Knyga: Shokoofeh Azar "Nušvitimas žaliojoje slyvoje"

Shokoofeh Azar. „Nušvitimas žaliojoje slyvoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 256.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kaskart parašyti recenziją apie perskaitytą knygą darosi vis sudėtingiau, nes atrodo, kad visa tą jau darau automatiškai ne vienerius metus, tad ir galvodamas apie iraniečių rašytojos Shokoofeh Azar (g. 1972) romano Nušvitimas žaliojoje slyvoje (pers. Eshraq-e derakht-e gojeh sabz) koncepciją ir idėją, pagavau save maištaujant, jog sąmoningai ir nesąmoningai atidėlioju šios knygos apibendrinimą.

Knyga nominuota International Booker Prize 2020 premijai ir pasiekė finalą, tačiau finišo tiesiojoje autorei iš po nosies šį apdovanojimą nugvelbė europietė iš Nyderlandų Marieke Lucas Rijneveld su romanu Vakaro nejauka. Nemaža dalis internete pasisakiusių skaitytojų prognozavo, jog būtent šioji Azaros knygą laimės Tarptautinį Bookerį, nes dar visai neseniai iš Omano rašytoja arabė Jokha Alharthi su knyga Dangaus kūnai (angl. Celestial Bodies) nuraškė šį apdovanojimą ir arabų-musulmonų literatūros įsiveržimas į Booker literatūros lauką tarsi tapo itin matomas ir komisijos įvertintas. Deja, pastarosios knygos lietuviškai taip niekas nepasiryžo išleisti, tačiau turime Sh. Azar puikiai įvertintą knygą, kurią tiesiogiai iš persų kalbos (neįtikėtina!) išvertė Austėja Merkevičiūtė ir tą padaryti tikriausiai buvo nelengva, nes knyga persunkta Irano ir persų kultūros, istorijos bei geografijos faktografinių žinių. Daug paaiškinimų rasite knygos pabaigoje, todėl skaityti knygą tampa ir enciklopediniu reikalu.

Romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje tapo tarptautiniu mastu šiokiu tokiu ažiotažu, kadangi autorė anksčiau buvo aktyvi Irano revoliucijos, kuri įvyko 1979 metais, maištautoja, todėl, kai dirbo žurnaliste, būdavo dažnai sekama, kvočiama musulmonų fundamentalistų pareigūnų. Sykį autorė, kaip rašoma atgalime knygos viršelyje, tris mėnesius praleido vienutėje. Suvokusi, kad savo gimtajame Irane yra priešė ir kad tik laiko klausimas, kada vėl išsiveš pareigūnai, autorė per politinį prieglobsčio prašymą gavo Australijos sutikimą gyventi tolimojoje šalyje. Gyvendama Australijoje autorė suvokė staiga atgavusi absoliučią žodžio laisvę, todėl pradėjo kurti persų kalba ir šitaip atsirado romanas Nušvitimas žaliojoje slyvoje. Įdomu tai, kad vertėjas ar vertėja į anglų kalba taip ir nepanoro būti atskleistas dėl savo saugumo, todėl, matyt, Tarptautiniam Bookeriui, kuris pusę premijos skiria vertėjui ir kuris daugiau ar mažiau orientuojasi į renginio šou formatą, nebuvo palanku, kad autorė laimėtų.

Kitą vertus, politinis kontekstas, autorė-pabėgėlė taip pat yra tam tikra sensacija, pritraukianti minias. Prisimenate, kas 1988 metais nutiko indų kilmės rašytojui Salman Rushdie, kuriam po romano Šėtoniškos eilės buvo paskirta mirties bausmė, o šiemet vasarą buvo užpultas ir subadytas peiliu tiesiog per susitikimą su skaitytojais renginį, tad baiminamasi, kad Shokoofeh Azar neištiktų Salman Rushdie likimas.

Grįžtant prie romano turinio aptarimo, nuo pat pirmo puslapio iškart į akis krinta pasirinktas autorės rašymo stilius, kurį daugelis mėgsta apibūdinti kaip „persiško kilimo rašmenys“. Šį stilių padeda sukurti G. G. Marquez‘o išplėtotas ir išpopuliarintas magiškasis realizmas. Tiesą sakant, jis su pastaruoju autoriumi labai panašus, nes Marquez rašydamas apie Makondos šalį, o Azar apie Iraną, tyrinėja savo šalies šimtametę kultūrą, tos kultūros pokyčius, veikiamus per politinius neramumus ir žmonių likimus. Šioje knygoje pasakotoja tampa vienos turtingos šeimos per revoliucijos išpuolius sudeginta mergaitė. Tiesa, tik vėliau sužinome, jog šioje knygoje gyvieji ir mirusieji gyvena pramaišiui vienoje tikrovėje, dėl to, kad gyvieji nešiojasi mirusiųjų prisiminimus. Žiaurus 1979 metų Irano revoliucinis fonas susmūgiuoja visą šalį, moterys įvelkamos į audinį ir slepiamos, plėšiamos bibliotekos, naikinama laisvė ir viskas, kas, anot revoliucionierių, yra amerikietiška. Šeima pabėga į atokiai nuo Teherano įsikūrusį kaimą ir įsirengia namus, tačiau ir čia šeimą pasiekia revoliucijos griežta ranka: suimamas sūnus Sohrabas, kuris galiausiai nukankinamas kalėjime, o motina persmelkta sielvarto įlipa į slyvą ir ten patiria regėjimus... Galiausiai skaitytojas nebeatseka, kas yra tikroji istorija, kur pasibaigia tikrasis žmonių sielvartas ir kur jis tampa legendomis ir mitais žiaurumu persisunkusiais pasakojimais.

