nukeliančią į 1980-ųjų Glazgo darbininkų klasės rajonus, niokojamus Margaret Tečer politikos ir masinio nedarbo. Knygos centre – jaunėlis iš trijų vaikų, Šugis Beinas, ir jo nepaprastas ryšys su motina Agnesa, kuri vis giliau grimzta į alkoholizmą. Šugis, priverstas tapti suaugusiu anksčiau laiko, bando išgelbėti savo motiną, vienintelę jam artimą sielą, tuo pat metu grumdamasis su savo paties tapatybe ir seksualumu aplinkoje, kuri yra jam nepalanki ir atšiauri.

 

Viena pagrindinių „Šugio Beino“ temų yra priklausomybė ir jos destruktyvus poveikis šeimai. Agnesa, knygos siela, yra paveikslas moters, įstrigusios skurde, neviltyje ir priklausomybėje, ieškančios paguodos alkoholyje. Stuartas negailestingai, bet su giliu supratimu, parodo, kaip Agnesos priklausomybė niokoja jos šeimą, griauna viltis ir verčia jos vaikus, ypač Šugį, prisiimti neįmanomą naštą. Tai taip pat yra pasakojimas apie klasės ir socialinę atskirtį, iliustruojantis, kaip deindustrializacija ir skurdas veikia bendruomenes, atimant orumą ir viliojant į destruktyvius įpročius.

 

Knygoje itin svarbi LGBTQ+ tema, kuri persipina su pagrindinio veikėjo Šugio tapatybės paieškomis ir išgyvenimu. Šugis nuo pat mažens išsiskiria iš savo aplinkos – jis yra „kitoks“, „moteriškas“ ir atvirai ar netiesiogiai apibūdinamas kaip „poof“ (iškreiptas žodis, reiškiantis gėjų) aplinkoje, kurioje dominavo „kietas vyriškumas“. Nors knygoje tiesiogiai nekalbama apie jo seksualinės tapatybės apibrėžimą, akivaizdu, kad Šugis yra geidžiamas tos pačios lyties asmenų. Jo elgesys, pomėgiai ir gebėjimas bendrauti skiriasi nuo stereotipinių vietinių berniukų. Jis myli madą, grožį ir meną, o šie bruožai nuolat jį verčia būti patyčių ir atstūmimo objektu. Stuartas itin jautriai parodo, kaip homofobija ir priekabiavimas, kylantys iš šios itin konservatyvios ir maskuliniškos aplinkos, veikia jauną Šugį, priverčiantį jį nuolat slėpti savo tikrąjį aš ir stengtis „tapti normaliu“. Tačiau nepaisant viso to, Šugis išlieka ištikimas savo motinai ir giliai myli ją, net kai visi kiti ją palieka. Ši besąlygiška meilė tampa jo išgyvenimo varikliu ir vilties spindulėliu niūrioje realybėje.

 

„Šugis Beinas“ yra ne tik sielos drama apie priklausomybės niokojimą, bet ir gili istorija apie tapatybės paieškas, priklausomybę, meilę ir atsparumą nepalankiomis aplinkybėmis. Douglas Stuartas, pasitelkdamas savo asmenines patirtis ir nepaprastą įžvalgą, sukūrė nepamirštamą romaną, kuris ne tik atskleidžia sunkų gyvenimą Glazgo getuose, bet ir kalba apie universalius žmogiškosios dvasios išbandymus, ypač tuos, kurie susiję su atvirumu ir priėmimu. Tai galingas pasakojimas apie išgyvenimą, kuriame skausmas persipina su viltimi, o meilė triumfuoja prieš neviltį.

Casey McQuiston yra šiuolaikinė amerikiečių autorė, kuri greitai tapo viena ryškiausių balsų romantiškos komedijos ir jaunimo literatūros žanruose. Gimusi 1991 metais, McQuiston išsiskiria savo gebėjimu kurti džiaugsmingas, įtraukiančias ir ypač pozityvias istorijas, kuriose dominuoja įvairi LGBTQ+ reprezentacija. Prieš tapdama bestselerių autore, ji dirbo įvairius darbus, o jos kūrybinė kelionė atvedė prie knygų, kurios atspindi modernią romantiką, šiuolaikines socialines problemas ir šviežiai pavaizduotus personažus. McQuiston stilius yra gyvas, humoristinis ir kupinas šilumos, leidžiantis skaitytojams pasinerti į meilės ir priėmimo pasaulį.

Garsiausias ir itin populiarus Casey McQuiston romanas yra „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ (angl. „Red, White & Royal Blue“), išleistas 2019 metais. Šis romanas akimirksniu tapo bestseleriu ir greitai pelnė kultinį statusą tarp LGBTQ+ bendruomenės ir platesnės auditorijos. Knygos siužetas yra originalus ir itin patrauklus: jame pasakojama apie aistringą ir slaptai besivystančią meilės istoriją tarp Amerikos Pirmojo Sūnaus Alekso Klermonto-Diaz ir Didžiosios Britanijos princo Henrio.

