Knyga: Olga Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"

Olga Tokarczuk. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 264.

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai pasirodžiusi Nobelio ir Tarptautinio Booker laureatės Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus (lenk. Prowadź swój pług przez kości umarłych) gimtojoje šalyje pirmąkart pasirodė 2009 metais, tačiau tarptautiniu mastu buvo pastebėta tada, kai šis romanas buvo įtrauktas į Tarptautinį Booker trumpąjį sąrašą. Už lietuviškai išverstus Olgos Tokarczuk geriausius ir garsiausius kūrinius turime būti dėkingi vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris šiuo metu rengia ir patį storiausią rašytojos kūrinį Jokūbo knyga.

Išties Bėgūnai vienu metu buvo kone viena geriausių išverstų grožinės literatūros romanų, kurio idėja sukurti teksto „bėgimą“ filosofiniame lygmenyje ir taip pabėgti per pasakotojus ir laikmečius nuo demono, išties darė didelį įspūdį, kad griebiau kitą rašytojos romaną – Dienos namai, nakties namai, kurį perskaičiau, bet taip ir likau nesupratęs, ką tuo kūriniu turėjau pajusti ir suvokti. Atrodo, lyg ir parašyta savitai, lyg ir gerai, tačiau vientisos istorijos, idėjos liko pernelyg futuristinės ir tik dalinai besijungiančios į bendrą istorijos sąrangą. Galimas daiktas, kad knygą perskaičiau per greitai, lyg kokį įprastą romaną, tad reikėjo pamažu, apmąstant autorės teksto kūrimo strategiją, galbūt romanas tuokart būtų pasirodęs kitoks.

Štai Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris pavadintas pagal anglų poeto William Blake (1757-1827) eilėraščio eilutę, iš tikrųjų, priešingai nei Dienos namai, nakties namai, išlaiko vientisą pasakojimo struktūrą ir, atrodo, kur kas tradiciškesnio epinio pagrindo kūrinys. Jungiamoji pasakojimo grandis – kriminalinė istorija, kuri toli gražu netipinė ir neprimena populiariųjų skandinaviškų detektyvų. Istoriją skaitytojams pasakoja ponia Janina Dušejko, senyva anglų kalbos mokytoja, gyvenanti atokioje pietinės Lenkijos dalyje, plynaukštėje, kur matosi vos kelios trobelės, todėl į darbą ji važiuoja savo Samurajumi (automobiliu). Neįtikėtina provincija, šalia Čekijos pasienio, nuolat akcentuojama kaip vėjų ir tamsaus slegiančio dangaus gyvenvietė, todėl romano atmosfera iš dalies primena gotišką, niūrų ir tamsų užkampį, juolab kad nemažą romano įvykių vyksta žiemą, kai nužudomas pirmasis vietos gyventojas, Janinos vadinamas Didžioji Pėda.

Geografinė padėtis, kaip ir žvaigždžių išdėstymas, knygoje yra labai svarbus. Iš pasakotojos dažnai jaučiame, kad ji itin simpatizuoja Čekijai, tiek jos žemei, tiek žmonėms, tiek jų kalbai. „Ne, ne, žmonės mūsų šalyje nemoka organizuotis ir kurti bendruomenių, net su baravyko vėliava. Esame neurotikų individualistų kraštas, kuriame kiekvienas, vos atsitrūkęs tarp kitų, ima mokyti, kritikuoti, įžeidinėti ir rodyti savo neabejotiną viršenybę. Manau, kad Čekijoje yra visai kitaip. Ten žmonės sugeba ramiai diskutuoti ir niekas su niekuo nesivaidija. Net jei norėtų negalėtų, nes jų kalba netinkama vaidytis (p.180).“ Čekija – rojus, Lenkija – pragaras, du skirtingi politiškai, filosofiškai ir metafiziškai apibrėžtos šalys, pasaulių ribos.