Pasakojimas ganėtinai netolygus, netgi, sakyčiau, chaotiškas, hipnotizuojančiai veikiantis be laiko ir erdvės rėmų. Nors pasakojama šeimos istorija, tačiau pasakotojos sąmonė gali pasakoti ir paralelines, pavyzdžiui, politikų istorijas, „pasiskolina“ veikėjus iš literatūros ir vienaip ar kitaip „suplaka“, todėl tekstas tampa ne vien pilnas magiško realizmo, bet ir pilnas intertekstualumo: „Bita džiaugėsi bent nevirtusi dideliu šlykščiu vabalu, kaip vargšas Gregoras Zamza. Šiuodu kūriniai mus vėl suartino. Pamažu tapdama vandenų būtybe, kitaip, nei įmanoma žmogui, patiriančia ir išgyvenančia laisvę, ji galbūt geriau suprato mano, vėlės, būseną (p. 173).“ Primenu, kad viena iš šeimos dukterų vardu Bita pamažu namuose iš savęs priveisia žuvų, galiausiai ją tėvas su vaiduokle dukra paleidžia į Kaspijos jūrą. Transformacija tiesiogiai koreliuoja su atminties praradimu ir tai yra esminė šios knygos idėja, nes nušvisti reiškia viską vienu metu prisiminti ir pamiršti, todėl Bita pamiršta žmonių kalbą ir dingsta vandenyse. Tiesa, po kiek laiko ją aptinka žvejai ir išprievartauja bei nužudo filmuodami išmaniaisiais telefonais. Knygoje undinės simbolis tampa moterų prievartos, nutildymo ir ištrynimo iš viešosios erdvės simboliu.

Shokoofeh Azar

Esama ir daugiau stulbinančių knygoje istorijų, kurių visų neaptarsiu, bet vienas iš tokių buvo persų pasakomis grįsto turtingo valdovo beprotybė statyti veidrodinius labirintinius rūmus, kol galiausiai aistra veidrodžiams ir baimė prarasti valdžią, tampa valdovo susinaikinimo ir pamišimo istorija, susieta su Irano bepročiais valdovais. Tikriausiai neįmano nepaminėti autorės poetišką tapybišką daugiakultūrinėmis spalvomis persunktą rašymo stilių. Kai kada sakiniai išties primena prozinius eilėraščius, pvz., „Pražystančio japoninio svarianio bučinys pats droviausias. Kaip vos subrendusios japonės mergaitės svarainių spalvos kimono, nemačiom bučiuojančios savo baltą švelnią ranką ir svajojančios apie mylimąjį, kurio niekada nebuvo, apie prisilietimą, kurio niekada nepatyrė, ir apie bučinį, kurio niekada negavo. Japoninio svarainio bučinys – tai mergelės bučinys tyrai savo pačios kantrybei (p. 182-183).“ Negaliu nepasižymėti ir vertėjos vartojamą, beveik niekur mano paties nesutiktą semantiškai hiperbolizuotą žodžių junginį šiokiadieniškiausių dienų, kuris romane įrėmina vienodą laiko tėkmę po revoliucijos, kai veikėjai apimti tai juodojo sniego epochos, tai žūstančių kregždžių ir t. t. gyvena su mirusiais vienoje tikrovės dimensijoje. Visas tas šokantis magiškas pasaulis yra vien simboliai ir metaforos perteikti Irano žmonių siaubui.

Visgi ieškodamas analogiškų sąsajų su lietuviška istorija, aptikau tai, su kuo galėtume tapatintis. Štai po Irano revoliucijos visa žiniasklaida ir televizija buvo labai cenzūruojama, todėl vieninteliu laisvo žodžio šaltiniu tampa už Atlanto esančių pabėgėlių skleidžiama transliacija, primenančią ir mūsų lietuvių pasiklausymus po Antrojo pasaulinio karo. „O kartais pabudęs vidur nakties įsijungia radiją, vienintelė žinių šaltinį mūsų name, ir klausosi „Amerikos balso“ pranešimų apie padėtį Irane. Protarpiais pranešėjas paskelbia, kad dabar gros ir dainuos Irano atlikėjai, po revoliucijos pabėgę į Ameriką, ir tėtis pritildo radiją, priglaudžia vieną didžiausių kriauklių prie ausies ir klausosi jūros šniokštimo (p. 42).“

Kaip papasakoti ne tik šeimos, bet ir tautos sielvarto istoriją? Tik ją apipinant mitais ir, šiuo atveju, persų sakmėmis, nes autorė pasirenka tokį pasakojimo toną, sakydama, kad neįmanoma dokumentuoti sugriautos persų kultūros ir žmonių gyvenimo skausmo racionaliais, logiškais sakiniais. Romano pabaigoje daug metų tėvas išbuvęs kaime visgi nuvažiuoja į Teheraną ir ten išėjęs į gatvę ryšėdamas kaklaraištį (anot revoliucionierių, vakarietiško kapitalizmo simbolį) beregint yra sulaikomas ir tardomas. Šioji scena apie tardymą matyta daugelyje filmų, kai veikėjui padedamas lapas ir įsakoma užrašyti viską. Kas tas viskas? Tai ir šalies, ir individuali istorija aukai, tardytojui reikia tik išdavystės. Bet kaip galima išduoti tai, kas galvoje tapo nebeatskiriama nuo mito. Iš tikrųjų autorė daro reversą ir tai, kas užrašoma, tampa tikriau, nei tai, kas nepakeliama tikrovėje, todėl tėvo paveikslas šioje istorijoje tampa visos tautos veidu.

„Suvokę, kad istorijos nėra, žmonės grįžo į nuostabos laikus (p. 187).“ Iš tikrųjų autorė kelia esminį žmogaus tapatybės ir gyvenimo prasmės klausimą: o jeigu mes pamirštume istoriją, visas tas mirtis ir neteisybę, gal tapę, kitaip sakant, mankurtais, gal iš tikrųjų pagaliau galėtume gyventi ir vėl, o mirusiuosius ir pasakas paliktume ramybėje? Moralinis klausimas: ar žmogus gali vardan vidinės ramybės paleisti tai, kam visą gyvenimą buvo morališkai įsipareigojęs t. y. saugoti, gerbti ir perduoti savo vaikams ir kitoms kartoms savo tautos sukauptą kultūrinę išmintį? Knyga neatsako į šiuos klausimus, ji užsibaigia mirusiųjų lipimu į medį, kuris yra tiesioginis Pasaulio medžio simbolis. Iš Žemės į kosmosą nuolat augantis medis, vedantis į užmaršties Rojų, iš kurio Žemėje pasilikęs blogis ir skausmas sumenksta ir netenka prasmės. Manding, tai atsisveikinimas su praeitimi ir atmintimi, bet ar ne tai Buda kalbėjo, perteikdamas nušvitimo momentą?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Dienos namai, nakties namai"