 

Romane „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ itin stipriai ir teigiamai akcentuojamos LGBTQ+ temos, kas tapo viena pagrindinių knygos populiarumo priežasčių. Pagrindinė knygos esmė yra gejų meilės istorija, pateikiama itin pozityviai ir džiaugsmingai. Aleko ir Henrio santykiai prasideda nuo viešos nesantaikos, kurią priverstinai tenka suvaidinti, kad būtų išvengta tarptautinio skandalo. Tačiau ši apsimestinė draugystė greitai perauga į nuoširdų ryšį, o vėliau – į gilią, aistringą ir slapta besivystančią romantiką. McQuiston vengia nereikalingos traumos ir melodramos, dažnai pasitaikančios LGBTQ+ literatūroje, vietoj to pabrėždama meilės džiaugsmus, abipusį palaikymą ir laimę, atrandant savo sielos draugą.

 

Nors knyga yra romantinė komedija, ji jautriai nagrinėja ir „išėjimo iš spintos“ temą, ypač princo Henrio atveju. Jo kova su viešu vaidmeniu ir asmenine tapatybe, baimė nuvilti savo šeimą ir šalį, kartu su Aleko besąlygišku palaikymu, leidžia pamatyti šį procesą su visais jo sunkumais, bet ir su viltimi, kad meilė ir autentiškumas gali nugalėti socialinius lūkesčius. Knyga rodo, kaip meilė gali padėti žmogui atrasti ir priimti save. Romane taip pat leidžiama pažvelgti, kaip aukščiausių politinių ir karališkųjų sluoksnių atstovai susiduria su LGBTQ+ temomis. Aleko mama yra pirmoji Amerikos prezidentė (fiktyvi), kuri palaiko savo sūnų, o tai siunčia galingą žinutę apie priėmimą ir paramą. Princo Henrio kelias yra sudėtingesnis dėl monarchijos tradicijų ir visuomenės lūkesčių, tačiau knyga rodo ir laipsnišką permainų galimybę. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ išsiskiria savo pozityvia ir viltinga atmosfera. Knyga atvirai rodo, kad laiminga ir sėkminga LGBTQ+ meilės istorija yra įmanoma ir kad priėmimas bei palaikymas gali būti rasti netikėčiausiose vietose. Tai yra labai svarbi žinia jauniesiems skaitytojams, ypač tiems, kurie patys ieško savo tapatybės ar kovoja su visuomenės spaudimu.

 

Be romantinių ir LGBTQ+ temų, knyga taip pat nagrinėja politikos užkulisius, žiniasklaidos įtaką ir asmens laisvę vs. viešąjį gyvenimą. Aleksas ir Henris yra ne tik įsimylėjeliai, bet ir viešosios figūros, nuolat stebimos ir vertinamos. Jų santykiai atskleidžia spaudimą, su kuriuo jie susiduria, ir jų ryžtą kovoti už teisę būti savimi ir mylėti. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ yra daugiau nei tiesiog meilės istorija – tai šventė meilei be sienų, išankstinių nuostatų ir lūkesčių. Casey McQuiston sukūrė romaną, kuris ne tik linksmina ir įkvepia, bet ir yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą, siūlantis vilties ir pozityvumo kupiną naratyvą. Romanas vėliau buvo adaptuotas į filmą, kas dar labiau padidino jo populiarumą ir pasiekiamumą, įtvirtinant jo vietą populiariosios kultūros kanone.

Bernardine Evaristo yra iškili britų rašytoja, įsimintina dėl savo novatoriško ir eksperimentinio požiūrio į pasakojimą, taip pat dėl atviro ir gilaus dėmesio juodaodžių moterų patirtims Didžiojoje Britanijoje. Gimusi Londone 1959 metais, ji yra nigerietiško ir angliško paveldo atstovė, o šios tapatybės sankirtos yra nuolatinė jos kūrybos tema. Evaristo yra įvairiapusė menininkė, kuri ne tik rašo romanus, bet ir kuria poeziją, pjeses, trumpąsias istorijas, be to, ji yra aktyvi kultūrinio gyvenimo veikėja ir mokslininkė. Jos kūryba dažnai laužo tradicines naratyvo formas, siekdama atspindėti sudėtingą ir daugialypę šiuolaikinio gyvenimo, ypač marginalizuotų bendruomenių, tikrovę. Kulminacija jos karjeroje tapo 2019 metais pelnyta prestižinė „Booker“ premija už romaną „Mergaitė, moteris, kita“ (angl. „Girl, Woman, Other“), kurią ji pasidalijo su Margaret Atwood.

Romane „Mergaitė, moteris, kita“, išleistame 2019 metais, Bernardine Evaristo sukūrė išskirtinį ir daugiasluoksnį naratyvą, kuris apima dvylikos skirtingų juodaodžių Didžiosios Britanijos moterų gyvenimus ir patirtis. Ši knyga yra tarsi polifoninis choras, kuriame kiekviena moteris turi savo unikalų balsą, istoriją ir perspektyvą, tačiau visos jos susijungia sudėtingame ir dinamiškame tapatybių tinkle. Evaristo atsisako tradicinės skyrybos ir pasitelkia unikalų prozos-poezijos stilių, kuris skaitytojui leidžia pajusti kiekvienos moters vidinį pasaulį ir minties srautą. Nors knyga skirta apšviesti platesnes rasės, klasės ir lyties temas, ji ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas.