Janina – neįtikėtinos biografijos vienišė moteris. Dirba anglų mokytoja, kamuojasi skausmais, tačiau ji buvusi inžinierė, stačiusi Lenkijoje ir Sirijoje tiltus, taip pat Lenkijos kūjo metikė vicečempionė, atrodo, visos tos veiklos ir profesijos jai labai praverčia, bet knygoje labiausiai akcentuojama jos gebėjimas sudaryti horoskopus. Per nešiojamajame kompiuteryje esančią astrologinę programą ji sudarinėja vietos gyventojų asmeninius horoskopus ir netgi sprendžia mirštančiųjų bylas, tiesa, savamoksliškai, o ir tiek policininkai, tiek aplinkiniai jos nelaiko itin rimta. Būtent tas susipriešinimas tarp kandžios ir įžvalgios bobelės, kurios galva prigrūsta astrologinių matematinių lentelių ir vietinių analitinio, niutoniškojo mąstymo, kuriuo vadovaujasi kriminalų tyrėjai ir atsiranda trintis, dažnai pasakojime sužaižaruojanti ironiškai.

Pati Janina kitų akimis mato save kaip neurotišką seną moterį, kuri rašo pareiškimus, nuolat visus skundžia ir skundžiasi, tipiškas senyvos viskuo nusivylusios senos senmergės įvaizdis, kuris romane tampa labai apgaulingas, tačiau neišduosiu kodėl. Pagrindinė veikėja linkusi keisti pasaulį savo galvoje, suteikia metafizinio „svorio“ savo astrologiniais paaiškinimais, klijuodama tiek gyvūnams, tiek žmonėms, tiek daiktams savo sugalvotas pravardes, manydama, kad žmonės tiesiog turi sau netinkamus vardus. Bet kokiu atveju, Olga Tokarchuzk, kurdama ponios Dušejko charakterį, rėmėsi provincialių moteriškaičių bruožais. Kai kada Janina Dušajko labai priminė Alinos Bronsky Paskutinės babos Dunjos meilė veikėją, kuri turi savitą pasaulio matymą, neieško žodžių kišenėje ir į sunkumus stengiasi retsykiais pažiūrėti ironiškai ir ciniškai, negailėdama savęs. Retsykiais veikėja Janina atrodo komiška tik dėl to, kad leidžia sau atrodyti šiek tiek išprotėjusiai, pavyzdžiui, kai ji kalbasi eiguliu Vilko Akimi apie kiškių žudymą, ji pasiūlo: „ Galėtume mėtyti jiems kontraceptinius preparatus, kad daugiau nebesidaugintų, užuot juos žudę (p. 187).“  Janina dvelkia anarchistės įvaizdžiu, kovotojos už tiesą; ji nevalgo mėsos, atjaučia stirnas, šernus, iš fermos pabėgusias lapes ir kai kada atrodo, kad gamtos visuminis pasaulis jai kur kas svarbesnis už žmonių. Galiausiai ji trokšta bausmės ir keršto, Janina pati pradeda vykdyti teisingumą...

Olga Tokarczuk

Janina turi savo pasaulio matymą ir atsakymus į visus klausimus, ji savita, įdomi ir patraukli kaip literatūrinė veikėja: „Dažnai susimąstau, kodėl mums patinka tie, o ne kiti žmonės. Ir turiu šiuo klausimu Teoriją. Ogi todėl, kad mūsų kūnas instinktyviai siekia tam tikros idealiai harmoningos formos. Renkamės žmones su tokiomis savybėmis, kurios galėtų mus papildyti šio idealo link. Evoliucijos tikslas yra grynai estetinis, jai nė motais joks prisitaikymas. Jai rūpi grožis – kad kiekvienas pavidalas pasiektų tobuliausią formą (p. 126).“ Nesu tikras, ar pati rašytoja irgi taip mano, nesutikčiau ir su Janinos pasaulėžiūra, nes kas yra estetika ir grožis, kuris veda evoliucijos link, manding, tai tėra tik visuotinai sutartas epochos normatyvas, kuris kinta, jeigu kalbėsime apie žmones.  

Maždaug knygos viduryje jau maždaug galėjau nujausti, kur link rašytoja pasuks ir toji detektyvinė linija kažin nėra kokia itin išmoninga. Kur kas romane svarbiau, kaip visa tai papasakojama, kaip sujungiami du skirtingi pasauliai – racionalusis niutoniškasis ir metafizinis, juslinis, pagrįstas įžvalgomis ir nuojauta – dvasinis ir kur toji riba viename ir kitame pasaulyje, kur randasi tiesa ir teisingumas. Romanas primena dualistinio pasaulio koncepciją, pagrįstu susiskaldymu ir susipriešinimu. Viena ryškiausių racionalaus ir iracionalaus pasaulio susikiršinimo išreikštų aspektų yra ponios Dušejko konfliktas su medžiotojais.