Olga Tokarczuk. „Dienos namai, nakties namai“ – Vilnius: Strofa, 2007 – 287 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kas Jums yra delikatesas? Cepelinai su palydytais riebiais kiaulienos lašinių spirgiukais ir grietine? O gal traškios ir gaivios salotos su graikiniais riešutais? Kiekvienam tikriausiai pagal skonį, kultūrinę aplinką, kurioje augome, ir taip pat sąmoningumo lygį, ką ir kaip dėti į burną ir mėgautis. Būtent žodis „delikatesas“ yra vienas iš atraminių žodžių lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) romano Dienos namai, nakties namai (lenk. Dom dieznny, dom nocny) atgalinėje viršelio pusėje. Išrankiems, išskirtiniams literatūroms gurmanams šis romanas tikriausiai bus omaras su krevetėmis, ką ne kasdien galima pasitiekti ant savo stalo.

Paskutiniuoju metu po Tarptautinės Booker ir Nobelio pergalės „apšviesta“ lenkų autorė Olga Tokarczuk labai sudominta lietuvių skaitytojų. Pernai lietuviškai pasirodęs romanas Bėgūnai, įvertintas Booker premija, daugelio literatūros apžvalgininkų įvardyta kaip viena geriausių metų verstinių knygų. 2007 metais Vyturys Jarutis išvertė ir pristatė kiek senesnę autorės knygą Dienos namai, nakties namai, vadinamąjį, delikatesą.

Tiesą sakant, šis romanas kaip ir Bėgūnai yra nevienadienė knyga, reikalaujanti taip pat įdėmesnio skaitymo, susikaupimo ir atsidavimo. Lyginant su Bėgūnais, jau tampa panašu, kad galima apčiuopti ir įvardyti tai, ką galėtume pavadinti Olgos Tokarczuk rašymo ypatumais: savita stilistika, romano fabula, pasaulio regėjimo ir perteikimo daugiabriauniškumas, magiškasis realizmas. Būtent žodis durstinys būtų antrasis raktažodis, norint nusakyti šį kiek keistą, neįprastai įdomų romaną. Kaip ir Bėgūnai, taip ir Dienos namai, nakties namai, pasižymi nechronologiniu, kiek chaotišku pasakojimo audiniu, kuriame sudėliota skirtingų pasakojimų dėlionė, pastarosios tai nutrūksta, tai pratęsiamos, tai vėl nutrūksta, tai vėl sugrįžinamos, bet jau kiek kitais pasakojimo rakursais. Iš atskirų pasakojimų fragmentų autorė nulipdo savitą pasaulio pajautos, pasaulėvaizdžio modelį, kurį būtų galima pavadinti kaip priežasčių ir pasekmių magiško atsikartojimo ir pasikartojimo diachroniniame laike.

Pagrindinė pasakojimo ašis yra pasakotoja, kuri vasaras praleidžia su vyrų gana atokiame pietvakariniame Lenkijos kaimelyje. Pasakotoja labiausiai akcentuoja savo ir keistos perukų gamintojos kaimynės Martos santykius, kasdienybės veiklas. Staiga istorija sutrūkinėja, į ją įterpiamos kitos istorijos, kurios siekia miestelio įkūrimo laikus, Viduramžius, Antrąjį pasaulinį karą ir absoliučiai išgalvotas, nerealias istorijas, sumišusias su vietos padavimais, kaip antai mokytojas, kuris pavirsta vilkolakiu. Vienu rakursu atrodo, kad tai žiauri kafkiška metamorfozės istorija, o kitoje plotmėje tai filosofinis pasakojimas apie žmoguje esančias ir nenuspėjamas prigimties pasireiškimo formas. Vilkolakis mokytojas Ergo Sum karo metais, kad išgyventų, valgė žmogaus lavoną, toji mintis jo neapleidžia visą gyvenimą, o kartą perskaitęs Sokrato eilutę apie žvėries prigimtį žmoguje pats tampa tos idėjos vergu, o kartu ir išlaisvina susikaupusį psichologinės traumos pūlinį.

Iš esmės viso romano filosofinė ašis yra dualumas – naktis ir diena, gėris ir blogis, karas ir taika, klestėjimas ir nuosmukis, vyras ir moteris. Dualumo pasaulyje viskas šiek tiek sąlygota, tai realybė yra sapnas, tai sapnas yra realybė, todėl teksto paviršiuje atrodo, kad tai grynų gryniausias trūkinėjantis postmodernistinis tekstas; tokia literatūra buvo gana gyvybinga ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje, kada rašytojai, atsisakę tvirto epinio pasakojimo, ėmė ieškoti fragmentuotų, nutylėtų pasakojimo būdų, kurdami daugiareikšmes „iškandžiotas“ istorijas. Beje Olgos Tokarczuk romanas irgi parašytas dešimtajame dešimtmetyje, tačiau priešingai nei daugelis lietuvių to meto prozos kūrinių, Olgos Tokarczuk romanas pasižymi užbaigtumu, vaizduojančio savito pasaulio modelį, paremtu lenkiškosios kultūros atributais, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad kai kada net prasiveržusiais pagoniškaisiais ir krikščioniškaisiais pasaulio paaiškinimo būdais, kurie, priešingai nei būtų galima tikėtis, vienas kitam neprieštarauja, bet papildo.