 

Knygoje itin giliai ir įvairiapusiškai tyrinėjamos LGBTQ+ temos, atskleidžiant skirtingas seksualines orientacijas ir lytines tapatybes per personažų patirtis. Dauguma romano veikėjų yra lesbietės, biseksualės arba queer tapatybės moterys, o jų romantiniai santykiai, iššūkiai ir džiaugsmai yra integruoti į platesnį pasakojimą apie jų gyvenimus. Pavyzdžiui, knyga prasideda nuo Amės, brandžios lesbietės dramaturgės, kuri rengia savo naujos pjesės premjerą. Jos draugių ratas ir santykiai su kitomis moterimis, įskaitant buvusias meilužes, sukuria autentišką LGBTQ+ patirčių mozaiką. Per kitas veikėjas, tokias kaip Dominika ar Karolaina, Evaristo vaizduoja lesbiečių tapatybės paieškas, bendruomeniškumą, kartų skirtumus LGBTQ+ erdvėje ir santykių sudėtingumą. Nėra jokio moralizavimo ar stereotipų – tik nuoširdus ir įžvalgus įvairių moterų meilės ir gyvenimo pasirinkimų pavaizdavimas.

 

Be LGBTQ+ temų, romanas gilinasi į daugybę kitų svarbių problemų, kurios yra neatsiejamos nuo šiuolaikinių juodaodžių moterų patirčių. Knyga kalba apie rasizmą ir baltosios visuomenės hegemoniją Didžiojoje Britanijoje, atskleidžiant, kaip rasinės tapatybės formuoja personažų gyvenimus, jų galimybes ir iššūkius. Taip pat nagrinėjamos klasės skirtumai ir socialinė mobilumas, parodant, kaip ekonominė padėtis veikia moterų pasirinkimus ir gyvenimo trajektorijas. Feminizmas ir jo įvairios atšakos yra dar viena centrinė tema, kuriame svarstoma, kas yra feminizmas skirtingoms moterims ir kaip jis evoliucionuoja per kartas. Evaristo sugeba atskleisti tiek jaunų aktyvisčių, tiek vyresnio amžiaus moterų, kurios kovojo už savo teises, perspektyvas.

„Mergaitė, moteris, kita“ yra ne tik novatoriškas literatūros kūrinys dėl savo struktūros ir stiliaus, bet ir galingas socialinis komentaras. Bernardine Evaristo sukuria daugiabalsį naratyvą, kuris švenčia juodaodžių moterų stiprybę, atsparumą ir įvairovę, atskleidžiant jų unikalumą ir bendrą žmogiškumą. Knyga yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą ir šiuolaikinę prozą, siūlanti sudėtingą, įtraukiančią ir itin reikšmingą skaitymo patirtį.

Yossi Avni-Levy yra unikalus Izraelio rašytojas ir diplomatas, kurio kūryba išsiskiria gilumu, asmeniškumu ir poetiškumu. Gimęs Izraelyje 1962 metais, ir pats kilęs iš Irano bei Afganistano žydų šeimų, Avni-Levy yra praturtinęs savo kūrybą Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimu bei asmeninėmis patirtimis. Jis studijavo Vidurinių Rytų istoriją ir teisę, o vėliau sėkmingai dirbo diplomatinį darbą, atstovaudamas Izraeliui įvairiose šalyse, įskaitant Vokietiją, Serbiją ir, nuo 2019 metų, Lietuvą. Jo literatūrinė veikla, už kurią 2008 metais jam buvo įteikta Izraelio ministro pirmininko premija už hebrajų literatūrą, dažnai apjungia autobiografinius elementus su plačiomis istorinėmis ir kultūrinėmis panoramomis.

Romane „Meilės prekeiviai“ (hebrajų kalba – „Rochlei ha-ahavot“), išleistame 2019 metais ir netrukus išverstame į lietuvių kalbą, Yossi Avni-Levy pasakoja jautrią ir daugiasluoksnę istoriją, kuri susieja praeitį su dabartimi, o asmenines patirtis su kultūrine atmintimi. Knygos centre – Izraelio lingvistikos profesorius Asafas, kuris kartu su savo partneriu Ido Tel Avive pasitinka savo naujagimį. Tėvystės džiaugsmas sumišęs su begaline meile, nerimu ir troškimu būti geru tėvu. Greta šios šiuolaikinės linijos, romane vystoma ir antra siužetinė linija, nukelianti skaitytojus į 1940-ųjų Heratą, Afganistaną, kur jaunas žydų berniukas Mašiachas atranda savo aistrą turgaus šokėjams. Šios dvi istorijos susipina, atskleisdamos šeimos paslaptis, kartų ryšius ir, svarbiausia, įvairias meilės formas.

 

„Meilės prekeiviai“ ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas, integruodamas jas į platesnį pasakojimą apie tėvystę, šeimą ir kultūrinį paveldą. Asafas ir jo partneris Ido yra gėjų pora, tapusi tėvais, o tai yra viena iš pagrindinių romano siužeto ašių. Knyga tyrinėja ne tik homoseksualios tėvystės džiaugsmus ir iššūkius šiuolaikiniame Izraelyje, bet ir gilinasi į Asafos santykius su savo tėvais – ypač su tėvu, kurio Alzheimerio liga verčia Asafą permąstyti savo praeitį ir neišsakytas tiesas. Avni-Levy nuoširdžiai ir atvirai kalba apie homoseksualią tapatybę ir jos formavimąsi konservatyvioje, bet besikeičiančioje visuomenėje. Antroji siužeto linija, pasakojanti apie Asafos dėdę, kuris Afganistane buvo turgaus šokėjas ir turėjo santykius su Paštūnų vyru, atskleidžia homoseksualumo raišką ir priėmimą visiškai kitokiame kultūriniame ir istoriniame kontekste. Ši perspektyva leidžia autoriui praplėsti skaitytojo supratimą apie meilę ir intymumą, nepaisant kultūrinių ar religinių barjerų.