Romano pabaigoje mokytoja yra pakviesta į katalikišką renginį, kur iš klausyklos aukštai pamokslą sako vietos kunigas, taip pat priklausąs medžiotojų sąjungai. Viena galingiausių ir įtaigiausių knygoje esančių scenų, kurios iš esmės atspindi dar prieš karantiną Lietuvoje kilusį žaliųjų ginėjų ir medžiotojų konfliktą, kada įstatymais buvo mėginta įteisinti legalias pramogines medžiokles „vardan tradicijų ir populiacijos stabilizavimo“. Gyvūno žudymo aktas Janinai yra tiesiog kriminalas, tai nužudyti gyvybę, o štai kapelionas tauzija iš klausyklas apie žmogaus šeimininkavimą gamtoje, kuris remdamasis teisingumu (o kas tai yra tarp žmonių? tas teisingumas?) reguliuoja gyvūnų populiaciją, tačiau akivaizdu, kad žmogui, linkusiam žudyti ir numaldyti kaltės jausmą Dievo vardu kaip tobulesniam tvariniui suteikta galia valdyti Žemę, Janinai sukelia pasišlykštėjimą (kaip, beje, ir man kaip skaitytojui). Dievo vardu įsteigtos žudynės, įprasmintos įstatymais tampa išprotėjusio ir neteisingo, iškrypusio žmogaus gyvenimo būdu ir būviu, su kuriais veikėja negali susitaikyti. Kur tada yra teisingumas ir prasmė, kai žemėje vyksta „legalus“ pragaras? Manding, tai romanas apie moralę, perteiktas filosofine idėja: jeigu blogis įsibrauna net į šventovę, vilkas avies kailyje, tada regintieji turi imtis Linčo teismo, patys stabdyti šį nevaldomą blogį. Bet kokiais būdais ir įrankiais? Ar įmano širdies šviesa išlikti švariu, kovojant su neteisingu pasauliu? Daug moralinių ir filosofinių klausimų kelia šis Olgos Tokarczuk romanas.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus – tai daugiasluoksnis romanas, kuriame Olga Tokarczuk derina populiariosios literatūros kanonus, juos pertransformuoja, išlaikydama įtampą ir paverčia savito literatūrinio pasaulio vaizdiniu. Būtent dėl savito meninio pasaulio ir yra vertinga ši autorė. Atrodo, romanas visomis prasmėmis turėjo būti provincialus, juk veiksmas vyksta atokiame kaime (visai kaip romane Dienos namai, nakties namai), žmonės, atrodo, turėjo būti nieko neišsiskiriantys vietiniai, jeigu ne girtuokliai, tai išsilavinimo ir pasaulėžiūros prasme žemos kultūros. Galiausiai lietuviško prasigėrusio kaimo čia nerasite, veikiau gerai ES pinigais išlaikomą infrastuktūros suręstą naująją provinciją, kurioje jau randasi (kaip ir Lietuvoje) visai kitokios istorijos, biografijos ir asmenybės, o galiausiai astrologijos skaičiuokle aiškinanti moterytė pasaulio reiškinius atrodo tiek pat įdomi, kaip koks Michel Houellebecq romanuose nusipenėjęs ir buržuazinio snobizmo pertekęs nihilistinis veikėjas. Gal romanas ir nepranoko Bėgūnų, tačiau susiskaitė intriguojančiai lengvai ir, atrodo, įtaigesnis už Dienos namai, nakties namai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Dienos namai, nakties namai"

Olga Tokarczuk. „Dienos namai, nakties namai“ – Vilnius: Strofa, 2007 – 287 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kas Jums yra delikatesas? Cepelinai su palydytais riebiais kiaulienos lašinių spirgiukais ir grietine? O gal traškios ir gaivios salotos su graikiniais riešutais? Kiekvienam tikriausiai pagal skonį, kultūrinę aplinką, kurioje augome, ir taip pat sąmoningumo lygį, ką ir kaip dėti į burną ir mėgautis. Būtent žodis „delikatesas“ yra vienas iš atraminių žodžių lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) romano Dienos namai, nakties namai (lenk. Dom dieznny, dom nocny) atgalinėje viršelio pusėje. Išrankiems, išskirtiniams literatūroms gurmanams šis romanas tikriausiai bus omaras su krevetėmis, ką ne kasdien galima pasitiekti ant savo stalo.