„Ir dar sykį turiu pakartoti – mūsų pasaulis apgyvendintas miegančiaisiais, jie numirė ir sapnuoja, kad gyvena. Štai kodėl pasaulyje vis daugiau žmonių – jį užpildo miegantys mirusieji, jų gausėja, o tikrų žmonių, tų, kurie gyvena pirmą kartą, vis dar nedaug. Visoje šioje sumaištyje niekas iš mūsų nežino ir negali žinoti, ar jis yra tas, kuris tik sapnuoja gyvenimą, ar jis gyvena iš tikrųjų (p. 137).“

Olga Tokarczuk

Kurdama dualumo principu pasakojimą, Olga Tokarczuk man priminė serbų rašytojo Milorad Pavič magiškojo realizmo literatūrą. Rašytojas savo trumpame romane Vidinė vėjo pusė taip pat kūrė sapno ir realybės kryžminimo principu siurrealistinį pasakojimo durstinį, įtraukdamas Europos šalių istorinius kontekstus, ypač Viduramžius. Olga Tokarczuk taip pat gręžiasi į Viduramžius, čia ji pasakoja apie šventąją kankinę, kuri gyvenimo pabaigoje tapo pabaisa, o jos gyvenimo istoriją perrašo jaunas vienuolis, trokštantis tapti moterimi, šis pasakojimas teigia, kad visa mūsų istorija yra tik mistinė interpretacija, nuolatinis perpasakojimas, keičiant detales ir netgi įvykius. Vėlgi turime realumo pagrindą ir atspindžius, todėl atrodo, kad visas romanas iš esmės yra apie atspindžius, nepagaunamus ir nerealizuotus troškimus keisti save ir pasaulį. Vyrai ieško savyje moteriškumo, moterys vyriškumo ir taip šiose magiškose pietvakarinių lenkų žemėse tęsiasi gyva istorinė civilizacijos aistrų grandinė.

Autorė nemažai filosofuoja pasitelkdama istorines kelionių žinias, kai kurios teksto vietos iš tikrųjų verčia suklusti ir pagalvoti apie tai, ką paprastai keliautojo turisto akis praleidžia, nepastebi: „Šveicariški stogai yra vieni gražiausių pasaulyje. Čerpes ten gamina iš ypatingo, spalvoto, molio ir nėra stogo, kuris būtų vienalytis savo spalva. Plokštumos mirga marga, net stebina, kiek atspalvių gali turėti paprastas molis. Atrodo kaip mozaika. Šveicarijos viešbučiuose visuomet reikia imti kambarius viršutiniuose aukštuose ir pro langus gėrėtis nuostabiais stogais. Čerpės čia klojamos ne kaip Silezijoje, pynimu, o kaip žuvies žvynai, todėl namai atrodo kaip didžiulės žuvys pilvais į viršų, išmestos į krantą iš kažkokių neįsivaizduojamų jūrų (p. 202).“

Kas romane sudaro lenkiškojo kultūros tapatumo įspūdį? Būtent maži mikrokultūriniai elementai kaip autorės perteikti musmirių receptai, gamtos aprašymai, kurie visada šiek tiek magiški, dreifuojantys ties siurrealizmu. Romane esti ir tas prasigėręs, savęs neatradęs kaimas, pavyzdžiui, ilga girtuoklio savižudžio istorija atrodo tokia kasdieniškai įtaigi ir atsekama pagal lietuviško kaimo realijas, kad nekyla klausimas, jog autorė puikiai žino ir išmano provincijos gyvenimo realijas, tų realijų priežastis.

Kitą vertus romanas nė iš tolo neprovincialus, priešingai – pasižymi universaliomis temomis, įskaitant ir socialinę lytinę tapatybę, taip pat istoriniais čekų, vokiečių ir lenkų santykiais, žydų slėpimu namuose, internetas, kuriame žmonės savo dienoraščiuose viešai publikuoja sapnus... Visa tai sukuria daugiasluoksnė, per laiką nusidriekusi pasakojimų orkestruotė, kurios pagrindinis uždavinys atskleisti vienos vietovės vaizdinį iš įvairių laikmečių perspektyvų, su istoriniais besikeičiančiais politiškais ir mentališkais liudijimais, suliejant mitą, legendas, padavimus su realiais įvykiais ir iš to išgaunant tą tirštą neapčiuopiamo ir iki galo nepaaiškinamą žmogaus egzistencinę pasaulėjautos būseną.

Panašiai kaip ir Bėgūnuose, taip ir šiame romane autorė palieka begalės intelektualių aliuzijų į šventuosius raštus, į, atrodo, visiškai ezoterinius, rytų filosofijai būdingus, o kartu ir marginalams, bohemos atstovams būdingo hipiškos laisvės proveržio, tačiau čia pat liejasi svarbūs politiniai ir istoriniai elementai ir visa tai kažin kokiu stebuklingu būdu – dualumo principu – priešprieša įgauna grįžtamojo ryšio poveikį ir sukuria įspūdį, kad šitame tirštai tamsiame, gotiškų spalvų pasakojimų durstinyje randasi priešybių harmonija. Nekasdienė knyga, kurią nebuvo lengva skaityti, tačiau visuminis romano vaizdas atsiveria užvertus knyga kaip peizažas nuo aukšto skardžio: kiek žmogus gali pakelti to slėpiningo pasaulio stebuklų ir jais patikėti, netgi gyventi?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: John Berger "Mes susitinkame čia"

John Berger. „Mes susitinkame čia“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 208 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Neturiu tinkamo recepto, kaip iš tikrųjų derėtų skaityti tokias mažas, bet įtraukiančias ir literatūrinį gomurį gaivinančias knygas kaip britų rašytojo John Berger (1926-2017) kūrinį Mes susitinkame čia (angl. Here Is Where We Meet), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė ir išleido Baltų lankų leidykla. Vieniems geriausia, tikriausiai, tokią knygą skaityti vienu prisėdimu, kad istorijos gyvumas ir jos žvitrumas būtų pajaustas iki pat šaknų vienu ypu. Kitiems tokios knygos skaitosi ilgai, tarsi tausojant, dūsaujant, ilgai apmąstant pastraipoje skleidžiamas potekstes. Koks iš tikrųjų esate skaitytojas jūs, tikriausiai, galite „pasimatuoti“ šiuo kūriniu. Bet mes gi žinome, kad literatūrinius skaitymo įpročius labiau rikiuoja dienos darbai, savaitės ritmas, ne visada galime rasti jėgų ir noro prisėsti prie geros knygos, kai norime į ją įsiskverbti kaip į atskirą pasaulį, tam tikrą meditaciją.