 

Knygoje taip pat nagrinėjamos tėvystės ir sūnystės temos, neapsiribojant vien tradicine šeimos samprata. Asafas bando būti geru tėvu savo naujagimiui, tuo pat metu susitaikydamas su savo paties tėvo vaidmeniu ir praeitimi. Romane keliami klausimai apie tai, ką reiškia būti sūnumi, kokią įtaką tėvai daro vaikų gyvenimui ir kaip kartos perduoda savo patirtis ir traumas. Tai taip pat istorija apie tapatybės paieškas – tiek asmeninės, tiek kultūrinės. Asafas, kaip Izraelio žydas, turintis Afganistano ir Irano šaknis, siekia suprasti savo kilmę ir paveldą, o jo dėdės istorija Afganistane tampa raktu į praeitį ir savo paties tapatumo suvokimą. Yossi Avni-Levy „Meilės prekeiviai“ yra jautrus, poetiškas ir giliai asmeniškas romanas, kuris leidžia pažvelgti į sudėtingas šeimos, meilės ir tapatybės problemas per LGBTQ+ perspektyvą, tuo pat metu įpindamas egzotiškų kultūrinių detalių ir istorinį kontekstą. Tai yra reikšmingas kūrinys, praturtinantis šiuolaikinę literatūrą savo atvirumu ir universalumu.

Arundhati Roy yra viena ryškiausių šiuolaikinės Indijos ir pasaulio literatūros asmenybių, giliai atsidavusi socialiniam ir politiniam aktyvizmui. Gimusi 1961 metais Šilongo mieste, Indijoje, ji išgarsėjo visame pasaulyje po to, kai 1997 metais buvo išleistas jos debiutinis romanas „Mažmožių Dievas“ (The God of Small Things), pelnęs jai prestižinę „Booker“ premiją. Šis romanas, pasižymintis lyrine proza ir sudėtinga naratyvine struktūra, atvėrė skaitytojams duris į Indijos visuomenės sudėtingumą, kastų sistemą ir asmeninių tragedijų gilumą. Be grožinės literatūros, Roy yra žinoma ir kaip aštri publicistė, kritikuojanti globalizaciją, neoliberalizmą, branduolinius ginklus, Indijos vyriausybės politiką Kašmyre ir kitus socialinius bei aplinkosaugos klausimus. Jos kūryba neatsiejama nuo gilaus politinio ir etinio įsipareigojimo.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ (angl. „The Ministry of Utmost Happiness“), išleistas 2017 metais, yra antrasis Arundhati Roy romanas, pasirodęs po ilgos, dvidešimties metų pertraukos. Ši knyga yra ambicingas, platus ir sudėtingas epas, apimantis kelis dešimtmečius ir daugybę personažų, gyvenančių Indijos pakraščiuose – Delio senamiesčio griuvėsiuose, Kašmyro konflikto zonoje ir kitose užmirštose vietose. Romanas pasakoja apie meilę, praradimą, atsparumą ir žmogaus orumą, brutalios tikrovės kontekste. Šiame kūrinyje ypač ryškiai išryškėja LGBTQ+ temos, kurios yra neatsiejama platesnio marginalizacijos ir tapatybės tyrinėjimo dalis.

 

Knygos centre – Andžum, translytė moteris (hijra), kuri yra vienas iš pagrindinių romano balsų ir pasakotojų. Jos istorija – tai kelionė nuo gimimo kaip berniuko iki savęs atradimo ir gyvenimo hijrų bendruomenėje, kuri Indijoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Andžum patiria atstūmimą iš savo šeimos, visuomenės priespaudą, smurtą, tačiau randa prieglobstį ir šeimą tarp kitų hijrų Delio „Chaupal“ (bendruomenės namuose), o vėliau – savo pačios įkurtoje „Didžiausios laimės ministerijos“ kapinėse. Per Andžum istoriją Roy gilinasi į translyčių žmonių patirtį Indijoje, atskleisdama ne tik jų skausmą ir diskriminaciją, bet ir jų atsparumą, dvasinį stiprumą, humoro jausmą ir unikalų vaidmenį visuomenėje.

 

Be Andžum, romane pasirodo ir kiti LGBTQ+ personažai, o jų istorijos, nors ir fragmentiškos, papildo sudėtingą Indijos visuomenės, kurioje egzistuoja įvairios meilės formos, paveikslą. Knyga atvirai kalba apie homoseksualumą ir biseksualumą, nagrinėdama šias tapatybes kontekste, kurį formuoja religija, tradicijos ir šiuolaikinės socialinės normos. Roy nuoširdžiai ir be teismo vaizduoja šių personažų meilės istorijas, jų viltis ir nusivylimus, pabrėždama, kad meilė gali klestėti ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ yra ne tik pasakojimas apie LGBTQ+ tapatybes, bet ir plati panorama apie marginalizuotus Indijos balsus. Knyga tiria kastų sistemą, religinį fanatizmą, skurdą, smurtą prieš moteris, politinį aktyvizmą ir Kašmyro konfliktą. Roy talentingai persipina šias temas, parodant, kaip asmeninės istorijos neatsiejamos nuo platesnių socialinių ir politinių įvykių. Romane gausu įvairių pasakojimo stilių – nuo poetiškos prozos iki reportažo elementų, kas suteikia knygai unikalumo ir dar labiau įtraukia skaitytoją. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“ yra galingas, kompleksinis ir itin reikšmingas romanas, kuris ne tik apšviečia LGBTQ+ patirtis Pietų Azijos kontekste, bet ir kviečia skaitytoją pažvelgti į pasaulį marginalizuotųjų akimis, suvokiant jų atsparumą ir begalinę žmogiškumo gilumą.