Paskutiniuoju metu po Tarptautinės Booker ir Nobelio pergalės „apšviesta“ lenkų autorė Olga Tokarczuk labai sudominta lietuvių skaitytojų. Pernai lietuviškai pasirodęs romanas Bėgūnai, įvertintas Booker premija, daugelio literatūros apžvalgininkų įvardyta kaip viena geriausių metų verstinių knygų. 2007 metais Vyturys Jarutis išvertė ir pristatė kiek senesnę autorės knygą Dienos namai, nakties namai, vadinamąjį, delikatesą.

Tiesą sakant, šis romanas kaip ir Bėgūnai yra nevienadienė knyga, reikalaujanti taip pat įdėmesnio skaitymo, susikaupimo ir atsidavimo. Lyginant su Bėgūnais, jau tampa panašu, kad galima apčiuopti ir įvardyti tai, ką galėtume pavadinti Olgos Tokarczuk rašymo ypatumais: savita stilistika, romano fabula, pasaulio regėjimo ir perteikimo daugiabriauniškumas, magiškasis realizmas. Būtent žodis durstinys būtų antrasis raktažodis, norint nusakyti šį kiek keistą, neįprastai įdomų romaną. Kaip ir Bėgūnai, taip ir Dienos namai, nakties namai, pasižymi nechronologiniu, kiek chaotišku pasakojimo audiniu, kuriame sudėliota skirtingų pasakojimų dėlionė, pastarosios tai nutrūksta, tai pratęsiamos, tai vėl nutrūksta, tai vėl sugrįžinamos, bet jau kiek kitais pasakojimo rakursais. Iš atskirų pasakojimų fragmentų autorė nulipdo savitą pasaulio pajautos, pasaulėvaizdžio modelį, kurį būtų galima pavadinti kaip priežasčių ir pasekmių magiško atsikartojimo ir pasikartojimo diachroniniame laike.

Pagrindinė pasakojimo ašis yra pasakotoja, kuri vasaras praleidžia su vyrų gana atokiame pietvakariniame Lenkijos kaimelyje. Pasakotoja labiausiai akcentuoja savo ir keistos perukų gamintojos kaimynės Martos santykius, kasdienybės veiklas. Staiga istorija sutrūkinėja, į ją įterpiamos kitos istorijos, kurios siekia miestelio įkūrimo laikus, Viduramžius, Antrąjį pasaulinį karą ir absoliučiai išgalvotas, nerealias istorijas, sumišusias su vietos padavimais, kaip antai mokytojas, kuris pavirsta vilkolakiu. Vienu rakursu atrodo, kad tai žiauri kafkiška metamorfozės istorija, o kitoje plotmėje tai filosofinis pasakojimas apie žmoguje esančias ir nenuspėjamas prigimties pasireiškimo formas. Vilkolakis mokytojas Ergo Sum karo metais, kad išgyventų, valgė žmogaus lavoną, toji mintis jo neapleidžia visą gyvenimą, o kartą perskaitęs Sokrato eilutę apie žvėries prigimtį žmoguje pats tampa tos idėjos vergu, o kartu ir išlaisvina susikaupusį psichologinės traumos pūlinį.

Iš esmės viso romano filosofinė ašis yra dualumas – naktis ir diena, gėris ir blogis, karas ir taika, klestėjimas ir nuosmukis, vyras ir moteris. Dualumo pasaulyje viskas šiek tiek sąlygota, tai realybė yra sapnas, tai sapnas yra realybė, todėl teksto paviršiuje atrodo, kad tai grynų gryniausias trūkinėjantis postmodernistinis tekstas; tokia literatūra buvo gana gyvybinga ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje, kada rašytojai, atsisakę tvirto epinio pasakojimo, ėmė ieškoti fragmentuotų, nutylėtų pasakojimo būdų, kurdami daugiareikšmes „iškandžiotas“ istorijas. Beje Olgos Tokarczuk romanas irgi parašytas dešimtajame dešimtmetyje, tačiau priešingai nei daugelis lietuvių to meto prozos kūrinių, Olgos Tokarczuk romanas pasižymi užbaigtumu, vaizduojančio savito pasaulio modelį, paremtu lenkiškosios kultūros atributais, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad kai kada net prasiveržusiais pagoniškaisiais ir krikščioniškaisiais pasaulio paaiškinimo būdais, kurie, priešingai nei būtų galima tikėtis, vienas kitam neprieštarauja, bet papildo.