Mes susitinkame čia yra knyga „žudikė“. Ji nesmogia tiesiai į veidą aštriais įvykiais, grandioziniais autoriaus sumanymais, veikiau palengva saldžiai ir melancholiškai nuodija savo skaitytoją. Turiu galvoje absoliučiai teigiamus šios knygos pasakojimo elementus t. y. knyga kaip muzika, todėl ypatingai knygose, kurias lengviausia apibūdinti, kaip gurmaniškas arba tokias, kuriose nieko nevyksta ir tuo pat metu vyksta absoliučiai viskas, labai svarbus ir patikimas vertėjas. V. Tauragienė viena iš tokių, kuri jau (bent man) tapo knygos pasirinkimo rodikliu, garantu, kad literatūra bus pajėgi man suteikti katarsį ir, tenka pripažinti, dažnai taip ir nutinka.

Šioje vaiduokliškoje istorijoje pagrindinis veikėjas yra pagyvenęs Džonas, kuris keliauja motociklu po Europą, aplanko įspūdingus miestus ir juose išgyvena tai, ką galima pavadinti anapusinio ir realaus pasaulio susijungimu, kada per tirštą miesto aurą susitinkama su jau mirusiais Džono artimaisiais, kurie gyvena pagal bendrą miesto energetiką, mirusiųjų dėsnius. Kartais atrodo, kad šie veikėjai veikia kaip rekonstruotos ikonos iš pasakotojo atminties pasaulio, yra susiejami pagal aliuzijas tam tikroje artimoje gyvenusio žmogaus erdvėje, o kai kada atrodo, kad veikėjas iš tikrųjų tiki sutinkąs tuos neapčiuopiamus žmones miesto aikštėse, gatvėse, kavinėse. Kelionės ir judėjimo motyvas šioje istorijoje tampa esmine artimųjų susigrąžinimo per erdves medžiokle, bent jau taip atrodo pirmuosiuose Lisabona ir Ženeva tekstuose, kurie sukurti magiškojo realizmo būdu.

Priešingai nei Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, man knygoje pasirodė artimesnė raiška japonų rašytojui Haruki Murakami, kurio kūryboje taip pat apstu švelnių, kultūriškai nesutirštintų mirusiųjų veikimo gyvųjų pasaulyje istorijų. Magiškasis realizmas neatsitiktinis, kaip galima įspėti, J. Bergeriui didelę įtaką darė argentiniečių rašytojas Jorge Borges, kurio kapą Džonas lanko Ženevoje. Kaip aprašyta Ženeva! Personifikacijos priemone miestas perteikiamas kaip moters kūnas, kaip tam tikra veikianti matrica su savo miesto energetika, vidine logika, o įterptas J. Borgeso, gyvenusio paskutiniaisiais metais ir mirusio Ženevoje faktas, tik dar labiau intelektualiai sustiprina pasakotojo ir keliautojo po Europą kaip po atminties kapinyną žavesį.

Kūrinys neįvardytas nei apsakymu, nei romanu, nei novelėmis. Tekstų vainikas – tai, kas neįpareigoja laikytis žanrinių kanonų, leidžia kūrybiškai išsilieti per kraštus, į tas literatūrines neapibrėžiamas paraštes. Kartu tas neapibrėžtumas atrodo kiek erzinantis, nes sudaro įspūdis, kad tekstai „nesurišti“, parašyti autoriaus skirtingais laikotarpiais, neišlaikant Džono bendrųjų biografinių istorijos linijų. Jeigu Lisaboną ir Ženevą labiau vienija miesto aprašymas, erdvės perteikimo kaip tam tikra gyvenimo filosofinė mintis, kituose tekstuose labiau fokusuojamasi į kitus objektus. Ypatingai skiriasi paskutinis tekstas Šumas ir Čingas, apie dvi skirtingas upes (viena iš jų Britanijoje, kita – Lenkijoje), erdvėje jos pasakojime jungia praeitį ir dabartį, britų ir lenkų kultūros takoskyrą (skirtybę ir bendrystę). Pagrindinio veikėjo apsilankymas miestelyje, kur jo draugas neseniai vedė ir netrukus atsiveš žmoną ir sūnelį, jis ruošia rūgštynių sriubą chaotiškai jungdamas draugo istoriją su savo praeities išgyvenimais. Nors istorija nebetenka vaiduokliškumo, tačiau anaiptol neprarandama mistinio teksto polėkio. „Tas kareivis buvo nušautas 1943 metų gruodžio 31 dieną šitame name. Gal iš tikrųjų jis buvo nušautas lauke, prie obels su vyšnios didumo obuoliukais, bet sprendimas jį nužudyti buvo priimtas čia. Impulsas, privedęs prie to veiksmo, įsižiebė šitame kambaryje, gal žodis „sprendimas“ būtų per griežtas tam, kas vyko, apibūdinti. Tasai vokietis buvo vos aštuoniolikos metų (p.153-154).“ Apie tai mąsto pasakotojas, ruošdamas tame pačiame name rūgštynių sriubą atvykstantiems.

Rašytojas John Berger

Tikriausiai vienintelis šios knygos minusas būtų šių tekstų netvarka, tam tikras idėjinis raiškos palaidumas, „nesuveržtumas“, kada neišlaikomas to paties pasakotojo tembras, jo bendra kelionė per Europą po laiką ir erdvę. Vienas iš šių tekstų visrakčių būtų laiko ir erdvės unikali tvarka, tam tikra logika, dėsnis, kuris galioja tiek pasakotojo gyvenimui, tiek perteikiama ir teksto minčių ritmikoje – tas unikalus dėsnis, bandymas paaiškinti, ant ko stovi pasaulis, yra kartu literatūros tekstų tvarkymo dėsnis. Pavyzdžiui, tekste Ilingtonas susitinka du pagyvenę vyrukai, kurie netekę mylimųjų apžiūri sodą, abu smarkiai ilgėsi ir sodo chaose ieško tam tikros tvarkos, dėsnio, kuris iš esmės tiktų ir jų sujauktiems gyvenimams paaiškinti. Vienas veikėjas pataria kitam, kai šis nori surūšiuoti mirusios žmonos paliktus eskizus: „Surūšiuok juos. Sugalvok sistemą, kuri tau tiktų. Pagal metus, pagal spalvą, pagal tai, kas labiau patinka, pagal dydį, pagal nuotaiką. Ir ant kiekvieno voko užrašyk jos vardą ir savo sugalvotą kategoriją. Tai užtruks. Nė vienas jų neturi patekti į ne jam skirtą vietą. Kiekviename voke sudėsi tam tikra tvarka, ant kiekvieno kitoje pusėje nežymiai parašysi eilės numerį (p. 109).“ Iš tikrųjų Mes susitinkame čia tekstų vainikas irgi turi savo unikalią sistemą, logiką, kuri tekstais jaučiama kaip labai asmeniška ir brangi rašytojui J. Bergeriui. Tam tikri autobiografiniai niuansai leidžia įspėti, kad autorius per savo sukurtą alter ego kataloguoja prisiminimus, juos rekonstruodamas, suskirstydamas, perkurdamas.