 

Maištinga Siela

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda"

Eka Kurniawan. „Grožis lyg žaizda“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 456 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šią knygą buvau nusižiūrėjęs dar tik tada, kai tik apie ją ėmė publikuoti leidyklos Kitos knygos tinklapis. Magiško realizmo prisodrinta knyga, sako anotacija, ir pamaniau, kad kaip tik man! Iš Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (g. 1975) sukūrė tankios tekstūros romaną nuostabiu pavadinimu Grožis lyg žaizda (indonez. Cantik Itu Luka), kuri buvo pripažinta kaip viena geriausių verstinių knygų ne tik Lietuvoje, bet ir į anglų kalbą, įtraukta į pasaulietinės literatūros geriausių knygų sąrašą ir pasidomėjus daugiau, tikriausiai šį sąrašą būtų galima tęsti be galo.

Tiesą sakant, knygą skaičiau su atodūsiais ir ne dėl to, kad žavėčiausi magiškuoju realizmu, dėl kurio buvau pametęs galvą prieš dešimtmetį. Priešingai – knyga įsibėgėjo gana sunkiai, vis numesdavau ir galvodavau, kodėl tekstas „nepasiduoda“, juk atrodo, kad viskas su juo gerai. Ir vertėja Vaida Kelerienė atsakingai atliko savo darbą, bet tik perkopus 150 puslapį pagavau pagreitį ir iš tikrųjų pradėjau mėgautis knyga.

Daugelis autoriaus kūrinį lygina su Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tėvu Gabriel Garcia Marquezo kūryba. Ir tam tikrų panašumų visgi esama, tačiau mano sąmonėje dar tebėra gyvas indų rašytojos Arundhati Roy romanas Didžiausios laimės ministerija – irgi Azija, irgi magiškojo realizmo niuansai, irgi tautos ilgas ir žiaurus politinių perversmų pasižymintis pasakojimas. Praktiškai, Grožis lyg žaizda vyriškoji A. Roy pasakojimo versija, tačiau indų rašytoja, priešingai nei E. Kurniawan, buvo nepaprastai emocionaliai intelektuali. Štai rašytojas iš Indonezijos, nors daug kalba apie meilę, tačiau viskas šiek tiek neįtikėtina, kadangi jo romanas pasižymi netolygiais tautosakos motyvų transformacijomis ir adaptacijomis.

Kaip šis netolygumas pasireiškia? Vienoje plotmėje pasakojama legendinės prostitutės Devi Aju istorija ir jos keturių dukterų likimai, tačiau greta to – absoliučiai fantastiniai į legendas ir mitus „sustabarėjusios“ istorijos apie mylimuosius, kurie pavirsta paukščiais ir nuskrenda, kurie kaip aborigenai keliauja valtimis mėnesių mėnesiais, kad sutiktų princesę... Magiškojo realizmo pamatas yra realių įvykių transformacija ir jo romane išties apstu, tačiau kai kurios vietos nebetenka šios pusiausvyros ir tampa atskiromis legendomis, kurios nebeatliepia magiškojo realizmo tolygumo. Kitą vertus toks netolygumas pateisinamas, kadangi iš magiškojo realizmo perspektyvos veikėjai patys mąsto archetipiniais vaizdiniais ir kuria legendas apie savo giminės istorijas.

Grožis lyg žaizda – be didesnių sentimentų pertransformuota tautos istorija su tautosakiniais motyvais. Kaip papasakoti savo tautos tragediją, kuri paženklinta kruviniausiomis skerdynėmis, kai brolis žudo brolį dėl ideologinių skirtybių? Yra toks netrumpas dokumentinis filmas Žudymo aktas (2012) apie tai, kaip nusenę senukai vedžioja žmones ir pasakoja, kaip skerdė ir kankino vietos Indonezijos gyventojus, kaip į krūvas kraudavo lavonus ir  prieš kameras didžiuojasi savo sadistiniais „žygdarbiais“ – nieko panašaus nebuvau matęs. Karo nusikaltėliai tapę gatvės mafija – kaip papasakoti apie tą žiaurumą, kai trūksta sveiko proto tam žiaurumui suvokti? E. Kurniawan gal neatsitiktinai knygos pavadinime gretina dvi tarsi viena kitai prieštaraujančias sąvokas – grožį su žaizda, tačiau tikram vietos sadistui su praplautomis smegenimis bet koks kankinimas yra gražus... Kiek daug mes žinome apie Holokaustą ir kiek mažai apie tolimiausių šalių, tokių kaip Ruanda ar Indonezija, genocidą.

Rašytojas Eka Kurniawan. 

Grįžtant prie paties romano, neįmanoma nesimėgauti įvykių ir veikėjų gausa, kuri paženklinta beprotiška ir iracionaliai suvokiama meile. Pati prostitutė Devi Aju gimė iš kraujomaišos, šis „užkratas“ vėliau tampa giminės prakeiksmu ir palikuonys vieni kitus įsimyli ir dėl to kenčia. Kančia kaip egzistencijos būtinybė. Neįmanoma nepastebėti, kaip pasakotojas pateikia kančią kaip kasdienės duonos sampratą.