„Ir dar sykį turiu pakartoti – mūsų pasaulis apgyvendintas miegančiaisiais, jie numirė ir sapnuoja, kad gyvena. Štai kodėl pasaulyje vis daugiau žmonių – jį užpildo miegantys mirusieji, jų gausėja, o tikrų žmonių, tų, kurie gyvena pirmą kartą, vis dar nedaug. Visoje šioje sumaištyje niekas iš mūsų nežino ir negali žinoti, ar jis yra tas, kuris tik sapnuoja gyvenimą, ar jis gyvena iš tikrųjų (p. 137).“

Olga Tokarczuk

Kurdama dualumo principu pasakojimą, Olga Tokarczuk man priminė serbų rašytojo Milorad Pavič magiškojo realizmo literatūrą. Rašytojas savo trumpame romane Vidinė vėjo pusė taip pat kūrė sapno ir realybės kryžminimo principu siurrealistinį pasakojimo durstinį, įtraukdamas Europos šalių istorinius kontekstus, ypač Viduramžius. Olga Tokarczuk taip pat gręžiasi į Viduramžius, čia ji pasakoja apie šventąją kankinę, kuri gyvenimo pabaigoje tapo pabaisa, o jos gyvenimo istoriją perrašo jaunas vienuolis, trokštantis tapti moterimi, šis pasakojimas teigia, kad visa mūsų istorija yra tik mistinė interpretacija, nuolatinis perpasakojimas, keičiant detales ir netgi įvykius. Vėlgi turime realumo pagrindą ir atspindžius, todėl atrodo, kad visas romanas iš esmės yra apie atspindžius, nepagaunamus ir nerealizuotus troškimus keisti save ir pasaulį. Vyrai ieško savyje moteriškumo, moterys vyriškumo ir taip šiose magiškose pietvakarinių lenkų žemėse tęsiasi gyva istorinė civilizacijos aistrų grandinė.

Autorė nemažai filosofuoja pasitelkdama istorines kelionių žinias, kai kurios teksto vietos iš tikrųjų verčia suklusti ir pagalvoti apie tai, ką paprastai keliautojo turisto akis praleidžia, nepastebi: „Šveicariški stogai yra vieni gražiausių pasaulyje. Čerpes ten gamina iš ypatingo, spalvoto, molio ir nėra stogo, kuris būtų vienalytis savo spalva. Plokštumos mirga marga, net stebina, kiek atspalvių gali turėti paprastas molis. Atrodo kaip mozaika. Šveicarijos viešbučiuose visuomet reikia imti kambarius viršutiniuose aukštuose ir pro langus gėrėtis nuostabiais stogais. Čerpės čia klojamos ne kaip Silezijoje, pynimu, o kaip žuvies žvynai, todėl namai atrodo kaip didžiulės žuvys pilvais į viršų, išmestos į krantą iš kažkokių neįsivaizduojamų jūrų (p. 202).“

Kas romane sudaro lenkiškojo kultūros tapatumo įspūdį? Būtent maži mikrokultūriniai elementai kaip autorės perteikti musmirių receptai, gamtos aprašymai, kurie visada šiek tiek magiški, dreifuojantys ties siurrealizmu. Romane esti ir tas prasigėręs, savęs neatradęs kaimas, pavyzdžiui, ilga girtuoklio savižudžio istorija atrodo tokia kasdieniškai įtaigi ir atsekama pagal lietuviško kaimo realijas, kad nekyla klausimas, jog autorė puikiai žino ir išmano provincijos gyvenimo realijas, tų realijų priežastis.