Kas sukuria teksto jaukumą? Ogi nuolankus, neciniškas pasakotojo balsas, kuris erdvę, istoriją, objektus perteikia suasmenindamas. Vienas įsimintiniausių tekstų buvo apie Prancūzijoje aptiktus piešinius urvuose, kuriuos antropologiniais analitiniais rakursais pasakotojas suasmenina iki humanistinių vertybių skalės: „Kaip tik todėl žiūrėdamas į bet kurį iš čia pavaizduotų gyvūnų jauti žmogaus buvimą. Buvimą, atsiskleidžiantį per malonumą. Čia kiekvienai būtybei žmogus yra namai – keistas apibūdinimas, bet nenuginčijamas (p. 118).“

Šioje netvarioje, vaiduokliškai chaotiškoje istorijoje, kuri neturi aiškių ribų, vien tik tam tikras „iškąstas“ pasakojimo atkarpas, erdves, momentalius pasakotojo sukurtus gyvenimo kambarius su praviromis durimis į kitus kambarius, veriasi bendra tekstų idėja apie laikino žmogaus gyvenimo netvarumą. Ar tai būtų žmogaus gyvenimas, ar tai būtų Lisabona, Krokuva, Ženeva, ar tai būtų atmintyje ir realybėje bėgančios upės, visas tas praeities ir dabarties, įsivaizdavimo ir realaus pasaulio „pertepimas“ suponuoja, kad visi gyvename ant mirusiųjų kapų ir patys tapsime dar vienu istorijos sluoksniu – dulke buvai, dulke pavirsi! – ar tai būtų pašauto vokiečio kareivio kapas, ar istorinis Lisabonos grindinys, visa tai yra paveldėta, jau kažkieno nugyventa. Ir visame tame gniuždančio ir gąsdinančio laikinumo, žmogaus mirtingumo istorijoje staiga atsiveria viso to laikinumo ir trapumo grožis ir prasmė.

P. S. Gal kas išvers ir 1972 metais Booker premija įvertintą jo romaną „G“?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda"

Eka Kurniawan. „Grožis lyg žaizda“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 456 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šią knygą buvau nusižiūrėjęs dar tik tada, kai tik apie ją ėmė publikuoti leidyklos Kitos knygos tinklapis. Magiško realizmo prisodrinta knyga, sako anotacija, ir pamaniau, kad kaip tik man! Iš Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (g. 1975) sukūrė tankios tekstūros romaną nuostabiu pavadinimu Grožis lyg žaizda (indonez. Cantik Itu Luka), kuri buvo pripažinta kaip viena geriausių verstinių knygų ne tik Lietuvoje, bet ir į anglų kalbą, įtraukta į pasaulietinės literatūros geriausių knygų sąrašą ir pasidomėjus daugiau, tikriausiai šį sąrašą būtų galima tęsti be galo.

Tiesą sakant, knygą skaičiau su atodūsiais ir ne dėl to, kad žavėčiausi magiškuoju realizmu, dėl kurio buvau pametęs galvą prieš dešimtmetį. Priešingai – knyga įsibėgėjo gana sunkiai, vis numesdavau ir galvodavau, kodėl tekstas „nepasiduoda“, juk atrodo, kad viskas su juo gerai. Ir vertėja Vaida Kelerienė atsakingai atliko savo darbą, bet tik perkopus 150 puslapį pagavau pagreitį ir iš tikrųjų pradėjau mėgautis knyga.

Daugelis autoriaus kūrinį lygina su Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tėvu Gabriel Garcia Marquezo kūryba. Ir tam tikrų panašumų visgi esama, tačiau mano sąmonėje dar tebėra gyvas indų rašytojos Arundhati Roy romanas Didžiausios laimės ministerija – irgi Azija, irgi magiškojo realizmo niuansai, irgi tautos ilgas ir žiaurus politinių perversmų pasižymintis pasakojimas. Praktiškai, Grožis lyg žaizda vyriškoji A. Roy pasakojimo versija, tačiau indų rašytoja, priešingai nei E. Kurniawan, buvo nepaprastai emocionaliai intelektuali. Štai rašytojas iš Indonezijos, nors daug kalba apie meilę, tačiau viskas šiek tiek neįtikėtina, kadangi jo romanas pasižymi netolygiais tautosakos motyvų transformacijomis ir adaptacijomis.

Kaip šis netolygumas pasireiškia? Vienoje plotmėje pasakojama legendinės prostitutės Devi Aju istorija ir jos keturių dukterų likimai, tačiau greta to – absoliučiai fantastiniai į legendas ir mitus „sustabarėjusios“ istorijos apie mylimuosius, kurie pavirsta paukščiais ir nuskrenda, kurie kaip aborigenai keliauja valtimis mėnesių mėnesiais, kad sutiktų princesę... Magiškojo realizmo pamatas yra realių įvykių transformacija ir jo romane išties apstu, tačiau kai kurios vietos nebetenka šios pusiausvyros ir tampa atskiromis legendomis, kurios nebeatliepia magiškojo realizmo tolygumo. Kitą vertus toks netolygumas pateisinamas, kadangi iš magiškojo realizmo perspektyvos veikėjai patys mąsto archetipiniais vaizdiniais ir kuria legendas apie savo giminės istorijas.