Prostitucija čia reiškia ne žeminantį darbą, bet aukšto lygio pragyvenimo šaltinį, netgi sveikintiną darbą: „Visi vyrai norėjo su ja miegoti. Net du iš trijų jos žentų su ja gulėjo. Ji buvo neįtikėtina prostitutė (p. 336).“ Kaip ir G. G. Marquezo Šimtas metų vienatvės romane, o dar labiau apie prostitutę knygoje ...apie gražiąją Erendirą taip ir E. Kurniawan knygoje – daug giminystės atšakų, gangsterių, smurto, sekso, kad kartais romanas atrodo net nebepadorus, tačiau tą nepadorumą lengva priimti, nes jis padiktuojamas nuolat Halimundos gyventojus užgriūvančių istorinių nemalonumų lavina – koncentracijos stovyklos, japonų okupacija, olandų atvežtas kapitalizmas...

Būtų galima nagrinėti atskirai Devi Aju dukterų ir jos vyrų charakteristiką, jų painias meilės linijas, kurios sodriai su vietos šamanizmo simboliais (kaip antai prisikėlimas iš kapo, bendravimas su dvasiomis) perteikia tautos mąstyseną ir gyvenseną, o tai daro nemenką egzotinį įspūdį, tačiau tai palikčiau pačiam skaitytojui susidėlioti visą tą margą pasakojimo koliažą, kuris pamažu įgauna tautos veidrodžio simbolį.

Be jokios abejonės, romane daug prieštarų, jeigu grožis tampa trijų dukterų prakeiksmu, tai ir bjauriausios dukters Gražuolės išvaizda taip pat nieko gero nežada: „Jos išvaizda buvo tokia gąsdinanti, kad žmonės galėjo sublogavę apsivemti, nualpti iš siaubo, prišlapinti į kelnes arba bėgti kuo toliau, lyg pamatę velnią, – bet tik ne įsimylėti (p. 441).“ Nuolatinis hiperbolizavimas tik sustiprina ryškių charakterių, įvykių virtinę ir retsykiais atrodo, kad visa istorija karnavališka kančios ir grožio makabriška fiestą.

Ką moko visa toji istorija? Ir ar turi ką nors mokyti? Plačiąja prasme visa toji iškreipta istorija atliepia Visatos dėsnius – kažkur istorijoje buvo paminti Visatos dėsniai, buvo kraujomaiša, buvo žudynės, buvo užgrobtos tautos, kurių trauma įsirašo ne tik į veikėjų likimą, bet ir tampa tautos traumą, žyme, kokią tikriausiai turi visos pasaulio tautos – lietuviai gi ne išimtis. Devi Aju ir jos palikuonėms užgintas kelias į laimę, o žmogiškosios aistros nesuradusios išsipildymo tampa destrukcine energija. Šiaip ar taip išryškėja tendencija, kad nei grožis, nei bjaurastis nė vienam žmogui neprideda laimės, kaip nei skurdas, nei turtas nesukuria taikos šalyje ir žmogaus sieloje, jeigu nėra elgiamasi teisingai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Arundhati Roy "Didžiausios laimės ministerija"

Arundhati Roy. „Didžiausios laimės ministerija“ – Vilnius: Alma litera, 2018 – 406 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kas žino indų rašytoją Arundhati Roy (g. 1961), tas tikriausiai skaitė jos puikųjį romaną Mažmožių dievas, sulaukusį ne vienos laidos lietuvių kalba. 1997 metais už šį romaną autorė pelnė Booker premiją ir nuo to karto neberašė jokios grožinės prozos, atsidavė žmogaus teisių veiklai Indijoje ir tik 2007 metais autorė prasitarė, jog rašanti antrąją knygą. Ši veikla pareikalavo dešimties metų – ilgas, tirštas, sudėtingos kompozicijos romanas, taip pavadinčiau Didžiausios laimės ministerija (angl. The Ministry of Utmost Happiness), kuris pateko į ilgąjį Man Booker sąrašą, tačiau tokios sėkmės, kokią turėjo Mažmožių dievas, deja, mano supratimu, nebepavyko pakartoti.

Nepaisant tai, kad pirmoje pastraipoje suformavau visas šabloniškas žinias, kurias galite rasti bet kokiame lietuviškame straipsnyje ar interviu apie A. Roy, bet kalbėti apie šį romaną, nepaminant Mažmožių dievą, kuris, beje, man tuokart dar paaugliui padarė milžinišką įspūdį, tikriausiai neįmanoma. Jeigu pirmasis romanas kur kas labiau literatūrinis, nukreiptas į fiktyvius veikėjų personažus, tai Didžiausios laimės ministerijoje veikiau vaizduojama visos Indijos politinė, socialinė, ekonominė susipriešinimo tragedija. Aktyviai vykdydama žmogaus teisių veiklą, autorė savo literatūros potencialą nukreipė į šią knygą, tvirtindama, kad literatūra geba persmelkti ir pavaizduoti kartais mums per politinius lozungus ir atvirą liudijimą nesuprantamus ryšius visumoje.