Kitą vertus romanas nė iš tolo neprovincialus, priešingai – pasižymi universaliomis temomis, įskaitant ir socialinę lytinę tapatybę, taip pat istoriniais čekų, vokiečių ir lenkų santykiais, žydų slėpimu namuose, internetas, kuriame žmonės savo dienoraščiuose viešai publikuoja sapnus... Visa tai sukuria daugiasluoksnė, per laiką nusidriekusi pasakojimų orkestruotė, kurios pagrindinis uždavinys atskleisti vienos vietovės vaizdinį iš įvairių laikmečių perspektyvų, su istoriniais besikeičiančiais politiškais ir mentališkais liudijimais, suliejant mitą, legendas, padavimus su realiais įvykiais ir iš to išgaunant tą tirštą neapčiuopiamo ir iki galo nepaaiškinamą žmogaus egzistencinę pasaulėjautos būseną.

Panašiai kaip ir Bėgūnuose, taip ir šiame romane autorė palieka begalės intelektualių aliuzijų į šventuosius raštus, į, atrodo, visiškai ezoterinius, rytų filosofijai būdingus, o kartu ir marginalams, bohemos atstovams būdingo hipiškos laisvės proveržio, tačiau čia pat liejasi svarbūs politiniai ir istoriniai elementai ir visa tai kažin kokiu stebuklingu būdu – dualumo principu – priešprieša įgauna grįžtamojo ryšio poveikį ir sukuria įspūdį, kad šitame tirštai tamsiame, gotiškų spalvų pasakojimų durstinyje randasi priešybių harmonija. Nekasdienė knyga, kurią nebuvo lengva skaityti, tačiau visuminis romano vaizdas atsiveria užvertus knyga kaip peizažas nuo aukšto skardžio: kiek žmogus gali pakelti to slėpiningo pasaulio stebuklų ir jais patikėti, netgi gyventi?

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Olga Tokarczuk "Peilininkų psalmė" (iš knygos "Dienos namai, nakties namai")

Sveiki, skaitytojai,

Beskaitydamas Olgos Tokarczuk romaną „Dienos namai, nakties namai“, kurį išvertė Vyturys Jarutis, aptikau šitą įterptą eilėraštį, kuris yra kaip antikristo malda kančios ištroškusiems žmonėms, pastarieji romane vadinami peilininkais. Tai tokia savotiška kitoniška filosofija, paremta kančia. Paprastai galima sakyti, kad tai antimalda, kuria net nesidalyčiau, jeigu beskaitant lėtai ir įsidedant į galvą tuos žodžius nebūtų aplankęs keistas suvokimas, kad per trūkumą, negatyvą galima šitaip aiškiai pamatyti gausos, sotumo ir klestėjimo prasmę.

Kontrastas leidžia „sudurstyti“ dualumo – nakties ir dienos, gėrio ir blogio, nuosmukio ir pakylėjimo – dalims ir iš esmės suvokti mūsų tam tikrus ciklus. Labiausiai man patinkančios eilutės – „karas, nuo kurio visuomet prasideda taika / badas, kuris duoda pradžią sotumui. Nuolat mesdamiesi Dievui dėl gausos, kartais pamirštame atskaitos tašką tai gausai ir klestėjimui įprasminti ir ją patirti. Labai įdomu, tad dalijuosi su Jumis šiuo atradimu, gal kam pravers.

Peilininkų psalmė

Žemė visa bergždžioji

palaimintos tuščios įsčios

pašlovinta visa, kas negimdo

šventas irimas, trokštamas nuosmukis

žiema nuostabiai bevaisė

tušti riešutų kevalai

išdegusios laukymės su medžių stagarais

sėklos, nukritusios ant akmens

atšipę peiliai

išdžiūvusi upė

žvėris, kuris ryja kitų jauniklius

paukštis, kuris minta kito paukščio kiaušiniais

karas, nuo kurio visuomet prasideda taika

badas, kuris duoda pradžią sotumui

Šventoji senatve, mirties aušra

laike, kurs esi kūne pagautas

mirtie staigi, netikėta

mirtie, išminta lyg brydė per žolę.

daryti, bet negauti rezultatų

veikti, bet nieko nejudinti

stengtis, bet nieko nekeisti

iškeliauti, bet nieko neprieiti

kalbėti, bet neišleisti garso.

Jūsų Maištinga Siela