Grožis lyg žaizda – be didesnių sentimentų pertransformuota tautos istorija su tautosakiniais motyvais. Kaip papasakoti savo tautos tragediją, kuri paženklinta kruviniausiomis skerdynėmis, kai brolis žudo brolį dėl ideologinių skirtybių? Yra toks netrumpas dokumentinis filmas Žudymo aktas (2012) apie tai, kaip nusenę senukai vedžioja žmones ir pasakoja, kaip skerdė ir kankino vietos Indonezijos gyventojus, kaip į krūvas kraudavo lavonus ir  prieš kameras didžiuojasi savo sadistiniais „žygdarbiais“ – nieko panašaus nebuvau matęs. Karo nusikaltėliai tapę gatvės mafija – kaip papasakoti apie tą žiaurumą, kai trūksta sveiko proto tam žiaurumui suvokti? E. Kurniawan gal neatsitiktinai knygos pavadinime gretina dvi tarsi viena kitai prieštaraujančias sąvokas – grožį su žaizda, tačiau tikram vietos sadistui su praplautomis smegenimis bet koks kankinimas yra gražus... Kiek daug mes žinome apie Holokaustą ir kiek mažai apie tolimiausių šalių, tokių kaip Ruanda ar Indonezija, genocidą.

Rašytojas Eka Kurniawan. 

Grįžtant prie paties romano, neįmanoma nesimėgauti įvykių ir veikėjų gausa, kuri paženklinta beprotiška ir iracionaliai suvokiama meile. Pati prostitutė Devi Aju gimė iš kraujomaišos, šis „užkratas“ vėliau tampa giminės prakeiksmu ir palikuonys vieni kitus įsimyli ir dėl to kenčia. Kančia kaip egzistencijos būtinybė. Neįmanoma nepastebėti, kaip pasakotojas pateikia kančią kaip kasdienės duonos sampratą.

Prostitucija čia reiškia ne žeminantį darbą, bet aukšto lygio pragyvenimo šaltinį, netgi sveikintiną darbą: „Visi vyrai norėjo su ja miegoti. Net du iš trijų jos žentų su ja gulėjo. Ji buvo neįtikėtina prostitutė (p. 336).“ Kaip ir G. G. Marquezo Šimtas metų vienatvės romane, o dar labiau apie prostitutę knygoje ...apie gražiąją Erendirą taip ir E. Kurniawan knygoje – daug giminystės atšakų, gangsterių, smurto, sekso, kad kartais romanas atrodo net nebepadorus, tačiau tą nepadorumą lengva priimti, nes jis padiktuojamas nuolat Halimundos gyventojus užgriūvančių istorinių nemalonumų lavina – koncentracijos stovyklos, japonų okupacija, olandų atvežtas kapitalizmas...

Būtų galima nagrinėti atskirai Devi Aju dukterų ir jos vyrų charakteristiką, jų painias meilės linijas, kurios sodriai su vietos šamanizmo simboliais (kaip antai prisikėlimas iš kapo, bendravimas su dvasiomis) perteikia tautos mąstyseną ir gyvenseną, o tai daro nemenką egzotinį įspūdį, tačiau tai palikčiau pačiam skaitytojui susidėlioti visą tą margą pasakojimo koliažą, kuris pamažu įgauna tautos veidrodžio simbolį.

Be jokios abejonės, romane daug prieštarų, jeigu grožis tampa trijų dukterų prakeiksmu, tai ir bjauriausios dukters Gražuolės išvaizda taip pat nieko gero nežada: „Jos išvaizda buvo tokia gąsdinanti, kad žmonės galėjo sublogavę apsivemti, nualpti iš siaubo, prišlapinti į kelnes arba bėgti kuo toliau, lyg pamatę velnią, – bet tik ne įsimylėti (p. 441).“ Nuolatinis hiperbolizavimas tik sustiprina ryškių charakterių, įvykių virtinę ir retsykiais atrodo, kad visa istorija karnavališka kančios ir grožio makabriška fiestą.

Ką moko visa toji istorija? Ir ar turi ką nors mokyti? Plačiąja prasme visa toji iškreipta istorija atliepia Visatos dėsnius – kažkur istorijoje buvo paminti Visatos dėsniai, buvo kraujomaiša, buvo žudynės, buvo užgrobtos tautos, kurių trauma įsirašo ne tik į veikėjų likimą, bet ir tampa tautos traumą, žyme, kokią tikriausiai turi visos pasaulio tautos – lietuviai gi ne išimtis. Devi Aju ir jos palikuonėms užgintas kelias į laimę, o žmogiškosios aistros nesuradusios išsipildymo tampa destrukcine energija. Šiaip ar taip išryškėja tendencija, kad nei grožis, nei bjaurastis nė vienam žmogui neprideda laimės, kaip nei skurdas, nei turtas nesukuria taikos šalyje ir žmogaus sieloje, jeigu nėra elgiamasi teisingai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Carole Martinez "Pasiūta širdis"

Carole Martinez. „Pasiūta širdis“. – Vilnius: Tyto alba, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tiesą sakant, jau keletas metų, kai labai buvau išalkęs Lotynų Amerikos magiškojo realizmo. Seniau skaityti G. G. Marquez ir I. Allende knygos buvo smarkiai susukusios mano galvelę ir, maniau, kad nieko gyvenime geresnio neperskaitysiu. Buvo etapas, kada atsiribojau nuo tokios literatūros ir štai, neseniai pasirodęs ispanų kilmės prancūzų rašytojos Carole Martinez romanas Pasiūta širdis (prenc. Le coeur cousu) vėl suviliojo atgalinėje knygos viršelyje pažadu apie magišką „markesišką“ istoriją. Pagalvojau: „Reikia perskaityti ir atgaivinti alkį“. Ir šitaip šioji knyga atsidūrė mano rankose.