Romanas išties netrumpas, tačiau ilgai vengęs knygų apie Indiją – paskutinįkart skaičiau tikriausiai Šantaramą, kurio taip ir nepabaigiau, nes tiesiog pavargau. Didelį įspūdį padarė Salman Rushdie proza, ypač Vidurnakčio vaikai, kuris kaip ir A. Roy Mažmožių dievas – pasauliniai šedevrai. Sakyčiau, šedevras yra ir Didžiausios laimės ministerija, o tai, kad romano skaitymas intensyvus, margas ir šiek tiek apsunkintas nuo politinio rezonanso veikėjų likimuose, man atrodo, tik sveikintinas dalykas. Išties buvau labai pasiilgęs indiškos atmosferos literatūros ir A. Roy romanas vėl sugrąžino šį džiaugsmą.

Manau, autorė ne juokais išvargo rašydama šį romaną, padėkos žodyje, knygos gale, ji dėkoja broliui už tai, kad šis neleidęs jai išprotėti. Aprėpti tautos tragediją ir išlikti literatūriškai juslingai, nepasiduoti dokumentinės prozos jėgai, tai išties, manau, atima daug jėgų, bet užtat dešimtmetį austas pasakojimas nepalieka akylesnio skaitytojo abejingo.

Pasakojimo centre – hidžra Adžam, kuri atitiktų hermafrodito sąvoką (čia vėl prisiminiau Pulicerio premija įvertintą nuostabų J. Eugenides romaną Midlseksas). Hidžros Indijoje turi savo socialinę padėtį ir Adžam ilgą laiką auga ir gyvena su jomis. Pirmieji 100 teksto puslapių itin tvarkingi, nuoseklūs, atskleidžiantys Indijos šalies multikultūrinę erdvę, kurioje visi randa savo vietą. Tiesa, pasakojimas nieko bendra neturi su kiek holivudiškai nusladintu Lūšnynu milijonieriumi, nes A. Roy romane greitai įveda politinių nesantaikos, korupcijos ir susiskaldymo pavyzdžių, kai valdžios organai iš esmės Indijoje tampa tik nusikalstomos grupuotės klanu.

Tikriausiai tokiai didžiulei šaliai kaip Indija didžiausias prakeiksmas yra troškimas išlikti didingai, bet nepavyksta, nes tiek musulmonai, tiek hinduistai tarpusavyje kovoja dėl valdžios ir įtakos. Po kiekvienų rinkimų keičiasi šalies įstatymai tiek šalies gatvėse, tiek viešojoje erdvėje, todėl skurstantys žmonės yra priversti nuolat prisitaikyti prie pokyčių. Adžam yra tas centrinis personažas, kuris šiuos pokyčius atskleidžia savo identiškumu, neišreikštu motinystės instinktu ir požiūriu į pasaulį.

Kita centrinė pasakojimo persona yra tamsiaodė Tila (manoma, pačios autorės prototipas), per kurią (ir su kuria) papasakojama apie tris skirtingus mylimuosius, priklaususiems skirtingiems valdžios ir įsitikinimų barikadoms. Romane per personažus veriasi neblėstantis veikėjų skausmas, kančia, kuri dažniausiai kyla ne iš nepritekliaus, ligų ar bado (kaip mums, vakariečiams, atrodo), bet būtent iš nesaugumo ir nusikalstomos valdžios, kuri nesibodi šaudyti į atvirą minią, įvesti keisčiausius įstatymus, kad galėtų persekioti žmones, juos traumuoti, suimti ir tardyti. Vienas iš tokių, pavyzdžiui, įstatymas dėl karvių žudymo, nes už savaime nuo senatvės padvėsusią karvę tu galėjai būti nužudytas, jeigu ji pastips prie tavo namų.

Arundhati Roy

Didelė veiksmo dalis vyksta Kašmyre, Šiaurės Indijoje, todėl nemažai dėmesio skiriama Pakistano ir Indijos santykiams. Priešingai nei politinėje plokštumoje, viskas kiek kitaip atrodo hidžros Adžam pasaulyje, kuri susirenčia naujus namus šalia lavoninės esančiose giminių kapinėse. Tai išties stulbina – toks atsainus, kone gyvuosius ir mirusiuosius smelkiantis magiškas santykis trypti ant kažkada gyvenusiųjų. Čia nerasite kažin kokių vaiduoklių, autorei mistifikuoti nereikia, nes pati Indija tampa kaip vienas didelis, galingas išsiliejęs sapnas. Daugybė personažų, persipynusių, „atsirišusių“ ir galiausiai vėlei „susirišusių“ į bendrą tautų ir įsitikinimų mazgą. Adžam namuose glaudžiasi visokio plauko tikintieji ir būtent čia absoliučiai nesvarbi, kokia tavo lytis, kokia religija, visi gyvena draugėje pagal savuosius įsitikinimus ir nėra jokios jėgos, kuri žemiausios kastos atstovus kiršintų. Kiršinti nori tik valdžia, nes „skaldyk ir valdyk“ principas galioja net Indijoje.

Iš esmės Adžam namai, pastatyti ant kapinių, tampa visos Indijos metafora, nes po šitiek kraujo, nekaltųjų mirčių, vaizduoja Indiją kaip vieną didelį ir neaprėpiamą kapinyną. Veikėjai suvokia, kad jie taip pat yra lavonai, tik kol kas vaikščiojantys. „Šitaip prasidėjo sukilimas. Visur tvyrojo mirtis. Viskas buvo mirtis. Profesija. Troškimas. Svajonė. Meilė. Pati jaunystė. Mirtis tapo tik dar vienu gyvenimo būdu. Parkus ir pievas, paupius, laukus ir miškų progumas aprėpė kapinės. Iš žemės it mažų vaikų dantys dygo antkapiai. Kiekvienas kaimas, kiekviena apylinkė turėjo savas kapines (p. 291)“.

Net viršelio angliškame ir lietuviškame variantuose pavaizduotas antkapis, ant kurio simboliškai užrašyta, kad čia ilsisi Didžiausios laimės ministerija. Ar toji laimė buvo išreikšta? Manau, kiekvienas skaitytojas susidarys savo nuomonę. Vieniems šioji „ministerija“ taps Adžam namai kapinėse, kurie iš tikrųjų trumpa užuovėja ir laimė valkatoms, kitiems šis pavadinimas reikš kandų politinį spjūvį Indų korumpuotoms ministerijoms, kurios „kuria laimę“, nors šioje knygoje, kaip ir gyvenime, vienos tikrosios tiesos nėra.

Didžiausios laimės ministerija, neįtraukta Lietuvoje į 15min.lt nominuotų tarp geriausių verstinių knygų, pasirodžiusių šiemet. Manau, tam kiekvienas ras priežasčių, pavyzdžiui, kai kada pasakojimas tapdavo išbalansuotas, įvestas metaforinis Tilos kalbėjimas, dokumentai, laiškai, painiai sumazgyti likimai, bet visumoje knygą vertinčiau kaip galingą epą, kuris, manding, skaitėsi tikrai įdomiau už norvegų K. O. Knausgardo Mano kova: mirtis šeimoje. Visgi nenominuota knyga rodo, kad kasmet mes sulaukiame labai daug geros elitinės literatūros vertimų, kurie aršiai grumiasi ir tiesiog jau nebeįmanoma visko suskaityti...

Knygą vertinu nevienareikšmiškai kaip stiprią Arundhati Roy literatūrinę pergalę ne vien prieš save pačią, bet kaip ir savo tautos pergalę prieš krauju permirkusią istoriją. Tai visų pirma yra skaudus daugiabalsis ir daugiamintis liudijimas apie likimo, politikos, suiručių, revoliucijų blaškomus, mėtomus ir vėtomus gyventojus. Su nepaprastu literatūriniu juslingumu ir emociniu intelektu gebėjimas perteikti visą tą neįsivaizduojamą skausmą yra tikras pasimėgavimas gurmanui skaitytojui. Tekstą išvertusi puiki vertėja Danguolė Žalytė, mano supratimu, vėlei nusipelnė pagyrų, nes tokį tekstą versti reikia nepaprastai daug žinių apie Indiją. Jau daug metų verčianti apie Indiją prozą, vertėja vėlei pademonstravo aukštą pilotažą. Tiesiog puiki knyga. Netgi drįsčiau pavadinti tikru šedevru.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Arundhati Roy apie vienybę, istoriją, rašymą

Sveiki,

Šią citatą paėmiau iš indų rašytojos Arundhati Roy (g. 1961) romano „Didžiausios laimės ministerija“. Stulbinanti knyga, kaip ir „Mažmožių dievas“, taip ir šioji, kuri nupasakoja, kokia skausmo žemė yra tikroji Indija. Romano pabaigoje aptikau šią citatą, kurią užrašo veikėja Tila kaip eilėraštį, bet kartu tai tampa pasakotojo ir galų galiausiai pačios autorės klausimu, prieš rašant šį romaną ir atsakymu tą istoriją parašius. Nuostabi kūrybos išmintis ir iš esmės atsakymas nuolat kaip prie vartų dulkinamai ožkai protui, kad nesame atskiri, kaip vargšas protas mus bando įtikinti, mes esame vienuma ir galų galiausiai norėdami suprasti pasaulį ir jo sopulį, turime pereiti per visus. Manau, geriausiai tai daro rašytojai, kurie perteikia visumą per tekstą, nes iš esmės kuria ir istoriją, ir vidinė žmogaus pasaulį, gelmę, plotmę, visatą.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Antrąkart su Arundhati Roy (Mažmožių dievas, Didžiausios laimės ministerija), Robert Seethaler (Tabakininkas, Visas gyvenimas)

Sveiki,

Būna, kada knyga paliko gerą įspūdį, bet galvoji, kaip būtų gerai dar ką nors lietuviškai perskaityti iš šio autoriaus repertuaro, tačiau nieko neturime. Tiesą sakant, austrų rašytojo Robert Seethaler antrojo romano „Tabakininkas“ išvertimas manęs nė kiek nenustebino, nes pirmasis vertimas „Visas gyvenimas“ turėjo gan gerą pasisekimą tarp intelektualų skaitytojų.

Džiaugiuosi indų rašytojos Arundhati Roy staigiu vertimu į lietuvių kalbą „Didžiausios laimės ministerija“ – prieš daugiau nei trylika metų didžiulį įspūdį man buvo padariusi „Mažmožių dievas“, kad iki šiol slepiu šią knygą ir niekam neskolinu. Tikiuosi vieną dieną prie jos prisėsti ir perskaityti iš naujo – įdomu, kaip naujomis, jau kiek literatūrą pavaikščiojusiomis, akimis atrodytų šis įstabus romanas?

Jūsų Maištinga Siela