Leidykla Tyto alba neseniai lietuviškai pristatė antrąjį autorės romaną Kuždesių dvaras, bet Carole Matinez atėjimas į lietuvių kalbą nebuvo toks lengvas. Ji buvo iš penkerių siūlomų knygų išrinkta geriausia ir apdovanota 2013 metų Lietuvos Jaunųjų Frankofonų premija. Jau daugiau nei penketą metų apdovanotuosius Tyto alba leidžia specifiniu sukurtu knygos minkštu viršeliu. Kad knygą parašė prancūzė, o ne Lotynų Amerikos rašytoja, tikėtis magiškojo realizmo niuansų reikėtų itin kitoniškų, tačiau, pasirodo, visomis šaknimis, idėjomis ir poetine raiška rašytoja atstovauja klasikinei Lotynų Amerikos magiško realizmo genezei. 

Šios knygos apžvalgą neatsitiktinai pradėjau nuo magiškojo realizmo, kuris Lotynų Amerikoje buvo formuojamas kaip daugiakultūrinė aplinka, kurioje gilus arhaiškumas maišėsi su modernizmu ir leido formuotis specifinei literatūros srovei. Lygiai taip pat C. Martinez, kaip ir Lotynų Amerikos magiškojo realizmo atstovams, tekstai trykšta troškimu realybėje įžiūrėti mitinį matmenį. Skaitant Pasiūtą širdį, intuityviai skaitytojas gali pajausti, kad rašytoja visgi remiasi savo autentiškomis šeimos istorijomis, jas pertransformuoja ir sukuria istoriją apie istorijas nuoseklų pasakojimą, kitaip sakant, mitologizuoja savo giminės autentiškas patirtis. Nors knyga nėra autobiografinė, C. Martinez viename interviu užsimena, kad jos giminės atsidūrimas Prancūzijoje susijęs su tuo, kad jos senelis buvo pralošęs močiutę kortomis... ir visgi, sunkoka pavadinti knyga autobiografiniu romanu, nors išdidžiai galime kūrinį pristatyti tiesiog kaip šeimos sagą.

Rašytoja Carole Martinez.

Šioji šeimos saga apipinta daugybe C. Martinez sukurtų mitinių inkliuzų, kaip antai iš kartos į kartą perduodama dėžele, kurioje kaip atskiras vaisius brandinama išskirtinė galia arba, kaip kiti pasakytų, prakeiksmas. Žodis gimdo istoriją, pagal sukurtą žodį nulemiamos ir Karasko moterų gyvenimas. Tik įpusėjęs knygą, suvokiau, kad moterų suteikti vardai taip pat neatsitiktiniai – jie tampa jų likimu. Soledada, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vienatvę – ji šios istorijos pasakotoja ir vienišiausia iš seserų. Anita – toji pasiaukojančioji ir globojančioji, ji ir tapo savo seserų globėja. Anchela, gimusi su pribuvėjos atneštomis vištų plunksnomis, vėlgi seka paukščio-angelo likimo keliu. Klara – spindinti šviesa, kuri romane tampa priklausoma nuo šviesos ir Martirio – nakties ir mirties moteris, gavusi mirtino bučinio prakeiksmą, tampa Klaros priešingybė... Duotas vardas veda knygos veikėjas jau iš anksto nulemtu keliu, todėl C. Martinez tiesiog belieka pasikliauti vardo reikšmėmis ir kurti iš kasdienybės mitą.

Kas visoms romano moterims svarbiausia? Ryšys su motina, dėželė, įsimylėjimas ir palikuonių susilaukimas. Būtent šių veiksmų grandine eina visos moterys, o jų kasdieniniai veiksmai: siuvimas, bendravimas, buitis tampa magiško realizmo priemonėmis. Istorija prasideda nuo siuvėjos Fraskitos Karasko, kuri gauna nepaprastos siuvėjos talentą, susiūti ne tik audinius, bet ir žmonių likimus: „Fraskita suglaudė noro ir valios kraštus ir juos susiuvo. Galiausiai užmezgė mazgą siūlo gale ir nukando tiltą, kurį buvo permetusi tarp savęs ir to į ją žiūrinčio vyro. Jis staiga pasijuto našlaitis“ (p. 125). Fraskitos likimas paženklintas ir realių politinių visos Ispanijos drebėjimų – pilietinis karas, kuriame vieniša motina, bėgdama nuo vyro, kuriam jos sutuoktinis pralaimėjo gaidžių peštynėse, bando apsaugoti savo vaikus. Pakelėje siuvo revoliucijos vėliavą, žengia per Ispanijos savita kultūra gyvenančius provincijos gyventojus. Bene pats įdomiausias knygos momentas – tai gyvenimas besislapstant olose, kai C. Matinez įveda gana netikėtą, bet labai sodrų ir įtikinamą detektyvinę-kriminalinę pasakojimo liniją. Žmogėdra kėsinasi į Fraskitos Karasko vaikus, o po olos gelmes bežaidžiantys vaikai, imituoja mirtį, kol galiausiai ją prisišaukia...

Burtai, užkalbėjimai, maldos, pasivaidenimai – neįtikėtina žodžio galia veikia moterų ir jas įsimylėjusių vyru likimus, tačiau būna tokių atvejų, kada mirties nebeapgausi ir nebenuvysi, tada moterys sumoka didžiuliais praradimais. Knygos stilius nėra nei įmantrus, nei koks nors išskirtinis, joje svarbiausia pasakoti istoriją – epinio pasakojimo nuoseklumas, jau žinomos magiško realizmo „žaidimo taisyklės“ leidžia mėgautis neskubriu, bet užtikrintu C. Martinez kūriniu. Manyčiau, Pasiūta širdis verta savo skaitytojo, knyga žavi, moteriška, ekspresyvi, vietomis labai intriguojanti, o kai kada tik poetiškai liūliuojanti. Moterys, atsidūrusios tarp gyvenimo ir mirties, turinčios ryšį su tuo pasauliu tarp puodų ir gimdymų, atranda ir sukuria savo vartus į gyvenimo šerdį. Ką galima pasisemti iš gyvenimo, bėgant metams ir kartoms, dėl ko verta gyventi moters bėglės gyvenimą? Prakeiktosios ir kartu apdovanotosios gyvenimą? Į šiuos klausimus tikslaus atsakymo, skaitydami Pasiūtą širdį, tikriausiai nerasite, bet intuityviai pajusite bent kiek priartėję prie atsakymo esmės.

Jūsų Maištinga Siela